Referatai

Duomenų bazių organizavimas ir kūrimas

9.6   (2 atsiliepimai)
Duomenų bazių organizavimas ir kūrimas 1 puslapis
Duomenų bazių organizavimas ir kūrimas 2 puslapis
Duomenų bazių organizavimas ir kūrimas 3 puslapis
Duomenų bazių organizavimas ir kūrimas 4 puslapis
Duomenų bazių organizavimas ir kūrimas 5 puslapis
Duomenų bazių organizavimas ir kūrimas 6 puslapis
Duomenų bazių organizavimas ir kūrimas 7 puslapis
Duomenų bazių organizavimas ir kūrimas 8 puslapis
Duomenų bazių organizavimas ir kūrimas 9 puslapis
Duomenų bazių organizavimas ir kūrimas 10 puslapis
Duomenų bazių organizavimas ir kūrimas 11 puslapis
Duomenų bazių organizavimas ir kūrimas 12 puslapis
Duomenų bazių organizavimas ir kūrimas 13 puslapis
Duomenų bazių organizavimas ir kūrimas 14 puslapis
Duomenų bazių organizavimas ir kūrimas 15 puslapis
Duomenų bazių organizavimas ir kūrimas 16 puslapis
Duomenų bazių organizavimas ir kūrimas 17 puslapis
Duomenų bazių organizavimas ir kūrimas 18 puslapis
Duomenų bazių organizavimas ir kūrimas 19 puslapis
Duomenų bazių organizavimas ir kūrimas 20 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

ĮVADAS Dvidešimt pirmajame amžiuje spartus visuomenės vystymasis tęsiaisi: vis greičiau atnaujinama technika ir technologijos, keičiasi sukuriamos ir suvartojamos energijos proporcijos, naudojamos vis tobulesnės ryšio ir susisiekimo priemonės. Ne mažesniu tempu gausėja ir informacijos. Mūsų laikus drąsiai galima pavadinti informacijos amžiumi. Naujos žmonių kartos dabar jau užauga su kompiuteriu ir jis yra įprastas mokymosi, studijų, darbo instrumentas. Versle, ūkinėje veikloje, rinkoje jau neįmanoma apsieti be kompiuterinio informacijos apdorojimo, be informacijos ir komunikacijos technologijų. Informacinės sistemos vaidina vis didesnį vaidmenį valdyme ir politikoje, jau nekalbant apie švietimą, mokslą ir kultūrą. Informacija ir žinios tampa ekonominiu ištekliu, jos yra labiausiai kvalifikuotos ir kūrybiškiausios intelektualiosios žmogaus veiklos produktas. Informacija yra reikšminga šiuolaikiniame gyvenime. Daugelyje dalykinių sričių didėja veiklos procesų įvairovė, spartėja kompiuterinių priemonių raida ir taikymas, įgalinantys supaprastinti šių procesų valdymą. Informacija tampa vis labiau prieinama ir efektyviau perimama. Informacinės visuomenės raidos procesai pereina į naują etapą, vadinamą žinių visuomenės kūrimo etapu, kuriame nemažiau svarbiu ištekliumi tampa žmogaus žinojimo veiksniai, praktika ir įgūdžiai bei jų išsaugojimo skaitmeninėje erdvėje metodai ir galimybės. Esant dabartinei situacijai iš būsimo specialisto pirmiausiai bus reikalaujama efektyvaus darbo su naujomis informacinėmis technologijomis. Būsimiems valdymo specialistams svarbu suprasti organizacijų aplinką ir susipažinti su pagrindinėmis duomenų išraiškos priemonėmis, modeliais bei valdymo ypatumais, užtikrinančiais efektyvesnius darbo metodus. Reikšmingą vaidmenį šiame kontekste vaidina duomenų bazių valdymo sistemos. Jų teikiamos duomenų apdorojimo priemonės suteikia galimybę lengviau tvarkyti ir valdyti duomenis, juos išsaugoti, rūšiuoti, vykdyti paiešką, skleisti informaciją kompiuterių tinkluose. DUOMENŲ BAZĖS SAMPRATA Terminas „duomenų bazė“ atsirado XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, tačiau ir šiuo metu vis dar yra įvairiai apibrėžiamas. Iš kelių duomenų bazės (DB) sampratų pagrindinės yra trys. 1. DB – tai kartu saugomų ir susijusių duomenų, skirtų apdoroti kompiuteriu, visuma. Duomenys atitinka realaus pasaulio tam tikros – skirtos automatizuoti – dalies (taikymo srities) modelį. Duomenų pavyzdžiai: bibliotekos kartoteka, telefonų abonentų knyga, pirkėjų užsakymų registracijos žurnalas ir kt. Duomenys saugomi ir apdorojami ne bet kaip, o laikantis tam tikrų susitarimų, taisyklių. Reiktų skirti vadinamąjį fizinį ir loginį duomenų organizavimą. Pirmasis nurodo duomenų fizinio išdėstymo būdus kompiuterio atmintyje, o antrasis – duomenų struktūros vaizdavimą – modelį, reikalingą vartotojams. Duomenims, saugomiems DB, būdingos šios savybės: • integruotumas; • nepertekliškumas; • nepriklausomumas. Duomenų integruotumas reiškia, kad visi duomenys kaupiami ir saugomi kartu nustačius jų tarpusavio ryšius. Taip saugomus duomenis dažniausiai naudoja ne vienas, o keli vartotojai. Antroji savybė nusako tai, jog duomenys saugomi vengiant jų dubliavimo. Kai yra pertekliškumas, t.y. kelios duomenų kopijos, joms veltui eikvojama atmintis, o modifikuojant duomenis tenka kelis kartus naudoti tas pačias atnaujinimo operacijas. Be to, kai duomenų kopijos atitinka skirtingas atnaujinimo stadijas, tai gali iššaukti prieštaringos informacijos pateikimą. Duomenų nepriklausomumas reiškia, kad duomenų apdorojimo taikomosios programos nesikeičia modifikuojant duomenis. 