Borealiniai spygliuočių miškai

Borealiniai spygliuočių miškai botaninėje ir geografinėje literatūroje dar vadinami taiga. Šis drėgnas, vėsus, transkontinentinis spygliuočių miškų biomas kartais literatūrinėje kalboje vadinamas “didžiaisiais šiaurės miškais”. Yra Šiaurės pusrutulio vidutinių platumų klimato juostos šiaurinėje dalyje. Jie tęsiasi nenutrūkstama juosta per Euraziją bei Šiaurės Ameriką ir sudaro vieningą cirkumborealinę juostą. Eurazijoje maksimalus spygliuočių miškų plotis yra išsidėstęs Jenisiejaus ir Lenos upių tarpupyje, o Šiaurės Amerikoje didžiausi borealinių miškų plotai – Ramiojo vandenyno pakrantėse. Minėti miškai plyti tarp 45 ir 66 šiaurės platumos. Rytinėje Jungtinių Valstijų dalyje didesniame aukštyje virš jūros lygio jis tęsiasi ir į pietus. Minėtuose miškuose vyrauja spygliuočiai medžiai (eglės, kėniai, maumedžiai, pušys).
Borealinių miškų (taigos) klimatines sąlygas galima apibūdinti palyginti trumpu vegetaciniu periodu – šalta žiema ir vėsi vasara. Klimatas vėsus arba šaltas. Žinoma, įtakos turi ir gana reikšmingi vietovių skirtumai šilumos ir drėgmės atžvilgiu, kadangi aptariami miškai išsidėstę gana plačiai. Tad minėti veiksniai turi įtakos skirtingų vietovių ekologinėms sąlygoms. Kritulių kiekis didesnis negu tundroje ir iškrenta jie daugiausia vasaros metu. Be to, spygliuočių miškuose kritulių kiekis yra didesnis už išgarinamą kiekį, dėl to vyksta gana intensyvus pelkėjimo procesas. Borealiniai miškai paprastai būna aiškiai juostinės struktūros. Išsiskiria suaugusio miško juosta, pamiškė (išraiškos laipsnis priklauso nuo miško tipo), samanų danga.
Spygliuočių miškus sudaro keturios pagrindinės spygliuočių rūšys: eglė, kėnis, pušis, maumedis. Vyrauja visžaliai spygliuočiai: į rytus nuo Uolinių kalnų – baltoji eglė (Picea glauca) ir balzamininis kėnis (Abies balsamea); Didžiųjų ežerų regione – Amerikinė raudonpušė (Pinus resinosa), veimutinė pušis (Pinus strobus) ir kanadinė cūga (Tsuga canadensis); į vakarus nuo Hudzono įlankos – juodoji eglė (Picea mariana); Jukonbe ir Aliaskoje – melsvoji ir juodoji eglė. Uolinių, Kaskadinių ir Siera Nevados kalnų spygliuočių miškai nelaikomi borealinių spygliuočių miškų dalimi. Raudonoji eglė (Picea rubens) ir balzamininis kėnis auga į pietus iki šiaurės Džordžijos, Apalačiuose balzamininį kėnį keičia Freizerio kėnis (Abies Fraseri). Rytuose, drėgnesnėse vietose paplitę maumedžiai...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!