Čingizo Aitmatovo romano "Ilga kaip šimtmečiai diena" problematika šiandieninėje Lietuvoje

Vilniaus universitetas Orientalistikos centras Sandros Stalnionytės Lyginamosios Azijos studijos Japonologija 4-as kursas RAŠTO DARBAS TEMA: Čingizo Aitmatovo romano „Ilga kaip šimtmečiai diena“ problematika šiandieninėje Lietuvoje Dėstytojui Mindaugui Pauliukui Vilnius 2006 Čingizo Aitmatovo knygoje “Ilga kaip šimtmečiai diena” istorija pasakojama paprasto žmogaus, geležinkeliečio Jedgėjaus, mąstančio, tvirtos dvasios žmogaus, kovotojo už teisybę lūpomis. Veiksmo vieta – Kazachijos smėlynų viduryje esanti geležinkelio tarpstotė, nuošali, visų pamiršta vieta, kurioje gyvena tik keletas šeimų, nuo seno susigyvenusių tarpusavyje. Romane aprašytas veiksmas trunka tik vieną dieną,– naktį mirus vienam gerbiamam senoliui kitą dieną jo kūnas vežamas amžinam poilsiui į senąsias Ana Beijito kapines, tačiau tą dieną Jedgėjui iškilę prisiminimai plečiasi neribotai toli…šalia vienas kito telpa du siužetai – realusis ir fantastinis – papildantys viena kitą, be to pasakojimas dar praturtinamas legendomis ir mitais. Pasak autoriaus “Fantastika išdidina kai kuriuos realybės ypatumus, parodo juos filosofiškai apibendrintus. Fantastika tai gyvenimo metafora, leidžianti pamatyti jį nauju netikėtu rakursu.” Knygoje plėtojama daugybė ir šiandien aktualių temų – žmogaus darbštumas, santykiai su aplinkiniais, draugystė, meilė, šeimos santykiai, gyvenimo laikinumas, būties klausimai, praeities atminimas, papročių išsaugojimas, teisingumas, moralė, pakantumas vieni kitiems, atsakomybė už savo veiksmus, žmonijos pažanga, taikos žemėje klusimai ir kitos. Visos šios temos sujungiamos į vieną darnų ir gražų pasakojimą. Pasakojama labai įtaigiai, leidžiama skaityti herojų mintis, pajusti jų skaudžius išgyvenimus, svajones, viltis bei džiaugsmus. Knygoje aprašomi herojai gyvena pokariniame tarybiniame Kazachstane, atrodo toli nuo dabartinės Lietuvos ir erdvėje ir laike, tačiau jų likimus palietę amžinieji būties klausimai, atrodo, lyg ir nepaiso nei laiko, nei vietos, ir skaitant leidžia pajusti jų aktualumą čia ir dabar. Taigi šio darbo tikslas ir būtų pabandyti surasti tam tikras sąsajas tarp knygoje aprašytų aktualijų bei plėtojamų temų ir dabartinės Lietuvos situacijos. Knygoje aprašoma istorija iš tikro graudi – senolis vežamas laidoti į senomis legendomis ir pasakojimais apipintas kapines, tačiau ten palaidoti jo nelemta – toje vietoje neseniai įkurtas kosminių laivų kosmodromas ir laidoti tenka vėjo pustomoje dykumoje…Tačiau pasakojama su giedra seno žmogaus išmintimi ir viskas persmelkiama nors ir ne visada gražiais, bet žmogiškai jausmingais prisiminimais apie praeities įvykius, susijusius tiek su velioniu, tiek su kitais artimais pasakojančiajam žmonėmis. Pasakojimui tragizmo teikia dar ir procesijoje dalyvaujančio velionio sūnaus Sabitžano nejautrumas situacijai ir nepagarba aplinkiniams. Taigi šioje situacijoje iškyla skaudi problema – skirtingas kartų požiūris į gyvenimo vertybes. Senasis Jedgėjus, ištikimas protėvių tradicijoms ir pasirengęs laidoti mirusįjį senosiose kapinėse, o tuo tarpu velionio sūnus, išauklėtas pagal naują