2. Antroji DB samprata tapatina ją su programų, kurios atlieka duomenų apdorojimo operacijas, rinkiniu. Toks rinkinys vadinamas duomenų bazių valdymo sistema (DBVS). Galima sakyti, kad DBVS atlieka vartotojo sąsajos su saugomais duomenimis vaidmenį. Vartotojas tvarko DB duomenis, naudodamas DBVS priemones. 3. Pagal trečią traktuotę DB sąvoka apibrėžiama plačiausiai: ji apima sisteminius bei technologinius aspektus. DB – tai informacinių, matematinių, kalbinių, programinių, techninių ir organizacinių priemonių, įvertinant saugomus duomenis ir technologiniame procese užimtą personalą sistema centralizuotam duomenų kaupimui, siekiant gauti tuo metu reikalingą informaciją. DB traktuojama kaip saugomų duomenų ir DBVS visuma, kuri kartais vadinama duomenų bazės sistema (DBS). Prie DBS dažniausiai priskiriami ir jų vartotojai. Tokios sistemos struktūra pavaizduota 1pav. Šaltinis: Seliuckis, V., Gudas, S., Garšva, G. 2003. Informacijos sistemos ir duomenų bazės. p 66 DUOMENŲ BAZIŲ EVOLIUCIJA Santykinai galima išskirti keturis DB vystymosi etapus. Pirmasis DB vystymosi etapas (7-ojo dešimtmečio pradžia). Iki 1960 m. DB sampratos dar nebuvo. Duomenų apdorojimo srityje dirbta su duomenų failais ir duomenų rinkiniais. Dažniausiai failai buvo apdorojami taip, kaip parodyta 2pav. Programų konstravimo, naudojant failus, ypatumai buvo šie: • failai organizuoti nuosekliu būdu (magnetinėse juostose); • fizinė ir loginė duomenų struktūra sutampa; • nėra užtikrintas duomenų nepriklausomumas: jei duomenų struktūra keičiasi, tai taikomąją programą reikia perrašyti, perkompiliuoti ir iš naujo testuoti; • tipinė programinė įranga daugiausiai atlieka tik įvesties ar išvesties operacijas atminties įrenginiuose ir tik kai kurias duomenų apdorojimo operacijas; • apdorojama paketiniu režimu, o ne realiu laiko masteliu; • saugoma keletas to paties failo kopijų, t.y. egzistuoja didelis pertekliškumo laipsnis. Antrasis DB vystymosi etapas prasidėjo 7-ojo dešimtmečio pabaigoje. Jis nusakomas failų struktūros bei atminties įrenginių, kuriuose jie saugomi, pasikeitimu. Taip pat bandoma probleminį programuotoją „atitverti“, t.y. daryti nepriklausomą nuo pasikeitimų techninėje įrangoje. Antrajame etape pažymėtini šie failų organizavimo ypatumai: • galimas nuoseklus arba tiesioginis įrašų nuskaitymas; • duomenų apdorojimas yra paketinis, operatyvus arba realiu laiko masteliu; • loginė ir fizinė failo struktūros skiriasi, bet jų ryšys paprastas; • atminties įrenginius galima keisti nekeičiant taikomosios programos; • esama tendencijos sudaryti ir optimizuoti duomenis dažniausiai vienai taikymo sričiai; • tipinė duomenų apdorojimo sistemos programinė įranga realizuoja kreipimosi metodus, bet ne duomenų valdymą; • yra žymus duomenų pertekliškumas. Trečiasis DB vystymosi etapas prasidėjo 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Atsirado pirmosios DBVS, kurių ypatumai buvo šie: • skirtingi loginiai failai gali būti gauti iš vienų ir tų pačių fizinių duomenų; • į tuos pačius duomenis galima kreiptis įvairiomis taikomosiomis programomis skirtingais keliais, atitinkančiais nurodytą taikymą; • programinė įranga turi pertekliškumo mažinimo priemones; • duomenų elementai yra bendri įvairiems taikymams; • fizinė duomenų struktūra nepriklauso nuo taikomųjų programų; • duomenys adresuojami laukų ar grupių lygyje; • galima paieška pagal kelis raktus. Ketvirtojo DB vystymosi etapo pradžia siejama su šiuolaikinių DBVS atsiradimu. Jų pagrindiniai ypatumai yra šie: • DB administratoriui numatytos priemonės, leidžiančios jam atlikti sistemos valdymo funkcijas; • Yra efektyvios duomenų apsaugos ir slaptumo užtikrinimo procedūros; • Numatomos duomenų perkėlimo priemonės; • Yra duomenų nepriklausomumo užtikrinimo programinės priemonės. LOGINIŲ DUOMENŲ VAIZDAVIMAS Kaip minėta, duomenys DB saugomi ne bet kaip, o kaip susietų tarpusavyje duomenų elementų (DE) visuma, t.y. joje turi būti nustatyti ryšiai tarp įvairių DE. Toks duomenų struktūros pateikimo būdas dažnai vadinamas duomenų modeliu. Jį patogu grafiškai vaizduoti ovalinėmis diagramomis; ovalų viduje užrašomas DE vardas, o ryšiai vaizduojami linijomis (žr. 2pav.). Diagramoje yra du DE, o kiekvienas DE gali turėti daug reikšmių. Pvz., DE „Studentas“ gali turėti reikšmes „JONAITIS“, „PETRAITIS“ ir kt.; DE „Stipendija“ – 0,5, 124, 200 ir kt. Šaltinis: Seliuckis, V., Gudas, S., Garšva, G. 2003. Informacijos sistemos ir duomenų bazės. p 71 Yra du pagrindiniai ryšių tarp duomenų tipai. Pirmas tipas – tai vadinamasis ryšys „vienas su vienu“, arba paprastasis ryšys. Sakoma, jog tarp „A“ ir „B“ egzistuoja paprastasis ryšys, jeigu bet kuriuo momentu kiekvieną „A“ reikšmę atitinka tik viena „B“ reikšmė. Toks ryšys vaizduojamas paprasta rodykle (žr. 3pav.). Šiuo atveju sakoma, kad „A“ identifikuoja „B“. Šaltinis: Seliuckis, V., Gudas, S., Garšva, G. 2003. Informacijos sistemos ir duomenų bazės. p 71 Antras tipas – tai vadinamasis ryšys „vienas su daug“ arba sudėtingas ryšys. Tarp DE „A“ ir „B“ egzistuoja sudėtingas ryšys, jeigu bet kuriuo momentu vieną „A“ reikšmę atitinka nulis, viena ar kelios „B“ reikšmės. Toks ryšys vaizduojamas dviguba rodykle. (žr. 4pav.). Šaltinis: Seliuckis, V., Gudas, S., Garšva, G. 2003. Informacijos sistemos ir duomenų bazės. p 71 Kitame pavyzdyje (žr. 5 pav.) pateikiama ovalinė diagrama su gausesniais DE ryšiais tarp jų. Šaltinis: Adomavičius, J., Bareika, E., Jakutavičius, A., Jusas, V., Keršienė, V., ir kt. 2001. Informatika I dalis. p 158. Šioje diagramoje vaizduojami ne visi galimi ryšiai tarp DE. Čia, pavyzdžiui, nematyti sudėtingo ryšio „Alga“ – „Tarnautojas“ (o be tokio ryšio nebūtų galima atsakyti į klausimą „Kokie tarnautojai gauna algą, didesnę negu 1000 litų?