Dirbtinės stogo dangos

ĮVADAS Stogas yra viena pagrindinių pastato dalių, dar vadinama penktuoju fasadu. Tai ypatingai svarbi namo dalis, sauganti nuo gamtos stichijų ne tik mus, bet ir gyvybiškai svarbias pastato dalis ir konstrukcijas. Todėl dažnai iškyla problema, kokią stogo dangą pasirinkti. Stogo dengimas yra vienas brangiausių namo statybos etapų. Todėl būsimieji pastato savininkai, siekdami sutaupyti, renkasi pigesnes stogo dangas. Tai didelė klaida. Kaip sako lietuvių liaudies išmintis, „ šykštus moka du kartus“, mat stogo dangos kaina yra tik vienas iš daugybės veiksnių, apibūdinančių dangos kokybę. Jau seniai praėjo tie laikai, kai dengdami stogą, galėjome rinktis tarp poros ar trijų siūlomų variantų. Šiandienos rinka siūlo platų dangų pasirinkimą. Statybos pramonėje gaminamos dirbtinės stogo dangos pasižymi įvairiausiomis naudingomis savybėmis ir ypatumais, o jų kainos įkandamos net minimalias pajamas gaunantiems pirkėjams. Susirūpinusieji ekologija ir norintieji išskirtinumo gali rinktis natūralias stogo dangas. Jos suteikia pastatui jaukumo, sukuria ryši su gamta. Šio darbo tikslas – pažinti populiariausias stogo dangas, panagrinėti jų privalumus ir trūkumus, pateikti rekomendacijas, padėsiančias renkantis stogo dangą. 1. STOGO DANGOS PARINKIMO KRITERIJAI Renkantis stogo dangą svarbu nustatyti konkrečius jos pasirinkimo kriterijus ir jais nuosekliai vadovautis. Tai padeda sutaupyti ne tik laiko ir pinigų, bet ir išsirinkti tinkamiausią konkrečiam atvejui stogo dangą, nesibaiminant, jog po kelių metų išryškės neigiamos jos savybės. Taigi prieš perkant stogo dangą, siūloma atsižvelgti į šiuos pagrindinius kriterijus: • stogo ilgaamžiškumas – parenkama tokia stogo konstrukcija ir stogo danga, kuri tarnautų kiek įmanoma ilgiau; tik tada įdėtos į stogą lėšos, tenkančios vieniems jo tarnavimo metams, bus minimalios; • stogo kaina – ji susideda iš kelių sudedamųjų dalių: ◦ pačios stogo dangos (sukomplektuotos) kaina, ◦ stogo paviršiaus paruošimo dangos dengimui kaina, ◦ įvairios paskirties plėvelės sėkmingam stogo funkcionavimui užtikrinti kaina, ◦ darbo jėgos sąnaudos ir mechanizacijos lygis stogo dangai įrengti, ◦ stogo dangos atliekų kiekis; • stogo dangos atsparumas ugniai – būtina atkreipti dėmesį ne tik į tai, ar stogo danga tenkina priešgaisrines normas ir taisykles bet ir į tai, su kokiomis problemomis gaisrininkai susiduria gesindami degančius stogus, kai stogo dangą sunku nuardyti ( stogą ardyti tuo sunkiau, kuo didesniais lakštais jis uždengtas ); • stogo dangos poveikis stogo konstrukcijai – didelis rūpestis dengiant stogus yra dangą laikančių konstrukcijų vėdinimas, be kurio dėl kondensato atsiradimo (o tai neišvengiama) rizikuojame supūdyti grebėstus ar ištisinį paklotą po stogo danga; • stogo estetika (komplektacijos pilnumas, nuolydžio galimybės ir kt.) – stogas lemia apie pusę namo vaizdo, todėl jo išvaizda labai svarbi. Taip pat svarbi stogo spalva bei jos derėjimas prie sienų ir aplinkos; • ekologiškumas – stogo plotas dažniausiai atitinka naudingą namo plotą, todėl svarbu, kad jo danga būtų ekologiška ir nekenktų nei žmogui, nei aplinkai. 2. DIRBTINĖS STOGO DANGOS Dirbtinės stogo dangos – tai statybų pramonės gaminiai. Tai populiariausios stogo dangos, patrauklios dėl savo santykinai mažos kainos ir eksplotavimo paprastumo. Gaminamos iš mineralinių ir neorganių medžiagų. Šiai dangų grupei priskiriamos bituminė, sintetinė, cementinė, keramikinė, betoninė ir metalinė stogo dangos. 