Biliūnas - "Ubagas" ir "Lazda"

 "Ubagas" Jonas Biliūnas – XX a. humanistas, ryškiausias lietuvių moderniosios prozos rašytojas. Meniškiausiuose jo tekstuose siekiama atskleisti ir pasidžiaugti žmogaus sielos tyrumu ir šviesa, nėra moralizuojama, smerkiama ar teisiama. Rašytojas skaitytoją siekia paveikti pačiu kūriniu, jo situacijomis, žmonių likimais. Biliūno kūryboje jaučiame aukštesnį, giedresnį dangų, šviesesnį mišką, lyriškesnį, kalbesnį, atviresnį žmonių būdą. Skaitytojas nejučia raginamas pasižvalgyti po savo vidinio pasaulio labirintą ir atrasti tokius sielos slėpinius, kurių dar nebuvo pastebėjęs.    J. Biliūno novelės „Ubagas“ ištrauka paimta iš kūrinio atomazgos. Ištraukoje aprašomas Petro Sabaliūno gyvenimas anksčiau, kai dar augino mažus vaikus, ir dabar, kai sūnus išvarė jį iš namų. Tačiau senelio balse nėra neapykantos, bet jam skaudu, kad, linkėdamas gera ir atiduodamas viską, dabar pats nebeturi nieko: „…jai ketvirti metai, kai jam visa atidaviau.“      Pasakotojas labai tikroviškai apibūdina žmonių jausmus, pasakoja vaizdingai, nenuobodžiai, išlieka neutralus vertindamas kitų veikėjų išgyvenimus, emocijas.     Kūrinio ištraukoje yra tarsi du pagrindiniai veikėjai: jaunas vyras, kuris prisimena ankstesnį Petro Sabaliūno gyvenimą, ir pats Sabaliūnas, kadaise turėjęs daug bičių, žemės lopinėlį, tačiau dabar eina ubagaudamas, Pasakotojas, kuris siejamas su jaunu vyru, yra labai atidus ir supratingas žmogus, gerbiantis ir išklausantis kitus. Petras Sabaliūnas taip pat labai geras, mylintis mažus vaikus ir bites, nuoširdus žmogus: „Sabaliūnas mažus vaikus mylėjo ne mažiau kaip savo bites; užtatai per bičkuopį jisai ne tik bitėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs.“      Laikas ištraukoje nėra apibrėžtas. Nuo praeities prisiminimų pereinama prie dabarties, o nuo jos vėl grįžtama į trumpus prisiminimus, ryškus praeities ir dabarties kontrastas. Novelės „Ubagas“ ištraukoje atskleidžiama labai skaudi problema: tėvai, linkėdami vaikams gera, atiduoda viską, o kai šie suauga, varo tėvus iš namų be jokių skrupulų. Taip nutiko ir pagrindiniam veikėjui Petrui. Žinoma, jis galėjo visa tam priešintis, bet čia atsiskleidžia viena iš pagrindinių ištraukos vertybių – begalinė meilė ir atsidavimas saviems vaikams. Sabaliūnas galėjo glaustis prie dukterų, bet iš begalinės meilės nenorėjo užkrauti joms sunkios naštos: „Nėra tenai man vietos.“     J. Biliūno novelės „Ubagas“ ištraukoje netiesiogiai užsimenama apie sąžinę – svarbiausią žmogaus teisėją. Tuo tikriausiai norima priminti, kad vaikai turi mylėti tėvus, nes pastarieji atiduoda viską, kas jų gyvenime yra geriausia. ,,Lazda” Novelės pavadinimas tarsi įprasmina patirtą tėvo skriaudą ir patyčią. Juk lazda- tai įrankis, su kuriuo niekas neglosto. O skliausteliuose esanti pastaba “ Mano draugo pasakojimas” – pabrėžia novelės tikroviškumą. Svarbiausias J.Biliūno prozos savitumas - pasakojimas pirmuoju asmeniu. Rašytojo kūryba labai autobiografiška: dažnai vaizduojama jo vaikystės aplinka, taip ir ši novelė- turi autobiografiškumo elementų.  