Buhalterinės apskaitos sąskaitos

ĮVADAS Apskaitos istorija siekia iki 4000 pr. m. e., kai buvo pradėta registruoti finansinias ir kitas operacijas. Maždaug tuo metu įvairūs apskaitos būdai į Europą atkeliavo iš Indijos, Kinijos ir arabų šalių. Manoma, kad apskaitos užuomazgos atsirado dar pirmykštėje santvarkoje. Tada kiekvienas žmogus atsimindavo kiek ir ko jisai turi. Atsiradus gentims, svarbesnius procesus pradėjo registruoti ir analizuoti genčių vadai ir to pasekoje priimti sprendimus. Kuo labiau dalinosi darbai ir daugiau atsirasdavo bendro inventoriaus to labiau iškildavo apskaitos reikšmė. Labai didelę reikšmę apskaitai atsirasti turėjo amatų, žemės ūkio darbų ir prekybos atsiradimas. Plėtojantis ūkiui atsirado raštas, skaičiai ir pati apskaita. Apskaita ir organizacinis darbas neatskiriami, nes ūkinių operacijų registravimas ir sisteminimas sudaro galimybes priimti sprendimus, duoti nurodymus ir kontroliuoti jų vykdymą. Tobulėjant apskaitos technologijoms ir kylant pragyvenimo lygiui didėjo apskaitos reikšmė. Šio darbo tikslas yra sužinoti apie buhalterinės apskaitos sąskaitas, sąskaitu plana ir dvejibinio įraso reiksmę apskaitai. Apskaita – ekonominės informacijos atpažinimo, matavimo ir pateikimo procesas, leidžiantis informacijos vartotojams daryti apgalvotus sprendimus. Apskaitoje vieni iš svarbiausių elementų yra sąskaitos, sąskaitų planai, dejibiniai įrašai ir t.t. Be ju sunkiai išsiverstų kiekviena įmonė. Sąskaita- tai informacijos kaupimo ir grupavimo būdas ūkio subjekto turtui, nuosavam kapitalui, įsipareigojimams, pajamoms ir sąnaudoms nustatyti per ataskaitinį laikotarpį. Įmonės buhalterinei apskaitai naudojama nemažai įvairių sąskaitų, nes yra didelė apskaitos objektų įvairovė. Sąskaitų visuma sudaro jų sistemą. Geriau pažinti sąskaitų sistemą padeda jų klasifikavimas, tai yra suskirstymas į vienarūšes grupes. Didžiausią reikšmę turi sąskaitų klasifikavimas pagal šiuos du požymius: pagal ekonominį turinį ir pagal paskirtį ir panaudojimo būdą. Apskaitos informacijos vartotojams reikalingos skirtingo detalumo žinios. Išorės vartotojams, taip pat įmonės valdymo darbuotojams reikia apibendrinančios informacijos apie įmonės turtinę bei finansinę būklę ir veiklos rezultatus. Tokią informaciją galime rasti balanse ir kitose ataskaitose. Įmonės valdymo darbuotojams ir specialistams reikia labai išsamių žinių apie turimus išteklius, jų susidarimo šaltinius ir naudojimą. Todėl apskaitoje yra naudojamos sintetinės,analitinės ir subsąskaitos. Sąskaitų planas-tai sąrašas sąskaitų, kuriuose sukaupiama informacija, parodanti ūkio subjekto turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas. Praktiškai neįmanoma nustatyti vieno sąskaitų plano visoms įmonėms, nes nerastume net ir dviejų visiškai vienodų įmonių kurių veikla būtų tapati. Pavyzdinis sąskaitų planas yra tik orientacinis, tai yra apytikris, padedantis orientuotis naujoje apskaitos sistemoje. Jis paaiškina, kokia tvarka reikėtų grupuoti ir kaupti apskaitos duomenis, kad galima būtų gauti reikiamą informaciją išoriniams jos vartotojams. Įmonė turi sudarytą savo individualų sąskaitų planą, atsižvelgiant ne tik į išorinius, bet ir į vidinius informacijos poreikius. Šį planą įmonės gali naudoti pagal savo informacinius poreikius bei vidaus kontrolės ypatumus, įmonė gali siaurintį arba papildytį sąskaitų planą įvesdama daugiau ar mažiau analitinių sąskaitų. Kiekvienoje įmonėje sąskaitų planas turėtų būti rengiamas naudojantis bendrais sąskaitų plano principais , gauta informacija turi tenkinti išorės ir vidaus informacijos vartotojus. Sąskaitų plano informacija turi atitikti finansinių ataskaitų rodiklių reikalavimus pagal Verslo Apskaitos Standartus. Dvejibinis įrašas – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių registravimo būdas, kai kiekvienos ūkinės operacijos arba kiekvieno ūkinio įvykio vertė įrašoma į sąskaitos (sąskaitų) debetą, o jai lygi suma – į kitos sąskaitos (sąskaitų) kreditą. 1. Buhalterinė sąskaita Kiekviena daroma ūkinė operacija pakeičia turtą ir nuosavybę. Dėl to po kiekvienos operacijos reikėtų sudaryti naują pelno (nuostolio) ataskaitą ir balansą. O tokių operacijų įmonėse per vieną dieną atliekama labai daug. Tai kaskart sudaryti naują balansą ar pelno (nuostolio) ataskaita yra neįmanoma.Taip pat negalima nubraukti atitinkamo straipsnio sumą ir įrašyti naują, nes būtų sunku suprasti daug kartų ištaisytą balansą. Ir ištaisius senas sumas vietoj jų įrašius naujas nebeliktų informacijos apie atitinkamų straipsių sumas ankstesniais laikotarpiais. Todėl koreguoti balanso straipsnius einamuoju momentu yra naudojamos sąskaitos. Besikeičianti informacija sąskaitose fiksuojama, kaupiama ir grupuojama pagal tam tikrus požymios. Buhalterinė sąskaita (toliau-sąskaita)- tai informacijos kaupimo ir grupavimo būdas ūkio subjekto turtui, nuosavam kapitalui, įsipareigojimams, pajamoms ir sąnaudoms nustatyti per ataskaitinį laikotarpį.[ Ivanauskienė A. Buhalterinės apskaitos pagrindai, Vilnius, 2006. Psl.73 ] . Iš apibrėžimo matosi, kad atskiros sąskaitos pateikia informacija, skirta balansui ir pelno(nuostoliu ataskaitai užpildyti. Duomenys keliami iš pirminių dokumentų, sisteminant, grupuojant ir kaupiant informaciją pagal atskirus apskaitos objektus. Literatūroje toks informacijos apdorojimo būdas yra vadinamas klasifikavimų. Atskiros sąskaitos naudojamos turto, nuosavybės, pajamų ir sąnaudų rūšims apskaityti. Įmonės gali pasirūpinti sąskaitomis pagal savo poreikius. Kiekviena sąskaita turi savo pavadinimą, kuris nusako joje apskaitomą objektą. Kiekvienai sąskaitai suteikiamas kodas (numeris) kad nereikėtų perrašinėti sąskaitų pavadinimų. Ypač jie reikalingi tvarkant apskaitą kompiuteriais. 