2.1 Bituminė stogo danga Bitumu vadinamos kietos ir klampios organinės medžiagos, sudarytos iš aliciklinių ir aromatinių angliavandenilių bei jų deguoninių, azotingų ir sieringų darinių mišinių. Jis degus, tirpsta organiniuose tirpikliuose, visiškai netirpsta vandenyje ir yra ypač atsparus rūgščių ir druskų tirpalams. Skiriami gamtiniai ir dirbtiniai bitumai. Daugiausia randama naftinės kilmės bitumo, o dirbtiniai dažniausiai gaunami oksiduojant naftos liekanas, pvz. mazutą. Palyginti su dirbtiniais, gamtiniuose bitumuose būna daugiau deguoninių junginių su polinėmis grupėmis ir mažiau parafino, todėl jie geriau limpa prie įvairių paviršių ir būna ne tokie trapūs žemoje temperatūroje. Bituminės stogo dangos skirstomos į ruberoidines ir pergamentinės. Šiuo metu populiariausios šio tipo dangos yra bituminės čerpės ( 2.1 pav.) ir bituminiai lakštai. Lanksčių bituminių čerpių ( 2.2 pav.) kilmės šalis – Jungtinės Amerikos Valstijos, bet pastaraisiais metais jos sparčiai išpopuliarėjo Europos Sąjungos šalyse. Čerpių pagrindas yra stiklo pluoštas – nepūvanti ir nekoronduojanti medžiaga. Stiklo pluoštas iš abiejų pusių padengiamas bitumu ( ne mažiau kaip 300 g/m2 ). Apatinė čerpių pusė papildomai dar padengiama polimerais modifikuotu lipniu bitumo sluoksniu ir apsaugine silikonizuota lengvai nuimama plėvele. Polimerais modifikuotas bitumas yra atsparus karščiui iki +1100C, lankstus šaltyje. Lanksčių bituminių čerpių viršutinis paviršius padengiamas skalūno, keramikos pabarstu arba, dažniausiai, bazalto granulėmis, kurios dažant yra apdorojamos specialiu terminiu būdu. Bazaltas suteikia stogo dangai spalvą bei apsaugo bitumą nuo ultravioletinių saulės spindulių, atmosferos poveikio bei mechaninių pažeidimų. Vienas didžiausių šių čerpių privalumų – lengvas jų transportavimas ir sumontavimas. Bituminės čerpės yra lengvos ( 1 m2 sveria 8 kg ), todėl mažai apkrauna konstrukcijas. Dengiamo stogo nuolydis turi būti ne mažesnis nei 12 laipsnių. Klojant čerpes ant medinių stogo konstrukcijų, gegnių žingsnis, priklausomai nuo įvairių apkrovų ir stogo formos, svyruoja nuo 600 mm iki 1500 mm. Dengiant stogą žiemos metu, tarp bituminių čerpių lapų reikia palikti 3 mm tarpą, mat šiltuoju metų laikų dėl kaitros bitumas plečiasi. Kad būtų pailgintas stogo konstrukcijų ilgaamžiškumas, jas reikia apdoroti antiseptikais, antipirinais ir įrengti stogo ventiliaciją: angas orui patekti ( 0,003-0,002 % stogo paviršiaus ploto ), kanalus virš šiluminės izoliacijos orui cirkuliuoti ( 0,0035 – 0,0022 % stogo ploto ) ir oro ištraukiamąsias angas viršutinėje dalyje. Jei stogo nuolydis yra iki 18 laipsnių po čerpėmis klojamas papildomas hidroizoliacinis sluoksnis , jei nuolydis didesnis - papildomas sluoksnis dedamas tik galimose vandens pratekėjimo vietose. Lanksčios bituminės čerpės klojamos iš apačios į viršų, prieš tai nuplėšus nuo jų apatinę silikonizuotą plėvelę. Kiekviena čerpė prie stogo kalama cinkuotomis vinimis. Pirmoji eilė klojama universaliomis kraigo karnizo čerpėmis, tolesnės eilės – figūrinėmis, perstumiant jas per pusę lapelio į kairę ar dešinę. Klojant bitumines čerpes tose vietose, kur šlaitas jungiasi su vertikaliomis plokštumomis, turi būti prikalamas trikampis tašas ( 50x50 mm ) - tada jos tik linksta, bet nelūžta. Be minėto dangos lengvumo ir lankstumo, bituminių čerpių danga pasižymi ir kitomis