Ištraukos kompozicija- koncentrinė-linijinė. Centre- vienas ar keli veikėjai; kiti veikiantys asmenys plačiau vaizduojami, yra šalutiniai, epizodiniai. Šioje ištraukoje yra septyni veikėjai. Dumbrauckas ir tėvas- pagrindiniai,tikroviški, dinamiški ir aktyvūs. Kiti- epizodiniai, tikroviški ir pasyvūs. Ištraukos laikas- tikroviškas ir prisiminimų. Tikroviškas laikas apima “dvejus metus “, “visą vasarą ir žiemą”, prisiminimų laikas- prasideda kai tėvas ima pasakoti : “Tai jau seni laikai....mudu su motyna dar buvova jaunu.” Šioje ištraukoje daugiau dėmesio skiriama pasakotojo vidiniam pasauliui, o ne detaliam aplinkos aprašymui, todėl galime teigti, kad tai psichologinis pasakojimas. Novelės pasakotojas pasižymi dvasingumu: jis atidžiai įsižiūri į aplinką, ieškodamas žmogiškumo apraiškų, žmonių santykiuose pabrėžia dorovės klausimus, kiekviename žingsnyje reiklus sau, nuolat jaučia kaltę dėl kitų nelaimių. Pasakotojo moralinė nuostata - gailėtis nelaimingojo ir atleisti netgi skriaudėjui : “ tegu šitoj lazda lieka tarp jūsų ; į ją žiūrėdami, atmįsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motyna jums kartais žabeliu suduodava”. Toks požiūris tiesiogiai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis- atleisti priešui.  Sakinyje: “bet išgirdus, kad jisai išvažiuoja…” – jungtukas “bet” įgyja priešingą reikšmę, prieš tai buvo kalbama koks žiaurus yra mokytojas ir kad turi “ prievaizdos pirštus”, bet išgirdus, kad jis išvyksta, jo pagailima ir sukyla liūdni jausmai. Net žmogus, jį nežinia kur išsivežęs, pavadinamas “šlėktunu”.  Dumbrauckas- “Buvo tai senas aukštas žmogus, jau visai žilas ir vienai vienas, be šeimynos. Vedęs jis niekados ir nebuvo, sūnų tečiaus jau suaugusį turėjo.” Lošėjas, pralošęs savo turtus. Piktas ir negailestingas. Tėvas Dumbraucką vertina gana teigiamai bei su pagarba. Jis priėmė tą lazdą, su kuria pats kažkada buvo muštas, su pagarba ir mandagiai padėkojo, sakė vaikams, kad nereikia pykti ant Dumbraucko, nes ir pastarasis yra nukentėjęs maišto metais nuo kazokų. Tėvas jį priėmė gyventi, norėdamas parodyti, kad jau pamiršo skriaudą ir tuos lazdos smūgius. Motina- jautresnė ir širdgėla dar išlikusi jos širdyje.Jai Dumbrauckas tik vyras, kažkada mušęs jos brangų žmogų. Vaikai vertina skaudžiausiai- sesuo apsiverkia, vyresnysis brolis pasiūlo sudeginti lazdą. Pasakotojas palaiko tėvo pusę.Tarp eilučių galima perskaityti moralą, kad neverta pykti ant tų, kurie tave baudė, norėdami tik gero. pasakojimo pradžia primena pasaką : “Tai jau seni laikai....mudu su motyna dar buvova jaunu; jūsų visų ir ant svieto dar nebuvo..” Šiame jo pasakojime, tėvas atsiskleidžia kaip jautrus gyvulių atžvilgiu ir turintis “blogų minčių”.  Leitmotyvo ( tai pagrindinė mintis, dažnai kartojama ir pabrėžiama tekste) “ liūdnai nusišypsoti” reikšmė- skriaudos atleidimas. Liūdni prisiminimai slopinami šypsena. Tėvas, gavęs dovanų lazdą, su kuria pats buvo muštas, susigraudino, nes niekada nemanė, kad tas ponas, kuris jį baudė, kada nors jam ją padovanos. Tai tarsi abipusis susitaikymas be žodžių.  J.Biliūno kūriniuose atsiskleidžia sugebėjimas jautriai ir kartu su išmintinga rimtimi žvelgti į pasaulį. Taip ir šioje novelėje- mokoma atleisti tam, kuris tave įskaudino, pažvelgti giliau į sielą, pakelti akis nuo kasdienybės, mąstyti apie gyvenimo prasmę ir tikslą

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!