Bažnytinio meno teorija

Romanizmas Romaninė architektūra Įvedamas ryškus transeptas, altorinė erdvė tampa labai plati. Apie chorą atsiranda deambularijus su koplyčiomis. Prieangis išplečiamas, kad jame, reikalui esant, maldininkai galėtų net nakvoti. Vidurinės navos viršutinėje sienoje įruošiama arkinė galerija - triforiumas. Kolonas dažnai pakeičia pilioriai. Romaninėje architektūroje visur viešpatauja arkos. Arkos skliautuose, arkos tarp piliorių, sienose arkinės galerijos, langų ir durų arkos, šalia jų ypač išorės sienos išpuoštos dekoratyvinėmis arkomis. Sunkius romaninės bažnyčios skliautus iškelia galingos, storos sienos. Įėjimas storoje sienoje išprofiliuojamas, išpuošiamas; taip atsiranda bažnyčios pastato portalas. Jis įgauna ypatingą paskirtį, jame atsiranda teminis timpanas, į bendrą bažnyčios ikonografinę programą įtraukiama portalo tema. Romaninė bažnyčia išsiskiria bokštų gausumu. Jie iškeliami kaip sargybiniai prie frontono, šoninių transeptų galuose ir susikirtimo su pagrindine nava centre. Bažnyčia tampa panaši į pasakų pilį. Kartu su galingomis sienomis, išpuoštomis arkomis, su retais langais, dar vadinama akmens poetikos architektūra. Gombrikas savo meno istorijoje romaninės bažnyčios architektūrą vadina kovojančios bažnyčios architektūra, turėdamas mintį, kad tais neramiais laikais šios bažnyčios tvirtovės daugelį kartų atlikdavo ir gynybinę funkciją. Bendra romaninės architektūros žymė yra arkinis langas (bifora) su viena, dviem (trifora) lieknomis kolonėlėmis. Romanikos skulptūra Išlikę fragmentai rodo, kad papuošimui buvo naudojama ornamentais raižytas akmuo, reljefiniai krikščioniški simboliai, akanto lapais iškaltas puošnus kapitelis. Tik vienuolikto amžiaus pabaigoje bažnyčių puošyboje drąsiai pasirodo apvalios statulos, akmenyje iškalti ar bronzoje išlieti horeljefai ir bareljefai. Tai reiškia, kad dvasininkija jau nustojo bijoti, jog bendruomenės nariai skulptūras bažnyčioje palaikys senovinių dievų atvaizdais. Dekoratyvinė skulptūra pirmiausia pildė evangelizacinę užduotį. Bažnyčių portalai demonstravo bažnyčios šviesą, kuri sklido iš čia visam miestui ir apylinkei. Be abejo, buvo kreipiamas dėmesys į Evangelijos skelbimą, tikėjimo ortodoksiškumą, kovos su blogiu būtinumą, gerų darbų reikšmę sielai išganyti. Portalo timpanas, durų sąvaros, kolonos skelbė Dievo palaimą tiems, kurie statė nuostabius paminklus Dievo garbei. Kalbėjo apie apaštalus, pranašus, Kristaus įsikūnijimą, Jo gyvenimą pasaulyje, šlovę danguje. Vienuolynų bažnyčiose buvo primenama kasdieninės kovos su blogiu būtinybė, ištikimiesiems rodoma tiesos kelio takai. Labai buvo vertinamos Apokaliptinės temos: Kristus mandorloje apsuptas 24 vyresniųjų, keturių evangelijų simbolių. Arba Paskutinio teismo scena su kairėje esančiųjų neviltimi ir dešinėje esančiųjų romantine nuotaika. Romaninėje bažnyčioje portalo timpanas savo tematika pradeda ikonografinę šventovės tematiką, kuri tęsiama ir vystoma bažnyčios vidaus kapiteliuose ir sienų freskų tapyboje. Portalo timpano temos vaizduoja Kristaus