savybėmis: • bitumas garantuoja stogų dangos nelaidumą vandeniui ir lankstumą konstrukcijoms judant; • lipnus apatinis bitumo sluoksnis padeda lengviau tvirtinti čerpes; • ekonomiškas paklojimas: dirbant su lanksčiomis bituminėmis čerpėmis lieka mažai atliekų, nes čerpių lapus galima itin tiksliai pjaustyti; • labai platus spalvų pasirinkimas; • tinka net labai sudėtingų konstrukcijų stogams dengti; • didesnis nei daugelio kitų dangų mechaninis atsparumas. Bituminių čerpių eksploatacijos laikotarpis gali trukti nuo 20 iki 30 metų. Tai priklauso nuo stogo priežiūros. Šią dangą gadina ant stogo ilgai telkšantis vanduo, kuris silpnina bitumo savybes. Be to į dangos pažeidimus patekus augalu sėkloms ir joms sudygus, bitumas menkai tesugeba sulaikyti šaknis ir praleidžia jas per siūles. 2.2 PVC danga Ilgą laiką šalies naujų stogų rinkoje karaliavusias bitumines stogų dangas pamažu iš rinkos stumia sintetinės polivinilchlorido ( PVC ) plastmasės dangos, pranokstančios savo pirmtakus ne tik žemesne kaina, bet ir techninėmis charakteristikomis. Ekspertai prognozuoja, kad per artimiausius kelerius metus PVC išstums bitumą iš naujų pramoninių pastatų stogų rinkos. Vienas iš svarbiausių PVC dangos privalumų yra jos ilgaamžiškumas. PVC danga tarnauja 20-30 metų, tuo tarpu bitumo galiojimo laikas, priklausomai nuo gaminio sudėties ir kainos, vidutiniškai siekia 5 - 20 metų. Taip pat sintetinė danga vertinama dėl jos hidroizoliacinių savybių – skirtingai nei bitumas, polivinilchloridas nebijo ilgalaikio sąlyčio su vandeniu. PVC stogas 50 kartų pralaidesnis vandens garams nei bituminės dangos, todėl ant stogo galima neįrengti vėdinimo kaminėlių. PVC danga išlieka lanksti net spaudžiant -30°C šalčiui, yra atspari UV spinduliams, joje neatsiranda mikroįtrūkimų. Ši stogo danga yra vieno sluoksnio (skirtingai nuo bituminės dangos dviejų), kas sąlygoja mažesnį svorį ir mažesnį konstrukcijų apkrovimą. Vienas didžiausių dangos privalumų - ryškus saulėje neblunkantis stogas ( 2.4 pav.), suteikiantis pastatui daugiau architektūrinės išraiškos. 2.3 Cementiniai beasbesčiai lakštai Žmonių dažniau vadinami šiferiu, cementiniai beasbesčiai lakštai nuo pastarųjų skiriasi savo sudėtimi. Vietoj sveikatai kenksmingo asbesto armuojamam pluoštui naudojamas lazeris. Cementinius beasbesčių lakštų gamyboje pagrindinė rišamoji medžiaga yra cementas. Jis maišomas procesiniu plaušu – celiulioze ( popierium ir kartonu ) ir armuojamuoju plaušu ( lazeriu ). Sintetiniai plaušai labai gerai sukimba su cementiniu rišikliu, todėl medžiaga tampa stipri ir ilgaamžė – ją galima naudoti 50 metų. Lapų dažymas sąlygoja šios dangos tvirtumą: pirmojo dažymo metu į pakaitintą neasbestinį lapą specialūs dažai įtrinami mechaniniu būdu, antrojo dažymo metu lapas tolygiai užliejamas tais pačiais dažais ir tai izoliuoja lapus nuo išorės poveikio. Toks dažymo būdas leidžia kiek įmanoma sumažinti išorinio dangos paviršiaus poringumą ir neleisti dangai eroduoti ir samanoti. Dažymo procesas panaikina akytumą, be to, padidėja atsparumas ultravioletiniams spinduliams Cementiniai beasbesčiai lakštai turi beveik visas stogų dangai būdingas savybes: ilgaamžiškumą, gan didelį elastingumą, lengvumą ( 10 kg/m2 ), didelį atsparumą ugniai, jie yra netriukšmingi ir saulėje stipriai nekaista. Ši danga praleidžia susikaupusius vandens garus, nesikaupia kondensatas – ši savybė labai aktuali sandarinant pastatus ir mažinant šilumos nuostolius. 