1.1. Buhalterinių sąskaitų sandara ir rūšys Po kiekvienos operacijos turtas, nuosavas kapitalas, įmonės įsipareigojimai gali dvejopai keistis sumažėti arba padidėti. Sąskaitose objekto sumažėjimas arba padidėjimas rodomi atskirai. Tam buhaltėrinėse sąskatose išskirtos dvi atskiros skiltys. Skiltis kairėje sąskaitos pusėje sutartinai vadinama debetu (lot. debitum-skola), o skiltis dešinėje pusėje-kreditu (lot. creditum-paskola). Žodį ,,debetas” apskaitininkai vartoja norėdami pabriežti, kad kalbama apie kairiają sąskaitos pusę, o žodį ,,kreditas”- apie dešiniają buhalterinės sąskaitos pusę. [ Kalčinskas G. Buhalterinės apskaitos pagrindai , Vilnius, 2003. Psl.186 ]. Dažniausiai debetas ir kreditas rašomi sutrumpintai – atitinkamai D ir K Literatūroje galime aptikti lentelių formos arba T raidės (,,lektuvėlių”) formos sąskaitų. (1-2 pav. žiūrėti priedose) Daugumoje sąskaitų vienoje iš jų dalių (debete ar kredite) pirmiausiai įrašomas apskaitos objekto dydis laikotarpio pradžioje. Vadinamas pradiniu likučiu, arba pradiniu saldo (it.saldo-likutis). Kai kuriose sąskaitose pradinio likučio nebūna. Po pradinio likučio arba iš karto (jeigu šio likučio nėra ) vienoje sąskaitos dalyje surašomi apskaitos objekto padidėjimai, kitoje dalyje- jo sumažėjimai. Padarius vieną įrašą buhalterinėje sąskaitoje, ji jau yra laikoma atidaryta. Kai operacija fiksuojama sąskaitos debete arba kredite, atitinkamai sakoma, kad sąskaita debetuojama arba kredituojama. Laikotarpio pabaigoje sumuojami kiekybiniai duomenys (skaičiai) atskirai debete ir kredite be pradinio likučio. Šios sumos vadinamos debeto arba kredito apyvartomis. Jos parodo atitinkamo objekto padidėjimą ir sumažėjimą per ataskaitinį laikotarpį. Kad būtų išvengta apyvartų skaičiavimo klaidų rankinės apskaitos sąlygomis, paprastai šie likučiai po jų įrašymo pabraukiami. Po to apskaičiuojamos ir įrašomos sąskaitoje galutinis likutis arba galutinis saldo, išreiškiantis apskaitos objekto dydį laikotarpio pabaigoje. Kartu jis išriaiškia likutį naujo laikotarpio pradžioje. Galutinis likutis paprastai būna toje pačioje sąskaitos dalyje, kur ir pradinis likutis. Jeigu galutinis likutis lygus nuliui arba, kitaip sakant, likučio nėra, sąskaita laikoma uždaryta. Buhalterinėje apskaitoje nuo seno susiklostė taip, kad sąskaitų debetas ir kreditas panaudojami nevienodai. Turto ir išlaidų apskaitos sąskaitų debete parodomi padidėjimai, o kredite sumažėjimai, o nuosavybės (kapitalo ir įsiparegojįmų) ir pajamų apskaitos sąskaitose priešingai : kredite-papidėjimai, o debete sumažejima. [ Bružauskas V. ,sąskaitų sistemą, kaunas, 1997 ] (3-4 pav.žiūrėti priedose) Turto ir sąnaudų sąskaitų galutiniai likučiai apskaičiujami pagal šią formulę: Lgd = Lpd + Ad – Ak Čia: Lgd – galutinis debeto likutis, Lpd – pradinis debeto likutis, Ad ir Ak – atitinkamo debeto ir kredito likučiai. Nuosavo kapitalo, įsipareigojimų ir pajamų galutiniai likučiai apskaičiuojami pagal šią formulė: Lgk = Lpk + Ak –Ad Čia: Lgk – galutinis kredito likutis , Lpk - pradinis kredito likutis , Ad ir Ak – atitinkamo debeto ir kredito likučiai. Tokia duomenų atspindėjimo sąskaitose tvarka atitinka istoriškai susiklosčiuiį informacijos judėjimą buhalterinėse sąskaitose. Iš pradžių sąskaitos buvo naudojamos ne viso įmonės turto ir jos veiklos rezultatų apskaitai, bet skolų įmonei ir įmonės skolų pasikeitimui kontroliuoti. Iš čia ir kilę sąskaitų pavadinimai. Debete, be materialiojo turto, atspindi didelė dalis ir nematerialiojo – trečiųjų asmenų įsiskolinimai įmonei . Kadangi šios sumos įrašomos turto sąskaitų debete, jos dar vadinamos debitorinėmis skolomis, o patys skolininkai – debitoriais. Kalbant apie nuosavybės ir įsipareigojimų sąskaitas, pirmiausia reikia pažymėti, kad daugelyje jų atspindimos priešingos turtui įmonės įsiskolinimų sumos. Jos įrašomos šių sąskaitų kredite, tad ir pačios įmonės skolos vadinamos kreditoriniais įsiskolinimais, o skolintojai – kreditoriais. Šiose sąskaitose tuo pačiu būdu kaip įsipareigojimai kreditoriams atspindima ir įmonės savininkų nuosavybė. Tai neprieštarauja jau aprašytai duomenų atspindėjimo sąskaitose tvarkai, nes vienas svarbiausių bendrųjų apskaitos principų – įmonės principas – reikalauja įmonės sąvininkų turtą atskirti nuo įmonės turto. Terminą ,,savininkų nuosavybė” apskritai būtų galima pakeisti sąvoka ,,įmonės įsipareigojimai savininkams”, o pačios nuosavybės atspindėjimo buhalterinėse sąskaitose tvarka iš esmės nesiskiria nuo įmonės skolų bei įsipareigojimų apskaitos. Jau aptarėme turta ir nuosavybę atspindinčias sąskaitas. Ne mažiau svarbu atskaitomybėje teisingai atspindėti per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį uždirbtas pajamas ir jas uždirbant patirtas sąnaudas, kurios daro tiesioginį poveikį įmonės turtui ir savininkų nuosavybei. Lyginant pajamas su sąnaudomis, nustatomas pelnas arba nuostolis : pelnas didina savininkų nuosavybę, o nuostolis – mažina. Taigi ir pajamos didina nuosavybę, todėl jų padidėjimas fiksuojamas ta pačia tvarka kaip apskaitos objektų padidėjimas nuosavybės sąskaitose – jų kredite. Tuo tarpu patiriamos sąnaudos mažina pelną, todėl sąnaudų sumos sąskaitose registruojamos atvirkščiai nei nuosavybės sąskaitų objektai : sąnaudų padidėjimas fiksuojamas sąnaudų ąskaitų debete. 1.2. Sąskaitų klasifikavimas Įmonės buhalterinei apskaitai naudojama nemažai įvairių sąskaitų, nes yra didelė apskaitos objektų įvairovė. Sąskaitų visuma sudaro jų sistemą. Geriau pažinti sąskaitų sistemą padeda jų klasifikavimas, tai yra suskirstymas į vienarūšes grupes. Didžiausią reikšmę turi sąskaitų klasifikavimas pagal šiuos du požymius: 1) Pagal ekonominį turinį 2) Pagal paskirtį ir panaudojimo būdą. Sąskaitų klasifikavimas pagal ekonominį turinį atskleidžia sąskaitose parodomus objektus, tai yra paaiškėja, kas fiksuojama sąskaitose, apie ką pateikiama informacija. Sąskaitų klasifikavimas pagal paskirtį ir panaudojimo būdą atskeidžia jų panaudojimo savybes reikiamiems rodikliams gauti, tai yra parodo, kaip sąskaitose formuojama apskaitos informacija. Šis klasifikavimas susijęs su pirmuoju ir ji papildo. Sąskaitų klasifikavimas pagal abu nurodytus požymius turi teorinę ir praktinę reikšmę. Jis įgalina pažinti sąskaitų informacines funkcijas ir jų naudojimo metodiką, padeda nustatyti įmonių veiklos apskaitai reikalingą sąskaitų sistemą, palengvina jos taikymą praktikoje, taip pat padeda numatyti būdus sąskaitų sistemai tobulinti. 1.2.1. Sąskaitų klasifikavimas pagal ekonominį turinį Pagal ekonominį turinį buhalterinės sąskaitos skirstomos į tris grupes: 1) turto sąskaitos 2) nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų sąskaitos 3) ekonominė veiklos rezultatų sąskaitos Šis sąskaitų skirstymas susijęs su balansu, pelno (nuostolių) ataskaita bei sąskaitų planu. Kiekviena grupė skirstoma smulkiau. [ Ivanauskienė A. Buhaltėrinės apskaitos pagrindai, Vilnius, 2006. Psl.93 ] (5-6-7 pav. žiūrėti priedose) Galimi ir kitokie sąskaitų skirstymo būdai 1.2.2. Sąskaitų klasifikavimas pagal paskirtį ir naudojimo budą Apskaitos literatūroje sąskaitos paprastai skirstomos į šias dvi grupes : 1) Laikinos sąskaitos 2) Nuolatinės sąskaitos Tokio skirstymo pagrindas yra likučių pateikimas sąskaitose ir sąskaitų panaudojimas balansui sudaryti. Laikinos sąskaitos yra tokios, kuriose metų pabaigoje likučių neturi būti, tai yra, jos turi būti uždarytos. Jos kartais vadinamos tranzitinėmis. Šiai grupei priklauso pajamų bei sąnaudų sąskaitos. Pajamų ir išlaidų sąskaitose duomenis kaupiami visus metus. Jiems