Daugialąsčiai mikroorganizmai (verpetės, kirmėlės, nariuotakojai)

 VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS Vandens mikrobiologijos referatas Daugialąsčiai mikroorganizmai (verpetės, kirmėlės, nariuotakojai) Atliko : stud. Vygandas Grušauskas vt-04 Tikrino: dėst. Aušra Mažeikienė VILNIUS-2006 Bendros žinios apie daugialąsčius mikroorganizmus, gyvenančius vandenyje Gamtiniai ir nutekamieji vandenys yra laikina ar nuolatinė gyvenamoji vieta įvairių daugialąsčių gyvūnų, kurie kartu su mikroorganizmais dalyvauja teršalų destrukcijoje. Tai verpetės, kirmėlės, vėžiagyviai, vabzdžiai ir jų lervos, moliuskai. Verpetės (Rotatoria) - smulkūs gyvūnai, paplitę gėluose vandenyse. Iš viso yra apie 2000 rūšių. Tikrų jūrinių formų yra 50 rūšių, o verpečių rūšių Lietuvos gėluose vandenyse yra apie 300. Daugelis gyvena ežerų, tvenkinių, upių dugne. Gausi planktoninių verpečių grupė. Kai kuriuos nuolat gyvena ant įvairių bestuburių. Pavieniui, rečiau kolonijomis, plūduriuoja vandenyje arba tūno prisitvirtinusios prie dugno. Verpečių aptinkama mineraliniuose ir karštuose šaltiniuose. Taip pat verpečių dažnai randama ir aerobinio vandens valymo įrenginių dumble. Didžiausios verpetės būna apie 2 mm, o dauguma jų yra mikroskopinės, kartais smulkesnės net už infuzorijas. Kūno forma labai įvairi: daugelis pailgos, nors kai kurios rutuliškos, kampuotos. Kūnas skirstomas į tris dalis: galvą liemenį ir koją. Galvos priekinėje dalyje yra verpetinis aparatas, kurį sudaro ilgesnių ar trumpesnių šerelių (blakstienėlių) žiedai. Verpetiniu aparatu planktoninės verpetės ir juda, ir maitinasi: apie 1000 kartų per minutę virpančių šerelių sukelta vandens srovė išsiskiria į dvi dalis - viena eina išilgai kūno ir stumia verpetę į priekį, kita srovės dalis neša maistą burnos link. Verpetės minta suspenduotomis organinėmis medžiagomis, bakterijomis, dumbliais, pirmuonimis, detritu. Kūno gale yra koja su dviem pirštuotomis ataugomis, tarp kurių yra cementinės liaukutes. Liaukučių išskyromis dugninės verpetės prisiklijuoja prie substrato, o judindamos kojos raumenis jos gali šliaužioti dugnu ar dumblo dribsnių paviršiumi. Planktoninėmis ir bentosinėmis verpečių rūšimis minta žuvų mailius. Verpetėmis minta įvairiausi bestuburiai planktofagai (vabzdžiai, dvigeldžiai moliuskai). 1 pav. Verpetės Kirmėlės(Vermes) – tai bestuburių gyvūnų grupė. Ji skirstoma į 10 tipų. Tai plokščiosios kirmėlės, apvaliosios kirmėlės, nemertinos, mažašerės žieduotosios kirmėlės, verpetės ir kitos. Iš kirmėlių, gyvenančių gamtiniuose vandens telkiniuose ir vandens valymo įrenginiuose, didžiausią reikšmę turi mažašerės žieduotosios kirmėlės (Oligochaeta) ir apvaliosios kirmėlės (Nematoda). Tarp labiausiai paplitusių žieduotųjų kirmėlių minėtini Aelosoma, Nais bei Tubifex genčių atstovai. Gyvena jie dažniausiai įsirausę į dumblą, dirvožemyje, augalų, gyvūnų ir žmogaus organizme ir maitinasi organinių medžiagų liekanomis. Prarydamos dumblo daleles, kirmėlės iš dalies jas mineralizuoja. Apvaliosios kirmėlės (Nemathelminthes) suskirstytos į nema­todų (Nematoda) ir pilvablakstienių (Gastrotricha) klases. Gausiausia nematodų (Nematoda) klasė