2.4 Keramikinės čerpės Molio, arba keramikinės, čerpės ( 2.5 pav.) – natūralus, ekologiškai švarus, mažinantis radiacijos poveikį produktas. Ši stogo danga yra viena seniausių dirbtinių dangų, atsiradusi dar Antikos laikais. Keramikinės čerpės išpopuliarėjo viduramžių Europoje ir tapo nepakeičiama medžiaga mūrinėje statyboje. Į Lietuvą jos atkeliavo XII a., bet paplito tik po 200 metų, pradėjus daugėti akmeninių statinių: bažnyčių, pilių, miesto namų. Molio čerpės būna kraiginės, juostinės plokštelinės, juostinės falcinės, štampuotos falcinės, banguotosios ( olandiškos arba S formos ) ir lovinės. Keramikinės čerpės gaminamos iš molio ir smėlio mišinio, vandens, oro ir ugnies pagalba. Gamybai naudojamas sudrėkintas plastiškas molis, kuris maišomas su smėliu ir sumaltu plytų laužu. Mišinys laikomas 3-5 paras, kad vienodai pasiskirstytų drėgmė. Suformuotos čerpės džiovinamos ir degamos krosnyje. Natūrali keramikinės čerpės spalva po deginimo – sodri rudai raudona. Tokia spalva atsiranda dėl geležies oksido, susidarančio degimo metu. Kitos spalvos čerpėms suteikiamos jas glazūruojant ar angobuojant. Glazūra – tai plonas, degimu sutvirtintas skaidraus matinio arba spalvoto stiklo sluoksnis, dengiantis keramikinius dirbinius. Šis sluoksnis suteikia čerpėms blizgantį, stiklišką paviršių. Angoba - tai miltelių pavidalo molis, sumaišytas su vandeniu, į kurį pridedamos mineralinės medžiagos, degimo proceso metu suteikiančios atitinkamą spalvą. Čerpių kokybė daugiausia priklauso nuo gamyboje naudojamo molio priemaišų kiekio. Molis, kuriame yra daug kalkių, laikui bėgant ima aižėti ir skilinėti. Tuo tarpu glazūra ir angoba čerpės ilgaamžiškumui įtakos beveik neturi. Glazūruotos čerpės yra atsparesnės drėgmės skerbimuisi, tačiau tiek šių, tiek angobuotų ar natūralių čerpių amžius yra vienodas ir svyruoja nuo 25 ik 40 metų. Danga nulemia tik čerpių išvaizdą – natūralių čerpių stogas po daugelio metų taps margas, o angobuotų ir glazūruotų mažai tepasikeis. Keramikinių čerpių danga tinka statant naujus, remontuojant ir restauruojant senus pastatus, kurių stogų nuolydis ne mažesnis nei 30 laipsnių. Tačiau tai tik orientacinis skaičius, nes minimalus nuolydis priklauso nuo čerpės formos, antros dangos įrengimo, šlaito ilgio, klimato poveikio ir pan. Pvz., čerpėms be užkaitų ( falcų ) leistinas 400 minimalus nuolydis, štampuotų su vienu užkaitu – 300, su dvigubu užkaitu – 220. Leistinus čerpių dangos nuolydžius privalo nurodyti gamintojai, tačiau juos galima mažinti ~50, jei šlaito ilgis yra iki 3 m ir būtina didinti, jei šlaito ilgis didesnis nei 8 m . Gegnėms, grebėstams ir kitoms laikančiosioms konstrukcijoms geriausia naudoti spygliuočių medieną. Rekomenduojamas gegnių žingsnis yra 0,6 – 1 metras. Priešingai nei manoma, didelis dangos svoris nedidina gegnių skerspjūvio, kuris parenkamas dažniau dėl reikiamo šiltinimo storio ir grebėstų prikalimo sąlygų, ir priimamas 5x20 cm. Čerpių tvirtinimo taisyklės nurodomos gamintojų instrukcijose. Lietuvos normose ( STR 2.05.02.2001 ) liepiama, kad kai stogo nuolydis per 500, turi būti tvirtinamos visos čerpės. Bendri reikalavimai čerpių inkaravimui Vakarų Europoje yra šie: eilinėje dangoje tvirtinama kas 4-5-ta čerpė, kai nuolydis iki 30°, kas 3-4-ta eilė, kai nuolydis iki 50°, kas antra čerpė kai nuolydis 5. Čerpių klojimo instrukcija. [ interaktyvus ]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!