Įvadas Pinigai egzistuoja tūkstantmečius, o centriniai bankai atsirado palyginti neseniai. Vieni iš seniausių bankų - Anglijos bankai ir Švedijos bankas, buvo įsteigti 17 a. pabaigoje. Šiandien bet kurioje šalyje yra savas centrinis bankas. Jis įgyvendina du pagrindinius uždavinius: 1. Centrinis bankas turi užtikrinti ekonominės raidos tolygumą. Jis turi užkirsti kelią kilti finansinei panikai. Įgyvendindamas šį uždavinį centrinis bankas vaidina paskutinės pakopos kreditoriaus vaidmenį. Paskutinės pakopos kreditorius suteikia kreditus finansinėms įstaigoms ir firmoms, gręsiant finansinei krizei. 2. Antroji užduotis - užtikrinti žemą infliacijos lygį ir kartu neleisti žymiai kilti ne darbo lygiui. Lietuvoje pinigų politikos galimybės reguliuojant šalies ekonomika taikomas labai ribotai jeigu iš vis taikomos, ekonomikos reguliavimas atliekamas išimtinai fiskalinės politikos priemonėmis. To pasėkoje augant BVP pastebimas įplaukų į biudžetą santykinis sumažėjimas, ekonomikos nesubalansuotumas, ilgametė defliacija ir t.t. Lietuvos centrinis bankas nepagristai teisinasi neva Lietuvoje taikomas fiksuotas valiutos kursas (litas yra pririštas prie bazinės valiutos Euro fiksuotų kursu), tačiau tai tik savo neveiksmingumo pateisinimas bei pinigų politikos galimybių reguliuoti ekonomika ignoravimas. Todėl darbe nagrinėjamos ekonomikos teorijoje plačiai išnagrinėtos monetarinės, pinigų politikos galimybės reguliuoti šalies ekonomika. Monetarinės politikos priemonės reguliuojant ekonomika 1. Pinigų politikos modeliai jų esmė ir skirtumai 1.1.Pinigų politikos įgyvendinimo instrumentai Centrinio banko pinigų politika pagrįsta tuo, jog pinigų kiekio pokytis gali paveikti makroekonominius procesus ir - tai ypač svarbu -nacionalinio produkto apimtį. Išsamiau panagrinėsime atveji, kaip centrinis bankas gali paveikti šalies gamybos apimtį. Pinigų kiekio, cirkuliuojančio ekonomikoje, pokyčiai veikia visumine paklausą, tačiau ne tiesiogiai, o per palūkanų normą. Iš tikrųjų pinigų pasiūlai didėjant palūkanų norma, atitinkanti pinigų rinkos pusiausvyra, mažėja. Mažėjanti palūkanų norma skatina investicijas, kurios, kaip sudėtinė visuminių išlaidų dalis, didina visuminę paklausą. Pakitusi visuminė paklausa pakeičia prekių ir paslaugų rinkos pusiausvyrą ir nustato didesnę pusiausvyros nacionalinio produkto apimtį (įskaitant ir dauginamąjį poveiki). Šį procesą, atspindinti keinsistinį požiūrį į pinigų kiekio ir gamybos apimties pokyčių sąveiką.1 Monetaristai šią schemą papildo tiesioginiu pinigų kiekio poveikiu visuminei paklausai. Jie teigia, jog padaugėjus pinigų padidės visuminės pajamos, kurios savaime padidins namų ūkio išlaidas, nes, monetaristų manymu, kuo žmonės turi daugiau pinigų, tuo daugiau jų ir išleidžia. Priešingas procesas vyks, jei centrinis bankas mažins pinigų kieki. Mažinant pinigų pasiūlą, palūkanų norma, ribojanti investicijas, didėja ir mažina visuminę paklausą, kuri nustato ir mažesni pusiausvyros nacionalinį produktą. Taigi centrinis bankas, reguliuodamas pinigų pasiūlą, didina arba mažina visuminę paklausą ir kartu skatina arba riboja BNP gamybą. Centrinio banko veiksmų, reguliuojant pinigų pasiūlą, padariniai yra tokie pat kaip ir vyriausybės fiskalinės politikos. Skirtumas tik tas, jog centrinis bankas veikia BNP dydi ne tiesiogiai keisdamas visuminę paklausą, kaip fiskalinės politikos atveju, o reguliuodamas pinigų pasiūlą. 