„Da Vinčio kodas" ir jo kritika istorikų darbuose: lietuviškos refleksijos spaudoje

Trumpas autoriaus ir knygos „Da Vinčio kodas“ pristatymas Dan Brown – Jungtinių Amerikos Valstijų rašytojas, detektyvinių trilerių autorius. Reprezentuoja pliuralistinę JAV religinę kultūrą, jos liberalistinį, tradicijos nesaistomą požiūrį į krikščionybę1. Jis neturi akademinio filosofinio ar teologinio išsilavinimo. Menkiau žinomi pirmieji rašytojo darbai, kuriuose nėra religinės tematikos. Meninės raiškos principu Browno romanų stilius gan skurdus – čia nerasime metaforų, palyginimų ar kitokių originalesnių kalbinės raiškos priemonių2. Stiprioji rašytojo vieta – gebėjimas konstruoti detektyvinio siužeto įtampą ir ją išlaikyti per visą kiek ištęstą romano naratyvą. Brownas didžiąją dalį informacijos apie Siono Vienuolyną sužinojo iš knygos „Šventasis kraujas, šventasis Gralis“, kurią parašė Michaelis Baigentas, Richardas Leighas ir Henry Lincolnas. Jų knygoje minimi 1975 metais Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje rasti pergamentai – Les Dossiers Secrets, kurie neva įrodo“Da Vinčio kodo“ knygoje plėtojamą mintį apie Marijos Magdalietės ir Jėzaus santykius. Tie pergamentai yra absoliučiai fiktyvūs. 1954 m. Pierre‘as Plantardas įkūrė nedidelį visuomeninį klubą, kuris vadinosi Siono vienuolynas. Organizacija iširo 1957 m., bet Plantardas išsaugojo jos pavadinimą. 1960 – 1970 m. Plantardas surinko tam tikrą kiekį fiktyvių dokumentų, kurie “įrodė“ Jėzaus–Marijos Magdalietės teoriją3. Knyga: Viešėdamas Paryžiuje simbolių tyrinėtojas Robertas Lengdonas iš Harvardo universiteto sulaukia netikėto naktinio skambučio. Muziejuje nužudytas pagyvenęs Luvro kuratorius, o šalia jo kūno rastas keistas šifras. Lengdonas ir talentinga kriptologė Sofi Nevė (nužudytojo kuratoriaus anūkė) sprendžia painias mįsles; juos pribloškia Da Vinčio darbuose atrastos paslėptos užuominos, kurias mato visi, tačiau jų prasmę tapytojas sumaniai įslaptino. Uždanga tarsi pakyla Lengdonui atskleidus neabejotiną tiesą - velionis kuratorius buvo Siono vienuolyno narys; Siono vienuolynas - slapta draugija, kurios nariai kažkada buvo seras Izaokas Niutonas, Botičelis, Viktoras Hugo ir Da Vinčis. Lengdonas nujaučia, kad jie atskleis kvapą gniaužiančią istorinę paslaptį (apie dingusį Gralį), apie kurią jau seniai sklando gandai, tik, deja, ji kelia didžiulį pavojų. Kūrinio eigoje jam tenka bėgti nuo policijos ir netgi sprukti į Angliją. Lengdono lūpomis pasakojamos istorijos apie Jėzaus ir Marijos Magdalietės vedybas, jų vaiką, ir esą iš jo vėliau kilo Prancūzijos karaliai. Knygoje Opus Dei (Katalikų Bažnyčios asmeninė prelatūra) pavaizduota kaip žudikų fanatikų organizacija, taip pat pažymima nuolatinė organizuotų religijų kritika - ypač tradicinės Europos katalikybės – neslepiama simpatija feministinei ir net deivės garbinimo ideologijai. Referato uždaviniai: lietuviškos refleksijos spaudoje bei istorikų kritika apie D. Browno knygą „Da Vinčio kodas“ - apžvalga. „Da Vinčio kodo“ jo kritika istorikų darbuose Dauguma istorikų smerkia Dan Browno knygą, dėl skaitytojų klaidinimo, naudojantis jų neišprusimu, tikrovės neatitinkančių faktų skleidimu. Smulkiau panagrinėsiu Darrell L. Bock, Craig Blomberg, Massimo Introvigne, Mark Shea, Edward Sri knygas ir straipsnius bei jų