Baudžiamojo kodekso komentarai

17 straipsnis. Nepakaltinamumas 1. Asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. 2. Asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal šį kodeksą už padarytą pavojingą veiką. Jam teismas gali taikyti šio kodekso 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones. 1. P a k a l t i n a m u m a s – tai fizinio asmens sugebėjimas suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Pakaltinamumas yra vienas iš privalomų nusikalstamos veikos subjekto – fizinio asmens – požymių. Tik iš pakaltinamo asmens baudžiamasis įstatymas gali reikalauti daryti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų ir už šio reikalavimo nevykdymą grasinti jam kriminaline bausme. 2. Lietuvos baudžiamoji teisė nepripažįsta objektyvaus pakaltinimo, todėl fizinis asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn bei jam negali būti skiriama kriminalinė bausmė, jeigu jis pavojingą ir baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė būdamas nepakaltinamas. Toks asmuo nėra ir negali būti nusikalstamos veikos subjektu. 3. N e p a k a l t i n a m u m a s - tai tokia psichinė asmens būsena, kuri uždraustos veikos darymo metu dėl psichikos sutrikimo neleidžia asmeniui suvokti šios veikos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Nepakaltinamas asmuo, padaręs baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką, netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nebaudžiamas, nes, nesuvokdamas savo veiksmų esmės ar negalėdamas jų valdyti, jis negali suvokti ir jam skiriamos kriminalinės bausmės esmės. 4. BK 17 str. skiriami du nepakaltinamumo kriterijai: 1) medicininis (biologinis) ir 2) juridinis (psichologinis). Medicininis (biologinis) kriterijus apibūdina bendrą psichinę žmogaus būseną. Tuo tarpu juridinis (psichologinis) kriterijus apibūdina žmogaus intelektą ir valią padarant pavojingą veiką. Nepakaltinamas asmuo bus tik tuomet, kai bus nustatyti ir medicininis, ir juridinis kriterijus. 5. Medicininio (biologinio) kriterijaus išraiška baudžiamajame įstatyme yra psichikos sutrikimas. Psichika – tai galvos smegenų funkcionavimo rezultatas. Nesveika psichika yra tuomet, kai suyra visuma, sutrinka procesų koordinacija. P s i c h i k o s s u t r i k i m a i apima psichikos ligas, silpnaprotystę ir kitus psichinės veiklos sutrikimus, įtrauktus į 10-tos redakcijos tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos problemų klasifikaciją, patvirtintą sveikatos apsaugos ministro 1996 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 542 „Dėl 10-tos redakcijos tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos problemų klasifikacijos (TLK-10) įvedimo“ (VŽ, 2001, Nr. 50-1758). Psichikos sutrikimai įvairiai pažeidžia žmogaus jutimą, atmintį, intelektą, sąmonę ir asmenybę, todėl žmogus, turintis psichikos sutrikimų, neadekvačiai suvokia ir vertina aplinką, nepakankamai joje orientuojasi ir nepajėgia pasirinkti tinkamą elgesio variantą. Psichikos sutrikimai nepriklauso nuo žmogaus valios, todėl, pvz. negali būti pripažįstamas nepakaltinamu asmuo, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl fiziologinio girtumo. Šių nuostatų laikomasi ir Lietuvos teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 5 d. nutartis. Kasacinė byla Nr. 2K-538, kategorija S-2.1.1.2.4). Kiekvienu konkrečiu atveju, siekiant nustatyti, ar žmogaus psichika buvo sutrikusi darant baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką, turi būti skiriama teismo psichiatrinė ekspertizė. 6. Medicininį nepakaltinamumo kriterijų sudaro tik psichikos sutrikimai. Jei psichinė veikla sutrinka dėl kitokių priežasčių, pvz. dėl susijaudinimo, gimdymo, apsvaigimo nuo narkotikų, alkoholio ir pan., tai tokia būsena nelaikoma medicininiu nepakaltinamumo kriterijumi, tačiau gali įtakoti nusikalstamos veikos kvalifikavimą, pvz. nužudymas didžiai susijaudinus (BK 130 str.), naujagimio nužudymas (BK 131 str.) ir t.t., arba bausmės skyrimą kaip atsakomybę lengvinanti ar sunkinanti aplinkybė (BK 59 ir 60 str.). 7. Medicininį nepakaltinamumo kriterijų sudaro bet kuris vienas psichikos sutrikimas. Tačiau vien toks sutrikimas dar nesudaro nepakaltinamumo, nes ne kiekvienu atveju psichikos sutrikimas sukelia tokią būseną, dėl kurios asmuo negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. 8. Juridinis (psichologinis) nepakaltinamumo kriterijus apibūdina tokį asmens psichikos sutrikimo sunkumą, kuris atima jam sugebėjimą suvokti savo veiksmų esmę arba, ir suvokiant tą esmę, sugebėjimą juos valdyti. Negalėjimas suvokti savo veiksmų esmės yra intelektualinis juridinio kriterijaus požymis, o negalėjimas jų valdyti – valinis požymis. Juridiniam kriterijui pripažinti pakanka bent vieno iš šių požymių. Negalėjimas suvokti savo veiksmų esmės yra susijęs tik su tais veiksmais, kurie nurodyti baudžiamajame įstatyme kaip pavojingi. Intelektualinis požymis reiškia, kad asmuo nesuvokia savo veiksmų turinio, taip pat jų pavojingumo. Negalėjimas valdyti savo veiksmų yra tuomet, kai dėl psichikos sutrikimo yra pažeista valia. Asmuo, suvokdamas savo veikos pavojingumą dėl psichikos sutrikimo negali nugalėti potraukio vogti (kleptomanija), padeginėti (piromanija) ir pan. 9. Pakaltinamumas ir nepakaltinamumas nustatomas dėl konkrečios baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos ir gali būti tik tos veikos padarymo metu. Ši nuostata reiškia, kad asmuo, kuris dėl psichikos sutrikimo nesuprato savo veiksmų esmės arba negalėjo jų valdyti, nepadaręs nusikalstamos veikos nėra nepakaltinamu. Nepakaltinamu nėra ir asmuo, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutrinka psichika ir dėl to jis negali suprasti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Šiuo atveju taikomos BK 76 str. 3 dalyje numatytos taisyklės (žr. BK 76 str. komentarą). 10. Asmenį nepakaltinamu pripažįsta teismas. Asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal BK už padarytą pavojingą veiką. Nepakaltinamam asmeniui teismas gali taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, numatytas BK 98 str. (apie tai plačiau žr. BK 98 str. komentarą). 18 straipsnis. Ribotas pakaltinamumas 1. Asmenį teismas pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. 2. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam negali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu, arba jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam taikomos šio kodekso 67 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės arba šio kodekso 98 straipsnyje numatytos priverčiamosios medicinos priemonės. 3. Asmuo, padaręs sunkų arba labai sunkų nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam negali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. 1. Ilgametė Lietuvos teismų praktika rodo, kad gyvenime yra nemažai atvejų, kai nusikalstamas veikas padaro asmenys, turintys tam tikrų psichikos sutrikimų, kurie nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti asmenį nepakaltinamu. Tokie asmenys baudžiamosios teisės doktrinoje ir kriminologijoje įvardijami kaip ribotai pakaltinami arba asmenys su psichinėmis anomalijomis. Vienas iš pagrindinių moderniosios baudžiamosios teisės principų yra teisingumo principas, kurį įtvirtina BK 41 ir 54 str. Šis principas baudžiamajame įstatyme realizuojamas ir numatant riboto pakaltinamumo institutą, kuris įteisina ribotai pakaltinamų asmenų baudžiamosios atsakomybės ypatumus. 2. R i b o t a s p a k a l t i n a m u m a s - tai tokia psichinė asmens būsena, kuri uždraustos veikos darymo metu dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamu pagrindu pripažinti jį nepakaltinamu, neleidžia asmeniui visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. Ribotas pakaltinamumas yra pakaltinamumo sudedamoji dalis, todėl norint pripažinti asmenį ribotai pakaltinamu, jis turi būti pripažintas pakaltinamu. 3. BK 18 str. skiriami du riboto pakaltinamumo kriterijai: 1) medicininis (biologinis) ir 2) juridinis (psichologinis). Ribotai pakaltinamu asmuo pripažįstamas tik tuomet, kai bus nustatyti ir medicininis, ir juridinis kriterijai. 4. Medicininio (biologinio) kriterijaus išraiška baudžiamajame įstatyme yra psichikos sutrikimas (apie tai plačiau žr. BK 17 str.). Antra vertus, riboto pakaltinamumo atveju psichikos sutrikimo laipsnis ir intensyvumas neturi būti pakankamas asmenį pripažinti nepakaltinamu. Kiekvienu konkrečiu atveju, siekiant nustatyti asmens psichikos sutrikimo laipsnį ir intensyvumą baudžiamajame įstatyme uždraustos veikos padarymo metu, turi būti skiriama teismo psichiatrinė ekspertizė. 5. Juridinis (psichologinis) riboto pakaltinamumo kriterijus apibūdina tokį asmens psichikos sutrikimo sunkumą, kuris tik i š d a l i e s atima jam sugebėjimą suvokti savo veiksmų esmę arba, ir suvokiant esmę, sugebėjimą juos valdyti (apie tai plačiau žr. BK 17 str. komentarą). 6. Ribotas pakaltinamumas nustatomas dėl konkrečios baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos ir gali būti tik tos veikos padarymo metu. Asmenį ribotai pakaltinamu pripažįsta teismas. 7. Asmuo, pripažintas ribotai pakaltinamu, padaręs baudžiamąjį nusižengimą (žr. BK 12 str. komentarą), neatsargų nusikaltimą (žr. BK 16 str. komentarą), nesunkų ar apysunkį nusikaltimą (žr. BK 11 str. komentarą), atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis BK 59 straipsniu (žr. 59 str. komentarą) arba jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės taikant BK 67 straipsnyje numatytas baudžiamojo poveikio priemones (žr. BK 67 str. komentarą) arba BK 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones (žr. BK 98 str. komentarą). 8. Asmuo, pripažintas ribotai pakaltinamu, padaręs sunkų arba labai sunkų nusikaltimą (žr. BK 11 str. komentarą), atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis BK 59 straipsniu (žr. BK 59 str. komentarą). 9. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas neįpareigoja, bet suteikia teisę teismui nuspręsti, ar taikyti ir kokias teisines pasekmes asmeniui, pripažintam ribotai pakaltinamu. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo atsižvelgti į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (žr. BK 54 str. komentarą), įvertinti psichikos sutrikimo įtaką baudžiamajame įstatyme uždraustos veikos padarymui ir nuspręsti, ar atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės arba švelninant bausmę bus realizuota bausmės paskirtis (žr. BK 41 str. komentarą). 10. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos baudžiamojoje teisėje tiek nepakaltinamumo, tiek ir riboto pakaltinamumo medicininio kriterijaus nesudaro socialinis nebrandumas arba socialinė degradacija, t.y. asmens, sulaukusio BK 13 str. nustatyto amžiaus, nuo kurio atsako pagal baudžiamuosius įstatymus (žr. BK 13 str. komentarą), socialinių įgūdžių neturėjimas arba praradimas dėl asmenybės vystymosi ypatumų, žinių ar gyvenimo patirties stokos, gyvenimo būdo ir pan. Socialiai nesubrendęs arba degradavęs asmuo laikomas pakaltinamu ir atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau teismas, vadovaujantis BK 54 str. 2 d. 5 p., turi atsižvelgti į šią aplinkybę parinkdamas ir skirdamas bausmę 19 straipsnis. Asmens atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų 1. Asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarę apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. 2. Asmuo, kuris baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą padarė būdamas prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas ir dėl to ne visiškai sugebėdamas suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio arba valdyti savo veiksmų, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. 3. Asmuo, kuris šio straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. 1. Lietuvos baudžiamojoje teisėje skiriamos kelios apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų rūšys – tai 1) savanoriškas arba priverstinis ir 2) patologinis arba fiziologinis apsvaigimas. S a v a n o r i š k a s f i z i o l o g i n i s a p s v a i g i m a s yra tais atvejais, kai asmuo savo noru vartoja alkoholį, narkotines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas ir taip sukelia tam tikrą psichinę būseną, kurios metu paprastai susilpnėja stabdymo ir savikontrolės procesai bei dažniausiai atsiranda laikini psichikos pakitimai. Antra vertus, toks apsvaigimas neeliminuoja asmens ryšio su išoriniu pasauliu, todėl jis gali suvokti jį supančią aplinką, nors ir ne taip gerai, kaip normalios būsenos žmogus. P r i v e r s t i n i s a p s v a i g i m a s yra tais atvejais, kai asmuo nugirdomas arba apsvaiginamas prieš jo valią panaudojant fizinę ar psichinę prievartą arba apgaulę. P a t o l o g i n i s a p s v a i g i m a s yra laikinas psichikos sutrikimas. Patologinio apsvaigimo atveju, skirtingai nuo fiziologinio apsvaigimo, asmens judesiais yra tikslūs, kalba rišli ir aiški. Skiriamos dvi patologinio apsvaigimo formos – epilepsinė ir paranojinė. Epilepsinės formos atveju asmuo neteisingai, iškreiptai suvokia aplinką. Tuo tarpu paranojinė forma sukelia haliucinacijas, pyktį, baimę. Patologinis apsvaigimas sudaro medicininį (biologinį) nepakaltinamumo kriterijų (žr. BK 17 str. komentarą). 2. BK 19 str. nustato taisyklę, kad asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. Ši taisyklė taikoma savanoriško fiziologinio apsvaigimo atveju. A l k o h o l i u laikytini alkoholio produktai, kuriais pagal Alkoholio kontrolės įstatymą (VŽ, 1995, Nr.44-1073) yra nedenatūruotas etilo alkoholis, denatūruotas etilo alkoholis, techninis etilo alkoholis, alkoholiniai gėrimai, ingredientai ir žaliavos, kuriuose yra etilo alkoholio. N a r k o t i n ė m i s i r p s i c h o t r o p i n ė m i s m e d ž i a g o m i s pagal Narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) kontrolės įstatymą (VŽ,1999, Nr.55-1764) yra į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus kontroliuojamų medžiagų sąrašus įrašytos gamtinės ar sintetinės medžiagos, kurios dėl kenksmingo poveikio ar piktnaudžiavimo jomis sukelia sunkų žmogaus sveikatos sutrikimą, pasireiškiantį asmens psichine ir fizine priklausomybe nuo jų, ar pavojų žmogaus sveikatai (apie tai plačiau žr. BK str. komentarą). K i t o m i s p s i c h i k ą v e i k i a n č i o m i s m e d ž i a g o m i s laikytinos bet kokios medžiagos, kurių vartojimas tiek pagal paskirtį, tiek ir ne pagal paskirtį paveikia žmogaus psichiką, pvz., vaistai, klijai, dažai, odekolonas ir pan. 3. Savanoriškas fiziologinis apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jei šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė (žr. BK 60 str. komentarą). 4. Asmuo, kuris baudžiamąjį nusižengimą (žr. BK 12 str. komentarą), neatsargų nusikaltimą (žr. BK 16 str. komentarą), nesunkų arba apysunkį tyčinį nusikaltimą (žr. BK 11 str. komentarą) padarė būdamas prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas ir dėl to ne visiškai sugebėdamas suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio arba valdyti savo veiksmų, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. 5. Asmuo, kuris sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (žr. BK 11 str. komentarą) padarė būdamas prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas ir dėl to ne visiškai sugebėdamas suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio arba valdyti savo veiksmų, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis BK 59 str. (žr. BK 59 str. komentarą). Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas neįpareigoja, bet suteikia teisę teismui švelninti bausmę. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo atsižvelgti į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (žr. BK 54 str. komentarą), įvertinti nugirdymo ar apsvaigimo aplinkybes bei apsvaigimo įtaką nusikalstamos veikos padarymui ir nuspręsti, ar švelninant bausmę bus realizuota bausmės paskirtis (žr. BK 41 str. komentarą). 20 straipsnis. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė 1. Juridinis asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą šio kodekso specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė. 2. Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai arba juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę: 1) atstovauti juridiniam asmeniui arba 2) priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba 3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą. 3. Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju, jeigu jas juridinio asmens naudai padarė juridinio asmens darbuotojas arba įgaliotas asmuo dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės. 4. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nepašalina fizinio asmens, kuris padarė, organizavo, kurstė arba padėjo padaryti nusikalstamą veiką, baudžiamosios atsakomybės. 5. Pagal šį kodeksą neatsako valstybė, valstybės ir savivaldybės institucija bei tarptautinė viešoji organizacija. 1. Komentuojamas straipsnis įtvirtina naują institutą Lietuvos baudžiamojoje teisėje – tai juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę. Juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės įteisinimas siejamas su Lietuvos tarptautiniais įsipareigojimais bei siekiu tapti pilnateise Europos Sąjungos nare. Pareigą valstybėms – tarptautinių sutarčių dalyvėms numatyti nacionaliniuose baudžiamuosiuose įstatymuose juridinių asmenų atsakomybę nustato tokios Lietuvos Respublikos ratifikuotos tarptautinės sutartys kaip Europos Tarybos 1999 m. Europos baudžiamosios teisės konvencija prieš korupciją (VŽ, 2002, Nr.23-851; 853) bei Jungtinių Tautų 2000 m. Konvencija prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą (VŽ, 2002, Nr. 51-1929; 51-1933). Analogišką pareigą valstybėms nustato ir Europos Sąjungos 1995 m. Konvencijos dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos Antrasis protokolas. Minėtos tarptautinės sutartys nustato juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės sąlygas, numato nusikalstamų veikų, už kurių padarymą atsako juridiniai asmenys, sąrašą, apibrėžia bausmių, taikomų juridiniams asmenims, rūšis bei kitus su juridinių asmenų baudžiamąja atsakomybe susijusius aspektus. Pažymėtina, kad daugelio Vakarų Europos valstybių, pvz., Olandijos, Belgijos, Prancūzijos, Suomijos, Danijos, Švedijos, Anglijos ir t.t. baudžiamieji įstatymai numato juridinių asmenų atsakomybės institutą. 2. Juridinių asmenų samprata ir rūšys apibrėžiamos CK 2.33 str. – 2.35 str. bei 2.50 str. 4 d. Taigi, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn įmonę, įstaigą ar organizaciją, būtina remtis nurodytų CK straipsnių nuostatomis, nustatančiomis juridinių asmenų požymius ir rūšis, taip pat specialių įstatymų, taikomų atskirų įmonių veikslai, normomis. 3. CK 2.33 str. 1 d. nurodyta, kad j u r i d i n i u a s m e n i u laikoma savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teise bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Siaurai aiškinant minėtą CK normą, galima būtų konstatuoti, kad joje numatyti tokie juridinio asmens požymiai, kaip juridinio asmens organizuotumas, identitetas, galėjimas būti ieškovu ar atsakovu teisme bei įgyti tam tikras teise ir pareigas. Plačiai aiškinant minėtą CK normą, galima išskirti ir kitus juridinio asmens požymius, t.y. juridinio asmens turto atskirumą nuo jo dalyvio turto, galėjimą sudaryti savo vardu sandorius, savarankiškų tikslų ir interesų turėjimą ir t.t. Galiojantis CK nustato, jog juridiniai asmenys gali būti viešieji ir privatieji (CK 2.34 str.) bei ribotos ir neribotos turtinės atsakomybės (CK 2.50 str. 4 d.). V i e š i e j i j u r i d i n i a i a s m e n y s yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus (CK 2.34 str. 2 d.). Tuo tarpu p r i v a t i e j i j u r i d i n i a i a s m e n y s yra juridiniai asmenys, kurių tikslas yra tenkinti privačius interesus ir siekti komercinės – materialinės naudos (CK 2.34 str. 3 d.). Juridinio asmens rūšis yra svarbi aplinkybė svarstant galimybę patraukti juridinį asmenį baudžiamojon atsakomybėn, kadangi ne visi juridiniai asmenys gali būti nusikaltimo subjektais (apie tai plačiau žr. šio straipsnio komentaro 15 p.). Tuo tarpu juridinių asmenų skirstymas į ribotos ir neribotos turtinės atsakomybės įmones įtvirtina bendrąją nuostatą Lietuvos civilinėje teisėje, kad kiekviena įmonė yra juridinis asmuo. Todėl pagal galiojantį CK tiek uždaroji akcinė bendrovė, tiek ir personalinė įmonė ar ūkinė bendrija yra juridiniai asmenys. 4. Komentuojamo straipsnio 1 d. įtvirtina nuostata, kad juridinis asmuo atsako tik už tas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą BK specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė. Taigi, BK yra nustatytas išsamus ir tikslus nusikalstamų veikų, kurių nusikaltimo subjektas gali būti juridinis asmuo, ratas. Tai, kad už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas juridinis asmuo, yra nurodyta konkretaus BK specialiosios dalies straipsnio vienoje iš dalių (pvz., BK 132 str. 4 d.; 179 str. 4 d. ir t.t.). Juridinis asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje nėra nurodyta, jog už šios veikos padarymą gali atsakyti ir juridinis asmuo. 5. BK 20 str. antrojoje dalyje nustatytos juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygos. Juridinis asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn tik tuo atveju, jeigu: pirma, fizinis asmuo padaro nusikalstamą veiką ir, antra, fizinis asmuo nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens naudai arba interesais, veikdamas individualiai ar juridinio asmens vardu, ir trečia, jeigu šis fizinis asmuo eina tam tikras vadovaujančias pareigas ir turi teisę atstovauti juridiniams asmeniui arba priimti įmonės vardu sprendimus, arba gali kontroliuoti juridinio asmens veiklą. 6. V e i k i m a s j u r i d i n i o a s m e n s n a u d a i a r b a i n t e r e s a i s reiškia, kad fizinis asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, turi siekti materialinės ar kitokios naudos juridiniam asmeniui, kuriam jis dirba, arba veikti juridinio asmens, kuriam jis dirba, interesais. M a t e r i a l i n e a r k i t o k i a n a u d a pripažintini tie atvejai, kai juridinis asmuo gauna paskolą ar subsidiją, išvengia mokesčių mokėjimo arba juos sumažina, išvengia ekonominių ar kitų sankcijų ir pan. J u r i d i n i o a s m e n s i n t e r e s a i s pripažintini tie atvejai, kai juridinis asmuo laimi viešųjų pirkimų konkursą, gauna užsakymą, pripažįstamas patikimu partneriu ar klientu ir pan. Juridinio asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nepriklauso nuo to, ar juridinis asmuo realiai gavo naudą. 7. Darydamas nusikalstamą veiką, fizinis asmuo gali veikti tiek individualiai, t.y. nenurodydamas tretiesiems asmenims, ką jis atstovauja ir kieno interesais veikia, tiek ir juridinio asmens vardu, t.y. nurodydamas tiesiogiai atstovaujamą juridinį asmenį, tačiau bet kuriuo atveju toks asmuo turi veikti juridinio asmens naudai arba interesams. 8. V a d o v a u j a n č i o m i s p a r e i g o m i s laikytinos tokios asmens pareigos, kurios suteikia teisę duoti privalomus kitiems juridinio asmens darbuotojams nurodymus ar įsakymus, taip pat teisė formuoti juridinio asmens ar jo struktūrinės dalies (filialo, atstovybės, departamento, skyriaus ir pan.) veiklos ar funkcionavimo kryptis bei atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus jo vardu arba kontroliuoti veiklą. T e i s ė a t s t o v a u t i j u r i d i n į a s m e n į reiškia teisę veikti juridinio asmens vardu teisiniuose santykiuose su trečiaisiais asmenimis tiek privatinės, tiek viešosios teisės srityje. T e i s ė p r i i m t i s p r e n d i m u s j u r i d i n i o a s m e n s v a r d u reiškia teisę nuspręsti dėl juridinio asmens veikos, jo dalyvavimo privatinių ar viešųjų teisinių santykių apyvartoje ir pan. T e i s ė k o n t r o l i u o t i a s m e n s v e i k l ą reiškia teisę prižiūrėti, ar tinkamai vykdoma juridinio asmens veikla, taip pat teisė imtis atitinkamų priemonių, jeigu paaiškėja, kad juridinio asmens veikla nėra vykdoma tinkamai arba pakankamai, kad būtų pasiekti maksimalūs veiklos rodikliai. Prie vadovaujančias pareigas užimančių asmenų pirmiausia priskirtinas juridinio asmens valdymo organas – įmonės ir pan. direktorius, prezidentas arba juridinio asmens valdymo organą atstovaujantis narys, pvz. valdybos pirmininkas, jeigu jis turi paminėtus įgaliojimus, ir pan. Jeigu nusikalstamą veiką padaręs fizinis asmuo neturi baudžiamajame įstatyme nurodytų požymių, tai juridinis asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. 9. Tais atvejais, kai juridinis asmuo pasižymi sudėtinga struktūra, vadovaujančias pareigas užimančiu asmeniu gali būti pripažinti juridinio asmens struktūrinių padalinių, pvz., filialo, atstovybės, departamento ir pan., vadovai. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina tiksliai nustatyti juridinio asmens struktūrą, juridinio asmens organų bei jo valdymo organų hierarchiją ir teisinius ryšius, juridinio asmens valdymo organų bei atskirų darbuotojų kompetencijos ribas, nes nuo šių aplinkybių priklausys ir juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės klausimas. 10. BK 20 str. trečiojoje dalyje nustatytos sąlygos, kurioms esant juridinis asmuo taip pat g a l i b ū t i traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo atveju būtina, kad: pirma, nusikalstamą veiką padarytų fizinis asmuo, kuris yra juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas, antra, nusikalstamą veiką asmuo turi padaryti juridinio asmens naudai ir trečia, nusikalstamos veikos padarymas turi būti nepakankamos kaltininko priežiūros ar kontrolės, kuria privalėjo užtikrinti vadovaujančias pareigas einantis asmuo, rezultatas. 11. D a r b u o t o j u pagal Darbo kodeksą (VŽ, 2002, Nr.64-2569) yra fizinis asmuo, turintis darbinį teisnumą ir veiksnumą, dirbantis pagal darbo sutartį už atlyginimą. Galėjimą turėti darbo teises ir pareigas (darbinis teisnumas) pripažįstamas lygus visiems Lietuvos Respublikos piliečiams. Užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės, nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, turi Lietuvos Respublikoje tokį patį darbinį teisnumą, išskyrus įstatymuose numatytas išimtis, kaip ir Lietuvos piliečiai. Visiškas darbinis teisnumas ir galėjimas savo veiksmais įgyti darbo teises bei sukurti darbo pareigas (darbinis veiksnumas) atsiranda asmeniui, sukakusiam 16 metų (išimtis gali nustatyti Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai). J u r i d i n i o a s m e n s į g a l i o t u a t s t o v u laikytinas asmuo, veikiantis pagal įgaliojimą, prokūrą, pavedimo sutartį ar kitais pagrindais, teisėtai suteikiančiais teisę asmeniui atstovauti juridinį asmenį ir veikti jo interesais. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, ar tarp asmens, padariusio nusikalstamą veiką, ir juridinio asmens yra atstovavimo teisiniai santykiai. Šiais atvejais reikia vadovautis CK ar kitais įstatymais, nustatančiais atstovavimo juridiniam asmeniui pagrindus ir tvarką. 12. Juridinio asmens darbuotojas arba įgaliotas atstovas nusikalstamą veiką turi padaryti juridinio asmens naudai (apie tai žr. šio str. komentaro 6 p.). 13. Nusikalstamos veikos padarymas turi būti nepakankamos kaltininko priežiūros ar kontrolės, kurią privalėjo užtikrinti vadovaujančias pareigas einantis asmuo, rezultatas. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata reiškia, kad vadovaujančias pareigas einantis asmuo (apie tai žr. šio str. komentaro 8 ir 9 punktus) nevykdė arba netinkamai vykdė jam pavestas priežiūros arba kontrolės funkcijas ir tai sąlygojo nusikalstamos veikos padarymą. N e p a k a n k a m a p r i e ž i ū r a a r k o n t r o l ė gali pasireikšti darbuotojo ar įgalioto asmens nesupažindinimu su privalomais žinoti teisės aktais, juridinio asmens taisyklėmis ar instrukcijomis, vidinės organizacinės netvarkos juridiniame asmenyje toleravimu ir pan. Baudžiamasis įstatymas tiesiogiai nenustato reikalavimų juridinio asmens darbuotojo ar įgalioto asmens priežiūros ar kontrolės intensyvumui, tačiau manytina, jog baudžiamąją atsakomybę juridiniam asmeniui šiuo pagrindu užtraukia tik akivaizdžiai nepakankama priežiūra ar kontrolė. Jeigu juridinio asmens vadovaujančias pareigas einantis asmuo vykdė priežiūros ir kontrolės funkcijas, juridinis asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo atveju iškyla tik fizinio asmens, padariusio nusikalstamą veiką, baudžiamosios atsakomybės klausimas. 14. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nepašalina fizinio asmens, kuris padarė, organizavo, kurstė arba padėjo padaryti nusikalstamą veiką ( apie tai žr. BK 24 str. komentarą), baudžiamosios atsakomybės. 15. Baudžiamojon atsakomybėn negali būti patraukti valstybė, valstybės ir savivaldybės institucija ar įstaiga (apie tai žr. BK 44 str. komentarą) bei viešoji tarptautinė organizacija. V i e š ą j a t a r p t a u t i n e o r g a n i z a c i j a laikoma tarpvalstybinė ar tarpvyriausybinė tarptautinė organizacija, pvz. NATO, Jungtinių Tautų Organizacija, Europos Taryba ir pan. Tokių tarptautinių organizacijų grupei priskirtinos ir tos organizacijos, kurių veiklos teisiniame pagrinde (įstatuose, nuostatuose ir pan.) įtvirtinti privilegijos ir imunitetai nuo valstybės jurisdikcijos, pvz. Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas ir pan. 16. Juridiniam asmeniui už padarytą nusikalstamą veiką gali būti skiriamos bausmės, numatytos BK 43 str. (apie tai žr. BK 43 str. komentarą), ir baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas (apie tai žr. BK 67 ir 72 str. komentarus). 42 straipsnis. Bausmių rūšys 1. Padariusiam nusikaltimą asmeniui gali būti skiriamos šios bausmės: 1) viešųjų teisių atėmimas; 2) teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas; 3) viešieji darbai; 4) bauda; 5) laisvės apribojimas; 6) areštas; 7) terminuotas laisvės atėmimas; 8) laisvės atėmimas iki gyvos galvos. 2. Padariusiam baudžiamąjį nusižengimą asmeniui gali būti skiriamos šios bausmės: 1) viešųjų teisių atėmimas; 2) teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas; 3) viešieji darbai; 4) bauda; 5) laisvės apribojimas; 6) areštas. 3. Asmeniui, padariusiam vieną nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, gali būti skiriama tik viena bausmė. 4. Šio kodekso 63 ir 64 straipsniuose numatytais atvejais gali būti skiriamos dvi bausmės. 5. Jeigu už kelis padarytus nusikaltimus skiriamos daugiau negu dvi skirtingų rūšių bausmės, teismas, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, iš paskirtų bausmių palieka dvi bausmes: vieną iš jų – griežčiausią, o kitą parenka savo nuožiūra. 6. Padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui kartu su bausme, remiantis šio kodekso 72 straipsniu, gali būti skiriama baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. 7. Bausmių rūšis juridiniams asmenims ir bausmių skyrimo nepilnamečiams nustato šio kodekso 43 ir 90 straipsniai. 1. Komentuojamas straipsnis nustato bausmių, skiriamų už nusikaltimą ir baudžiamąjį nusižengimą, sistemą – tai tam tikra tvarka išdėstytą, išsamų ir teismams privalomą bausmių sąrašą. Nors straipsnis nustato atskiras sistemas bausmių, skiriamų už nusikaltimą (šio str. 1 dalis) ir baudžiamąjį nusižengimą (šio str. 2 dalis), tačiau šias sistemas skiria tik vienas požymis – tai terminuotą laisvės atėmimą ir laisvės atėmimą iki gyvos galvos numato tik bausmių, skiriamų už nusikaltimą, sistema. 2. Visos bausmės išvardijamos nuosekliai pagal jų griežtumą – pradedant švelniausia (viešųjų teisių atėmimu) ir baigiant griežčiausia (areštu už baudžiamąjį nusižengimą ir laisvės atėmimu iki gyvos galvos už nusikaltimą). Šis nuoseklumas turi esminę reikšmę teismui, kai jis skiria nuteistajam asmeniui galutinę bausmę už kelias nusikalstamas veikas (žr. BK 63 str. komentarą) arba kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika (žr. BK 64 str. komentarą), taip pat tais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad reikia sušvelninti bausmę (žr. BK 62, 77 ir 94 str. komentarus). 3. Bausmių sąrašas yra išsamus ir privalomas, nes teismas turi teisę ir privalo skirti tik jame numatytas bausmes, ir tik tokio dydžio ar trukmės, kaip yra nurodyta BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama nusikalstama veika, sankcijoje. Ši taisyklė netaikoma viešųjų teisių atėmimo atveju, nes ši bausmė taikoma tik teismo nuožiūra (žr. BK 44 str. komentarą); teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo atveju, nes ši bausmė gali būti taikoma ir teismo nuožiūra (žr. BK 45 str. komentarą); baudos atveju, nes šios bausmės dydis nustatytas BK bendrojoje dalyje (žr. BK 47 str. komentarą). Nukrypti nuo minėtos taisyklės ir sušvelninti bausmę galima tik esant baudžiamajame įstatyme numatytiems pagrindams, pvz. skiriant švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę (žr. BK 62 str. komentarą) ir pan. 4. Asmeniui, padariusiam vieną nusikaltimą arba vieną baudžiamąjį nusižengimą, gali būti skiriama tik viena bausmė. Asmeniui, padariusiam kelias nusikalstamas veikas (BK 63 str.) arba neatlikus bausmės padariusiam naują nusikalstamą veiką (BK 64 str.), gali būti skiriamos dvi bausmės. Jeigu už kelis padarytus nusikaltimus skiriamos daugiau nei dvi skirtingų rūšių bausmės, teismas, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, iš paskirtų bausmių palieka dvi bausmes: vieną iš jų – griežčiausią, o kitą parenka savo nuožiūra. Bausmių griežtumas nustatomas pagal šio straipsnio 1 dalį (žr. šio straipsnio komentaro 2 punktą). Teismo nuožiūra parenkamai antrajai bausmei nekeliamas reikalavimas, kad ji būtų griežtesnė (švelnesnė) už bausmę, kuri neįeis į galutinę subendrintą bausmę. Galutinės subendrintos bausmės skyrimo taisykles nustato BK 63 ir 64 straipsniai. 5. Padariusiam nusikalstamą veiką (veikas) asmeniui kartu su bausme (dvejomis bausmėmis), jei yra BK 72 str. numatytas pagrindas, privalo būti skiriama baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas (apie tai plačiau žr. BK 72 str. komentarą). 6. Bausmių, skiriamų juridiniams asmenims, rūšis nustato BK 43 straipsnis, o bausmių, skiriamų nepilnamečiams, rūšis ir jų ypatumus – BK 90 straipsnis (apie tai plačiau žr. BK 43 ir 90 straipsnių komentarus). 43 straipsnis. Bausmių rūšys juridiniams asmenims Juridiniam asmeniui už padarytą nusikalstamą veiką gali būti skiriamos šios bausmės: bauda; juridinio asmens veiklos apribojimas; juridinio asmens likvidavimas. Teismas, paskyręs bausmę juridiniam asmeniui, gali nutarti paskelbti šį nuosprendį per visuomenės informavimo priemones. Juridiniams asmenims skiriamos bausmės šio kodekso specialiosios dalies straipsnių sankcijose nenurodomos. Teismas, skirdamas bausmę juridiniam asmeniui, vadovaujasi šio straipsnio 1 dalyje nustatytu bausmių sąrašu. 1. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė yra vienas iš naujausių baudžiamosios teisės institutų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje (plačiau žr. BK 20 str. komentarą). Akivaizdu, kad juridiniam asmeniui objektyviai negali būti skiriamos daugelis tų bausmių, kurias baudžiamasis įstatymas numato nusikalstamą veiką padariusiam fiziniam asmeniui, pvz. areštą, viešuosius darbus, laisvės atėmimą ir pan. Taigi, įstatymų leidėjas privalo numatyti atskiras bausmių, taikomų juridiniams asmenims, rūšis. 2. Komentuojamas straipsnis nustato bausmių, skiriamų juridiniam asmeniui už padarytą nusikalstamą veiką, sistemą – tai tam tikra tvarka išdėstytą, išsamų ir teismams privalomą bausmių sąrašą. 3. Visos bausmės išvardijamos nuosekliai pagal jų griežtumą – pradedant švelniausia (bauda) ir baigiant griežčiausia (juridinio asmens likvidavimu). 4. Bausmių sąrašas yra išsamus ir privalomas, nes teismas turi teisę ir privalo skirti tik jame numatytas bausmes. Juridiniams asmenims skiriamos bausmės BK specialiosios dalies straipsnių, pagal kuriuos kvalifikuojama nusikalstama veika, sankcijose nenurodomos. Teismas, skirdamas bausmę juridiniam asmeniui, vadovaujasi šio straipsnio 1 dalyje nustatytu bausmių sąrašu. Tuo tarpu juridiniams asmenims skiriamos baudos dydį nustato BK 47 str., o juridinio asmens veiklos apribojimo trukmę – BK 52 str. 5. Teismas, skirdamas bausmę juridiniam asmeniui, privalo laikytis bendrų bausmės skyrimo pradmenų (plačiau žr. BK 54 str. komentarą) bei fundamentalių baudžiamosios teisės principų: bausmės individualizavimo, teisėtumo, teisingumo, ekonomijos ir t.t. Juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės doktrina sudaro prielaidas fizinio asmens veiką ir kaltę, esant BK 20 str. nustatytoms sąlygoms, pripažinti ir juridinio asmens veika ir kalte, todėl, individualizuojant bausmę juridiniams asmeniui, privaloma atsižvelgti į aplinkybes, numatytas BK 54 str. 2 dalyje, tačiau siejant jas su juridinio asmens esme. Be to, parenkant ir skiriant bausmę juridiniams asmeniui, turi būti atsižvelgiama ir į bausmės esmę bei jos paskirtį (plačiau žr. BK 41 str. komentarą). 6. Teismas, paskyręs bausmę juridiniam asmeniui, gali nutarti paskelbti šį nuosprendį per visuomenės informavimo priemones, V i s u o m e n ė s i n f o r m a v i m o p r i e m o n ė m i s pagal Visuomenės informavimo įstatymą (VŽ, 2000, Nr.75-2272) yra knygos, laikraščiai, žurnalai, biuleteniai ar kiti leidiniai, televizijos, radijo programos, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija ir kitos priemonės, kuriomis platinama informacija. Per visuomenės informavimo priemones skelbiamas tik įsiteisėjęs nuosprendis. Rinkos ekonomikos ir sąžiningos konkurencijos sąlygomis kiekvienas juridinis asmuo užsiimantis komercine-ūkine veikla bei siekiant įgyti kuo didesnę rinkos dalį, vertina ir savo dalykinę reputaciją. Juridinio asmens dalykinė reputacija yra viena iš asmeninių neturtinių juridinio asmens teisių, kuri yra ginama įstatymų nustatyta tvarka. Teismui nutarus paskelbti apie juridinio asmens padarytą nusikalstamą veiką per visuomenės informavimo priemones, atsiranda reali galimybė, kad bus sumenkinta juridinio asmens reputacija, nes apie jos neteisėtą veiką sužinos neapibrėžtas asmenų ratas. Todėl sprendžiant, ar realizuoti šią teisę, teismas turi įvertinti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, taip pat atsižvelgti į tai, kokį poveikį padarys paskirta juridiniam asmeniui bausmė, baudžiamojo poveikio priemonė ir pan. Apie juridinio asmens padarytą nusikalstamą veiką patartina paskelbti per visuomenės informavimo priemones tik tada, kai siekiama tam tikrų prevencinių tikslų, t.y. kai egzistuoja reali tikimybė, kad juridinis asmuo gali pakartotinai nusikalsti, todėl būtų tikslinga informuoti visuomenę apie “polinkį” daryti nusikalstamas veikas. 7. Juridiniam asmeniui už vieną nusikalstamą veiką gali būti skiriam tik viena bausmė. Baudžiamasis įstatymas nenustato maksimalaus leistino bausmių skaičiaus, kuris galėtų būti skiriamas juridiniam asmeniui, nuteistam už dvi ar daugiau nusikalstamų veikų padarymą. Antra vertus, atsižvelgiant į juridiniams asmenims numatytų bausmių rūšių turinį, teismas juridiniam asmeniui, nuteistam už dviejų ar daugiau nusikalstamų veikų padarymą, gali paskirti tik dvi bausmes – tai baudą ir juridinio asmens veiklos apribojimą arba juridinio asmens likvidavimą, nes pastarosios dvi bausmės tarpusavyje yra nesuderinamos. 8. Vadovaujantis BK 67 str. 4 dalies nuostatomis padariusiam nusikalstamą veiką (veikas) juridiniam asmeniui kartu su bausme (bausmėmis), jei yra BK 72 str. numatytas pagrindas, privalo būti skiriama baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas (apie tai plačiau žr. BK 72 str. komentarą). 