Dvasios nerimo raiška Maironio individualiojoje lyrikoje pastraipa

Romantinės pasaulėjautos žmonių kūryboje dvasios nerimo tema yra juntama itin dažnai. Romantikų lyrinis subjektas jaučia dvasinę sumaištį, kančią, jį kamuoja liūdesys, kažko stinga. Tai yra egzistencinis ilgesys — žmogus nesuvokia, ko ilgisi, kas jį verčia išgyventi prieštaringus jausmus. Ši nedarna jaučiama ir Maironio eilėraščiuose. „Ko siekiu ir alkstu, vargiai bežinau! I Pasiekt nepasiekiamą šalį?“ — vidinį sąmyšį poeto eilėraštyje „Ko siekiu ir alkstu“ atskleidžia lyrinis subjektas. Iš šio retorinio klausimo tampa aišku, jog lyrinis „aš“ supranta, kad žemiškas gyvenimas niekuomet nepatenkins jo lūkesčių, nenuramins širdies troškimų. Jis trokšta to, ko nėra, ko pasiekti neįmanoma. Žmogus jaučiasi tarsi įstrigęs: jis nuolat blaškosi tarp tobulybės ilgesio ir žemiško gyvenimo, tarp amžinybės ir laikinumo. Atrodo, kad lyrinio subjekto nerealistiškos svajonės ir yra jo dvasios nerimo, patiriamų kančių priežastis, tačiau iš žodžių „Tik atilsio vieno kaip maro bijau, I Tik norai užmigti negali“ galima suprasti, jog140ž. žmogus nenori šių jausmų prarasti, o tai jį įkalina jo paties dvasiniame pasaulyje, kuriame lyrinis herojus niekada nesijaus visiškai patenkintas gyvenimu. Šį vidinį konfliktą atskleidžia ir kitame Maironio eilėraštyje „Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“ išreiškiamas jaunystės ilgesys. Nors...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!