Bronius Radzevičius "Priešaušrio vieškeliai"

Broniaus Radzevičiaus asmenybė lietuvių literatūroje tokia pat unikali, kaip ir jo kūryba. Talentingą asmenybę išduoda taupus, lakoniškas, tačiau žodžių semantinę reikšmę ir kuriamų vaizdinių plastiškumą skaitytoją užburiantis žodis. Svarbiausias jo kūrinys – „Priešaušrio vieškeliai“. Jame atsispindi ne tik filosofinis požiūris į daugelį autorių kamavusių reiškinių, bet ir kaimo būties mitologizacija, užsimezgusi J. Apučio ir R. Granausko prozoje. Istorinio laiko apžvalga ir vienos giminės pasakojimas moderniu rašytojo žodžiu leidžia skaitytojui pasinerti epiniais priešaušrio vieškeliai: „kalnuota buržuazinės Lietuvos praetis“ ir jos paveldėta ideologija lyriniui subjektui pažįstama, bet susiformavusi jau tarybinėje santvarkoje ir laisviau prabilusi atlydžio laikotarpiu.
„Priešaušrio vieškeliai“ – tai pasakojimas apie Juozą Daugintį, nuo jo gimimo iki brandaus amžiaus. Jį supa daug antraeilių veikėjų, kurie atlieka taip pat svarbų vaidmenį: tėvas Kristupas, dėdės Konstantas, Kazimieras, Vizgirda, pamotė ir Albinas. Santykiai su jais nuo vaikystės buvo komplikuoti, kad ir kaip Juozukas besistengdavo įtikti pamotei, pasirodyti protingesniu Albinui... Juozas išsiskyrė iš aplinkinių tarpo noru pirmauti, pasirodyti geresniu nei kiti. Jis siekė visuomenės pripažinimo, atsikratyti standartų. Galbūt vaikystėje patirtas skurdas, kraustymasis iš vienos vietos į kitą, buvimas Albino šešėlyje padėjo Juozui surasti savo tikruosius idealus? Atsakymas slypi Juozo ieškojimuose: jis skaito filosofines knygas, domisi Vakarų Europoje populiariomis literatūros srovėmis, ieško kas padėtų susiprasti netikėtuose sąmonės srauto antplūdžiuose, kurie laikui bėgant vis stiprės. Juozas save lygina su Ž. Ž. Ruso, vadina jį geniumi, tik griaužiasi, kad kartais jam pritrūksta žodžių: „O aš jaučiu ir suprantu kur kas daugiau, nei moku, įstengiu pasakyti“ (psl. 348). Gailisi, kad jo gimtinėje negimė Dantė, Šekspyras ar Baironas. Myli savo kraštą, domisi istorijos datomis, vardais‚ „kuriuos išgirdus Juozui pašėlusiai ima daužytis širdis“ (psl. 340). Jis amžinas tiesos ir tobulumo ieškotojas, individualistas pirmiausiai sau.
Bronius Radzevičius antrosios romano dalies nebaigė – rašė impulsyviai, greitai, lyg kažkur skubėdamas, kažko laukdamas. Todėl romane daug neaiškumų, faktai painiojami – sunku suprasti kokią specialybę Juozas Daukintis iš...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!