pasibaigus, sukauptos sumos perkeliamos į finansinių rezultatų sąskaitą. Finansiniams rezultatams apskaičiuoti naudojama pajamų ir sąnaudų suvestinė sąskaita. Pasbaigus ataskaitiniam laikotarpiui, į jos debetą perkeliamos sąnaudos, o į kreditą- pajamų sumos iš pajamų sąskaitų. Palyginus kredito ir debeto apyvartas, gaunamas skirtumas, kuris perkeliamas į pelno (nuostolių) sąskaitą. Laikinosios sąskaitos gali būti uždaromos ataskaitinio laikotarpio pabaigoje. Prasidėjus naujam ataskaitiniam laikotarpiui, šios sąskaitos turi nulinius likučius ir vėl atidaromos. [ Ivanauskienė A. Buhalterinės apskaitos pagrindai , Vilnius, 2006. Psl. 95 ] Nuolatinės sąskaitos yra tokios, kurios turi likučius metų pradžioje ir pabaigoje. Pastarieji likučiai perkeliami į balansą. Kitų metų sąskaitose jie pateikiami kaip pradiniai likučiai. Šiai grupei priklauso daugoma sąskaitų. Tai visos turto, kapitalo ir įsipareigojimų apskaitos sąskaitos. Turto sąskaitos turi likučių debete ir yra perkeliamos į balanso turto dalį. Nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų sąskaitų likučiai parodomi kredite ir perkeliami į balanso nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dalį. Nuolatinių sąskaitų grupėje specifišką sąskaitų rūšį sudaro kontrarinės sąskaitos. Jos yra susijusios su tam tikros rūšies turto ar kapitalo apskaitos sąskaitomis, kurios yra laikomos pagrindinėmis. Kontrarinė sąskaita turi likuti priešingoje sąskaitos dalyje, negu pagrindinė sąskaita. Jeigu pagrindinė sąskaita turi debeto likuti, tai kontrarinė sąskaita turės likuti kredite, ir atvirkščiai. Kontrarinių sąskaitų likučiai parodo atitinkamų apskaitos objektų sumažėjimą. Iš pagrindinės sąskaitos likučio atėmus kantrarinės sąskaitos likutį, sužinomas realus atitinkamo turto ar kapitalo dydis. Taigi kontrarinės sąskaitos yra tarsi priešpastatomos pagrindinėms sąskaitoms ir reguliuoja jų vertę. Tai atspindi ir aptariamų sąskaitų pavadinimas ( lot.contra-prieš ). Pavyzdžiui kontrarinės sąskaitos gali būti ilgalaikio materialiojo turto nusidevėjimo sąskaita. Ji yra susijusi su ilgalaikio materialiojo turto sąskaita, kuri yra pagrindinė. Pastarojoje sąskaitoje rodomas ilgalaikio materialiojo turto padidėjimas debete ir nurašymas kredite, pradine įsigijimo verte. Šios sąskaitos debeto likutis rodo tam tikru metu turimo turto pradinę vertę. Šio turto nusidevėjimo duomenys kaupiami ilgalaikio materialiojo turto nusidevėjimo sąskaitos kredite. Šios sąskaitos debete rašomos nurašytų objektų sukaupto nusidėvėjimo sumos. Sąskaitos kredito likutis rodo turimo turto nusidevėjimo sumą. Atėmus šį likutį iš ilgalaikio materialiojo turto sąskaitos likučio, nustatoma turimo turto likutinė vertė.(8 pav. žiūrėti priedose) Iš pateiktų duomenų sužinoma: Turto pradinė vertė =250000 Šio turto nusidėvėjimas -30000 Turto likutinė vertė(250000-30000) -220000 Kontrarinė sąskaita ilgalaikio materialiojo turto nusidevėjimas formaliai pagal lakučio vietą, debeto ir kredito naudojimą apskaitomo objekto padidėjimams bei sumažėjimams registruoti yra panaši į nuosavo kapitalo ar pajamų sąskaitas. Tačiau savo turiniu ši sąskaita iš esmės skiriasi nuo nuosavo kapitalo ar pajamų sąskaitų, nes jose apskaitoma ne nuosavybė (kapitalas bei įsipareigojimai) ar pajamos, o turto vertės sumažėjimas. Užpildant balansą, minėtos sąskaitos likutis nerašomas, o naudojamas ilgalaikio materialiojo turto likutinei vertei balanso turto dalyje apskaičiuoti. Kompiuterizuotose apskaitos programuose sąskaitų plane rašoma pavyzdžiui, taip: 121 Pastatai ir statiniai 1210 Įsigijimo savikaina 1211 Perkainojimas 1212 Ruošiami naudoti 1217 Įsigijimo savikainos nusidevėjimas(-) Nusidevėjimas yra rodomas atskirame straipsnyje su minuso ženklu. Turto likutinė vertė kampiurizuotose apskaitos programuose skaičiuojama automatiškai. 1.3. Sintetinės ir analitinės sąskaitos, subsąskaitos Apskaitos informacijos vartotojams reikalingos skirtingo detalumo žinios. Išorės vartotojams, taip pat įmonės valdymo darbuotojams reikia apibendrinančios informacijos apie įmonės turtinę bei finansinę būklę ir veiklos rezultatus. Tokią informaciją galime rasti balanse ir kitose ataskaitose. Įmonės valdymo darbuotojams ir specialistams reikia labai išsamių žinių apie turimus išteklius, jų susidarimo šaltinius ir naudojimą. Pavyzdžiui, darbuotojams, kurie rūpinasi gamybos atsargomis, neužtenka žinoti bendras jų sumas. Jiems labai reikalingi duomenys, apie konkrečių gamybos atsargų likučius ir jų pakyčius. Tiek detalias, tiek suvestines žinias turi garantuoti sąskaitų sistema. Skirtingo detalumo informacijai gauti buhalterinėje apskaitoje naudojamas dvejopas sąskaitos : sintetinės ir analitinės. Sintetinėse sąskaitose parodomi apibendrinantys duomenys apie apskaitos objektus, t.y. susirinkti pagal sustambintas turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų rūšis. Šiose sąskaitose pateikiami duomenys tik pinigine išraiška. [Ivanauskienė A. Buhalterinės apskaitos pagrindai, Vilnius, 2006. psl. 84 ]. Analitinės sąskaitos pateikia išsamius ir konkrečius duomenys apie objektą, t.y. smulkiai išskaldytus pagal kiekvieną turto, nuosąvo kapitalo, įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų rūšį. Šios sąskaitos detalizuoja sintetines sąskaitas. [Ivanauskienė A. Buhaltėrinės apskaitos pagrindai, Vilnius, 2006. psl. 84 ]. Analitinėse sąskaitose debeto ir kredito reikšmės yra tos pačios, kaip ir atitinkamos sintetinės sąskaitos. Tačiau analitinėse sąskaitose, lyginant su sintetinėmis, pateikiama daugiau informacijos. Čia naudojami ne tik piniginiai, bet ir kiekiniai ( svorio, skaičiaus, laiko ir kt) matai, įrašai operacijų datai ir dokumentams nurodyti bei operacijų turiniui apibūdinti. Antai atsargų analitinėse sąskaitose įrašomi gautų bei išleistų materialinių vertybių kiekiai ir vertė, nurodant, iš kur gauta, kam išleista bei suvartota ir kt. Atsiskaitymų už darbo užmokestį analitinėse sąskaitose, be piniginių sumų, pateikiami dirbto laiko duomenys ir kita informacija. Pinigų, atsiskaitymų ir kapitalo analitinėse sąskaitose atitinkami objektai apskaitomi vien tik piniginiais matais, tačiau ir jose yra papildomų žinių apie įvykusias operacijas. Išsamesnis analitinių sąskaitų turinys sąlygoja ir sudėtingesnę formą, tačiau ji nėra visų vienoda ir priklauso nuo apskaitomų objektų. Vienokią formą turi atsargų analitinės sąskaitos, kitokią – atsiskaitymų analitinės sąskaitos, dar kitokią gamybos sąnaudų analitinės sąskaitos ir t.t. Nors analitinės sąskaitos pateikia gana detalius ir išsamius duomenis, dėl to neišnyksta sintetinių sąskaitų poreikis. Be pastarųjų sąskaitų būtų sunku laiku sudaryti