“) Jeigu N skirtingų DE, tai tarp jų galimi N*(N-1) ryšiai. Todėl didelėse DB, kuriose būna šimtai ar tūkstančiai DE, ryšių skaičius labai išaugtų (pvz., jei N=1000, tai ryšių skaičius siektų milijoną). Norint sumažinti ryšių skaičių, DE jungiami į grupes. Tokios DE grupės vadinamos įrašais. Įraše yra bent vienas DE (ar jų rinkinys), kurio visos reikšmės vienareikšmiškai identifikuoja kitas įrašo reikšmes, yra nepasikartojančios. Toks DE vadinamas raktu. Kiti (neraktinai) DE vadinami atributais (žr. 6pav.). Jei raktas susideda iš kelių DE, jis vadinamas sudėtiniu. Sudėtinis raktas apdorojant duomenis traktuojamas kaip vienas DE ir diagramoje vaizduojamas vienu ovalu. Šaltinis: Seliuckis, V., Gudas, S., Garšva, G. 2003. Informacijos sistemos ir duomenų bazės. p 73 Kompaktiškesnis įrašo ir DB struktūros vaizdavimo būdas yra stačiakampė diagrama. Tokioje diagramoje DE vaizduojami stačiakampiais, o įrašai – stačiakampių blokais. Raktiniai DE pabraukiami. (žr. 7 pav.). Šaltinis: Seliuckis, V., Gudas, S., Garšva, G. 2003. Informacijos sistemos ir duomenų bazės. p 74 DUOMENŲ ORGANIZAVIMO MODELIAI Pagal tai, kokiu būdu DB duomenys jungiami į visumą, apibrėžiami šie pagrindiniai duomenų organizavimo (sutvarkymo) modeliai: hierarchinis, tinklinis, reliacinis, objektinis. Šių modelių taikymo DB pradžia atitinka jų išvardijimo tvarką: hierarchinis ir tinklinis pradėti naudoti po 1960 m., reliacinis – apytikriai 1980 m., objektinis – 1990 m. DB, naudojančiose hierarchinį modelį, išskiriami skirtingi duomenų įrašų lygiai (hierarchijos lygiai). Vienas įrašas yra pagrindinis, kiti – pavaldūs. Pavaldus įrašas gali būti susietas su žemesnio lygio įrašu ir t.t. Hierarchiniuose modeliuose reikalaujama, kad žemesnio lygio įrašas turėtų ryšį su ne daugiau kaip vienu aukštesnio lygio įrašu. Pačiame aukščiausiame hierarchijos lygyje esantis įrašas vadinamas šakniniu. Hierarchiniuose modeliuose egzistuoja paprastas ryšys tarp pagrindinio ir pavaldaus įrašo, o atvirkščias ryšys yra sudėtingas. Hierarchinio modelio privalumai: • Modelio įsisavinimo (supratimo) paprastumas – vartotojai dažniausiai gerai susipažinę medžio tipo (hierarchinėmis) struktūromis; • DB operacinių charakteristikų, įvertinančių laiko ir atminties sąnaudas, įvertinimo paprastumas dėl iš anksto apibrėžtų ryšių tarp duomenų. Šio modelio pagrindiniai trūkumai: • Priėjimas prie bet kokio pavaldaus įrašo galimas tik per pagrindinį įrašą, todėl gali išaugti kreipties laikas į žemiausiuose hierarchijos lygiuose esančius įrašus; • Abipusiai sudėtingi ryšiai negali būti tiesiogiai realizuojami; • Sudėtingos duomenų įvedimo ir šalinimo operacijos, nes modelio objektai griežtai sutvarkyti. Tinkliniuose duomenų modeliuose leidžiama didesnė ryšių tarp įrašų įvairovė. Įrašas gali būti susietas su bet kuriuo kitu įrašu nepriklausomai nuo jo lygio. Tinkliniu modeliu aprašomų DB pagrindinis sandaros elementas yra rinkinys, kuris sujungia kelių tipų įrašus ir skirtas pastoviems įrašų ryšiams vaizduoti. Pagrindinis tinklinio modelio rinkinio tipas turi du įrašus. Įrašo tipas, iš kurio išeina rodyklė, vadinamas rinkinio savininku, o įrašo tipas, į kurį nukreipta rodyklė, - rinkinio nariu. Rodyklė, nukreipta nuo rinkinio savininko į jo narį, vaizduoja rinkinio tipą, kuris atspindi loginį ryšį „vienas su daug“ tarp savininko ir nario. (žr. 8 pav.). Šaltinis: Dzemydienė, D., Naujikienė, R. 2004. Informacinės sistemos. Duomenų struktūros valdymas. p 66. Tinklinio modelio pagrindinis privalumas, palygint su hierarchiniu, yra dažnai egzistuojančių realiame pasaulyje ryšių „daug su daug“ realizacijos paprastumas. Šio modelio pagrindinis trūkumas – jo sudėtingumas: vartotojas turi gerai išmanyti loginę DB struktūrą, nes jam reikia atlikti navigaciją tarp įvairių rinkinių ir įrašų egzempliorių. Pastaruoju metu bene populiariausios DB, kuriose duomenys organizuojami pagal reliacinį modelį, - tai reliacinės DB. Reliacinį modelį 1970 m. pasiūlė Kodas (Codd), dirbęs IBM tyrimų laboratorijoje. Reliacinė DB yra tokia duomenų visuma, kurioje informacija (duomenys) saugoma vydimosiose dvimatėse lentelėse. (Toliau dvimatės lentelės vadinamos tiesiog lentelėmis). Lentelės pavyzdys parodytas 9 pav. Lauko vardas UŽSAKYMO NUMERIS PIRKĖJO KODAS