Du revoliucionieriai: Napoleonas III ir Ottas von Bismarckas

Po Krymo karo žlugus Metternicho sistemai, bemaž du dešimtmečius Europoje nesiliovė konfliktai: Pjemonto ir Prancūzijos karas su Austrija (1859), karas dėl Šlėzvigo-Holšteino (1864), Austrijos ir Prūsijos karas (1856), Prancūzijos ir Prūsijos karas (1870). Prancūzija, dalyvavusi trijuose iš minėtų karų, sukursčiusi kitus, užleido savo vyraujančią padėtį Vokietijai.
Naują Europos tvarką sumeistravo du gana neįtikėtini bendratoriai, vėliau tapę didžiausiais priešais,- imperatorius Napoleonas ir Otto von Bismarck.
Napoleonas III jaunystėje priklausė slaptoms italų draugijoms, kovojusioms prieš austrų valdžią Italijoje. 1848 metais išrinktas prezidentu, jis netrukus įvykdė perversmą ir 1852-iais pasiskelbė imperatoriumi. Napoleoną amžininkai vadino Tiuilri sfinksu, nes manė, kad jis brandinąs toliaregiškus genialius planus, kurių esmę bus galima perprasti tik jiems palengva atsiskleidžiant. Jis buvo laikomas paslaptingu gudruoliu, išvadavusiu Prancūziją iš diplomatinės izoliacijos ir Krymo karu paskatinusiu Šventosios sąjungos subyrėjimą.
Napoleonas bjaurėjosi Vienos sistema, o 1815 metais Metternicho nustatyta tvarka jam atrodė tarsi jungas. Nekentė todėl, kad ji buvo specialiai sukurta Prancūzijai tramdyti. Šis paslaptingas lyderis manė, kad Prancūzijai būtų neprošal retkarčiais praplėsti savo teritoriją, ir nenorėjo, kad vieninga Europa tam trukdytų. Laikydamas save Vienos sistemos griovėju ir europinio nacionalizmo įkvėpėju, jis pastūmėjo Europos diplomatiją į sumaištį, iš kurios Prancūzija galiausiai nieko nepelnė ir kuri tik išėjo į naudą kitoms šalims.
Napoleonui nedavė ramybės tai, kad valdąs neturėdamas teisėto mandato. Nors ir laikydamas save revoliucionieriumi, jis troško teisėtų Europos karalių pripažinimo. Tai buvo viena iš psichologinių priežasčių, kodėl Napoleonas taip beatodairiškai ir nepaliaujamai puolė Europos diplomatiją.
Napoleonas padėjo susivienyti Italijai ir – nenoromis – Vokietijai. Tai susilpnino Prancūzijos geopolitinę padėtį ir sugriovė istorinį lemiamos prancūzų įtakos Vidurio Europoje pamatą. Prancūzija nebūtų pajėgusi sustabdyti šių vienijimosi procesų, tačiau padrika Napoleono politika gerokai juos paspartino, kartu mažindama Prancūzijos galimybes sukurti naują tarptautinę tvarką, atitinkančią jos ilgalaikius interesus.
Napoleonui kur kas labiau tiko rūpintis vidaus politika, kuria iš esmės bodėjosi, negu užsienio reikalais, kuriuos sėkmingai tvarkyti jam trūko ir drąsos, ir įžvalgos....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!