turi apie 23 000 rūšių. Kūnas 0,3mm — 40cm ilgio, siūlo, kartais citrinos formos, nesegmentuotas. Neturi kraujotakos ir kvėpavimo sistemų. Nematodai yra skirtalyčiai. Patelės deda kiaušinius arba yra gyvavedės. Nematodai gyvena vandens telkinių ir aerotankų dumble, jų aptinkama biofiltruose. Minta bakterijomis, dumbliais, detritu, pūvančiomis orga­ninėmis medžiagomis, kai kurios rūšys yra plėšrios. Daugelis nematodų — augalų, gyvulių, paukščių, ir žmonių parazitai. Gyvūnus ir žmones parazituoja askaridės, spalinės, plaukagalviai. Jų kiaušinėliai gali būti ilgai gyvybingi gamtoje (iki invazijos). Todėl vanduo, dumblas ir dirvožemis— pavojingi žmonėms, gyvūnams ir paukščiams parazitinių kirmėlių židiniai. 2pav. Apvaliosios kirmėlės (askaridės) Mažašerės žieduotosios kirmėlės(Oligochaeta) yra smulkūs bentosiniai organizmai. Kiekvieno vandens telkinio dugne gyvena daug įvairaus dydžio, panašių į sliekus, kirmėlių. Kūnas nariuotas, vienos jų yra iki 1 cm ilgio, kitos - 1-3 cm, trečios - itin ilgos ir ketvirtos - beveik dirvinio slieko ilgio. Vandenyje gyvenančių mažašerių kiekvienas narelis (išskyrus burnos) yra su šerelių kuokštais. Minta pūvančiomis augalų liekanomis. Dauguma (Hirudinea) klasės dėlių laikosi ant akmenų ir povandeninių augalų. Taip pat gyvena užterštų vandens telkinių dumble. Mažesniųjų dėlių rūšys, gyvenančios ežerų ir upių pakraščiuose - žuvų maistas. 3 pav. Mažašerės žieduotosios kirmėlės (Oligochaeta): 1 - Nais barbata; 2 - Stylaria lacustris, 3 - Tubifex tubifer, 4 - uodo (Chironomidae) lerva. Vėžiagyviai. Vėžiagyvių (Crustacea) klasė priklauso nariuotakojų tipui, žiaunakvapių potipiui. Šie bestuburiai gyvena gėlame ir jūrų va­ndenyje. Gėlo vandens telkiniuose labiausiai paplitę irklakojai ir šakotaūsiai vėžiagyviai. Irklakojai vėžiagyviai - dažniausia jūrų ir gėlojo vandens planktoninių vėžiagyvių grupė. Jai priklauso apie 1800 rūšių. Tarp jų nemažai parazitų. Irklakojai (pvz., Ciklopai – Cyclop, Copepoda ) plaukioja irdamiesi keliomis poromis krūtinės kojelių. Šakotaūsiai (Cladocera) - smulkūs gėlavandeniai planktoniniai vėžiagyviai. Jiems būdinga ciklomorfozė - tam tikru metų laiku kinta jų išvaizda. Tai susiję su sezoniniu vandens klampumo kitimu. Vasarą jie gali turėti galvos išaugas, rudenį ir žiemą išaugų nebūna. Šakotaūsių vėžiagyvių (pvz., dafnijų – Daphnia) judėjimo organoidai – ilgos šakotos antenos. Dauguma žemesniųjų vėžiagyvių maitinasi filtruodami vandenį pro specialius organus; išfiltruotos maisto dalelės (bakterijos, dumbliai, pirmuonys, detritas) sulipdomos i kamuolėlį ir patenka į burną. Taigi vėžiagyviai dalyvauja vandens apsivalymo procese. Be to, vėžiukai yra daugelio kitų vandenyje gyvenančių gyvūnų maistas. Šakotaūsiais minta daugelis gėlavandenių ir jūrinių žuvų. Dusios, Lūšių, Galvės ir kitų gilių mezotrofinių Lietuvos ežerų gelmėje gyvenančios lašišinės seliavos dažniausiai minta bosminomis (Bosmina coregoni, B. longirostris). Ežeruose, kūdrose (stovinčio vandens telkiniuose, kuriems būdinga žymi eutrofikacija) paplitusios dafnijos (Daphnia pulex, Daphnia cucullata). Tai α-mezosaprobinių vandenų su polinkiu į polisaprobiškumą