9. Atleisti juridinį asmenį nuo bausmės prieš terminą galima tik amnestijos (BK 78 str.) arba malonės (BK 79 str.) tvarka. Baudžiamasis įstatymas nenumato juridiniam asmeniui paskirtos bausmės pakeitimo į kitą (tiek griežtesnę, tiek ir švelnesnę) bausmę galimybės. Jei juridinis asmuo nevykdo jam paskirtos bausmės, tai už bausmės vykdymą atsakingas juridinio asmens darbuotojas atsako pagal BK 244 str. (plačiau žr. BK 244 str. komentarą). 44 straipsnis. Viešųjų teisių atėmimas Viešųjų teisių atėmimas yra teisės būti išrinktam ar paskirtam į valstybės ar savivaldybės institucijų ir įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas atėmimas. Viešųjų teisių atėmimas straipsnio sankcijoje nenustatomas. Šią bausmę teismas skiria savo nuožiūra tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta piktnaudžiaujant viešosiomis teisėmis. Teismas, skirdamas viešųjų teisių atėmimo bausmę, nurodo, kokia teisė atimama. Viešosios teisės gali būti atimtos nuo vienerių iki penkerių metų. Šios bausmės terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais. 1. Viešųjų teisių atėmimas yra švelniausia bausmė, kurios esmę sudaro terminuotas teisės būti išrinktam ar paskirtam į valstybės ar savivaldybės institucijų ir įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas atėmimas. 2. V a l s t y b ė s i r s a v i v a l d y b i ų i n s t i t u c i j o m i s i r į s t a i g o m i s pagal Valstybės tarnybos įstatymą (VŽ, 1999, Nr.66-2130; 2002, Nr.45-1708) yra atstovaujamosios valdžios (Seimas ir savivaldybės taryba), valstybės vadovo (Respublikos Prezidentas), vykdomosios valdžios (Vyriausybė, ministerija, apskrities viršininkas, valdyba (meras), teisminės valdžios institucijos (Konstitucinis Teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Apeliacinis teismas, apygardų teismai, apylinkių teismai, prokuratūra), teisėsaugos institucijos ir įstaigos (Valstybės saugumo departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Policijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Kalėjimų departamentas), auditą (Valstybės kontrolė), kontrolę (priežiūrą) atliekančios institucijos ir įstaigos (Seimo kontrolieriai, Vyriausybės atstovas, Lietuvos Respublikos muitinė, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius, Vaiko teisių apsaugos kontrolierius, savivaldybės kontrolierius), kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir kurioms įstatymai suteikia viešojo administravimo įgaliojimus. V i e š u o j u a d m i n i s t r a v i m u pagal Viešojo administravimo įstatymą (VŽ, 1999, Nr.60-1945) yra įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti. Atsižvelgiant į tai, valstybės ir savivaldybių įstaigomis laikytinos Seimo kanceliarija, Seimo kontrolierių įstaiga, Prezidentūra, Vyriausybės kanceliarija, Vyriausybės įstaigos ir įstaigos prie ministerijų (komitetai, departamentai, tarnybos, agentūros, biurai, inspekcijos ir kt.) bei joms pavaldžios įstaigos, Vyriausybės atstovo tarnyba, apskrities viršininko administracija ir apskrities įstaigos, savivaldybės kontrolieriaus tarnyba, savivaldybės administracija, kurią sudaro struktūriniai ir struktūriniai teritoriniai padaliniai – seniūnijos, kitos savivaldybės įstaigos, taip pat kitos įstaigos, turinčios įstatymų joms suteiktus įgaliojimus ir atliekančios joms pavestas viešojo administravimo funkcijas. 3. V a l s t y b ė s į m o n e pagal Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymą (VŽ, 1999, Nr.102-2049) yra iš valstybės lėšų įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka valstybės nuosavybėn perduota įmonė, kurios visas turtas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o įmonė turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis. 4. S a v i v a l d y b ė s į m o n e pagal Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymą (VŽ, 1999, Nr.102-2049) yra iš savivaldybei nuosavybės teise priklausančių lėšų įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka savivaldybės nuosavybėn perduota įmonė, kurios visas turtas nuosavybės teise priklauso savivaldybei, o įmonė turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis. 5. Prie nevalstybinių organizacijų priskirtinos viešosios įstaigos (ne pelno organizacijos), visuomeninės organizacijos, politinės partijos ir politinės organizacijos, religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai. 6. V i e š ą j a į s t a i g a pagal Viešųjų įstaigų įstatymą (VŽ, 1996, Nr.68-1633) yra šio įstatymo nustatyta tvarka iš dalininkų (savininko) turto įsteigta ne pelno organizacija, veikianti socialinėje, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ar kitose panašiose srityse ir viešai teikianti šių sričių paslaugas visuomenės nariams, taip pat savivaldybės tarybos sprendimu iš savivaldybės turto įsteigta ne pelno organizacija, teikianti paslaugas keleivinio transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio, komunalinio ūkio ar kitose srityse. Ne pelno organizacija – tai įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas juridinio asmens teises turintis subjektas, kurio veiklos tikslas nėra pelno siekimas. Ji gauto pelno negali skirstyti steigėjams, nariams, dalininkams (savininkui). 7. V i s u o m e n i n e o r g a n i z a c i j a pagal Visuomeninių organizacijų įstatymą (VŽ, 1998, Nr.59-1653) yra Lietuvos Respublikos piliečių ir (ar) užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, savanoriškas susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, kurie nėra priešingi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tenkinti bei įgyvendinti. Visuomeninė organizacija yra ne pelno organizacija. Jos veiklos tikslas nėra pelno siekimas. 8. P o l i t i n ė p a r t i j a i r p o l i t i n ė o r g a n i z a c i j a yra Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymo (VŽ, 1990, Nr.29-622) nustatyta tvarka įregistruotas Lietuvos Respublikos piliečių savanoriškas susivienijimas, sudarytas bendriems narių politiniams tikslams tenkinti ir įgyvendinti. 9. R e l i g i n e b e n d r u o m e n e yra asmenų grupė, siekianti įgyvendinti tos pačios religijos tikslus. (Ji gali būti atitinkamos religinės bendrijos vietinis padalinys). R e l i g i n ė b e n d r i j a yra bažnyčių ir tolygių religinių organizacijų – bendruomenių, siekiančių įgyvendinti tos pačios religijos tikslus, susivienijimai. Bendriją sudaro ne mažiau kaip dvi religinės bendruomenės, turinčios bendrą vadovybę. R e l i g i n i a i s c e n t r a i s yra aukštesniosios religinių bendrijų valdymo institucijos. (Plačiau apie tai žr. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą (VŽ, 1995, Nr.89-1985). 10. Baudžiamasis įstatymas nustato, kad atimamos tik renkamos arba skiriamos pareigos (pvz. teisėjo, mero, partijos pirmininko, savivaldybės administratoriaus ir pan.), jei nusikalstama veika padaryta piktnaudžiaujant jomis. 11. Viešųjų teisų atėmimas gali būti taikomas asmenims, kurie tokias teises turi arba gali turėti, taip pat iš kurių ši teisė atimta kitais pagrindais. Paskyrus šią bausmę, nuteistasis turi būti atleistas iš pareigų, kurias eiti draudžia teismo nuosprendis. 12. Teismas, skirdamas šią bausmę, nuosprendyje turi konkrečiai įvardinti pareigas, kurias asmeniui uždraudžia eiti. Ta aplinkybė, kad priimant nuosprendį asmuo jau neina pareigų, kuriomis piktnaudžiaujant padaryta nusikalstama veika, nekliudo teismui skirti jam šią bausmę. 13. Viešųjų teisių atėmimas straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama nusikalstama veika, sankcijoje nenustatomas. Šią bausmę teismas gali paskirti tik savo nuožiūra tuo atveju, kai nusikalstama veika padaryta piktnaudžiaujant viešosiomis teisėmis. Piktnaudžiavimu viešosiomis teisėmis laikomas tyčinis pasinaudojimas viešosiomis teisėmis priešingai užimamų pareigų interesams, padarytas savanaudiškais ar asmeniniais tikslais. Teismas, atsižvelgiant į BK 42 str. 3 d. ir 54 str. 1 d. reikalavimus, viešųjų teisių atėmimą gali paskirti tik vadovaudamasis BK 54 str. 3 d. (kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali motyvuotai skirti švelnesnę bausmę), arba BK 62 str. (kai teismas skiria švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę), arba BK 77 str. (kai teismas taiko lygtinį atleidimą nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies pakeitimą švelnesne bausme). 14. Viešųjų teisių atėmimas gali būti skiriamas nuo 1 iki 5 metų. Šios bausmės terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais. Viešųjų teisių atėmimo vykdymas pradedamas nuosprendžiui įsiteisėjus nepriklausomai nuo to, ar ši bausmė paskirta kartu su kita, pvz. arešto ar laisvės atėmimo bausmę, todėl viešųjų teisių atėmimas neskirtinas kartu su ilgalaikiu laisvės atėmimu. 15. Atleisti nuo viešųjų teisių atėmimo prieš terminą galima tik dėl ligos (BK 76 str.), amnestijos (BK 78 str.) arba malonės (BK 79 str.) tvarka. 16. Vadovaujantis BK 90 str. 1 d. ši bausmė netaikoma nepilnamečiams (apie tai plačiau žr. BK 81 str. ir 90 str. komentarus). 17. Viešųjų teisių atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas. 45 straipsnis. Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas 1. Teismas skiria teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais, kai kaltininkas nusikalstamą veiką padaro darbinės ar profesinės veiklos srityje arba kai teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padaro išvadą, kad nuteistajam negalima palikti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla. 2. Teisė dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla gali būti atimama nuo vienerių iki penkerių metų. Šios bausmės laikas straipsnio sankcijoje nenustatomas. Jį nustato teismas, skirdamas bausmę. Bausmės terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais. 3. Jeigu teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmė paskirta kartu su laisvės atėmimu arba areštu, ji taikoma visą laisvės atėmimo ar arešto atlikimo laiką ir teismo paskirtą po laisvės atėmimo ar arešto atlikimo. 1. Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas skiriamas, kai ši bausmė yra nurodyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama nusikalstama veika, sankcijoje, o kaltininkas nusikalstamą veiką padarė darbinės ar profesinės veiklos srityje arba teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padaro išvadą, kad nuteistajam negalima palikti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla. 2. Šios bausmės turinį sudaro dvejopo pobūdžio draudimas – tai atėmimas teisės dirbti tam tikrą darbą ir atėmimas teisės užsiimti tam tikra veikla. A t ė m i m a s t e i s ė s d i r b t i t a m t i k r ą d a r b ą yra uždraudimas nuteistajam dirbti kokioje nors veiklos srityje arba pagal tam tikrą specialybę, pvz., dirbti gydytoju, vairuotoju, kasininku ir pan. A t ė m i m a s t e i s ė s u ž s i i m t i t a m t i k r a v e i k l a yra uždraudimas nuteistajam užsiimti kokia nors veikla, pvz., komercija, ūkine, bankine veikla ir pan. 3. Atėmimas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla gali būti taikomas asmenims, kurie tokią teisę turi arba gali turėti, taip pat iš kurių ši teisė atimta paskyrus administracinę nuobaudą arba kitais pagrindais. Paskyrus šią bausmę, nuteistasis turi būti atleistas iš darbo, kurį jam draudžia dirbti nuosprendis. Jei asmeniui atimama teisė užsiimti tam tikra veikla, kuriai būtinas leidimas (licencija), tai atitinkamos valstybės ar savivaldybių institucijos ar įstaigos arba kitos įstaigos ar organizacijos, įgaliotos išduoti leidimus (licencijas), privalo panaikinti išduotus leidimus (licencijas) tos veiklos rūšiai. 4. Teismas, skirdamas šią bausmę, nuosprendyje turi konkrečiai įvardinti tuos darbus arba veiklos sferas, kurias asmeniui uždraudžia dirbti ar užsiimti. Ta aplinkybė, kad priimant nuosprendį asmuo jau nedirba darbo ar neužsiima veikla, su kuria susijusi padaryta nusikalstama veika, nekliudo skirti jam šią bausmę. 5. Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas gali būti skiriama nuo 1 iki 5 metų. Šios bausmės laikas straipsnio sankcijoje nenustatomas. Jį nustato vadovaudamasis BK 45 str. 2 dalimi teismas, skirdamas šią bausmę. Bausmės terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais. Jeigu teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimas paskirtas kartu su laisvės atėmimu arba areštu, jis taikomas visą laisvės atėmimo ar arešto atlikimo laiką ir teismo paskirtą laiką po laisvės atėmimo ar arešto atlikimo. Laisvės atėmimo ar arešto bausmės laiko atlikimu laikomas, taip pat atleidimas nuo laisvės atėmimo ar arešto dėl ligos (BK 76 str.), dėl lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktosios laisvės atėmimo bausmės dalies pakeitimo švelnesne bausme (BK 77 str.), išskyrus areštą, dėl amnestijos (BK 78 str.) ir malonės (BK 79 str.). Laisvės atėmimo ar arešto bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 str.) atveju teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas pradedamas vykdyti nuosprendžiui įsiteisėjus. 6. Atleisti nuo teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimo prieš terminą galima tik dėl ligos (BK 76 str.), amnestijos (BK 78 str.) arba malonės (BK 79 str.) tvarka. 7. Vadovaujantis BK 90 str. 1 dalimi ši bausmė netaikoma nepilnamečiams (apie tai plačiau žr. BK 81 ir 90 str. komentarus). 8. Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas. 46 straipsnis. Viešieji darbai 1. Viešuosius darbus teismas skiria šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais. Viešieji darbai vykdomi tik tuo atveju, jeigu nuteistasis sutinka. 2. Viešieji darbai skiriami nuo vieno mėnesio iki vienerių metų. Bausmės terminas skaičiuojamas mėnesiais. Asmuo, nuteistas atlikti viešuosius darbus, įpareigojamas per teismo paskirtą laiką neatlygintinai dirbti nuo 10 iki 40 valandų per mėnesį visuomenės labui. 3. Viešųjų darbų atlikimo laikas bei darbo valandų skaičius straipsnio sankcijoje nenurodomas. Tai nustato teismas, skirdamas bausmę, tačiau šis laikas negali būti ilgesnis nei 480 valandų, kai bausmė skiriama už nusikaltimą, ir 240 valandų, kai bausmė skiriama už baudžiamąjį nusižengimą. 4. Darbą nuteistajam parenka bausmę vykdanti institucija kartu su savivaldybių vykdomosiomis institucijomis ir (ar) apskrities viršininko administracija. 5. Jeigu dėl objektyvių priežasčių asmuo negali atlikti pagal šį straipsnį jam paskirtų viešųjų darbų, teismas gali vietoj jų paskirti šio kodekso 71 straipsnyje numatytą įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. 6. Jeigu asmuo dėl pateisinamų priežasčių per teismo paskirtą laiką neišdirbo paskirtų viešųjų darbų valandų, teismas gali pratęsti viešųjų darbų laiką, kol šis asmuo išdirbs paskirtas valandas. 7. Jeigu asmuo vengia atlikti viešuosius darbus, bausmę vykdanti institucija įspėja nuteistąjį dėl galimų teisinių pasekmių. Jeigu asmuo ir po įspėjimo vengia atlikti viešųjų darbų bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti viešuosius darbus bauda arba areštu. Viešieji darbai keičiami bauda arba areštu pagal šio kodekso 47, 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles. 1. Viešieji darbai yra viena iš švelnesnių bausmių rūšių, kurios esmę sudaro įpareigojimas per teismo paskirtą laiką neatlygintinai dirbti nuo 10 iki 40 valandų per mėnesį visuomenės labui. Ši bausmė turėtų tapti pakankamai efektyvia poveikio priemone asmenims, padariusiems baudžiamuosius nusižengimus bei nesunkius nusikaltimus. 2. Viešieji darbai gali būti paskirti tik tais atvejais, kai jie numatyti straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama nusikalstama veika, sankcijoje, taip pat skiriant švelnesnę, nei įstatymo numatytą bausmę (BK 62 str.) arba lygtinai atleidžiant nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktąją laisvės atėmimo bausmės dalį pakeičiant švelnesne bausme (BK 77 str. ir 94 str.). 3. Viešieji darbai gali būti skiriami nuo vieno mėnesio iki vienerių metų. Šios bausmės terminas skaičiuojamas mėnesiais. Viešųjų darbų atlikimo laikas bei darbo valandų skaičius straipsnio sankcijoje nenustatomas. Tai nustato vadovaudamasis BK 46 str. 2 ir 3 dalimi teismas, kuris, skirdamas šią bausmę, nuosprendyje turi tiksliai įvardinti bausmės atlikimo laiką (nuo vieno mėnesio iki vienerių metų) ir darbo valandų skaičių (nuo 10 iki 40 valandų per mėnesį). Antra vertus, maksimalus darbo valandų skaičius negali būti ilgesnis nei 480 valandų, kai bausmė skiriama už nusikaltimą, ir 240 valandų, kai bausmė skiriama už baudžiamąjį nusižengimą. Nepilnamečiams ši bausmė negali viršyti 240 valandų tiek už nusikaltimą, tiek už baudžiamąjį nusižengimą (BK 90 str. 2 dalis). 4. Teismo nuosprendyje darbas, kurį įpareigojamas dirbti nuteistasis, nenurodomas. Šį darbą nuteistajam parenka bausmę vykdanti institucija – pataisos inspekcija, kartu su savivaldybių vykdomosiomis institucijomis ir (ar) apskrities viršininko administracija. S a v i v a l d y b ė s v y k d o m ą j a i n s t i t u c i j a remiantis Vietos savivaldos įstatymu (VŽ, 1994, Nr.55-1049; 2000, Nr.91-2832) yra savivaldybės valdyba ir savivaldybės meras. Minėta funkcija gali būti deleguojama savivaldybės struktūriniam teritoriniam padaliniui – seniūnijai (seniūnui). Baudžiamasis įstatymas darbui kelia tik vieną reikalavimą – jis turi būti dirbamas visuomenės labui. D a r b u v i s u o m e n ė s l a b u i laikytinas bet koks darbas sveikatos priežiūros globos ir rūpybos įstaigose arba valstybinėse ir nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, teikiančiose socialinę pagalbą arba paramą neįgaliesiems, socialiai remtiniems asmenims, nepilnamečiams, ligoniams, arba tvarkant aplinką ir pan. Nuteistajam darbas parenkamas atsižvelgiant į turimą profesiją ar specialybę, amžių, sveikatą, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, paties nuteistojo pageidavimus. 5. Viešieji darbai vykdomi tik esant raštiškam nuteistojo sutikimui. Tokio sutikimo tvarką nustato Bausmių vykdymo kodeksas. Jei nuteistasis tokio sutikimo neduoda, tai bausmę vykdanti institucija kreipiasi į teismą su teikimu viešųjų darbų bausmę pakeisti kita bausme. 6. Jeigu nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali atlikti jam paskirtų viešųjų darbų, teismas gali vietoj šios bausmės paskirti įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 71 str.). O b j e k t y v i o m i s p r i e ž a s t i m i s, d ė l k u r i ų n u t e i s t a s i s n eg a l i a t l i k t i v i e š ų j ų d a r b ų, laikytini tokie atvejai, kai nuteistasis po nuosprendžio įsiteisėjimo tampa pirmos arba antros grupės invalidu arba suserga, arba sulaukia pensinio amžiaus, arba moteris išeina nėštumo ir gimdymo atostogų ir pan. ir dėl paminėtų priežasčių nuteistasis negali atlikti viešuosius darbus pakankamai ilgą laikotarpį. Ar priežastį, dėl kurios nuteistasis negali atlikti viešųjų darbų, pripažinti objektyvia, sprendžia teismas bausmę vykdančios institucijos – pataisos inspekcijos – teikimu. 7. Jeigu nuteistasis dėl pateisinamų priežasčių per teismo paskirtą laiką neišdirbo paskirtų viešųjų darbų valandų, teismas gali pratęsti viešųjų darbų laiką, kol šis asmuo išdirbs paskirtas valandas. P a t e i s i n a m o m i s p r i e ž a s t i m i s, d ė l k u r i ų n u t e i s t a s i s n e i š d i r b o p a s k i r t ų v i e š ų j ų d a r b ų v a l a n d ų, laikytini tokie atvejai, kai nuteistasis bausmės atlikimo metu sirgo, slaugė ligonį, prižiūrėjo vaiką, tapo invalidu ar sulaukė pensinio amžiaus ar pan. ir dėl paminėtų priežasčių nuteistasis negalėjo tam tikrą laiką dirbti. Ar priežastį, dėl kurios nuteistasis neišdirbo paskirtų viešųjų darbų valandų, pripažinti pateisinama, sprendžia teismas bausmę vykdančios institucijos – pataisos inspekcijos – teikimu. Teismas, pripažinęs priežastį pateisinama, gali pratęsti viešųjų darbų laiką, kol nuteistasis išdirbs paskirtas viešųjų darbų valandas. Šiuo atveju teismas nustato konkretų laikotarpį, per kurį nuteistasis turi išdirbti likusias viešųjų darbų valandas, tačiau šis terminas kartu su atliktu bausmės laiku negali viršyti viešųjų darbų bausmės maksimalaus vienerių metų termino. Jeigu asmeniui buvo paskirtas (arba pratęstas) maksimalus vienerių metų viešųjų darbų bausmės terminas, per kurį dėl pateisinamų priežasčių jis neišdirbo paskirtų viešųjų darbų valandų, tai pripažįstama, kad asmuo atliko viešųjų darbų bausmę. 8. Jeigu nuteistasis, davęs raštišką sutikimą viešųjų darbų bausmės vykdymui, vengia atlikti šią bausmę, tai bausmę vykdanti institucija – pataisos inspekcija įspėja jį dėl galimų teisinių pasekmių. V e n g i m u a t l i k t i v i e š ų j ų d a r b ų b a u s m ę laikytinas nuteistojo neišdirbimas paskirtųjų viešųjų darbų per savaitę ar kitą ilgesnį laikotarpį be objektyvių ar pateisinamų priežasčių, taip pat netinkamai, nekokybiškai ir pan. atliekamas darbas ar nustatytos darbo tvarkos pažeidimai. Jeigu nuteistasis ir po įspėjimo vengia atlikti viešųjų darbų bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos – pataisos inspekcijos teikimu gali pakeisti viešuosius darbus bauda arba areštu. Keisdamas viešųjų darbų bausmę į baudą arba areštą teismas atsižvelgia į atliktos bausmės dalį, kaltininko asmenybę, šeiminę ir turtinę padėtį ir pan. Į baudą arba areštą keičiama tik neatliktoji viešųjų darbų bausmės dalis, vadovaujantis BK 47, 49 ir 65 str. nustatytomis taisyklėmis. 9. Atleisti nuo viešųjų darbų bausmės prieš terminą galima tik dėl ligos (BK 76 str.), amnestijos (BK 78 str.) arba malonės (BK 79 str.) tvarka. 10. Viešųjų darbų bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas. 47 straipsnis. Bauda 1. Bauda yra piniginė bausmė, teismo skiriama šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais. 2. Bauda skaičiuojama minimaliais gyvenimo lygio (MGL) dydžiais. Minimali bauda yra vieno MGL dydžio. 3. Nustatoma bauda: 1) už baudžiamąjį nusižengimą – iki 50 MGL dydžio; 2) už nesunkų nusikaltimą – iki 100 MGL dydžio; 3) už apysunkį nusikaltimą – iki 200 MGL dydžio; 4) už sunkų nusikaltimą – iki 300 MGL dydžio. 4. Juridiniam asmeniui nustatoma iki 10 000 MGL dydžio bauda. 5. Baudos dydis už padarytą nusikalstamą veiką straipsnio sankcijoje nenurodomas. Jį nustato teismas, skirdamas bausmę. 6. Jei asmuo neturi lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą, teismas, vadovaudamasis šio kodekso 65 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, nuteistojo sutikimu šią bausmę gali pakeisti viešaisiais darbais. 7. Jei asmuo vengia savo noru sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti, teismas gali pakeisti baudą areštu. Keisdamas baudą areštu, teismas vadovaujasi šio kodekso 65 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis. 1. Bauda – piniginė bausmė, kurios esmę sudaro nuteistojo pareiga sumokėti teismo paskirtą pinigų sumą valstybės naudai. Ši bausmės rūšis yra pigi ir efektyvi poveikio priemonė asmenims, padariusiems savanaudiškas ar turtinę žalą sukėlusias nusikalstamas veikas. Atsižvelgiant į tai, baudos bausmė turėtų būti plačiau taikoma teismų praktikoje. 2. Baudos bausmė palyginus su kitomis valstybės prievartos priemonėmis (bauda kaip administracinė nuobauda, ekonominė sankcija, bauda, taikoma už procesinių taisyklių pažeidimą, ir pan.) išsiskiria tuo, kad ji gali būti skiriama tik teismo sprendimu asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką. Be to asmuo, nubaustas bauda už nusikaltimo padarymą, BK 97 str. nustatytam laikui įgyja teistumą. Nuteistojo turtinių teisių ribojimas baudžiamajame įstatyme numatomas ir kitomis baudžiamojo poveikio priemonėmis: paskyrus turtinės žalos atlyginimą ar pašalinimą, įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų fondą, turto konfiskavimą. Tačiau baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį ir taikomos, išskyrus turto konfiskavimą, tik nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės atleistam pilnamečiui asmeniui (plačiau žr. BK 67 str. komentarą). Turto konfiskavimas gali būti skiriamas kartu su bauda. Skirdamas turto konfiskavimą, teismas gali konfiskuoti tik tą turtą, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veiklos rezultatas. Tuo tarpu bauda gali būti asmeniui skiriama ir tada, kai jis neturi pakankamai turto ar pajamų iš karto susimokėti ją. 3. Bauda gali būti skiriama ir fiziniam, ir juridiniam asmeniui. Fiziniam asmeniui bauda gali būti paskirta tik tais atvejais, kai ji numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama nusikalstama veika, sankcijoje, taip pat skiriant švelnesnę, nei įstatymo numatytą bausmę (BK 62 str.), lygtinai atleidžiant nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktąją laisvės atėmimo bausmės dalį pakeičiant švelnesne bausme (BK 77 ir 94 str.) bei keičiant viešųjų darbų bausmę (BK 46 str. 7 dalis). Tuo tarpu skirdamas šią bausmę juridiniam asmeniui teismas vadovaujasi BK 43 str. 4. Bauda skaičiuojama minimaliais gyvenimo lygio (toliau MGL) dydžiais, todėl nuosprendyje konkretus baudos dydis nurodomas MGL dydžiais. M G L pagal Gyventojų pajamų garantijų įstatymą (VŽ, 1990, Nr.30-711) yra šeimos mėnesinių pajamų suma, tenkanti vienam žmogui per mėnesį ir garantuojanti visiems minimalų socialiai priimtiną poreikių patenkinimo lygį, atitinkantį organizmo maisto poreikius pagal fiziologines normas, taip pat minimalius drabužių, avalynės, baldų, ūkinių, sanitarijos ir higienos reikmenų, buto, komunalinių, buitinių, transporto, ryšių, kultūros ir švietimo paslaugų poreikius. Atsižvelgiant į tai, kad MGL dydis gali būti indeksuojamas ir konkreti baudos suma litais gali pasikeisti, teismo sprendime nurodytinas ir baudos dydis litais. Pasikeitus MGL dydžiui, konkretus baudos dydis nustatomas vadovaujantis BK 3 str. taisyklėmis. 5. Minimali bauda yra vieno MGL dydžio. Taikomąjį MGL dydį patvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir šiuo metu jis pagal Vyriausybės nutarimą “Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo” (VŽ, 1998, Nr.32-869) sudaro 125 litus vienam asmeniui. 6. Fiziniam asmeniui skiriamos baudos maksimalus dydis priklauso nuo nusikalstamos veikos rūšies – baudžiamasis nusižengimas ar nusikaltimas, bei nusikaltimo klasifikacinės grupės (BK 11 str.). Bauda nustatoma už baudžiamąjį nusižengimą iki 50 MGL dydžio (iki 6 250 Lt); už nesunkų nusikaltimą – iki 100 MGL (iki 12 500 Lt); už apysunkį nusikaltimą – iki 200 MGL ( iki 25 000 Lt) ir už sunkų nusikaltimą – iki 300 MGL (iki 37 500 Lt). 7. Baudžiamasis įstatymas tiesiogiai nenustato maksimalių baudos dydžių už neatsargius nusikaltimus, kurie nėra klasifikuojami į tam tikras grupes pagal pavojingumą. Šiuo atveju reikėtų laikytis nuostatos, kad baudos maksimali riba nustatoma analogiškai kaip ir už tyčinį nusikaltimą, t.y. atsižvelgiant į straipsnio, pagal kurį kvalifikuojamas nusikaltimas, sankcijoje numatytą laisvės atėmimo maksimalią ribą. 8. nepilnamečiui bauda gali būti skiriama tik tuo atveju, jei jis dirba ar turi savo turtą (apie tai plačiau BK 90 str. komentarą). Nepilnamečiui gali būti skiriama nuo 3 iki 50 MGL dydžio bauda. Atkreiptinas dėmesys, kad nepilnamečiui skiriamos baudos minimalus dydis – 3 MGL, yra didesnis, nei bendrasis baudos minimalus dydis – 1 MGL. 9. Juridiniam asmeniui nustatyta iki 10 000 MGL dydžio (iki 125 000 Lt) bauda nepriklausomai nuo nusikalstamos veikos rūšies bei nusikaltimo klasifikacinės grupės (BK 11 str.). 10. Baudos dydis už nusikalstamą veiką straipsnio sankcijoje nenurodomas. Konkretų baudos dydį nustato teismas, skirdamas šią bausmę. Skirdamas baudą teismas vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 str.), o parinkdamas konkretų baudos dydį turi itin įdėmiai įvertinti kaltininko asmenybę, jo turtinę padėtį, šeimą ir išlaikytinius bei pan. Teismas neturėtų skirti tokio baudos dydžio, kurio asmuo objektyviai negalės įvykdyti. 11. Asmeniui, nuteistam bauda, teismas vadovaudamasis BK 75 arba 92 str., gali atidėti paskirtosios bausmės vykdymą. 12. Jei asmuo neturi lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą, teismas nuteistojo sutikimu gali baudą pakeisti viešaisiais darbais. Ar asmuo neturi lėšų sumokėti baudą, sprendžia teismas. Keisdamas baudą viešaisiais darbais teismas vadovaujasi BK 65 str., kuris vieno MGL dydžio baudą prilygina šešioms viešųjų darbų valandoms, ir BK 46 str., kuris nustato maksimalų viešųjų darbų atlikimo laiką bei darbo valandų skaičių (plačiau žr. BK 46 str. komentarą). 13. Jei asmuo vengia savo noru sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti, teismas gali pakeisti baudą areštu. Jei asmuo nevengia sumokėti teismo paskirtos baudos, tačiau neturi pakankamai turto ar pajamų, ji negali būti keičiama areštu. V e n g i m u laikytini tokie asmens tyčiniai veiksmai, kai jis turėdamas pajamų ar turto, visiškai ar iš dalies atsisako mokėti teismo paskirtą baudą, arba kai jis turėdamas pajamų, visiškai ar iš dalies atsisako mokėti teismo paskirtą baudą ir neturi turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, arba kai jis slepia savo pajamas arba turtą ir pan. Nuteistojo veiksmai, kai jis nors ir gali, bet nesiekia uždirbti pajamų baudai sumokėti, nelaikytini vengimu. Ar asmuo vengia savo noru sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti, sprendžia teismas antstolio teikimu. Keisdamas baudą areštu teismas vadovaujasi BK 65 str., kuris dviejų MGL dydžio baudą prilygina vienai arešto dienai, ir BK 49 str., kuris nustato maksimalų arešto terminą (plačiau žr. BK 49 str. komentarą). 14. Bauda, paskirta juridiniam asmeniui, viešaisiais darbais arba areštu nekeičiama. 15. Atleisti nuo baudos bausmės atlikimo galima tik dėl ligos (BK 76 str.), amnestijos (BK 78 str.) arba malonės (BK 79 str.) tvarka. 16. Baudos bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas. 48 straipsnis. Laisvės apribojimas 1. Laisvės apribojimo bausmę teismas skiria šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais. 2. Laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iii dvejų metų. Bausmės terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais. 3. Asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo: 1) be leidimo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; 2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų; 3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus. 4. Asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar kelis draudimus bei įpareigojimus. 5. Teismas gali uždrausti: 1) lankytis tam tikrose vietose; 2) bendrauti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims tam tikrus daiktus. 6. Teismas gali įpareigoti: 1) tam tikru laiku būti namuose; 2) atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą pašalinti savo darbu; 3) pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, mokytis; 4) gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos, kai nuteistasis sutinka; 5) neatlygintinai išdirbti iki 200 valandų per teismo nustatytą, bet ne ilgesnį kaip laisvės apribojimo laiką sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. 7. Teismas vietoj šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytų draudimų ar įpareigojimų asmeniui jo ar kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu gali paskirti kitus baudžiamajame įstatyme nenumatytus draudimus ar įpareigojimus, jeigu, teismo nuomone, tai darytų teigiamą įtaką jo elgesiui. 8. Teismo nustatytų nuteistajam draudimų ir apribojimų skaičius nenustatomas, tačiau jie turi būti suderinami. 9. Jeigu nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu nustatytus apribojimus gali pakeisti šio kodekso 71 straipsnyje numatyta įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu pagal šio kodekso 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles, be to, toks asmuo atsako pagal šio kodekso 243 straipsnį. 1. Laisvės apribojimas yra viena iš švelnesnių bausmių rūšių, kurios esmę sudaro terminuotas įstatymo ir teismo nustatytų draudimų ir įpareigojimų taikymas nuteistajam. Ši bausmė turėtų tapti pakankamai efektyvia poveikio priemone asmenims, padariusiems baudžiamuosius nusižengimus bei nesunkius ar apysunkius nusikaltimus. 2. Laisvės apribojimas gali būti paskirtas tik tais atvejais, kai jis numatytas straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama nusikalstama veika, sankcijoje, taip pat skiriant švelnesnę, nei įstatymo numatytą, bausmę (BK 62 str.) arba lygtinai atleidžiant nuo laisvės atėmimo bausmės ir neatliktąją laisvės atėmimo bausmės dalį pakeičiant švelnesne bausme (BK 77 ir 94 str.). 3. Laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. Šios bausmės terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais. 4. Laisvės apribojimo bausmės turinį sudaro nuteistojo pareiga be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų bei atsiskaityti, kaip vykdomi draudimai ir įpareigojimai. 5. Nuteistojo pareiga be teismo ar bausmę vykdančios institucijos – pataisos inspekcijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos reiškia, kad nuteistasis privalo informuoti teismą arba pataisos inspekciją Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka apie planuojamą gyvenamosios vietos pakeitimą. Nei teismas, nei pataisos inspekcija šiuo atveju neturi teisės uždrausti, nei riboti nuteistojo teisę pakeisti savo gyvenamąją vietą. G y v e n a m ą j a v i e t a pagal CK 2.16 str. (VŽ. 2000 Nr.74-2262) laikoma vieta, kurioje fizinis asmuo (nuteistasis) faktiškai dažniausiai gyvena. Nustatant nuteistojo gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuose registruose, taip pat paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas (VŽ, 1998, Nr.66-16910), pagal kurį asmuo privalo deklaruoti savo gyvenamąją vietą. 6. Nuteistajam laisvės apribojimu teismas gali uždrausti 1) lankytis tam tikrose vietose, pvz., restoranuose, kavinėse, sporto klubuose, lošimo namuose ir pan.; 2) bendrauti su tam tikrais asmenimis ar asmenų grupėmis; 3) turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims tam tikrus daiktus, pvz., šaunamuosius ar kitokius ginklus, mobiliuosius telefonus, transporto priemones ir pan. Bet kuris teismo nustatomas draudimas turi būti kiek įmanoma konkretus, aiškus ir įvykdomas. 7. Nuteistąjį laisvės apribojimu teismas gali įpareigoti: 1) tam tikru laiku būti namuose; 2) atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą pašalinti savo darbu; 3) pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, mokytis; 4) gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos (jei nuteistasis sutinka) ir 5) neatlygintinai išdirbti iki 200 valandų per teismo nustatytą, bet ne ilgesnį kaip laisvės apribojimo laiką sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Bet kuris teismo nustatomas įpareigojimas turi būti kiek įmanoma konkretus, aiškus ir įvykdomas. Įpareigojimas tam tikru laiku būti namuose gali būti skiriamas bet kuriam nuteistajam; jį skirdamas teismas turi nustatyti tikslų paros laiką, pvz. nuo 22 val. iki 7 val., kuomet nuteistasis turi būti namuose. Įpareigojimas atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą pašalinti savo darbu gali būti skiriamas tik tam nuteistajam, kuris nusikalstama veika padarė turtinę žalą. Turtinės žalos dalies atlyginimas skiriamas tik tuo atveju, kai nusikalstamą veiką, kuria padaryta turtinė žala, padarė keli asmenys ir iš jų solidariai priteistas žalos atlyginimas. N u s i k a l s t a m a v e i k a p a d a r y t a t u r t i n ė ž a l a pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 “Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis” 9 punktą laikoma “turtinės, fizinės ar moralinės nusikaltimo pasekmės, tiesiogiai kilusios iš nusikalstamos kaltininko veikos”. Ji apima kitų nusikalstamos veikos sąlygotų turtinių pasekmių, pvz., ligonių kasos išlaidų nukentėjusiajam gydyti, socialinio draudimo išlaidų dėl nukentėjusiojo nedarbingumo ir pan. Įpareigojimas pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, mokytis gali būti skiriamas tik tam nuteistajam, kuris nedirba ir nėra užsiregistravęs darbo biržoje arba nesimoko. Įpareigojimas gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos gali būti skiriamas tik tam nuteistajam, kuris serga bent viena paminėta liga ir pats sutinka gydytis. Įpareigojimas neatlygintinai išdirbti iki 200 valandų per teismo nustatytą, bet ne ilgesnį kaip laisvės apribojimo laiką sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, gali būti skiriamas bet kuriam nuteistajam, jį skirdamas teismas nustato tik darbo valandų skaičių, o konkretų darbą parenka bausmę vykdanti institucija – pataisos inspekcija. 8. Teismas vietoj vieno ar kelių BK 48 str. 5 ir 6 dalyse nurodytų draudimų ar įpareigojimų gali paskirti ir kitus baudžiamajame įstatyme nenumatytus draudimus ar įpareigojimus, pvz., įpareigojimą rūpintis nukentėjusiojo ūkiu, kol pastarasis gydosi ligoninėje; draudimą vartoti alkoholinius gėrimus; neprisiartinti arčiau kaip 50 metrų prie nukentėjusiojo ar tam tikro objekto ir pan. Įstatyme nenumatytus draudimus ir įpareigojimus teismas gali paskirti tik paties nuteistojo ar kitų baudžiamojo proceso dalyvių (pvz., prokuroro, nukentėjusiojo) prašymu, jeigu, teismo nuomone, tai darytų teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui. 9. Teismas asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, gali nustatyti vieną arba kelis tiek baudžiamajame įstatyme numatytus, tiek ir jame nenumatytus draudimus ir įpareigojimus. Maksimalus teismo paskirtų draudimų ir įpareigojimų skaičius nenustatomas, tačiau jie turi būti tarpusavyje suderinami ir objektyviai įvykdomi, pvz., negalima skirti įpareigojimo būti namuose nuo 9 val. iki 18 val. kartu su įpareigojimu dirbti arba mokytis, jei darbas arba mokslas turi vykti tuo pačiu metu ir pan. Teismas, parinkdamas draudimų ir įpareigojimų rūšis bei nustatydamas jų turinį, atsižvelgia į kaltininko asmenybės požymius, kurie lemia jo pavojingumą arba charakterizuoja asmenybę – tai ankstesni teistumai, polinkis į girtavimą ir pan., vertybinės orientacijos, elgesys nusikalstamos veikos metu ir po jos, nusikalstamos veikos priežastys, amžius, šeimyninė padėtis, darbingumas, dirbamas darbas, sveikata ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 “Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis” 5 punktas. 10. Jeigu nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų, teismas bausmę vykdančios institucijos – pataisos inspekcijos teikimu nustatytus įpareigojimus gali pakeisti įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 71 str.). O b j e k t y v i o m i s p r i e ž a s t i m i s, d ė l k u r i ų n u t e i s t a s i s n e g a l i į v y k d y t i n u s t a t y t ų į p a r e i g o j i m ų, laikytini tokie atvejai, kai nuteistasis po nuosprendžio įsiteisėjimo tampa invalidu, suserga liga, sulaukia pensinio amžiaus, išeina vaiko priežiūros atostogų arba moteris išeina nėštumo ir gimdymo atostogų ir pan., bei dėl paminėtų priežasčių nuteistasis negali vykdyti nustatytų įpareigojimų arba įvykdymas tampa labai sudėtingas pakankamai ilgą laikotarpį. Ar priežastį, dėl kurios nuteistasis negali įvykdyti įpareigojimų, pripažinti objektyvia, sprendžia teismas. 11. Kiekvienas nuteistasis laisvės apribojimu privalo nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus. Tokių atsiskaitymų tvarką ir periodiškumą nustato Bausmių vykdymo kodeksas. 12. Jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu, be to, toks asmuo atsako pagal BK 243 str. už vengimą atlikti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes arba baudžiamojo poveikio priemones. Šiuo atveju numatytos teisinės laisvės apribojimo vengimo pasekmės turėtų būti taikomos tik alternatyviai, t.y. laisvės apribojimą keičiant areštu arba traukiant atsakomybėn pagal BK 243 str., nes priešingu atveju gali būti pažeista Konstitucijos 31 str. 5 dalies nuostata, kad “niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą”. V e n g i m u a t l i k t i l a i s v ė s a p r i b o j i m o b a u s m ę laikytinas nuteistajam nustatytų draudimų pažeidimas ar nesilaikymas, įpareigojimų nevykdymas, netinkamas draudimų ar įpareigojimų laikymasis ar vykdymas, pareigos atsiskaityti, kaip vykdomi draudimai ir įpareigojimai, nevykdymas arba netinkamas vykdymas, arba atsiskaitymo nustatytos tvarkos pažeidimai ir pan. Vengimu atlikti laisvės apribojimo bausmę nelaikytini atvejai, kai nuteistasis nesilaiko ar pažeidžia draudimus, nevykdo ar netinkamai vykdo įpareigojimus, pažeidžia atsiskaitymo tvarką ar neatsiskaito dėl objektyvių priežasčių (žr. šio str. komentaro 10 p.), arba kitų svarbių priežasčių, pvz., ligos, ligonio slaugymo ir pan., taip pat pavieniai smulkūs, formalūs pažeidimai. Ar asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę ir kokią atsakomybės priemonę taikyti sprendžia teismas bausmę vykdančio institucijos – pataisos inspekcijos teikimu. 13. Atleisti nuo laisvės apribojimo bausmės prieš terminą galima tik dėl ligos (BK 76 str.), amnestijos (BK 78 str.) arba malonės (BK 79 str.) tvarka. 14. Laisvės apribojimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas. 49 straipsnis. Areštas 1. Areštą teismas skiria šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais. 2. Areštas yra trumpalaikis laisvės atėmimas, atliekamas areštinėje. Arešto terminas skaičiuojamas paromis. 3. Už nusikaltimą nustatoma nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto, už baudžiamąjį nusižengimą – nuo dešimties iki keturiasdešimt penkių parų arešto. 4. Arešto laikas už nusikalstamą veiką straipsnio sankcijoje nenurodomas. Jį nustato teismas, skirdamas bausmę. 5. Jeigu paskirta iki keturiasdešimt penkių parų arešto, teismas gali nustatyti atlikti jį poilsio dienomis. Jeigu asmuo pažeidžia šią arešto atlikimo tvarką, ją teismas savo sprendimu gali pakeisti įprastine arešto atlikimo tvarka. 6. Areštas neskiriamas nėščioms moterims ir gali būti neskiriamas asmenims, auginantiems vaiką iki trejų metų, atsižvelgiant į vaiko interesus. 1. Areštas yra trumpalaikis laisvės atėmimas, atliekamas areštinėje. Arešto esmę sudaro nuteistojo trumpalaikis izoliavimas nuo visuomenės, laikant jį specialiai tam tikslui skirtose areštinėse. Ši bausmė turėtų tapti pakankamai efektyvia poveikio priemone asmenims, padariusiems baudžiamuosius nusižengimus bei nesunkius nusikaltimus. 2. Areštas gali būti paskirtas tik tais atvejais, kai jis numatytas straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama nusikalstama veika, sankcijoje, taip pat skiriant švelnesnę, nei įstatymo numatytą, bausmę (BK 62 str.) arba lygtinai atleidžiant nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir pakeičiant neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalį švelnesne bausme (BK 77 ir 94 str.). 3. Trumpiausias arešto laikas yra 10 parų už baudžiamąjį nusižengimą ir 15 parų už nusikaltimą. Net ir tais atvejais, kai teismas pagal BK 62 str. skiria švelnesnę, nei įstatymo numatytą, bausmę, arešto laikas negali būti trumpesnis nei 10 ar 15 parų. Norėdamas dar labiau švelninti bausmę, teismas tokiu atveju turi skirti švelnesnę bausmės rūšį. Trumpesnį nei minimalų arešto laiką teismas gali paskirti tik pakeičiant švelnesnes bausmes į areštą pagal BK 65 str. taisykles. 4. Maksimalus arešto laikas yra 45 paros už baudžiamąjį nusižengimą ir 90 parų už nusikaltimą. Šių maksimalių arešto ribų teismas negali viršyti net tais atvejais, kai skiria galutinę bausmę už kelias nusikalstamas veikas (BK 63 str.) arba kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika (BK 64 str.). 5. Nepilnamečiui, remiantis BK 90 str. 4 dalimi, areštas gali būti skiriamas nuo 5 iki 45 parų. 6. Arešto laikas už nusikalstamą veiką straipsnio sankcijoje nenurodomas. Jį nustato, vadovaudamasis šio str. 3 dalimi arba BK 90 str. 4 dalimi, teismas, skirdamas šią bausmę. Arešto laikas skaičiuojamas paromis. Teismas, skirdamas arešto bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę prilyginant vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) arba priverčiamosios medicinos priemonės taikymo dieną vienai arešto parai (BK 66 str. ir 76 str.). 7. Keičiant arešto bausmę į laisvės atėmimo bausmę viena arešto para prilyginama vienai laisvės atėmimo dienai. Tuo tarpu keičiant kitas bausmes į arešto bausmę vienai arešto parai prilyginama dviejų MGL dydžio bauda; šešių valandų viešieji darbai; dviejų dienų laisvės apribojimas (BK 65 str.). 8. Jeigu areštas paskirtas iki 45 parų, teismas gali nustatyti atlikti jį poilsio dienomis. P o i l s i o d i e n o m i s pagal Darbo kodeksą (VŽ, 2002, Nr.64-2569) laikomos sekmadienis ir kitos nedarbo dienos, švenčių dienos, taip pat atostogų dienos. Jeigu asmuo pažeidžia arešto, atliekamo poilsio dienomis, tvarką, pvz. neatvyksta nustatytu laiku į areštinę, padaro administracinį teisės pažeidimą ir pan., teismas gali savo sprendimu pakeisti ją į įprastinę arešto atlikimo tvarką. 9. Asmeniui, nuteistam areštu, teismas, remdamasis BK 75 str. arba 92 str., gali atidėti paskirtosios bausmės vykdymą. 10. Arešto bausmė neskiriama nėščioms moterims. Nėščioms moterims teismas turėtų skirti straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama nusikalstama veika, sankcijoje numatytą švelnesnę bausmę. Jei straipsnio sankcijoje greta arešto yra numatytas tik laisvės atėmimas, teismas privalo svarstyti švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimo (BK 62 str.) ar paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 str.) galimybes arba spręsti, ar laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai neprieštarautų teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.). 11. Arešto bausmė gali būti neskiriama asmenims, auginantiems vaiką iki 3 metų, atsižvelgiant į vaiko interesus. Asmeniu, auginančiu vaiką iki 3 metų, laikomas tėvas, motina, tėvai, įtėviai (jeigu jiems neapribota tėvų valdžia), globėjas (rūpintojas) ir bet kuris asmuo, kuris faktiškai augina vaiką iki 3 metų. Šiems asmenims arešto bausmė gali būti neskiriama tik tuo atveju, jei tai reikalauja vaiko interesai. Spręsdamas apie vaiko interesus teismas privalo įvertinti, kaip paminėtas asmuo vykdo savo pareigą auklėti vaiką, rūpintis jo auklėjimu ir vystymusi, sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu; kokią įtaką šių pareigų vykdymui turės paskirtoji bausmė; kas rūpinsis vaiku, jei bus paskirta arešto bausmė; paminėto asmens nuomonę ir pan. Teismo sprendimas neskirti arešto bausmės turi būti motyvuotas. Teismas, priėmęs sprendimą neskirti arešto bausmės, turėtų parinkti straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama nusikalstama veika, sankcijoje numatytą švelnesnę bausmę. Jei straipsnio sankcijoje greta arešto yra numatytas tik laisvės atėmimas, teismas turėtų skirti arešto bausmę ir spręsti, ar negalima nustatyti jos atlikimą poilsio dienomis (BK 49 str. 5 d.), arba svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo (BK 62 str.) ar paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 str.) galimybes, arba spręsti, ar arešto ir laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai neprieštarautų teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.). 12. 10 ir 11 punktuose nurodytomis taisyklėmis teismas vadovaujasi ir tais atvejais, kai arešto bausmė skiriama pakeičiant viešuosius darbus (BK 46 str. 7 d.), baudą (BK 47 str. 7 d.), laisvės apribojimą (BK 48 str. 10 d.) arba lygtinai atleidžia nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktą laisvės atėmimo bausmės dalį pakeičia švelnesne bausme (BK 77 str. ir 94 str.). 13. Atleisti nuo arešto bausmės prieš terminą galima tik dėl ligos (BK 76 str.), amnestijos (BK 78 str.) arba malonės (BK 79 str.) tvarka. 14. Arešto bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas. 50 straipsnis. Terminuotas laisvės atėmimas 1. Terminuotą laisvės atėmimą teismas skiria šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais. Bausmės terminas skaičiuojamas metais, mėnesiais ir dienomis. 2. Terminuoto laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvidešimties metų. Jeigu skiriama bausmė pagal šio kodekso 64 straipsnį, kai neatlikus bausmės padaromas naujas nusikaltimas, gali būti paskirta iki dvidešimt penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. 3. Laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas. 1. Terminuoto laisvės atėmimo bausmė yra nuteistojo izoliavimas tam tikram laikui nuo visuomenės, laikant jį specialiai tam skirtose pataisos įstaigose – atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Ši bausmė gali būti skiriama tik nusikaltimą padariusiam asmeniui. 2. Terminuotas laisvės atėmimas gali būti paskirtas tik tais atvejais, kai jis numatytas straipsnio, pagal kurį kvalifikuojamas nusikaltimas, sankcijoje. 3. Trumpiausias laisvės atėmimo terminas yra 3 mėnesiai. Net ir tais atvejais, kai teismas pagal BK 62 str. skiria švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą minimalią bausmę, laisvės atėmimas negali būti paskirtas trumpesnis kaip 3 mėnesių laikotarpiui. Norėdamas dar labiau sušvelninti bausmę, teismas turi pereiti prie švelnesnės bausmės rūšies. Laisvės atėmimas trumpesniam kaip 3 mėnesių laikotarpiui gali būti paskirtas tik BK 65 str. numatytų taisyklių pagrindu pakeičiant kitas bausmes į laisvės atėmimą. 4. Maksimalus laisvės atėmimo terminas yra 20 metų, tačiau teismas, skirdamas šią bausmę, negali viršyti straipsnio, pagal kurį kvalifikuojamas nusikaltimas, sankcijoje numatyto maksimalaus laisvės atėmimo termino. Šio maksimalaus laisvės atėmimo termino – 20 metų, teismas negali viršyti net tais atvejais, kai skiria galutinę bausmę už kelias nusikalstamas veikas (BK 63 str.). Tuo tarpu skiriant šią bausmę pagal BK 64 str., kai neatlikus bausmės padaromas naujas nusikaltimas, maksimalus jos terminas gali būti 25 metai. 5. Asmeniui, kuris padarė nusikaltimą neturėdamas 18 metų, terminuotą laisvės atėmimą teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Skiriant nepilnamečiui laisvės atėmimą, jo minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos straipsnio, pagal kurį kvalifikuojamas nusikaltimas, sankcijoje (apie tai plačiau žr. BK 91 str. komentarą). Laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti 10 metų (BK 90 str. 5 d.). Ši taisyklė taikoma ir tuomet, kai straipsnio, pagal kurį kvalifikuojamas nusikaltimas, sankcijos riba yra didesnė nei 10 metų. 6. Paskyręs terminuotą laisvės atėmimą teismas, remdamasis BK 75 str. arba 92 str., gali taikyti paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimą. 7. Laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Pataiso įstaigos tarpusavyje skiriasi nuteistųjų izoliacijos griežtumu bei teisine padėtimi. Mažiausias izoliacijos laipsnis ir švelniausia teisinė padėtis taikoma atvirose kolonijose, o didžiausias izoliacijos laipsnis ir griežčiausia teisinė padėtis – kalėjimuose. Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, apkaltinamajame nuosprendyje nustatydamas pataisos įstaigos rūšį. Teismas, parinkdamas bausmės atlikimo vietą, atsižvelgia į kaltininko asmenybę bei padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Vertindamas kaltininko asmenybę teismas turi atsižvelgti į asmens amžių, šeimos padėtį ir socialinius ryšius, išsilavinimą, sveikatą, turimą specialybę (profesiją), ankstesnius teistumus, elgesį darbe ir buityje bei t.t. (apie tai plačiau žr. BK 54 str. komentarą). Vertindamas padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą teismas turi atsižvelgti į nusikaltimo pobūdį (smurtinis, turtinis ir pan.), kaltės formą ir rūšį (tyčia, neatsargumas ir t.t.),nusikaltimo pavojingumą pagal BK 11 str. (apie tai plačiau žr. BK 11 str. ir 54 str. komentarus). 8. Baudžiamasis įstatymas nenustato griežtų ir formalių kriterijų, pagal kuriuos teismas parinktų pataisos įstaigos rūšį. Šiuo aspektu būtina turėti omenyje, kad pagrindine pataisos įstaigos rūšimi yra pataisos namai. Bausmės atlikimas atvirose kolonijose skirtinas asmenims, padariusiems neatsargius nusikaltimus, tyčinius nesunkius nusikaltimus, pirmą kartą nuteistiems už tyčinius apysunkius nusikaltimus ir pan. Bausmės atlikimas kalėjimuose skirtinas tik išimtiniais atvejais pilnamečiams asmenims, padariusiems tyčinius labai sunkius nusikaltimus. Baudžiamasis įstatymas nedraudžia teismui paskirti dalies bausmės atlikimą kalėjime, pvz. 3 arba 5 metus, po to perkeliant nuteistąjį į pataisos namus. 9. Laisvės atėmimo bausmės terminas skaičiuojamas metais, mėnesiais ir dienomis. Į laisvės atėmimo laiką įskaitomas kardomojo kalinimo (suėmimo) bei priverčiamosios medicinos priemonės taikymo laikas (BK 66 str. ir 76 str. 3 d.). 10. Atleisti nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą galima dėl ligos (BK 76 str.), taikant lygtinį atleidimą nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies pakeitimą švelnesne bausme (BK 77 str.), amnestijos (BK 78 str.) ir malonės (BK 79 str. tvarka. 11. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas. 51 straipsnis. Laisvės atėmimas iki gyvos galvos 1. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę teismas skiria šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais. 2. Jeigu baudžiamasis įstatymas numato galimybę švelninti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, sušvelnintos laisvės atėmimo bausmės terminas negali būti trumpesnis negu dvidešimt penkeri metai. 3. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas. 1. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė yra nuteistojo izoliavimas nuo visuomenės neribotam laikui, laikant jį specialiai tam skirtose pataisos įstaigose. Ši bausmė gali būti skiriama tik labai sunkų nusikaltimą padariusiam asmeniui. BK 90 str. nenumato šios bausmės skyrimo nepilnamečiams galimybę. 2. Laisvės atėmimas iki gyvos galvos gali būti paskirtas tik tais atvejais, kai jis numatytas straipsnio, pagal kurį kvalifikuojamas nusikaltimas, sankcijoje. Laisvės atėmimas iki gyvos galvos yra pati griežčiausia bausmė, todėl ji yra numatyta tik 11 straipsnių sankcijose – tai už genocidą (BK 99 str.), tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis (BK 100 str.), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymą (BK 101 str.), agresiją (BK 110 str.), draudžiamą karo ataką sunkinančiomis aplinkybėmis (BK 111 str. 2 d.), kėsinimąsi į Lietuvos Respublikos Prezidento gyvybę (BK 115 str.), kėsinimąsi į kitos valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos atstovo gyvybę (BK 116 str.), nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis (BK 129 str. 2 d.), nusikalstamą susivienijimą sunkinančiomis aplinkybėmis (BK 249 str. 3 d.), teroro aktą sunkinančiomis aplinkybėmis (BK 250 str. 2 d.), orlaivio užgrobimą sunkinančiomis aplinkybėmis (BK 251 str. 4 d.). Be to, ši bausmė straipsnių sankcijose visais atvejais numatyta kaip alternatyva terminuotam laisvės atėmimui. 3. Teismas, paskyręs laisvės atėmimą iki gyvos galvos, privalo nustatyti ir šios bausmės atlikimo vietą. Baudžiamasis įstatymas nenurodo, kokioje pataisos įstaigoje turi būti atliekama ši bausmė, todėl teismas privalo vadovautis bendrais bausmės atlikimo vietos parinkimo kriterijais (žr. BK 50 str. komentarą). 4. Jeigu baudžiamasis įstatymas numato galimybę švelninti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, sušvelnintos laisvės atėmimo bausmės terminas negali būti švelnesnis negu 25 metai. BK numato šias laisvės atėmimo iki gyvos galvos švelninimo galimybes – tai 1) amnestija (BK 78 str.) ir 2) malonė (BK 79 str.). Tiek Seimas amnestijos aktu, tiek ir Respublikos Prezidentas, švelnindami laisvės atėmimą iki gyvos galvos, gali šią bausmę tik pakeisti į terminuotą laisvės atėmimą. Be to, toks laisvės atėmimas negali būti trumpesnis negu 25 metai. Į šį 25 metų terminą įskaitomas kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas (BK 66 str.), priverčiamosios medicinos priemonės laikas (BK 76 str. 3 d.) bei laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės metu atliktas laikas. 5. Teismas, skirdamas bausmę už kelias nusikalstamas veikas (BK 63 str.) arba kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika (BK 64 str.), jei už vieną nusikaltimą paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, subendrindamas galutinę bausmę gali taikyti tik bausmių apėmimą. 6. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas. 52 straipsnis. Juridinio asmens veiklos apribojimas Teismas, skirdamas juridinio asmens veiklos apribojimo bausmę, uždraudžia juridiniam asmeniui verstis tam tikra veikla ar įpareigoja uždaryti tam tikrą juridinio asmens padalinį. Juridinio asmens veikla gali būti apribota nuo vienerių iki penkerių metų. Šios bausmės terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais. 1. Juridinio asmens veiklos apribojimas yra bausmė, taikoma juridiniams asmenims. Šios bausmės esmę sudaro terminuotas draudimas verstis tam tikra veikla arba įpareigojimas uždaryti tam tikrą juridinio asmens padalinį. 2. D r a u d i m a s v e r s t i s t a m t i k r a v e i k l a yra terminuotas uždraudimas užimti tam tikros veikos, kuria faktiškai užsiima juridinis asmuo, rūšimi, pvz., prekyba ginklais, vaistų gamyba ir pan. Jei juridiniam asmeniui uždraudžiama užsiimti tam tikra veikla, kuriai būtinas leidimas (licencija), tai atitinkamos valstybės ar savivaldybių institucijos ar įstaigos arba kitos įstaigos ar organizacijos, įgaliotos išduoti leidimus (licencijas), privalo panaikinti išduotus leidimus (licencijas) tos veiklos rūšiai. 3. Į p a r e i g o j i m a s u ž d a r y t i t a m t i k r ą j u r i d i n i o a s m e n s p a d a l i n į yra terminuotas juridinio asmens filialo, atstovybės ar kito padalinio veiklos nutraukimas (uždarymas). J u r i d i n i o a s m e n s f i l i a l u pagal CK 2.53 str. yra struktūrinis juridinio asmens padalinys, turintis savo buveinę ir atliekantis visas arba dalį juridinio asmens funkcijų. J u r i d i n i o a s m e n s a t s t o v y b e pagal CK 2.56 str. yra juridinio asmens padalinys, turintis savo buveinę ir turintis teisę atstovauti juridinio asmens interesams ir juos ginti, sudaryti sandorius bei atlikti kitus veiksmus juridinio asmens vardu, vykdyti eksporto ir importo operacijas, tačiau tik tarp užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų, įsteigusių atstovybę, arba su ja susijusių įmonių, įstaigų ar organizacijų ir atstovybės. Nei filialas, nei atstovybė nėra juridinis asmuo. Kitu juridinio asmens padaliniu laikytini skyrius, departamentas, tarnyba ir pan., atliekantys bent dalį juridinio asmens funkcijų. Ši bausmė negali būti taikoma juridinio asmens vidinę veiklą užtikrinantiems ar ją aptarnaujantiems padaliniams, pvz., buhalterijai, sekretoriatui ir pan. Esant pagrindui šiuo atveju taikytina juridinio asmens likvidavimo bausmė (apie tai žr. BK 53 str. komentarą). 4. Teismas, skirdamas šią bausmę, nuosprendyje turi konkrečiai įvardinti tam tikros veiklos, kuria uždraudžia užsiimti, rūšį arba padalinį, kurį įpareigojama uždaryti. 5. Juridinio asmens veiklos apribojimas gali būti skiriamas nuo 1 iki 5 metų. Bausmės terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais. 6. Atleisti nuo juridinio asmens veiklos apribojimo prieš terminą galima tik amnestijos (BK 78 str.) arba malonės (BK 79 str.). 7. Juridinio asmens veiklos apribojimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas. 53 straipsnis. Juridinio asmens likvidavimas Teismas, skirdamas juridinio asmens likvidavimo bausmę, įpareigoja juridinį asmenį per teismo nustatytą terminą nutraukti visą ūkinę, komercinę, finansinę ar profesinę veiklą ir uždaryti visus juridinio asmens padalinius. 1. Juridinio asmens likvidavimas yra griežčiausia bausmė, taikoma juridiniams asmenims. Šios bausmės esmę sudaro įpareigojimas per teismo nustatytą terminą nutraukti visą ūkinę, komercinę, finansinę ar profesinę veiklą ir uždaryti visus juridinio asmens padalinius. 2. Juridinio asmens likvidavimas sukelia rimtus padarinius ne tik jo savininkui, bet ir kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims, pvz. darbuotojams, kurie turi būti atleisti iš darbo, kreditoriams, skolininkams, partneriams ir pan., todėl teismas šią bausmę turėtų skirti tik išimtiniais atvejais, kai juridinis asmuo sistemingai daro nusikalstamas veikas, veikia kaip priedanga nusikalstamoms veikoms ir pan. 3. Teismas, skirdamas šią bausmę, privalo nustatyti terminą, per kurį turi būti likviduotas juridinis asmuo. Nustatant šį terminą teismas privalo atsižvelgti į juridinio asmens vykdomos veiklos rūšis, juridinio asmens dydį bei darbuotojų skaičių ir pan. 4. Juridinio asmens likvidavimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas. 100 straipsnis. Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis Tas, kas tyčia, vykdydamas ar remdamas valstybės ar organizacijos politiką, dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėjo civilius ir juos žudė arba sunkiai sutrikdė jų sveikatą; sudarė tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė žmonių žūtį; prekiavo žmonėmis; deportavo gyventojus; kankino, žagino, įtraukė į seksualinę vergovę, vertė užsiimti prostitucija, priverstinai apvaisino ar sterilizavo; persekiojo kurią nors žmonių grupę ar bendriją dėl politinių, rasinių, nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių, lyties ar kitų motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė; žmones sulaikė, areštavo ar kitaip atėmė jų laisvę, kai toks laisvės atėmimas nepripažįstamas, ar nepranešė apie žmonių likimą arba buvimo vietą; vykdė apartheido politiką, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 1. Komentuojamas straipsnis numato atsakomybę už tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis. Šiame straipsnyje numatytos veikos, remiantis 1998 m. Romos Tarptautinio baudžiamojo teismo statutu, sudaro nusikaltimų žmoniškumui sistemą. 2. Komentuojamo nusikaltimo objektas – tai visuotinai pripažinta elgesio su žmonėmis, jų grupėmis ar bendrijomis tvarka. Papildomu objektu gali žmogaus gyvybė ar sveikata, seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas ir pan. 3. Nusikaltimo dalyku (nukentėjusiaisiais) yra civiliai, moterys arba žmonių grupė ar bendrija. Pažymėtina, kad šio nusikaltimo kvalifikavimui reikšmingas nukentėjusiųjų skaičius, nes šiame straipsnyje numatytos veikos turi būti padaromos dideliu mastu. D i d e l i s m a s t a s yra vertinamasis požymis, kuris turi būti nustatinėjamas kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į nukentėjusiųjų skaičių, teritorijos, kurioje padaromos veikos, dydį, dalyvaujančių veikose asmenų skaičių ir pan. Šiame straipsnyje numatytos veikos, padarytos prieš pavienius asmenis, turėtų būti kvalifikuojamos kaip nusikalstamos veikos žmogaus gyvybei ar sveikatai, laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui ir pan. 4. Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis gali pasireikšti tokio pobūdžio veikomis, kaip: - civilių žudymas ar sunkių sveikatos sutrikdymų padarymas; - sudarymas tokių gyvenimo sąlygų, kurios lėmė žmonių žūtį; - prekiavimas žmonėmis; - gyventojų deportavimas; kankinimas, žaginimas, įtraukimas į seksualinę vergovę, vertimas užsiimti prostitucija, priverstinis apvaisinimas ar sterilizacija; - žmonių grupės ar bendrijos persekiojimas dėl politinių, rasinių, nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių, lyties ar kitų motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė; - žmonių sulaikymas, areštas ar kitoks laisvės atėmimas, kai toks laisvės atėmimas nepripažįstamas, ar nepranešimas apie žmonių likimą ar buvimo vietą; - apartheido politikos vykdymas. 5. Visos paminėtos veikos turi būti padaromos vykdant arba remiant valstybės ar organizacijos politiką, dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėjant civilius. Valstybės ar organizacijos politikos vykdymu laikomas valstybės valdžios institucijų (ar organizacijos) politinių nuostatų, kurios gali būti tiek viešai deklaruojamos, tiek ir neskelbiamos, įgyvendinimas. V a l s t y b ė s a r o r g a n i z a c i j o s p o l i t i k o s r ė m i m u laikoma tiesioginė parama ar pagalba, taip pat dalyvavimas valstybės valdžios institucijų ar organizacijos politinių nuostatų įgyvendinime. Politines nuostatas įgyvendinti gali ir pačios valstybės institucijos, pvz., ginkluotosios pajėgos, policija, slaptosios tarnybos ir pan., ir nevalstybinės organizacijos. O r g a n i z a c i j a pripažįstama bet kokia žmonių grupė, kurią vienija tam tikras veiklos tikslų bendrumas ir vidinė hierarchinė struktūra. Šiuo atveju reikšmės neturi tai, ar valstybė pripažįsta ar ne šią organizaciją, taip pat organizacijos struktūra, narių skaitlingumas ir pan. Apie didelio masto požymį plačiau žr. šio straipsnio komentaro 3 punktą. S i s t e m i n g u c i v i l i ų u ž p u l d i n ė j i m u laikomas daugiaepizodis, kurį sudaro nemažiau kaip 3 kartai, paminėtų veikų padarymas prieš civilius, moteris arba žmonių grupes ar bendrijas. Šiuo atveju sistemingumui reikšmės neturi tai, ar užpuldinėjami tie patys civiliai, moterys arba žmonių grupės ar bendrijos ar skirtingi, taip pat ar padaromos analogiškos ar skirtingos veikos. 6. Žudymu laikoma veika, kurios padariniai yra kitų žmonių mirtis. Žudyti galima tiek aktyviais veiksmais, tiek ir neveikimu (apie tai plačiau žr. BK 129 str. komentarą). 7. Sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padaromas tiek veiksmais, tiek ir neveikimu. Būtinas šio pobūdžio veikos požymis – tai žala žmonių sveikatai (žmogaus kūno audinių ir organų anatominės sandaros arba fiziologinės funkcijos pažeidimas). Žala sveikatai gali būti sukelta fiziniu, mechaniniu, cheminiu, terminiu, biologiniu ir kitokiu poveikiu žmogaus kūnui arba kitaip sutrikdant fiziologines žmogaus organizmo funkcijas – užkrečiant liga ar ligą sukeliančia infekcija ar kitaip susargdinant. Sveikatos sutrikdymas turi būti sunkus, t.y. dėl to nukentėję asmenys turi netekti regos, klausos, kalbos vaisingumo, nėštumo ar kitaip sunkiai suluošintas, susirgti sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarasti didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba turi būti nepataisomai subjauroti nukentėjusiųjų kūnai (apie šiuos požymius plačiau žr. BK 135 str. komentarą). 8. S u d a r y m u t o k i ų g y v e n i m o s ą l y g ų, k u r i o s l ė m ė ž m o n i ų ž ū t į, laikomi bet kokie veiksmai, kuriais sudaromos tokios gyvenimo sąlygos, kurios lemia žmonių mirtį per tam tikrą laikotarpį, pvz., maisto arba vandens atėmimu, neleidimu miegoti, apgyvendinimu labai šaltose arba karštose patalpose, draudimu gauti būtiną medicinos pagalbą ir pan. Pabrėžtina, kad minėtos sąlygos turi nulemti žmonių žūtį tik po tam tikro laikotarpio. Jeigu žmonės dėl tokių sąlygų žūsta iš karto, tai tokia veika kvalifikuojama kaip civilių žudymas. 9. P r e k i a v i m u ž m o n ė m i s laikomas žmonių pardavimas, pirkimas arba kitoks perleidimas (pvz., mainai, dovanojimas, nuoma ir pan.) siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos (apie tai plačiau žr. BK 147 str. komentarą). 10. G y v e n t o j ų d e p o r t a v i m u laikomas priverstinis, laikinas ar nuolatinis žmonių perkėlimas iš teritorijos, kurioje jie teisėtai gyvena, į kitą teritoriją be jokio tarptautinės teisės leidžiamo pagrindo. Tarptautinė teisė leidžia perkelti žmones iš teritorijos, kurioje jie gyvena, tik tais atvejais, kai tai daroma šių žmonių interesais, pvz., siekiant apsaugoti juos nuo karo ar ginkluoto konflikto veiksmų, kitokio neigiamo poveikio žmonėms galimybės ir pan. 11. K a n k i n i m u laikomas tyčinis stipraus fizinio skausmo ar dvasinių kančių sukėlimas nukentėjusiesiems, kurie yra suimti arba kuriuos kaltininkas kontroliuoja. Kankinimas yra aukščiausia nežmoniško elgesio forma, todėl jo konstatavimui pakanka ir vienkartinio akto. Pažymėtina, kad kankinimu nepripažįstamas skausmas ar kančios, kurios kyla iš teisėtų sankcijų ar yra tų sankcijų neatskiriama dalis, arba kyla atsitiktinai. Kankinimas galimas tiek veiksmais, pvz., mušimas, deginimas, šaldymas, draskymas ir pan., tiek ir neveikimu, pvz., marinimas badu ir pan. Kankinimui būtini būdingi tam tikri žiaurumo požymiai, pvz., egzekucijų viešumas, paniekinamas požiūris į žmones ar jų grupę ir pan. 12. Ž a g i n i m u laikomas lytinis santykiavimas su asmeniu prieš jo valią panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuo pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle (apie tai plačiau žr. BK 149 str. komentarą). 13. Į t r a u k i m u į s e k s u a l i n ę v e r g o v ę laikomas neteisėtas laisvės atėmimas asmeniui, siekiant lytiškai santykiauti su juo arba kitokiais, pvz., analiniu, oraliniu, inter femora (neįsiskverbiant) ir pan. būdais patenkinti lytinę aistrą. 14. V e r t i m u u ž s i i m t i p r o s t i t u c i j a laikomas priverstinis asmens lenkimas lytiškai santykiauti arba kitokiais, pvz., analiniu, oraliniu, inter femora (neįsiskverbiant) ir pan. būdais patenkinti lytinę aistrą už pinigus, materialinį arba kitokį atlyginimą. 15. P r i v e r s t i n i u a p v a i s i n i m u laikomas neteisėtas laisvės atėmimas moteriai, kuri buvo priverstinai apvaisinta, tuo siekiant pakeisti gyventojų etninę sudėtį arba padaryti kitus rimtus tarptautinės teisės pažeidimus. 16. P r i v e r s t i n i u s t e r i l i z a v i m u laikomas priverstinis moters arba vyro vaisingumo panaikinimas, paliekant lytinę liaukų hormoninę veiklą, tuo siekiant pakeisti gyventojų etninę sudėtį arba padaryti kitus rimtus tarptautinės teisės pažeidimus. 17. Ž m o n i ų g r u p ė s a r b e n d r i j o s p e r s e k i o j i m u dėl politinių, rasinių, nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių, lyties ar kitų motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė, laikomas tam tikrų žmogaus teisių ar laisvių atėmimas arba rimtas apribojimas, prieštaraujantis tarptautinei teisei, tam tikrai žmonių grupei ar bendrijai dėl politinių, rasinių, nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių ar kitų motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė, pvz., neįgalumo, seksualinės orientacijos ir pan. Žmonių grupės ar bendrijos persekiojimas gali pasireikšti atimant arba ribojant bet kurias žmogaus politines, ekonomines, socialines ir pan. teises ar laisves be tarptautinėje teisėje leidžiamo pagrindo, pvz., atimant pasyvią rinkimų teisę, draudžiant vartoti nacionalinę kalbą, ribojant teisę kreiptis į teismą ir pan. 18. Ž m o n i ų s u l a i k y m u, a r e š t u a r k i t o k i u l a i s v ė s a t ė m i m u, k a i t o k s l a i s v ė s a t ė m i m a s n e p r i p a ž į s t a m a s, laikomas bet koks teisėtas ar neteisėtas laisvės atėmimas žmonėms, kurį vykdo, leidžia arba remia valstybė ar politinė organizacija, kai vėliau atsisakoma pripažinti tokį laisvės atėmimo faktą arba nepranešama apie žmonių, iš kurių atimta laisvė, likimą arba buvimo vietą. 19. N e p r a n e š i m u a p i e ž m o n i ų l i k i m ą a r b u v i m o v i e t ą pripažįstamas nepateikimas ilgą laiką informacijos apie žmonių, iš kurių atimta laisvė, likimą arba buvimo vietą siekiant atimti iš šių žmonių teisę pasinaudoti teisine gynyba. Nepateikimas gali pasireikšti tiek visišku informacijos neteikimu, tiek ir klaidingos arba nepilnos informacijos pateikimu. 20. A p a r t h e i d o p o l i t i k o s v y k d y m u laikomas nežmoniškos veikos, pagal savo pobūdį atitinkančios šio str. komentaro 4 punkte nurodytas veikas ir kurias padaro institucinis apartheido režimas, pagrįstas vienos rasės viešpatavimu prieš kitą rasinę grupę ar grupes. Šiomis veikomis turi būti siekiama išsaugoti apartheido režimą. 21. Tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau jos metu atsiradę padariniai atskirai nekvalifikuojami. Į juos atsižvelgiama parenkant ir skiriant bausmę. 22. Šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būdinga tik tiesioginė tyčia, t.y. kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą ir to siekia. Pažymėtina, kad kaltininkas privalo suvokti, kad veiką daro vykdant arba remiant valstybės ar organizacijos politiką, dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėjant civilius. Kiti subjektyviosios pusės požymiai nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau į juos turi būti atsižvelgiama parenkant ir skiriant bausmę. 23. Tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis subjektu gali būti fizinis asmuo, sulaukęs 18 metų. Jeigu šį nusikaltimą padarė arba bendrininkavo padarant asmenys nuo 14 iki 18 metų, tai jie traukiami baudžiamojon atsakomybėn už atskirų veikų, įeinančių į šio nusikaltimo sudėtį (pvz., nužudymą, išžaginimą, prekybą žmonėmis ir pan.), padarymą vadovaujantis BK 13 str. 1 ir 2 dalies reikalavimais. 24. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 6 dalį priskiriamas labai sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą). 25. Komentuojam nusikaltimui pagal BK 95 str. 3 dalį nėra senaties (apie tai plačiau žr. BK 95 str. komentarą). 26. Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis nuo panašių nusikalstamų veikų atribojamas pagal tai, kad šis nusikaltimas padaromas vykdant ar remiant valstybės ar organizacijos politiką, dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėjant civilius. 27. Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 28. Šis straipsnis pagal BK 3 str. 3 dalį turi grįžtamąją galią (apie tai plačiau žr. BK 3 str. komentarą). 101 straipsnis. Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas Tas, kas tarptautinio ginkluoto konflikto, okupacijos ar aneksijos metu pažeisdamas tarptautinės humanitarinės teisės normas įsakė žudyti ar žudė: asmenis, kurie kapituliavo sudėdami ginklus arba neturėdami kuo priešintis; sužeistus asmenis, ligonius ar žūvančio laivo jūreivius; karo belaisvius; okupuotoje, aneksuotoje, užgrobtoje ar karo veiksmų teritorijoje buvusius civilius ar kitus asmenis, kuriems karo metu suteikiama tarptautinė apsauga, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 1. Keturios 1949 m. Ženevos konvencijos dėl karo aukų gynimo (dėl sužeistųjų ir ligonių veikiančiose armijose padėties gerinimo; dėl sužeistųjų ir ligonių veikiančiose armijose padėties gerinimo; dėl sužeistųjų, ligonių bei asmenų, ištiktų laivo avarijų, esančių ginkluotųjų pajėgų sudėtyje, gerinimo; dėl elgesio su karo belaisviais; dėl civilių gyventojų apsaugos karo metu) bei du 1977 m. papildomi Protokolai (dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos; dėl netarptautinio pobūdžio ginkluotų aukų apsaugos), kuriuos Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 2000 m. gegužės 2 d. (VŽ, 2000, Nr.63-1905, 1906, 1907, 1908, 1909, 1910), numato valstybėms – šių sutarčių dalyvėms – pareigą savo nacionaliniuose įstatymuose numatyti atsakomybę už šiose sutartyse įvardytus karo nusikaltimus. Atsižvelgiant į šiuos tarptautinės humanitarinės teisės reikalavimus, BK 101-113 straipsniai numato atsakomybę už karo nusikaltimus. Pažymėtina, kad 1998 m. liepos 17 d. Romoje buvo priimtas Jungtinių Tautų Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas, kuris išplėtė ir kodifikavo visus karo nusikaltimus vienoje tarptautinėje sutartyje. Šią sutartį Lietuvos Respublika pasirašė 1998 m. gruodžio 10 d. Tuo tarpu jos ratifikavimas siejamas su šio BK įsigaliojimu. 2. Komentuojamos nusikaltimo sudėties objektas – tai visuotinai pripažinta elgesio su civiliais, karo belaisviais ar kitais asmenimis, kuriems suteikiama tarptautinė apsauga, tvarka. Be to, ši sudėtis turi ir papildomą objektą – tai kito žmogaus gyvybė. 3. Nusikaltimo dalyku yra: 1) asmenys, kurie kapituliavo sudėdami ginklus ar neturėdami kuo priešintis; 2) sužeistieji, ligoniai arba žūvančio karo laivo jūreiviai; 3) karo belaisviai; ir 4) okupuotoje, aneksuotoje, užgrobtoje ar karo veiksmų teritorijoje buvę civiliai ar kiti asmenys, kuriems karo metu suteikiama tarptautinė apsauga. Nukentėjusiųjų skaičius įtakos nusikaltimo kvalifikavimui neturi, tačiau į jį atsižvelgiama parenkant ir skiriant bausmę. 4. A s m e n i m i s, k u r i e k a p i t u l i a v o s u d ė d a m i g i n k l u s a r n e t u r ė d a m i k u o p r i e š i n t i s (h o r s d e c o m b a t), laikomas bet kuris asmuo, kuris yra: a) priešiškos šalies valdžioje; b) aiškiai pareiškęs norą pasiduoti į nelaisvę arba be sąmonės ar kokiu nors kitu būdu išėjęs iš rikiuotės dėl sužeidimo ar ligos ir todėl negalintis gintis. Įsidėmėtina, kad šiuo atveju toks asmuo privalo susilaikyti nuo bet kokių priešiškų veiksmų ir nesistengti pabėgti. Šiai asmenų kategorijai, remiantis 1977 m. 1-uoju papildomu protokolu, reikia priskirti asmenis, šokančius su parašiutu iš katastrofą patyrusio orlaivio (išskyrus oro desantininkus). Tokių asmenų negalima pulti, kol jie nenusileidžia priešiškos šalies kontroliuojamoje teritorijoje, neišreiškia savo noro pasiduoti ir jeigu jie akivaizdžiai neatlieka priešiškų veiksmų. 5. S u ž e i s t a i s i a i s i r l i g o n i a i s pripažįstami asmenys - kariškiai ir civiliai, kuriems dėl traumų, ligų ar kitų fizinių ar psichinių negalavimų būtina medicinos pagalba ar priežiūra, ir kurie susilaiko nuo bet kokių priešiškų veiksmų. Į šią kategoriją patenka nėščios moterys, naujagimiai ir kiti asmenys, kuriems nedelsiant gali prireikti medicinos pagalbos ar priežiūros, jeigu jie susilaiko nuo bet kokių priešiškų veiksmų. 6. Ž ū v a n č i o k a r o l a i v o j ū r e i v i a i s pripažįstami asmenys - kariškiai ir civiliai, kuriems gresia pavojus dėl jūroje ar kituose vandenyse ištikusios laivo ar lėktuvo, kuriuo jie keliavo, nelaimės, jeigu jie susilaiko nuo bet kokių priešiškų veiksmų. 7. K a r o b e l a i s v i ų sąvoka pateikiama 3-iosios 1949 m. Ženevos konvencijos dėl karo belaisvių priežiūros 4 straipsnyje. Jais pripažįstami asmenys, patekę į priešo rankas: - konflikto šalių ginkluotųjų pajėgų nariai, milicijos arba savanorių padalinių, įeinančių į šias ginkluotąsias pajėgas, nariai; - kitų milicijos ir savanorių junginių nariai (taip pat ir organizuoto pasipriešinimo judėjimų), priklausantys konflikto šaliai ir veikiantys savo teritorijoje arba už savo teritorijos ribų (net jei ši teritorija yra okupuota), jeigu jie atitinka šias sąlygas: a) jiems vadovauja asmuo, atsakingas už pavaldinius; b) jie nešioja iš toli matomus skiriamuosius ženklus; c) jie atvirai nešioja ginklus; d) vykdydami operacijas laikosi kariavimo taisyklių ir papročių; - reguliarių ginkluotųjų pajėgų, pavaldžių priešo nepripažintai Vyriausybei ar valdžiai, nariai; - asmenys, lydintys ginkluotąsias pajėgas, bet neįeinantys į jų sudėtį, pvz., karinių lėktuvų komandos nariai, karo korespondentai, įvairių tarnybų, besirūpinančių ginkluotųjų pajėgų aptarnavimu, atstovai, gavę leidimą iš lydimų ginkluotųjų pajėgų ir turintys atitinkamą identifikacinę kortelę; - konflikto šalių laivų ir civilių lėktuvų komandų nariai, kuriems pagal bet kurios kitos tarptautinės sutarties nuostatas netaikomos palankesnės priežiūros taisyklės; - neokupuotos teritorijos gyventojai, kurie, priartėjus priešininkui, spontaniškai pasipriešina ginklu, nesuspėję susiformuoti į reguliarius ginkluotųjų pajėgų dalinius, jei jie atvirai nešioja ginklus ir laikosi kariavimo taisyklių bei papročių. 