finansines ataskaitas, o jų reikia įmonės finansinei būklei įvertinti. Taigi abiejų rūšių sąskaitų naudojimas leidžia geriau tenkinti valdymo informacijos poreikius. Be to, sintetinių ir analitinių sąskaitų taikymas padeda kontroliuoti apskaitos teisingumą. (9 pav. žiūrėti priedose) Be sintetinių ir analitinių sąskaitų, naudojamos dar ir subsąskaitos. Jos užima tarpinę vietą tarp abiejų rūšių sąskaitų. Sintetinės sąskaitos su subsąskaitomis ir analitinėmis sąskaitomis sukuria bendrą informacinių buhaltėrinės apskaitos sistemą. Rinkos ekonomikos sąlygomis įmonių buhaltėrijos didesnį dėmesį privalo skirti analitinei apskaitai. Sintetinių sąskaitų skirstymas į subsąskaitas yra sąlygiškas. Vienoje įmonėje ta pati sąskaita gali buti sintetinė, kitoje –analitinė. Nesusipažinus su įmonės sąskaitų planu, negalima pasakyti, kokia yra viena ar kita sąskaita, nes vienai įmonei tam tikras turtas yra itin reikšmingas, kitai- visai nesvarbus. [Ivanauskienė A. Buhaltėrinės apskaitos pagrindai, Vilnius, 2006. psl. 85 ] Subsąskaitos pateikia apibendrintą (suvestinę) informaciją piniginiu matu ir todėl yra artimos sintetinėms sąskaitoms. Jos (subsąskaitos) gali būti naudojamos kaip savarankiškos sąskaitos, tuomet atstoja sintetines ir netenka subsąskaitų savybių. Dėl to subsąskaitos iš viso gali būti nenaudojamos. Pravartu paminėti, kad Vakarų šalių vadovėliuose subsąskaitų rūšis nenurodoma. Lietuvos įmonėse subsąskaitos buvo ir tebėra naudojamos. Tačiau pasitaiko sintetinių sąskaitų , kurios neturi subsąskaitų. Taigi suvestinę informaciją teikiančių sąskaitų skirstymas į sintetines sąskaitas ir subsąskaitas yra sąlyginis dalykas. Pavyzdžiui, ilgalaikio materialiojo turto sintetinei apskaitai gali būti naudojama viena atitinkamo pavadinimo sintetinė sąskaita (Ilgalaikis materialusis turtas), turinti šias subsąskaitas: Žemė, Pastatai, Kiti statiniai, Mašinos ir įrengimai, Transporto priemones ir kt. Tačiau minėto turto apskaitai gali būti naudojamos ir kelios sintetines sąskaitos, neturinčios subsąskaitų. Tai, pavyzdžiui, šios sintetinės sąskaitos: Žemė, Pastatai ir kiti statiniai, Mašinos ir įrengimai,... (10 pav. žiūrėti priedose) 1.3.1. Sintetinių ir analitinių sąskaitų ryšys 1.Atidarant analitines sąskaitas, pradiniai likučiai įrašomi toje sąskaitų pusėje, kurioje buvo įrašytas pradinis sintetinės sąskaitos likutis. Pavyzdžiui, jeigu atidarant sintetinę sąskaitą pradinis likutis buvo įrašytas sintetinės sąskaitos debete, tai ir analitinėse sąskaitose, atidarytose tai sintetinei sąskaitai išplėsti, pradiniai likučiai įrašomi debete. Jeigu atidarant sintetinę sąskaitą pradinis likutis įrašytas sintetinės sąskaitos kredite, tai ir analitinėse sąskaitose, atidarytose tai sintetinei sąskaitai išplėsti, pradiniai likučiai įrašomi kredite. 2.Jeigu debetuojama sintetinė sąskaita, tai įrašant ūkines operacijas debetuojamos ir jai išplėsti atidarytos atitinkamos analitinės sąskaitos. 3.Jeigu kredituojama sintetinė sąskaita, tai įrašant ūkines operacijas kredituojamos ir jai išplėsti atidarytos atitinkamos analitinės sąskaitos. 4.Analitinių sąskaitų įrašų suma yra lygi atitinkamos sintetinės sąskaitos įrašo sumai. Buhalterinės sąskaitos pateikia duomenis apie atskirų apskaitos objektų dydį ir pakitimus. Tokių duomenų susidaro gana daug ir jie būna daugelyje lentelių. Dėl to pasinaudoti šia informacija be papildomo apdorojimo yra sudetinga. Sintetinės ir analitinės apskaitos teisingumui nustatyti, buhalteriniam balansui bei kitoms ataskaitoms sudaryti ir kitiem reikalams tikslinga sąskaitų duomenis apibenrinti. Tam gali būti naudojami sąskaitų žiniaraščiai, kurie dažniausiai vadinami apyvartos žiniaraščiais. Tai buhalterinių sąskaitų apyvartų ir likučių suvestinės. Sąskaitų (apyvartos) žiniaraščiai sudaromi sutraukiant sąskaitų rodiklius į specialias lenteles. Sintetinių sąskaitų duomenims apibendrinti sudaromas sintetinių sąskaitų apyvartos žiniaraštis. Šiame žiniaraštyje surašomi visų sintetinių sąskaitų rodikliai ir išvedamos bendros sumos. Jame turi būti šios trys bendrųjų sumų lygybės: 1) pradinių debeto likučių suma lygi pradinių kredito likučių sumai 2) debeto apyvartų suma lygi kredito apyvartų sumai 3) galutinių debeto likučių suma lygi galutinių kredito likučių sumai Pirmąją ir trečiąją lygybes sąlygoja ryšys tarp turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų, o antrąją- dvejibinio įrašo taikymas. Kurios nors lygybės nebuvimas rodo sąskaitų arba žiniaraščio užpildymo klaidas. Tačiau gali būti sąskaitų užpildymo klaidų ir esant visoms nurodytoms lygybėms. Taip, pavyzdžiui, būna, kai ne visos operacijos parodytos sąskaitose. Tai nustatoma sutikrinant sintetinių sąskaitu debeto ir kredito apyvartų sumas buhalterinių įrašu bendrąja suma. Visos trys sumos turi būti lygios. Daromi ir kiti sutikrinimai. Sintetinių sąskaitų apyvartos žiniaraštis pagal formą gali būti paprastas arba šachmatinis. (11 pav. Žiūrėti priedose) Detaliau analizuoti įmonės veiklą patogu pagal šachmatinį sintetinių sąskaitų apyvartos žiniaraštį. Šachmatiniam žiniaraščiui būdinga tai, kad kiekvienos sąskaitos debeto ir kredito apyvartos rašomos pagal koresponduojančias sąskaitas. Debeto apyvartos išdetomos atskirose eilutėse, o kredito apyvartos atskirose skiltyse. Dėl to susidaro šachmatinės formos lentelė. Kiekvienas žiniaraščio įrašas rodo debetuojamą ir kredituojamą sąskaitas. Šiame žiniaraštyje pakanka įrašyti visų sąskaitų tiktai vienos rūšies apyvartas (debeto ar kredito) pagal koresponduojančias sąskaitas, o kitos rūšies apyvartos gaunamos savaime. Pavyzdžiui, surašiuis žiniaraaščio skiltyse visų sąskaitų kredito apyvartas, atitinkamose eilutėse pasirodo debeto apyvartos. Šachmatiniame žiniaraštyje taip pat apskaičiuojamos visų sintetinių sąskaitų apyvartų ir likučių sumos ir patikrinama, ar yra reikiamos trys lygybės. Sintetinių sąskaitų apyvartos žiniaraščiai yra ne tiktai apskaitos kontrolės priemonė, bet ir žinių šaltinis ūkinei veiklai įvertinti. Iš žiniaraščių duomenų galima spręsti apie turto bei nuosavybės pakitimus ir ūkininkavimo rezultatus. Sintetinių sąskaitų apyvartos žiniaraščiai rankiniu būdu daugelyje įmonių nesudaromi. Sintetinių žiniaraščių lentelių struktūra taikoma kompiuterinės apskaitos programose. Norint patikrinti , ar teisinga sintetinė apskaita, tiesiogiai sumuojami pačių sąskaitų rodikliai. Jie ir naudojami balansui sudaryti. (12 pav. Žiūrėti priedose) Analitinės apskaitos duomenimis apibendrinti naudojami analitinių sąskaitų apyvartos žiniaraščiai.Jie sudaromi atskirai pagal sintetinės sąskaitas, turinčias analitinių sąskaitų. Šiose žiniaraščiuose surašomi analitinių sąskaitų pavadinimai, pradiniai likučiai, debeto bei kredito apyvartos ir galutiniai likučiai. Šie rodikliai pinigine išraiška sumuojami pagal subsąskaitas ir sintetinę sąskaitą. Analitinių sąskaitų žiniaraščiai turi nevienodą formą. Ji priklauso nuo analitinei apskaitai naudojamų matų. Šie žiniaraščiai būna dviejų rūšių: 1) kiekiniai suminiai 2) suminiai Kiekiniai suminiai žiniaraščiai naudojami materialinių vertybių, apskaitomų natūraniais ir piniginiais matais, analitinės apskaitos rodikliams suvesti. Šiose žiniaraščiuose materialinių vertybių likučiai, pajamos ir išlaidos parodomos natūrine ir pinigine išraiška. Žiniaraščių formoje numatyti tik vienos rūšies, t.y. debeto likučiai, nes kredito likučių materialinių vertybių sąskaitose negali būti. (13 pav. Žiūrėti priedose) Suminiai žiniaraščiai sudaromi iš nalitinių sąskaitų, kuriose naudojami piniginiai matai, duomenims apibendrinti . Šios rūšies žiniaraščiuose parodomos atsiskaitymų, pinigų ir kitos analitinės sąskaitos.(14 pav. Žiūrėti priedose) 2. Sąskaitų planas Kiekvienai įmonei yra labai svarbu ne tik užregistruoti visus ūkinius faktus, bet ir pateikti juos atskaitomybėje tam tikru būdu susistemintus. Sunku net įsivaizduoti, kam galėtų būti panaudotas bent kiek stambesnės įmonės per vienerius finansinius metus atliktų ūkinių operacijų sąrašas. Tų operacijų gali būti dešimtys ar net šimtai tūkstančių. Todėl toks sąrašas taptų papraščiausių apskaitos duomenų kratiniu, kuriame negalėtų orientuotis ne tik savininkai ar valdytojai, bet ir patys apskaitininkai. O kiekvienam žmogui konkrečiu momentu reikia tik tam tikros informacijos. Nemažai apskaitos duomenų apskritai neturėtų būti prieinami tiems, kam nebūtina savo darbui atlikti. Pavyzdžiui, įrengimus prižiūrinčiam inžinėriui nebūtina žinoti, kiek ir už ką įmonei skolingas didžiausias jos pirkėjas. Tačiau šis inžinierius buhalterijoje būtinai domėsis visomis ūkinėmis operacijomis su įrengimais: jų įsigijimu, perleidimu, nusidevėjimu ir kt. Taigi visa apskaitos informacija turi būti susisteminta pagal tam tikrus požymius. Duomenų grupavimo reikia ir finansinei atskaitomybei užpildyti, nes – balanse, pelno(nuostolio) ataskaitoje it kitose-visa apskaitos informacija turi būti tam tikru būdu sugrupuota pagal valdžios norminiuose aktuose nustatytus požymius. Grupuoti reikia labai atsakingai ir kruopščiai. Apskaitos duomenys sisteminami, kitaip sakant, jungiami vienarūšies grupes buhalterinės apskaitos sąskaitose. Tai reiškia, kad sąskaitų ir duomenų grupių, reikalingų įmonės vidiniams bei išoriniams vartotojams, skaičius turi būti lygus, nes kiekvienai duomenų grupei būtina įsivesti atitinkamą sąskaitą. Antra vertus, svarbu, kad šių sąskaitų nebūtų per daug, nes jas pildo kvalifikuoti gerai apmokami apskaitininkai. Be to, beverčiai duomenys gali užgožti valdymui reikalingą vertingą informaciją. Pavyzdžiui, įsivedus dvi identiškas sąskaitas ,,pajamos”, būtų neaišku, kurioje iš jų registruoti prekių išsiuntimo pirkėjams operaciją. O tikrinant šitaip vedamą apskaitą, niekas nežinotų, kurioje sąskaitoje ieškoti prekių pardavimo fakto. Norėdami išvengti tokių nepatogumų, kiekvienos įmonės apskaitininkai parengia vien toje įmonėje naudojamų sąskaitų sąrašą, vadinama sąskaitų planu. Sąskaitų planas-tai sąrašas sąskaitų, kuriuose sukaupiama informacija, parodanti ūkio subjekto turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas. O tam kad būtų patogiau naudotis saskaitu planu, visos sąskaitos savo ruožtu jungiamos į tam tikras vienarūšes grupes. Tokių vienarušių sąskaitų grupių sąrašas vadinamas sąskaitų plano struktūra. Iš to, kas pasakyta, galima padaryti vieną svarbią išvadą. Praktiškai neįmanoma nustatyti vieno sąskaitų plano visoms įmonėms, nes nerastume net ir dviejų visiškai vienodų įmonių kurių veikla būtų tapati. Todėl laisvosios rinkos šalių apskaitą reglamentuojančios institucijos niekuomet ir neskialbia vieno visoms įmonėms privalomo taikyti sąskaitų plano. Kai kuriuose šalyse , pavyzdžiui, JAV, nei sąskaitų planai, nei jų struktūra apskritai nereglamentuojami. Šiuos klausimus spręsti paliekama patiems įmonių apskaitininkams. Tačiau daugelyje šalių vis dėlto galioja tam tikros finansinės apskaitos sąskaitų planų rengimo taisyklės. Jas nustatė ir Lietuvos Respublikos valdžia: Buhaltėrinės apskaitos 7 įstatymo straipsnis teigia : 1. Ribotos civilinės atsakomybės juridiniams asmenims , savo veiklai siekiantiems pelno, pavyzdynį sąskaitų planą parengia,patvirtina ir ,,Valstybės žiniose” paskelbia Lietuvos Respublikos apskaitos institutas. 2. Biudžetinėms įstaigoms, pelno nesiekiantiems ribotos civilinės atsakomybės juridiniams asmenims pavyzdinius sąskaitų planus parengia, patvirtina ir ,,Valstybės žiniose “ Paskelbia finansų ministėrija. 3. Ūkio subjektas susidaro savo sąskaitų planą. Jį patvirtina to ūkio subjekto vadovas.( http://skelbimas.lt/istatymai/buhalterines_apskaitos_istatymas.htm) 2004 m. sausio 1d. įsigaliojo Verslo Apskaitos Standartai ir atsirado būtinybė koreguoti pavyzdinį planą. Apskaitos instituto standartų taryba 2004 m. sausio 7d. patvirtino pavyzdinį sąskaitų planą.(15pav. Žiūrėti prieduose) Kiekviena įmonė pagal sąvo informacinius pareikius sudaro individualų sąskaitų planą, kurį turi patvirtinti įmonės vadovas. Šį planą įmonės gali naudoti pagal savo informacinius poreikius bei vidaus kontrolės ypatumus, įmonė gali siaurintį arba papildytį sąskaitų planą įvesdama daugiau ar mažiau analitinių sąskaitų. Kiekvienoje įmonėje sąskaitų planas turėtų būti rengiamas naudojantis bendrais sąskaitų plano principais , gauta informacija turi tenkinti išorės ir vidaus informacijos vartotojus. Sąskaitų plano informacija turi atitikti finansinių ataskaitų rodiklių reikalavimus pagal Verslo Apskaitos Standartus. Pirmiausia reikia sukurti tinkamą sąskaitų plano struktūrą, kad atsiradus naujų pakeitimų finansinės apskaitos ar mokesčių srityje sąskaitų planas įmonėse nesikeistu, įlgą laiką nereikėtų jo koreguoti. Sąskaitų planas tai tam tikras pagrindas, kuriuo remiasi visa įmonės apskaitos sistema. Sąskaitų planas yra labai svarbus visoms įmonėms, tvarkančioms apskaitą rankiniu būdu ar kompiurizuotai. Kompiurizuotos apskaitos diegimo sėkmė pirmiausia priklauso nuo sąskaitų plano sudarymo. Sąskaitų plano tikslas-formuoti ir sisteminti apskaitos duomenis, kad galima būtų sudaryti finansine atskaitomybe, apskaičiuoti finansinės atskaitomybės rodiklius ir užpildyti finansinės atskaitomybės formas pagal nustatytus reikalavimus. Sąskaitų plane apskaitos duomenys grupuojami taip, kad būtų patenkinti įvairių informacijos vartotojų poreikiai , kad būtų gaunama informacija ne tik finansinei atskaitomybei, bet ir įmonės vąldymo poreikiams tenkinti. Įmonėje valdymo apskaitos sąskaitų planas nėra atskirtas nuo finansinės apskaitos sąskaitų plano. Valdymo apskaitai reikalingos sąskaitos įeina į finansinės apskaitos sąskaitų sistemą. Sudarant individualų įmonės sąskaitų planą, nustatyta tokia pajamų ir sąnaudų sąskaitų sistema, kuri leidžia išsiaiškinti ne tik faktinius veiklos rezultatus, bet ir pritaikyta valdymo poreikiams veiklos ekonominei analizei ir net mokesčiams apskaičiuoti. Individualus sąskaitų planas - tai ne tik naudojamų sąskaitų visuma, susistemintas sąrašas su pavadinimais ir atitinkamais kodais. Individualiame sąskaitų plane pateiktas kiekvienos sąskaitos ekonominis turinys, nurodyta jos paskirtis. Taigi sąskaitų planas tampa įmonės apskaitos politikos sudėtine dalimi. Pavyzdinis sąskaitų planas nėra privalomas. Žodis „pavyzdys" Dabartinės lietuvių kalbos žodyne apibūdinamas kaip „sektinas dalykas". Pavyzdinis sąskaitų planas nereiškia privalomo vieningo sąskaitų plano, pagal kurį visos Lietuvos įmonės formuotų apskaitos duomenis. Be to, pavyzdinis sąskaitų planas pritaikytas tik finansinei apskaitai. Valdymo (vidaus) apskaitos sistemą ūkio subjektai pasirenka savarankiškai. Pavyzdinis sąskaitų planas įmonėje nepritaikytas pelno mokesčio apskaičiavimo tikslams. Vieningas sąskaitų planas su valdymo apskaitai reikalingomis sąskaitomis, kuriuo pasinaudojus galima būtų atlikti įmonės veiklos ekonominę analizę bei įvertinti valdymo efektyvumą neįmanomas. Pavyzdinis sąskaitų planas yra tik orientacinis, tai yra apytikris, padedantis orientuotis naujoje apskaitos sistemoje. Jis paaiškina, kokia tvarka reikėtų grupuoti ir kaupti apskaitos duomenis, kad galima būtų gauti reikiamą informaciją išoriniams jos vartotojams. Įmonė turi sudarytą savo individualų sąskaitų planą, atsižvelgiant ne tik į išorinius, bet ir į vidinius informacijos poreikius. Nedidelėje individualioje įmonėje arba uždaroje akcinėje bendrovėje gali užtekti kelių dešimčių sąskaitų, tuo tarpu didžiosiose įmonėse su plačiu veiklos profiliu ir didelėmis darbų apimtimis, kur susidaro įvairūs informaciniai srautai, neužteks ir kelių šimtų skirtingų sąskaitų. 2.1. Sąskaitų plano struktūra Sąskaitų plano struktūra parengta remiantis pagrindine apskaitos lygybe: TURTAS=NUOSAVAS KAPITALAS+ĮSIPAREIGOJIMAI+PAJAMOS-SĄNAUDOS Sąskaitų plane yra išvardytos visos sintetinės sąskaitos jos yra suskirstytos į klases. Kiekviena klasė turi savo numerį.(16 pav. Žiūrėti priedose) Pavyzdįnį sąskaitų planą sudaro 6 klasės. Pirmoje ir antroje klasėje sujungtas visas turtas – ilgalaikis ir trumpalaikis. Trečios ir ketvirtos klasių sąskaitose parodoma, kam priklauso tas turtas. Trečioji klasė – tai savininkų nuosavybė arba įmonės įsipareigojimai savininkams. Savininkų nuosavybę sudaro ne tik kapitalas, rezervai ir mokesčių atidėjimai, bet ir nepaskirstytasis pelnas. Ketvirtoji klasė – įmonės ilgalaikės ir trumpalaikės skolos bei įsipareigojimai. Penktoje klasėje fiksuojamos visų rūšių per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos, o šeštoje – sąnaudos, patirtos uždirbant pajamas. Skirtumas tarp šių dviejų sąskaitų klasių sumų rodo per ataskaitinį laikotarpį uždirbta pelna(patirtus nuostolius), kuris didina( arba mažina) nuosavą kapitalą. Pirmos-šeštos klasių sąskaitos koresponduoja terpusavyje. Pasibaigus metams, būtina atlikti savotišką sąskaitų plano inventorizaciją : įvertinti buhalterijose kaupiamus duomenis ir atsisakyti nereikšmingų duomenų bei įvesti reikiamas papildomas sąskaitas, atitinkančias realius įmonės informacinius poreikius. Įmonė gali savarankiškai įsivesti septintą, aštuntą ir devintą klasės. Jos skirtos valdymo apskaitos informacijos kaupimui. Toks sąskaitų planas- visiškai integruotas į finansinės apskaitos sąskaitų planą. Rengiant valdymo apskaitos sąskaitų planą negalima keisti ar naikinti 1-6 klasės sisteminių sąskaitų, nes jos suformuotos remiantis pagrindine apskaitos lygybe. Valdymo apskaitai naudojamos sąskaitos turėtų prasidėti numeriais 7, 8, 9 . Taip būtų išvengta finansinės ir valdymo apskaitos sąskaitų numerių dubliavimo. Septintos - devintos klasių sąskaitos korespuonduoja tarpusavyje. Šių klasių sąskaitos papildomai detalizuojamos, įvedamos naujos žemesnio lygio sąskaitos. Reikalingos valdymo apskaitai. Kai kuriais atvejais įmonių buhalterijos apskaitos įmonėje esantį turtą arba įmonės įsipareigojimus (arba įsipareigojimus įmonei), kurie neturi tiesioginio ryšio su įmonės turtu bei nuosavybe. Pavyzdžiui, įmonė gali užstatyti bankui jai priklausantį administracinį pastatą. Vien, dėl to nepasikeis nei įmonės turtas, nei nuosavybė – pastatas lieka įmonės žinioje kaip buvęs. Antra vertus, informacija apie patį užstatymo faktą yra labai reikšminga kiekvienam investuotojui ar kredidoriui. Beje, ir pačiai įmonei, kad būtų tiksliai žinoma, koks ilgalaikis turtas ir kam yra užstatytas. Tačiau pastato įkeitimas negali būti atspindėtas nei balanso turto, nei nuosavybės dalyse, nes pats turto užstatymo faktas nekeičia nei įmonės turto, nei nuosavybės ar įsipareigojimų strktūros. Juk įmonė neįsipareigoja parduoti kreditoriui pastato, tik grąžinti skolą(tai ir atspindima balanse ir sąskaitose), o pastatas tėra šio įsipareigojimo įvykdymo garantas. Tokiems faktams registruoti skirtos nulinės klasės sąskaitos, dar vadinamos specialiomis arba užbalansinėmis sąskaitomis, kadangi jose atspindimas turtas bei nuosavybiniai santykiai ir įsipareigojimai neatspindi pagrindinėse finansinės atskaitomybės formose-balanse, pelno (nuostoliu) ir pelno (nuostoliu) paskirimo bei pinigų srautų ataskaitose. Kitas šiose sąskaitose atspindimas apskaitos objektų pavyzdys galėtų būti įmonėje atsakingai saugomos prekės. Pavyzdžiui, įmonė, turinti didekius sandelius, už tam tikrą mokestį priima saugoti kitos įmonės materialines vertybes. Be abejo, nėra jokio pagrindo tokį turtą atspindeti įmonės balanse (todėl minėtos sąskaitos ir pateikiamos nulinėje sąskaitoje), nes jis nepereina mūsų nuosavybėn ir neatsiranda koks nors saugančios įmonės įsipareigojimas, išskyrus už tam tikrą mokestį suteikti kitai įmonei plotą prekėms saugoti. Kita vertus, reikia kur nors užregistruoti saugomas vertybes, atspindėti jų gavimo ir grąžinimo savininkui faktus, nes, suteikdama patalpas materialinėms vertybėms sandeliuoti, įmonė paprastai prisiima ir įsipareigojimą išsaugoti vertybes. Tai irgi turėtų būti atspindima nulinės klasės sąskaitose. Septintoji, aštuntoji, devintoji ir nulinė sąskaitų klasės skirtos įmonės vidinėms apskaitos sąskaitoms. 2.2. Lygių nustatymas sąskaitų plane Daugelyje pasaulio šalių valstybės mastu sąskaitų planas nėra reglamentuojamas. Įmonės sudaro savo individualius sąskaitų planus . Kiekvienai sąskaitai sąskaitų plane priskiriami kodai. Sąskaitoms koduoti galima taikyti įvairias kodavimo sistemas, nustatant sąskaitų lygius. Pavyzdiniame sąskaitų plane informacija apie atskiras sąskaitas detalizuojama įvairiais lygiais. Priklausomai nuo įmonės informacinių poreikių sąskaitos kodo ženklu skaičius gali būti įvairus. Pavyzdiniame sąskaitų plane numatyta tam tikra kodų sistema. Pirmasis kodo skaitmuo nurodo sąskaitų plano klasę, ir nusako, kad ši sąskaita yra pirmo lygio. Antrasis kodo skaitmuo reiškia, kad tai pirmojo lygio sąskaitą detalizuojanti sąskaita. Trečiasis skaitmuo rodo sąskaitos priklausomybę trečiojo lygio sąskaitai, ketvirtasis - kad ši sąskaita yra trečiojo lygio sąskaitą detalizuojanti sąskaita. Pavyzdžiui, pavyzdiniame sąskaitų plane 1 klasei ,,Ilgalaikis turtas” priklauso trys pirmo lygio sąskaitos: 11 Nematerialusis turtas 12 Materialusis turtas 16 Finansinis turtas Šios sąskaitos detalizuojamos į 17 antro lygio sąskaitų, turinčių triženklius numerius. Sąskaita ,,Nematerialusis turtas” suskirstytas į penkias antro lygio sąskaitas. 111 Plėtros darbai 112 Prestižas 113 Patentai ir licenzijos 114 Programinė įranga 115 Kitas nematerialusis turtas Savo ruožtu kiekviena antro lygio sąskaita suskirstyta į trečio lygio sąskaitas, turinčias keturženklius numerius. Sąskaita ,,Prestižas” detalizuojama į tris trečio lygio sąskaitas: 1120 Įsigijimo savikaina 1128 Amortizacija (-) 1129 Vertės sumažėjimas (-) Kiekviena įmonė savo apskaitos objektus detalizuoja savarankiškai. Naudojant kompiurizuotos apskaitos programas, sąskaitų informacija detalizuojama iki žemiauso sąskaitų lygio. Lygių nustatymas apskaitoje yra sėkmingos apskaitos pradžia. 2.3. Sąskaitų plano ir finansinės atskaitomybės ryšys Visos įmonės turi susieti Verslo Apskaitos Standartus su sąskaitų planu. Individualus sąskaitų planai turi atitikti 2 VAS,,Balansas” ir 3 VAS ,,Pelno (nuostoliu) ataskaita”: 1) balanso straipsnių pavadinimus ir apimtį 2) pelno (nuostoliu) ataskaitos straipsnius Buhaltėrinėje apskaitoje iš ataskaitinio laikotarpio turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų sąskaitų likučių sudaromas buhalterinis balansas. Pajamos ir sąnaudos registruojamos atskirose sąskaitose , kaupiant jas didėjančiais skaičiais per visus metus. Iš pajamų ir sąnaudų sąskaitų duomenų sudaroma pelnuo (nuostolių) ataskaita. 3. Dvejibinis įrašas Vienas iš svarbaiusų buhalterinės apskaitos specifinių bruožų yra dvejibinis įrašas. Buhalteinės apskaitos įstatyme pateiktas toks dvejibinio įrašo apibrėžimas: Dvejibinis įrašas – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių registravimo būdas, kai kiekvienos ūkinės operacijos arba kiekvieno ūkinio įvykio vertė įrašoma į sąskaitos (sąskaitų) debetą, o jai lygi suma – į kitos sąskaitos (sąskaitų) kreditą. Dvejybinio įrašo esmę, jo atsiradimo istoriją ir prielaidas plačiausiai išnagrinėjo amerikiečių ekonomistas R. Ruveri knygoje „Kaip atsirado dvejybinė buhalterija“. Autorius teigia, kad dvejybinis įrašas atsirado 1340 m. Genujoje ir iš šio miesto paplito po visą Italiją. Šią teoriją patvirtino iki mūsų dienų išlikusios įvairių Italijos laikų knygos.[ Ivanauskienė A. Buhalterinės apskaitos pagrindai, Vilnius, 2006. Psl. 77. ]. Pirmasis spausdintas darbas, kuriame aprašyta dvejybinė apskaita, pasirodė XV amžiuje Venecijoje. Tai garsaus matematiko Luko Pačiolio knyga „Aritmetikos, geometrijos, mokymo apie proporcijas ir santykius visuma“. Vienas šios knygos skyrių yra „Traktatas apie sąskaitas ir įrašus“. Šis traktatas buvo išleistas daugelyje pasaulio šalių kaip atskiras veikalas ir turėjo didelės reikšmės apskaitos vystimuisi. Dvejybinė apskaita yra laikoma vienu iš didžiausių mokslo bei praktikos laimėjimų. Apskaita, kuriai būdingas dvejibinys įrašas, neretai vadinama dvejibine buhalterija. Dvejybinio įrašo esmę sudaro tai, kad kiekviena ūkinė operacija parodoma dviejose sąskaitose, vienos sąskaitos debete o kitos kredite, vienodu piniginiu dydžiu. Pavyzdžiui, gauta į atsiskaitomąją sąskaitą trumpalaike banko paskola X lt. Ši suma įrašoma į Atsiskaitomosios sąskaitos debeta ir Trumpalaikių paskolų sąskaitos kredita. Dvejibiniam įrašui pagristi buvo sukurtos įvairios teorijos : juridinė, filosofinė, ekonominė, balansinė, matematinė ir kt. Rinkos sąlygomis labiausiai tinka ekonominė ir balansinė teorijos. Bendra joms yra tai, kad apskaitos dvejibiškumas grindžiamas ūkinių operacijų dvejibiškumu. Tai reiškia, kad dvejibinis įrašas taikomas dėl to, kad kiekviena ūkinė operacija sukelia du vienodo dydžio apskaitos objektų pakitimus. Dvejibinis įrašas susieja sąskaitas tam tikru ryšiu, vienos sąskaitos debetas susiejamas su kitos sąskaitos kreditu. Toks ryšys tarp sąskaitų vadinamas sąskaitų korespondencija, o viena su kita susijusios sąskaitos korespuonduojančiomis sąskaitomis. (17 pav. Žiūrėti priedose) Kiekviena ūkinė operacija turi tam tikrą sąskaitų korespondenciją. Ji apibūdinama nurodant debetuojamą ir kredituojamą sąskaitas. Pavyzdžiui, iš atsiskaitomosios sąskaitos apmoketas įsiskolinimas tiekėjams. Šios operacijos sąskaitų korespondencija: D atsiskaitymai su tiekėjais K atsiskaitomoji sąskaita Sąskaitų korespondencija paprastai surašoma piminiuose arba suvestinuose dokumentuose. Paprastai rašomi tik sąskaitų numeriai. Norint praktiškai surašyti ūkinių operacijų rezultatus sąskaitose, reikia žinoti ne tik sąskaitų korepondencija, bet ir operacijų apimtį pinigineišraiška. Debetuojamos ar kredituojamos sąskaitų ir operacijos piniginės apimties (sumos) užrašymas vadinamas buhalteriniu įrašu. Jo pavyzdys: D kasa 1000 Lt K trumpalaikės paskolos 1000 Lt Buhalterinių įrašų sudarymas yra vienas iš svarbiausių buhalterinės apskaitos darbų. Jis labai lemia visos apskaitos kokybę. Norint teisingai suformuoti buhalterinius įrašus, reikia naudotis analizės metodu, išanalizuoti ūkinės operacijos rezultatus ir vadovutis sąskaitų audojimo taisyklėmis. Rekuomenduojama tokia buhalterio įrašo sudarymo eiga: 1. Nustatyti kokius konkrečius pakitimus sukėlė ūkinė operacija, kokie objektai , kaip ir kiek pasikeitė (padidėjo ar sumažėjo) 2. Išsiaiškinti, kokioje sąskaitoje ir kurioje jos dalyje (debete ar kredite) reikia įrašyti kiekvieno objekto pakitimą (padidėjimą ar sumažėjimą). Riekiamos sąskaitos parenkamos iš sąskaitų plano . 3. Fiksuoti (užrašyti ) buhalterinį įrašą(užrašyti debetuojamą bei kredituojamą sąskaitas ir operacijos sumą). Visas sąskaitas galima suskirstyti į dvi grupes. Sąskaitos, kurioms taikitina pirmoji dvejibinio įrašo taisyklė (sąskaitos objekto padidėjimas debete, o sužėjimas- kredite), ir sąskaitos, kurioms taikytina antroji dvejibinio įrašo taisyklė (sąskaitos objekto padidėjimas kredite, o sužėjimas – debete). Taigi pirmajai grupei priskirtinos visos turto ir sąnaudų, o antrajai- nuosavo kapitalo, įsipareigojimų ir pajamų sąskaitos.[Ivanauskienė A. Buhalterinės apskaitos pagrindai, Vilnius, 2006, Psl. 78]. Iki šiol buvo pateikti buhalteriniai įrašai, kurie apima tik dvi sąskaitas. Tokie įrašai vadinami paprastaisiais . Dažnai sudaromi buhalteriniai įrašai, kuriuose būna daugiau nei dvi sąskaitos – kai kelatas sąskaitų debetuojama ir bendros sumos dydžiu kredituojama viena sąskaita arba atvirkščiai – keletas sąskaitų kredituojama ir bendros sumos dydžiu debetuojama viena sąskaita. Tokie įrašai vadinami suvestiniais . Jų pavyzdžiai: D Ilgalaikis materialusis turtas 500 Lt D Medžiagos 300 Lt K Atsiskaityma su tiekėjais 800 Lt Remiantis buhalteriniais įrašais, užpildomos sąskaitos. Neretai, kad patikrinti ar teisingai įrašėme operacijas daromas bandomasis balansas. Pagal jo duomenis patikrinama, ar debeto likučių suma lygi kredito likučiu sumai . Jeigu ši lygybė egzistuoja, galima užpildyti balanso formą. Jeigu tokios lygybės nėra, vadinasi, sąskaitose yra klaidų, kurias reikia surasti ir ištaisyti. Tvarkant apskaitą kompiuteriais, buhalterinės sąskaitos užpildomos automatiškai. Šiuo būdu gali būti sudaromi ir buhalteriniai įrašai. IŠVADOS Sąskatos, saskaitų planas ir dvejybinis įrašas turi labai didelę reikšmę apskaitai. Be jų būtų sunku tvarkytį apskaitą. Įmonėse atliekama labai daug ūkinių operacijų , kurios pakeičią turtą ir nuosavybę. Dėl to po kiekvienos operacijos reikėtų sudaryti naują pelno (nuostolio) ataskaitą ir balansą. Kaskart sudaryti naują balansą ar pelno (nuostolio) ataskaita yra neįmanoma. Taip pat negalima nubraukti atitinkamo straipsnio sumą ir įrašyti naują, nes būtų sunku suprasti daug kartų ištaisytą balansą. Ir ištaisius senas sumas vietoj jų įrašius naujas nebeliktų informacijos apie atitinkamų straipsių sumas ankstesniais laikotarpiais. Todėl koreguoti balanso straipsnius einamuoju momentu yra naudojamos buhalterinės sąskaitos. Sąskaitos skirtos informacijos kaupimui ir grupavimui ūkio subjekto turtui, nuosavam kapitalui, įsipareigojimams, pajamoms ir sąnaudoms nustatyti per ataskaitinį laikotarpį. Įmonės buhalterinei apskaitai naudojama nemažai įvairių sąskaitų, kad geriau pažinti sąskaitų sistemą, jos yra skirstomos. Didžiausią reikšmę turi sąskaitų skirstymas pagal ekonominį turinį ir pagal paskirtį ir naudojimo būdą. Sąskaitų klasifikavimas pagal ekonominį turinį atskleidžia sąskaitose parodomus objektus, tai yra paaiškėja, kas fiksuojama sąskaitose, apie ką pateikiama informacija. Sąskaitų klasifikavimas pagal paskirtį ir panaudojimo būdą atskleidžia jų panaudojimo savybes reikiamiems rodikliams gauti, tai yra parodo, kaip sąskaitose formuojama apskaitos informacija. Šis klasifikavimas susijęs su pirmuoju ir ji papildo. Sąskaitų klasifikavimas pagal abu nurodytus požymius turi teorinę ir praktinę reikšmę. Jis įgalina pažinti sąskaitų informacines funkcijas ir jų naudojimo metodiką, padeda nustatyti įmonių veiklos apskaitai reikalingą sąskaitų sistemą, palengvina jos taikymą praktikoje, taip pat padeda numatyti būdus sąskaitų sistemai tobulinti. Apskaitos informacijos vartotojams reikalingos skirtingo detalumo žinios. Todėl apskaitoje yra naudojamos sintetinės, analitinės ir subsąskaitos. Sintetinės sąskaitos parodo apibendrinančius duomenis apie apskaitos objektus, surinktus pagal sustambintus turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų rūšis. Taigi šios sąskaitos skirtos išorės vartotojams ir įmonės valdymo darbuotojams. Analitinės sąskaitos pateikia išsamius ir konkrečius duomenys apie objektus, jos smulkiai išskaido pagal kiekvieną turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų rūšį. Šios sąskaitos detalizuoja sintetines sąskaitas. Šitos sąskaitos yra skirtos įmonės valdymo darbuotojams ir specialistams. Įmonės turi užregistruoti visus ūkinius faktus, bei pateikti juos atskaitomybėje tam tikru būdu susisteminus, kad kiekvienam žmogui konkrečiu momentu būtų nesunku surasti reikiamą informaciją. Todėl yra naudojamas sąskaitų planas. Sąskaitų plane kaupiama informacija , parodanti ūkio subjekto turtą, nuosava kapitalą, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas. Sąskaitų planas tai tam tikras pagrindas, kuriuo remiasi visa įmonės apskaitos sistema. Sąskaitų plano tikslas-formuoti ir sisteminti apskaitos duomenis, kad galima būtų sudaryti finansine atskaitomybe, apskaičiuoti finansinės atskaitomybės rodiklius ir užpildyti finansinės atskaitomybės formas pagal nustatytus reikalavimus. Verslo Apskaitos Standartuose yra pateikiamas pavyzdynis sąskaitų planas. Pavyzdinis sąskaitų planas yra tik orientacinis, tai yra apytikris, padedantis orientuotis naujoje apskaitos sistemoje. Jis paaiškina, kokia tvarka reikėtų grupuoti ir kaupti apskaitos duomenis, kad galima būtų gauti reikiamą informaciją išoriniams jos vartotojams. Įmonė turi sudarytą savo individualų sąskaitų planą, atsižvelgiant ne tik į išorinius, bet ir į vidinius informacijos poreikius. Ir vienas iš svarbaiusų buhalterinės apskaitos specifinių bruožų yra dvejibinis įrašas. Dvejibinis įrašas tai registravimo būdas, kai kiekvienos ūkinės operacijos arba kiekvieno ūkinio įvykio vertė įrašoma į sąskaitos debetą, o jai lygi suma į kitos sąskaitos kreditą. Dvejibinio įrašo esmė sudaro tai , kad kiekviena ūkinė operacija parodoma dviejose sąskaitose, vienos sąskaitos debete o kitos kredite. Taigi sąskaitos, sąskaitų planas ir dvejibinis įrašas yra neatsiejama dalis apskaitoje. Kuri padeda taisiklingai vesti apskaitą įmonėse. Padeda kaupti ir grupuoti duomenis, formuoti ir sisteminti, apskaičiuoti finansinės atskaitomybės rodiklius ir užpildyti finansinės atskaitomybės formas pagal nustatytus reikalavimus bei registruoti ūkines operacijas. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 1. Bružauskas V. “ Buhalterinės apskaitos pagrindai “ Kaunas, 2001 2. Bružauskas V. “ Sąskaitų sistemą “ Kaunas, 1997 3. Gudautienė O. “ Apskaitos pradmenys “ Vilnius, 2004. – 163p. ISBN 9955-519-27-4 4.Ivanauskienė A. “Buhalterinės apskaitos pagrindai “ Vilnius, 2006. – 359p. ISBN 9955-680-38-5 5. Kalčinskas G. “ Buhalterinės apskaitos pagrindai “ Vilnius, 2003 6. Raudeliunėnė R. “ Finansinė apskaita “ Vilnius, 2003. – 299p. ISBN 9986-771-09-9 7. Žiūrėta 2007m. lapkričio 23. Prieiga per interneta :

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!