kančią, Prisikėlimą, Paskutinį teismą, šventųjų gyvenimus, kovą tarp dorybių ir ydų, tipologines Senojo ir Naujojo testamentų scenas. Taip pasiekiama krikščioniškosios doktrinos ir bažnyčios paskirties pasaulio tvarkoje sintezė: tuo buvo pasiekta romanikos bažnyčios didysis ikonografinis triumfas. Romanikos stilistika sukuria nuosavą Nukryžiuotojo vaizdavimo formą. Kristus ant kryžiaus „T" formos prikaltomis rankomis. Abi kojos atskirai prikaltos dviem vinimis prie kryžiaus specialaus skersinio. Kūno anatomijos mažai paisoma: Kristaus figūra liekna, šiek tiek ištęsta, strėnos apjuostos gana plačia medžiagos juosta, kuri vos laikosi ant strėnų ir krenta grakščiomis vertikaliomis draperijomis. Galva nusvirusi šiek tiek į dešinę, be erškėčių vainiko su tvarkingai sušukuotais plaukais. Kartais ant galvos uždėta aukso karūna. Veidas Nukryžiuotojo su kančios atšvaitais. Visa Nukryžiuotojo figūra įkūnija taurų Dievo atsidavimą į mirties rankas. Tai grynai vakarietiškoje tradicijoje subrendęs menas: jautriai pergyventos Atpirkėjo kančios įkūnijimas romanikos mene X-XI amžiais. Romaninė tapyba Negausi išlikusi IX amžiaus freskinė tapyba liudija, kad Karolingų menininkai labai daug perėmė iš Romos mozaikų, freskų, tapybos ant lentos ir iliuminuotų rankraščių. Neabejojama, kad Karolio Didžiojo dvare dirbo atvykę menininkai iš Konstantinopolio. Todėl romanikos tapyboje perimta eilė bizantinių tapybos principų. Tapybos technika buvo laikmečio atradimas. Ypač Italijoje buvo piešiama freskinė tapyba, kada ant drėgno tinko vandeniniais dažais buvo skubiai piešiamas piešinys. Išdžiūvus tinkui, tokia tapyba pasižymėjo ilgaamžiškumu.Tačiau tokia tapyba iš meistro reikalavo labai profesionalaus pasiruošimo. Tapybos procese nieko nebuvo galima pataisyti ar pakeisti. Tapyba graikišku būdu buvo sudėtingesnė: ant sauso tinko tapoma keliais sluoksniais, pirmiausiai tamsios spalvos, paskui šviesesnės ir pagaliau išbaigiama. Trečiasis metodas, kurį daugiausia naudojo Prancūzijoje, buvo tapyba ant balto tinko, kada dažai užtepami ant tik toje vietoje sudrėkinto tinko. Pirmiausiai buvo nubrėžiama schematinės linijos, o paskui spalvinama. Šie sienų tapymo būdai visur buvo naudojami, ir nors tapytojai bei jų darbai vienas nuo kito skyrėsi, tačiau bendrai galima kalbėti apie romaninės tapybos stilių. Tapytojai puikiai jautė sienų plokštumą. Vartojamos tapybai spalvos gana ribotos: geltona, raudona ochra, žalia, juoda, balta. Mėlyna buvo reta spalva, daugiausiai saugojama dangaus tapybai. Taigi romanikos sienų tapyba nepasižymi spalvų skambumu. Temos kompozicijoms iš Senojo Testamento: žmogaus sukūrimas, Rojaus tema, Tvanas, Babelio bokštas, Abraomo, Juozapo, Mozės istorijos, karalių ir Dovydo ciklai. Iš Naujojo Testamento: Apreiškimas, Aplankymas, Gimimas, vieša Jėzaus tarnystė, kančia ir prisikėlimas, dangun įžengimas ir Paskutinis Teismas. Mėgstamos ir Apokalipsės regėjimų scenos: Paskutinis Teismas, Kristus šlovėje su keturiais evangelistų simboliais ir be jų. Ši scena labai dažnai ištapoma absidos viršuje. Sielos likimas