PREKĖS KODAS UŽSAKYMO DATA UŽSAKYTAS KIEKIS 001 002 003 004 005 006 007 1-12693 3-87022 3-87022 3-87022 1-05476 2-91634 2-91634 C9872 B3400 C9872 A2599 A1832 C9872 B6633 03 01 26 03 01 27 03 01 28 03 01 29 03 01 29 03 01 30 03 01 30 10 2 15 20 50 1 20 Įrašas Laukas Lauko reikšmė Šaltinis: Adomavičius, J., Bareika, E., Jakutavičius, A., Jusas, V., Keršienė, V., ir kt. 2001. Informatika I dalis. p 161. Lentelę sudaro eilutės ir stulpeliai, taigi lentelės forma yra paprasta ir suprantama vartotojui. Lentelės eilutės vadinamos įrašais, o stulpeliai – laukais. Laukams duodami vardai (pvz. „ UŽSAKYMO NUMERIS“, „PIRKĖJO KODAS“ ir pan.). Į lentelės įrašus įtraukiamos duomenų porcijos, kurias sudaro DE reikšmės, dar vadinamos laukų reikšmėmis (pvz. >, > ir pan.). Bet kurios eilutės ir bet kurio stulpelio susikirtime turi būti tik viena lauko reikšmė, o ne tų reikšmių rinkinys. Kiekvienas lentelės laukas yra vienareikšmis. Reliacinėse DB kiekviena lentelė pasižymi šiomis savybėmis: 1) Visi įrašai vienodai organizuoti, yra tos pačios struktūros. Visuose įrašuose yra tiek pat laukų, o laukai yra vienarūšiai, t.t. atskiro lauko reikšmės yra vieno tipo. Tačiau skirtinguose laukuose gali būti įvairių tipų duomenys. Negali būti laukų su vienodais vardais; 2) Lentelėje negali būti tuščių įrašų, taip pat identiškų įrašų, t.y. įrašų su visais pasikartojančiais duomenimis, nors atskiri laukai gali būti tušti arba jų reikšmės gali pasikartoti; 3) Įrašų ir laukų išdėstymo tvarka lentelėje nėra svarbi. Atliekant duomenų apdorojimo operacijas, lentelės eilutės ir stulpeliai gali būti peržiūrimi bei tvarkomi bet kuria tvarka, nepriklausomai nuo jų informacinio turinio. Kiekvienai lentelei suteikiamas vardas, kuriuo ji saugoma kompiuterio atmintyje kaip atskiras objektas. Lentelės vardas turėtų atspindėti atitinkamo realaus informacinio objekto pavadinimą, o laukų vardai – to objekto savybių (atributų) pavadinimus. Lentelei nustatomi raktai, t.y. laukai ar laukų grupės, kurių įgyjamos reikšmės yra nepasikartojančios, vadinasi, šios reikšmės vienareikšmiškai identifikuoja lentelės įrašus. Taigi neturi būti eilučių, su vienodomis rakto reikšmėmis. Lentelė gali turėti kelis galimus raktus, iš kurių konkrečiu momentu faktiškai naudojamas tik vienas – pirminis raktas. Laukas, įeinantis į galimo (ar pirminio) rakto sudėtį, vadinamas raktiniu lauku. Pažymėtina, kad kartais lentelę gali sudaryti tik raktiniai laukai. Į reliacinių DB sudėtį įeinančios lentelės tarpusavyje siejamos. Ryšį (santykį) tarp atskirų lentelių užtikrina turintys tą pačią prasmę šiose lentelėse laukai, kurie dar vadinami siejančiais laukais. Taip susietų lentelių visuma ir apibrėžia reliacinį modelį .Kitaip negu rodykliniuose duomenų modeliuose, kur ryšiams iliustruoti naudojamos rodyklės, reliaciniame modelyje nėra atskirų elementų vaizduoti ryšiams – jie atspindimi pačiomis lentelėmis (siejančiais laukais). Reliacinis modelis pasižymi tam tikro laipsnio pertekliškumu. Pertekliniai laukai įtraukiami dėl dviejų priežasčių: a) daliai lentelių reikalingi laukai, skirti suformuoti pirminius raktus, t.y. vienareikšmius lentelių įrašų identifikatorius; b) kai kurioms lentelėms reikalingi laukai, kurie nėra pirminiai raktai (ar jų dalis), bet naudojami nustatyti ryšiams, diagramose vaizduojamiems rodyklėmis. Grafiškai pavaizduotoje DB reliacinėje schemoje kiekvienos lentelės reliacinė schema vaizduojama stačiakampiu, kurio viršuje užrašomas lentelės vardas. Žemiau išvardyjami visi lentelės laukai. Pirminį raktą sudarantys laukai pabraukiami. Lentelės išoriniai raktai vaizduojami rodykle iš išorinį raktą sudarančių laukų į lentelės, į kurią nukreipia išorinis raktas, vardą. Reliacinė schema parodyta 10 pav. DARBUOTOJAI DARBUOTOJO NR DARBO NR PAVARDĖ ALGA DARBAS DARBO NR SKYRIAUS NR DARBO APRAŠYMAS Šaltinis: Seliuckis, V., Gudas, S., Garšva, G. 2003. Informacijos sistemos ir duomenų bazės. p 83 Reliacinis duomenų modelis plačiai paplito labiausiai dėl dviejų minėtų privalumų: 1) dvimatė lentelė – tai vienas paprasčiausių duomenų atvaizdavimo būdų, kurį lengvai įsisavina įvairūs duomenų bazių vartotojai; 2) modelis turi teorinį pagrindimą – formalų matematinį aparatą, paremtą gerai išvystyta reliacine algebra. Pastaroji suteikia galimybę formaliai aprašyti santykius (lenteles) bei atlikti su jais griežtai apibrėžtas operacijas, kurios sujungia ar išskiria (išskaido) nurodytas duomenų grupes. DUOMENŲ NORMALIZAVIMAS IR NORMALINĖS FORMOS Bet kurią duomenų bazę galėtų sudaryti tik viena lentelė. Tačiau jei būtų daug lentelės laukų ir gausu duomenų, atsirastų žymus duomenų pertekliškumas, dubliavimas, o apdorojant duomenis reikėtų sugaišti nemažai papildomo laiko. Norint to išvengti, tenka didelę, sudėtingos struktūros lentelę suskaidyti į mažesnes, paprastesnės struktūros lenteles. Šis procesas vadinamas normalizavimu. Jo metu sprendžiama kaip sugrupuoti duomenų elementus, kaip