1.2.Pinigų politikos samprata bei esmė Pinigų politiką apibrėšime kaip centrinio banko vykdomų priemonių, reguliuojančių pinigų pasiūlą arba palūkanų normą, visumą siekiant Įgyvendinti nustatytus ekonominius tikslus. Šie tikslai gali būti platūs ir sutapti su makroekonominės politikos tikslais. Svarbiausi iš jų yra didelis užimtumas, stabilus gamybos didėjimas, neaukštas infliacijos lygis. Šie tikslai sutampa su vyriausybės fiskalinės politikos tikslais. Be šių, centrinis bankas gali siekti ir siauresnių, vadinamųjų tarpinių tikslų. Populiariausi iš jų - pinigų kiekio arba palūkanų normos kontrolė. Ypač akivaizdus ekonomikoje esančio pinigų kiekio ir infliacijos lygio ryšys. Todėl centrinis bankas, siekdamas palaikyti priimtiną infliacijos lygi, sieks stabilizuoti pinigų kieki, tačiau šiuo atveju lieka nekontroliuojama palūkanų norma. Dėl nenumatytų priežasčių gali kisti pinigų paklausa ir atitinkamai svyruoti palūkanų norma.2 Palūkanų normų stabilumas yra gana svarbi sąlyga priimant verslo arba namų ūkio subjektams sprendimus investuoti. Palūkanų normos svyravimai gali sudaryti netikrumo atmosferą dėl priimamų sprendimų teisingumo ir apskritai dėl ateities. Taigi šis centrinio banko tikslas neretai gali būti pageidaujamas. Centrinis bankas, siekdamas palaikyti stabilią palūkanų normą, keičia pinigų pasiūla atsižvelgdamas i paklausos pokyčius. Šie du tikslai - pinigų kiekio ir palūkanų normos stabilizavimas - yra nesuderinami. Stabilizuojant palūkanų normą svyruoja pinigų kiekis, ir atvirkščiai. Keinsistų nuomone, palūkanų normos stabilizavimas yra svarbesnis tikslas, tuo tarpu monetaristai mano priešingai. Lietuvos Respublikos banko Įstatymas, priimtas 1994 m., nustato pagrindini Lietuvos banko tikslą - siekti Lietuvos Respublikos kainų stabilumo, kuris siejamas su pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemos patikimu funkcionavimu. Ekonomikos teorijoje nagrinėjant pinigų politiką centrinio banko tikslais laikomi tie patys kaip ir fiskalinės politikos, t. y. anksčiau nurodyti trys tikslai, kuriuos įgyvendinus stabiliai didėja nacionalinis produktas esant natūraliam nedarbo lygiui. Trumpai aptarsime centrinio banko veiksmus siekiant šio rezultato. Kai ekonomika išgyvena nuosmuki ir yra didelis nedarbas, iškyla būtinybė skatinti gamybos plėtrą. Šiuo atveju pinigų pasiūlos plėtimas didins visuminę paklausą, kuri savo ruožtu skatins nacionalinio produkto didėjimą. Tokia pinigų politika, vadinama skatinamąja, gali padėti ekonomikai išbristi iš nuosmukio. Kai BNP didėja pernelyg sparčiai ir iškyla ekonomikos „perkaitimo", t.y. infliacijos, grėsmė, tikslinga vykdyti varžomąją pinigų politiką ribojant pinigų pasiūlos didėjimą. Sumažėjusi pinigų pasiūla mažins visuminę paklausą ribodama pernelyg spartų BNP didėjimą. Gamybos ribojimas mažins ir infliacinį kainų lygi. Taigi vykdydamas pinigų politiką, centrinis bankas turėtų remtis gana tiksliais apskaičiavimais. Priešingu atveju jo veiksmai gali sukelti nuosmuki arba infliaciją ir turėti neigiamų padarinių ekonomikai. Pinigų, kaip ir fiskalinę, politiką komplikuoja ir vėluojančios priemonės, nors šiuo atveju vėluojama daug mažiau negu įgyvendinant fiskalinės politikos priemones. Pinigų pasiūlos reguliavimas. Centrinis bankas pinigų pasiūlą šalies