svarstomas Gėrio ir Blogio konflikte, dorybių ir ydų kovoje. Apaštalų istorijos, kankinių ir šventųjų gyvenimai bei vietiniai šventieji irgi įtraukiami į piešinių tematiką. Knygų iliuniinavimas Bizantijoje nuo seno puoselėtas knygų iliuminavimo menas anksti pasiekė ir Vakarus. Išpuošti įvairaus dydžio piešiniais rankraščiai yra labai svarbus informacinis šaltinis apie ankstyvųjų viduramžių meno vystymosi eigą, be to dauguma jų - puikiai išsilaikę. Jau Mero vingų dinastijos valdovų frankų valstybėje, taip pat Britų salose susikūrė keletas knygų iliuminavimo centrų: tai Luxeilyje ir Korvyje, Kenterberyje ir Vinčesteryje. VIII a. tėkmėj šiuose centruose sukuriami savito stiliaus puošnūs rankraščiai. 850 m. abatas Vivienas sukūrė Karoliui Plikajam Biblijos egzempliorių, papuoštą aštuoniais puikiais viso lapo piešiniais. X šimtmetyje Otono ir Henriko imperatorių vadovaujama imperija tampa Vakarų kultūros centru. Įsisteigia nauji knygų nurašinėjimo ir jų iliuminavimo centrai: Fulda, Hildesheim, Kiolne. Iš šių centrų plinta naujos idėjos, kurios taikomos Regensburge, Zalzburge, Reichenau sienų tapyboje ir knygų iliuminavime. XI šimtmečio pabaigoje Italijoje Romos, Latiumo ir Umbrijos skriptoriumuose pradėta kurti „Biblijos atlasas". Tai didelio formato, kelių tomų piešiniais išpuoštas tekstas. Vatikano bibliotekoje išsaugotas XII šimtmečio trečiajame dešimtmetyje sukurtas vadinamas „Panteono Biblija" rankraštis. Iš šio kūrinio eilė piešinių vėliau buvo perkelta į sieninę freskų tapybą bažnyčiose. Pietų Italijoje XI- XII amžių persivertime buvo sukurtas rankraštis, pavadintas „Džiaugsmo ritinys"(scriptura beneventana), kur ritinio tekstą vis papildė piešinys, kuris skaitytojo akyse pranykdavo vyniojant ritinį, bet pasirodydavo naujas tekstas ir nauja iliustracija. Anglijoje nuo VII a. tvirtai įsišaknijo knygų iliustravimo praktika. XI-XII amžiuose sukuriami nuostabūs kūriniai: Vinčesterio Biblija, Bėrio Biblija, Henriko iš Blua psalmynas, iliustruotas šv. Edmundo gyvenimo rankraštis. Gotikos menas Nauja idėja gimė šiaurės Prancūzijoje. Tai buvo gotikos stilius. Šį pavadinimą Renesanso metu sugalvojo Italijos tapytojai ir rašytojai, pavadinti bažnyčių stiliui, kuris Vakarų Europoje viešpatavo 300 metų, nuo 1150 iki 1500 metų. Pavadinimą jie sugalvojo menkinančia prasme, kadangi, jų nuomone, tikras grožio supratimas turi būtinai remtis į klasikinį meną. Gotikos esmę sudaro techninis architektūros išradimas - sukirsta arka ir kryžminių skliautų formavimas vadinamų ogivų kryžmių pagalba. Tobulinant bažnyčios skliautų formavimą arkų kryžminimu, buvo pasiekta tokių dalykų, apie kuriuos romanikos architektai nė nesvajojo. Jei kolonos ir ogivų kryžmės, paremtos galingais kontraforsais, gali išlaikyti bažnyčios pastatą, tai tada nereikalingos storos sienos, skliautuose tarp galingų kryžmių galima sumūryti daug lengvesnius segmentus. Gotikinis stilius vystėsi gana ilgą laiką, pamažu. Sunku tiksliai nustatyti vystymosi periodus, tačiau dažniausiai jie skirstomi taip. Skliautuose smaila arka pasirodo apie 1140 m. . Gotika Prancūzijoje. XII šimtmečio bėgyje Prancūzijos romaninėse bažnyčiose su storomis sienomis, mažais langais, plačiomis arkomis pasirodo briaunuoti skliautai ir kitos gotikinės bažnyčios konstrukcijos. Erdvė nuo altoriaus iki koplyčių uždengta kryžminiais skliautais, kurių nerviūras tarsi vėduoklėmis išauga iš dviejų eilių lieknų kolonų, lanku išsirikiavusių už altoriaus, absidos. 