parinkti raktus, kaip tarp lentelių nustatyti ryšius. Normalizuojama keliais etapais, kurių metu lentelės įgyja atitinkamas pateikimo formas, vadinamas nominalinėmis formomis (NF). Taigi nominalizuojamos lentelės pervedamos iš vienos NF į kitą. Dažniausiai duomenų bazės lentelių struktūra projektuojama išskiriant pirmą (1 NF), antrą (2 NF), trečią (3 NF) ir ketvirtą (4 NF) nominalines formas. Pirma normalinė forma – tai tokia duomenų išskaidymo į lenteles forma, kai visos atributų reikšmės yra atomai. Atomu laikoma reikšmė, kuri nėra nei aibė, nei sąrašas, t.y. atomo reikšmės nesudaro tokių junginių, kurie gali būti išreiškiami aibėmis, pasikartojančiomis grupėmis ar sąrašais. Pirmos normalinės formos reikalavimas duomenų bazės lentelėms yra per silpnas, kad lentelių schemą būtų galima laikyti suprojektuotą pakankamai gerai. Todėl nagrinėjamos ir aukštesnės eilės normalinės formos. Projektuojant duomenų struktūros pirmą normalinę formą taikoma taisyklė, įvedanti lentelių tipų sąrašo sudarymo apribojimus, t.y. lentelei negalima priskirti tokių atributų, dėl kurių įrašai toje pačioje lentelėje kartotųsi. Taigi lentelė yra pirmos normalinės formos, jeigu kiekvienas neraktinis laukas yra funkcinėje priklausomybėje nuo bet kokio galimo tos lentelės rakto. Antra normalinė forma – toks atributų sąrašo išskaidymas, kai kiekvienas neraktinis atributas funkciškai priklauso nuo viso rakto, t.y. negali priklausyti nuo rakto dalies. Kad duomenų struktūra tenkintų antros normalinės formos reikalavimus, vykdomi keli skaidymo etapai: a) Sukuriama nauja lentelė, kurios atributai yra pradinės lentelės atributai, netenkinantys funkcinės priklausomybės sąlygų. Funkcinės priklausomybės determinantas tampa naujos lentelės raktu. b) Atributas, esantis funkcinės priklausomybės pusėje, išmetamas iš pradinės lentelės. c) Jeigu yra daugiau negu viena funkcinė priklausomybė, pažeidžianti antrą normalinę formą, tai širmieji du etapai kartojami esant kiekvienai papildomai funkcinei priklausomybei. d) Jeigu vienas determinantas turi kelias funkcines priklausomybes, tai visi nuo jo priklausantys funkciniai atributai surašomi kaip neraktinai atributai į lentelę, kurios raktas bus determinantas. Trečia normalinė forma. Jos aprašymo pradininkai yra Boisas ir Koddas, todėl ši forma literatūroje dar vadinama Boiso – Koddo formaline forma. Trečia normalizacijos taisyklė nurodo, kad ne tik kiekvienas atributas turi būti priklausomas nuo rakto, bet jis taip pat neturi funkciškai priklausyti nuo kitų sąrašo atributų. Ketvirta normalinė forma. Ketvirtai normalinei formai apibrėžti funkcinio ryšio sąvokos nepakanka. Tam įvedama funkcinį ryšį apibendrinanti daugiareikšmio ryšio sąvoka. Sudarant ketvirtą normalinę formą, atributų išskaidymas į lenteles turi tenkinti 3 NF ir nepriklausyti daugeliui reikšmių. DUOMENŲ BAZIŲ VALDYMO SISTEMOS Duomenų bazės valdymo sistema (DBVS) vadinama programinė įranga, skirta duomenų bazėms kurti, saugoti ir įvairiais būdais apdoroti. Svarbiausios duomenų bazių valdymo sistemų funkcijos yra šios: • Duomenų bazės struktūros projektavimas; • Duomenų bazės pildymas, kaupimas, redagavimas; • Naršymas ir judėjimas duomenų bazėje; • Duomenų peržiūra, paieška, rikiavimas ir kitas tvarkymas; • Taikomųjų vartotojo programų kūrimas; • Ataskaitų kūrimas. Šiuolaikinė DBVS suteikia jos vartotojui lanksčias galimybes lengvai surasti ir atrinkti reikalingus duomenis pagal vieną ar kelis kriterijus, tuos duomenis rikiuoti, grupuoti, vaizduoti juos pageidaujama forma. Tam tikrais laiko tarpais reikia sukauptą informaciją apibendrinti, atlikti analizę, vykdyti matematinius, statistinius skaičiavimus ir kurti įvairių formatų ataskaitas. Vartotojai, esant reikalui, rašo bei derina savas taikomąsias programas, naudodamiesi tam skirtomis DBVS priemonėmis. DBVS turi atlikti ir daug kitų svarbių funkcijų: duomenų apsaugą, jų korektiškumo, neprieštaringumo ir vientisumo kontrolę, DB kopijų išsaugojimo ir kt. Daugelį šiuolaikinių DBVS sudaro tokios dalys: • Duomenų tvarkymo dialoginė aplinka; • Duomenų aprašymo ir manipuliavimo jais kalba; • Programų generatoriai. Dialoginė aplinka yra viena svarbiausių šiuolaikinių DBVS dalių. Ji skirta interaktyviam darbui su DBVS atliekant veiksmus su DB arba atskirais įrašais. Šiuolaikinės dialoginės aplinkos suteikia vartotojui galimybę pasirinkti jam priimtinausią darbo su DB stilių. Galimi keli darbo su duomenų bazėmis būdai: • Grafinių, vizualių priemonių panaudojimas; • Specialios instrukcijos ir kt. Operacijoms atlikti naudojamas užklausų mechanizmas. Užklausos rezultatas – tai arba pagal tam tikras taisykles atrinkti duomenys, arba tam tikri pakeitimai lentelėje. Duomenų bazės užklausos formuojamos specialia struktūrizuota užklausų kalba SQL (Structured Query Language). Kita duomenų bazių valdymo sistemų funkcija – duomenų administravimas (duomenų apsauga nuo neteisėto panaudojimo, didelio