8. Įsidėmėtina, kad karo belaisviais nepripažįstami šnipai ir samdiniai. Š n i p u laikomas asmuo, veikiąs slaptai ar melagingai, apgaulingai siekdamas surinkti žinias kitos kariaujančios šalies veiksmų rajone. Šnipu nelaikomas žvalgas, kuris priešo teritorijoje veikia apsirengęs savo karine uniforma. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tuo atveju, jei šnipas sėkmingai baigia savo misiją ir prisijungia prie savo ar sąjungininkų ginkluotųjų pajėgų, tai vėlesnis jo sulaikymas neatima iš jo karo belaisvio statuso dėl jo anksčiau atliktų špionažo veiksmų. S a m d i n i u laikomas asmuo, kuris 1) specialiai pasamdytas kovoti ginkluotame konflikte; 2) tiesiogiai dalyvauja kariniuose veiksmuose; 3) gauna aiškiai didesnį atlyginimą, nei tos šalies ginkluotųjų pajėgų kariškiai; 4) nėra konflikte dalyvaujančios šalies pilietis ar gyventojas; 5) nėra konflikto šalies ginkluotųjų pajėgų narys ir 6) nėra oficialiai siųstas konflikte nedalyvaujančios šalies ginkluotųjų pajėgų narys. 9. C i v i l i a i s pripažįstami visi asmenys, kurie nėra ginkluotųjų pajėgų nariais (kombatantais), esantys okupuotoje, aneksuotoje, užgrobtoje ar karo veiksmų teritorijoje. Pabrėžtina, kad visais atvejais, jei kyla abejonių, ar asmuo turi karo belaisvio, arba civilio statusą, laikoma, kad toks asmuo yra karo belaisvis arba civilis. Šis statusas asmeniui garantuojamas iki tol, kol bus nustatytas tikrasis jo statusas. 10. K i t a i s a s m e n i m i s, k u r i e m s k a r o m e t u s u t e i k i a m a t a r p t a u t i n ė a p s a u g a, laikomi gydytojai ir medicinos personalas, kulto tarnai, Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Liūto ir Saulės ar Raudonojo Pusmėnulio organizacijų atstovai, kitų savanoriškų organizacijų atstovai ir pan., esantys okupuotoje, aneksuotoje, užgrobtoje ar karo veiksmų teritorijoje. 11. Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas gali pasireikšti įsakymu žudyti arba žudymu. 12. Į s a k y m u ž u d y t i laikomas privalomas vado (karinio viršininko) raštiškas ar žodinis nurodymas pavaldiems kariams atlikti tokius veiksmus, kurių padariniai yra kito žmogaus mirtis. 13. Ž u d y m u laikoma veika, kurios padariniai yra kito žmogaus mirtis. Žudyti įmanoma tiek aktyviais veiksmais, pvz. šaunant, mušant ir pan., tiek ir neveikimu, pvz. neduodant maisto arba nesuteikiant medicinos pagalbos ir pan. (apie tai plačiau žr. BK 129 str. komentarą). Įsakymo žudyti ir žudymo sudėtis yra formali, tačiau jos metu atsiradę padariniai atskirai nekvalifikuojami. Į juos atsižvelgiama parenkant ir skiriant bausmę. 14. Šiai nusikaltimo sudėčiai būdingas privalomas objektyviosios pusės požymis – tai nusikaltimo padarymo laikas. Įsakymas žudyti arba žudymas užtrauks baudžiamąją atsakomybę pagal BK 101 str. tik tuomet, kai jis padaromas karo, tarptautinio ginkluoto konflikto, okupacijos ar aneksijos metu. Pažymėtina, kad tarptautinės sutartys nepateikia “karo” ir “ginkluoto konflikto” sampratos. 1949 m. Ženevos konvencijos skelbia, kad jos taikomos “visais paskelbto karo arba bet kokio kito ginkluoto konflikto, kuris gali kilti tarp dviejų ir daugiau šalių (net ir tuo atveju, kai viena iš jų nepripažįsta karo būvio), atveju.” 15. K a r u pagal Karo padėties įstatymą (VŽ, 2000, Nr.52-1482) pripažįstamas paskelbtas karas ar bet kuris kitas tarptautinis ginkluotas konfliktas, kurio dalyje yra Lietuvos Respublika. Karo padėties įvedimo Lietuvoje pagrindus ir tvarką nustato Konstitucijos 142 str. ir Karo padėties įstatymas. Konstitucijos 142 str. numato, kad karo padėtį Lietuvoje įveda Seimas, “kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus.” Ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė Lietuvos valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, karo padėtį visoje valstybėje ar jos dalyje gali įvesti Respublikos Prezidentas. Tokį Respublikos Prezidento sprendimą turi patvirtinti (arba panaikinti) Lietuvos Respublikos Seimas. 16. T a r p t a u t i n i u g i n k l u o t u k o n f l i k t u laikytinas bet koks ginkluotas konfliktas tarp dviejų ar daugiau valstybių. Ginkluoto konflikto padėčiai jokios reikšmės neturi tai, ar jis teisiškai pagrįstas, ar ne (pvz., agresijos aktas ir pan.); ar jam priešinamasi, ar ne; okupuotos teritorijos dydis; sužeistųjų ar karo belaisvių skaičius ir pan. Tarptautinė humanitarinė teisė pripažįsta dvi skirtingas ginkluoto konflikto rūšis - tai tarptautinis ir vidinis ginkluotas konfliktas. Šių dviejų rūšių skiriamasis požymis yra valstybės siena: karas tarp dviejų ar daugiau valstybių pripažįstamas tarptautiniu ginkluotu konfliktu, o karas vienos valstybės teritorijoje laikomas vidiniu ginkluotu konfliktu (arba pilietiniu karu). 1998 m. Romos Tarptautinio baudžiamojo teismo statuto 8 str. ir 1977 m. 2-ojo papildomo Protokolo 1 str. vidinį ginkluotą konfliktą apibrėžia kaip “... konfliktą, kuris kyla vienos valstybės teritorijoje tarp valdžios ginkluotųjų pajėgų ir sukilėlių ginkluotųjų pajėgų ar kitų organizuotų ginkluotų grupių, kurioms vadovauja asmuo, atsakingas už pavaldinius, ir kurios kontroliuoja tam tikrą teritorijos dalį.” Vidiniu ginkluotu konfliktu nelaikomi vidaus tvarkos pažeidimai, tokie kaip neramumai, pavieniai ir sporadiški prievartos aktai arba kiti panašaus pobūdžio aktai. 17. O k u p a c i j a laikomas laikinas svetimos teritorijos užėmimas. Teritorija laikoma okupuota, jei ji iš tikrųjų yra priešo ginkluotųjų pajėgų valdžioje. Okupacijos režimas taikomas tik tai teritorijos daliai, kurioje nustatyta ir veikia priešo ginkluotųjų pajėgų valdžia. Atkreiptinas dėmesys, kad okupacijos būdas - panaudojant jėgą ar ne - neturi reikšmės okupacijos režimui. 18. A n e k s i j a laikomas svetimos valstybės dalies arba visos teritorijos prijungimas prie kitos valstybės teritorijos. Aneksija yra okupacijos tęsinys, kuris pasireiškia okupacijos įteisinimu – savo valstybės valdžios, valdymo ir teisminių institucijų įkūrimu, įstatymų galiojimo įvedimu ir pan. 19. Įsakymas žudyti arba žudymas gali būti padaromas tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas suvokia, kad dėl jo įsakymo arba veikos kitas žmogus gali mirti ir to siekia. Kiti subjektyviosios pusės požymiai – motyvas ir tikslas – nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau į juos būtina atsižvelgti parenkant ir skiriant bausmę. 20. Įsakymo žudyti subjektu gali būti vadas ( karinis viršininkas), o žudymo atveju – bet kuris karys. Pagal tarptautinės teisės nuostatas tik karys (kombatantas) yra teisėtas karinių veiksmų dalyvis, galintis naudoti jėgą, dėl ko žūva žmonės arba padaroma materialinė žala, ir jis neturi būti asmeniškai atsakingas už tokius veiksmus ar pasekmes. Kombatanto teisinė padėtis įpareigoja laikytis tarptautinės humanitarinės teisės, taikomos ginkluotų konfliktų metu, reikalavimų. Kombatantas, pažeidęs minėtus reikalavimus, teisinio kombatanto statuso nepraranda, tačiau šiuo atveju jis gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už karo nusikaltimų padarymą. Pagal 1949 m. Ženevos konvencijas ir 1977 m. papildomus Protokolus k o m b a t a n t a i s pripažįstami: 1) visų ginkluotųjų pajėgų, grupių ar padalinių, kuriems vadovauja asmuo, atsakingas už pavaldinius, nariai. Ginkluotosiose pajėgose turi galioti vidinė drausmės sistema, kuri atitiktų tarptautinę humanitarinę teisę, taikomą ginkluoto konflikto metu; 2) milicijos ir savanorių junginių nariai, jei jie atitinka šias sąlygas: - jiems vadovauja asmuo, atsakingas už pavaldinius; - jie nešioja iš toli matomus skiriamuosius ženklus; - jie atvirai nešioja ginklus; ir - vykdydami operacijas laikosi kariavimo taisyklių bei papročių. 3) pasipriešinimo judėjimų ir ginkluotųjų pajėgų, pavaldžių priešo nepripažintai valdžiai, nariai. (Pažymėtina, kad privačios armijos, teroristų grupės arba individualus teroristas nepatenka į šią grupę, nes jie nepavaldūs jokioms oficialioms ginkluotosioms pajėgoms.); 4) neokupuotos teritorijos gyventojai, kurie, priartėjus priešininkui, spontaniškai pasipriešina ginklu, nesuspėję susiformuoti į reguliarius ginkluotųjų pajėgų dalinius, jei jie atvirai nešioja ginklus ir laikosi tarptautinių kariavimo taisyklių bei papročių. Šios teisės gyventojai netenka, kai tik priešo ginkluotosios pajėgos pradeda kontroliuoti teritoriją, nes karo teisė draudžia civiliams, gyvenantiems okupuotoje teritorijoje, ginklu priešintis okupacinei valdžiai. 21. 1977 m. 1-asis papildomas Protokolas numato vieną išimtį, pagal kurią medicinos personalas ir kulto tarnai nelaikomi kombatantais net ir tuo atveju, kai jie yra ginkluotųjų pajėgų nariais. 22. Tarptautinė humanitarinė teisė reikalauja, kad kombatantai turėtų iš toli matomus skiriamuosius ženklus ir atvirai nešiotų ginklus. Praktikoje ginkluotųjų pajėgų atstovai iš civilių išsiskiria nešiodami uniformą. Antra vertus, uniforma nėra privalomas ir esminis kombatanto požymis, išskiriantis jį iš civilių asmenų. 1977 m. 1-asis papildomas Protokolas reikalauja, kad kombatantai išsiskirtų iš civilių asmenų - jie privalo atvirai nešioti ginklą kiekvieno karinio susidūrimo metu ir tada, kai juos, prieš puolimą atliekant ginkluotųjų pajėgų išdėstymą mato priešininkas. Šio reikalavimo galima nesilaikyti tik tais atvejais, kai dėl puolimo pobūdžio ginkluotas kombatantas negali išsiskirti (tačiau ir šiais atvejais būtinas atviras ginklo nešiojimas prieš ataką ar karinius veiksmus). Be to, kombatantas turi visur ir visada laikytis kariavimo taisyklių ir papročių. 23. Remiantis tarptautine humanitarine teise, tikslią valstybės ginkluotųjų pajėgų nario sąvoką turi apibrėžti nacionaliniai įstatymai. L i e t u v o s g i n k l u o t o s i o m i s p a j ė g o m i s pagal Karo padėties įstatymą ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu (VŽ, 1996, Nr.2-16) patvirtintus nacionalinio saugumo užtikrinimo pagrindus laikomos Lietuvos kariuomenė ir karo padėties metu priskirtos kitos ginkluotosios pajėgos: 1) valstybės sienos apsaugos tarnyba; 2) specializuoti policijos daliniai; 3) Lietuvos šaulių sąjungos koviniai būriai; 4) koviniai piliečių ir jų organizacijų ginkluoto pasipriešinimo (partizanų) vienetai, pavaldūs ginkluotųjų pajėgų vadui; 5) Lietuvos karo akademija, puskarininkių mokykla ir kitokios karo mokyklos. Kiekvienam iš paminėtų subjektų nariui taikomas kario (kombatanto) statusas. 24. K a r i u pagal BK 330 str., 1 d. laikomas Lietuvos Respublikos pilietis, atliekantis privalomąją (pradinę ar aktyviajame rezerve), profesinę ar savanorių karo tarnybą. P r i v a l o m ą j ą k a r o t a r n y b ą sudaro įstatymo nustatytos trukmės pradinė karo tarnyba ir periodiškai atliekama tarnyba aktyviajame rezerve bei tarnyba mobilizacijos atveju. T a r n y b ą a k t y v i a j a m e r e z e r v e sudaro privaloma nenuolatinė iki įstatymo nustatyto amžiaus atsargos karių atliekama (periodiškai arba atsižvelgiant į krašto saugumo aplinkybes) karo tarnyba. P r o f e s i n ę k a r o t a r n y b ą sudaro savanoriškai įsipareigota rašytine sutartimi su Krašto apsaugos ministerija ir teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka atliekama nuolatinė karo tarnyba kariuomenėje ar kitose krašto apsaugos sistemos institucijose, taip pat kitose institucijose ar tarptautinėse struktūrose. S a v a n o r i ų k a r o t a r n y b ą sudaro savanoriškai įsipareigota rašytine sutartimi su Krašto apsaugos ministerija ir teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka atliekama nenuolatinė karo tarnyba krašto apsaugos savanorių pajėgose. (Kariai savanoriai kario statusą įgyja tik karinių mokymų, pratybų ar specialiųjų užduočių vykdymo metu.). 25. V a d u (k a r i n i u v i r š i n i n k u) pagal Karo padėties įstatymą laikomas ginkluotųjų pajėgų vadas, lauko pajėgų vadas, kariuomenės rūšių, junginių, dalinių ir kitų karinių vienetų vadai bei karo komendantai. 26. Vadas (karinis viršininkas) ir karys turi būti pakaltinamas ir sulaukęs 18 metų. 27. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 6 dalį priskiriamas labai sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą). 28. Komentuojam nusikaltimui pagal BK 95 str. 3 dalį nėra senaties (apie tai plačiau žr. BK 95 str. komentarą). 29. Įsakymas žudyti ir žudymas nuo nusikaltimų žmogaus gyvybei atribojamas pagal nusikaltimo dalyką (nukentėjusiuosius), nusikaltimo padarymo laiką ir nusikaltimo subjektą. 30. Įsakymas žudyti ir žudymas baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 31. Šis straipsnis pagal BK 3 str. 3 dalį turi grįžtamąją galią (apie tai plačiau žr. BK 3 str. komentarą). 102 straipsnis. Okupuotos valstybės civilių trėmimas Tas, kas karo, tarptautinio ginkluoto konflikto metu arba okupacijos ar aneksijos sąlygomis įsakė tremti ar trėmė civilius gyventojus iš okupuotos ar aneksuotos teritorijos į okupavusios ar aneksavusios arba trečiosios šalies teritoriją; įsakė perkelti ar perkėlė okupuotos valstybės civilius gyventojus į okupavusios šalies teritoriją, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų. 1. Komentuojamo nusikaltimo objektas – tai visuotinai pripažinta elgesio su civiliais tvarka. 2. Nusikaltimo dalyku (nukentėjusiaisiais) yra civiliai, esantys okupuotoje arba aneksuotoje teritorijoje. Tremiamų ar perkeliamų civilių skaičius įtakos nusikaltimo kvalifikavimui neturi, tačiau į jį atsižvelgiama parenkant ir skiriant bausmę. 3. Okupuotos valstybės civilių trėmimas pasireiškia tokio pobūdžio veikomis: 1) civilių trėmimu iš okupuotos ar aneksuotos teritorijos į okupavusios ar aneksavusios arba trečiosios šalies teritoriją; 2) įsakymu tremti; 3) civilių iš okupavusios valstybės perkėlimu į okupuotos šalies teritoriją; ir 4) įsakymu perkelti. 4. T r ė m i m u laikomas civilių gyventojų, esančių okupuotoje ar aneksuotoje teritorijoje, priverstinis išvežimas (išvarymas ir pan.) iš jų užimamos teritorijos nuolatiniam gyvenimui į kitą apibrėžtą teritoriją, esančią okupavusioje, aneksavusioje ar trečiojoje šalyje. 5. Į s a k y m u t r e m t i laikomas privalomas vado (karinio viršininko) raštiškas arba žodinis nurodymas pavaldiems kariams tremti civilius gyventojus iš okupuotos ar aneksuotos teritorijos į okupavusios ar aneksavusios arba trečiosios šalies teritoriją. 6. P e r k ė l i m u laikomas civilių gyventojų iš okupavusios valstybės priverstinis arba laisvanoriškas išvežimas (pergabenimas ir pan.) nuolatiniam gyvenimui į okupuotos šalies teritoriją. (Pažymėtina, kad BK 102 str. tekste padaryta techninė klaida – vietomis sukeisti žodžiai “okupuotos” ir “okupavusios”). 7. Į s a k y m u p e r k e l t i laikomas privalomas vado (karinio viršininko) raštiškas arba žodinis nurodymas pavaldiems kariams perkelti civilius gyventojus iš okupavusios valstybės į okupuotos šalies teritoriją. 8. Okupuotos valstybės civilių trėmimo nusikaltimui būdingas privalomas nusikaltimo padarymo laiko požymis. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tik karo ar tarptautinio ginkluoto konflikto metu, okupacijos ar aneksijos sąlygomis (apie tai plačiau žr. BK 101 str. komentaro 14-18 punktus). 9. Okupuotos valstybės civilių trėmimo nusikaltimo sudėtis yra formali, nereikalaujanti, kad civiliai realiai būtų ištremti arba perkelti. Dėl veikos atsiradę padariniai sudarys kitos nusikalstamos veikos sudėtį. 10. Šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būdinga tik tiesioginė tyčia, t.y. kaltininkas suvokia, kad įsako tremti ir perkelti civilius arba kad dėl jo veiksmų tremiami ar perkeliami civiliai ir to siekia. Kiti subjektyviosios pusės požymiai – nusikaltimo motyvas ir tikslas, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau į juos turi būti atsižvelgta parenkant ir skiriant bausmę. 11. Įsakymo tremti arba perkelti civilius subjektu gali būti vadas (karinis viršininkas), o trėmimo arba perkėlimo atveju – bet kuris karys. 12. Okupuotos valstybės civilių trėmimą būtina atriboti nuo genocido (BK 99 str.), tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis (BK 100 str.) ir tarptautinės humanitarinės teisės normų dėl civilių ir jų teisių apsaugos karo metu pažeidimo (BK 104 str.). 13. Genocido objektyvioji pusė gali pasireikšti “tyčiniu sudarymu tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama sunaikinti visą arba dalį nacionalinės, etninės, rasinės, religinės, socialinės ar politinės žmonių grupės”, kuris gali būti padaromas ir ištremiant tokią žmonių grupę į tokias vietoves, kurios nepritaikomos ar sunkiai pritaikomos žmogaus gyvenimui, pvz., dykumą, džiungles, ledynus ir pan. Šiuo atveju genocidas nuo okupuotos valstybės civilių trėmimo atribojamas pagal pagrindinį kriterijų – nusikaltimo tikslą, nes civilių trėmimu nesiekiama sunaikinti visos ar dalies tam tikros žmonių grupės, bei papildomus kriterijus, tai: 1) nukentėjusiųjų ratą (trėmimo atveju – tik civiliai, o genocido atveju gali būti ir karo belaisviai, ir kiti asmenys); 2) nusikaltimo padarymo laiką, nes trėmimas galimas tik karo, tarptautinio konflikto, okupacijos ar aneksijos metu; ir 3) nusikaltimo padarymo būdą, nes trėmimas galimas tik į okupavusios, aneksavusios ar trečiosios šalies teritoriją, o genocido atveju – ir tos pačios šalies teritorijoje. 14. Tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis objektyvioji pusė gali pasireikšti “gyventojų deportacija”. Šiuo atveju tarptautinės teisės draudžiamas elgesys nuo okupuotos valstybės civilių trėmimo atribojamas pagal pagrindinį kriterijų – nusikaltimo padarymo būdą, nes tarptautinės teisės draudžiamas elgesys padaromas dideliu mastu arba sistemingai vykdant arba remiant valstybės ar organizacijos politiką. Be to, atribojimas galimas ir pagal papildomą kriterijų, nes trėmimas galimas tik į okupavusios, aneksavusios ar trečiosios šalies teritoriją, o tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis atveju – ir tos pačios šalies teritorijoje. 15. Tarptautinės humanitarinės teisės normų dėl civilių ir jų teisių apsaugos karo metu pažeidimo objektyvioji pusė gali pasireikšti civilių “išvarymu iš gyvenamosios vietos arba perkeldinimu”. Šio nusikaltimo atribojimas nuo trėmimo galimas tik pagal vieną kriterijų – tai nusikaltimo padarymo būdą. Išvarymas iš gyvenamosios vietos arba perkeldinimas galimas tik tos pačios šalies teritorijoje, o trėmimas galimas tik į okupavusios, aneksavusios ar trečiosios šalies teritoriją. 16. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 6 dalį priskiriamas labai sunkių nusikaltimų grupei. 17. Komentuojam nusikaltimui pagal BK 95 str. 3 dalį nėra senaties (apie tai plačiau žr. BK 95 str. komentarą). 18. Okupuotos valstybės civilių trėmimas baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų. 19. Šis straipsnis pagal BK 3 str. 3 dalį turi grįžtamąją galią (apie tai plačiau žr. BK 3 str. komentarą). 103 straipsnis. Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais Tas, kas karo ar tarptautinio ginkluoto konflikto metu arba okupacijos ar aneksijos sąlygomis pažeisdamas tarptautinės humanitarinės teisės normas sunkiai sužalojo ar susargdino arba kankino sužeistus asmenis, ligonius, žūvančio karo laivo jūreivius, karo belaisvius, civilius ar kitus tarptautinės humanitarinės teisės saugomus asmenis, atliko su jais biologinį ar medicininį eksperimentą, neteisėtai paėmė persodinti jų organą ar audinį, neteisėtai ėmė jų kraują arba kitaip nežmoniškai su jais elgėsi, baudė kriminalinėmis bausmėmis be nepriklausomo ir nešališko teismo sprendimo ar be gynybos garantijų teisme arba išniekino nukautųjų palaikus, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dvylikos metų. 1. Komentuojamo nusikaltimo objektas - tai visuotinai pripažinta elgesio su civiliais, karo belaisviais ar kitais asmenimis, kuriems suteikiama tarptautinė apsauga, tvarka. Be to, ši sudėtis turi ir papildomą objektą - tai kito žmogaus sveikata. 2. Nusikaltimo dalyku (nukentėjusiaisiais) yra: 1) sužeistieji; 2) ligoniai; 3) žūvančio karo laivo jūreiviai; 4) karo belaisviai; 5) civiliai; 6) kiti tarptautinės humanitarinės teisės saugomi asmenys ir 7) nukautųjų kūnai. Nukentėjusiųjų skaičius nusikaltimo kvalifikavimui įtakos neturi, tačiau į jį atsižvelgiama skiriant bausmę. Apie 1-6 punktuose paminėtus nukentėjusiuosius plačiau žr. BK 101 str. komentaro 5-10 punktus. 3. Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais gali pasireikšti tokio pobūdžio veikomis: 1) sunkiu sužalojimu arba susargdinimu; 2) kankinimu arba kitokiu nežmonišku elgesiu; 3) biologinių ar medicininių eksperimentų atlikimu; 4) neteisėtu organų ar audinių paėmimu persodinimui; 5) neteisėtu kraujo ėmimu; 6) nubaudimu kriminalinėmis bausmėmis be nepriklausomo ir nešališko teismo sprendimo ar be gynybos garantijų teisme; ir 7) nukautųjų kūnų išniekinimu. 4. S u n k u s s u ž a l o j i m a s a r s u s a r g d i n i m a s gali būti padaromas tiek veiksmais, tiek neveikimu. Būtinas šio pobūdžio veikos požymis - tai žala sveikatai (žmogaus kūno audinių ir organų anatominės sandaros arba fiziologinės funkcijos pažeidimas). Žala sveikatai gali būti sukelta fiziniu, mechaniniu, cheminiu, terminiu, biologiniu ir kitokiu poveikiu žmogaus kūnui arba kitaip sutrikdant fiziologines žmogaus organizmo funkcijas - užkrečiant liga ar ligą sukeliančia infekcija ar kitaip susargdinant. Sužalojimas arba susargdinimas turi būti sunkus, tai yra dėl to nukentėjęs asmuo turi netekti regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip sunkiai suluošintas, susirgti sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarasti didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba turi būti nepataisomai subjaurotas nukentėjusiojo asmens kūnas. Apie šiuos požymius plačiau žr. BK 135 str. komentarą. 5. K a n k i n i m u laikomas tyčinis stipraus fizinio skausmo ar dvasinių kančių sukėlimas nukentėjusiajam, kuris yra suimtas arba kurį kaltininkas kontroliuoja. K i t o k i u n e ž m o n i š k u e l g e s i u laikytinas tyčinis, trunkantis tam tikrą laiką, fizinių ar dvasinių kančių sukėlimas nukentėjusiajam, kuris yra suimtas arba kurį kaltininkas kontroliuoja. Kankinimas yra aukščiausia nežmoniško elgesio forma, todėl jo kvalifikavimui pakanka ir vienkartinio akto, tuo tarpu kitokiam nežmoniškam elgesiui privalomas tam tikras veikos tęstinumas. Pažymėtina, kad kankinimu ar kitokiu nežmonišku elgesiu nepripažįstamas skausmas ar kančios, kurios kyla iš teisėtų sankcijų ar yra tų sankcijų neatskiriama dalis, arba kyla atsitiktinai. Kankinimas ir kitoks nežmoniškas elgesys galimas tiek veiksmais, pvz., mušimas, deginimas, šaldymas, draskymas, draudimas miegoti ir pan., tiek ir neveikimu, pvz., marinimas badu ir pan. Tiek kankinimui, tiek ir kitokiam nežmoniškam elgesiui būtini būdingi tam tikri žiaurumo požymiai. 6. B i o l o g i n i o a r m e d i c i n i n i o e k s p e r i m e n t o a t l i k i m u laikomas bet koks neteisėtas biologinis ar medicininis klinikinis tyrimas su nukentėjusiuoju, jo gyvybe ar sveikata. Tokiu bandymu gali būti naujų vaistų patikrinimas, fizinių žmogaus galių išmėginimas (pvz., neduodant vandens ar maisto ir pan.), naujų gydymo metodų tikrinimas ir t.t. Biomedicininių tyrimų teisėtumo sąlygas apibrėžia Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo (VŽ, 2000, Nr.44-1247) 4 str. Jame nustatytos tokios šešios sąlygos: 1) biomedicininis tyrimas duos mokslinę ir praktinę vertę; 2) užtikrinta tiriamojo interesų apsauga bei informacijos apie tiriamąjį konfidencialumas; 3) gautas savanoriškas tiriamojo asmens sutikimas; 4) tyrėjas ir biomedicininio tyrimo užsakovas turi civilinės atsakomybės draudimą dėl galimos žalos tiriamajam; 5) gautas Lietuvos bioetikos komiteto ar Regioninio biomedicininių tyrimų etikos komiteto leidimas ir 6) tyrimo nedraudžia kiti įstatymai. Šio pobūdžio veikos kvalifikavimui pakanka bent vieno iš paminėtų teisėtumo sąlygų pažeidimo. Pažymėtina, kad tarptautinė humanitarinė teisė leidžia biologinį ar bet kokį kitą mokslinį eksperimentą, jei jis atliekamas nukentėjusiojo medicininio, stomatologinio ar klinikinio gydymo tikslais arba kitais nukentėjusiojo interesais. Tarptautinės humanitarinės teisės teorijoje yra suformuluoti 10 eksperimento principų, iš kurių paminėtini: savanoriškas sutikimas; teisė bet kuriuo metu pasitraukti iš eksperimento; tinkamos medicininės sąlygos; eksperimentuotojų kvalifikacija ir t.t. 7. Neteisėtas organų ar audinių paėmimas persodinimui gali būti padaromas tik veiksmais. O r g a n ų a r a u d i n i ų p a ė m i m u laikomas organų (širdies, inkstų ir pan.) ar audinių (odos ir pan.) išėmimu iš gyvo nukentėjusiojo organizmo norint transplantuoti juos kitam žmogui. Organų ar audinių paėmimo persodinimui teisėtumo sąlygas apibrėžia Žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymo (VŽ, 1996, Nr.116-2696) 9 straipsnis. Jame nustatytos tokios šešios sąlygos: 1) audinius ir organus paimti galima tik iš veiksnaus asmens, gavus jo raštišką leidimą; 2) neregeneruojančias kūno dalis leidžiama imti tik iš genetiškai artimo donoro arba sutuoktinio; 3) regeneruojančius audinius iš nepilnamečių leidžiama imti tik esant jų tėvų arba globėjų bei savivaldybės vaikų teisių apsaugos tarnybos raštiškiems sutikimams ir jeigu šie audiniai yra skirti transplantuoti donoro broliui ar seseriai (jei nepilnametis yra vyresnis kaip 14 metų, tai būtinas ir jo raštiškas sutikimas); 4) donoras turi būti suprantamai informuojamas apie galimas audinių ar organų donorystės pasekmes sveikatai; 5) prieš paimant audinius bei organus turi būti patikrinta donoro (ir recipiento) sveikata; 6) draudžiama imti audinius ar organus iš neveiksnaus, ribotai veiksnaus asmens arba iš asmens, jei tai labai pablogintų jo sveikatą ar sukeltų grėsmę gyvybei. Šio pobūdžio veikos kvalifikavimui pakanka bent vieno iš paminėtų teisėtumo sąlygų pažeidimo. Pažymėtina, kad organų ar audinių paėmimas ne persodinimui, o, pvz., moksliniam tyrinėjimui ar pan., nesudarys šio pobūdžio veikos, o bus vertinamas pagal padarytos žalos žmogaus sveikatai pobūdį ir laipsnį kaip sveikatos sutrikdymas. 8. Neteisėtas kraujo ėmimas gali būti padaromas tik veiksmais. K r a u j a s yra skystas žmogaus organizmo audinys, susidedantis iš kraujo plazmos ir kraujo ląstelinių komponentų - eritrocitų, trombocitų, leukocitų ir kamieninių ląstelių. K r a u j o ė m i m u laikomas kraujo ar kraujo sudedamųjų dalių paėmimas iš nukentėjusiojo organizmo. Kraujo ėmimo teisėtumo sąlygas nustato Kraujo donorystės įstatymas (VŽ, 1996, Nr.115-2666). Įstatymas nustato tokias sąlygas: 1) 18-65 metų sveiko ir veiksnaus asmens savanoriškas, raštiškas sutikimas duoti kraujo ar kraujo sudedamųjų dalių; 2) kraują ar kraujo sudedamąsias dalis ima sertifikatą turintis asmens sveikatos priežiūros specialistas kraujo donorystės įstaigoje arba jos išvažiuojamuosiuose padaliniuose; 3) prieš imant kraują ar kraujo sudedamąsias dalis patikrinama donoro sveikata; 4) kraujas ar kraujo sudedamosios dalys imamos nustatyta tvarka, dozėmis ir dažnumu. Šio pobūdžio veikai kvalifikuoti pakanka pažeisti bent vieną iš paminėtų teisėtumo sąlygų. 9. Pažymėtina, kad 1949 m. Ženevos konvencijos ir 1977 m. 1-asis papildomas Protokolas numato tokias žmogaus organų, audinių ar kraujo paėmimo papildomas teisėtumo sąlygas: 1) kraujas gali būti imamas tik jo perpylimui, o oda - tik persodinimui (organų ėmimas yra draudžiamas); 2) būtinas savanoriškas, gautas be fizinės ar psichinės prievartos, šantažo, įkalbinėjimų ir pan., raštiškas donoro sutikimas; 3) kraujas ir oda gali būti paimti tik gydymo tikslams; 4) kraujas ir oda gali būti paimti tik laikantis visuotinai priimtų medicinos standartų (pvz., dėl gydytojų kvalifikacijos ir t.t.) ir tiek donoro, tiek ir recipiento priežiūros taisyklių. 10. N u b a u d i m u k r i m i n a l i n e b a u s m e b e n e p r i k l a u s o m o i r n e š a l i š k o t e i s m o s p r e n d i m o a r b e g y n y b o s g a r a n t i j ų t e i s m e laikomas asmens pripažinimas kaltu ir kriminalinės bausmės paskyrimas remiantis ne nepriklausomo ir nešališko teismo sprendimu arba remiantis teismo sprendimu, kuris buvo priimtas neužtikrinant gynybos garantijų teisminio proceso metu. Apie šios veikos požymius plačiau žr. BK 104 str. komentaro 14 p. Pažymėtina, kad analogišką veiką, padarytą prieš civilius, numato ir BK 104 str. Vadovaujantis bendros ir specialios normos konkurencijos taisyklėmis, šiuo atveju turi būti taikomas BK 104 str. 11. N u k a u t ų j ų k ū n ų i š n i e k i n i m u laikomas bet koks nekrofiliškas elgesys lavono atžvilgiu, pasireiškęs jo žalojimu, pasityčiojimu iš jo kitų žmonių akivaizdoje ir pan. Nepagarba nukautųjų kūnams bus pripažįstama išniekinimu tik tuomet, kai toks elgesys arba jo pasekmės bus viešos ir demonstratyvios. Šio pobūdžio veika gali būti padaroma tiek veiksmais, tiek ir neveikimu (pvz., nepalaidojant nukautųjų kūnų ir pan.). 12. Visai nusikaltimo sudėčiai būdingas privalomas objektyviosios pusės požymis - tai nusikaltimo padarymo laikas. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 103 str. iškils tik tuomet, kai nusikalstama veika bus padaryta karo ar tarptautinio ginkluoto konflikto metu, arba okupacijos ar aneksijos sąlygomis. Apie tai plačiau žr. BK 101 str. komentaro 14-18 punktus. Priešingu atveju baudžiamoji atsakomybė gali iškilti už nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai ir pan. 13. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas suvokia savo veikos (žalojimo, susargdinimo, kankinimo, eksperimentų atlikimo, organų, audinių ar kraujo paėmimo, kitokio nežmoniško elgesio ir kt.) pavojingumą, suvokia pasekmių pavojingumą ir jų siekia. Nukautųjų kūnų išniekinimo atveju privalomas arba keršto (t.y. siekimo atsilyginti už ką nors), arba teroro (t.y. siekimo įbauginti) tikslas. Kitais atvejais nusikaltimo tikslas ir motyvas veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau į juos turi būti atsižvelgiama skiriant bausmę. 14. Nusikaltimo subjektu gali būti bet kuris karys. 15. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. priskiriamas labai sunkių nusikaltimų grupei. 16. Komentuojam nusikaltimui pagal BK 95 str. 3 dalį nėra senaties (apie tai plačiau žr. BK 95 str. komentarą). 17. Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais nuo nusikaltimų žmogaus sveikatai ir kitų panašių nusikalstamų veikų atribojimas pagal nusikaltimo dalyką (nukentėjusiuosius), nusikaltimo padarymo laiką ir nusikaltimo subjektą. 18. Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais baudžiamas laisvės atėmimu nuo trijų iki dvylikos metų. 19. Šis straipsnis pagal BK 3 str. 3 dalį turi grįžtamąją galią (apie tai plačiau žr. BK 3 str. komentarą). 104 straipsnis. Tarptautinės humanitarinės teisės normų dėl civilių ir jų turto apsaugos karo metu pažeidimas Tas, kas tarptautinio ginkluoto konflikto metu arba okupacijos ar aneksijos sąlygomis pažeisdamas tarptautinės humanitarinės teisės normas prievarta išvarė iš gyvenamosios vietos ar perkeldino civilius gyventojus, ar privertė juos pereiti į kitą tikėjimą; žagino moteris, įtraukė jas į seksualinę vergovę ar vertė jas užsiimti prostitucija; priverstinai sterilizavo arba apvaisino; naudojo bauginimo ir teroro priemones; ėmė įkaitus; taikė kolektyvines bausmes; uždarė į koncentracijos stovyklą; atskyrė vaikus nuo tėvų ar globėjų; sukėlė jiems mirties nuo bado grėsmę; baudė kriminalinėmis bausmėmis be nepriklausomo ir nešališko teismo sprendimo arba be gynybos garantijų teisme; konfiskavo jų turtą ar vykdė didelio masto jo nusavinimą, nepateisinamą kariniu būtinumu; nustatė nepagrįstai dideles kontribucijas bei rekvizicijas, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki penkiolikos metų. 1. Komentuojamo nusikaltimo pagrindinis objektas - tai visuotinai pripažinta elgesio su civiliais tvarka, o papildomu objektu gali būti - sąžinės laisvė, seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas, gyvybė ar sveikata, fizinė asmens laisvė, nuosavybė ir t.t.. 2. Nusikaltimo dalyku (nukentėjusiaisiais) gali būti tik civiliai. Nukentėjusiųjų skaičius nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau į jį atsižvelgiama skiriant bausmę. 3. Tarptautinės humanitarinės teisės normų dėl civilių ir jų teisių apsaugos karo metu pažeidimą sudaro tokio pobūdžio veikos: - išvarymas iš gyvenamosios vietos ar perkeldinimas; - privertimas pereiti į kitą tikėjimą; • moterų žaginimas, jų įtraukimas į seksualinę vergovę ar jų vertimas užsiimti prostitucija; • priverstinis sterilizavimas arba apvaisinimas; - bauginimo ir teroro priemonių naudojimas; - įkaitų ėmimas; - kolektyvinių bausmių taikymas; - uždarymas į koncentracijos stovyklą; - vaikų atskyrimas nuo tėvų ar globėjų; - bado mirties grėsmės sukėlimas; - nubaudimas kriminaline bausme be nepriklausomo ir nešališko teismo sprendimo arba be gynybos garantijų teisme; - turto konfiskavimas arba jo nusavinimas dideliu mastu, kai tai nepateisinama kariniu būtinumu; - nepagrįstai didelių kontribucijų bei rekvizicijų nustatymas. 4. C i v i l i ų i š v a r y m u i š g y v e n a m o s i o s v i e t o s a r p e r k e l d i n i m u laikomas priverstinis, laikinas ar nuolatinis civilių pasitraukimas iš jų gyvenamosios vietos arba perkeldinimas į kitą gyvenamąją vietą tos pačios šalies teritorijoje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad privertimas laikinai pasitraukti iš gyvenamosios vietos, jeigu tuo siekiama apsaugoti civilius nuo karo veiksmų, vykstančių jų gyvenamosios vietos teritorijoje, nesudarys šio pobūdžio veikos požymių. Smurto panaudojimas išvarant iš gyvenamosios vietos ar perkeldinant civilius sudarys savarankiškos nusikalstamos veikos žmogaus gyvybei ar sveikatai sudėtį, o visa veika bus kvalifikuojama kaip dviejų nusikalstamų veikų sutaptis. 5. C i v i l i ų p r i v e r t i m u p e r e i t i į k i t ą t i k ė j i m ą laikomas priverstinis tikėjimo pakeitimas, pvz., iš katalikybės į islamą ir pan. Privertimas gali pasireikšti tiek fiziniu, tiek ir psichiniu poveikiu asmeniui, tačiau fizinis smurtas sudarys savarankiškos nusikalstamos veikos žmogaus gyvybei ar sveikatai sudėtį, o visa veika bus kvalifikuojama kaip dviejų nusikalstamų veikų sutaptis. 6. M o t e r ų ž a g i n i m u laikomas vyro lytinis santykiavimas su moterimi prieš jos valią panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, arba pasinaudojant bejėgiška moters būkle. M o t e r ų į t r a u k i m u į s e k s u a l i n ę v e r g o v ę laikomas neteisėtas laisvės atėmimas moteriai, siekiant lytiškai santykiauti arba kitokiais, pvz., analiniu, oraliniu, inter femora (neįsiskverbiant) būdais patenkinti lytinę aistrą. M o t e r ų v e r t i m u u ž s i i m t i p r o s t i t u c i j a laikomas priverstinis moterų lenkimas lytiškai santykiauti ar kitaip atimant galimybę priešintis arba kitokiais būdais patenkinti lytinę aistrą už pinigus, materialinį arba kitokį atlyginimą. 7. P r i v e r s t i n i u a p v a i s i n i m u laikomas neteisėtas laisvės atėmimas moteriai, kuri buvo priverstinai apvaisinta, tuo siekiant pakeisti gyventojų etninę sudėtį arba padaryti kitus rimtus tarptautinės teisės pažeidimus. P r i v e r s t i n i u s t e r i l i z a v i m u laikomas priverstinis moters arba vyro vaisingumo panaikinimas, paliekant lytinę liaukų hormoninę veiklą, tuo siekiant pakeisti gyventojų etninę sudėtį arba padaryti kitus rimtus tarptautinės teisės pažeidimus. 8. B a u g i n i m o i r t e r o r o p r i e m o n i ų n a u d o j i m u prieš civilius laikomas bet kokių neteisėtų fizinės ar psichinės prievartos priemonių taikymas, kuriuo siekiama įbauginti civilius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kurių teroro priemonių panaudojimas gali sudaryti kito nusikaltimo sudėtį, pvz., nukautųjų kūnų išniekinimo teroro tikslu atveju baudžiamoji atsakomybė iškils pagal BK 103 str. Fizinis smurtas naudojant prieš civilius įbauginimo ir teroro priemones sudarys savarankiškos nusikalstamos veikos žmogaus gyvybei ar sveikatai sudėtį, o visa veika bus kvalifikuojama kaip dviejų nusikalstamų veikų sutaptis. 9. Į k a i t ų ė m i m u laikomas neteisėtas laisvės atėmimas žmogui jį sulaikant tam tikroje vietoje prieš jo valią, kai tai susiję su trečiųjų asmenų šantažu. Šis šantažas gali apimti grasinimus nužudyti, padaryti kūno sužalojimus ar toliau laikyti įkaitą, jei šantažuojamasis neatliks reikalaujamų veiksmų arba neatsisakys atlikti tam tikrus veiksmus. Šantažuojamuoju gali būti priešininkas, trečioji valstybė, tarptautinė organizacija ar kiti civiliai. Įkaito paleidimo sąlygos gali būti labai įvairios, pvz., karo belaisvių paleidimas, susilaikymas nuo priešiškų veiksmų ir pan., tačiau net ir teisėtų reikalavimų iškėlimas nepašalina baudžiamosios atsakomybės. 10. K o l e k t y v i n i ų b a u s m i ų t a i k y m u laikomas bet kokių teisės aktuose numatytų baudžiamųjų, administracinių, procesinių ir kitų prievartos priemonių skyrimas tam tikrai žmonių grupei už vieno arba kelių jos narių padarytus teisės pažeidimus. Pažymėtina, kad šio pobūdžio veikai būdingas bausmių teisėtumas (t.y. jų numatymas tam tikruose teisės aktuose). Teisės aktuose nenumatytų prievartos priemonių taikymas sudarys kito pobūdžio veikas, pvz., išvarymą iš gyvenamosios vietos ar perkeldinimą, įbauginimo ir teroro priemonių naudojimą ir pan. 11. U ž d a r y m u į k o n c e n t r a c i j o s s t o v y k l ą laikomas civilių izoliavimas specialioje vietoje pažeidžiant nustatytą pagrindą arba procedūras. 3-ioji 1949 m. Ženevos konvencija dėl civilių gyventojų apsaugos karo metu įpareigoja okupuojančią valdžią, remiantis minėtos Konvencijos reikalavimais, nustatyti uždarymo į koncentracijos stovyklą bendrąsias taisykles. Šiose taisyklėse turi būti nustatytas teismas ar kita institucija, kuri per įmanomai trumpą laiką patikrintų sprendimą uždaryti asmenį į koncentracijos stovyklą, taip pat numatyta reguliari, ne retesnė kaip du kartus per metus, tokio sprendimo peržiūra ir pan. Uždarymo į koncentracijos stovyklą pagrindu, remiantis minėta Konvencija, yra ypatingas būtinumas saugumo tikslais. 12. V a i k ų a t s k y r i m u n u o t ė v ų a r g l o b ė j ų laikomas laikinas arba nuolatinis neteisėtas, priverstinis vaikų ir tėvų ar globėjų išskyrimas. Išskyrimas gali pasireikšti tik vaikų ar tik tėvų evakavimu, uždarymu į koncentracijos ar internuotųjų stovyklas, repatrijavimu ir pan. Pabrėžtina, kad vaikų atskyrimu nuo tėvų ar globėjų neturėtų būti laikoma laikina vaikų evakuacija dėl jų sveikatos būklės, gydymo tikslais arba saugumo sumetimais, jeigu yra raštiškas tėvų, globėjų arba asmenų, kurie pagal įstatymą arba paprotį yra atsakingi už vaikų globą, sutikimas. 13. B a d o m i r t i e s g r ė s m ė s s u k ė l i m u laikomi bet kokie veiksmai, kurie sukelia mirties grėsmę civiliams dėl maisto ar vandens stokos. Šie veiksmai gali pasireikšti maisto ar vandens atsargų puolimu, rekvizavimu, išvežimu, atėmimu ar nusavinimu iš civilių, maisto ar vandens nepateikimu civiliams, uždraudimu trečiosioms šalims gabenti maisto ir vandens pagalbos siuntas, pasėlių, geriamo vandens įrengimų, irigacinių sistemų, maisto ar vandens atsargų sunaikinimu arba sugadinimu ir pan. Pabrėžtina, jog paminėti draudimai netaikomi tais atvejais, kai šie objektai skirti tik ginkluotųjų pajėgų nariams maitinti arba tiesiogiai kariniams veiksmams remti. Bado mirties grėsmė turi būti reali, t.y. objektyviai trūkstant maisto ar vandens atsargų civiliams okupuojanti valdžia nesiima reikiamų priemonių šioms atsargoms papildyti. 