ideologiją, nebejaučia nostalgijos papročiams, tradicijoms ir negerbia seno žmogaus nuomonės. Kartų konfliktas aprašomas daugybėje knygų, tačiau šioje situacijoje ypač skaudžiai juntama priešprieša tarp tradicinės paprotinės visuomenės ir moderniosios, besiremiančios tik mokslo žiniomis ir racionalia logika. Panašią situaciją – dviejų skirtingų kartų konfliktą viena ar kita forma – turbūt galime matyti ir šiuolaikinėje Lietuvoje bei kitose panašaus likimo šalyse. Naujoji karta, užaugusi visais kitomis aplinkybėmis nei jų tėvai ar seneliai, jau gyvena kitomis aktualijomis. Dauguma jaunosios kartos šiandien gyvena mieste pagal naujausius mokslo ir technikos pasiekimus priešingai nei, tarkim, jų seneliai, gimę ir užaugę kaime, gyvenę pagal nuo senovės dar galiojusias normas ir papročius. Susidūrus dviems skirtingų laikmečių išaugintoms pasaulėžiūroms turbūt neretai iškyla skaudžių mažesnių ar didesnių konfliktų. Romane aprašoma skaudi situacija, kai privažiavus senųjų kapinių teritoriją laidotuvių procesiją pasitinka spygliuota tvora ir sargybinis, pareiškęs, jog niekam ir jokiu tikslu nuo šiol nebus leista ten patekti. Seno žmogaus bejėgiškumas prieš modernių laikų nustatytas taisykles, kai paskutiniam žmogaus poilsiui reikalingas žemės lopinėlis jau paskirtas kitam tikslui, metaforiškai atspindi koks didelis atotrūkis tarp buvusių ir esamų vertybių. Šiandieninėje visuomenėje taipogi ryškiai juntamas panašus konfliktas tarkim kad ir dažnai iškylančiuose skandaluose dėl žemės, kai pažeidžiami paprastų žmonių žmogiški interesai dėl “aukštesnių” jėgų susidūrimo. Regime, jog šis konfliktas tiesiogiai siejasi ir su kita tema – praeities atminimu ir papročių saugojimu. Senasis Jedgėjus tvirtai tiki, jog mirusysis turi būti gerbiamas ir mirties akivaizdoje turi būti elgiamasi pagarbiai, kaip ir buvo nuo senovės: ”Jeigu mirtis jiems niekis, tai, vadinasi ir gyvenimas neturi vertės. Kurgi prasmė, kam ir kaip jie ten gyvena?” Štai kaip mąsto Jedgėjus apie mirusiojo sūnaus abejingumą tėvo laidojimui. Ši istorija nejučia primena neseniai Lietuvoje nuskambėjusį skandalą, susijusį su laidojimo agentūromis, kai už kiekvieną skambutį iš ligoninės, pranešantį apie mirusįjį buvo sutartinai atlyginama. Situacijos, žinoma, kiek skirtingos, tačiau abi liūdnai byloja apie šių dienų nepagarbą ir nejautrumą atsidūrus mirties akivaizdoje. Praeities atminimo tema lyriškai perteikiam Jedgėjaus menamoje istorijoje apie mankurtą. Mankurtas – vergas, kuriam atimta atmintis, neprisimenantis nei kas jis, nei iš kur jis kilęs ir kas jo tėvai. Sena legenda pasakoja apie vargšę mankurto motiną, pakirstą strėle savo mylimo sūnaus, netekusio atminties. Knygos pabaigoje Jedgėjus, įširdęs ant bejausmio, papročių ir praeities negerbiančio Sabitžano, velionio sūnaus, jį taip ir vadina “Mankurtas tu! Tikrų tikriausias mankurtas!” Panašių situacijų iškyla ir šiandien, kai jaunoji karta numoja ranka į praities atminimą bei įvykius, davusius pradžią dabarčiai. Dažnai pamirštama papročiai ir tradicijos, bei visa kita, kas lėmė šalies istoriją ir dabartinę situaciją, taigi gal ir šiandien tampama mankurtais, žmonėmis be atminties? Papročių pamiršimas