vartotojų skaičiaus, duomenų vientisumo palaikymas). Duomenų bazių valdymo sistemas sąlygiškai galima suskirstyti į tokias kategorijas: • Lokaliosios DBVS (pvz., MS Access, Paradox); • Nuotolinės kliento – serverio DBVS (pvz., My SQL, Sybase, Oracle, InterBase). Duomenų bazės vadinamos lokaliomis, kai duomenys, jų bazių valdymo sistema ir klientams skirta darbo su duomenimis dalis yra tame pačiame kompiuteryje. Paprastai tokią duomenų bazę sudaro vienas failas (pvz., MS Access valdo failus, kurių plėtinys yra *.mdb). Tokios architektūros duomenų bazės netinka išskirstytoms informacinės sistemoms realizuoti. Kita svarbi DBVS dalis yra duomenų aprašymo ir manipuliavimo jais kalba. Ji skirta kurti taikomąsias programas, t.y. tokias programas, kurias vartotojas ar jų grupė naudoja konkretiems, specifiniams uždaviniams spręsti. Į tokios kalbos sudėtį įeina duomenų aprašymo ir manipuliavimo jais komandos. Aprašant duomenis nurodoma DB struktūra, raktiniai laukai, atskirų lentelių ryšiai. Manipuliavimo duomenimis instrukcijos – tai daugybė įvairios paskirties komandų, skirtų tiesiogiai apdoroti duomenų elementus, lentelių įrašus, lenteles ar visą DB. Modernios DBVS turi programų generatorius, Tai specialūs instrumentai, skirti automatizuoti programų rašymą, palengvinti vartotojų, ypač programuotojų, darbą kuriant taikomąsias programas. Generatoriai įgalina žymiai sumažinti darbo sąnaudas, kai reikia programuoti daug laiko reikalaujančias ir pasikartojančias ataskaitų sudarymo ir kitas operacijas. DUOMENŲ BAZĖS KŪRIMAS IR REDAGAVIMAS Pagrindiniai darbo su DB etapai yra šie: • DB struktūros projektavimas; • DB užpildymas; • DB redagavimas. Naujos DB kūrimas prasideda nuo bazės struktūros, t.y. bazės lentelių struktūros projektavimo. Formuojant atskiros lentelės struktūrą, nurodomi: • Lentelės laukų vardai; • Laukų reikšmių tipai; • Laukų pločiai. Baigus kurti DB struktūrą, bazė užpildoma konkrečiais vartotojo duomenimis. Vėliau DB tenka redaguoti (įterpti naujus įrašus, pasenusiais laukų reikšmes pakeisti naujomis ir t. t). DBVS leidžia redaguoti ir DB, ir jos turinį, t.y. saugomus duomenis. Redaguojant DB struktūrą, daugiausiai tenka: • Pakeisti lauko tipą, plotį; • Įterpti papildomą lauką; • Pašalinti nebereikalingą lauką. Žymiai dažniau reikia redaguoti DB turinį, o ne bazės struktūrą. Svarbiausios DB turinio redagavimo operacijos yra šios: • Naujo įrašo įterpimas; • Atskiro lauko ar viso įrašo užpildymas konkrečiais duomenimis (reikšmėmis); • Įrašo laukų reikšmių modifikavimas; • Įrašo pašalinimas. Šiomis operacijomis nesunku sukonstruoti kitas, sudėtingesnes operacijas. Pavyzdžiui, galima automatiškai pakeisti atskiro lauko reikšmes visoje lentelėje, išvalyti lauką ar net visą lentelę. NAVIGACIJOS DUOMENŲ BAZĖJE PRIEMONĖS Dirbant su DB, vartotojui tenka nuolat Dirbant su DB, vartotojui tenka nuolat „judėti“ DB, t.y. pereiti nuo vieno DB įrašo (lauko) prie kito. DBVS yra specialios navigacijos priemonės, užtikrinančios kuo didesnį to „judėjimo“ efektyvumą. Be navigacijos priemonių būtų neįmanomas joks DB tvarkymas. Prieš atliekant kurį nors veiksmą su DB įrašu, būtina lokalizuoti tą įrašą, kitaip tariant, pereiti prie jo ir jį „saktyvinti“. Bet toks betarpiškas veiksmas įmanomas tik su aktyvaus įrašo laukų reikšmėmis. Galima įsivaizduoti, kad aktyvus yra tas įrašas, į kurį konkrečiu momentu nukreipta tariamoji rodyklė (įrašų rodyklė). Navigacija bazėje atliekama pagal atitinkamus nurodymus, kurie gali būti pateikti grafiniais, vizualiai orientuotais instrumentais arba parašytomis specialiomis instrukcijomis. Dirbant interaktyviai (pvz., koreguojant DB), paprastai pasirenkamas pirmas būdas. „Judėjimas“ DB gali būti absoliutinis ir santykinis. Pirmuoju atveju „judama“ nekreipiant jokio dėmesio į aktyviojo įrašo padėtį. Reikalingas įrašas surandamas pagal jo nurodytą numerį. Antruoju atveju atsižvelgiama į aktyviojo įrašo padėtį: „judama“ būtent to įrašo padėtis atžvilgiu, tarytum šio įrašo padėtis būtų atskaitos taškas. Šiuo atveju turi būti nurodomas ne tikslus įrašo numeris, o perėjimo į reikiamą įrašą žingsnio ilgis (atstumas). Reikia nurodyti ir kuria kryptimi eiti. Navigacija DB atliekama labai efektyviai, kai naudojamas indeksinis failas. Šiuo atveju reikiamas įrašas išrenkamas pagal nurodytą reikšmę, esančią viename iš įrašo laukų. Tas laukas turi būti indeksuotas (turi būti sukurta atitinkama indeksų seka). DUOMENŲ BAZĖS RIKIAVIMAS IR INDEKSINIAI FAILAI Labai dažnai DB įrašus reikia tam tikru būdu sutvarkyti, pvz., išdėstyti įrašus kurio nors lauko reikšmių didėjimo tvarka. Toks išdėstymas vadinamas rikiavimu (rūšiavimu). DB įrašus galima rikiuoti be jokių papildomų failų, panaudojant tik DB lentelių failus. Tačiau šiuo atveju turi būti sukuriama nauja DB kopija. O tai paprastai yra neefektyvu – sunaudojama daug atminties ir sugaištama nemažai laiko. Žymiai efektyvesnis rikiavimas, sukuriant