Bažnyčios reformacija

XV – XVI a. katalikų Bažnyčia išgyveno nuosmūkį, todėl XVI – XVII a. daugelyje Europos šalių vyko visuomeniniai, politiniai ir idealoginiai judėjimai, siekiantys reformuoti katalikų Bažnyčią. Susikūrusios Europos valstybės siekė stiprinti karaliaus valdžią, apribojant katalikų Bažnyčios ir popiežiaus įtaką. Žmonių jau netenkino aklas tikėjimas bažnyčia ir jos mokymu. Neadekvatūs katalikų Bažnyčios mokymui jos bažnyčių ir vienuolynų turtai, prabanga, pačių dvasiškių gyvenimas vedė į pagrįstą žmonių pasipiktinimą. Ypač piktinamasi indulgencijų (atleidimas nuo nuodėmių) paradavinėjimu, nuolat didėjančiais mokesčiais, pinigų rinkimu bažnyčių ir rūmų statybai. Po Europą sukrėtusių XVI a. pirmosios pusės varginančių badų XVI a. viduryje kyla maras, nusinešęs daugiau kaip trečdalį Vakarų Europos gyventojų. Žmogus taip dažnai susidurdamas su mirtimi stengiasi visais įmanomais būdais užsitikrinti amžiną išganymą.
XV – XVI a. Europoje klesti Renesanso kultūra, kurios pagrindinis momentas, humanizmas (pagrindinis dėmesys teikiamas žmogui, pasaulietiškumas, žmogaus kūrybinių galių išaukštinimas, atsiranda kultūros nešėjai – inteligentija); plėtojosi švietimas, milžiniškas susidomėjimas antikine kultūra, menininkai sukuria nuostabiausius dailės kūrinius. Renesanso literatūra tampa tautine, rašoma gimtąja kalba; ji orientuota į paprastus žmones, o ne į idealizuotus personažus, kaip iki tol (kurtuazinėje literatūroje - riterių romanuose). Plėtojama visuomeninė mintis: kuriamos idealių valstybių teorijos - utopijos, politinės teorijos, gamtos ir mokslo filosofija. Bibliją žmogus skaito kritiška akimi, jam nebeužtenka teologų aiškinimų. To įrodymas - nuo 1457 iki 1517 m. išleistų 400 Šventojo Rašto leidimų. Atsirado ir Biblijos vertimų į įvairias, suprantamas paprastiesiems žmonėms kalbas.
Tačiau skaudžiausias smūgis Bažnyčiai buvo “Didysis skilimas” (1378-1417). Romoje popiežiumi buvo išrinktas italas Urbonas VI (1378-1389), Avinjone - rezidavo kitas popiežius prancūzas Klemensas VII (1378-1394). Nuo to laiko septyni popiežiai iš eilės rezidavo Avinjone (pietų Prancūzija). 1378-1417 m. Didžiojo Bažnyčios skilimo metu, dažnai atsitikdavo taip, kad vienu metu katalikų Bažnyčia turėdavo 2 ar net 3 popiežius, rezidavusius dvejose rezidencijose. Giliai tikinčius viduramžių žmones sukrėtė tai, kad popiežiai, kurie turėtų būti Kristaus vietininkai žemėje, išvadino vieni kitus eretikais...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!