Dvasios nerimo raiška Maironio individualiojoje lyrikoje

Dvasios nerimo raiška Maironio individualiojoje lyrikoje XIX-XX a. lietuvių poetas Maironis savo kūryba apie tėvynę pastūmėjo okupuotą Lietuvą nepriklausomybės link ir pakėlė kartelę ateities rašytojams, sukurdamas visai kitą standartą lietuviškai literatūrai. Tačiau šie autoriaus pasiekimai ne visai nusako jo vidinį pasaulį. Kol jo populiariausiose eilėse atsispindi optimizmo ir vilties idėjos apie nepriklausomybę, Maironio individualioji lyrika parodo kiek kitokią jo asmenybės pusę – neramią, neužtikrintą, dvejojančią. Eilėraštyje „Išnyksiu kaip dūmas“ galima įžvelgti daug dvasios nerimo išraiškų, kaip: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, ir niekas manęs neminės!“ Galvodamas apie mirtį, lyrinis subjektas nebijo pačio jos proceso, kiek bijo būti užmirštas ir neatmintas. Taip pat galima suprasti dėl ko jis jaučiasi užmirštamas: „O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas? <...> Tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas, kuriems nebužilgo – kapai!“ Šie žodžiai išreiškia kiek iš tiesų poetas norėjo būti suprastas ir įvertintas, nors to neparodė (140) tautai. Kol vienintelis suprato, kiek iš tiesų paaukojo tam, kad galėtų kurti, jis visiškai nuvertino savo kančias ir talentą, jaučiasi bevertis ir laikinas. Tai didžiausias lyrinio subjekto nerimo šaltinis šiame eilėraštyje – įsivaizdavimas, jog visuomenė pamirš jo mirtį, o tiksliau – kūrybą pamirš taip pat greitai, kaip ir jo gyvenimą. Dvasios nerimas išreiškiamas ir kitame Maironio kūrinyje „Vasaros naktys“. Šiose eilėse lyrinis subjektas grožisi gamta, jos ramybe, statiška būsena nakties metu. Tačiau vėliau nuo gamtos vaizdinių pereiname prie paties lyrinio „aš“: „Ko man taip ilgu, ko man taip liūdna?“ Šis kūrinys išryškina autoriaus romantinę mąstyseną – jis idealizuoja gamtą, kelia ją prieš patį save ir tuo pačiu metu konfliktuoja tarp idealo ir realybės. Gamta atspindi jo troškimus - ramybę, pastovumą, tačiau, galų gale, grįžtama prie tikrovės, kurioje lyrinis subjektas liūdnas, išsiblaškęs ir neramus. Nors gamta jo akimis fantastiška, tobula, joje jis jaučiasi vienišas. Jo siela yra vienintelė nepritampanti gamtoje dalis, kuri dar nepilna, kuriai kažko trūksta ir kuri negali nurimti net nakties metu: „Kam gi nemigdot mano troškimų?“ Tai, kad lyrinis subjektas siekia gamtos ramybės ir pavydi jos statiškumo, parodo, jog jo paties sieloje siaučia nerimas. Taip Maironis jautėsi ir realybėje. Jis nepritapo ne tik visuomenėje, bet ir literatūroje. Jis pirmasis lietuviškoje literatūroje atskleidė tikrąją romantizmo prasmę, atvėrė savas žaizdas skaitytojui ir taip nuoširdžiai dvasios išgyvenimus ir vienišumą išreiškė eilėmis. Dėl to galima teigti, jog Maironio kūryba svarbi ne tik ypatingu lietuvių kalbos vartojimu, ar stipriomis nepriklausomybės idėjomis. Ja poetas sukūrė naują žmogaus emocijų perspektyvą lietuvių literatūroje, kuri leido lietuvių literatūrai pasiekti kitą lygmenį, skatindama ateities autorius taip pat atverti savo vidinį pasaulį skaitytojui.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!