ūkyje gali reguliuoti naudodamas tris pagrindines priemones: rezervų reglamentavimą, atviros rinkos operacijas ir diskonto normą. Tai klasikinės pinigų politikos priemonės. Rezervų reglamentavimas. Bankų privalomi rezervai formuojami kaip šių bankų indėliai centriniame banke. Atskirų sąskaitų rūšių gali būti nustatomos skirtingos privalomų rezervų normos. Centriniam bankui sumažinus privalomų rezervų normą komerciniai bankai mažesne indėlių dalį gali laikyti centriniame banke, o didesnę jų dalį naudoti paskoloms ir taip išplėsti pinigų pasiūlą. Centriniam bankui padidinus rezervų normas komerciniai bankai didesnę indėlių dalį privalo laikyti centrinio banko sąskaitose, todėl iš apyvartos išimama dalis pinigų ir pinigų pasiūla mažėja. Taip mažinant privalomuosius bankų rezervus daugėja pinigų, ir atvirkščiai. Atvirosios rinkos operacijos. Tai vertybinių popierių, pavyzdžiui, obligacijų, pirkimas ir pardavimas antrinėje vertybinių popierių rinkoje. Prireikus didinti pinigų pasiūlą, centrinis bankas ima pirkti vertybinius popierius. Komerciniai bankai visada nemažą aktyvų dalį turi palūkanas teikiančių vertybinių popierių pavidalu. Pinigai, kuriuos komerciniai bankai gauna už parduotus vertybinius popierius, padidina jų perteklinius rezervus. Perteklinius komercinių bankų rezervus padidina ir piliečiai, pervedę i komercinius bakus pinigus, gautus už parduotus vertybinius popierius. Bankai, naudodami perteklinius rezervus paskoloms teikti, didina pinigų pasiūlą. Ir atvirkščiai, kai reikia mažinti pinigų pasiūlą, centrinis bankas parduoda vertybinius popierius. Komerciniai bankai, pirkdami juos, mažina savo atliekamus rezervus ir taip siaurina paskolų teikimo galimybę. Kita vertus, pertekliniai rezervai mažėja ir piliečiams išimant iš bankų pinigus, reikalingus vertybinius popierius pirkti. Visa tai sukelia pinigų pasiūlos mažėjimą.3 Atliekant vertybinių popierių pirkimo ir pardavimo operacijos tarp centrinio banko ir komercinių bankų grynieji pinigai nenaudojami. Centrinis bankas, pirkdamas iš komercinių bankų vertybinius popierius, paprasčiausiai padidina komercinių bankų rezervus, laikomus centriniame banke, sudarydamas sąlygas jiems išplėsti paskolų operacijas. Centrinio banko galimybės supirkinėti vertybinius popierius iš komercinių bankų teoriškai yra neribotos, o atitinkami Įnašai i komercinių bankų sąskaitas vadinami pinigų spausdinimu (kredito emisija). Šias operacijas riboja tik centrinio banko atsakomybė už pinigų politikos padarinius. Diskonto norma. Centrinis bankas gali teikti paskolas komerciniams bankams veikdamas kaip „bankų bankas". Palūkanų norma už tokias paskolas yra vadinama diskonto norma. Centrinio banko paskolas komerciniai bankai paprastai naudoja siekdami padidinti savo rezervus iki reikiamos normos, jei jų rezervai išsenka netikėtai atsiėmus indėlius arba dėl kitų nenumatytų aplinkybių arba siekdami plėsti savo kreditines galimybes. Centrinio banko paskolos komerciniams bankams teikiamos atliekant atitinkamus įrašus bankų sąskaitose. Tokios paskolos (diskontai) didina bankų rezervus ir taip leidžia jiems plėsti pinigų pasiūlą. Keičiant diskonto normą galima tam tikru mastu reguliuoti pinigų pasiūlą. Jei ji didėja, tai skolinamas! mažiau, mažėja ir pinigų pasiūla, ir atvirkščiai. Diskonto norma paprastai yra keliais procentais didesnė už paskolų rinkos paskolų normą. Nors centrinio banko teikiamų paskolų apimtis nesudaro didelės paskolų rinkos dalies, tačiau centrinio banko nustatoma diskonto norma yra orientyras kitiems paskolų rinkos subjektams ir todėl jos keitimas turi įtakos visos paskolų rinkos palūkanų normoms. 