atstovas. Jos gali gyventi užterštuose vandenyse, minta bakterijomis. Dafnijas galima panaudoti vandens ūminio toksiškumo nustatymui. Tada yra atliekamas dafnijų testas, juo nustatoma vandens telkinių teršimo šaltiniai, įvertinamas nutekamųjų vandenų toksiškumas(ūminis ir chroniškas). Pagal šio testo rezultatus apskaičiuojama, kiek kartų reikia praskiesti nutekamąjį vandenį, kad jis neturėtų neigiamo poveikio vandens telkinio organizmams. Kalbant apie zoobentosą, tai ežerų zoobentose gausiausiai yra vėžiagyvių (Crustacea) - vandens asilėlių ir šoniplaukų (Amphipoda). Vandens asilėliai - 1,5 cm ilgio pilkšvos spalvos vėžiagyviai. Jų mėgstamos vietos - akmenuotas ir au­galais apaugęs dugnas. Jie minta pūvančiomis augalų liekanomis. Ežerinė šoniplauka (Gammarus lacustris) gyvena ežerų pakraščiuose, tarp povan­deninės augalijos ir apaugusių dumbliais akmenų. Iš reliktinių (atkeliavusių su ledynais prieš keliolika tūkstančių metų) vėžiagyvių Lietuvos ežeruose aptinkama palasėjų (Palassea quadrispinosa) ir mizidžių (Mysis relicta). Palasėjos gyvena daugiau nei 40 ežerų. Jos mažiausiai reiklios deguonies režimui ir gyvena giliuose ežeruose. Kiek reiklesnės deguonies režimui mizidės. 4 pav. Vėžiagyviai(Crustacea): 1 – Asellusacjuaticus, 2 - Gammarus lacustris, 3 - Mysis oculata relicta, 4 – Cyclops strenuus, 5 – Daphnia cucullata, 6 – Diatomus graciloides. Vabzdžiai ir jų lervos. Daugelio vabzdžių – žirgelių (Odonata), lašalų (Ephemeroptera), ankstyvių (Plecoptera), kabasparnių (Megaloptera), apsiuvų (Trichoptera), uodų trūklių (Chironomidae) lervos vystosi vandenyje. Todėl vabzdžių lervos ir lėliukės sudaro didelę gamtinio vandens gyventojų dalį. Skirtinguose vandens telkinių gruntuose gyvena skirtingos minėtų vabzdžių lervos. Labiausiai žuvų mėgstamos yra uodų trūklių lervos. Jų yra apie 100 rūšių. Jos gali gyventi dumble ir ten, kur dėl deguonies trūkumo kiti zoobentosiniai organizmai neišgyvena. Tam tikrais periodais jos vystosi ir vandens valymo įrenginiuose, ypač biofiltruose. Vienų vabzdžių lervos renka nuo dugno detritą, kitos maitinasi filtruodamos vandenį pro specialius organus, trečios – gremžia maisto daleles nuo augalų ar jų liekanų. Taigi jos pagreitina organinių medžiagų mineralizaciją ir vandens apsivalymą. Vandens telkinių pakraščiuose, ant augalų ir akmenų randama lervų, įlindusių į įvairios formos vamzdelius. Tai apsiuvų lervos. Jos namelius stato iš augalų lapų, pagaliukų, moliuskų kiautelių ir net įvairaus dydžio smėlio grūdelių. Nameliai apsiuvas apsaugo nuo priešų. 5pav. Vabzdžiai ir jų lervos: 1 – laumžirgis(Aeschena) imago, 2 – strėliukės (Lestes) lerva, 3 – upinio žirgelio (Gomphus) lerva, 4 – Podura, 5 – Lepisma saccharina, 6 – nendrinė apsiuva (Glyphotaelius), 7 – Ephemera lineata imago, 8 – rudasis uodas kraugerys (Culex pipiens), 9 - arklinis mašalas (Wilhemia equina), 10 – uodas trūklys (Chironomus annularius). Moliuskai arba minkštakūniai (Mollusca). Moliuskai yra viena gausiausių gyvūnų grupių. Jie skirstomi į potipius ir klases. Gėlo vandens telkiniuose gyvena pilvakojai (Gastropoda) ir dvigeldžiai (Bivalvia) moliuskai. Iš smulkių dvigeldžių