ir vadinamoji “pasaulio pažanga” taipogi knygoje siejamas ir su morale. Tai atskleidžiama per Sabitžano – išsilavinusio, daug išmanančio, bet papročius pamynusio ir kitų negerbiančio veikėjo charakteryje. Sabitžanas postringauja apie laikus, kai ”per radiją valdys žmones, kaip tuos automatus.” “Mūsų dievai – jie gyvena čia, šalia mūsų, kosmodrome.” Taigi, šis herojus žavisi mokslo pažanga , vykstančiais kosmoso tyrimais ir kitais procesais, tačiau pamiršta paprastą moralę. Senis Jedgėjus smerkia jį :”Kas iš to, kad mokėsi jis visokiuose kursuose? Galbūt jį ir mokė tam, kad jis pasidarytų toks, koks esąs. …posmavo visokias nesąmones apie radiju valdomus žmones. O jeigu jį patį jau valdo per radiją?” ši istorija galbūt atsispindi daugelyje šiandienos įvykių, kai daug ir protingai, moksliškai šnekama bei įrodinėjama, tačiau pamirštama paprasta moralė… Pagrindinis herojus Jedgėjus visą gyvenimą kovoja už teisingumą žmogui, ypač ryškiai tai atsiskleidžia situacijoje kai jam tenka ginti nekaltai apkaltintą draugą, buvusį karo belaisvį Kutybajavo dėl kaltinimų, kad jo rašomuose prisiminimuose neva užmaskuotas pasipriešinimas valdžiai. Kutybajevas suimamas ir išvežamas tardymui, kur miršta, nepakėlęs baisybių, o jo žmona lieka viena su dviem mažais vaikais. Tai sovietmečio situacija, tačiau visgi nekalto žmogaus apšmeižimas ir apkaltinimas nėra retas atvejis ir šiandien. Žiniasklaidoje daugybė atvejų, kai pažeidžiamos elementarios žmogaus teisės, kai apkaltinama ir nuteisiamai nekaltai , o po to atsiradusių padarinių atitaisyti jau nebeįmanoma. Šalia jau aptartų temų dar vaizdžiai pasakojama daugybė kitų, rodančių gerą pavyzdį dabarties kartoms. Galima būtų paminėti kad ir Jedgėjaus, Kazangapo ir kitų senųjų tarpstotės gyventojų darbštumą ir atsidavimą darbui bei jaunosios kartos atsainumą tuo atžvilgiu “niekam tai dabar ne motais. Buvo – nebuvo.” Knygoje aprašomas skirtingas senosios ir jaunosios kartos požiūris į darbą turbūt rastų atitikmenį ir šiandieninėje Lietuvoje. Kita romane plačiai aprašoma tema – meilė ir atsidavimas šeimai, vaikams taipogi iškyla kaip sektinas pavyzdys amžinosiomis vertybėmis. Jedgėjus priėjo prie išvados, kad “ geriausia, ką žmogus gali padaryti kitiems, tai išauklėti savo šeimoje dorus vaikus. Ir ne su kieno nors kito pagalba, o pačiam diena iš dienos, žingsnis po žingsnio skirti tam tikslui visą save, būti kiek įmanoma kartu su vaikais. “ šalia meilės šeimai taip pat iškeliamas ir rūpinimasis visais aplinkiniais, tai išryškėja aprašant draugiškus dviejų šeimų – Jedgėjaus ir Abutalipo santykius. Apžvelgus šią knygą ir lyginant ją su dabartinėmis Lietuvos aktualijomis regime, jog romano problematika nėra vienadienė, bet labi plati, aprėpianti daugybę ir šiandien aktualių temų bei problemų. Dviejų kartų konfliktas, skirtingų vertybių susidūrimas, papročių išsaugojimo aktualumas, praeities atminimas, moralė, teisingumas, darbštumas, meilė bei atsidavimas šeimai, rūpinimasis aplinkiniais – tai temos, vaizdingai aprašytos Aitmatovo ir pasiekusios mūsų dienas ir turbūt neišnyksiančios su šia diena, bet išliks aktualios dar ilgai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!