14. N u b a u d i m u k r i m i n a l i n e b a u s m e b e n e p r i k l a u s o m o i r n e š a l i š k o t e i s m o s p r e n d i m o a r b a b e g y n y b o s g a r a n t i j ų t e i s m e laikomas asmens pripažinimas kaltu ir kriminalinės bausmės paskyrimas remiantis ne nepriklausomo ir nešališko teismo sprendimu arba remiantis teismo sprendimu, kuris buvo priimtas neužtikrinant gynybos garantijų teisminio proceso metu. N e p r i k l a u s o m u t e i s m u pripažįstamas nustatyta tvarka sudarytas teismas, kuris vadovaujasi visuotinai pripažintais įprastais teisminio proceso principais. Vertinant teismo nepriklausomumą, atsižvelgiama į teisėjų skyrimo mechanizmą, teisėjo įgaliojimų trukmę, teisėjo įgaliojimų pasibaigimo pagrindus ir tvarką, garantijas, apsaugančias teismą ir teisėją nuo išorinio poveikio, ir pan. N e š a l i š k u t e i s m u pripažįstamas teismas, kurio nei vienas narys neturi išankstinio nusistatymo dėl bylos. Tarptautinėje teisėje teismo nešališkumas vertinamas per subjektyvųjį ir objektyvųjį kriterijų. Teismas bus subjektyviai nešališkas, jei nei vienas jo narys nėra asmeniškai suinteresuotas ar neturi išankstinės asmeninės nuostatos dėl bylos. Asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra pateikiami tai paneigiantys įrodymai. Vertinant teismo objektyvųjį nešališkumą, atsižvelgiama į teismo vidinę organizaciją bei teismo narių vykdomas funkcijas. Teismo objektyvaus nešališkumo pažeidimu gali būti atvejai, kai bylą nagrinėjantis teisėjas ankstesnėje proceso stadijoje veikė kaip prokuroras arba parengtinio tyrimo teisėjas, arba buvo priėmęs sprendimus dėl prievartos priemonių, pvz., suėmimo taikymo ir pan. Objektyvus nešališkumas bus pažeidžiamas, jei teisėjas dėl ankstesnėje proceso stadijoje atliktų procesinių veiksmų pobūdžio turėjo susidaryti išankstinę nuomonę dėl bylos esmės. Tuo tarpu gynybos garantijomis teisminio proceso metu pagal tarptautinę humanitarinę teisę pripažįstamos šios kaltinamojo teisės: 1) teisė būti nedelsiant informuotam apie nusikaltimą, kurio padarymu jis kaltinamas; 2) teisė pasinaudoti būtinomis gynybos priemonėmis parengtinio tyrimo ir teisminio proceso metu; 3) teisė būti laikomam nekaltu, kol kaltė neįrodyta įstatymų nustatyta tvarka; 4) teisė dalyvauti teisminiame procese; 5) teisė nebūti verčiamam liudyti prieš save ar prisipažinti kaltu; 6) teisė apklausti liudytojus, liudijančius prieš jį, arba reikalauti, kad tokie liudytojai būtų apklausti, teisė iškviesti ir apklausti liudytojus, liudijančius jo naudai; 7) teisė į viešą teismo nuosprendžio paskelbimą ir 8) teisė apskųsti teismo nuosprendį. Bent vienas iš paminėtų reikalavimų ar kaltinamojo teisių pažeidimas sudarys šio pobūdžio veikos požymius. 15. T u r t o k o n f i s k a v i m u laikomas priverstinis neatlygintinis turto ar jo dalies paėmimas okupuojančios valdžios naudai už padarytus teisės pažeidimus. T u r t o n u s a v i n i m u laikomas turto ar jo dalies paėmimas okupuojančios valdžios naudai, grindžiamas kariniu būtinumu. Turto nusavinimas sudarys šio pobūdžio veiką tik tuomet, kai jis bus padarytas dideliu mastu ir bus nepateisinamas karo būtinumu. Didelis mastas yra vertinamasis požymis, kuris nustatinėjamas kiekvienu konkrečiu turto nusavinimo atveju. Vertinant, ar turto nusavinimas padarytas dideliu mastu, turi būti atsižvelgiama į nukentėjusiųjų skaičių, nusavinto turto vertę, reikšmę, apimtį, kiekį ir pan. Turto nusavinimas bus nepateisinamas karo būtinumu, jei nusavintasis turtas naudojamas ne kariniais tikslais arba ne okupuojančios valdžios ginkluotosioms pajėgoms, taip pat tuo atveju, kai nusavinimas vykdomas keršto, atsakomųjų ar baudžiamųjų veiksmų ar akcijų pagrindu. 16. K o n t r i b u c i j a laikomas karo metu priešo priverstinai imamos rinkliavos iš civilių pinigais arba natūra, o po karo - piniginės sumos, kurias pagal taikos sutartį nugalėtoji šalis priverstinai sumoka nugalėjusiajai šaliai. R e k v i z i c i j a laikomas priverstinis atlygintinis turto ar jo dalies paėmimas arba laikinas pasinaudojimas okupuojančios valdžios naudai. Rekvizicijos sprendime turi būti nurodytas jo veikimo rajonas, rekvizicijos objektas (transportas, maistas, rūbai ar pan.), apmokėjimo vieta ir laikas. Kontribucijos ir rekvizicijos nustatymas sudarys šio pobūdžio veiką tik tuomet, kai ji bus nepagrįstai didelė. Kontribucija ar rekvizicija pripažįstama neteisėta, jeigu pvz. rinkliavos ar piniginės sumos nenumatytos taikos sutartyje, jos imamos pažeidžiant taikos sutartyje nustatytą tvarką arba rekvizicija neatlyginant ar negrąžinant laikinai paimto turto, pažeidžiant rekvizicijos sąlygas ir pan. Atkreiptinas dėmesys, jog tam tikrais atvejais rekvizicija gali būti tik esant tam tikroms sąlygoms, pvz., civilių medicinos dalinių, įrangos ar medžiagos rekvizicija galima tik tada, kai būtina skubi medicinos pagalba sužeistiesiems, karo belaisviams ar ligoniams, ji vyksta tol, kol yra būtina, ir imamasi priemonių civilių poreikiams patenkinti. N e p a g r į s t a i d i d e l ė yra vertinamasis požymis, kuris turi būti nustatinėjamas kiekvienu konkrečiu kontribucijos ar rekvizicijos atveju. Vertinant, ar kontribucija ir rekvizicija yra nepagrįstai didelė, turi būti atsižvelgiama į proporcingumą tarp nugalėjusios valstybės patirtos materialinės žalos ir nustatomo kontribucijos ar rekvizicijos dydžio. Nepagrįstai didelė kontribucija ar rekvizicija bus tuo atveju, kai patirta materialinė žala yra aiškiai mažesnė, nei nustatomas kontribucijos ar rekvizicijos dydis. 17. Tarptautinės humanitarinės teisės normų dėl civilių ir jų teisių apsaugos karo metu pažeidimo sudėčiai būdingas privalomas objektyviosios pusės požymis - tai nusikaltimo padarymo laikas. Tarptautinės humanitarinės teisės normų dėl civilių ir jų teisių apsaugos karo metu pažeidimas užtrauks baudžiamąją atsakomybę pagal BK 104 str. tik tuomet, kai jis padaromas k a r o, t a r p t a u t i n i o g i n k l u o t o k o n f l i k t o, o k u p a c i jo s a r b a a n e k s i j o s m e t u (apie tai plačiau žr. BK 101 str. komentaro 14-18 punktus). 18. Šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būdinga tik tiesioginė tyčia, t.y. kaltininkas suvokia savo veikos (išvarymo iš gyvenamosios vietos ar perkeldinimo, privertimo pereiti į kitą tikėjimą, moterų žaginimo ir t.t.) pavojingumą ir to siekia. Priverstinio sterilizavimo arba apvaisinimo atveju privalomas tikslas – siekimas pakeisti gyventojų etninę sudėtį arba padaryti kitus rimtus tarptautinės teisės pažeidimus. Tuo tarpu kitų veikų atveju kiti subjektyviosios pusės požymiai - motyvas ir tikslas - veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau į juos turi būti atsižvelgiama skiriant bausmę. 19. Šio nusikaltimo subjektu gali būti bet kuris karys, moterų žaginimo atveju – karys vyras, o nepagrįstai didelių kontribucijų bei rekvizicijų nustatymo atveju - vadas (karinis viršininkas). 20. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 6 dalį priskiriamas labai sunkių nusikaltimų grupei. 21. Komentuojam nusikaltimui pagal BK 95 str. 3 dalį nėra senaties (apie tai plačiau žr. BK 95 str. komentarą). 22. Tarptautinės humanitarinės teisės normų dėl civilių ir jų teisių apsaugos karo metu pažeidimas nuo nusikalstamų veikų žmogui, turtinių ir kitų panašių nusikalstamų veikų atribojamas pagal nusikaltimo dalyką, nusikaltimo padarymo laiką ir nusikaltimo subjektą. 23. Tarptautinės humanitarinės teisės normų dėl civilių ir jų teisių apsaugos karo metu pažeidimas baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki penkiolikos metų. 105 straipsnis. Civilių ar karo belaisvių prievartinis panaudojimas priešo ginkluotosiose pajėgose Tas, kas karo, ginkluoto tarptautinio konflikto, okupacijos ar aneksijos metu pažeisdamas tarptautinę humanitarinę teisę vertė civilius ar karo belaisvius tarnauti jų priešo ginkluotosiose pajėgose, naudojo juos kaip gyvąjį skydą karo operacijoje, ėmė ar verbavo vaikus iki penkiolikos metų į ginkluotąsias pajėgas arba panaudojo juos karo operacijoje, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 1. Komentuojamo nusikaltimo objektas – tai visuotinai pripažinta elgesio su civiliais, vaikais ir karo belaisviais tvarka bei visuotinai pripažinta kariavimo tvarka. 2. Nusikaltimo dalyku (nukentėjusiaisiais) gali būti tik civiliai, vaikai iki 15 metų ir karo belaisviai. Nukentėjusiųjų skaičius nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau į jį atsižvelgiama skiriant bausmę. 3. Civilių ar karo belaisvių prievartinį panaudojimą priešo ginkluotosiose pajėgose sudaro tokio pobūdžio veikos: 1) vertimas civilius arba karo belaisvius tarnauti priešo ar okupanto ginkluotosiose pajėgose karo, tarptautinio ginkluoto konflikto metu arba okupacijos ar aneksijos sąlygomis; 2) civilių ar karo belaisvių kaip gyvojo skydo panaudojimas karo operacijoje; 3) vaikų iki 15 metų ėmimas arba verbavimas į ginkluotąsias pajėgas; ir 4) vaikų iki 15 metų panaudojimas karo operacijoje. Visos šios veikos gali būti padaromos tik karo, tarptautinio ginkluoto konflikto metu arba okupacijos ar aneksijos sąlygomis. 4. V e r t i m u t a r n a u t i p r i e š o a r o k u p a n t o g i n k l u o t o s i o s e p a j ė g o s e laikomas bet koks reikalavimas, paremtas fizine ar psichine prievarta, šantažu, įkalbinėjimu, papirkinėjimu ir pan., tapti priešo ar okupanto ginkluotųjų pajėgų nariu, t.y. kariu (kombatantu). Atkreiptinas dėmesys, kad savo valstybės civilių piliečių vertimas tarnauti ginkluotosiose pajėgose nesudarys šio nusikaltimo objektyviosios pusės. 5. C i v i l i ų k a r o b e l a i s v i ų k a i p g y v o j o s k y d o p a n a u d o j i m u k a r o o p e r a c i j o j e laikomas pastovus ar laikinas, savanoriškas ar priverstinis civilių ar karo belaisvių įtraukimas į gynybos funkcijų ar priedangos atlikimą karo operacijoje. K a r o o p e r a c i j a pripažįstami kariniai veiksmai vykdant strategines, taktines ar administracines karines užduotis (misijas). Karo operacija gali būti puolamojo arba gynybinio pobūdžio. Civilių ar karo belaisvių kaip gyvojo skydo panaudojimas gali būti padaromas tik veiksmais, kurie pasireiškia, pvz., priedanga atakos metu, patalpinimu kariniame objekte gynybos tikslais ir pan. 6. V a i k ų i k i 15 m e t ų ė m i m u a r v e r b a v i m u į g i n k l u o t ą s i a s p a j ė g a s laikomas bet koks vaikų iki 15 metų vertimas tapti priešo ar okupanto ginkluotųjų pajėgų nariu, t.y. kariu (kombatantu). Pažymėtina, kad šio pobūdžio veiką sudarys ir tie atvejai, kai vaikas iki 15 metų, kariu (kombatantu) tampa laisvanoriškai, leidus tėvams (globėjams) ir pan. 7. V a i k ų i k i 15 m e t ų p a n a u d o j i m u k a r o o p e r a c i j o j e laikomas bet koks vaikų iki 15 metų įtraukimas į karo operaciją. Įtraukimas gali būti tiek laikinas, tiek ir pastovus; tiek savanoriškas, tiek ir priverstinis. Šio pobūdžio veikai reikšmės neturi tai, ar vaikas iki 15 metų yra ginkluotųjų pajėgų narys, taip pat karo operacijos pobūdis ir pan. 8. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. lapkričio 12 dieną ratifikavo 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 2000m. Fakultatyvinį Protokolą dėl vaikų dalyvavimo ginkluotuose konfliktuose (2002, Nr.126-5727; 126-5734), o Lietuvos Respublikos pareiškime nurodė, kad nacionalinėse ginkluotosiose pajėgose gali tarnauti tik ne jaunesni kaip 18 metų Lietuvos Respublikos piliečiai. Atsižvelgiant į tai, šio straipsnio komentaro 6 ir 7 punktuose nurodytos veikos, padarius BK pakeitimus, turės apimti vaikų iki 18 metų ėmimą ar verbavimą į ginkluotąsias pajėgas arba jų panaudojimą karo operacijoje. 9. Ši nusikaltimo sudėtis yra formali, nereikalaujanti padarinių. Padariniai ir fizinis smurtas, panaudotas prieš civilius arba karo belaisvius, verčiant juos tarnauti ginkluotosiose pajėgose arba būti gyvuoju skydu, imant ar verbuojant vaikus iki 15 metų į ginkluotąsias pajėgas arba panaudojant juos karo operacijoje sudarys savarankišką karo nusikaltimą arba nusikalstamą veiką žmogaus gyvybei ar sveikatai, o visa veika bus kvalifikuojama kaip dviejų nusikalstamų veikų sutaptis. 10. Šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būdinga tik tiesioginė tyčia, t.y. kaltininkas suvokia, kad verčia civilius ar karo belaisvius tarnauti ginkluotosiose pajėgose arba panaudoja juos kaip gyvąjį skydą, arba ima ar verbuoja vaikus iki 15 metų į ginkluotąsias pajėgas arba panaudoja juos karo operacijoje ir to siekia. Kiti subjektyviosios pusės požymiai nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau į juos atsižvelgiama skiriant bausmę. 11. Šio nusikaltimo subjektu gali būti bet kuris karys. 12. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. priskiriamas sunkių nusikaltimų grupei. 13. Komentuojam nusikaltimui pagal BK 95 str. 3 dalį nėra senaties (apie tai plačiau žr. BK 95 str. komentarą). 14. Civilių ar karo belaisvių prievartinis panaudojimas priešo ginkluotosiose pajėgose baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 15. Šis straipsnis pagal BK 3 str. 3 dalį turi grįžtamąją galią (apie tai plačiau žr. BK 3 str. komentarą). 16. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. lapkričio 12 dieną ratifikavo 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 2000 m. Fakultatyvinį Protokolą dėl vaikų dalyvavimo ginkluotuose konfliktuose (2002, Nr.126-5727; 126-5734), kuris numato reikalavimą kriminalizuoti jaunesnių kaip 18 metų asmenų ėmimą į karo tarnybą valstybės ginkluotosioms pajėgoms nepriklausančiose ginkluotose grupėse arba naudoti tokius asmenis karo operacijoje, todėl šis BK str. turi būti papildytas antrąja dalimi, kurioje būtų numatyta baudžiamoji atsakomybė už paminėtas veikas. Ginkluotomis grupėmis, nepriklausančiomis valstybės ginkluotosioms pajėgoms, laikytinos valstybės oficialiai valdžiai nepavaldžios ginkluotos pajėgos, grupės ar padaliniai, kurių nariai pripažintini kombatantais (apie tai plačiau žr. BK 101 str. komentaro 20 punktą). Apie vaikų iki 18 metų ėmimą į karo tarnybą arba jų panaudojimą karo operacijoje žr. šio straipsnio komentaro 6 ir 7 punktus. 106 straipsnis. Saugomų objektų naikinimas ar nacionalinių vertybių grobstymas Tas, kas davė karo būtinumu nepateisinamą įsakymą naikinti arba naikino tarptautinių sutarčių ar valstybės vidaus teisės aktų saugomus istorinius paminklus, kultūros, meno, švietimo, auklėjimo, mokslo ar religijos objektus, grobstė nacionalines vertybes okupuotoje ar aneksuotoje teritorijoje ir padarė didelės žalos, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dvylikos metų. 1. Komentuojamo nusikaltimo pagrindinis objektas - tai visuotinai pripažinta kariavimo tvarka, o papildomas - tai visuotinai pripažinta elgesio su istoriniais paminklais, kultūros meno, švietimo, auklėjimo, mokslo ar religijos objektais arba nacionalinėmis vertybėmis tvarka. 2. Nusikaltimo dalyku gali būti: 1) istoriniai paminklai; 2) kultūros, meno, švietimo, auklėjimo, mokslo ar religijos objektai, saugomi tarptautiniais ar valstybės vidaus teisės aktais ir 3) nacionalinės vertybės. Pažymėtina, jog nusikaltimo dalyko teisinė priklausomybė (privati, valstybinė ar pan.) nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. 3. 1954 m. Hagos konvencijos dėl kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu (VŽ, 1998, Nr.102-2804), 1 str. k u l t ū r o s v e r t y b e s apibrėžia kaip: “1) kilnojamąsias ir nekilnojamąsias vertybes, kurios yra ypač svarbios kiekvienos tautos kultūros paveldui, tokias kaip religiniai ir pasaulietiniai architektūros, dailės ir istorijos paminklai; archeologinės vietovės; istorinės arba meninės vertės pastatų ansambliai; meno kūriniai; meninės, istorinės ar archeologinės reikšmės rankraščiai, knygos ir kiti objektai; mokslinės arba svarbios knygų, archyvinių dokumentų arba anksčiau išvardytų vertybių reprodukcijų kolekcijos; 2) pastatai, iš esmės skirti tinkamai saugoti ir eksponuoti 1 p. apibrėžtas kilnojamąsias vertybes, tokias kaip muziejai, didelės bibliotekos, archyvų saugyklos bei slėptuvės, skirtos 1 p. apibrėžtoms kilnojamosioms kultūros vertybėms saugoti ginkluoto konflikto atveju ir 3) 1 ir 2 p. apibrėžtų kultūros vertybių sankaupos centrai, vadinamieji “paminklų sankaupos centrai.” Remiantis šios konvencijos vykdymo taisyklėmis yra sudarytas Tarptautinis specialiai saugomų kultūros vertybių registras, kuriame įrašytos vertybės skirstomos į tris dalis - “slėptuves”, “paminklų sankaupos centrus” ir “kitas nekilnojamąsias kultūros vertybes.” Į Registrą įtraukiamos vertybės pagal valstybės paraišką, kurioje nurodoma vertybės vieta ir jos aprašymas. 4. 1954 m. Hagos konvencijos dėl kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu 1999 m. Antrasis protokolas (VŽ, 2002, Nr.13-462; 13-478) numato galimybę kultūros vertybei suteikti sustiprintą apsaugą, jei ji atitinka šias sąlygas: a) kultūros vertybė turi didžiausios svarbos žmonijai; b) ji saugoma valstybės vidaus teisinių ir administracinių priemonių, pripažįstant jos išskirtinę kultūrinę ir istorinę vertę bei užtikrinant aukščiausią apsaugos lygį; ir c) ji nėra naudojama kariniais tikslais arba karinėms zonoms pridengti ir jei Šalis, kontroliuojanti šią kultūros vertybę, yra padariusi pareiškimą, patvirtinantį, jog ji nebus taip naudojama; (jei tokia vertybė tampa kariniu objektu, tai ji netenka sustiprintos apsaugos statuso tol, kol yra naudojama kaip karinis objektas). Kultūros vertybei sustiprintos apsaugos statusas suteikiamas nuo jos įtraukimo į specialų Sąrašą momento apie tai informuojant visas konvencijos šalis. Kultūros vertybė į šį Sąrašą gali būti įtraukta šalies, kontroliuojančios vertybę, prašymu arba kitų šalių, nevyriausybinių organizacijų ir pan. rekomendacija. 5. 1998 m. Romos Tarptautinio baudžiamojo teismo statuto 8 str. prie šio nusikaltimo dalyko taip pat priskyrė meno, švietimo, auklėjimo ir mokslo tikslams tarnaujančius pastatus. 6. Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas (VŽ, 1995, Nr.3-37) n e k i l n o j a m ą s i a s k u l t ū r o s v e r t y b e s apibrėžia kaip kultūrinės vertės ir visuomeninės reikšmės statinius, jų priklausinius bei kompleksus, ansamblius ir vietoves, įregistruotus pagal šį įstatymą, o k u l t ū r o s p a m i n k l u s - kaip reikšmingiausias nekilnojamąsias kultūros vertybes, šio įstatymo tvarka paskelbtas kultūros paminklais. Pagal minėto įstatymo 10 str. valstybinės reikšmės nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą Vyriausybės teikimu tvirtina Seimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iki šiol toks sąrašas dar nėra patvirtintas. 7. Lietuvos Respublikos kilnojamųjų vertybių apsaugos įstatymas (VŽ, 1996, Nr.14-325) k i l n o j a m ą s i a s k u l t ū r o s v e r t y b e s apibrėžia kaip prieš 50 metų ir anksčiau sukurtus pagal paskirtį ir prigimtį kilnojamuosius visuomenės ir žmogaus veiklos medžiaginius kūrinius ir daiktus, turinčius didelę kultūrinę vertę, o L i e t u v o s k u l t ū r o s p a m i n k l ą - kaip kilnojamą kultūros vertybę, Vyriausybės paskelbtą Lietuvos kultūros paminklu. 8. Remiantis 1954 m. Hagos konvencijos dėl kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu bei Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų ir kilnojamųjų vertybių apsaugos įstatymų reikalavimais, istoriniu paminklu laikytinas kultūros paminklas; kultūros, meno, švietimo, auklėjimo, mokslo ar religijos objektu, saugomu tarptautiniais ar valstybės vidaus teisės aktais, - nustatyta tvarka įrašytos į Tarptautinį specialiai saugomų kultūros vertybių registrą arba pripažintos valstybės reikšmės nekilnojamos kultūros vertybės; nacionalinėmis vertybėmis - Lietuvos kultūros paminklai. 9. 1954 m. Hagos konvencijos dėl kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu saugomos kultūros vertybės paskelbus karą arba kitokio ginkluoto konflikto tarp dviejų ar daugiau valstybių, taip pat visiškos ar dalinės okupacijos metu pažymimos konvencijos simboliu, kuriuo yra smaigaliu žemyn nukreipto baltai mėlyno skydo formos (skydas yra sudarytas iš ryškiai mėlynos spalvos kvadrato, kurio vienas kampas yra skydo smaigalys, ant kurio yra ryškiai mėlynos spalvos trikampis, o abiejose mėlynų figūrų pusėse esančius plotus užpildo baltos spalvos trikampiai). Šį simbolį gali nešioti konvencijos vykdymo kontrolę vykdantys asmenys bei kultūros vertybių apsaugos darbuotojai. 10. Saugomų objektų naikinimą ar nacionalinių vertybių grobstymą sudaro tokio pobūdžio veikos: 1) karo būtinumu nepateisinamas istorinių paminklų, kultūros meno, švietimo, auklėjimo, mokslo ar religijos objektų, saugomų tarptautiniais ar valstybės vidaus teisės aktais, naikinimas; 2) karo būtinumu nepateisinamas įsakymas naikinti paminėtus objektus ir 3) nacionalinių vertybių išgrobstymas okupuotoje ar aneksuotoje teritorijoje, padaręs didelę žalą. 11. I s t o r i n i ų p a m i n k l ų, k u l t ū r o s, m e n o, š v i e t i m o, a u k l ė j i m o, m o k s l o a r r e l i g i j o s o b j e k t ų n a i k i n i m u laikomas minėtų paminklų arba objektų gadinimas arba žalojimas, kai šie objektai netenka savo vertės, arba jų negalima panaudoti pagal paskirtį, arba jų vertės sumažinimas, kai be atstatymo ar remonto jie pasidaro netinkami naudoti. Naikinimas gali būti padaromas tik aktyviais veiksmais, kurie pasireiškia, pvz., vandalizmo aktais, atsakomaisiais baudžiamaisiais veiksmais: bombardavimu, apšaudymu, deginimu, daužymu, griovimu ir pan. Atkreiptinas dėmesys, jog istorinių paminklų, kultūros, meno, švietimo, auklėjimo, mokslo ar religijos objektų naikinimas užtrauks baudžiamąją atsakomybę pagal BK 106 str. tik tuomet, kai jis bus nepateisinamas karo būtinumu. 1954 m. Hagos konvencija dėl kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu pateikia kai kurių principinių nuostatų dėl to, kas laikytina nepateisinama karo būtinumu. Istorinių paminklų, kultūros, meno, švietimo, auklėjimo, mokslo ar religijos objektų naikinimas bus nepateisinamas karo būtinumu, jei minėti paminklai ir objektai 1) yra pakankamai toli nuo didelių pramonės centrų arba svarbių karinių objektų, tokių kaip oro uostai, transliacijos stotys, valstybės saugumo institucijos, uostai, svarbesnės geležinkelio stotys ir ryšių linijos bei 2) nėra naudojami kariniais tikslais. Istorinio paminklo, kultūros, meno, švietimo, auklėjimo, mokslo ar religijos objekto panaudojimu kariniais tikslais pripažįstamas kareivių arba karinių medžiagų gabenimas (taip pat ir tranzitinis gabenimas) per jų teritoriją; juose vykdoma su karinėmis operacijomis tiesiogiai susijusi veikla; karinių dalinių dislokavimas; karinių medžiagų gamyba ir pan. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, kai paminėti objektai panaudojami kariniais tikslais, karinės operacijos gali būti vykdomos tik imantis visų įmanomų atsargumo priemonių pasirenkant puolimo būdus ir priemones, leidžiančias išvengti atsitiktinės žalos, arba net sustabdant puolimą, jei žala kultūros vertybėms būtų per didelė, lyginant su konkrečiu ir tiesioginiu karinius pranašumu, kurio tikimasi ir pan. Kultūros vertybės, turinčios sustiprintos apsaugos statusą, yra neliečiamos, t.y. nenaudojamos kaip parama kariniams veiksmams ir nesirenkamos kaip puolimo objektas. Jei tokia vertybė praranda sustiprintos apsaugos statusą dėl jos tapimo kariniu objektu, jos puolimas galimas tik jei: a) puolimas yra vienintelė priemonė nutraukti jos kaip karinio objekto panaudojimą; b) imamasi visų įmanomų atsargumo priemonių pasirenkant puolimo būdus ir priemones, siekiant išvengti žalos arba ją sumažinti; c) įsakymą duoda aukščiausias operacinės vadovybės lygmuo; ir perduodamas išankstinis veiksmingas įspėjimas reikalaujant nutraukti kultūros vertybės panaudojimą kaip karinį objektą; ir duodant tam tikrą terminą ištaisyti situaciją. 12. Į s a k y m u n a i k i n t i p a m i n ė t u s o b j e k t u s laikomas karo būtinumu nepateisinamas privalomas vado (karinio viršininko) raštiškas arba žodinis nurodymas pavaldiems kariams naikinti paminėtus objektus. (Apie karo būtinumu nepateisinamumo ir naikinimo požymius žr. šio straipsnio komentaro 11 p.). 13. N a c i o n a l i n i ų v e r t y b i ų i š g r o b s t y m u laikomas bet koks Lietuvos (arba bet kurios kitos valstybės) kultūros paminklų grobimas, padarytas vagystės, plėšimo, prievartavimo, sukčiavimo ar pasisavinimo būdu. Išgrobstymui prilyginamas ir nacionalinių vertybių paėmimas karo trofėjumi. Pabrėžtina, jog šio pobūdžio veikos nesudarys nacionalinių vertybių išvežimas saugojimui, jeigu jomis rūpinamasi, jos nekonfiskuojamos ir, konfliktui pasibaigus, bet ne vėliau kaip per 6 mėnesius, grąžinamos. Nacionalinių vertybių išgrobstymas užtrauks baudžiamąją atsakomybę pagal BK 106 str. tik tuomet, kai jis bus padarytas okupuotoje ar aneksuotoje teritorijoje ir padarys didelę žalą. 14. D i d e l ė ž a l a yra vertinamasis požymis, kuris nustatinėjamas kiekvienu konkrečiu nacionalinių vertybių išgrobstymo atveju. Vertinant, ar naikinimas arba išgrobstymas padarė didelę žalą, turi būti atsižvelgiama į išgrobstytų vertybių materialinę ir kultūrinę vertę, reikšmę, kiekį ir pan. 15. Istorinių paminklų, kultūros, meno, švietimo, auklėjimo, mokslo ar religijos objektų naikinti ir įsakymo naikinti paminėtus objektus sudėtys yra formalios, nereikalaujančios padarinių, tuo tarpu nacionalinių vertybių grobstymo sudėtis yra materiali, reikalaujanti, kad būtų padaryta didelė žala. 16. Šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būdinga tik tiesioginė tyčia, t.y. kaltininkas suvokia, kad dėl jo įsakymo ar veikos, kurie nepateisinami karo būtinumu, yra naikinami istoriniai paminklai, kultūros, meno, švietimo, auklėjimo, mokslo ar religijos objektai arba išgrobstomos nacionalinės vertybės, suvokia, kad tokia veika padarys didelę žalą ir to siekia. Nacionalinių vertybių išgrobstymo atveju privalomas savanaudiškumo tikslas, o kiti subjektyviosios pusės požymiai veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau į juos atsižvelgiama skiriant bausmę. 17. Įsakymo naikinti istorinius paminklus, kultūros, meno, švietimo, auklėjimo, mokslo ar religijos objektus subjektu gali būti vadas (karinis viršininkas), o paminėtų objektų naikinimo bei nacionalinių vertybių grobstymo atveju – bet kuris karys. 18. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 6 dalį priskiriamas labai sunkių nusikaltimų grupei (plačiau apie tai žr. BK 11 str. komentarą). 19. Komentuojam nusikaltimui pagal BK 95 str. 3 dalį nėra senaties (apie tai plačiau žr. BK 95 str. komentarą). 20. Saugomų objektų naikinimas ar nacionalinių vertybių grobstymas nuo turtinių ir kitų panašių nusikaltimų atribojamas pagal nusikaltimo dalyką, nusikaltimo padarymo vietą, aplinkybes bei nusikaltimo subjektą. 21. Saugomų objektų naikinimas ar nacionalinių vertybių grobstymas baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dvylikos metų. 107 straipsnis. Vilkinimas repatrijuoti karo belaisvius Tas, kas po taikos sutarties sudarymo ar karo veiksmų nutraukimo, nepateisinamai vilkino paleisti ar repatrijuoti karo belaisvius, baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų arba bauda. 1. Komentuojamo nusikaltimo objektas – tai visuotinai pripažinta elgesio su karo belaisviais tvarka. 2. Šio nusikaltimo dalyku (nukentėjusiaisiais) gali būti tik karo belaisviai (Apie tai plačiau žr. BK 101 str. komentaro 7 ir 8 punktus). 3. Objektyviąją vilkinimo repatrijuoti karo belaisvius pusę sudaro nepateisinamas vilkinimas paleisti ar repatrijuoti, t.y. grąžinti į Tėvynę, karo belaisvius, kai sudaryta taikos sutartis arba nutraukti karo veiksmai. 3-ioji 1949 metų Ženevos konvencija dėl elgesio su karo belaisviais reikalauja, kad nutraukus aktyvius karo veiksmus karo belaisviai būtų ne tik paleisti, bet ir repatrijuoti. N e p a t e i s i n a m u v i l k i n i m u laikomas bet koks elgesys, dėl kurio be svarbių priežasčių delsiama paleisti arba repatrijuoti karo belaisvius. Vilkinimas gali būti padaromas tik neveikimu, kuris pasireiškia, pvz., repatriacijos plano nesudarymu, faktiniu tokio plano nevykdymu, fiziškai nepaleidžiant arba neleidžiant repatrijuoti karo belaisviams ir pan. Svarbiomis priežastimis, dėl kurių karo belaisviai gali būti nepaleidžiami ar nerepatrijuojami, remiantis 3-iąja 1949 metų Ženevos konvencija dėl elgesio su karo belaisviais, gali būti pripažįstamos karo belaisvio liga, baudžiamasis persekiojimas, kriminalinės bausmės atlikimas ir pan. Antra vertus, ir šiais atvejais, kai tik išnyksta minėtos aplinkybės, pvz. atlikus bausmę ir pan., karo belaisvis turi būti nedelsiant paleidžiamas ar repatrijuojamas. 4. Šiai nusikaltimo sudėčiai būtinas papildomas objektyviosios pusės požymis – tai nusikaltimo padarymo laikas. Vilkinimas repatrijuoti karo belaisvius gali būti padaromas tik s u d a r i u s t a i k o s s u t a r t į arba n u t r a u k u s k a r o v e i k s m u s. Pažymėtina, kad karo veiksmų nutraukimas turi būti ne laikinas, o galutinis. 5. Šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būdinga tik tiesioginė tyčia, t.y. kaltininkas suvokia, kad dėl jo veikos nepateisinamai vilkinamas karo belaisvių paleidimas ar repatrijavimas, ir to siekia. Kiti subjektyviosios pusės požymiai veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau į juos atsižvelgiama skiriant bausmę. 6. Šio nusikaltimo subjektu gali būti bet kuris karys. 7. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas nesunkių nusikaltimų grupei (plačiau apie tai žr. BK 11 str. komentarą). 8. Vilkinimas repatrijuoti karo belaisvius baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų arba bauda. 108 straipsnis. Vilkinimas paleisti internuotus civilius ar trukdymas repatrijuoti kitiems civiliams Tas, kas po karo veiksmų nutraukimo nepateisinamai vilkino paleisti internuotus civilius ar neleido kitiems to pageidaujantiems civiliams repatrijuoti į Tėvynę iš ginkluoto konflikto teritorijos, baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų arba bauda. 1. Komentuojamo nusikaltimo objektas – tai visuotinai pripažinta elgesio su civiliais tvarka. 2. Nusikaltimo dalyku (nukentėjusiaisiais) gali būti tik civiliai užsieniečiai. (Apie civilius plačiau žr. BK 101 str. Komentaro 9 punktą). 3. Vilkinimą paleisti internuotus civilius arba neleidimą repatrijuoti kitiems civiliams sudaro dvejopo pobūdžio veikos, tai: 1) nepateisinamas vilkinimas paleisti internuotus civilius, kai karo veiksmai buvo nutraukti; ir 2) neleidimas kitiems civiliams jų pageidavimu repatrijuoti į Tėvynę iš ginkluoto konflikto šalies teritorijos, kai karo veiksmai buvo nutraukti. N e p a t e i s i n a m u v i l k i n i m u laikomas bet koks elgesys, dėl kurio be svarbių priežasčių delsiama paleisti internuotus užsieniečius civilius. Pagal 4-ąją 1949 metų Ženevos konvenciją dėl civilių gyventojų apsaugos karo metu, internavimas gali būti taikomas išimtinai saugumo sumetimais arba dėl padaryto teisės pažeidimo, o jo esmę sudaro asmens uždarymas į internuotųjų stovyklą. Vilkinimas gali būti padaromas tik neveikimu, kuris pasireiškia, pvz. faktiniu civilio nepaleidimu, dokumentų neišdavimu ir pan. Svarbiomis priežastimis, dėl kurių internuoti civiliai gali būti nepaleidžiami, remiantis 4-ąja 1949 metų Ženevos konvencija dėl civilių gyventojų apsaugos karo metu, gali būti pripažįstamos internuoto civilio liga, baudžiamasis persekiojimas, kriminalinės bausmės atlikimas ir pan. Antra vertus, ir šiais atvejais, kai tik išnyksta minėtos aplinkybės, pvz. pasveikus ir pan., internuotasis civilis turi būti nedelsiant paleidžiamas. N e l e i d i m u c i v i l i a m s r e p a t r i j u o t i į T ė v y n ę laikomas bet koks laikinas ar nuolatinis draudimas išvykti civiliui į Tėvynę, jei jis buvo oficialiai pareiškęs tokį pageidavimą. Šio pobūdžio veikai yra būtina, jog civilis fiziškai būtų ginkluoto konflikto šalies teritorijoje. 4. Visai nusikaltimo sudėčiai būtinas papildomas objektyviosios pusės požymis – tai nusikaltimo padarymo laikas. Vilkinimas paleisti internuotus civilius arba neleidimas repatrijuoti kitiems civiliams gali būti padaromas tik n u t r a u k u s k a r o v e i k s m u s. Pažymėtina, kad karo veiksmų nutraukimas turi būti ne laikinas, o galutinis. 5. Šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būdinga tik tiesioginė tyčia, t.y. kaltininkas suvokia, kad dėl jo veikos nepateisinamai vilkinamas internuotų civilių paleidimas arba neleidžiama kitiems civiliams repatrijuoti į Tėvynę, ir to siekia. Kiti subjektyviosios pusės požymiai veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau į juos atsižvelgiama skiriant bausmę. 6. Šio nusikaltimo subjektu gali būti bet kuris karys. 7. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas nesunkių nusikaltimų grupei (plačiau apie tai žr. BK 11 str. komentarą). 8. Vilkinimas paleisti internuotus civilius arba neleidimas repatrijuoti kitiems civiliams baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų arba bauda. 109 straipsnis. Neteisėtas Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio ir Jungtinių Tautų Organizacijos emblemos (ženklo) panaudojimas 1. Tas, kas taikos metu neteisėtai panaudojo Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio ir Jungtinių Tautų Organizacijos emblemą ar kitą visuotinai pripažintą emblemą (ženklą), baudžiamas laisvės atėmimu iki vienerių metu arba bauda. 2. Tas, kas karo ar tarptautinio ginkluoto konflikto metu neteisėtai panaudojo Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio ir Jungtinių Tautų Organizacijos emblemą ar kitą visuotinai pripažintą karo metu naudojamą emblemą (ženklą), baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų arba bauda. 1. Komentuojamo nusikaltimo objektas – tai visuotinai pripažinta Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio, Jungtinių Tautų Organizacijos emblemos ar kito visuotinai pripažintos emblemos (ženklo) panaudojimo tvarka arba visuotinai pripažinta kariavimo tvarka. 2. Nusikaltimo dalyku yra Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio ženklai, Jungtinių Tautų Organizacijos emblema, kitas visuotinai pripažintas ženklas ar emblema, pvz. NATO taikos palaikymo pajėgų ženklas ir pan. 3. Pirmoji šio straipsnio dalis numato paprastą nusikaltimo sudėtį. Neteisėtą Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio ženklo, Jungtinių Tautų Organizacijos emblemos panaudojimą sudaro neteisėtas Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio ženklo, Jungtinių Tautų Organizacijos emblemos ar kito visuotinai pripažinto tarptautinės organizacijos ženklo ar emblemos panaudojimas taikos metu. Neteisėtu panaudojimu laikomas bet koks minėtų ženklų ar emblemų panaudojimas, neatitinkantis Raudono Kryžiaus draugijos, Raudonojo Pusmėnulio emblemos ir pavadinimo įstatymo (VŽ, 2000, Nr.89-2744), 1949 metų Ženevos Konvencijų ir jų 1977 metų papildomų protokolų, Jungtinių Tautų Organizacijos įstatų, Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio nuostatų, kitų visuotinai pripažintų tarptautinių organizacijų įstatų ar statutų. Ženklų ar emblemų panaudojimas gali būti padaromas tik veiksmai, kurie pasireiškia, pvz., ženklų ar emblemų iškėlimu ant karo arba civilių laivų, nešiojimu ant asmenų, neturinčių tokios teisės, uniformos, kovinių ar civilių transporto priemonių žymėjimu ir pan. 4. Antroji šio straipsnio dalis numato kvalifikuotą nusikaltimo sudėtį. Nuo paprastos nusikaltimo sudėties ji skiriasi keliais požymiais. Pirma, kvalifikuotai nusikaltimo sudėčiai būtinas papildomas objektyviosios pusės požymis – tai nusikaltimo padarymo laikas. Neteisėtas minėtų ženklų ar emblemų panaudojimas gali būti padaromas tik karo arba tarptautinio ginkluoto konflikto metu (Žr. BK 101 str. Komentaro 14-16 punktus). Antra, šios sudėties dalykas yra siauresnis, nes apima ne visus visuotinai pripažintus ženklus ar emblemas, bet tik tuos visuotinai pripažintus ženklus ar emblemas, kurie naudojami karo metu. 5. Nusikaltimo subjektyviajai pusei būdinga tik tiesioginė tyčia, t.y. kaltininkas suvokia, kad neteisėtai panaudojo minėtus ženklus ar emblemas taikos arba karo ar tarptautinio ginkluoto konflikto metu, ir to siekia. Kiti subjektyviosios pusės požymiai veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau į juos atsižvelgiama skiriant bausmę. 6. Pirmojoje straipsnio dalyje numatyto nusikaltimo subjektu gali būti bet kuris fizinis asmuo, o antrojoje dalyje – tik karys. 7. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 3 dalį priskiriamas nesunkių nusikaltimų grupei (plačiau apie tai žr. BK 11 str. komentarą). 8. Neteisėtas Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio ženklo, Jungtinių Tautų Organizacijos emblemos panaudojimas taikos metu baudžiamas laisvės atėmimu iki vienerių metų arba bauda, o karo arba tarptautinio ginkluoto konflikto metu – laisvės atėmimu iki trejų metų arba bauda. 110 straipsnis. Agresija Tas, kas sukėlė agresiją prieš kitą valstybę ar jai vadovavo, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 1. Komentuojamo nusikaltimo objektas – tai visuotinai pripažinta valstybių tarpusavio santykių palaikymo tvarka. 2. A g r e s i j a pripažįstamas tarptautinei teisei prieštaraujantis valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, nepriklausomybę, teritorijos neliečiamybę ar konstitucinę santvarką. Tarptautinė teisė draudžia bet kokį agresyvų karą – tiek paskelbtas, tiek ir nepaskelbtas karas, taip pat net karo paskelbimas laikomas agresija. Esminiu agresijos požymiu yra tai, kad šiuo atveju viena valstybė panaudoja ginkluotą jėgą prieš kitą valstybę. Atsižvelgiant į tai, agresija nelaikytini tokie atvejai, kai į valstybės suverenitetą, nepriklausomybę, teritorijos neliečiamybę ar konstitucinę santvarką kėsinasi privačios ginkluotos pajėgos, taip pat pasienio ginkluoti konfliktai, vidinis karas ar ginkluotas konfliktas ir pan. 3. Agresija gali pasireikšti dvejopo pobūdžio veika: agresijos prieš kitą valstybę sukėlimu ar vadovavimu agresijai prieš kitą valstybę. 4. A g r e s i j o s p r i e š k i t ą v a l s t y b ę s u k ė l i m u laikomi bet kokie veiksmai (elgesys), kurie tiesiogiai nulemia valstybės ginkluotos jėgos panaudojimą prieš kitą valstybę. Šie veiksmai gali pasireikšti įsakymu ar nurodymu panaudoti ginkluotąją jėgą prieš kitą valstybę, karo paskelbimu ir pan. 5. V a d o v a v i m u a g r e s i j a i prieš kitą valstybę laikomi veiksmai (įsakymai), nukreipti tiesiogiai įgyvendinant ginkluotos jėgos panaudojimą prieš kitą valstybę. 6. Agresijos nusikaltimo sudėtis yra formali, nereikalaujanti padarinių. Atsiradę padariniai kvalifikuojami kaip savarankiškos nusikalstamos veikos. 7. Agresijos prieš kitą valstybę sukėlimas arba vadovavimas agresijai prieš kitą valstybę gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas suvokia, kad dėl jo veiksmų (elgesio) bus panaudota valstybės ginkluota jėga prieš kitą valstybę, arba vadovauja valstybės ginkluotos jėgos panaudojimui prieš kitą valstybę, ir to siekia. Kiti subjektyviosios pusės požymiai – motyvas ir tikslas – nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau į juos būtina atsižvelgti parenkant ir skiriant bausmę. 8. Agresijos prieš kitą valstybę sukėlimo subjektu gali būti fizinis asmuo, sulaukęs 18 metų ir užimantis valstybės valdžios institucijose tam tikras pareigas, kurios sudaro objektyvias prielaidas įtakoti valstybės ginkluotos jėgos panaudojimą, pvz., Respublikos Prezidentas, Seimo pirmininkas, ginkluotųjų pajėgų vadas ir pan. Vadovavimo agresijai prieš kitą valstybę subjektu gali būti fizinis asmuo, sulaukęs 18 metų ir užimantis valstybės valdžios institucijose tam tikras pareigas, įgalinančias duoti privalomus nurodymus valstybės ginkluotosioms pajėgoms, pvz. Respublikos Prezidentas, ginkluotųjų pajėgų vadas arba lauko pajėgų vadas. 9. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 6 dalį priskiriamas labai sunkių nusikaltimų grupei (plačiau apie tai žr. BK 11 str. komentarą). 