1163 m. popiežius Aleksandras III pašventino pirmąjį pamatų akmenį Notr Dam katedrai Paryžiuje. Bažnyčia buvo konsekruota 1182m. Katedros ilgis 127 metrai, skliautai iškelti į 32 metrų aukštį. Masyvios pastato sienos, nedideli langai dar byloja apie romanikos laikus, bet fasadas su trimis portalais, pastatytas jau po 1200 metų, jungia didybę, graciją, harmoniją su savo simetriniais akcentais ir dviejų aukštų galerijomis. Absidinę dalį supanti grakščiai išsirikiavusių arkbutanų, iškeltų į maždaug 17 metrų aukštį eilė absidinei pastato daliai suteikia išskirtinį grožį. Šešiabriaunis skliautas dažnai apleidžiamas, vietoj jo briaunuotasis skliautas, kur kiekvienos navos tarpas atitinka tarpą šoninėje navoje; langų juostos plotas padidintas, triforiumas išsaugotas, o languose pasirodo sudėtingos ornamentikos kalto akmens, tarsi mezginių, raštai - masverkai. Anglijoje rutuliojosi savito puošnumo gotikinė bažnyčia su gausa architektūrinių detalių. Mėgavimasis paviršiaus puošyba tapo Anglijos gotikinės architektūros ypatumu (decorated stilius). Čia, greta puskolonių, gausybės apvadų ir augalinių reljefų, skliautai dar išpuošiami papildomomis nerviūromis. Paprastai bažnyčios viduje ryški trijų aukštų elevacija, išorėje prie vakarinio fasado du bokštai, o ant transepto susikirtimo taip pat didingas bokštas. Po Lietuvos 1387 metų krikšto naujai statomos bažnyčios - gotikinio stiliaus. Šis stilius turi Pabaltijo gotikos vardą. Jis gana ryškiai skiriasi nuo Vakarų Europos gotikos. Pirmiausia čia gotikinės bažnyčios statomos ne iš tašytų akmenų, o iš išdegintų figūrinių plytų. Tai gana nedidelės, halinio plano su siauresne trisiene lenkta absida, bažnyčios. Jas apsupa ritmiškai išsidėstę kontraforsai, tarp kurių nelabai dideli su smaila arka langai. Bažnyčia uždengta gana smailai sukirstu čerpiniu stogu. Frontonas - lygus, dažnai turintis didingą arkinį langą, be bokštų. Frontoną ir kontraforsus puošia tinkuotos baltai gausios pusnišės. Viduje šešiakampės ar aštuonkampės kolonos remia nerviūromis išpuoštus skliautus. Fasade - figūrinių plytų juostomis papuoštas kuklus portalas. Dvasiniai gotikinės katedros pagrindai Gotikos stiliuje konstrukcija nugalėjo medžiagą. Pastatas nežino akmens svorio. Akmuo naudojamas kaip kalama geležis. Pastato išpuošimas labai sudėtingas. Įvedami auksavimai, vitražai. Tiek pastato išorėje, tiek viduje nėra nieko sunkaus, ar žemiško, banalaus. Tai grožio kontempliacija išgyventa Dievuje, kuri žmogų priartina prie amžinybės grožio paslapčių. Gotikinės bažnyčios dvasinė užduotis yra skelbti ir įkūnyti Apreiškimo knygos 21 skyriaus žodžius: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!