papildomus specialius failus, vadinamus indeksiniais failais. Toks rikiavimas dar vadinamas rikiavimu pagal indeksuotą lauką. Indeksuotas laukas yra tas DB laukas, pagal kurio reikšmes rikiuojami bazės įrašai ir kuriam sudaroma įrašų indeksų seka. Jeigu DB turi bent vieną indeksuotą lauką, tai sakoma, kad ji yra indeksuota. Indeksų seka – tai nuorodų į DB įrašus, surikiuotus pagal kurio nors lauko reikšmes, rinkinys, kuris įtraukiamas į indeksinį failą. Įrašai gali būti rikiuojami tų reikšmių didėjimo arba mažėjimo (abėcėlės ar atvirkščia) tvarka. Rikiuoti galima ir pagal reikšmės dydį ar išraiškos rezultatą. Įrašus rikiuoti galima taip pat pagal kelių laukų reikšmes, t.y. pagal tų laukų išraiškos rezultatą. Vienai DB, netgi atskirai lentelei, galime sudaryti daug indeksų sekų ir visas jas saugoti indeksiniame faile. Kiekviena indeksų seka turi vardą, kuris gali sutapti su lauko vardu. Jeigu indeksų faile yra daugiau negu viena indeksų seka, tai DB rikiuojamas pagal aktyvią tuo momentu seką. Tuo pačiu metu gali būti aktyvi ne daugiau kaip viena indeksų seka (atskiru atveju visos sekos gali būti neaktyvios, tuomet DB nerikiuojama). Naudojant indeksinį failą, į DB įrašus kreipiamasi ne tiesiogiai, bet per indeksus, saugomos aktyvioje indeksinio failo indekso sekoje. Rikiuojant pagal indeksuotą lauką, nereikia atlikinėti daug laiko reikalaujančių DB įrašų kopijavimo, perstatymo operacijų. Pakanka pertvarkyti tik indeksų seką. Indeksų seka sudaroma vieną kartą, o pertvarkoma tik tada, kai koks nors įrašas įterpiamas, modifikuojamas arba pašalinamas. Svarbiausias indeksinio failo naudojimo privalumas tas, kad užtikrinama labai efektyvi duomenų paieška, atranka ir atskiroje lentelėje, ir visoje DB. PAIEŠKA DUOMENŲ BAZĖJE Paieška yra manipuliavimo duomenimis operacija ar operacijų seka, kurios paskirtis – surasti konkrečius duomenis iš vienos ar kelių DB lentelių. Paieška yra viena svarbiausių manipuliavimo duomenimis operacijų. Daugelio kitų operacijų (įrašų modifikavimo, įterpimo, pašalinimo) neįmanoma atlikti be šios operacijos. Vartotojui labai aktualu atliktin paiešką greitai, patogiai, lanksčiai. Paieškos greitis, galima sakyti, nulemia viso darbo su DB efektyvumą. Paieška realizuojama užklausomis, kurios gali būti užrašytos QBE (angl. Query Example), t.y. paieškos pagal šabloną priemonėmis arba užklausų kalba (pvz., SQL) QBE metodą 1970 m. sukūrė IBM kompanija. Šis metodas labai populiarus, nes yra įgyvendintas beveik visose reliacinėse DBVS. QBE priemonės yra pakankamai paprastos, tačiau teikia vartotojui daug galimybių. QBE priemonėmis galima gauti informaciją, saugomą vienoje ar keliose lentelėse, ir apibrėžti rezultatinės lentelės struktūrą. Šiuolaikinės DBVS turi labai tobulas grafines paieškos priemones. Šiomis priemonėmis vartotojas gali surasti, atrinkti bet kokius jam reikalingus duomenis iš vienos ar kelių lentelių, taip pat vaizduoti juos norimu formatu. Vartotojui nereikia rašyti sudėtingų komandų, sistema pati „sufleruoja“ galimus pasirinkimo variantus, tereikia tik iš jų išsirinkti tinkamą. Sudarant taikomąsias programas daugiausia naudojama speciali užklausų kalba, iš kurių populiariausia SQL. SQL standartą 1987 m. išleido Tarptautinė standartų organizacija (ISO). SQL yra neprocedūrinė kalba, todėl ji reikalauja nurodyti, kokią informaciją vartotojas nori gauti, o ne kaip ją gauti. FILTRAI Dažnai tenka operuoti ne su visa DB, o tik su jos dalimi. Tokiais atvejais naudojami filtrai. Filtras leidžia dalį įrašų „paslėpti“. Tokių įrašų negalima peržiūrėti, atlikti su jais kitų operacijų, nes operacijos atliekamos tik su aktyviais įrašais, t.y. įrašais, kurie nėra „paslėpti“. Filtras yra susietas su DB, galima sakyti, yra savotiška DB savybė. Filtras veikia kiekvienąkart, kai tik kreipiamasi apdoroti DB. Tai nepriklauso nuo to, ar DB apdorojama interaktyviu būdu, ar programiškai. Filtras aprašomas, naudojant loginę išraišką (sąlygą). DB įrašams, kuriems ta sąlyga tenkinama, „praeina pro filtrą“ ir dalyvauja apdorojime, likusieji įrašai tampa „nematomais“. Šiuolaikinėse DBVS yra ir kitos, dar lankstesnės priemonės – tai kontroleriai, trigeriai, saugomosios procedūros. Kontroleris yra tokia lentelės savybė, kuri leidžia automatiškai atlikti iš anksto nurodytus veiksmus įvedant ar taisant atskirų laukų reikšmes. Trigeris įgalina įjungti atitinkamas veiksmų sekas įvedant, modifikuojant ar pašalinant atskirus DB įrašus. Saugomoje kartu su DB procedūroje talpinamas instrukcijų rinkinys (programos fragmentas), kuris gali būti iškviestas iš kontrolerio, trigerio ar vartotojo programos. RYŠYS SU KITOMIS PROGRAMOMIS DBVS neizoliuotos nei viena nuo kitos, nei nuo kitų taikomųjų programų. Yra įvairių priemonių, leidžiančių atskiroms DBVS bendrauti tarpusavyje bei palaikyti ryšį su kitomis programomis, sistemomis. Pagrindiniai ryšio tarp DBVS ir kitų taikomųjų programų mechanizmai yra šie: • Dinaminis