10. Komentuojam nusikaltimui pagal BK 95 str. 3 dalį nėra senaties (apie tai plačiau žr. BK 95 str. komentarą). 11. Agresijos prieš kitą valstybę sukėlimas ar vadovavimas jai baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 111 straipsnis. Draudžiama ataka 1. Tas, kas įsakė vykdyti ar vykdė tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamą ataką prieš civilius, medicinos ar civilinės gynybos personalą, karo ar civilinę ligoninę, medicinos punktą, sužeistus asmenis ar ligonius vežančią transporto priemonę, Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto ar nacionalinės Raudonojo Kryžiaus ar Raudonojo Pusmėnulio draugijos personalą, karo ataką prieš neginamą gyvenvietę ar demilitarizuotą zoną, karo ataką, nepasirinkęs konkretaus taikinio ir žinodamas, kad dėl jos gali žūti civiliai ar būti sunaikintas civilinis objektas, arba karo ataką prieš aiškiai iš mūšio pasitraukusius ir nesipriešinančius kombatantus, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų. 2. Tas, kas įsakė vykdyti ar vykdė prieštaraujančią tarptautinei humanitarinei teisei karo ataką prieš didelį pavojų aplinkai ir žmonėms keliantį objektą – atominę elektrinę, užtvanką, nuodingųjų medžiagų saugyklą ar kitą panašų objektą, žinodamas, kad dėl jos gali atsirasti labai sunkių padarinių, arba karo ataką naudojant masinio naikinimo ginklą, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 1. Komentuojamo nusikaltimo objektas - tai visuotinai pripažinta kariavimo tvarka. 2. Nusikaltimo dalyku (nukentėjusiaisiais) gali būti: 1) civiliai; 2) medicinos personalas; 3) civilinės gynybos personalas; 4) Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Komiteto personalas; 5) nacionalinės Raudonojo Kryžiaus ar Raudonojo Pusmėnulio draugijos personalas; 6) kombatantai, aiškiai pasitraukę iš mūšio ir nesipriešinantys (hors de combat); 7) karo ar civilinė ligoninė; 8) medicinos punktas; 9) transporto priemonė, pervežanti sužeistuosius ar ligonius; 10) neginama gyvenvietė ar demilitarizuota zona; ir 11) didelį pavojų aplinkai ir žmonėms keliantis objektas. 3. Tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamą karo ataką sudaro įsakymas vykdyti karo ataką arba karo atakos vykdymas prieš: - civilius; -medicinos personalą; - civilinės gynybos personalą; - karo ar civilinę ligoninę; - medicinos punktą; - transporto priemonę, pervežančią sužeistuosius ar ligonius; - Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Komiteto ar nacionalinės Raudonojo Kryžiaus ar Raudonojo Pusmėnulio draugijos personalą; - neginamą gyvenvietę ar demilitarizuotą zoną; - kombatantus, aiškiai pasitraukusius iš mūšio ir nesipriešinančius; - karo ataka nepasirenkant konkretaus taikinio ir žinant, kad ji gali sukelti civilių žūtį arba civilinio objekto sunaikinimą; 4. Į s a k y m u v y k d y t i t a r p t a u t i n ė s h u m a n i t a r i n ė s t e i s ė s d r a u d ž i a m ą k a r o a t a k ą laikomas privalomas vado (karinio viršininko) raštiškas arba žodinis nurodymas pavaldiems kariams vykdyti karo ataką prieš paminėtus objektus. 5. T a r p t a u t i n ė s h u m a n i t a r i n ė s t e i s ė s d r a u d ž i a m o s k a r o a t a k o s v y k d y m a s laikomas dalyvavimas karo atakoje prieš paminėtus objektus. K a r o a t a k a laikomi prievartos veiksmai sausumoje, vandenyse ar oro erdvėje tiek puolant priešą, tiek ir ginantis nuo jo puolimo. (Ši sąvoka taikoma ir tuomet, kai puolama iš sausumos į vandenyse ar oro erdvėje esantį priešą, ir priešingai). Pažymėtina, jog 1977 m. 1-asis papildomas Protokolas nustato, kad rengiant puolimą, būtina imtis tokių saugumo priemonių: įsitikinti, kad puolamas karinis objektas, kurio pulti nėra draudžiama; parinkti tokius puolimo metodus ir priemones, kurie leistų išvengti civilių aukų; tapus aišku, jog objektas nėra karinis ir t.t., puolimą atšaukti. 6. Tarptautinė humanitarinė teisė nustato absoliutų karo atakos prieš paminėtus objektus draudimą. 7. C i v i l i a i s laikomi visi asmenys, nesantys ginkluotųjų pajėgų nariais – kombatantais ( apie tai plačiau žr. BK 101 str. komentaro 9 p.). 8. M e d i c i n o s p e r s o n a l u laikomi kariškiai arba civiliai, vykdantys tik medicinines funkcijas, arba administruojantys medicinos dalinius, arba tvarkantys ir valdantys medicininį transportą. Paminėtas funkcijas asmuo gali vykdyti ir nuolatos, ir laikinai. Medicinos personalo sąvoką, atsižvelgiant į 1949 m. Ženevos Konvencijų bei 1977 m. papildomų Protokolų reikalavimus, reiktų aiškinti plečiamai ir šiai kategorijai taip pat priskirti karinius ir civilius kulto tarnus. 9. C i v i l i n ė s g y n y b o s p e r s o n a l u laikomi asmenys, kuriuos konflikto šalis paskiria vykdyti civilinės gynybos užduotis arba vadovauti civilinės gynybos įstaigoms ar daliniams. Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymas (VŽ, 1998, Nr.115-3230) nustato, kad civilinės saugos sistemą sudaro: 1) Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija; 2) Ekstremalių situacijų valdymo centras; 3) Civilinės saugos departamentas; 4) Valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba; 5) valdymo institucijų ir savivaldybių priešgaisrinės, žmonių paieškos ir gelbėjimo, kitos teritorinės gyventojų perspėjimo ir informavimo, evakuavimo ir civilinės saugos tarnybos, ūkio subjektų civilinės saugos ir gelbėjimo institucijos; ir 6) aplinkos stebėjimo ir laboratorinės kontrolės tinklas. Paminėtų valstybės institucijų pareigūnai ir tarnautojai bei ūkio subjektų darbuotojai pripažįstami Lietuvos Respublikos civilinės gynybos personalu. Civilinė gynyba yra vykdymas funkcijų, skirtų civiliams padėti pašalinti tiesioginius karo veiksmų, ekstremalių situacijų ar katastrofų padarinius. Prie šių funkcijų priskiriama: gyventojų perspėjimas ir evakuacija; slėptuvių įrengimas ir tvarkymas; gelbėjimo operacijos, kova su gaisrais; dezinfekavimas; skubus būtinų komunalinių tarnybų atkūrimas; skubus mirusiųjų laidojimas; paminėtos veiklos planavimas, organizavimas ir t.t. Atkreiptinas dėmesys, kad civilinės gynybos personalui priskiriami ir savanoriai, vykdantys civilinės gynybos funkcijas. Be to, civilinės gynybos personalu gali būti ir ginkluotųjų pajėgų nariai (kariai), jei jie vykdo išimtinai civilinės gynybos funkcijas, aiškiai išsiskiria iš kitų karių tarpo nešiodami tarptautinį civilinės gynybos skiriamąjį ženklą, ginkluoti tik lengvaisiais asmeniniais ginklais, nedalyvauja karo veiksmuose ir civilinės gynybos funkcijas vykdo tik savo šalies teritorijoje. 10. K a r o a r c i v i l i n e l i g o n i n e laikoma karinė arba civilinė įstaiga, skirta sužeistųjų ar ligonių diagnozavimui, gydymui ar slaugai. Ligoninė gali būti stacionari arba kilnojama, nuolatinė ir laikina. 11. M e d i c i n o s p u n k t u laikomas karinis arba civilinis objektas, skirtas sužeistųjų ar ligonių paieškai, surinkimui, transportavimui, diagnozavimui ir gydymui. Tokiais objektais gali būti pirmosios pagalbos punktai, kraujo perpylimo stotys, profilaktikos centrai, medicinos saugyklos, vaistų sandėliai ir pan. Medicinos punktas gali būti nuolatinis arba laikinas, stacionarus ir kilnojamas. 12. T r a n s p o r t o p r i e m o n e, p e r v e ž a n č i a s u ž e i s t u o s i u s a r l i g o n i u s, laikoma bet kokia sausumos, vandens ar oro transporto priemonė, skirta medicininiam transportavimui, pvz. automobilis, laivas, malūnsparnis ir pan. Apie sužeistuosius ir ligonius žr. BK 101 str. komentaro 5 p. 13. T a r p t a u t i n i o R a u d o n o j o K r y ž i a u s K o m i t e t o a r n a c i o n a l i n ė s R a u d o n o j o K r y ž i a u s a r R a u d o n o j o P u s m ė n u l i o d r a u g i j o s p e r s o n a l u laikomi minėtų Komiteto arba draugijos atstovai. 14. Medicinos, Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Komiteto ar nacionalinės Raudonojo Kryžiaus ar Raudonojo Pusmėnulio draugijos personalas, karo ar civilinė ligoninė, medicinos punktas ir transporto priemonė turi turėti specialius tarptautinius skiriamuosius ženklus - tai Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio arba Raudonojo Liūto ir Saulės baltame fone emblemą. Civilinės gynybos personalas turi turėti tarptautinį civilinės gynybos skiriamąjį ženklą - tai lygiakraštį žydrą trikampį oranžiniame fone. 15. N e g i n a m a g y v e n v i e t e laikoma konflikto šalies kompetentingos valdžios vienašališkai paskelbta bet kuri gyvenamoji vieta, esanti ginkluotųjų pajėgų susikirtimo zonoje arba greta jų, kuri atvira priešo okupacijai, ir jei tokia vieta atitinka šias sąlygas: a) visi kombatantai, mobilios karinės priemonės bei mobili karinė įranga evakuotos; b) stacionarios karinės įmonės ir įrengimai nenaudojami kariniams tikslams; c) valdžios institucijos ir gyventojai neatlieka jokių karo veiksmų ir d) nesiima jokių veiksmų, palaikančių karines operacijas. Paskelbus tam tikrą vietą neginama gyvenviete priešiškai šaliai pateikiama deklaracija, kurioje kuo tiksliau nurodomos ir aprašomos neginamos gyvenvietės ribos. Konflikto šalis, kuriai skirta tokia deklaracija, patvirtina ją gavusi ir nurodytą gyvenvietę laikanti neginama. Atsisakyti pripažinti neginama gyvenviete galima tik tuo atveju, jei nesilaikoma “a” - “d” punktuose nurodytų sąlygų. Pabrėžtina, jog konflikto šalių susitarimu neginama gyvenviete galima pripažinti bet kurią vietą, net jeigu ji neatitinka minėtų sąlygų. Konflikto šalis, kontroliuojanti neginamą gyvenvietę, privalo pažymėti ją sutartais ženklais ir išdėstyti šiuos ženklus aiškiai matomose vietose, ypač ant jos ribų, pagrindiniuose keliuose ir pan. Neginama gyvenvietė praranda savo statusą tuomet, kai ji neatitinka “a” -”d” punktuose nurodytų arba dvišaliame susitarime numatytų sąlygų. 16. D e m i l i t a r i z u o t a z o n a laikoma bet kuri teritorija, kuriai visos konflikto šalys susitarė suteikti demilitarizuotos zonos statusą. Toks susitarimas gali būti sudaromas žodžiu arba raštu, tiesiogiai arba per tarpininkus, taikos metu arba prasidėjus karo veiksmams. Susitarime turi būti kuo tiksliau nurodytos ir aprašytos zonos ribos bei numatyti jos kontrolės metodai. Demilitarizuota zona paprastai turi atitikti šias sąlygas: a) visi kombatantai, mobilios karinės priemonės bei mobili karinė įranga evakuota; b) stacionarios karinės įmonės ir įrengimai nenaudojami kariniams tikslams; c) valdžios institucijos ir gyventojai neatlieka jokių karo veiksmų ir d) nutraukiama bet kokia veikla, susijusi su kariniais tikslais (konflikto šalys privalo susitarti dėl šios sąlygos turinio). Konflikto šalis, kontroliuojanti demilitarizuotą zoną, privalo pažymėti ją sutartais ženklais ir išdėstyti šiuos ženklus aiškiai matomose vietose, ypač ant jos ribų, pagrindiniuose keliuose ir pan. Konflikto šalys, susitarusios dėl demilitarizuotos zonos, neturi teisės vienašališkai atšaukti tokio susitarimo arba panaudoti tokią zoną karinių veiksmų tikslams net ir tada, kai karo veiksmai priartėja prie tokios zonos ribų. Jei viena iš konflikto šalių iš esmės pažeidžia “a - d” punktuose nurodytas sąlygas, arba vienašališkai atšaukia susitarimą, arba panaudoja zoną karinių veiksmų tikslams, kita konflikto šalis atleidžiama nuo pareigų, numatytų susitarime dėl demilitarizuotos zonos, vykdymo. Pabrėžtina, kad skirtingai nuo neginamos gyvenvietės, kurioje besąlygiškai draudžiami kariniai veiksmai, demilitarizuotoje zonoje leidžiamos karinės operacijos, kurios neprieštarauja susitarimo dėl demilitarizuotos zonos nuostatoms. 17. A t a k a n e s i r e n k a n t k o n k r e t a u s t a i k i n i o laikoma: a) puolimas, nenukreiptas į konkretų karinį objektą; b) puolimas panaudojant kariavimo metodus ir priemones, kurių negalima taikyti konkretiems kariniams objektams; c) puolimas panaudojant kariavimo metodus ir priemones, kurie gali suduoti smūgį be atrankos ir kariniams objektams, ir civiliams žmonėms, civiliniams objektams; d) puolimas bombarduojant ar kitais būdais ir priemonėmis, kai vienu kariniu objektu laikomi keli aiškiai atskirti ir vienas nuo kito nutolę kariniai objektai, esantys mieste, kaime ar kitoje vietoje, kur sutelkti civiliai arba civiliniai objektai; ir e) puolimas, kurio metu galimos atsitiktinės civilių aukos ar sužalojimai, žala civiliniams objektams ir tai būtų pernelyg didelė kaina tiesioginiam kariniam pranašumui pasiekti. Pabrėžtina, kad visais atakos nepasirenkant konkretaus taikinio atvejais būtina, jog tokia ataka potencialiai galėtų sukelti civilių žūtį arba civilinio objekto sunaikinimą. Karo ataka galima tik prieš karinį objektą, kuriuo pripažįstamas bet koks objektas, kuris savo pobūdžiu, vieta, paskirtimi ar panaudojimu padeda karo veiksmams ir kurio visiškas ar dalinis sugriovimas, paėmimas ar neutralizavimas suteikia aiškų karinį pranašumą. Visi kiti objektai laikomi civiliniais objektais. 18. K o m b a t a n t a i s, a i š k i a i p a s i t r a u k u s i a i s i š m ū š i o i r n e s i p r i e š i n u s i a i s (h o r s d e c o m b a t), laikomi kariai, kurie yra: a) priešiškos šalies valdžioje; b) aiškiai pareiškę norą pasiduoti į nelaisvę arba be sąmonės arba kokiu nors kitu būdu išėję iš rikiuotės dėl sužeidimo ar ligos ir todėl negalintys gintis. Tokie asmenys privalo susilaikyti nuo bet kokių priešiškų veiksmų ir nesistengti pabėgti. Šiai asmenų kategorijai priskirtini asmenys, šokantys su parašiutu iš katastrofą patyrusio orlaivio (išskyrus oro desantininkus). Tokių asmenų negalima pulti, kol jie nenusileidžia priešiškos šalies kontroliuojamoje teritorijoje ir neišreiškia savo noro pasiduoti, jeigu jie akivaizdžiai neatlieka priešiškų veiksmų. 19. Komentuojamo straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota draudžiamos karo atakos nusikaltimo sudėtis. Šią sudėtį sudaro įsakymas vykdyti arba vykdymas tarptautinei humanitarinei teisei prieštaraujančią karo ataką prieš 1) didelį pavojų aplinkai ir žmonėms keliantį objektą – atominę elektrinę, užtvanką, nuodingųjų medžiagų saugyklą ar kitą panašų objektą žinant, kad ji gali sukelti labai sunkių padarinių; arba karo ataka naudojant masinio naikinimo ginklą. 20. Apie įsakymą vykdyti arba karo atakos vykdymą žr. šio straipsnio komentaro 4 ir 5 p.p. 21. D i d e l į p a v o j ų a p l i n k a i i r ž m o n ė m s k e l i a n č i u o b j e k t u laikoma atominė elektrinė, užtvanka, nuodingųjų medžiagų saugykla ar kitas panašus objektas, pvz., naftotiekis, pylimai, dujotiekis, chemijos gamykla, naftos perpylimo stotis ir pan. Pabrėžtina, kad atakos prieš didelį pavojų aplinkai ir žmonėms keliantį objektą atveju būtina, jog tokia ataka potencialiai galėtų sukelti labai sunkius padarinius, pvz., civilių žūtį ar sužalojimą, ekologinę katastrofą ir pan. 22. Tarptautinė humanitarinė teisė nenustato absoliutaus karo atakos draudimo prieš paminėtus objektus. 1949 m. Ženevos konvencijos ir 1977 m. papildomi Protokolai numato tam tikras išimtis, kuomet yra leidžiamas minėtų objektų puolimas, pvz., atominę elektrinę – tuo atveju, jeigu ji gamina elektros energiją, skirtą reguliariai ir tiesiogiai kariniams veiksmams remti ir jeigu toks puolimas yra vienintelis įmanomas būdas tokiai paramai nutraukti, arba užtvanką ar pylimą – tuo atveju, kai jie panaudojami kitaip, nei yra įprasta, ir jei naudojami reguliariai, iš esmės ir tiesiogiai karinėms operacijoms paremti, o jų ataka yra vienintelis įmanomas būdas šiai paramai nutraukti, ir pan. 23. M a s i n i o n a i k i n i m o g i n k l u pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir įstatymus pripažįstamas cheminis ginklas bei bakteriologinis (biologinis) bei toksinis ginklas. 24. C h e m i n i u g i n k l u pagal Konvenciją dėl cheminio ginklo kūrimo, gamybos, kaupimo ir panaudojimo uždraudimo bei jo sunaikinimo (VŽ, 1999, Nr.44-1405) ir Lietuvos Respublikos cheminio ginklo uždraudimo įstatymą (VŽ, 1998, Nr.90-2480) pripažįstamos: 1) nuodingosios cheminės medžiagos bei jų pirmtakai; 2) šaudmenys ir įtaisai, kuriuos panaudojus išsiskirtų 1 p. nurodytos cheminės medžiagos; 3) įrengimai, skirti tiesiogiai panaudoti šaudmenis ir įtaisus, nurodytus 2 punkte. 25. B a k t e r i o l o g i n i u (b i o l o g i n i u) b e i t o k s i n i u g i n k l u pagal Konvenciją dėl bakteriologinių ir toksinių ginklų kūrimo, gamybos ir saugojimo uždraudimo bei jų sunaikinimo (VŽ, 1997, Nr.59-1370) pripažįstami 1) mikrobinės ar kitos biologinės medžiagos ar toksinai (nepaisant jų kilmės ar gamybos metodo, tokių tipų ir tokiais kiekiais, kurie nepateisinami profilaktiniais, apsauginiais ar kitais taikingais tikslais); 2) ginklai, įrengimai ar pristatymo priemonės, skirtos tokių medžiagų ar toksinų panaudojimui priešiškiems tikslams arba per ginkluotą konfliktą. 26. BK 111 str. 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėtys yra formalios, todėl draudžiamos karo atakos metu atsiradę padariniai, pvz., civilių žūtis, sužalojimai, civilinių objektų sunaikinimas ir pan., turi būti kvalifikuojamos kaip savarankiškos nusikalstamos veikos. Tuo tarpu 2 dalyje numatytos nusikaltimo sudėtys taip pat yra formalios, tačiau jų metu atsiradę padariniai atskirai nekvalifikuojami. Į juos atsižvelgiama parenkant ir skiriant bausmę. 27. Šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būdinga tik tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia savo įsakymo ar veikos pavojingumą, o karo atakos nepasirenkant konkretaus taikinio ir prieš didelį pavojų aplinkai ir žmonėms keliantį objektą - taip pat ir labai sunkių padarinių galimybę, ir to siekia. Kiti subjektyviosios pusės požymiai nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau į juos turi būti atsižvelgiama parenkant ir skiriant bausmę. 28. Įsakymo vykdyti tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamą ar jai prieštaraujančią karo ataką subjektu gali būti vadas (karinis viršininkas), o tokios atakos vykdymo subjektu – bet kuris karys. Apie vadą (karinį viršininką) ir karį plačiau žr. BK 101 str. komentaro 20-26 punktus. 29. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 6 dalį priskiriamas labai sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą). 30. Komentuojam nusikaltimui pagal BK 95 str. 3 dalį nėra senaties (apie tai plačiau žr. BK 95 str. komentarą). 31. Draudžiama karo ataka baudžiama laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų, o karo ataka prieš didelį pavojų aplinkai ir žmonėms keliantį objektą arba naudojant masinio naikinimo ginklą - laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 32. Komentuojamas straipsnis pagal BK 3 str. 3 dalį turi grįžtamąją galią (apie tai plačiau žr. BK 3 str. komentarą). 112 straipsnis. Uždraustų karo priemonių naudojimas Tas, kas pažeisdamas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar visuotinai pripažintų tarptautinių papročių dėl karo priemonių ar kariavimo būdų nuostatas įsakė karo veiksmuose panaudoti arba panaudojo uždraustas karo priemones ar kariavimo būdus, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 1. Komentuojamo nusikaltimo objektas – tai visuotinai pripažinta kariavimo tvarka. 2. Uždraustų karo priemonių naudojimą sudaro dvejopo pobūdžio veika – tai 1) įsakymas karo veiksmuose panaudoti uždraustas karo priemones ar karo vedimo būdus ir 2) karo priemonių ar karo vedimo būdų panaudojimas, kai tokiu įsakymu arba panaudojimu pažeidžiamos tarptautinių sutarčių ar visuotinai pripažintų tarptautinių papročių dėl karo vedimo priemonių ar būdų nuostatos. 3. Į s a k y m a s k a r o v e i k s m u o s e p a n a u d o t i u ž d r a u s t a s k a r o p r i e m o n e s a r k a r o v e d i m o b ū d u s – tai privalomas vado (karinio viršininko) žodinis ar raštiškas nurodymas pavaldiems kariams karo veiksmuose panaudoti uždraustas karo priemones ar karo vedimo būdus. U ž d r a u s t o m i s k a r o p r i e m o n ė m i s a r k a r o v e d i m o b ū d a i s pripažįstamos tokios karo priemonės ar karo vedimo būdai, kurių panaudoti neleidžia Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys ir įstatymai. Draudimas panaudoti tam tikras karo priemones arba karo vedimo būdus gali būti absoliutus (pvz., įsakymo, kad nebus pasigailėjimo ir pan.) arba sąlyginis (pvz., padegamųjų ginklų ir pan.). 4. K a r o p r i e m o n i ų a r k a r o v e d i m o b ū d ų p a n a u d o j i m u p a ž e i d ž i a n t t a r p t a u t i n i ų s u t a r č i ų a r v i s u o t i n a i p r i p a ž i n t ų t a r p t a u t i n i ų p a p r o č i ų d ė l k a r o v e d i m o p r i e m o n i ų a r b ū d ų n u o s t a t a s laikomas sąlyginai uždraustų karo priemonių ar karo vedimo būdų taikymas nesilaikant tarptautinėse sutartyse ar tarptautiniuose papročiuose nustatytų reikalavimų arba sąlygų. 5. Šiuo metu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys ir įstatymai numato absoliutų draudimą panaudoti tokias karo priemones: pėstininkų minas, kurių negalima aptikti; minas-spąstus bei lazerinius ginklus, kurių vienintelė arba viena iš kovinių funkcijų yra sukelti visišką apakimą; ginklus, kurie sužeidžia neaptinkamomis skeveldromis; didelio masto, ilgalaikius ar sunkius padarinius sukeliančius aplinkos keitimo būdus. 6. P ė s t i n i n k ų m i n o m i s, k u r i ų n e g a l i m a a p t i k t i, pagal 1980 metų Jungtinių Tautų konvencijos dėl tam tikrų įprastinių ginklų, kurie gali būti laikomi pernelyg žalojančiais arba veikia nesirinktinai, naudojimo uždraudimo arba apribojimo 2-jį papildomą protokolą (VŽ, 1998, Nr.83-2312) pripažįstamas bet koks žeme, ant žemės, šalia jos ar ant kitokio paviršiaus padėtas sprogmuo, skirtas susprogti, kai ant jo užlipa, prie jo artinasi arba prisiliečia asmuo ar transporto priemonė ir kurio negalima aptikti įprastine technika paieškos įranga (t.y. mina, neduodanti atitinkantį 8 ir daugiau gramų grynosios masės geležies atsakomąjį signalą). 7. M i n o m i s – s p ą s t a i s pagal minėtą 2-jį papildomą protokolą pripažįstamas bet koks sprogmuo, kuris veikia netikėtai, kai asmuo prisiartina ar paliečia tariamai nežalingą objektą arba atlieka tariamai saugų veiksmą ir kuris pritvirtintas arba susijęs su: 1) tarptautiniu mastu pripažintais apsauginiais ženklais, signalais arba emblemomis; 2) sergančiais, sužeistais ar mirusiais asmenimis; 3) laidojimo ar kremacijos vietomis arba kapais; 4) medicinos įstaigomis, medicinos įranga, medikamentais arba medicinos transportu; 5) vaikiškais žaislais arba kitokiais nešiojamais daiktais, specialiai skirtais vaikų maitinimui, sveikatai, higienai, aprangai ar mokymui; 7) maistu ir gėrimais; 8) virtuvės indais ir prietaisais, išskyrus karinėse įstaigose, kariuomenės dislokacijos vietose ar karinių atsargų tiekimo bazėse; 9) akivaizdžiai religinio pobūdžio daiktais; 10) istoriniais paminklais, meno kūriniais ar garbinamomis vietomis, kurios sudaro tautų kultūrinio ir dvasinio paveldo dalį; 11) gyvūnais ar jų maita; 12) savo forma atrodo kaip nežalingas nešiojamas daiktas ir kurių viduje specialiai įmontuota sprogstamoji medžiaga. 8. L a z e r i n i a i s g i n k l a i s, k u r i ų v i e n i n t e l e a r b a v i e n a i š k o v i n i ų f u n k c i j ų y r a s u k e l t i v i s i š k ą a p a k i m ą, pagal 1980 metų Jungtinių Tautų konvencijos dėl tam tikrų įprastinių ginklų, kurie gali būti laikomi pernelyg žalojančiais arba veikia nesirinktinai, naudojimo uždraudimo arba apribojimo 4-jį papildomą protokolą (VŽ, 1998, Nr.83-2312) pripažįstamos bet kokios karinės lazerinės sistemos ir lazeriniai ginklai, kurie sukonstruoti tai, jog jų vienintelė arba viena iš kovinių funkcijų yra sukelti neapsaugoto regėjimo – plikos akies arba akies su korekcija – visišką apakimą. Visiškas apakimas reiškia negrąžinamą ir nepataisomą regėjimo praradimą, kai tikrinant abi akis regos aštrumas yra mažesnis kaip 20/200 pagal Seleno skalę. 9. G i n k l a i s, k u r i e s u ž e i d ž i a n e a p t i n k a m o m i s s k e v e l d r o m i s, pagal 1980 metų Jungtinių Tautų konvencijos dėl tam tikrų įprastinių ginklų, kurie gali būti laikomi pernelyg žalojančiais arba veikia nesirinktinai, naudojimo uždraudimo arba apribojimo 1-jį papildomą protokolą (VŽ, 1998, Nr.83-2312) pripažįstami bet kokie ginklai, kurie paprastai sužeidžia skeveldromis arba dalelėmis, žmogaus kūne neįmanomomis aptikti rentgeno spinduliais. 10. D i d e l i o m a s t o, i l g a l a i k i a i a r s u n k i u s p a d a r i n i u s s u k e l i a n t y s a p l i n k o s k e i t i m o b ū d a i pagal 1976 m. Jungtinių Tautų konvenciją dėl aplinkos keitimo būdų naudojimo karo ar bet kokiems priešiškiems tikslams uždraudimo (VŽ, 2002, Nr.40-1460; 40-1468) reiškia bet kokį Žemės, įskaitant jos aplinkos komponentus, litosferą, hidrosferą ir atmosferą, arba kosminės erdvės dinamikos, sudėties ar sandaros keitimo būdą sąmoningai valdant gamtos procesus. Šios Konvencijos priede išvardinti aplinkos keitimo būdų pavyzdžiai – žemės drebėjimas, cunamis, regiono ekologinės pusiausvyros pažeidimas, orų pobūdžio pakitimai (debesys, krituliai, įvairių tipų ciklonai ir tornado tipo audros), klimato pobūdžio pokyčiai, vandenyno srovių pakitimai, ozono sluoksnio būklės pakitimai ir jonosferos būklės pakitimai. Šis sąrašas nėra baigtinis, į jį gali būti įtraukti ir kiti reiškiniai. Priede taip pat pateikiamos aplinkos keitimo būdų privalomų požymių sampratos. D i d e l i o m a s t o požymis bus tuomet, kai apimama kelių šimtų kvadratinių kilometrų vietovė, i l g a l a i k i s – kelių mėnesių arba apytikriai sezono trukmės, ir s u n k u s – susijęs su dideliu ar pastebimu naikinimu arba žala žmonių gyvybei, gamtos ir ūkio ištekliams ar kitam turtui. 11. Atkreiptinas dėmesys, kad tarptautinės sutartys gali numatyti draudimą panaudoti ir kitus kariavimo ginklus, priemones ir būdus. Štai 1997 m. Jungtinių Tautų konvencija dėl priešpėstinių minų naudojimo, kaupimo, gamybos ir perdavimo uždraudimo ir dėl jų sunaikinimo numato draudimą panaudoti priešpėstines minas – minas, kurios sukonstruotos taip, kad sprogtų, kai prie jų atsiduria, link jų artėja arba prie jų prisiliečia asmuo, ir kurios sužaloja, sužeidžia ar užmuša vieną ar kelis asmenis, o 1999 m. Jungtinių Tautų Romos Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas draudžia dar tokias karo priemones ir būdus kaip 1) nuodus ir užnuodytus ginklus; 2) dusinančių, nuodingų ir kitų dujų bei bet kokių analogiškų skysčių, medžiagų ar priemonių panaudojimą, lengvai sprogstančių ar susiplojančių žmogaus kūne kulkų, pvz., kulkų su apvalkalu, kurių kietas apvalkalas pilnai nepadengia visos šerdies arba turi įpjovas, panaudojimą; 3) ginklų, šaudmenų ar technikos, taip pat kariavimo būdų, kurie sukelia ypatingai didelius sužeidimus arba bereikalingas kančias, arba kurie iš esmės veikia nepasirinktinai, panaudojimą (su sąlyga, kad tokie ginklai ir būdai yra visiškai uždrausti ir įtraukti į Romos Tarptautinio baudžiamojo teismo statuto priedą). Už paminėtų šiame punkte ginklų, priemonių ar kariavimo būdų panaudojimą baudžiamoji atsakomybė pagal BK 112 str. bus galima tik tuomet, kai Lietuvos Respublika ratifikuos ir paminėtos tarptautinės sutartys įsigalios Lietuvos atžvilgiu. 12. 1949 m. Ženevos konvencijos ir 1977 m. papildomi protokolai numato absoliutų draudimą panaudoti tokius kariavimo būdus: apgaulę ir įsakymą, kad nebus pasigailėjimo. 13. A p g a u l e laikomi veiksmai, kuriais siekiama įgyti priešininko pasitikėjimą ir priversti jų patikėti, kad turima teisė į apsaugą arba privaloma tokia apsauga pagal tarptautinės teisės normas, taikomas ginkluotų konfliktų metu, kad būtų galima pasinaudojant tokiu pasitikėjimu priešininką užmušti, sužeisti arba paimti į nelaisvę. Apgaulė gali pasireikšti apsimetimu, kad iškėlus paliaubų (baltą) vėliavą ketinama derėtis arba pasiduoti; apsimetimas, kad dėl žaizdų ar ligos pasitraukiama iš rikiuotės; apsimetimas civiliu arba asmeniu, turinčiu saugomo asmens statusą, tam panaudojant Jungtinių Tautų, neutralių ar kitų valstybių, nedalyvaujančių ginkluotame konflikte, ženklus, emblemas ar uniformas. Pabrėžtina, kad karinės gudrybės nedraudžiamos, o jomis laikomi veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti priešininką arba jų paskatinamas veikti neapgalvotai, pvz., maskuotės, spąstai, dezinformacija, tariamos operacijos ir pan. 14. Į s a k y m u, k a d n e b u s p a s i g a i l ė j i m o, laikomas privalomas vado (karinio viršininko) žodinis ar raštiškas nurodymas pavaldiems kariams nepalikti nė vieno gyvo žmogaus ir tuo remiantis grasinti priešininkui arba kariauti. 15. Šiuo metu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys numato sąlyginį draudimą panaudoti tokias karo priemones arba nustato jų panaudojimo ribojimus: padegamieji ginklai, minos (svaidomosios pėstininkų minos). 16. P a d e g a m a i s i a i s g i n k l a i s pagal 1980 metų Jungtinių Tautų konvencijos dėl tam tikrų įprastinių ginklų, kurie gali būti laikomi pernelyg žalojančiais arba veikia nesirinktinai, naudojimo uždraudimo arba apribojimo 3-jį papildomą protokolą (VŽ, 1998, Nr.83-2312) pripažįstami bet kokie ginklai ar šaudmenys, kurie skirti padegti objektus ugnimi ar karščiu, dėl jų abiejų sąveikos padaryti asmenims nudegimus, kuriuos sukelia į taikinį paleistos medžiagos cheminė reakcija. Padegamaisiais ginklais gali būti, pvz., ugniasvaidžiai, fugasiniai sviediniai, artilerijos sviediniai, raketos, granatos, minos, bombos ir kiti padegamųjų medžiagų konteineriai. Minėtas protokolas numato padegamųjų ginklų naudojimo ribojimus, pvz., jų negalima naudoti atakuojant karinį taikinį, esantį civilių susitelkimo vietoje, arba atakuoti miškus ar kitokią augaliją, išskyrus atvejus, kai gamtos objektai pridengia, slepia arba maskuoja kombatantus arba kitokius karinius taikinius ir pan. 17. S v a i d o m o s i o m i s p ė s t i n i n k ų m i n o m i s pagal 1980 metų Jungtinių Tautų konvencijos dėl tam tikrų įprastinių ginklų, kurie gali būti laikomi pernelyg žalojančiais arba veikia nesirinktinai, naudojimo uždraudimo arba apribojimo 2-jį papildomą protokolą (VŽ, 1998, NR.83-2312) pripažįstamos minos, paleidžiamos su artilerijos, minosvaidžio, raketos, mortyro arba panašaus įtaiso pagalba arba išmetant iš lėktuvo. Minėtas protokolas numato minų (svaidomųjų pėstininkų minų) naudojimo ribojimus, pvz., negalima naudoti minų, kurių paskirtis arba prigimtis yra sukelti didelius sužalojimus arba nereikalingų kančių; minų, neatitinkančių protokolo techniniame priede nustatytų standartų; minų, kurių specifinė paskirtis yra detonuoti sprogmenį nuo paprastai naudojamų minų detektorių; būtinas išankstinis civilių įspėjimas apie svaidomųjų minų paleidimą arba išmetimą (jei leidžia aplinkybės); minų naudojimas nesirinktinai ir pan. 18.Įsakymas karo veiksmuose panaudoti uždraustas karo priemones ar kariavimo būdus bei karo priemonių ar kariavimo būdų panaudojimas pažeidžiant tarptautinių sutarčių ar visuotinai pripažintų tarptautinių papročių dėl kariavimo priemonių ar būdų nuostatas yra baigtas nusikaltimas davus įsakymą arba panaudojus minėtas priemones ar būdus pažeidžiant sutarčių ar papročių nuostatas. Ši nusikaltimo sudėtis yra formali, nereikalaujanti padarinių. Dėl veikos atsiradę padariniai sudarys kitos karo, turtinio ir pan. nusikalstamos veikos sudėtį. 19. Šio nusikaltimo subjektyviajai pusei yra būdinga tik tiesioginė tyčia, t.y. kaltininkas suvokia, kad įsako karo veiksmuose panaudoti uždraustas karo priemones ar kariavimo būdus arba panaudoja juos pažeidžiant sutarčių ar papročių nuostatas, ir to siekia. Kiti subjektyviosios pusės požymiai – motyvas ir tikslas - nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau į juos atsižvelgiama skiriant bausmę. 20. Įsakymo karo veiksmuose panaudoti uždraustas karo priemones ar karo vedimo būdus subjektu gali būti vadas (karinis viršininkas), o panaudojimo pažeidžiant sutarčių ar papročių nuostatas atveju – bet kuris karys. 21. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 5 dalį priskiriamas sunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą). 22. Komentuojam nusikaltimui pagal BK 95 str. 3 dalį nėra senaties (apie tai plačiau žr. BK 95 str. komentarą). 23. Uždraustų karo priemonių naudojimas baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 113 straipsnis. Marodieriavimas Tas, kas įsakė grobti ar grobė kautynių lauke turtą iš nukautų ar sužeistų asmenų, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. 1. M a r o d i e r i a v i m a s – tai grobimas kautynių lauke turto iš nukautųjų arba sužeistųjų. 2. Marodieriavimo objektas – tai visuotinai pripažinta elgesio su nukautaisiais bei sužeistaisiais tvarka. Ši nusikaltimo sudėtis turi ir papildomą objektą – tai turtas, esantis pas nukautuosius arba sužeistuosius. 3. Nusikaltimo dalyku gali būti bet koks turtas – rūbai, avalynė, pinigai ir pan. Nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi nei turto vertė, nei kaina ar teisinė priklausomybė ir pan. 4. Marodieriavimas pasireiškia dvejopo pobūdžio veika: 1) įsakymu grobti kautynių lauke turtą iš nukautųjų ar sužeistųjų; 2) pagrobimu kautynių lauke turto iš nukautųjų ar sužeistųjų. Į s a k y m a s g r o b t i – tai privalomas vado (karinio viršininko) raštiškas arba žodinis nurodymas pavaldiems kariams grobti kautynių lauke turtą iš nukautųjų ar sužeistųjų. G r o b i m a s – tai slaptas ar atviras pas nukautuosius ar sužeistuosius esančio turto paėmimas savanaudiškais tikslais. Pabrėžtina, kad marodieriavimas pripažįstamas turto grobimas iš nukautųjų ar sužeistųjų, priklausančių tiek savo, tiek ir priešo ginkluotosioms pajėgoms, tiek ir civilių asmenų. 5. K a u t y n i ų l a u k u laikoma vandens ar sausumos teritorija, kurioje vyksta arba ką tik vyko ginkluotas susirėmimas su priešu. Kautynių lauku gali būti ir užnugario rajonas, jeigu jame vyksta ar vyko ginkluotas susirėmimas su priešo oro ar jūrų desantinėmis pajėgomis. 6. Marodieriavimu pripažįstami ir tokie veiksmai, kai grobiamas turtas iš sužeistųjų, vežamų ar nešamų iš kautynių lauko į medicinos įstaigas. Smurtas prieš sužeistąjį marodieriavimo atveju sudarys dviejų nusikalstamų veikų (marodieriavimo ir nusikalstamos veikos žmogui) sutaptį. 7. Marodieriavimas laikomas baigtu įsakius grobti (formali sudėtis) arba užvaldžius daiktus, buvusius pas nukautuosius ar sužeistuosius (materiali sudėtis). 8. Šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būdinga tik tiesioginė tyčia, t.y. kaltininkas suvokia, kad jis įsako grobti arba grobia daiktus, esančius pas nukautuosius ar sužeistuosius, ir siekia juos grobti savanaudiškais tikslais. 9. Marodieriavimo subjektu gali būti vadas (karinis viršininkas) (įsakymo pagrobti atveju) arba bet kuris karys (grobimo atveju). 10. Marodieriavimas nuo turtinių ir kitų nusikalstamų veikų atribojamas pagal šio nusikaltimo dalyką, nusikaltimo padarymo vietą bei nusikaltimo subjektą. 11. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 4 dalį priskiriamas apysunkių nusikaltimų grupei (apie tai plačiau žr. BK 11 str. komentarą). 12. Marodieriavimas baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. J.Nocius 2002 12 16 XVI skyrius Nusikaltimai Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai 114 straipsnis. Valstybės perversmas 1. Tas, kas organizavo ar dalyvavo sąmoksle valstybės perversmui įvykdyti arba dalyvavo perversme, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dvidešimties metų. 2. Tas, kas darydamas šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką panaudojo ginkluotą jėgą arba jeigu dėl jo veikos atsirado sunkių padarinių, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 3. Nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytame sąmoksle dalyvavęs asmuo, jeigu jis savo noru valstybės institucijai suteikė svarbią informaciją apie rengiamą valstybės perversmą. 1. BK 114 straipsnis – valstybės perversmas – reglamentuoja naują nusikaltimo sudėtį, kurios anksčiau galiojęs baudžiamasis kodeksas nenumatė. 2. Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai (referendumais) ar per demokratiškai išrinktus atstovus ir kad valstybės valdžią vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ir Teismas (LR Konstitucijos 4 ir 5 str.). Valstybės perversmo esmė yra siekis nušalinti teisėtą valdžią – nekonstituciniu būdu sustabdyti valdžios institucijų ar jų vadovų veiklą, juo pakeisti arba nepakeisti pasibaigus įgaliojimams. 3. Valstybės perversmu kėsinamasi į Lietuvos valstybės suverenitetą. Tiesioginis šio nusikaltimo objektas yra valstybės konstitucinė santvarka, papildomu gali būti valstybės nepriklausomybė, teritorijos vientisumas. 4. S ą m o k s l a s yra rengimasis įvykdyti valstybės perversmą – nušalinti teisėtą valdžią arba sutrukdyti teisėtos valdžios institucijų suformavimui, užgrobti valdžią. Sąmokslas- tai asmenų ar jų grupuočių susitarimas bendrai veikiant užgrobti ar neteisėtai išlaikyti valdžią visoje valstybės teritorijoje arba jos dalyje įskaitant neteisėtą Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimą. 5. S ą m o k s l o o r g a n i z a v i m a s yra pastangos suburti asmenis, grupuotes, organizacijas valstybės perversmui įvykdyti. D a l y v a v i m a s s ą m o k s l e – dalyvavimas rengiant valdžios užgrobimą ar neteisėtą išlaikymą. 6. D a l y v a v i m a s p e r v e r s m e įmanomas ir nedalyvavus sąmoksle valstybės perversmui įvykdyti. Tai atlikimas veiksmų arba neveikimas turint pareigą ir galimybę atitinkamai veikti, kai tuo siekiama nušalinti teisėtą valdžią, jos institucijų vadovus, užgrobti valdžią arba neteisėtai išlaikyti valdžią, kurios įgaliojimai baigėsi. 7. Valstybės perversmas gali būti taikus, gali būti smurtinis. Taikus, nesukėlęs pasipriešinimo ir represijų valstybės perversmas įmanomas neteisėtai atšaukiant, pakeičiant ar papildant Lietuvos Respublikos Konstituciją, konstitucinius įstatymus ar tuos jų straipsnius, kurie apsprendžia valstybės statusą, valdžios institucijų sudarymo tvarką ir pan. Valstybės perversmas yra smurtinis, jeigu perversmininkų tikslams pasiekti, pasipriešinimui nuslopinti panaudojamas fizinis ar psichinis smurtas. 8. Valstybės perversmas yra formalioji nusikaltimo sudėtis, nereikalaujanti padarinių. Atsakomybė pagal BK 114 str. 1 dalį iškyla už sąmokslo organizavimo faktą, taip pat už dalyvavimą sąmoksle bei už dalyvavimą perversme. 9. Kai perversmininkai panaudoja g i n k l u o t ą j ė g ą, pvz., kariuomenės dalinį valdžios objektui užgrobti, teisėtiems valdžios atstovams suimti, veika kvalifikuojama pagal BK 114 str. 2 dalį. 10. S u n k ū s p a d a r i n i a i kaip valstybės perversmą kvalifikuojamasis požymis yra tada, kai sąmokslas realizuojamas arba perversmas ilgam laikui sutrikdo valstybės institucijų veiklą, perversmo metu žūna ar sužalojami žmonės, padaroma didelė materialinė žala ir pan. 11. Komentuojamas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Asmuo suvokia, kad jis organizuoja sąmokslą valstybės perversmui įvykdyti, kad dalyvauja rengiamame sąmoksle, kad dalyvauja vykdant valstybės perversmą ir to siekia. Sunkių padarinių atžvilgiu gali būti ir netiesioginė tyčia. 12. Aptariamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas 16 metų asmuo nepriklausomai nuo jo pilietybės. 13. Pagal BK 114 str. 3 dalį a t l e i d ž i a m a s n u o b a u d ž i a m o s i o s atsakomybės tik sąmoksle dalyvavęs asmuo, jeigu jis savo noru valstybės institucijai suteikė svarbią informaciją apie rengiamą valstybės perversmą. Asmuo, organizavęs sąmokslą valstybės perversmui įvykdyti, o taip pat asmuo, dalyvavęs perversme nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 114 str. 3 dalį negali būti atleidžiamas. 