1.3.Lietuvos banko pinigų politika ir lito patikimumo įstatymas Lietuvos Respublikoje veikiantis vadinamasis valiutų valdybos modelis ir Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymas apriboja Lietuvos banko galimybes reguliuoti pinigų pasiūlą klasikiniais centrinio banko metodais. Lietuvos bankas privalo garantuoti, kad bendras išleidžiamų i apyvartą litų kiekis bet kuriuo metu neviršytų Lietuvos banko laikomų aukso atsargų ir konvertuojamos užsienio valiutos rezervo vertės, apskaičiuotos pagal bazinę valiutą. Lietuvos bankas gali keisti bendrą litų kieki apyvartoje tik atitinkamai keisdamas turimas aukso atsargas ir keičiamos užsienio valiutos rezervą. Tai reiškia, jog Lietuvos banke yra apribota lito emisijos galimybė (jis gali išleisti i apyvartą papildomą kieki litų tik tuo atveju, jei tai leidžia turimi rezervai, t. y. jei turimų rezervų vertė ir litų kiekio apyvartoje santykis atitinka Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymo reikalavimus). Oficialų lito kursą nustato Lietuvos bankas parinktos bazinės valiutos (šiuo metu tai euras) atžvilgiu. Kadangi Lietuvos bankas Įpareigotas supirkti pateiktus eurus ir litus nustatytu kursu be apribojimų, tai pinigų pasiūla Lietuvos Respublikoje priklauso ir nuo valiutų rinkos konjunktūros. 2. Pinigų politikos efektyvumas Kaip ir fiskalinės politikos atveju, pinigų politikos efektyvumo klausimu egzistuoja skirtingi požiūriai - keinsistinis ir monetaristinis. Jau minėta, jog pinigų kiekio pokyčiai ekonomikoje per palūkanų normas ir investicijų dydžio pokyčius keičia visuminę paklausą ir kartu nacionalini pusiausvyros produktą. 2.1. Keinzistų požiūris į pinigų politika Keinsistų požiūris į pinigų kiekio poveikio nacionaliniam produktui mechanizmą. Keinsistų manymu, pinigų pasiūlos pokyčio poveikis visuminei paklausai yra netiesioginis - tik per investicijų pokyčius atsižvelgiant ir į dauginamąjį poveiki. Padidėjusi visuminė paklausa nustato didesnį pusiausvyros nacionalini produktą ir visumines pajamas. Keinsistų nuomone, pinigų paklausa yra gana elastinga palūkanų normai. Sumažėjus palūkanų normai sumažėja ir pinigų laikymo kaštai, todėl padidėja namų ūkio subjektų grynųjų pinigų paklausa. Namų ūkio ir ūkio subjektai patenkina pinigų paklausą, didesnę savo pajamų prieauglio dalį pasilikdami pinigų pavidalu, o mažesnę dalį skirdami finansiniams aktyvams, t. y. akcijoms ir obligacijoms, įsigyti. Nors padidėjus pinigų kiekiui ekonomikoje padidėja ir namų ūkio pajamos, tačiau, keinsistų nuomone, padidėjusios pajamos neatsiliepia vartojimui.4 Vartojimo išlaidos, jų nuomone, yra gana stabilios ir nepriklauso nuo pinigų kiekio, esančio ekonomikoje, pokyčių. Taigi namų ūkio pajamų didėjimas didins tik vartotojų turimą grynųjų pinigų kiekį bei jų investicijas i vertybinius popierius, t. y. tik namų ūkio santaupas. Verslo investicijų paklausa mažai priklauso nuo palūkanų normos, nes jas lemia ekonominė padėtis bei pardavimų perspektyvos. Todėl investicijų paklausa yra mažai elastinga palūkanų normos atžvilgiu. Keinsistai mano, kad pinigų pasiūlos pokyčiai mažai veikia visumine paklausą. Nemažas pinigų pasiūlos pokytis sukelia palyginti nežymų palūkanų normos, investicijų bei visuminių pajamų pokytį. Nežymiai padidėjusi visuminė paklausa net įvertinus dauginamąjį poveiki nedaug padidins visumines pajamas. Todėl keinsistai teikia pirmenybę fiskalinės politikos priemonėms, tiesiogiai reguliuojančioms visuminę paklausą. 