paminėtina dreisena (Dreissena polymorpha). Dreisena yra trikampės formos ir gyvena kolonijomis. Dvigeldžių moliuskų kūną dengia dviejų dalių sukalkėjusi kriaukle. Dvigeldžiai minta suspenduotomis organinėmis medžiagomis, bakterijomis, grybais, pirmuonimis, vėžiagyviais, dumbliais ir detritu. Daugelis jų filtruoja vandenį pro tinklelio pavidalo žiaunas. Žiaunas ir mantijos vidinį paviršių dengia blakstienėlės, kurios maisto daleles nukreipia į vageles, nešančias maistą burnos link. Taip maitindamiesi dvigeldžiai moliuskai valo ir skaidrina vandenį. Smulkūs dvigeldžiai (Sphaerium, Dreissena) taip pat jų lervos yra kuojų, karšių, sazanų (laukinių karpių), ungurių ir kitų žuvų maistas. Kai kurie dvigeldžiai moliuskai daro žalą, pvz., gausios dreisenų kolonijos sutrikdo normalų hidrotechninių įrenginių darbą, kartais užkemša vandentiekio vamzdžius. Paminėtina, kad kai kurios moliuskų rūšys yra plėšrios. 5pav. Moliuskai (Mollusca): 1 - Spharerium corneum, 2 - Pisidium amnicum, 3 - Dreissena polymorpha, 4 - Valvata cristata, 5 - Valvata piscinalis, 6 - Bithynia tentaculata, 7 – B.Leachr, 8 - Physa Pfontinalis, 9 - Galba palustris, 10 - Limnea stagnalis, 11 - Viviparus contectus, 12 - Coretus corneus. Tolesnėje referato dalyje apibūdinsiu daugialąsčius gyvūnus gyvenančius įvairiose terpėse – Baltijos jūroje, Lietuvos upėse, ežeruose. Daugialąsčiai mikroorganizmai gyvenantys Baltijos jūroje Jūros ekosistemose vanduo yra sūrus, nes jame yra apie 3,5 % ištir­pusių druskų (natrio chlorido). Kaip ir gėlo vandens ekosistemose, jūrose gyvūnija ir augalija turi savo ekologines nišas. Atviroje jūroje arba pelaginėje zonoje vyrauja vieni organizmai, priedugnyje - kiti. Jūrų dugnas taip pat nevienodas: vienur jis yra uolėtas (kietas), kitur - nuosėdinis (minkštas). Kategate, prie Norvegijos krantų, kur vandens sūrumas apie 3 proc, aptinkama iki 1 500 įvairių organizmų rūšių, o centrinėje Baltijos dalyje - tik 70. Šio reiškinio pagrindinė priežastis - vandens sūrumo mažėjimas. Tik nedaugelis organizmų, pripratusių prie sūraus 3,5 proc. jūros vandens, gali reguliuoti vandens kiekį ląstelėse, mažėjant druskų kiekiui aplinkoje. Baltijos jūros gyvoji gamta yra gretimų regionų imigrantai. Kaimyninė flora ir fauna persikėlė į Baltiją įvairiais laikotarpiais. Viena tokia rūšių grupė persikėlė iš Atlanto vandenyno ir Šiaurės jūros. Tai prisitaikę sūrokame vandenyje gyventi jūros dumbliai, dvigeldis moliuskas - midija, taip pat žuvys - kilkė bei menkė. Daugelis organizmų, patekę į Baltiją iš kitur, vystosi lėtokai, pavyzdžiui, Baltijos midija neužauga tokio dydžio, kaip prie Norvegijos krantų, Kategate. Pagrindiniai jūrų faunos atstovai – bestuburiai. Itin dažnai Baltijos jūroje aptinkama gėlųjų vandenų vabzdžių lervų. Dumbliai, makrofitai gauna saulės energiją fotosintezės metu, dalyvaujant tiek žaliajam chlorofilui, tiek ir kitiems, papildomiems pigmentams, todel dumbliai įgyja rudą bei rausvą atspalvį. Taigi pasigamina organinė medžiaga, kuria minta didesnieji zooplanktono atstovai bei kiti bestuburiai. Pasta­raisiais minta stuburiniai, žuvys. Kiti makroorganizmai gali misti žuvusia organine medžiaga - detritu. Detritu mintančius gyvius reiktų išskirti į atskirą grupę. Jie gyvena giliose jūros vietose, kur saulės spinduliai neprasiskverbia. Užsikasusių nuosėdose tokių gyvūnų plėšrūnai nepasiekia. Dalis jų gyvena virš nuosėdų, priedugniniame vandens sluoksnyje. Seklios jūros pakrantės pasižymi didesniu produktyvumu, lyginant su atviros jūros. Sekliose vietose saulės energija pasiekia jūros dugną. Čia telkiasi iš laukų atitekėję maisto medžiagos ir skatina fitoplanktono, jurų žolės vystymąsi. Tai geros ganyklos midijoms, žuvims, kurių buveines yra negilios jūrų įlankos. Povandeninėje rudųjų dumblių (Fucus vesiculosus) juostoje vasarą išsivysto kitos dumblių rūšys, o fauna pagausėja. Šioje dugno juostoje gerai jaučiasi sraigės, moliuskai, vėžiagyviai, vabzdžių lervos, o silkė ir kitos žuvys neršia. Kur saulės spinduliai neprasiskverbia iki uolėto dugno, įsitvirtina midijos (Mytilus edulis). Paprastai jos siekia nuosėdų nuklotą (iki 30 m) dugną; vystosi kelios nereiklios šviesai rusvųjų dumblių rūšys, o bestuburių nedaug. Midijos minta (filtruodamos vandenį) dugną pasiekiančiomis mikroskopinėmis organinėmis dalelėmis. Midijos misdamos filtruoja didelį vandens kiekį: laikoma, kad jos kartą per kelis mėnesius suvartoja visas organines mikrodaleles, esančias virš jų iki 20 metrų storio vandens sluoksnyje. Midijomis minta vandens paviršiuje plaukiojantys paukščiai – gagos. Midijų ekskrementai - neorganinės druskos, azotas ir fosforas reikalingi fitoplanktonui vystytis. Šių gyvųjų organizmų apykaitoje dalyvaujantis azoto ir fosforo kiekis yra milžiniškas, jis beveik prilygsta šių medžiagų kiekiui, kurį atneša į Baltijos jūrą upių vandenys iš laukų. Baltijos jūros pelagialės ekosistema Pelagialės arba atviros jūros ekosistemose mikroskopinis fitoplanktonas yra pirminis produkcijos (maisto) gamintojas. Juo maitinasi stambesnis zooplanktonas, kuris tampa žuvų - kilkių ir silkių – maistu. Pavasarį išsivystę dumbliai maistui nesuvartojami: apie 40 proc. orga­ninės masės gula į nuosėdų padengtą dugną ir sudaro apie pusę per metus dugno augalijai reikalingo maisto. Vasaros pradžioje vandenyje maisto medžiagų pradeda trūkti, tačiau palaipsniui maisto medžiagų daugėja, atsiranda stambių zooplanktono individų, daugiausia irklakojų vėžiagyvių (Copepoda: Temora longicornis ir Pseudocalanus minutus elongatus). Šio zooplanktono ekskrementai granulėmis gula į dugną, tačiau jų mitybinė vertė nedidelė. Liepos-rugpjūčio mėnesiais cianobakterijos (mėlynai žali dumbliai) centrinėje ir šiaurinėje Baltijos dalyje pagamina daug azoto - iki 100 tūkstančio tonų per metus. Rudenį padidėja dumblių produkcija (dumblių bendrijos padidėja kelis kartus per metus), gausėja didžiųjų zooplanktono individų. Baltijos jūroje dominuoja nuosėdų padengtas dugnas, kurio gylis iki 50-150 m. Šis dugnas yra dugno gyvūnijos atstovų - midijų (Macoma baltica) buveinė. Midijos ir šoniplaukų bendrijos - Amphipoda Pontoporeia affinis ir Pontoporeia femorata- sudaro apie 90 proc. centrinės Baltijos šiaurinės dalies dugno makrofaunos biomasės. Centrinė Baltijos dalis labiau nualinta: randama tik keletas rūšių vėžiagyvių. Botnijos įlankoje