14. Informavimas apie rengiamą valstybės perversmą laikomas s a v a n o r i š k u, kai tai padaroma iki patraukiant baudžiamojon atsakomybėn už dalyvavimą sąmoksle. Valstybės institucijai suteikta i n f o r m a c i j a pripažįstama s v a r b i a, jeigu ja remiantis yra galimybė demaskuoti sąmokslininkus, užkirsti kelią valstybės perversmui. 15. Valstybės perversmas pagal BK 11 str. 6 d. priklauso labai sunkių nusikaltimų grupei. 16. Komentuojamas straipsnis pagal BK 3 str. 3 dalį grįžtamosios galios neturi. 115 straipsnis. Kėsinimasis į Lietuvos Respublikos Prezidento gyvybę Tas, kas kėsinosi į Lietuvos Respublikos Prezidento gyvybę, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 1. Lyginant BK 115 straipsnį su anksčiau galiojusio BK 64 straipsniu, yra trys esminiai pakeitimai. Pirma – iki minimumo susiaurintas nukentėjusiųjų ratas, juo pripažįstant tik Lietuvos Respublikos Prezidentą. Antra – atsisakyta buvusios būtinos sąlygos – jeigu nusikaltimas padarytas ryšium su nukentėjusio asmens valstybine ar visuomenine veikla. Trečia – sugriežtinta sankcija numatant laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Dėl pirmojo pakeitimo veikų ratas, pripažįstamų šiuo nusikaltimų, žymiai susiaurėjo, o dėl antrojo pakeitimo – šiek tiek išsiplėtė. 2. Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Kėsinantis į Lietuvos Respublikos Prezidento gyvybę, kėsinamasi į Lietuvos valstybingumą. Tiesioginis nusikaltimo objektas yra Lietuvos valstybės suverenitetas, papildomas – žmogaus gyvybė. 3. N u k e n t ė j u s i u o j u gali būti tik Konstitucijos nustatyta tvarka išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentas, kurio įgaliojimai, vėlgi Konstitucijoje nustatyta tvarka, nėra pasibaigę. 4. Komentuojamo nusikaltimo objektyvieji požymiai atitinka nužudymo (žr. BK 129 str. komentarą) požymius, tačiau aptariamas nusikaltimas laikomas baigtu nuo kėsinimosi atimti gyvybę pradžios nepriklausomai nuo veikos padarinių. Tiek rengimasis nužudyti Lietuvos Respublikos Prezidentą, tiek pasikėsinimas tai padaryti yra baigtas nusikaltimas, kaip ir nužudymas. 5. Kėsinimasis į Lietuvos Respublikos Prezidento sveikatą, laisvę, orumą, nesiekiant atimti gyvybės, negali būti kvalifikuojamas pagal komentuojamą straipsnį. Grasinimas nužudyti Prezidentą, nesant rengimosi realizuoti grasinimą požymių, taip pat nesudaro šio nusikaltimo sudėties. 6. Kaltininkas, rengdamasis ar pasikėsindamas atimti gyvybę Prezidentui, veikia tiesiogine tyčia. Baigto nužudymo atveju tokių padarinių atžvilgiu gali būti ir netiesioginė tyčia. Kokiais motyvais vadovaudamasis ir kokių tikslų siekdamas kaltininkas rengiasi, pasikėsina ar nužudo Lietuvos Respublikos Prezidentą, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. 7. Kai kėsinimasis į Lietuvos Respublikos Prezidento gyvybę turi ir valstybės perversmo (BK 114 str.), išdavystės (BK 117 str.) arba padėjimo kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką (BK 118 str.) požymius, veika kvalifikuotina kaip šių nusikaltimų sutaptis. 8. Aptariamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas 16 metų asmuo nepriklausomai nuo jo pilietybės. Asmuo nuo 14 iki 16 metų amžiaus kėsinęsis į Lietuvos Respublikos Prezidento gyvybę atsako už nužudymą pagal BK 129 str. 9. Aptariamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 6 d. priklauso labai sunkių nusikaltimų grupei. 10. Komentuojamas straipsnis pagal BK 3 str. 2 dalį turi grįžtamąją galią aukščiau galiojusio BK 64 str. atžvilgiu tik tuo aspektu, kad susiaurina nukentėjusiųjų ratą. 116 straipsnis. Kėsinimasis į kitos valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos atstovo gyvybę Tas, kas kėsinosi į oficialiai Lietuvos Respublikoje esančio kitos valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos atstovo gyvybę, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 1. Lyginant BK 116 straipsnį su anksčiau galiojusio BK 65 straipsniu darytina išvada, kad dispozicija iš esmės liko nepakitusi, nes jos papildymas nuoroda į tarpinės viešosios organizacijos atstovą, kaip nukentėjusįjį tik patikslina dispoziciją, nes tarptautinės viešosios organizacijos atstovas yra ir jį delegavusios į šią organizaciją valstybės atstovas. 2. Kėsinantis į oficialiai Lietuvos Respublikoje esančio kitos valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos atstovo gyvybę sudaroma grėsmė Lietuvos tarptautiniams santykiams. Tiesioginis šio nusikaltimo objektas yra Lietuvos valstybės saugumas, papildomas – žmogaus gyvybė. 3. Nukentėjusiuoju gali būti tik kitos valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos atstovas, oficialiai esantis Lietuvoje. K i t o s v a l s t y b ė s a t s t o v a s – tai bet kurios užsienio valstybės ar vyriausybės vadovas – prezidentas, karalius, ministras pirmininkas, kancleris ar kitaip įvardijamas aukščiausias pareigūnas, užsienio valstybės delegacijos vadovas ar narys, diplomatas, akredituotas Lietuvos Respublikoje ar atvykęs su specialia misija, kitas valstybės veikėjas, atstovaujantis užsienio valstybei. T a r p t a u t i n ė s v i e š o s i o s o r g a n i z a c i j o s a t s t o v a s – pvz., Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos, NATO, Pasaulio banko ir kitų tarptautinių viešųjų organizacijų pareigūnai, atstovaujantys šioms organizacijoms Lietuvoje ar atvykę su specialia misija. O f i c i a l i a i L i e t u v o s R e s p u b l i k o j e e s a n č i u laikomas užsienio valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos atstovas, atvykęs į Lietuvą savo valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos pavedimu arba Lietuvos Respublikos institucijų kvietimu. Kėsinimasis į užsienio valstybės pilietį, esantį Lietuvoje privačiai – turistą, verslininką, mokslininką, žurnalistą ir pan., kad ir atstovaujantį firmai, įmonei, organizacijai, bet ne valstybei ar tarptautinei viešajai organizacijai, nėra aptariamas nusikaltimas. 4. Komentuojamo nusikaltimo objektyvieji požymiai atitinka nužudymo (žr. BK 129 str. Komentarą) požymius, tačiau aptariamas nusikaltimas laikomas baigtu nuo kėsinimosi atimti gyvybę pradžios nepriklausomai nuo veikos padarinių. Tiek rengimasis nužudyti oficialiai Lietuvoje esantį kitos valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos atstovą, tiek pasikėsinimas tai padaryti yra baigtas nusikaltimas, kaip ir nužudymas. 5. Kėsinimasis į aptariamų asmenų sveikatą, laisvę, orumą, nesiekiant atimti gyvybės, negali būti kvalifikuojamas pagal komentuojamą straipsnį. Grasinimas nužudyti užsienio valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos atstovą, nesant rengimosi realizuoti grasinimą požymių, taip pat nesudaro šio nusikaltimo sudėties. 6. Kaltininkas, kėsindamasis atimti gyvybę žmogui, suvokia, kad nukentėjusysis yra užsienio valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos atstovas Lietuvoje ir siekia jį nužudyti, t.y. veikia tiesiogine tyčia. Baigto nužudymo atveju tokių padarinių atžvilgiu gali būti ir netiesioginė tyčia. 7. Kėsinimasis į BK 116 str. nurodytų asmenų gyvybę yra nusikaltimas valstybei nepriklausomai nuo kaltininko motyvų ir tikslų, jie gali būti nesusiję su nukentėjusiojo statusus ar veikla. Pakanka, kad kaltininkas suvokia, jog rengiasi, pasikėsina ar nužudo oficialiai Lietuvoje esantį kitos valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos atstovą. 8. Kai kėsinimasis į kitos valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos atstovo gyvybę turi ir valstybės perversmo (BK 114 str.), išdavystės (BK 117 str.) arba padėjimo kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką (BK 118 str.) požymius, veikia kvalifikuojama kaip šių nusikaltimų sutaptis. 9. Aptariamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas 16 metų asmuo nepriklausomai nuo jo pilietybės. Asmuo nuo 14 iki 16 metų amžiaus kėsinęsis į Lietuvoje esančio kitos valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos atstovo gyvybę atsako už nužudymą pagal BK 129 str. 10. Aptariamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 5 d. priklauso labai sunkių nusikaltimų grupei. 11. Komentuojamas straipsnis pagal BK 3 str. 3 dalį neturi grįžtamosios galios anksčiau galiojusio BK 65 str. atžvilgiu. 117 straipsnis. Išdavystė Lietuvos Respublikos pilietis, karo metu ar po karo padėties paskelbimo perėjęs į priešo pusę arba padėjęs priešui veikti prieš Lietuvos valstybę, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų. 1. BK 117 straipsnis, lyginant su galiojusio BK 62 straipsniu, žymiai siauriau traktuoja išdavimo sąvoką, siedamas su veikomis, padarytomis tik karo padėties metu, bei numato švelnesnę sankciją. 2. Išdavystė – nusikaltimas Lietuvos valstybingumui, kurį padaro Lietuvos Respublikos pilietis karo ar karo padėties metu. Išdavyste kėsinamasi į Lietuvos Respublikos suverenitetą – valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką. 3. K a r o m e t a s yra laikotarpis, kai paskelbtas karas arba vyksta tarptautinis ginkluotas konfliktas, kurio dalyvė yra Lietuvos Respublika. Tai reglamentuoja Karo padėties įstatymas (VŽ, 2000, Nr. 92-2855). 4. K a r o p a d ė t i s - Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Karo padėties įstatymo nustatyta ypatinga teisinė padėtis, kuri įvedama prireikus ginti Tėvynę nuo ginkluoto užpuolimo ar jo grėsmės atveju, kai kyla grėsmė Lietuvos valstybės suverenumui ar jos teritorijos vientisumui, arba prireikus vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus siekiant užtikrinti valstybės funkcijas karo metu. 5. K a r o p a d ė t į p a s k e l b i a Seimas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 142 straipsniu. Ginkluoto užpuolimo atveju sprendimą dėl karo padėties įvedimo visoje valstybėje ar jos dalyje priima Respublikos Prezidentas ir teikia tvirtinti Seimui. Karo padėtis pasibaigia Seimui panaikinus Respublikos Prezidento sprendimą dėl kario padėties įvedimo arba išnykus priežastims, dėl kurių karo padėtis buvo įvesta, priėmus atitinkamą įstatymą. 6. P e r ė j i m a s į p r i e š o p u s ę – tai perėjimas, perskridimas, kitoks perbėgimas pas priešą. Perėjimas į priešo pusę yra ir savanoriška tarnyba priešo kariuomenėje ar kitose represinėse institucijose. 7. P r i e š u laikoma valstybė, su kuria Lietuva yra karo būklėje arba su kuria vyksta ar gresia ginkluotas konfliktas, dėl ko paskelbta karo padėtis. 8. P a d ė j i m a s p r i e š u i v e i k t i p r i e š L i e t u v o s v a l s t y b ę gali pasireikšti įvairiais ardomaisiais veiksmais. Tai bet kurie veiksmai tiek vykdant priešo užduotį, tiek savo iniciatyva siekiant jam padėti veikti prieš Lietuvos valstybę. Kai pagalba priešui suteikiama padarant kitą sunkų griežčiau už išdavystę baudžiamą nusikaltimą, pvz., nužudymą, teroro aktą, veika kvalifikuojama kaip išdavystės ir to kito nusikaltimo sutaptis. 9. Komentuojamas nusikaltimas laikomas baigtu nuo perėjimo į priešo pusę momento, o padėjimo priešui atveju – nuo veikos, kuria siekiama padėti priešui, atlikimo momento, nepriklausomai nuo tokios veikos rezultato, padarinių. Kontakto su priešu užmezgimas, įsipareigojimas, pažadas veikti jo interesais, traktuotinas kaip rengimasis išdavystei. 10. Išdavystė padaroma tik tiesiogine tyčia. Asmuo suvokia, kad jis karo metu ar esant karo padėčiai pereina į priešo pusę arba padeda priešui veikti prieš Lietuvos valstybę ir to siekia. Kokiais motyvais vadovaudamasis ir kokių asmeniškų tikslų siekdamas jis tai daro nusikaltimo kvalifikavimui neturi reikšmės. Tai gali būti padaryta tiek dėl priešiškumo savo valstybei, tiek dėl keršto ar savanaudiškų paskatų, pvz., už atlyginimą, tiek dėl psichinės prievartos ar šantažo poveikyje. 11. Išdavystės subjektu gali būti tik Lietuvos Respublikos pilietis nuo 16 metų, pakaltinamas. Juo gali būti tiek karys, tiek civilis asmuo. Užsienietis, įskaitant ir nuolatinį Lietuvos respublikos gyventoją, už perėjimą į priešo pusę ir už padėjimą priešui veikti prieš Lietuvos valstybę karo ar karo padėties metu pagal BK 117 str. 12. Išdavystė pagal BK 11 str. 6 d. priklauso labai sunkių nusikaltimų grupei. 13. Komentuojamas straipsnis pagal BK 3 str. 2 d. turi grįžtamąją galią anksčiau galiojusio kodekso 62 str. atžvilgiu. 118 straipsnis. Padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką Tas, kas taikos metu padėjo kitai valstybei ar jos organizacijai veikti prieš Lietuvos Respubliką – jos konstitucinę santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, gynybos ar ekonomikos galią, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 1. Lyginant BK 118 straipsnį su anksčiau galiojusio BK 62 straipsniu, nors padėjimo taikos metu kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką dispozicija suredaguota skirtingai, iš esmės skiriasi tuo, kad tokia veika neįvardijama išdavyste ir pripažįstama mažiau pavojingu nusikaltimu, nes žymiai sušvelninta sankcija. 2. Padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką – nusikaltimas Lietuvos valstybingumui, kurį asmuo padaro taikos metu. Šiuo nusikaltimu, kaip ir išdavystės atveju, kėsinamasi į Lietuvos Respublikos suverenitetą – jos nepriklausomybę, teritorijos vientisumą arba konstitucinę santvarką. 3. T a i k o s m e t a s yra laikotarpis, kai Lietuvoje neįvesta karo padėtis, nėra paskelbtas karas ir nevykstą tarptautinis ginkluotas konfliktas, kurio dalyve yra Lietuvos Respublika. 4. S u v e r e n i t e t a s yra svarbiausias valstybės savarankiškumo požymis ir priklauso Tautai (LR Konstitucijos 2 str.). Suvereniteto sudėtinės dalys yra v a l s t y b ė s n e p r i k l a u s o m y b ė, t e r i t o r i j o s v i e n t i s u m a s ir k o n s t i t u c i n ė s a n t v a r k a (LR Konstitucijos 3 str. 2 d.). G y n y b o s ir e k o n o m i k o s g a l i a yra valstybės suvereniteto garantai. 5. P a d ė j i m a s k i t a i v a l s t y b e i a r j o s o r g a n i z a c i j a i v e i k t i p r i e š L i e t u v o s R e s p u b l i k ą yra įvairiausios veikos, kuriomis siekiama palengvinti bet kuriai užsienio valstybei ar jos organizacijai vykdyti žvalgybinę ar kitokią ardomąją veiklą prieš Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką, gynybos ar ekonomikos galią. Kitos valstybės organizacija gali būti tiek valstybinė, tiek nevalstybinė. Dažniausiai sutinkama padėjimo kitai valstybei forma yra šnipinėjimas, kuris sudaro savarankišką nusikaltimą ir kvalifikuojamas pagal BK 119 straipsnį (specialioji norma). 6. Objektyviai padėjimas yra susijęs su ryšių su kitos valstybės ar organizacijos atstovais užmezgimu. Kaltininkas veikia arba pagal gautą užduotį, arba savo iniciatyva ir nuožiūra, siekdamas nustatyti ryšį ateityje. 7. Padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką gali būti išreikštas kito nusikaltimo padarymu. Tokiais atvejais kaltininko veiksmai kvalifikuojami kaip nusikaltimų sutaptis, išskyrus šnipinėjimą ir kolaboravimą (BK 119 ir 120 str.), kurie yra savarankiškos padėjimo formos. Padėjimas gali būti išreikštas veikomis, nesudarančiomis kito nusikaltimo sudėties. Šių veikų ratas labai platus, tačiau jas apjungia jų paskirtis – padėti veikti prieš Lietuvos Respubliką. Tai gali būti, pvz., tik įsikūrimas nurodytoje vietovėje, įsidarbinimas nurodytoje įstaigoje, agentų verbavimas užsienio spec. tarnyboms, pagalba užsienio agentams įgyti dokumentus, įsidarbinti, tokios veiklos finansavimas ir pan. 8. Nusikaltimas laikomas baigtu atlikus veiką, kuria siekiama padėti.. Galimos stadijos. Pvz., bandymas nustatyti ryšį su užsienio valstybės agentu, padėjimo planų sudarymas ir pan. sudaro rengimąsi. 9. Aptariamas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia savo veiksmų, ar neveikimo prasmę, kad padeda veikti prieš Lietuvos Respubliką, ir taip elgiasi sąmoningai. Motyvai, kuriais kaltininkas vadovavosi, gali būti įvairūs, jie veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. 10. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti tiek Lietuvos Respublikos pilietis, tiek užsienietis, pakaltinamas, 16 metų. 11. Aptariamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 5 dalį priklauso sunkių nusikaltimų grupei. 11. Komentuojamas straipsnis pagal BK 3 str. 2 d. turi grįžtamąją galią anksčiau galiojusio kodekso 62 str. atžvilgiu. 119 straipsnis. Šnipinėjimas 1. Tas, kas turėdamas tikslą perduoti užsienio valstybei, jos organizacijai pagrobė, pirko ar kitaip rinko informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, arba šią informaciją perdavė užsienio valstybei, jos organizacijai ar jų atstovui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų. 2. Tas, kas vykdydamas kitos valstybės ar jos organizacijos užduotį pagrobė, pirko ar kitaip rinko arba perdavė informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, arba kitą užsienio valstybės žvalgybą dominančią informaciją, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki penkiolikos metų. 1. Lyginant BK 119 straipsnį su anksčiau galiojusio BK 63 straipsniu, jų pirmosios dalys nesiskiria, nes numato tą patį veikų ratą. Iš esmės skiriasi šių straipsnių antrosios dalys. Jei 63 str. buvo numatyta privilegijuota šnipinėjimo sudėtis, tai 119 str. – kvalifikuota. Kvalifikuojamasis požymis – kai šnipinėjama vykdant kitos valstybės ar jos organizacijos užduotį, nepriklausomai nuo to, ar rinkta arba perduota informacija yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, ar kita, t.y. nesanti valstybės paslaptimi, informacija. Žymiai sušvelnintos sankcijos. 2. Šnipinėjimas yra savarankiška BK 118 straipsnyje numatyto nusikaltimo – padėjimo kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką – forma. Šnipinėjimo pavojingumą apsprendžia tai, kad labai svarbi informacija, kuri yra valstybės paslaptis, arba kita informacija, kuria domisi užsienio žvalgyba, gali išeiti iš valstybės žinios ir būti panaudota prieš jos interesus. Šnipinėjimas sudaro sąlygas daryti kitus nusikaltimus valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai, taigi sudaro pavojų Lietuvos valstybės saugumui. 3. Šnipinėjimo dalykas yra tam tikra informacija ir materialūs dalykai, tokią informaciją teikiantys. Šnipinėjimo dalyku gali būti dvejopo pobūdžio informacija: 1) informacija, esanti Lietuvos Respublikos valstybės paslaptimi ir 2) informacija, nesanti valstybės paslaptimi, tačiau kuria domisi užsienio žvalgyba. 4. V a l s t y b ė s p a s l a p t i s – tai politiniai, ekonominiai, kariniai, teisėtvarkos, mokslo ir technikos duomenys, kurių praradimas ar atskleidimas gali pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, gynybinę ar ekonominę galią, pakenkti Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai, politiniams interesams, sukelti pavojų žmogaus gyvybei bei sveikatai, jo konstitucinėms teisėms (Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 2 str. 2 d. – VŽ, 1999, Nr. 105-3019). Valstybės paslaptimi gali būti pripažinti duomenys, kurių sąrašas yra nustatytas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 5 straipsnyje. Šis įstatymas nustato ir tvarką, kuria vadovaujantis institucijos – valstybės paslapčių subjektai sudaro detalius valstybės paslaptį sudarančių dokumentų, duomenų, informacijos, kuri yra susijusi su jų veikla, sąrašus ir suteikia atitinkamas slaptumo žymas. 5. P a g r o b i m a s yra informacijos rinkimo rūšis. Pagrobimas gali būti atviras ir slaptas. Pvz., pagrobiami dokumentai, brėžiniai, vaizdo, garso įrašai, gaminiai, detalės ir pan. Kai pagrobiamas dalykas turi ir materialią vertę, veika sudaro šnipinėjimo ir nusikaltimo nuosavybei sutaptį. 6. P i r k i m a s - kai informacija gaunama už materialinį atlyginimą, mainais. 7. K i t o k s r i n k i m a s yra bet kuriuo būdu duomenų ar dalykų, teikiančių informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, arba kitos informacijos, kuri yra užsienio valstybės žvalgybos užsakyta, gavimas. Rinkimo būdai gali būti labai įvairūs. Tai, pvz., informacijos gavimas stebint objektus, reiškinius, juos fiksuojant, pasiklausant ar įrašant pokalbius ir pan. Informacija gali būti išgaunama panaudojant fizinį ar psichinį smurtą arba šantažuojant. Tokiais atvejais veika gali sudaryti šnipinėjimo ir nusikaltimo žmogui sutaptį. 8. Informacijos p e r d a v i m a s užsienio valstybei, jos organizacijai ar jų atstovui – tai atitinkamų duomenų pranešimas žodžiu, raštu, internetu, pateikiant susipažinti ir pan., taip pat tam tikrų dalykų, daiktų perdavimas, persiuntimas, parodymas. 9. Šnipinėjimo adresatas ar užsakovas gali būti bet kuri užsienio valstybė ar jos organizacija ar jų atstovas, esantis tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. 10. Šnipinėjimas, numatytas BK 119 str. 1 dalyje, laikomas baigtu nusikaltimu, kai asmuo savo iniciatyva, ne vykdydamas užsienio užduotį, pradeda rinkti atitinkamą informaciją turėdamas tikslą ją perduoti atitinkamam adresatui ir bent dalį jos įgyja. Jeigu asmuo tokią informaciją turi legaliai, šnipinėjimas laikomas baigtu tą informaciją ar bent jos dalį savo iniciatyva perdavus adresatui nepriklausomai nuo to, ar adresatas susipažino su jos turiniu ar ne, perdavė ją į užsienį ar neperdavė. Nepavykęs bandymas rinkti atitinkamą informaciją aptartam tikslui yra pasikėsinimas šnipinėti. 11. Šnipinėjimas yra sunkesnis nusikaltimas ir kvalifikuojamas pagal BK 119 str. 2 dalį, kai informacija, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, pagrobiama, perkama ar kitaip renkama arba perduodama ne savo iniciatyva ir nuožiūra, o vykdant kitos valstybės ar jos organizacijos užduotį. Kvalifikuotu šnipinėjimu pripažįstamas ir kitokios informacijos, nesančios Lietuvos Respublikos valstybės paslaptimi, pagrobimas, pirkimas ar kitoks rinkimas, jeigu tai daroma vykdant kitos valstybės ar jos organizacijos užduotį, kuri domina užsienio valstybės žvalgybą. 12. I n f o r m a c i j a, d o m i n a n t i u ž s i e n i o v a l s t y b ė s ž v a l g y b ą, nesanti valstybės paslaptimi, gali būti tarnybos, komercinė, profesinė paslaptis arba visiškai neįslaptinta informacija ar dalykai. Tai gali būti, pvz., tam tikros vietovės grunto mėginys, transporto mazgo nuotrauka ar schema, publikacijos laikraščiuose tam tikra tematika ir pan. Tokių duomenų užsienio valstybės žvalgybai gali reikėti rengiant ardomosios veiklos strateginius planus, analitiniam darbui. 13. Šnipinėjimas padaromas tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad atlieka veiksmus,. nurodytus straipsnio dispozicijoje, t.y. pagrobia, perka ar kitaip renka turėdamas tikslą perduoti arba perduoda atitinkamo pobūdžio informaciją atitinkamam adresatui ir siekia tai padaryti. Veikos motyvai gali būti įvairūs: savanaudiškumas – kai šnipinėjama už atlyginimą, kerštas, neapykanta – dėl to siekiama pakenkti Lietuvos valstybei arba baimė, kai tai daroma psichinės prievartos, šantažo poveikyje. 14. Šnipinėjimo subjektu gali būti tiek Lietuvos Respublikos pilietis, tiek užsienietis, tiek užsienio valstybės ar jos organizacijos agentas, tiek asmuo, veikiantis savo iniciatyva (BK 119 str. 1 d. atveju), 16 metų amžiaus, pakaltinamas. Tais atvejais, kai Lietuvos pilietis šnipinėja karo metu ar po karo padėties paskelbimo, jo veika kvalifikuojama kaip išdavystės (BK 117 str.). 15. Komentuojamo straipsnio 1 dalyje numatytas šnipinėjimas pagal BK 11 str. 5 d. priklauso sunkių nusikaltimų grupei, 2 dalyje pagal BK 11 str. 6 d. – labai sunkių. 16. Aptariamas straipsnis pagal BK 3 str. 2 d. turi grįžtamąją galią anksčiau galiojusio kodekso 63 straipsnio atžvilgiu. 120 straipsnis. Kolaboravimas Lietuvos Respublikos pilietis, okupacijos ar aneksijos sąlygomis padėjęs neteisėtos valdžios struktūroms įtvirtinti okupaciją ar aneksiją, slopinti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą arba kitaip talkinęs neteisėtai valdžiai veikti prieš Lietuvos Respubliką, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. 1. Lyginant BK 120 straipsnį su anksčiau galiojusio BK 621 straipsniu, jų dispozicijos skiriasi tuo, kad naujajame įstatyme nenurodoma į karo ir karinio konflikto metą, nes tai yra išdavystės (BK 117 str.) požymiai, be to, naujojo įstatymo dispozicijoje detalizuojama padėjimo priešiškai valstybei sąvoka – nurodoma į padėjimą neteisėtos valdžios struktūroms įtvirtinti okupaciją ar aneksiją, slopinti gyventojų pasipriešinimą ar kitokį talkinimą neteisėtai valdžiai veikti prieš Lietuvos Respubliką. Žymiai sušvelninta sankcija už kolaboravimą. 2. K o l a b o r a v i m a s (lot. kollaboro – bendradarbiauju) yra veikos, iš esmės tapačios išdavystei (BK 117 str.) ir padėjimu kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką (BK 118 str.), jeigu tai daroma okupacijos ar aneksijos sąlygomis. 3. O k u p a c i j a (lot. occupatio – užėmimas) yra laikinas Lietuvos valstybės teritorijos ar jos dalies užėmimas kitos valstybės pajėgomis ir faktiškas jos valdymas. Teritorija yra okupuota, jei ji iš tikrųjų yra priešo ginkluotųjų pajėgų valdžioje. Okupacijos būdas – panaudojant karinę jėgą ar ne – neturi reikšmės okupacijos režimui. 4. A n e k s i j a (lot. annexio – prijungimas) yra Lietuvos Respublikos teritorijos ar jos dalies prijungimas prie kitos valstybės. 5. Kolaboravimo pavojingumą apsprendžia tai, kad bendradarbiaujant su Lietuvą okupavusios ar aneksavusios valstybės valdžios institucijomis padedama įtvirtinti neteisėtą valdžią, t.y. veikiama prieš Lietuvos valstybę, jos suverenitetą. 6. Objektyviai kolaboravimas yra veika, panaši į išdavystę ir į padėjimą kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką, nes asmuo padeda veikloje, kuri yra priešiška Lietuvos valstybės interesams, tačiau tai daro okupacijos ar aneksijos sąlygomis.. P a d ė j i m a s n e t e i s ė t o s v a l d ž i o s s t r u k t ū r o m s į t v i r t i n t i o k u p a c i j ą a r a n e k s i j ą yra, pvz., dalyvavimas marionetinėje vyriausybėje; p a d ė j i m a s s l o p i n t i L i e t u v o s p a s i p r i e š i n i m ą - tarnavimas okupacinės valdžios represinėse institucijose, patriotų įskundimas; k i t o k s t a l k i n i m a s n e t e i s ė t a i v a l d ž i a i v e i k t i p r i e š L i e t u v o s R e s p u b l i k ą - pvz., okupantų ideologijos skleidimas. 7. Kolaboravimas yra privilegijuota išdavystės (BK 117 str.)ir padėjimo kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką (BK 118 str.) sudėtis. Skirtingai nuo išdavystės ir padėjimo, kolaboravimo atveju priešiškos Lietuvai valstybės veikloje Lietuvos pilietis dalyvauja jau okupavus ar aneksavus Lietuvą ar jos dalį ir kolaborantas, esantis okupuotojų teritorijoje, padeda įtvirtinti okupaciją. Todėl būtinas, apsprendžiantis veikos kvalifikavimą požymis yra tai, kad priešui padedama okupacijos ar aneksijos sąlygomis. Kolaboravimo, kaip ir išdavystės sudėtis yra formalioji, realių žalingų padarinių nereikalaujanti. 8. Kolaboravimas, pasireiškęs genocidu, karo nusikaltimų padarymu, nužudymu, kankinimu ir pan., kvalifikuojamas kaip atitinkamas sunkesnis nusikaltimas. 9. Kolaboruojama tiesiogine tyčia, suvokiant, kad talkina neteisėtai valdžiai veikti prieš Lietuvos Respubliką. Kokiais motyvais vadovaudamasis ir kokių asmeninių tikslų siekdamas kolaborantas tai daro, reikšmės nusikaltimo kvalifikavimui neturi. Į tai, ar savo iniciatyva veikė, ar buvo verčiamas tai daryti, atsižvelgiama skiriant bausmę. 10. Kolaboravimo subjektu gali būti tik Lietuvos Respublikos pilietis, turintis 16 metų, pakaltinamas. Lietuvos gyventojas, neturintis Lietuvos Respublikos pilietybės, pagal BK 120 str. neatsako. 11. Lietuvos Respublikos piliečiai, kolaboravę sovietinės okupacijos ir aneksijos metais, pagal BK 120 str. negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn, nes tokia norma BK buvo papildytas 1998 metais. Tačiau jeigu kolaboranto veikoje yra nusikaltimų žmoniškumui ar karo nusikaltimų požymių, jis trauktinas atsakomybėn už tuos nusikaltimus, nes šie straipsniai turi grįžtamąją galią ir šiems nusikaltimams netaikomi senaties terminai. 12. Kolaboravimas pagal BK 11 str. 4 d. priklauso apysunkių nusikaltimų grupei. 13. Komentuojamas straipsnis pagal BK 3 str. 2 d. turi grįžtamąją galią anksčiau galiojusio kodekso 621 straipsnio atžvilgiu.. 121 straipsnis. Antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimas ir veikla Tas, kas kūrė organizacijas ar ginkluotas grupes, turinčias tikslą neteisėtu būdu pakeisti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę, pažeisti teritorijos vientisumą, arba dalyvavo tokių organizacijų ar grupių veikloje, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 1. Lyginant BK 121 straipsnį su anksčiau galiojusio kodekso 70 straipsniu, jų dispozicijos, nors suredaguotos skirtingai, skiriasi tik tuo, kad naujajame įstatyme alternatyva organizacijai nurodoma ginkluota grupė. Sankcija už šį nusikaltimą numatyta švelnesnė. 2. A n t i k o n s t i t u c i n ė o r g a n i z a c i j a a r g r u p ė yra nusikalstama bendrija, t.y. trijų ar daugiau asmenų susivienijimas, kurio tikslas – pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, t.y. daryti įvairius nusikaltimus siekiant neteisėtu būdu pakeisti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą. 3. G i n k l u o t a g r u p ė tai dviejų ar daugiau asmenų grupė, turinti bent vieną šaunamąjį ginklą, kurios tikslas rengti ir daryti tokius pat nusikaltimus, kaip ir antikonstitucinės organizacijos. 4. Organizacijos ar ginkluotos grupės k ū r i m a s - tai organizatoriaus ar organizatorių veiksmai, kuriais siekiama suburti, sutelkti antikonstitucinę organizaciją ar ginkluotą grupę, kurios tikslas būtų sudaryti sąlygas kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą. Kūrimas gali pasireikšti susitarimu burti tokią organizaciją ar grupę, narių jai verbavimu, kurstymu, lenkimu, vertimu dalyvauti joje, organizacijos ar grupės veiklos planų sudarymu, darytinų nusikaltimų rengimu, organizacijos veiklos materialinės bazės, finansavimo parūpinimu ir pan. Nusikaltimas laikomas baigtu organizatoriui pradėjus veikti – kurti tokią organizaciją, burti grupę. 5. Pagal BK 121 str. atsako ir asmenys, d a l y v a v ę t o k i o s o r g a n i z a c i j o s ar g r u p ė s v e i k l o j e – žinoję ar bendrais bruožais numatę antikonstitucinius organizacijos ar grupės tikslus, žinoję ar bent numanę jos veiksmų planus ir bet kuria forma dalyvavę tuos planus ar bent jų dalį realizuojant. 6. Komentuojamas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t.y. suvokiant, kokio pobūdžio organizacija ar grupė kuriama, kokioje organizacijoje ar grupėje dalyvaujama, numatant, kad tokia veika kėsinamasi į Lietuvos Respublikos suverenitetą. 7. Antikonstitucinės organizacijos ar ginkluotos grupės padaryti atskiri nusikaltimai – valstybei, žmogaus gyvybei, sveikatai, nuosavybei ir kiti inkriminuojami tiems organizacijos nariams, kurie dalyvavo juos rengiant ar vykdant. 8. Šio nusikaltimo subjektu gali būti kiekvienas pakaltinamas 16 metų asmuo nepriklausomai nuo jo pilietybės. 9. Antikonstitucinės organizacijos ar ginkluotos grupės kūrimas siekiant įvykdyti valstybės perversmą kvalifikuotinas pagal BK 114 straipsnį. 10. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 5 d. priklauso sunkių nusikaltimų grupei. 11. Aptariamas straipsnis pagal BK 3 str. 2 d. turi grįžtamąją galią anksčiau galiojusio kodekso 70 straipsnio atžvilgiu. 122 straipsnis. Vieši raginimai smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą Tas, kas viešai ragino smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, nuversti teisėtą valdžią, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiems tikslams kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus šiame skyriuje numatytus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. 1. Lyginant BK 122 straipsnį su anksčiau galiojusio kodekso 68 straipsniu, naujasis įstatymas kartoja esminius 68 straipsnio 1 dalies požymius, tačiau susiaurina veikų ratą nurodymu į raginimus daryti ne aplamai sunkius nusikaltimus, o tik nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę, t.y. numatytus kodekso 114-128 straipsniuose. Be to, 122 straipsnyje atsisakyta kvalifikuojamųjų nusikaltimų požymių. Šiais aspektais komentuojamas straipsnis veikų ratą susiaurina ir atsakomybę sušvelnina. Tačiau 122 str. sankcija yra griežtesnė nei galiojusio kodekso 68 str. 1 dalies sankcija. 2. Komentuojamu nusikaltimu kėsinamasi į Lietuvos Respublikos suverenitetą – valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką. 3. Objektyviai nusikaltimas gali būti padarytas šiomis veikomis: a) viešais raginimais smurtu pakeisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką; b) viešais raginimais smurtu nuversti teisėtą valdžią; c) viešais raginimais smurtu kėsintis į Lietuvos Respublikos nepriklausomybę; d) viešais raginimais smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos teritorijos vientisumą; e) viešais raginimais kurti ginkluotas grupes suminėtais tikslais; f) viešais raginimais daryti nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę. 4. R a g i n i m a i s suprantamas žmonių aplamai ar specifinių jų grupių skatinimas, lenkimas, kurstymas atitinkamai veikti. Aptariamieji raginimai gali būti adresuoti užsienio valstybei ar valstybėms, jų organizacijoms ar piliečiams, Lietuvos gyventojams ar jų daliai, pvz., pagal tautybę, profesiją, socialinę padėtį ir pan. Raginimai turi būti bendro pobūdžio, neskirti kam nors personaliai. 5. V i e š u m a s reiškia, kad raginimai skirti plačiam asmenų ratui. Tai gali būti daroma žodžiu – kalbant mitinge, susirinkime, per radiją, televiziją arba raštu – platinamuose atsišaukimuose, rezoliucijose, spaudoje arba platinant atitinkamo turinio garso, vaizdo įrašus, įskaitant internetą, literatūrą, kitus kūrinius. Privatus, ne viešas konkretaus asmens ar asmenų raginimas, lenkimas, kurstymas smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – padaryti veikas, nurodytas BK 122 str. dispozicijoje nesudaro aptariamo nusikaltimo. Tokie raginimai traktuotini kaip kurstymas daryti konkretų nusikaltimą, t.y. kaip konkretaus nusikaltimo rengimas. 6. Komentuojamas nusikaltimas laikomas baigtu paskelbus, paskleidus, pateikus viešai tokius raginimus nepriklausomai nuo padarinių. Veikai kvalifikuoti neturi reikšmės kiek daug žmonių buvo raginta ir kokį poveikį tie raginimai jiems padarė. 7. Aptariamo turinio ir paskirties atsišaukimų, pasisakymų, rezoliucijų, spaudinių, įrašų kūrimas, gaminimas ar laikymas turint tikslą juos platinti, skelbti, t.y. turint tikslą viešai raginti smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, yra rengimasis padaryti šį nusikaltimą. 8. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas suvokia, kad viešai ragina smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, daryti atitinkamus nusikaltimus, ir siekia taip veikti. Nusikaltimo motyvai ir asmeniniai kaltininko tikslai gali būti įvairūs, veikos kvalifikacijai neturi įtakos, tačiau į juos gali būti atsižvelgta individualizuojant bausmę. 9. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas 16 metų asmuo tiek Lietuvos Respublikos pilietis, tiek užsienietis. Jeigu veiksmus, nurodytus komentuojamoje normoje padaro Lietuvos Respublikos pilietis siekdamas padėti kitai valstybei veikti prieš Lietuvos valstybę, jo veika kvalifikuotina kaip išdavystė (BK 117 str.) arba padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką (BK 118 str.). 10. Komentuojamas straipsnis pagal BK 3 str. 4 d. priklauso apysunkių nusikaltimų grupei. 11. Aptariamas straipsnis pagal BK 3 str. 2 d. turi grįžtamąją galią anksčiau galiojusio kodekso 68 straipsnio 2 ir 3 dalių atžvilgiu ir iš dalies – 1 dalies atžvilgiu. 123 straipsnis. Piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais Tas, kas būdamas įgaliotas atstovauti Lietuvos Respublikai palaikant santykius su kita valstybe ar kitos valstybės organizacija ar tarptautinėje viešojoje organizacijoje viršijo įgaliojimus arba sąmoningai neatliko pareigų, arba netinkamai jas atliko ir dėl to padarė Lietuvos Respublikos interesams prieštaraujančią veiką, dėl kurios padaryta ar galėjo būti padaryta didelė žala, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 1. Lyginant BK 123 straipsnį ir anksčiau galiojusio BK 742 straipsnį, naujojo įstatymo dispozicijoje greta kitos valstybės ar jos organizacijos nurodoma į tarptautinę viešąją organizaciją. Šis įstatymo papildymas veikų apimties neišplečia, nes tarptautinę viešąją organizaciją apima kitos valstybės, jų organizacijos. Be to, naujojoje dispozicijoje vietoj nuorodos į tyčinį veikų atlikimą įvardijami piktnaudžiavimo oficialiais įgaliojimais būdai – įgaliojimų viršijimas, sąmoningas pareigų neatlikimas ir netinkamas pareigų atlikimas. Nuoroda į netinkamą pareigų atlikimą išplečia veikų, pripažįstamų nusikaltimu, ratą. Naujojo įstatymo sankcija numato tą pačią aukščiausią laisvės atėmimo ribą, tačiau nenumato alternatyvių laisvės atėmimui bausmių. 2. Komentuojamas straipsnis yra specialioji norma nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams – piktnaudžiavimo (žr. BK 228 str. komentarą) atžvilgiu. 3. Asmens, įgalioto atstovauti Lietuvos valstybei santykiuose su kita valstybe, kitos valstybės organizacija ar tarptautinėje viešojoje organizacijoje, piktnaudžiavimas tais įgaliojimais sudaro pavojų Lietuvos valstybės interesams, jos saugumui. 4. K i t a v a l s t y b ė - bet kuri valstybė, su kuria Lietuvos Respublika turi santykių. K i t o s v a l s t y b ė s o r g a n i z a c i j a - tiek valstybinė institucija, tiek visuomeninė, privati organizacija, pvz., firma, vykdanti Lietuvos valstybės užsakymą ar privatizuojanti Lietuvos įmonę ir pan. T a r p t a u t i n ė v i e š o j i o r g a n i z a c i j a - pvz., Jungtinės Tautos, Europos Sąjunga, Pasaulio bankas ir pan. 5. Piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais gali pasireikšti trejopai: a) į g a l i o j i m ų v i r š i j i m u, t.y. tokių veiksmų atlikimu, kuriuos atlikti asmuo nebuvo įgaliotas; b) s ą m o n i n g u p a r e i g ų n e a t l i k i m u - neatlikimu tų veiksmų, kuriuos buvo įgaliotas atlikti; c) s ą m o n i n g u n e t i n k a m u p a r e i g ų a t l i k i m u. Visiems trims atvejams būdinga tai, kad padarytoji veika p r i e š t a r a u j a L i e t u v o s R e s p u b l i k o s i n t e r e s a m s. Be to, būtinas šio nusikaltimo objektyvus požymis yra didelė žala. D i d e l ė ž a l a , kaip piktnaudžiavimo oficialiais įgaliojimais realus ar galimas padarinys, yra vertinamasis požymis. Ta žala gali būti materiali ar negautos naudos pavidalo, politinė, valstybės įvaizdžio ir pan. 6. Piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais gali būti labai įvairios veikos, pvz., nepriimtinos, žalingos Lietuvos interesams sutarties pasirašymas arba priimtinos, naudingos nepasirašymas, neteisingų duomenų derybose pateikimas ir t.t. ir pan. Piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais gali pasireikšti ir kito nusikaltimo padarymu, pvz., valstybės paslapties atskleidimu, valstybės paslapties praradimu, kyšio priėmimu, papirkimu, sukčiavimu ir pan. Tas kitas nusikaltimas, padarytas piktnaudžiaujant oficialiais įgaliojimais, jeigu jis yra sunkesnis nei piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais, inkriminuojamas savarankiškai, kaip sutaptis. 7. Piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais, kadangi tai padaroma viršijant įgaliojimus, sąmoningai neatliekant arba netinkamai atliekant pareigas, yra tyčinis nusikaltimas. Kaltininkas suvokia, jog jis piktam naudoja savo įgaliojimus, kad atlieka veiksmus ar neatlieka pareigų ir tai prieštarauja Lietuvos valstybės interesams ir kad toks piktnaudžiavimas gali padaryti didelės žalos Lietuvos Respublikai. Tais atvejais, kai kaltininkas siekia tokios žalos, veika gali sudaryti sunkesnį nusikaltimą – padėjimą kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką (BK 118 str.) arba išdavystę (BK 117 str.). 