Dvasios nerimo raiška Jono Mačiulio-Maironio individualiojoje lyrikoje

Ir užsimerks nakties šviesybės“.
Ši neapsakomo grožio gamta yra tolima lyriniam subjektui, nesuteikia jam paguodos. Raminanti gamtos tvarka yra nepavaldi žmogaus širdžiai: po nakties visada ateina diena ir po tamsos pasirodo šviesa, tačiau jausmai nesilaiko šio ritmo.
Kai skęsta ji tarp atminimų!“
Šios eilėraščio eilutės (Neužmigdys naktis žvaigždės,/ Nenuramins širdis troškimų ) atspindi stipriausią dvasinę įtampą. Šie du simboliai: žvaigždė ir širdis, yra artimi vienas kitam, nes abu yra paslaptingi, tik vienas gamtos pasaulyje, o kitas žmogaus būtyje. Todėl žvaigždė eilėraštyje išsako žmogaus dvasios nerimą bei mėlynųjų tolių ilgesį, neišsipildžiusias viltis.
Eilėraštyje „Nuo Birutės kalno“ lyrinio „aš“ būsena taip pat dramatiška, bet ji nėra beviltiška. Gamta suteikia žmogui atramą, jis atveria savo širdį gamtos jausmams. Taip lyrinis subjektas pajunta ryšį...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!