midijų bendrija skurdesnė. Zooplanktono ir zoobentoso įvairovė Lietuvos upėse Maitindamasis fitoplanktonu ir mikroorganizmais zooplanktonas valo upių vandenį. Žinant zooplanktono bendriją, jos sudėtį, galima apibūdinti ir vandens ekosistemų būklę. Kiekybiškai tai nusakoma zooplanktono saprobiškumo indeksu. Zooplanktonas minta fitoplanktonu, bet ir pats yra žuvų maisto šaltinis. Jo kiekis, biomasė lemia žuvų produkciją. Nemuno vidurupyje aptikta 30 rūšių zooplanktono, žemupyje -75, pusę jų sudaro verpetės (Rotatoria), o likęs zooplanktonas - šakotaūsiai vėžia­gyviai (Cladocera) -30 proc. ir irklakojai vėžiagyviai (Copepoda) -20 proc. Vidurupyje dėl stiprios srovės zooplanktono negausu (260 indiv./m3, bioma­sė - 4 mg/m3), o žemupyje jo daugiau (biomasė - 275 mg/m3). 26 Lietuvos upėse aptikta 113 rūšių zooplanktono: Copepoda- 11, Cladocera- 37, Rotatoria- 37, kitų - mažiau. Zooplanktono gausa upėse priklauso nuo upės tipo ir yra nuo 15 iki 15935 individų/m3 , o biomasė -0,06-325,5 mg/m3. Rūšių sudėtis priklauso nuo upės dydžio: didelėse upėse zooplanktono gausa ir biomasė - didesnė. Lėta Nemuno upės intakų tėkmė skatina zooplanktono įvairovę, biomasę, ypač žemupyje; vidurupyje -mažiau. Vidutinio dydžio upėse (trumpesnėse nei 200 km) zooplanktono įvairovė ir gausa priklauso nuo vandens tėkmės greičio ir temperatūros. Šaltuose Šalpės ir Žeimenos vandenyse vyrauja vėžiagyviai(Cladocera) (atitinkamai 89,5 ir 40,1 proc). Panašios vandens temperatūros Luobos upėje vyrauja kita zooplanktono rūšis - Rotatoria (53,7 proc). Zooplanktono šaltuose vande­nyse yra 1,5, o biomasės - 2,7 karto daugiau nei šiltesnių upių (Lėvuo, Šir­vinta) vandenyse. Tekančio šiltesnio vandens upėse zooplanktono kiekis ir biomasė paklūsta vandens greičiui: daugiau rūšių aptinkama lėtai tekančiame (0,15 m/s) Lėvens vandenyje. Tuo tarpu greičiau tekančiame (0,4 m/s) Širvintos upės vandenyje zooplanktono 4,8, o biomasės - 25 kartus mažiau. Abiejose upėse vyrauja Cladocera. Eutrofizacija skatina zooplanktono biomasės prieaugį: šiltoje Bartuvos upėje zooplanktono yra dar daugiau nei Lėvenyje. 6pav. Zooplanktono biomasės pasiskirstymas vidutinio dydžio upėse. Zooplanktono rūšių įvairovė mažuose šaltuose, lėtai tekančio vandens upeliuose ir upokšniuose yra didesnė (iki 17 rūšių) nei šiltuose sureguliuoto nuotėkio (dažniausiai melioracijos reikalams) upeliuose - Viešintoje, Vašuokoje (5-7 rūšys). Šaltuosiuose zooplanktono gausa yra 1,9, o biomasės 3,4 karto didesnė nei šiltesnio tekančio vandens upeliuose. Šatos ir Ratnyčios upeliai pasižymi zooplanktono gausa, tačiau eutrofikuotos Lomenos van­denyje gausa ir biomasė didesnė (7.3 pav.). Šiltesnio vandens Bukos-Minčios upelis kerta kelis Aukštaitijos ežerus ir laikomas švariu (gamtinio fono), tačiau jame aptikta tik viena zooplanktono rūšis. Bražuolėje ir Šatėje vyrauja Cladocera, Vašuokoje, Viešintoje, Meroje, Apšėje, Ratnyčioje – Rotatoria. 7pav. Zooplanktono gausa Lietuvos upeliuose. 