kritiką Dan Brown romanui. Knygos vertinimų kontraversiškumas kyla iš autoriaus (Dan Brown) teiginio pirmame romano puslapyje, kad jos pagrindas yra tikri istoriniai faktai. Keli Browno teiginiai neatitinkantys Naujojo Testamento: 1) Jėzus buvo vedęs Mariją Magdalietę; 2) Magdalietė D. Browno romane vadinama „tikruoju šventuoju Graliu“; 3) keturios evangelijos Konstantino laikais tikslingai atrinktos iš daugelio kitų, egzistavusių ketvirtajame amžiuje, todėl, kad akcentavo Jėzaus prigimties dieviškumą; 4) Jėzaus dieviškumą įtvirtino uždaras Nikėjos susirinkimas slapto balsavimo būdu; 5) Opus Dei organizacija ir mitai apie ją romane. Panagrinėkime šiuos teiginius. Pagrindinis romano siužetas pagrįstas teiginiu, kad Jėzus Kristus buvo vedęs Mariją Magdalietę. Magdalietė buvo ištikima Jėzaus mokinė, Jo nukryžiavimo ir Prisikėlimo liudininkė. Nei Biblijoje nei nebiblijiniuose šaltiniuose nėra jokių įrodymų, kad ji buvo ištekėjusi už Jėzaus4. Įrodymai šiam teiginiui paimti iš dviejų nekanoninių evangelijų, – Marijos Magdalietės ir Pilypo. Bet faktai liudija kitokią tiesą. Mokslininkai stipriai abejoja, ar šių nebiblinių evangelijų turinys vertingas istoriniam Jėzui suvokti. Netgi tuomet, jei vertingas, nė vienas iš minėtų tekstų nepatvirtina, kad Jėzus buvo vedęs. Nepaisant to, iš penkių pirmųjų mūsų eros amžių šiandieną yra pasiekę galybė tekstų apie Jėzų. Nė vienoje vietoje nėra kalbama apie vedusį Jėzų. Krikščionys ir mokslininkai nuo seno tikėjo, kad Jėzus nebuvo vedęs, (...)5. Kai jis apaštalavo, kai buvo teisiamas ir nukryžiuotas, kai mirė ir prisikėlė – jokia žmona nebuvo minima. Jėzaus šeima - Jo motina, broliai ir seserys – buvo minimi ne kartą, o žmona – nė sykio6. Nėra ir nuorodų, kad jis buvęs našlys7. (...) niekas iš ankstyvosios Bažnyčios krikščionių rašytojų, net ir patys apokrifų autoriai, nekalba, kad Jėzus buvo vedęs Mariją Magdalietę8. Viską susumavus, nėra jokių įrodymų, kad Jėzus kada nors buvo vedęs. Jei išvada teisinga, tai romano scenarijus griūva. Tačiau romano autorius teigia, kad faktą apie Jėzaus vedybas Bažnyčia kruopščiai slepia, kad neišaiškėtų, jog Jėzus nebuvo dieviškos kilmės. Kyla klausimas, kodėl Jėzaus vedybos būtinai turėtų menkinti Jėzaus dieviškumą? Bažnyčia visada išpažino visišką Jėzaus žmogiškumą, o santuokos palaikymas kuo puikiausiai tai remia. Tad klaidinga netgi romano teologinės problemos apie Jėzų prielaida. Siekiant išvengti D. Browno faktų netikrumo, vertėtų panagrinėti informaciją, kas yra tikrasis Gralis. Pagal D.Brauną, Gralio taurė yra fizinių Kristaus palikuonių kraujas. Romane Marija iš Magdalos konkrečiai įvardijama kaip Jėzaus žmona ir jo vaiko motina. Krikščioniškame simbolizme teigiama, kad Gralis yra Taurė, iš kurios gėrė Jėzus ir kurion buvo supiltas jo kraujas. Šią Taurę Juozas Arimatietis nugabeno kažkur į Britaniją, kur ji buvo saugoma ir perduodama iš kartos į kartą. Vėliau ji atiteko Tamplierių ordino riteriams, kurie anoniminiame viduramžių romanse buvo pavadinti Gralio sergėtojais. Pirmosios užuominos apie Gralį aptinkamos tokių viduramžių rašytojų darbuose, kaip Wolfram Eschenbach, Helinandus, Chretien de Troyes. Romanas taip pat teigia, kad keturios Naujojo Testamento evangelijos buvo įtrauktos į Bibliją taip vėlai todėl, kad jose pristatomas Jėzaus dieviškumas yra