2.2. Monetaristų požiūris į monetarinę politika Monetaristų požiūris yra priešingas keinsistų požiūriui. Visų pirma jie teigia, jog pinigų pasiūlą ir visumine paklausą sieja ne tik netiesioginis, bet ir tiesioginis ryšys, turintis poveikį vartojimui. Todėl padidėjus namų ūkio pajamoms subjektai, priešingai, nei teigia keinsistai, daugiau ima pirkti ir prekių, ypač ilgalaikio vartojimo. Dalį pinigų jie pasilieka sau, kitą dali išleidžia finansiniams aktyvams bei prekėms Įsigyti. Monetaristų požiūri į pinigų pasiūlos bei visuminės paklausos ryšį. Pinigų paklausa monetaristų nuomone, ne tiek priklauso nuo palūkanų normos dydžio, kiek nuo sandorių apimties, t.y. nuo nacionalinio produkto dydžio. Todėl pinigų paklausa nėra elastinga palūkanų normos atžvilgiu. Investicijų paklausa, pasak monetaristų, priešingai, yra elastinga palūkanų normos atžvilgiu, todėl net ir nežymus palūkanų normų pokytis smarkiai didina investicijų apimti. Taigi, monetaristų nuomone, pinigų pasiūlos didėjimas lemia nemaža palūkanų normos kritimą ir dėl to padidėja investicijos. Didesnės investicijos padidina visumines išlaidas. Šį netiesiogini poveiki dar sustiprina ir tiesioginis poveikis, padidinantis asmeninio vartojimo išlaidas. Taigi pinigų pasiūlos didėjimas sukelia gana dideli visuminių pajamų didėjimą. Monetaristų teigimu, pinigų pasiūlos įtaka visuminei paklausai yra didžiulė. Monetaristų požiūris i pinigų poveikį nacionalinio produkto gamybos apimčiai.5 Priešingai nei grynoji fiskalinė politika, kuri, kaip teigia monetaristai, yra mažai veiksminga, pinigų politikos priemonės labai veikia nacionalinio produkto apimti. Tačiau pinigų poveikio mechanizmas gana sudėtingas. Būtina įvertinti ir vėlavimo poveiki. Be to, ekonominiai procesai sunkiai nuspėjami. Todėl yra pavojus, jog aktyvūs centrinio banko veiksmai reguliuojant pinigu pasiūla gali tik destabilizuoti ekonomiką. Monetaristų rekomendacijos, kaip naudoti pinigų politikos priemones nesukeliant neigiamų padarinių, pagristos klasikinės mainų lygties analizės išvadomis. Vienas iš šios lygties variantų, vadinamas Fisherio lygtimi. Darant prielaidą, kad pinigų apyvartos greitis v yra pastovus (šia prielaida yra grindžiama kiekybine pinigų teorija), iš mainų lygties daroma išvada, jog nominalusis BNP padidės tiek pat, kiek ir pinigų kiekis. Tačiau trumpojo ir ilgojo laikotarpio pinigų kiekio padidėjimas veikia skirtingus dešinės lygties pusės danginamuosius. Trumpojo laikotarpio pinigų kiekio didėjimas labiau, veikia gamybos apimtį negu kainas. Todėl jeigu ekonomika išgyvena nuosmukį, tai pinigų kiekio padidėjimas sukelia nedideli kainų didėjimą ir žymų gamybos didėjimą, beveik lygų pinigų kiekio M didėjimui. Ir atvirkščiai, pinigų kiekio mažėjimas sukelia žymų gamybos mažėjimą, o tai gali būti ekonomikos nuosmukio pradžia. Tuo tarpu ilguoju laikotarpiu, kai gamybos apimtis
Šį darbą sudaro 8190 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!