Dokumentinis procesas

Mūsų šalies įstatymų leidėjai, naująjame Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse numatė galimybę bylas nagrinėti, dokumentinio proceso tvarka. Tuo siekiama paspatinti kreditorių teisių įgyvendinimą teisme. Ši procesinė forma – tai dar vienas žingsnis į priekį. Šiame procese įvertinami rašytinių įrodymų pranašumai, lyginant su kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Dėl to ieškovas galintis savo reikalavimą pagrįsti leistinais įrodymais, gauna galimybę greičiau pasiekti, kad būtų išduotas vykdomasis raštas. Nepaisant civilinio instituto teigiamos reikšmės, yra tam tikrų abejonių, ar tikrai Lietuvos įstatymų leidėjai pasirinko geriausią dokumentinio proceso modelį. Šios abejonės didėja, panagrinėjus dokumentinius procesus, kurie yra kitose valstybėse.
Šiame darbe, panagrinėsiu dokumentinio proceso istorines ištakas, CPK nuostatas. O pagrindinis klausimas į kurį reikia atsakyti yra : ar dokumentinis procesas tikrai reiškia greitesnę teisminę gynybą kreditoriams ? Taip pat labai svarbus aspektas, tai – atsakovo procesinių garantijų pakankamumas. Kad atsakyti į šiuos klausimus, išanalizuosiu dokumentinio proceso prigimtį, šio proceso istorines ištakas. Taip pat panagrinėsiu konkrečias CPK įtvirtintas dokumentinį procesą reglamentuojančias nuostatas.
Teisės literatūroje vienareikšmiškai pripažįs­tama, kad dokumentinio proceso pradžia lai­kytinos XII-XIII amžiaus aukštutinės Italijos miestelių teisės . Aukštutinėje Italijoje padaugė­jus turtingų miestų, kur buvo aktyvūs preky­bos ryšiai, neišvengiamai didėjo poreikis kre­ditorių reikalavimus įgyvendinti greitai ir paprastu būdu. Išeitis buvo rasta pradėjus va­dovautis romėnų, teisės principu confessus in iure pro iudicato habetur (tas, kuris pri­pažįsta, laikomas nuteistas). Suėjus sutar­ties vykdymo terminui, kreditorius atsives­davo skolininką į teismą ir ten išsakydavo savo reikalavimo esmę, o skolininkas būdavo apklausiamas ar jis sutinkąs su šiuo kredito­riaus reikalavimu. Skolininkui ncprieštarau­jant kreditoriaus reikalavimui, teisėjas (illdex ordinarills). remdamasis confessus in iure principu, laikydavo, kad tolesnio proceso nerei­kia ir teismo sprendimas nebereikalingas ir išleisdavo įsakymą dėl mokėjimo (praecep­tum de so!vendo), kuriuo remiantis buvo ga­lima pradėti priverstinį vykdymą. Siekiant už­kirsti kelią skolininkui ginčyti kreditoriaus reikalavime, šalys, jau sudarydamos pagrin­dinę sutartį, numatydavo skolininko įsiparei­gojimą pripažinti skolą teisme, o šio įsiparei­gojimo neįvykdžius, - kreditoriaus teisę išieškoti iš skolininko baudą. Tokiu būdu...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!