priešingas evangelijų, kurios pristato žmogišką Jėzų, suvokimui. Bet šiuo aspektu liberalieji ir konservatyvieji mokslininkai irgi sutaria. Kalbant apie viso Naujojo Testamento sudarymą, kanono studijos yra gana sudėtingas reikalas. Kanono tyrinėtojai vienbalsiai sutinka, kad jau antrojo amžiaus pabaigoje visos keturios evangelijos buvo pripažintos autoritetingomis. Tai yra visais 125 metais anksčiau už Konstantiną ir Nikėjos susirinkimą. Keliose vietose Brownas teigia, kad iki ketvirtojo amžiaus Jėzus nebuvo laikomas Dievu. Tai irgi akivaizdi netiesa – tvirtinimai apie jo dieviškumą pasirodo jau pirmojo amžiaus kanoninėse evangelijose, ir tai pripažįsta kiekvienas bet kurios pakraipos Biblijos tyrinėtojas. Taigi, kyla dar vienas klausimas: ar tikrai Jėzaus dieviškumą nulėmė Nikėjos susirinkimo "uždarasis balsavimas"? Tikriausiai tai labiausiai klaidinantis romano „faktas“. Ankstyvieji krikščionys tikėjo, kad Jėzus buvo Dievo Sūnus nuo pat pradžių (...)9. Pažvelgus į Naująjį Testamentą arba kad ir į Bažnyčios Tėvų raštus, ir taptų visiškai aišku, jog daugybė krikščionių per pirmuosius tris amžius tikėjo, kad Jėzus turėjo Dievo prigimtį ir buvo „Dievo Sūnus“10. Daugiau kaip 250 metų prieš Nikėjos susirinkimą Jėzus buvo pripažintas „Dievo Sūnumi“ Naujojo Testamento raštuose11. Nikėjos susirinkimo tikslas buvo ne įtvirtinti Jėzaus dieviškumą, bet aptarti arijonų požiūrį į Jėzų, pagal kurį Jėzus buvo ne tik Dievo Sūnus, bet dar ir dieviškos kilmės, tačiau kuri jam buvusi suteikta, o ne įgimta, egzistavusi nuo amžių. Tad ginčai vykę apie Jėzaus dieviškumo pobūdį, o ne apie tai, ar Jėzus apskritai buvo dieviškos kilmės, ar ne. Susirinkimą sušaukė Konstantinas, nes troško ramybės ir Bažnyčios vienybės. Tad ir šis Browno teiginys klaidina skaitytojus. D. Brownas net rašydamas apie Opus Dei organizaciją neišlaiko darbastalio testo (nepatikrina tokių faktų, kuriuos galima sužinoti pažiūrėjus į enciklopediją ar internete). Opus Dei (lotyniškai „Dievo darbas“) įkūrė šventasis Josemaria Escriva de Balaguer 1928 m. spalio 2 d. Madride, tai asmeninė katalikų Bažnyčios prelatūra. Ji turėjo Šventojo Sosto ir vyskupų pritarimą nuo pat veiklos pradžios. Opus Dei misija - skatinti visų luomų krikščionis gyventi visiškai tikėjimą atitinkantį gyvenimą pasaulyje ir taip prisidėti prie visų visuomenės sluoksnių evangelizavimo12. Tikrieji faktai toli gražu neatitinka romano autoriaus dėstomų „faktų“. Romano "istoriškumas" kelia ir daugiau problemų. 1) Marijos kaip apaštalų apaštalės idėja. (...) Ann Graham Brock teigia, kad ankstyvosios Bažnyčios vartojama frazė “apaštalų apaštalė“ (minima Ipolito iš III amžiaus tekste) tūrėtų būti verčiama kaip „apaštalių apaštalė“13. Neteisingos yra Bažnyčios tėvo Ipolito citatos (II a. antroji pusė) panaudojimas. Ipolitas iš tikrųjų rašė apie Mariją kaip apie moterį apaštalę14; kuri matė prisikėlusį Jėzų ir apie tai pranešė. Tačiau jis kalbėjo ne apie vieną ją, o apie grupelę moterų, mačiusių prisikėlusį Jėzų15. Dar tiksliau: vienaskaitinė frazė "apaštalų apaštalė" anksčiausiai randama X amžiuje. 2) Kitos evangelijos, kurios, anot romano, pristato žmogiškąjį Jėzų, daugeliu atvejų daug labiau jį sudievina negu biblinės. 