apsikeitimas duomenimis; • Objektų susiejimas ir įdiegimas. Dinaminis duomenų apsikeitimas įgalina perduoti duomenis iš vienos programos į kitą. Programa, kuri inicijuoja ryšį ir kreipiasi į kitą programą, vadinama klientu, o programa, kuri atsako klientui ir jį aptarnauja, vadinama serveriu. DBVS gali atlikti ir kliento, ir serverio vaidmenį. Atlikdama kliento vaidmenį, DBVS gali kreiptis į kitą programą, pasiųsti vienus duomenis į tą programą bei gauti iš jos kitus duomenis. Pavyzdžiui, DBVS gali kreiptis į skaičiuoklę ir gauti duomenis, saugomus elektroninėje lentelėje, arba kreiptis į teksto procesorių ir gauti duomenis, saugomus tekstiniame dokumente. Kita vertus, DBVS gali perduoti duomenis į elektroninę lentelę arba į dokumentą. Atlikdama serverio vaidmenį, DBVS suteikia galimybę kitoms programoms kreiptis į DB, jos lenteles ar atskirus duomenų elementus. Šiuo atveju kita programa gali duomenis siųsti sau arba juos pakeisti. Kad klientas ir serveris galėtų apsikeisti duomenimis, jie abu turi būti aktyvūs, t.y. atitinkamos programos paleistos vykdyti. Susiejimo ir įdiegimo mechanizmas leidžia DB lentelėse saugoti įvairiausius objektus – tekstus, grafinius vaizdus, video-vaizdus ir pan. Objektas gali būti sukurtas ne DBVS, o kurios nors kitos taikomosios programos – serverio. Galimi du variantai: a) DB saugoma tik nuoroda į objektą, sukurtą programos-serverio, b) DB talpinamas pats objektas. Procesas, kurio metu į DB įtraukiama nuoroda į objektą, vadinamas susiejimu, o procesas, kurio metu į DB įtraukiamas pats objektas, vadinamas objekto įdiegimu. Paminėtinas dar vienas DBVS dažnai naudojamas mechanizmas – duomenų eksportas-importas. Šiuo mechanizmu viena DBVS gali paruošti duomenis kitai DBVS arba priimti duomenis iš kitos DBVS. DUOMENŲ BAZIŲ TAIKYMAS DB labai plačiai taikomos įvairiausiose srityse. Beveik neįmanoma surasti srities, kur paprastos ar sudėtingesnės DB būtų nenaudojamos, o tuo labiau nereikalingos. Ypač sunku įsivaizduoti šiuolaikinės firmos darbą be DB panaudojimo. Reikia išskirti atskiras organizacijas, įstaigas, kurioms DB itin reikalingos. Tai: • Bankai; • Bibliotekos; • Prekybinės firmos; • Darbo biržos muitinės ir kt. Minėtose, taip pat kitose didelėse firmose, organizacijose yra tokios praktinės veiklos sritys, kuriose išsiversti be DB tiesiog negalima. Pagrindinės veiklos sritys yra šios: • Gamybos valdymas ir planavimas; • Prekyba; • Buhalterija; • Materialinių vertybių apskaita; • Personalo apskaita ir kt. Panagrinėkime , pavyzdžiui, DB naudojimą kurios nors firmos veikloje, susijusioje su prekyba. Tarkime, kad firma parduoda tam tikro asortimento prekes pagal užsakymus. Tokioje firmoje yra skyrius, kurio specialistai sudaro siūlomų parduoti prekių katalogą. Katalogas išplatinamas potencialiems pirkėjams. Su klientais, nusprendusiais įsigyti prekę, bendrauja užsakymų tarnyba. Firmos vidaus tarnyba koordinuoja atskirų vykdytojų darbą. Supaprastinta firmos veiklos schema pateikta 11 pav. Pardavimo procesas vyksta pagal tokią schemą. Pirkėjas iš firmos siūlomų prekių katalogo užsisako norimą prekę. Firmos atstovas (pardavėjas) išrašo pirkėjui sąskaitą ir tuo pat metu išsiunčia užsakymą nurodytos prekės tiekėjui (gamintojui), su kuriuo firma yra sudariusi atitinkamą sutartį. Pirkėjui apmokėjus sąskaitą, firma įsipareigoja per nustatytą terminą pristatyti prekę klientui. Pardavimo procese dalyvauja šie informaciniai objektai: klientai, prekės, pardavėjai, užsakymai, sąskaitos. Ryšiai tarp atskirų informacinių objektų turi būti įvesti atsižvelgiant į šias sąlygas: a) vienas klientas gali užsisakyti daug prekių; b) vienas pardavėjas gali apiforminti daug užsakymų; c) to paties pavadinimo prekė gali būti užsakyta kelių klientų. Literatūros sąrašas: Seliuckis, V., Gudas, S., Garšva, G. 2003. Informacijos sistemos ir duomenų bazės. Kaunas „Technologija“: Kauno technologijos universitetas ir Vilniaus universitetas. Dzemydienė, D., Naujikienė, R. 2004. Informacinės sistemos. Duomenų struktūros valdymas. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas. Skyrius, R., Mikalauskienė, A., Zaliecaitė, L. 2005. Informacijos ir komunikacijos technologijos. Vilnius: Vilniaus universitetas. Adomavičius, J., Bareika, E., Jakutavičius, A., Jusas, V., Keršienė, V., ir kt. 2001. Informatika I dalis. Kaunas „Technologija“: Kauno technologijos universitetas. Brazaitis, Z., Brazaitienė, T. 1998. Verslo vadybos informacinės sistemos. Vilnius „pradai“.

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 4919 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Lygis
Universitetinis
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
20 psl., (4919 ž.)
Darbo duomenys
  • Informacinių technologijų referatas
  • 20 psl., (4919 ž.)
  • Word failas 160 KB
  • Lygis: Universitetinis
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį referatą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt