B.Sruoga ,,Dievų miškas'' (Aprašymas)

 Balio Sruogo ,,Dievų miškas‘‘ Štuthofo koncentracijos stovyklą B.Sruoga vadina lageriu be aiškaus veido. Skirtumas nuo kitų tik tas, kad čia žmogų nukankindavo, čiulpte iščiulpdavo jo sveikatą, atimdavo jėgas, versdavo mirti iš bado. Kalinių stovykloje buvo maždaug 4000. Kalinys Štuthofe išlaikydavo tik 3-4 mėnesius. Kiekvieną kalinio žingsnį lydėjo: nuolatiniai lazdų ir kumščių smūgiai, fizinis ir moralinis tyčiojimasis, kurį praktikavo ne tik esesininkai, bet ir prižiūrėtojai iš pačių kalinių tarpo, daugiausia kriminalistai, teisti už sadizmą, vagystes, žudymą. Jie luošino žmones fiziškai, ( būdavo, kad ir užmušdavo) ir sudarė sunkiai pakeliamą nuolatinės psichinės įtampos atmosferą. Kaliniai buvo naikinami ir tiesiogiai: slaptai ir viešai( viso lagerio akivaizdoje) kariami, šaudomi miške ir specialiose patalpose, nuodijami 1943 m. pastatytoje dujų kameroje, vienu metu talpinusioje 50 žmonių. B. Sruogai padėjo išgyventi, kad beprasmybėje pamatyti prasmę ir išlikti žmogumi, ironija ir suvokimas, kad gyvenimas yra besąlygiškai gražus. Citatos ,,Visiškai nežinia, kaip valdžia būtų iš tokios bėdos išbridusi, jeigu Vaciaus nebūtų pasaulyje‘‘. ,,Savo artimą užmuštų. Be jokio sąžinės graužimo‘‘ ,,Pagaliau mirti juk vis tiek kada nors reikės? Koks skirtumas, ankščiau ar vėliau! ‘‘ ,,Viena, kas gera šioje aplinkoje, - kad visiškai išnyksta mirties baimė. Mirtis čionai gresia kiekviename žingsnyje.‘‘ ,,Gyventi kiekvienas nori... Norėdamas likti gyvas, turi žengti per kitų lavonus.‘‘ ,,Miršta žmonės karo laukuose baisiose kančiose. / Bet tenai – visi lygūs. Ten – sužeistam pagalba teikiama. / Ten sužeistą net priešas pagerbia. Ten – turi ginklą. Gali gintis. / Ten tavo mirtis ir kančios šiokios tokios prasmės turi: dėl kurios nors idėjos kariaujama, dėl tėvynės, dėl laisvės.‘‘ Prižiūrėtojai Kenigas- SS „mažiukas feldfebeliukas“, vadovavęs politinio skyriaus kalinių kartotekai, o privačiame savo gyvenime buvo muzikantas, smuklės savininkas. Stengės jis įtikt aukštesnei valdžiai, kad tik jo į kariuomenę nepaimtų, tačiau kartu jis ir kaliniams nusidėti nenorėjo, todėl jiems nieko blogo nedarė. Kai SS vyresnysis feldfebelis Liutkė būdavo šalia, tai ir Kenigui tekdavo rėkt, burbuliuot, o Liutkei nuėjus- Kenigas kalbėdavos su kaliniais kaip su pažįstamais. Kalinių tarpke Kenigas turėjo gerą vardą, nes visi žinojo, kad ant kalinių Kenigas rėkia tam, kad valdžiai įtiktų. Johanas Majeris- SS feldfebelis, jis buvo pagarsėjęs kaip kalinių kostiumų vagis. J. Majeris kažkur trisdešimties metų, prasigėręs, visas sulinkęs ir pamišęs vyrukas. Jis buvo „galvažudys-mėgėjas“ ir mušė, nes jam buvo malonu, o ne todėl, kad skriaudžiamam skaudėtų. Galėjo jis šiaip sau kalinį kaip pramogą sumušti ar kokiu peiliu subadyti. Keiktis jis irgi mėgo, tačiau nepykdavo, kai kaliniai jį į akis keikdavo. Kitaip jis būdavo vadinamas Konfekcionsmajeris ir kur jis tenueidavo, ten muštynės buvo, juokai ar keiksmai. „Linksmas jis buvo, nors ir pasiutęs“. Kai atvažiuodavo jo žmona su vaikais aplankyti- pasidarydavo Mejeris švelnus, pavyzdingas ir geras. Tačiau žmonai tik išvažiavus anas ir vėl toks, koks buvęs prieš jai atvykstant. Heidelis – buvo lagerio gydytojas. Aukštas, lieknas, 30-35 metų, tamsus šatenas, gražių linijų vyras. Jo veidas buvo inteligentiškas, bet nuo studentavimo laikų butšų špagomis suraižytas. Visuomet buvo tylus ir mandagus. Jis buvo vienintelis esesininkas lagery su aukštuoju mokslu. Jis nesimušė ir nesikeikė. ,,Per dvejus metus jis nėra nė vieno koliojimo žodžio ištaręs, kas jau buvo visiškai nepanašu į esesininką‘‘. Bet, kai lageryje sveiką žmogų užmušdavo, tai jis ramiausia sąžine rašydavo oficialiame mirties pranešime : AKS (pūva gyvas žmogus). 1944 metų rudenį Heidelis susipyko su valdžia – atsisakė priimti nuodytus žmonės. ,,Ir dar leptelėjo supykęs: pas jį esanti ligoninė, ne skerdykla...‘‘ Veliau jis gavo mėnesį atostogų. Grįžo iš atostogų jis greičiau negu reikėjo, įvedė klipatom gimnastiką. Heidelis mažai tesikišo į ligoninės reikalus, jam tai nerūpėjo. Buvo nevedęs, mėgo papiršliauti. Hapkė- SS feldfebelis, užimantis aukštesnę vietą taryboje. Jis buvo kalinių, raštinių turto valdytojas. „ Hapkė- Gdansko miesto pirklio sūnelis, iš pašaukimo buhalteris, lagerio raštinėse besitrinąs nuo pat lenkų-vokiečių karo pradžios“. Hapkė gyrės, kad jis jau penkeris metus randasi kare, nors karo lauke net nebuvo buvęs. Jis kariavo su bekinkliais kariais: „mušdamas, smaugdamas ir apiplėšdamas“. Feldbedelis Hapkė buvo išdidžiausias esesininkas, didžiavosi saviške padėtimi, savo rase, uniforma, kurią vilkėjo, vogtom odinėm pirštinėm. „Vaikščiojo vis išsitempęs, tarytum jo nugarkaulis būtų buvęs pagiriom paraližuotas,- ir kepurę vis iškilmingai ant akių užsimaukšlinęs“ – Hapkė reikalavo iš kalinių, kad šie atiduotų jam pagarbą, kitaip gi jis juos muš. Dėl to Hapkė ir buvo nemėgstamiausias esesininkas visame lageryje, kadangi buvo bjaurus, pagyrus, priekabus. Tačiau Hapkė ne visad toks buvo- pasirinkęs kalinius inteligentus jis buvo netgi paslaugus, davė maisto ir „kitokių lagerinių gėrybių“ . Nepaisant to, Hapkė buvo žiaurus žmogus. Lagery gyvenęs lietuvis Julius kartą pamatė išdaviką judošių, kurį apskundė Hapkei, jis judošėliui baudą skyrė: „ Hapkė tą judošėlį ir smaugė, ir antausius skaldė, ir su jo galva barako sienas daužė.“ Klipatų komanda Lagerio gyventojai, ironiškai vadinami „klipatomis“. Pasakotojas kalinius taip įvardina dėl jų fizinės būklės, kuri pablogėjo gyvenant žiauriomis lagerio sąlygomis. Negana to, kad žmonės patiria baisius skausmus, pasakotojas atskleidžia žiaurią realybę: dėl nehigieniškų gyvenimo sąlygų žmonės serga dėmėtąja šiltine, nuolat kenčia utėles, kurios apibūdinamos kaip „nusipenėjusios“. Bet net ir tokiomis sąlygomis kaliniai nepalieka vienas kito bėdoje, padeda. Pasakotojas paryškina kalinių vieningumą apibūdinimu „klipatų komanda“. Nemažėjanti, nenykstanti.‘‘ Jog tie klipatos yra vergai. Tai darbininkų komanda uždaryta nelaisvėje ir dirbanti pačius sunkiausiu darbus. Šį komanda mažėjo kasdien, bet atvykstant naujiems vergams jų vietos pasipildydavo. Klipatoms nuo pat pradžių buvo lemta mirti. Jie jau pamiršto kas tai yra pagalba arba užuojauta. Visi jie kartais pamąstydavo ar negeriau būtų būti pakartam negu kankintis i vargti. Vaizduojamas katorgininkų ėjimas į darbą, aprašomos skirtingų darbų komandos: įvairūs amatininkai, miško darbų komanda. Pristatomi kapai – žvalūs ir apsukrūs vyrukai su raudonais raiščiais ant rankovių, kurie prižiūri, jog katorgininkai iškilmingai praeitų pro valdžią. Tačiau visiems, žygiuojant pro valdžią, sudėtinga palaikyti vienodą tempą, nes dauguma jų vargani elgetos, išbadėję, ištįsę ir jau papurtusiais veidais klipatos. Klipatos – žmonės, dar visai neseniai turėję šeimas ir normalų gyvenimą, tačiau dabar jų kūnuose liko labai mažai gyvybės, jie tarsi vaikštantys numirėliai. Klipatomis jie patapo per labai trumpą laiką, tam įtaką padarė patiriamas smurtas, badas, sunkus darbas bei gyvenimas sudėtingomis sąlygomis. Nebegalintys palaikyti minios tempo išsiskiria nuo kitų ir krenta ant žemės, neretai parkritę tampa kliūtimi kitiems klitapoms, kurie, negalėdami peržengti gulinčiųjų, taip pat krenta ir nebeatsikelia.Paradoksalu, jog tokie žmonės, kuriems jau nelabai tinka gyvųjų pavadinimas, vis dar eina „dirbti darbo“.Mirus keliems klipatoms, jų komandą tuoj pat papildo nauji iš kitų darbo komandų. Tokia gyvenimo baigtis yra pasityčiojimas iš žmogaus, o požiūris į mirtį parodo pasaulio išsigimimą. Pasakotojas Beteisis kalinys jo akimis matomas lagerio gyvenimas, tapomi sargų ir kalinių portretai ir ironiškai apibūdina istorija. ,,Dievų miškas” yra memuarų knyga, todėl, galime pastebėti, kad pasakotojo personažu B.Sruoga pasakoja tai ką matė, išgyveno. Jis pats buvo toje pačioje koncentracijos stovykloje, matė viską ką pasakoja pasakotojas. Taigi, galime teigti, kad pasakotojas šiame kūrinyje yra labai svarbus. Jis savo akimis viską mato ir atpasakoja. Pasakotojas negali apsieiti be ironijos, tik taip jis gali išgyventi. pagrindinis kūrinio veikėjas, rašytojas, poetas, universiteto profesorius ir inteligentijos atstovas. Profesorius buvo aukštas, tvirtas vyras, atvykus į lagerį jam netiko įprasta katorgininko uniforma. Po poros savaičių lageryje Profesorius jau buvo nebepanašus į save, mat budamas 1,90 m, svėrė vos 67 kilogramus. Pasakotojo personažas nesidomi politika, jam iki tol buvo įdomus tik kūrybinis inteligentijos gyvenimas. Pasakotojas yra išprusęs žmogus, mąstytojas, humanistas. Galima teigti, jog Profesorius gerai išmano Vokietijos politiką, sistemą, nes gali kalbėti apie nacistinės Vokietijos plėtra, geba pateikti įvairių pavyzdžių. Jis gerai išmano Vakarų ir Rytų pasaulio kultūrą bei istoriją, tai jam padeda bendraujant su aukštesnias pareigas už jį užimančiais žmonėmis. Profesorius supranta, jog norėdamas išgyventi tokiomis sąlygomis, jis turi pasitelkti juoką ir humorą kaip skydą, o ironija yra priemonė išreikšti kritiką nacistinės Vokietijos lagerių sistemai. Profesoriaus inteligentiškumas, gebėjimas į situaciją žvelgti kritiškai bei išlaikyti savo įsitikinimus padedajam išgyventi lagerio žiaurumus ir nevirsti žvėrimi.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!