3) Leonardas da Vinčis (1495 – 1497 Santa Marija della Gracia vienuolyno valgomajame) negalėjo nutapyti "Paskutinės vakarienės" paveikslo, pakeisdamas vieną iš jame vaizduojamų apaštalų moterimi. Savo knygoje Darrell L. Bock pažymi, kad Marijos vaizdavimo vieta paveiksluose yra prie Jėzaus kojų. Tai stereotipinė scena ir "Paskutinės vakarienės" kūrimo laikotarpiu. Dvylika apaštalų taip pat privalėjo būti, kadangi toks yra biblinis pasakojimas. 4) knygos pradžioje Brownas teigia, kad Siono priorato slapta bendruomenė buvo įkurta 1099 m., po pirmojo kryžiaus žygio. Iš tiesų Siono prioratas buvo įkurtas P. Plantardo beveik prieš 50 metų, t.y. 1954 m. Autoriaus naudoti šaltiniai – daugiausia ezoterinė literatūra, apie universitetinio lygio tyrinėjimus net neužsimenama13. Lietuviškos refleksijos spaudoje Dienraštyje „Lietuvos rytas“ spausdintuose straipsniuose atsispindi Dan Browno knygos smerkimas dėl knygoje esančių faktų netikslumo, šmeižikiško turinio. Vatikano aplinkai priklausančių žmonių nuomonė apie romaną labai kritiška: „Trys aukšti Vatikano kardinolai išreiškė apgailestavimą dėl religinio neišprusimo, kuris, jų teigimu, skatina pasaulinį susidomėjimą populiariuoju romanu „Da Vinčio kodas“. „Dėl pagrindinių žinių stokos sudėtinga įžvelgti skirtumą tarp prasimanymų, vaizduotės ir atakų prieš istoriją bei Bažnyčios vertybes“, - teigė kardinolas P.Poupard`as. Vatikano šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Jose Saraiva Martinsas teigė, jog „Da Vinčio kodas“ yra romanas, demonstruojantis milžinišką Kristaus ir Bažnyčios istorijos neišmanymą“17. Įtakingas kardinolas Francisas Arinze iš Nigerijos pareiškė, kad krikščionys į šią knygą ir filmą turėtų reaguoti teisiniais veiksmais, nes jie įžeidžia Kristų ir jo įsteigtą Bažnyčią18. Nigerijos kardinolas savo kalbose tikino, kad krikščionys turi būti griežti ir nenuleisti negirdomis visų jiems metamų įžeidinėjimų. Palaikydamas kardinolus Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius taip pat kritikuoja D. Browno romaną teigdamas, kad romanas pilnas išgalvotų faktų kūrinys, sukurtas dėl pinigų. „Bažnyčia šiuo atveju tik tiek ir pasako, kad tai atviras melas, bet bažnyčia nemato jokio pavojaus. Per du tūkstančius metų panašių „Da Vinčio kodų“ buvo pirmaisiais amžiais, buvo viduramžiais. Pasisakyti šiuo atveju bažnyčia turėjo, nes jei tylėtume, reikštų, kad Kristus mums visai nerūpi“, - sakė arkivyskupas19. Katalikų bažnyčia sulaukė palaikymo ir iš Indijos musulmonų. Įtakinga Indijos musulmonų dvasininkų organizacija pirmadienį pažadėjo prisijungti prie krikščionių grupių rengiant protestus, jei valdžia neuždraus rodyti prieštaringai vertinamo filmo „Da Vinčio kodas“20. Nuošaly neliko ir konservatyvi asmeninė katalikų Bažnyčios prelatūra Opus Dei. „Opus Dei“, kuri „Da Vinčio kode“ vaizduojama kaip slapta vienuolių sekta, kurios nariai yra pasiryžę net žudyti, kad apsaugotų biblinį Jėzaus Kristaus įvaizdį, sukritikavo tokį supratimą ir kitus ginčytinus religinius teiginius21. „Da Vinčio kodas yra protinga ir pavojinga knyga, prikišta melagysčių, iškraipymų, šėtoniškų vaizdinių ir istorinių klaidų, kuriomis siekiama skaitytojų galvose sukelti abejones Jėzaus Kristaus dieviškumu“22. Pasak R.Cantalamesso, šiandien žmones žavi „kiekviena nauja teorija, pagal kurią išeitų, kad jis (Kristus) nebuvo nukryžiuotas ir nemirė

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!