Danutė Kalinauskaitė „Išregistruoti vaiduoklį“. Kas veikėjai yra namai?

Danutė Kalinauskaitė „Išregistruoti vaiduoklį“. 2. Kas veikėjai yra namai?

Danutė Kalinauskaitė — lietuvių rašytoja, eseistė. 2008-aisiais, po dvidešimt vienerių kūrybinės pauzės metų, pasirodė trumposios prozos knyga „Niekada nežinai“, kuri entuziastingai įvertinta ir kritikų, ir skaitytojų bei apdovanota ne viena literatūrine premija. Viena iš knygos novelių — „Išregistruoti vaiduoklį“, joje atskleidžiamas gilus prisirišimas prie namų, kuriuose pasakotoja užaugo. Vaizdingą, tikslų, nušlifuotą, kultūrinio, istorinio konteksto prisodrintą novelę nuolat pertraukia šmaikštūs įvairių visuomenės grupių posakiai, su sarkazmu perteikiamos klišės, specifiniai terminai iš įvairių sferų. No­ve­lę sudaro pa­grin­di­nės vei­kė­jos – vy­riau­sios sesers, po tė­vų mir­ties par­duo­dan­čios iš­tuš­tė­ju­sius na­mus – mintys ir emocijos. Namai veikėjai yra vieta, kupina prisiminimų, jaukaus prabėgusių dienų įprastumo. Rodydama nekilnojamo turto bendrovės vadybininkui parduodamus namus, veikėja jaučia susidvejinimą: vi­sa esy­be ji yra su­ta­pu­si su pra­ran­da­mais namais, pa­vir­tu­si tuo vai­duok­liu, kurį reikia „išregistruoti“, ku­riam ne­bė­ra vie­tos se­no pa­sta­to erd­vė­se – būsimame viešbutyje. Moterį, tik įžengusią į tėvų namus, pasitinka „sustojęs laikas – susicukravęs, virtęs sakais“. Siekis parduoti namą išsigimsta: nekilnojamo turto agentūros „Modern Houses“ vadybininkas Adolfas matuoja viską tik pinigais, skirtingai nei veikėja: „Kai perki namus, dažniausiai nežinai, kad perki ir daug ką kitą, kas paprastai nebūna derybų objektas ir į kainą neįeina“. Šis pastatas, kuriame pasakotoja užaugo, yra tarsi jos tapatybė, po namus vaikštant vadybininkui Adolfui ji jaučiasi tarsi apnuoginta: „Ir Adolfui, nužvelgusiam mane nuo galvos iki kojų, jau aiški mano socialinė terpė. Aišku, iš kokių daiktų esu kilusi. Tie daiktai – be prabos“. Novelės pasaulis – itin konkretus, pasakotoja giliai jį jaučia. Viena svarbiausių juslinių detalių – kvapai: „o tų namų kvapai – rabarbarų kompoto, vyšninės prieblandos, nekarštos vilnos, lapų puvinio, saulėj išdegusio marškonio – atsiveja mane pačiose netikėčiausiose vietose“. Pasakotojai net miesto erdvėse, savo bute tie kvapai primena namus, tos gilios emocijos, prisirišimas išreiškiamos palyginimu „įaugo kaip nagas į mėsą“. Šie kvapai siejami ne tik su objektais, bet ir su pačiu kvėpavimu, apskritai pačia gyvybe: „vienas plautis visuomet likdavo kvėpuoti ten“. Pasakotoja taip pat atsigręžia į kasdienės apyvokos daiktus: indus, baldus, drabužius, kurie yra tarsi prisotinti čia gyvenusių žmonių emocijų, per juos atskleidžiamas šeimininkų gyvenimas. Vei­kė­jos tė­vas nuo galvos iki ko­jų ap­siu­vo vi­są apy­lin­kę, jo paltai, kos­tiu­mai, su­si­ki­bę ran­ko­vė­mis, Bal­ti­jos ke­lio gran­di­ne ap­juos­tų vi­są mies­tą – tokiu vaizdingu pavyzdžiu išreiškiama, jog namas buvo pastatytas sunkiu darbu, tačiau dukros, nepajėgdamos išgyventi nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, yra priverstos jį parduoti. Veikėjai namai yra dalis jos: „Kaip nelengva įvertinti savo kraujo grupės“. Tai vieta, kuri žmogų harmonizuoją, kurioje jaučiama sielos pilnatvė, taip pat pasakotoja pabrėžia, kad namai būna tik esant visai šeimai – tėvui, motinai, seserims, net katei ir šuniui. Šios novelės pasakotoja – sugniuždyta, kenčia, nepajėgia susitaikyti su šia žeidžiančia tikrove, su seserimis kenčia dėl gimtųjų namų netekties: „Važiuosiu. Tik dar paklausysiu, kaip į žolę nukrenta kaštono ežiukas, atsirita man prie kojų, ir pro nuskilusį puskevalį staiga išvystu ką tik nupoliruotą brangiausių riešutmedžio baldų paviršių. Nėra abejonės – aukščiausioji praba“. Sielvartu persmelktas gimtųjų namų praradimas derinamas su surrealistiniu regėjimu, novelės pasaulis tampa magiškas, kuomet su gautais pinigais už namo pardavimą veikėja keliauja namo ir įsivaizduoja save plukdomą upės srovės, jaučia savižudybės trauką: „Gerai plaukiu krauliu ir brasu, bet šįkart plauksiu mirusiųjų būdu – veidu į dugną. Ir tai bus mano paskutinė kelionė iš tėvų namų“. Pro ne­gy­vas, į upės dug­ną žvel­gian­čias akis slenka dar vai­kys­tė­je įsi­mi­nę prie­mies­čio šiukš­ly­nai, ap­au­gę da­giais ir dil­gė­lė­mis, tarp jų įsi­ter­pę kai­my­nų na­mai su dar­žais, iš so­vie­tų at­si­im­tos ka­rei­vi­nės, ge­ležin­ke­lio py­li­mas, į dug­no dum­blą su­smegę gelž­ga­liai, be­to­no lui­tai, iš­mes­tų ra­kan­dų lie­ka­nų. Sken­duo­lę pa­bu­di­na vidinis jos balsas: be­si­tai­kan­ti kaip nors pri­tap­ti prie naujų laikų, savo namų pardavimo bando save įtikinti, kad be­pras­miš­ka bandyti įleisti savo šaknis, pri­si­riš­ti prie na­mų, bran­gių vie­tų, net­gi tė­vy­nės: „Šian­dien jau nie­kas prie nie­ko ne­be­pri­si­ri­ša. Nė prie ar­ti­mų­jų. Net prie sa­vo vai­kų“. Danutės Kalinauskaitės novelėje „Išregistruoti vaiduoklį“ namai veikėjai yra žmogaus gyvenimo atrama. Parduodamų gimtųjų namų metafora išreiškiama ne tik kaip būsto, bet kaip ir žmogaus prieglobsčio, jo sielos namų praradimas – žmogus mėgina prisitaikyti prie naujo pasaulio, pakitusių jo vertybių, ieškoti atsvarų, kurių rasti taip ir nepavyksta.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!