1994-1997metų vidutiniai duomenys Zoobentoso rūšinę įvairovę ir biomasę lemia vandens lygio upėje svy­ravimas, srauto greitis, ištirpusių medžiagų kiekis, taip pat vandens tempe­ratūra, grunto savybės. Lietuvoje ištirtos 26 upės ir rasta 222 rūšys makrozoobentoso. Tai dėlės (Hirudinca) - 10, šoniplaukos (Amphipoda) - 3, lašalai (Ephemeroptera)- 19, ankstyvės (PJecoptera)-9, blakės (Hetcroptera)-9, apsiuvos (Trichoptcra) - 25, uodo trūklio lervos (Chironomidae) -78, moliuskai (Mullusca)- 31 ir kitos. Nemune rasta 214 rūšių zoobentoso, Šešupėje - 106, Mūšoje - 101, Tatuloje - 84, Nevėžyje - 82, Verknėje - 79. Zoobentoso rūšinė įvairovė ir biomasė upėse priklauso nuo metų laiko - Neryje žiemą vyrauja ankstyvių lervos. Vasarą ankstyvių reta, dažniau aptinkama apsiuvų lervų. Didžiausia Baclidae šeimos lašalų lervų biomasė. Palyginus makrozoobentoso kiekį didžiosiose upėse, Šventojoje jo mažiau nei Nemune ar Neryje. Šventojoje daugiausia yra uodų lervų (Chiro­nomidae) -51 proc., o biomasės - žirgelių (Odonata)- 48 proc. Šiose upėse makrozoobentoso įvairovė priklauso nuo upės dugno pasluoksnio substrato. Tarp vidutinių upių didžiausia makrozoobentoso įvairovė patvenktoje Dubysoje. Tačiau gausiausia makrozoobentoso yra šiltoko tekančio vandens upėje Bartuvoje . Bartuva yra užtvenkta keturiose vietose, ir dalis vagos yra apaugusi augalija. Tokia makrozoobentoso gausa šioje upėje aiškinama dreifavimu iš tvenkinių ir įsitvirtinimu dugno augalijos bendrijoje. Šiltuose Bartuvos, Dubysos, Lėvens ir Širvintos vandenyse makrozoobentoso biomasė yra didesnė nei šaltesnėse - Šalpėje, Žeimenoje ir Luoboje. Pirmosiose trijose upėse gausiausia yra uodo trūklio lervų (atitinkamai - 60,4, 71,0 ir 46,4 proc.). Biomasė šiose trijose upėse šiek tiek skiriasi: Bartuvoje didžiausią dalį biomasės (34,4 proc. ) sudaro uodo trūklio lervos. Dubysoje -dėlės (27,8), Luoboje - moliuskai(41,6proc. ). Daugelyje šaltavandenių upelių makrozoobentoso rūšių įvairovė, gausa ir biomasė yra nedidelė, išskyrus Šatos upelį, kur šie parametrai yra didesni. Didžiausia biomasė - Graumenoje. Tai dėl moliusku, kurių bentomasė 51,3 proc. visos zoobentoso biomasės. Šaltame Judrės upelyje rūšių įvairovė nedidelė: čia vyrauja apsiuvos, kurios atitinkamai - 80 ir 88 proc. bendros gausos ir biomasės. Upėse aptinkama pinčių, žieduotųjų kirmėlių, dėlių, samangyvių, nariuotakojų, vėžiagyvių, ir kitų organizmų. Lietuvos ežerų zooplanktonas ir zoobentosas Dominuojančios organizmų rūšys - šakotaūsiai (Cladocera), irklakojai vėžiagyviai (Crustacea) bei verpetės (Rotatoria) - apibūdina ežero trofiškumą ir planktoninių organizmų vartojimo maistui efektyvumą. Pagal zoo­planktono biomasę vasaros laikotarpiu ežerai skirstomi į tris grupes: 1. Mažamaisčiai - zooplanktono biomasė 4 g/m3 (10.13 pav.). Ežerų zoobentosas daug įvairesnis. Tokio pat trofinio lygmens ežerų zoobentoso biomasė gali itin ryškiai skirtis. Tiek pagal zooplanktoną, tiek ir pagal zoobentosą ežerai skirstomi į: 1. Mažamaisčius - 10 g/m2 zoobentoso ežero dugno plote^ (Avilio, Dysnos, Metelio ežerai). Vabzdžių lervos Žuvų mitybai ežeruose ir vandens telkiniuose ypač svarbios įvairių uodų lervos. Jų būna gausu (iki 9500 individų viename kvadratiniame metre vandens paviršiaus ploto). Vėžiagyviai Lietuvoje paplitusios 4 vėžių rūšys. Vietinė rūšis - plačiažnyplis vėžys Astacus astacus. Pagal plotą 2565 ežerai (90 proc.) tinka plačiažnypliams vėžiams. Vėžių augimvietėms priimtiniausi iki 50 ha vandens paviršiaus ploto ežerai (sugauta 68 proc. vėžių), 50-100 ha ploto ežerai mažiau vėžingi (12-14 proc). Tinkamiausi 5-15 m. gylio ežerai. Per metus didžiausi vėžių laimikiai sugauti didesniuose (338,4 ha) ežeruose - daugiau nei 40 tūkst. vienetų. Plačiažnyplis vėžys yra litoralės gyventojas. Jo paplitimą ir gausą lemia ežero pakrantės dugno parametrai. Ekologinio optimumo zona plačiažnypliui vėžiui buvo ir tebėra mezotrofinės eutrofinės būklės ežerai. Ankstesniais metais (iki 1970 m.) plačiažnyplius vėžius buvo išstūmę masiškai įžuvinti unguriai - pagrindiniai vėžių priešai. Vėžiai išliko mažesniuose, eutrofiniuose seklesniuose ežeruose. Dabar vėžių pradeda atsirasti ir didesniuose mezotrofiniuose ežeruose. Vėžių vislumas priklauso nuo vandens šarmingumo (pH), permanga­natinės oksidacijos (organinio medžiagų kiekio). Didėjant vandens šarminei reakcijai (pH), vėžių vislumas didėja. Optimalios ribos - 6,93-8,35. Didėjant organinių medžiagų kiekiui (permangamentiniam skaičiui), vėžlių vislumas mažėja. Nemažos įtakos vėžlių vislumui turi vandens telkinio plotas, dugno grunto sudėtis. Lietuvos vandens telkiniuose buvo įveisti Ponta-Kaspijos Paramysis hicustris vėžiai, 1972 m. - amerikiniai Pacif astacus lcniusculus, o 1994 m. -taip pat amerikiniai rainuotieji vėžiai Lambarus affinis, dabar paplitę dau­gelyje Lietuvos ežerų. Išvados • Verpetės misdamos pirmuonimis, bakterijomis, suspenduotomis medžiagomis, valo vandenį. Taip pat yra kaip maistas bestuburiams, žuvų mailiui. Pagal verpečių judrumą galima pasakyti ar vandenyje yra pakankamas kiekis deguonies: jei pakankamas, tai Verpetės judrios, o jei deguonies trūksta tai Verpetės nejudrios. Be to, verpečių buvimas aktyviame dumble rodo, kad vyksta intensyvi nitrifikacija. • Kai kurios kirmėlės yra žuvų maistas. Kirmėlės gali sukelti įvairias infekcines ligas, todėl vanduo, dirvožemis, dumblas - pavojingi žmonėms, gyvūnams ir paukščiams kaip parazitinių kirmėlių židiniai. Valo vandenį. • Vėžiagyviai filtruodami vandenį dalyvauja vandens apsivalymo procese. Vėžiukai yra daugelio kitų vandenyje gyvenančių gyvūnų maistas. Taip pat, vėžiagyviai gali būti kaip indikatorius švaraus/užteršto vandens, pvz., vandenyje, užterštame toksiškomis medžiagomis, vėžiagyviai žūsta. • Vabzdžių lervos pagreitina organinių medžiagų mineralizaciją ir vandens apsivalymą. Gali būti kaip maistas kai kurioms žuvims. • Moliuskai filtruoja vandenį pro tinklelio pavidalo žiaunas. Smulkūs dvigeldžiai (Sphaerium, Dreissena) taip pat jų lervos yra kuojų, karšių, sazanų (laukinių karpių), ungurių ir kitų žuvų maistas. Kai kurie dvigeldžiai moliuskai daro žalą, pvz., gausios dreisenų kolonijos sutrikdo normalų hidrotechninių įrenginių darbą, kartais užkemša vandentiekio vamzdžius. Susumavus išvadas, galima teigti, kad šie daugialąsčiai turi didelės įtakos vandens apsivalymo procese, yra kaip maistas kitiems gyviams, kai kurie gali sukelti infekcines ligas. Literatūros sąrašas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!