8. Šio nusikaltimo subjektas yra specialusis – tik asmuo, oficialiai įgaliotas atstovauti Lietuvos Respublikai palaikant santykius su kita valstybe, kitos valstybės organizacija ar tarptautinėje viešojoje organizacijoje. Įgalioti atstovauti Lietuvai su kitomis valstybėmis ir jų organizacijomis yra Lietuvos Respublikos Prezidentas, ambasadoriai, kiti diplomatai, Ministras Pirmininkas, kiti pareigūnai pagal pareigas arba specialiu įgaliojimu. 9. Piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais pagal BK 11 str. 5 d. priklauso sunkių nusikaltimų grupei. 10. Aptariamas straipsnis BK 3 str. 2 d. neturi grįžtamosios galios anksčiau galiojusio BK 742 straipsnio atžvilgiu. 124 straipsnis. Neteisėtas disponavimas informacija, kuri yra valstybės paslaptis Tas, kas neteisėtai įgijo ar perleido informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, arba neteisėtai laikė materialius objektus, kurių turinys ar informacija apie juos yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, jeigu nebuvo šnipinėjimo požymių, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 1. BK 124 straipsnio dispozicija pakartoja anksčiau galiojusio BK 731 straipsnio dispoziciją tik nenurodant, kad ši norma taikoma “nesant valstybės paslapties atskleidimo požymių”. Tai reiškia, kad veikoje esant ir valstybės paslapties atskleidimo požymiams, pvz., kai tokią informaciją įgijo dėl savo tarnybos ir atskleidė pašaliniam asmeniui, inkriminuotina šių nusikaltimų sutaptis. Sankcija už neteisėtą disponavimą informacija, kuri yra valstybės paslaptis, žymiai sušvelninta. 2. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į Lietuvos valstybės saugumą, nes asmeniui, neturinčiam teisės (leidimo) dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptimi, disponuojant tokia paslaptimi susidaro realus pavojus, kad ją gali sužinoti dar platesnis asmenų ratas, įskaitant ir užsienio žvalgybą. 3. Šio nusikaltimo dalykas yra informacija, pripažinta Lietuvos Respublikos valstybės paslaptimi bei materialūs daiktai, kurių turinys arba informacija apie juos yra valstybės paslaptis. 4. L i e t u v o s R e s p u b l i k o s v a l s t y b ė s p a s l a p t i s - žr. BK 119 str. komentaro 3 p. 5. N e t e i s ė t a s informacijos į g i j i m a s - tai, pvz., atitinkamo objekto fotografavimas, pokalbio pasiklausymas, įrašymas, informacijos ar objekto pirkimas, įgijimas apgaulės būdu, priėmimas kaip dovanos arba pagrobimas, pvz., atitinkamo dokumento, kompiuterinio įrašo vagystė ir pan., jeigu tai daroma neturint tikslo ją perduoti užsienio valstybei, ar jos organizacijai, t.y. nesant šio šnipinėjimo požymio. 6. N e t e i s ė t a s i n f o r m a c i j o s p e r l e i d i m a s - tai atitinkamos informacijos ar objekto pardavimas, perdavimas, pranešimas asmeniui, neturinčiam teisės ja disponuoti, paskelbimas – paviešinimas bet kuria forma. 7. N e t e i s ė t a s l a i k y m a s - objekto ar objektų, kurių turinys ar informacija apie juos yra valstybės paslaptis, turėjimas savo žinioje. 8. D i s p o n a v i m a s y r a n e t e i s ė t a s visais atvejais, kai asmuo neturi legalaus, nustatyta tvarka išduoto jam leidimo dirbti ar susipažinti su ta valstybės paslaptimi, kuria jis disponuoja, o laikymo atveju objektas jam nėra patikėtas saugoti. 9. Komentuojamas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – neteisėtai disponuojama valstybės paslaptimi suvokiant, žinant ar numanant, kad tai yra valstybės paslaptis, tačiau n e s a n t š n i p i n ė j i m o p o ž y m i ų , t.y. neturint tikslo neteisėtai įgyjamą laikomą ar perleidžiamą informaciją perduoti užsienio valstybei, jos organizacijai ar jų atstovui. 10. Neteisėto disponavimo valstybės paslaptimi subjektas yra 16 metų, pakaltinamas asmuo, neturintis leidimo dirbti ar susipažinti su disponuojama informacija, kuri yra valstybės paslaptis ir kurią jis sužinojo ar gavo ne dėl savo tarnybos ar darbo. 11. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 3 d. priklauso nesunkių nusikaltimų grupei. 12. Aptariamas straipsnis pagal BK 3 str. 2 d. turi grįžtamąją galią anksčiau galiojusio BK 731 straipsnio atžvilgiu. 125 straipsnis. Valstybės paslapties atskleidimas 1. Tas, kas atskleidė informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, jeigu jam ta informacija buvo patikėta arba jis ją sužinojo dėl savo tarnybos, darbo ar atlikdamas viešąsias funkcijas, bet nebuvo šnipinėjimo požymių, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta veika yra nusikaltimas ir tais atvejais, kai ji padaryta dėl neatsargumo. 1. BK 125 straipsnio dispozicijoje iš esmės pakartotos anksčiau galiojusio BK 73 straipsnio 1 dalies dispozicijos nuostatos papildant jas nieko nekeičiančiomis nuorodomis “jeigu nebuvo šnipinėjimo požymių” ir kad veika yra nusikaltimas ir tais atvejais, kai ji padaryta dėl neatsargumo. Naujajame įstatyme atsisakyta kvalifikuotos valstybės paslapties atskleidimo sudėties ir žymiai sušvelninta sankcija. 2. Atskleidus valstybės paslaptį asmeniui, kuris neįgaliotas jos žinoti, susidaro galimybė ją sužinoti užsienio žvalgybai ir tai gali padaryti žalos valstybės interesams, t.y. valstybės saugumui. 3. Valstybės paslapties atskleidimo dalykas yra informacija, esanti L i e t u v o s v a l s t y b ė s p a s l a p t i m i (žr. BK 119 str. komentaro 2 ir 3 p.). 4. Valstybės paslaptis laikoma a t s k l e i s t a, kai ją sužino bent vienas pašalinis asmuo. Pašaliniais laikomi visi asmenys, neturintys leidimo dirbti arba susipažinti su ta paslaptimi, t.y. kuriems tie dalykai nėra patikėti, įskaitant subjekto bendradarbius, šeimos narius. 5. Paslaptis atskleidžiama veikimu, kai atitinkama informacija pašaliniam asmeniui perduodama žodžiu, raštu, paskelbiama arba parodant, perduodant dokumentus, daiktus ar kitus dalykus, kurių turinys ar informacija apie kuriuos yra valstybės paslaptis. 6. Paslaptis gali būti atskleista ir neveikimu, t.y. kai subjektas nesilaiko valstybės paslapties ar dalykų, esančių valstybės paslaptimi, saugojimo, naudojimo, laikymo, darbo su tokiais dalykais bendrųjų sąlygų ar specialių taisyklių (pvz., neužrakina seifo su tokiais dalykais, palieka dokumentus be priežiūros) ir dėl to paslaptį sužino pašalinis. 7. Valstybės paslaptis gali būti atskleista tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo. Tyčia gali būti tiesioginė ir netiesioginė. Tačiau jeigu kaltininkas tyčia atskleisdamas pašaliniam asmeniui suvokė, kad dėl to valstybės paslaptis taps žinoma užsienio valstybei ar jos organizacijai, veika sudaro šnipinėjimo sudėtį. 8. Neatsargaus valstybės paslapties atskleidimo atveju kaltininkas tyčia ar dėl neatsargumo pažeidžia paslapčių saugojimo sąlygas ar taisykles, arba nenumatė, kad dėl to paslaptį sužinos pašalinis, nors privalėjo ir galėjo tai numatyti (pvz., užmiršo užrakinti seifą), arba tokią galimybę numatė (pvz., aptarinėjo slaptus reikalus telefonu), bet buvo įsitikinęs, kad šiuo atveju tai neįvyks. 9. Kai pašalinis asmuo sužino valstybės paslaptį iš asmens ar jo žinioje esančių slaptų dalykų be pastarojo kaltės, jam nepažeidus paslapties ar slaptų dalykų saugojimo sąlygų ir taisyklių, arba kai paslaptį pašalinis asmuo sužino ne dėl tų sąlygų pažeidimo, aptariamojo nusikaltimo nėra. 10. Valstybės paslapties atskleidimo subjektu gali būti asmuo, kuriam ta informacija (arba dalykai) buvo patikėti, jis ją sužinojo, dalykus turėjo legaliai, t.y. turėjo leidimą dirbti ar susipažinti su ja. Įstatyme nurodyta alternatyva “a r b a j i s j ą s u ž i n o j o d ė l s a v o t a r n y b o s , d a r b o a r a t l i k d a m a s v i e š ą s i a s f u n k c i j a s “ reiškia, kad subjektu gali būti ir asmuo, kuris neturi leidimo nei dirbti, nei susipažinti su valstybės paslaptimi, tačiau ją sužinojo arba dalyką gavo todėl, kad tarnauja tam tikroje įstaigoje ar dirba tam tikrą darbą. Pavyzdžiui, laikraščio korespondentui kažkas įteikė kasetę su įrašu, sudarančiu valstybės paslaptį, o šis, žinodamas, kad tai valstybės paslaptis, tos kasetės turinį paskelbia spaudoje arba internete. Be to, asmuo valstybės paslaptį gali sužinoti tiek neteisėtai veikdamas, tiek atsitiktinai. Pvz., kurjeris iš smalsumo susipažįsta su jam įtikėto paketo turiniu, darbuotojas nugirsta konfidencialų pokalbį. Asmeniui, neturinčiam leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptimi, valstybės paslapties atskleidimas gali būti inkriminuotas su sąlyga, jog jis numatė, kad jo gauta ir kitam atskleista informacija yra valstybės paslaptis. 11. Valstybės paslapties atskleidimas pagal BK 11 str. 3 d. priklauso nesunkių nusikaltimų grupei. 12. Aptariamas straipsnis pagal BK 3 str. 2 d. turi grįžtamąją galią anksčiau galiojusio BK 73 str. atžvilgiu. 126 straipsnis. Valstybės paslapties praradimas 1. Tas, kas sunaikino, sugadino ar prarado dėl tarnybos, darbo ar viešųjų funkcijų atlikimo jam patikėtą dokumentą, daiktą ar kitą materialų objektą, kurio turinys ar informacija apie jį yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta veika yra nusikaltimas ir tais atvejais, kai ji padaryta dėl neatsargumo. 1. BK 126 straipsnyje iš esmės pakartotos anksčiau galiojusio BK 74 straipsnio dispozicijos nuostatos, tačiau sankcija žymiai sugriežtinta. 2. Sunaikinus ar sugadinus objektą, kurio turinys ar informacija apie kurį tyra v a l s t y b ė s p a s l a p t i s (žr. BK 119 str. komentaro 3 p.) gali būti padaryta materialinė ar kitokia žala valstybei, o praradimo atveju dar ir sudaroma grėsmė, kad valstybės paslaptis gali būti atskleista. 3. Valstybės paslapties sunaikinimo, sugadinimo ir praradimo dalykas yra spausdinti, elektroniniu būdu užfiksuoti, ranka rašyti dokumentai ir kiti materialūs daiktai ar objektai, valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo numatyta tvarka pripažinti valstybės paslaptimi ar suteikiantys informaciją, kuri yra valstybės paslaptis. 4. Nusikaltimas padaromas pažeidus dokumentų, gaminių ar kitų objektų, kurių turinys ar informacija apie kuriuos yra valstybės paslaptis, bendrąsias ar specialiąsias priežiūros, naudojimo taisykles, jeigu dėl to pažeidimo toks objektas sunaikinamas, sugadinamas ar prarandamas. 5. Objektas laikomas s u n a i k i n t u, kai dėl jo priežiūros, naudojimo taisyklių pažeidimo jo nelieka – sudega, kitaip išnyksta, o s u g a d i n t u - kai jis pakinta taip, kad jo negalima naudoti. 6. Objektas laikomas p r a r a s t u , kai jis tampa nežinia kur esančiu, lieka be priežiūros ir jį gali rasti, su juo susipažinti ir sužinoti valstybės paslaptį pašalinis asmuo, t.y. gali būti atskleista valstybės paslaptis. Nustačius, kad prarasta valstybės paslaptis tapo žinoma pašaliniam asmeniui, veika kvalifikuojama kaip sunkesnis nusikaltimas – valstybės paslapties atskleidimas (BK 125 str.). 7. Aptariamų objektų priežiūros taisyklės gali būti pažeistos tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo. Objekto sunaikinimas, sugadinimas ir praradimas suponuoja tik neatsargią kaltę – nusikalstamą pasitikėjimą arba nerūpestingumą. Padarinių atžvilgiu esant tyčiai veika dažniausiai turi kito, sunkesnio nusikaltimo – padėjimo kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką (BK 118 str.), valstybės paslapties atskleidimo (BK 125 str.) požymius. 8. Nusikaltimo subjektas – asmuo, kurio žinioje yra objektas, esantis valstybės paslaptimi, jam patikėtas dėl jo tarnybos ar darbo arba dėl to pas jį patekęs. Kai objektą, esantį valstybės paslaptimi, tyčia ar dėl neatsargumo sunaikina ar sugadina pašalinis asmuo, jam BK 126 str. negali būti inkriminuojamas. 9. Valstybės paslapties praradimas pagal BK 11 str. 3 d. priklauso nesunkių nusikaltimų grupei. 10. Komentuojamas straipsnis neturi grįžtamosios galios anksčiau galiojusio BK 74 str. atžvilgiu. 127 straipsnis. Valstybės simbolių išniekinimas Tas, kas viešai nuplėšė, sudraskė, sulaužė, sunaikino, subjaurojo ar kitaip išniekino Lietuvos valstybės vėliavą ar herbą arba viešai pasityčiojo iš Lietuvos valstybės himno, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 1. Naujasis baudžiamasis kodeksas valstybės simbolių išniekinimą traktuoja ne kaip nusikaltimą valdymo tvarkai, o kaip nusikaltimą Lietuvos valstybei. BK 127 straipsnio dispozicijoje pakartotos anksčiau galiojusio BK 1992 straipsnio 1 dalies nuostatos. Lietuvos valstybės istorinių simbolių – Gedimino (Gediminaičių) stulpų ir Vyčio kryžiaus išniekinimas, numatytas anksčiau galiojusio BK 1992 straipsnio 2 dalyje dekriminalizuotas, taigi baudžiamų veikų ratas pagal dalyko požymį susiaurintas. Sankcijos griežtumas nepakito. 2. Valstybės vėliava, herbas ir himnas yra LR Konstitucijos pripažinti oficialūs Lietuvos valstybės simboliai. Tai yra valstybės skiriamieji ženklai, simbolizuojantys jos nepriklausomybę. Šiuos simbolius viešai išniekinant ar iš jų pasityčiojant kėsinamasi į valstybės autoritetą, padaroma moralinė žala jos piliečiams. 3. Nusikaltimo dalyku gali būti: a) Lietuvos valstybės vėliava; b) Lietuvos valstybės herbas; c) valstybės himnas. L i e t u v o s v a l s t y b ė s v ė l i a v o s etaloninis atvaizdas, jos naudojimo vieta, laikas ir tvarka reglamentuota įstatyme “Dėl Lietuvos valstybės vėliavos” (VŽ, 1991, Nr. 20-517). L i e t u v o s v a l s t y b ė s h e r b o etaloninis atvaizdas ir jo naudojimo tvarka reglamentuota įstatyme “Dėl Lietuvos valstybės herbo” (VŽ, 1990, Nr. 17-439). V a l s t y b ė s h i m n a s yra Vinco Kudirkos “Tautiška giesmė”. Tai nustato LR Konstitucijos 16 straipsnis. Valstybės himno oficialaus atlikimo atvejus numato įstatymai (VŽ, 1991, Nr. 32-860), jis gali būti grojamas ar giedamas ir įstatyme nenumatytais atvejais. 4. Objektyviai nusikaltimas padaromas aktyviais veiksmais: a) viešai nuplėšiant, sudraskant, sulaužant, sunaikinant, subjaurojant ar kitaip išniekinant Lietuvos valstybės vėliavą arba herbą; b) viešai pasityčiojant iš Lietuvos valstybės himno. Abiem atvejais būtinas viešumo požymis. 5. V i e š a s reiškia, kad vėliava ar herbas nuplėšiamas, sudraskomas, sulaužomas, sunaikinamas, subjaurojamas ar kitaip išniekinamas matant, stebint kitiems žmonėms. Tai gali būti padaryta ir kitiems nematant, tačiau išniekinimo faktas tampa akivaizdus kitiems žmonėms po to. Dažniausiai išniekinami oficialiai viešai iškabinti valstybės simboliai. Tačiau nusikaltimu pripažįstamas ir nuosavo valstybės simbolio viešas išniekinimas, išniekinto viešas demonstravimas. Pvz., sava valstybės vėliava prie koto pritvirtinama atvirkščiai ir taip demonstruojama. 6. V i e š a s p a s i t y č i o j i m a s iš valstybės himno yra susijęs su įstatyme numatyta jo atlikimo tvarka. Įstatymas draudžia valstybės himną naudoti kaip taikomąją muziką – fonui, reklamai, negali būti keičiamas ar parodijuojamas jo tekstas bei melodija. Įvairūs ciniški veiksmai oficialiai atliekant valstybės himną taip pat yra pasityčiojimas iš jo. 7. Aptariamas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad jis savo veiksmais viešai išniekina valstybės vėliavą ar herbą, tyčiojasi iš valstybės himno ir nori taip veikti. Šių veiksmų motyvai ir tikslai nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. 8. Valstybės simbolių išniekinimo subjektas yra pakaltinamas 16 metų asmuo nepriklausomai nuo jo pilietybės. 9. Aptariamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 3 d. priklauso nesunkių nusikaltimų grupei. 10. Komentuojamas straipsnis pagal BK 3 str. 2 d. turi grįžtamąją galią anksčiau galiojusio 1992 straipsnio 2 dalies atžvilgiu. 128 straipsnis. Užsienio valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos simbolių išniekinimas Tas, kas nuplėšė, sudraskė, sulaužė, sunaikino, subjaurojo ar kitaip išniekino oficialiai iškabintą užsienio valstybės herbą ar vėliavą arba tarptautinės viešosios organizacijos vėliavą, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 1. Naujasis baudžiamasis kodeksas užsienio valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos simbolių išniekinimą traktuoja ne kaip nusikaltimą valdymo tvarkai, o kaip nusikaltimą Lietuvos valstybei. BK 128 straipsnio dispozicijoje iš esmės pakartotos anksčiau galiojusio BK 1992 straipsnio 2 dalies nuostatos. Sankcijos griežtumas nepakito. 2. Išniekinant oficialiai iškabintą užsienio valstybės herbą ar vėliavą arba tarptautinės viešosios organizacijos (pvz., Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos, NATO) vėliavą, kėsinamasi į tos valstybės ar organizacijos autoritetą, gali būti padaryta žalos Lietuvos tarptautiniams santykiams, saugumui. 3. Nusikaltimo dalyku gali būti tik oficialiai iškabinti užsienio valstybės, taip pat tarptautinės viešosios organizacijos simboliai – herbas arba vėliava. 4. Užsienio valstybių ir tarptautinių viešųjų organizacijų simboliai o f i c i a l i a i i š k a b i n t i gali būti naudojami tik prie Lietuvos Respublikoje teisėtai įsteigtų tų valstybių ar organizacijų įstaigų. Užsienio valstybių ir tarptautinių viešųjų organizacijų vėliavos oficialiai gali būti iškeliamos ir prie Lietuvos Respublikos valdžios įstaigų, taip pat kitų pastatų, tačiau tik oficialių vizitų, ceremonijų ir tarptautinių renginių metu diplomatinio protokolo bei tarptautinių dokumentų nustatyta tvarka. Be to, vasario 16, vasario 24 ir lapkričio 11 – Lietuvos, Estijos ir Latvijos valstybių nepriklausomybės dienomis prie Lietuvos Respublikos Seimo kartu su Lietuvos valstybės vėliava oficialiai iškeliamos ir Estijos bei Latvijos valstybių vėliavos (VŽ, 191, Nr. 20-517). 5. Simbolis i š n i e k i n a m a s aktyviais veiksmais tik oficialiai demonstruojamo herbo ar vėliavos nuplėšimu, sudraskymu, sulaužymu, sunaikinimu ir pan. tiek stebint kam nors, tiek niekam nematant. Antruoju atveju išniekinimo faktas tampa žinomas vėliau. 6. Už oficialiai neiškabintų užsienio valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos simbolio išniekinimą, pvz., vėliavos sudeginimą, suplėšymą protestuojant dėl ko nors asmuo pagal šį BK straipsnį neatsako. 7. Aptariamas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad jis savo veiksmais išniekina oficialiai iškabintą užsienio valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos simbolį ir nori taip veikti. Šių veiksmų motyvai ir tikslai nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. 8. Šių simbolių išniekinimo subjektas yra pakaltinamas 16 metų asmuo nepriklausomai nuo jo pilietybės. 9. Aptariamas nusikaltimas pagal; BK 11 str. 3 d. priklauso nesunkių nusikaltimų grupei. 10. Komentuojamas straipsnis neturi grįžtamosios galios anksčiau galiojusio BK 1992 straipsnio 3 dalies atžvilgiu. XVII skyrius NUSIKALTIMAI ŽMOGAUS GYVYBEI 129 straipsnis. Nužudymas 1. Tas, kas nužudė kitą žmogų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų. 2. Tas, kas nužudė: 1) mažametį; 2) bejėgiškos būklės žmogų; 3) savo motiną, tėvą ar vaiką; 4) nėščią moterį; 5) du ar daugiau žmonių; 6) kankindamas ar kitaip itin žiauriai; 7) kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu; 8) dėl chuliganiškų paskatų; 9) dėl savanaudiškų paskatų; 10) dėl nukentėjusiojo asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo; 11) siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą; 12) siekdamas įgyti nukentėjusiojo asmens organą ar audinį transplantavimui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 1. Komentuojamo straipsnio 1 dalyje numatyta bendroji nužudymo norma – paprastas nužudymas, o 2 dalyje išvardyti nužudymą kvalifikuojamieji požymiai. BK 129 straipsnis inkriminuojamas tais atvejais, kai nužudymas nėra privilegijuotas, t.y. neturi požymių, numatytų BK 130 ar 131 straipsniuose. 2. N u ž u d y m a s yra neteisėtas gyvybės atėmimas kitam žmogui tyčia. Gyvybės atėmimas kitam žmogui nėra neteisėtas, kai tai padaroma karo metu nepažeidžiant kariavimo taisyklių, kai tai padaroma būtinosios ginties sąlygomis bei atsitikimo atveju – be kaltės. Gyvybės atėmimas kitam žmogui dėl neatsargumo nėra nužudymas, tai yra savarankiškas nusikaltimas, numatytas BK 132 str. Savižudybė – gyvybės atėmimas sau – nėra nusikaltimas. Kito žmogaus sukurstymas nusižudyti, privedamas prie savižudybės bei padėjimas nusižudyti sudaro savarankišką nusikaltimą – BK 133 ir 134 str. 3. Nužudymo objektas yra žmogaus gyvybė, individo – homo sapiens biologinė būklė, kai jis jau yra gimęs ir dar nemiręs. Gyvybės pradžia, vadovaujantis anksčiau galiojusio BK 106 straipsniu, buvo pripažįstama gimdymo pradžia. Naujajame BK tai nėra reglamentuota. LR Civilinio kodekso 2.3 straipsnyje nustatyta, kad fizinio asmens gimimo momentu pripažįstamas pirmas savarankiškas naujagimio įkvėpimas. O LR vaiko gimimo momento nustatymo įstatymas (Žin., 2002, Nr. 43-1602) reglamentuoja, kad vaiko gimimas yra gyvo vaisiaus išstūmimas arba ištraukimas iš moters organizmo ir kad vaiko gyvybingumo požymiai yra savarankiškas kvėpavimas ar širdies plakimas (2 str.). Vaiko gimimo momentu šis įstatymas pripažįsta “viso gyvybingo vaisiaus pasirodymą iš moters organizmo” (4 str.). Gyvybės pabaiga yra žmogaus biologinė mirtis, LR Civilinio kodekso 2.3 straipsnyje nustatyta, kad fizinio asmens mirties momentu pripažįstamas jo kraujotakos ir kvėpavimo negrįžtamas nutrūkimas arba jo smegenų visų funkcijų visiškas ir negrįžtamas nutrūkimas. LR žmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių įstatymas (Žin., 2002, Nr. 43-1603) 2 str. 1 dalyje iš esmės pakartoja civilinio kodekso 2.3 str. nuostatą: “Mirties momentas – laikas, kai negrįžtamai nutrūksta žmogaus kraujotaka ir kvėpavimas arba negrįžtamai nutrūksta visų žmogaus galvos smegenų struktūrų veikla”. 4. Nukentėjusysis yra gyvas žmogus nepriklausomai nuo jo gyvybingumo, amžiaus, socialinių požymių. Kėsinimasis į žmogaus vaisių, t.y. iki jo gimimo momento, yra abortas (BK 142 str.). Kėsinimasis į mirusį žmogų laikomas pasikėsinimu nužudyti (pasikėsinimas į netinkamą dalyką). Klaida dėl nukentėjusiojo asmenybės nekeičia nužudymo kvalifikacijos. Nukentėjusiojo sutikimas ar prašymas atimti jam gyvybę nešalina baudžiamosios atsakomybės. 5. Nužudymas įmanomas tiek aktyviais veiksmais, tiek neveikimu. Dažniausiai nužudoma aktyviai veikiant – fiziniu, mechaniniu, cheminiu, psichiniu poveikiu, pvz., šaunant, mušant, gąsdinant, panaudojus įvairius daiktus, gamtos jėgas ar reiškinius, taip pat įkalbant nusižudyti asmenį, nesuvokiantį šio akto prasmės (nužudymas nukentėjusiojo rankomis). Nužudymas pasyviu elgesiu įmanomas tais atvejais, kai asmuo turi pareigą ir galimybę atitinkamai veikti – rūpintis kitu žmogumi arba konkrečiais veiksmais pašalinti mirties grėsmę ir tos pareigos neatlieka (pvz., motina nemaitina naujagimio, medicinos sesuo nesuleidžia būtinų vaistų). 6. Nužudymas laikomas baigtu nusikaltimu atsiradus padariniams – mirus nukentėjusiajam. Tarp kaltininko veikos ir nukentėjusiojo mirties turi būti juridiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nukentėjusiojo mirtis turi būti dėsningas, ne atsitiktinis kaltininko veikos padarinys. Nužudymo sudėčiai neturi reikšmės, po kiek laiko nuo veikos padarymo nukentėjusysis mirė. Svarbu, kad tai įvyko dėl kaltininko veikos. 7. Nužudymas padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių siekia, o netiesioginės tyčios atveju nors ir nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti. Tyčia gali būti ir dažnai būna neapibrėžta, nekonkretizuota, Pvz., mesdamas akmenį, plytą į žmogų, mušdamas, spardydamas ar kitaip smurtaudamas kaltininkas numato įvairių padarinių galimybę – nuo fizinio skausmo sukėlimo iki mirties. Kai kaltininkas smurtauja neapibrėžta, nekonkretizuota tyčia padarinių atžvilgiu, atsakomybė iškyla už faktiškai padarytą žalą. Nukentėjusiojo mirties atveju – už nužudymą. 8. Pasikėsinimas nužudyti įmanomas tik tiesioginės apibrėžtos tyčios atveju, t.y. kai iš kaltininko veikos matyti, kad jis siekė nužudyti nukentėjusįjį, tačiau tai neįvyko dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. 9. Nužudymo subjektu pripažįstamas pakaltinamas 14 metų asmuo. 10. Nužudymas pripažįstamas sunkesniu nusikaltimu esant bent vienam iš dvylikos požymių, numatytų BK 129 str. 2 dalyje. Aplinkybių, kvalifikuojamųjų atsakomybę už nužudymą sąrašas yra išsamus, baigtinis. Jeigu nusikaltimas turi požymių, nurodytų dviejuose ar daugiau 129 str. 2 d. punktuose, veika kvalifikuojama pagal visus tuos punktus. Tačiau bausmė tokiais atvejais skiriama bendra, ne pagal atskirus punktus. Tai, kad nužudymas turi du ar daugiau kvalifikuojamųjų požymių, atsižvelgiama individualizuojant bausmę. 11. Kvalifikuojamuoju nužudymą požymiu pripažįstama nukentėjusiojo asmens m a ž a m e t y s t ė (BK 129 str. 2 d. 1 p.). Mažamečiu laikomas asmuo, jaunesnis nei 14 metų. Asmens mažametystė dažniausiai yra akivaizdi. Jeigu kaltininkas sąžiningai klydo dėl nukentėjusiojo amžiaus, pagrįstai jį laikydamas vyresniu nei 14 metų, inkriminuoti BK 129 str. 2 d. 1 p. negalima. 12. Nukentėjusiojo b e j ė g i š k a b ū k l ė (BK 129 str. 2 d. 2 p.). Bejėgiška būklė reiškia, kad nukentėjusysis arba nesuvokia grėsmės savo gyvybei, arba neturi galimybės veiksmingai pasipriešinti nusikaltimui. Bejėgiškos būklės žmogus gali būti dėl fizinių ar psichinių ypatybių – aklas, be sąmonės ar stipriai apsvaigęs, miegantis ir pan. arba dėl sunkios ligos, senatvės, psichikos sutrikimo negalintis pasipriešinti žudikui. Bejėgiškos būklės taip pat pripažįstamas žmogus, kuriam atimta laisvė arba kuris pagrobtas įkaitu. Įkaito arba žmogaus, kuriam atimta laisvė, nužudymas kvalifikuotinas kaip šių nusikaltimų ir nužudymo sutaptis. Be to, inkriminuoti BK 129 str. 2 d. 2 punktą galima tik tuo atveju, jeigu kaltininkas suvokė nukentėjusįjį esant bejėgiškos būklės. Mažametystė taip pat liudija bejėgišką būklę, tačiau už mažamečio nužudymą inkriminuojamas BK 129 str. 2 d. 1 punktas. 13. M o t i n o s, t ė v o a r v a i k o nužudymas (BK 129 str. 2 d. 3 p.). Šis požymis reiškia, kad kaltininkas yra kraujo ryšiu susijęs su nukentėjusiuoju kaip sūnus, duktė, tėvas ar motina ir tai žinojo. Be to, tai reiškia, kad tie asmenys įstatymų nustatyta tvarka buvo įrašyti vaiko tėvu ar motina jo gimimo liudijime. Veika kvalifikuojama pagal šį punktą ir tais atvejais, kai nužudomas tėvas, motina ar vaikas, kuriems kaltininko ar nukentėjusiojo atžvilgiu yra atimtos motinystės ar tėvystės teisės, ar jie tų teisių yra atsisakę, duodami sutikimą įvaikinti ir jei kaltininkas žinojo, jog tie asmenys yra jo tėvai arba vaikai pagal kilmę. Vaiku šiuo atveju pripažįstamas asmuo, nepriklausomai nuo jo amžiaus. 14. N ė š č i o s m o t e r s nužudymas (BK 129 str. 2 d. 4 p.) inkriminuotinas tais atvejais, kai nustatoma, kad nukentėjusioji buvo nėščia ir kaltininkas tai žinojo, numatė ar bent turėjo ir galėjo numatyti. Nėštumo stadija, taip pat tai, kad nužudymo motyvai nesusiję su nėštumo faktu, nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Tačiau jeigu kaltininkas nužudo ar pasikėsina į gyvybę moters dėl jos tariamo nėštumo, jo veika kvalifikuojama ir kaip pasikėsinimas nužudyti nėščią moterį. Įmanoma, kad nužudant nėščią moterį, vaisius nežūva, tačiau ši aplinkybė nekeičia veikos kvalifikacijos. 15. D v i e j ų a r d a u g i a u žmonių nužudymas (BK 129 str. 2 d. 5 p.) inkriminuotinas tais atvejais, kai padarytas vienas nusikaltimas tyčia atimant gyvybę dviems ar daugiau žmonių. Dažniausiai tai padaroma vienoje vietoje ir tuo pačiu metu. Kaltininkas arba siekia nužudyti kelis žmones, arba veikia neapibrėžta, nekonkretizuota tyčia ir sukelia tokius padarinius. Šis punktas taikytinas ir tais atvejais, kai kelių žmonių nužudymą sąlygoja vieningas nusikalstamas sumanymas, nors pirma nužudo vieną, paskui kitą, nebūtinai tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje. Kai vienas žmogus nužudomas, o į kito gyvybę tik pasikėsinama, veika negali būti vertinama kaip pabaigtas dviejų žmonių nužudymas. Tokia veika kvalifikuojama pagal BK 129 str. 1 dalį arba 2 dalį (jeigu yra kitame šios dalies punkte numatytas požymis) ir pagal 129 str. 2 d. 5 p. bei 22 str. (pasikėsinimas nužudyti du žmones). Kai vienu metu vienoje vietoje tais pačiais veiksmais gyvybė atimama dviems ar daugiau žmonių, tačiau tik vienam tyčia, o kitiems – dėl neatsargumo, BK 129 str. 2 d. 5 p. inkriminuoti negalima, nes yra du savarankiški nusikaltimai – nužudymas ir neatsargus gyvybės atėmimas. 16. Nužudymas k a n k i n a n t a r k i t a i p i t i n ž i a u r i a i (BK 129 str. 2 d. 6 p.) sietinas tiek su nužudymo būdu, tiek su kitomis aplinkybėmis, kurios liudija ypatingą nusikaltimo ir nusikaltėlio žiaurumą. Kiekvienas nužudymas yra žiaurus aktas, tačiau ne kiekvienas gali būti pripažintas itin žiauriu. Nužudymas kankinant yra tais atvejais, kai nukentėjusiajam prieš mirtį sukeliamos fizinės kančios jį mušant, sudeginant, numarinant badu, sušaldant ir pan. Itin žiauriais pripažintini nužudymai, kai prieš mirtį tyčiojamasi iš nukentėjusiojo ir taip jam ar jo artimiesiems sukeliamos dvasinės kančios. Itin žiauriu nužudymu turėtų būti pripažinti ir tie atvejai, kai kaltininko veiksmai tuoj po to, kai nukentėjusysis mirė, rodo jo ypatingą žiaurumą – kai pasityčiojama iš lavono, jis badomas, nupjaunama galva ir pan. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, kartodamas SSRS Aukščiausiojo Teismo Plenumo išaiškinimą šiuo klausimu, nurodė, kad “veiksmai prieš lavoną, kai kaltininkas suvokia, jog nukentėjusysis yra miręs, negali būti vertinami kaip žudymo tąsa ir jų pobūdis nužudymo būdo vertinimui reikšmės neturi” (LATS 1999 06 18 nutarimas Nr. 18. Dėl teismų praktikos nužudymų bylose). 17. Nužudymas k i t ų ž m o n i ų g y v y b e i p a v o j i n g u b ū d u (BK 129 str. 2 d. 7 p.) yra tada, kai kaltininkas, siekdamas atimti gyvybę vienam žmogui, arba veikdamas neapibrėžta, nekonkretizuota tyčia padarinių atžvilgiu, panaudoja tokias priemones ar būdus, atlieka tokius veiksmus, dėl kurių gali žūti ne vienas žmogus. Tai, kad veikiant tokiu būdu nužudomas vienas žmogus, neatsiranda padarinių, pavojingų kitų žmonių gyvybei ar sveikatai, kvalifikuojant nusikaltimą reikšmės neturi. Kai, veikiant tokiu būdu, nužudomas ne vienas, o keli žmonės, veika kvalifikuojama kaip dviejų ar daugiau žmonių nužudymas pavojingu kitų žmonių gyvybei būdu pagal BK 129 str. 2 d. 5 ir 7 p. Jeigu taip veikiant buvo nužudytas vienas žmogus, o kitiems buvo sutrikdyta sveikata, veika kvalifikuojama pagal nusikaltimų sutaptį kaip nužudymas pavojingu kitų žmonių gyvybei būdu ir tyčinis sveikatos sutrikdymas priklausomai nuo jo laipsnio. Jeigu veikiant pavojingu kitų žmonių gyvybei būdu kėsintasi į du ar daugiau asmenų, bet nužudytas vienas, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti du ar daugiau žmones ir nužudymas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu pagal BK 22 str. ir 129 str. 2 d. 5 p. bei BK 129 str. 2 d. 7 p. 18. Nužudymas d ė l c h u l i g a n i š k ų p a s k a t ų (BK 129 str. 2 d. 8 p.). Chuliganizmas sovietinėje baudžiamojoje teisėje pripažįstamas savarankišku nusikaltimu. Naujajame baudžiamajame kodekse chuliganizmo sudėties atsisakyta, tačiau chuliganiškos paskatos pripažįstamos atsakomybę sunkinančia aplinkybe bei nužudymą kvalifikuojamuoju požymiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas yra išaiškinęs, kad nužudymas laikytinas padarytu dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. (LATS 1999 06 18 nutarimas Nr. 18 Dėl teismų praktikos nužudymų bylose). 19. S a v a n a u d i š k o s p a s k a t o s (BK 129 str. 2 d. 9 p.) reiškia, kad nužudyta siekiant gauti materialinės naudos, įgyti teisę į turtą arba išvengti materialinių išlaidų. Savanaudiški yra nužudymai už atlyginimą, siekiant paveldėti ar pasisavinti turtą, gauti geriau apmokamas pareigas, taip pat išvengti pareigos mokėti skolą, alimentus, grąžinti turtą, išlaikyti asmenį ir pan. Savanaudišku laikomas nužudymas tiek siekiant materialinės naudos sau, tiek kitam asmeniui, kurio padėtimi kaltininkas suinteresuotas. Tai, kad kaltininkas ar asmuo, kurio materialiniais interesais padarytas nusikaltimas, tos naudos negauna arba ja nepasinaudoja ar jos atsisako, nusikaltimo kvalifikavimui įtakos neturi. Kai nužudyta dėl kitų motyvų – keršto, pavydo, pavyduliavimo ir kaltininkas po to įgyja teisę į turtą, pasisavina nukentėjusiojo turtą ar turi kitokios materialinės naudos, nusikaltimo kvalifikuoti pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. negalima. Negalima šio punkto inkriminuoti ir tais atvejais, kai nužudoma dėl turtinių interesų, tačiau nesiekiant gauti turtinės naudos. Pvz., todėl, kad nukentėjusysis negrąžina skolos, nevykdo kitų turtinių įsipareigojimų, arba kai nužudomas vagis, siekiant atsiimti tai, ką šis pavogė arba sutuoktinis už tai, kad iššvaistė pinigus. Nužudymas, susijęs su turto prievartavimu, tiek tiesiogine tyčia, siekiant įbauginti kitus, tiek iš keršto už atsisakymą vykdyti turtinius reikalavimus, taip pat netiesiogine tyčia, kai smurtaujant auka nužudoma, visais atvejais yra nusikaltimų, numatytų BK 129 str. 2 d. 9 p. ir BK 181 str. 2 d. sutaptis. Tačiau kai nužudoma plėšikiško užpuolimo metu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas išaiškino, kad veika kvalifikuojama tik kaip nužudymas dėl savanaudiškų paskatų ir papildomai kvalifikuoti tokią veiką kaip plėšimą nereikia. 20. Nužudymas d ė l n u k e n t ė j u s i o j o a s m e n s t a r n y b o s a r p i l i e č i o p a r e i g ų v y k d y m o (BK 129 str. 2 d. 10 p.) Tarnybos pareigų vykdymu laikytini asmens veiksmai, kuriuos apsprendžia jo profesija arba darbo sutartis su valstybės, savivaldybės, privačia ar kitokia nustatyta tvarka registruota įstaiga, įmone ar organizacija nepriklausomai nuo jos nuosavybės formos ar su verslininku, kurio veikla neprieštarauja galiojantiems įstatymams. Piliečio pareigų vykdymu laikytini asmens veiksmai tiek vykdant specialias jam pavestas pareigas visuomenės labui, tiek ir atliekant kitus visuomenei naudingus veiksmus. Tai gali būti, pvz., liudijimas teisme, nusikaltėlio sulaikymas, pranešimas apie nusikaltimą ar administracinį teisės pažeidimą ir pan. Pilietinių pareigų vykdytoju gali būti tiek Lietuvos Respublikos pilietis, tiek užsienietis. Šis kvalifikuojamasis požymis yra tada, kai žmogus nužudomas dėl tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo kerštaujant už tokią veiklą praeityje, kai nužudant siekiama nutraukti tokią veiklą dabartyje, bei kai nužudoma siekiant užkirsti kelią tokiai veiklai ateityje. Visais atvejais nusikaltimo priežastis yra nukentėjusiojo tarnybos ar piliečio pareigų vykdymas. Kaltininko klaida, neteisingas nukentėjusiojo veiklos vertinimas, kai pastarasis nedarė ar nesirengė daryti tai, dėl ko jį nužudė, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Kai nužudoma už neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus – piktnaudžiavimą įgaliojimais, melagingus parodymus, šmeižimą ir pan. aptariamojo kvalifikuojamojo požymio nėra. Nužudymas s i e k i a n t n u s l ė p t i k i t ą n u s i k a l t i m ą (BK 129 str. 2 d. 11 p.). Siekis nuslėpti kitą nusikaltimą reiškia, kad nužudyta turint tikslą nuslėpti anksčiau padarytą, daromą ar rengiamą padaryti kitą nusikaltimą. To kito nusikaltimo sunkumas neturi reikšmės. Tačiau nuslėpti baudžiamąjį nusižengimą ar administracinį teisės pažeidimą nėra nužudymą kvalifikuojamasis požymis. Nusikaltimas, kurį nužudymu siekiama nuslėpti, gali būti padarytas, daromas ar rengiamas tiek paties nužudymo kaltininko, tiek kito ar kitų asmenų. Nuslėpimu laikytinas tiek nusikaltimo fakto, tiek konkretaus asmens dalyvavimo jį darant, nuslėpimas. Pavyksta ar nepavyksta nuslėpti kitą nusikaltimą, kvalifikuojant nužudymą reikšmės neturi, svarbu pats siekis. Tas kitas nusikaltimas, kurį siekiama nuslėpti, jeigu jį padarė nužudymo kaltininkas, kvalifikuojamas savarankiškai, kaip sutaptis. BK 129 str. 2 d. 11 p. apima tokius atvejus, kai nužudomas kito nusikaltimo liudytojas, nukentėjusysis, asmuo, turintis nusikaltimo įrodymus ir pan. 22. Nužudymas s i e k i a n t į g y t i n u k e n t ė j u s i o j o a s m e n s o r g a n ą a r a u d i n į t r a n s p l a n t a v i m u i (BK 129 str. 2 d. 12 p.). Tai naujas nužudymą kvalifikuojamasis požymis, kurio nenumatė anksčiau galiojęs įstatymas. Padidėjus medicinos galimybėms transplantuoti (persodinti) vieno žmogaus organus ar audinius (širdį, inkstus, kepenis, akių rageną, odą ir pan.) kitam, padidėjo tikimybė, kad “donorų” bus ieškoma ir žudant. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, kai žmogus nužudomas turint tikslą paimti jo organą ar audinį ir jį panaudoti transplantavimui. Tyčia nukentėjusiojo mirties atžvilgiu gali būti ir netiesioginė, kai atliekama neteisėta operacija išimant jo organą ar audinius transplantavimui nesiekiant jo nužudyti, tačiau nukentėjusysis miršta. Tokių padarinių atžvilgiu esant neatsargumui, BK 129 str. 2 d. 12 p. inkriminuoti negalima. BK 129 str. 2 d. 12 p. taikytinas tiek tais atvejais, kai veikiama dėl savanaudiškų paskatų – parduoti ar už kitokį atlygį perduoti žmogaus organą ar audinius transplantavimui (tada inkriminuojamas ir 129 str. 2 d. 9 p.), tiek ir siekiant išgelbėti artimo žmogaus gyvybę ar atlikti medicininį eksperimentą. Aptariamo nusikaltimo subjektu gali būti bet koks asmuo, įskaitant ir medikus. Žmogaus nužudymas siekiant įgyti jo organą ar audinius ne transplantavimo, o kitokio medicininio eksperimento, hanibalizmo, seksualinio fetišizmo ir pan. tikslais negali būti kvalifikuojamas BK 129 str. 2 d. 12 p. 23. Nužudymas tiek esant kvalifikuojamųjų požymių, tiek jų nesant, pagal BK 11 str. 6 d. priklauso labai sunkių kaltinimų grupei. 24. Komentuojamo straipsnio 2 dalis turi grįžtamąją galią pagal BK 3 str. 2 d. 130 straipsnis. Nužudymas labai susijaudinus Tas, kas nužudė žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų 1. Tai privilegijuotas n u ž u d y m a s (žr. BK 129 str. komentarą). Privilegijuojantis požymis yra tai, kad kaltininkas veikia staiga labai susijaudinęs, būdamas ribotai pakaltinamas ir tą būseną yra sukėlęs pats nukentėjusysis savo neteisėtais veiksmais ar itin įžeidžiančiu poelgiu. 2. S t a i g u s d i d e l i s s u s i j a u d i n i m a s - tai fiziologinio afekto būsena, kai emocinis stresas stabdo intelektualinę veiklą, smarkiai susilpnėja asmens gebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, tvardytis, žmogus tampa ribotai pakaltinamas. Patologinio afekto būsena reiškia, kad asmuo yra nepakaltinamas, dėl laikino psichinės veiklos sutrikimo jis visai negali valdytis. Todėl, kilus abejonei dėl kaltininko būsenos, skirtina psichologinė, psichiatrinė ekspertizė. 3. Staigų didelį susijaudinimą turi sukelti arba neteisėtas, arba itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis. N e t e i s ė t a s p o e l g i s - tai kėsinimasis į kaltininko ar jo artimo asmens gyvybę, sveikatą (tyčia ar dėl neatsargumo), šantažas, įžeidimas, kitas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas arba administracinis teisės pažeidimas. 4. Kai gyvybė atimama atsakant į neteisėtą nukentėjusiojo smurtą, reikia turėti mintyje, kad tai gali būti būtinosios ginties aktas (žr. BK 28 str. komentarą). 5. Kai nužudoma staiga labai susijaudinus dėl teisėtų nukentėjusiojo veiksmų, nors ir smurtinių (pvz., dėl pareigų vykdymo, būtinosios ginties), veika kvalifikuojama bendrais pagrindais. 6. Staigų didelį susijaudinimą gali sukelti ir i t i n į ž e i d ž i a n t i s n u k e n t ė j u s i o j o p o e l g i s. Daugelis nusikalstamų veikų yra įžeidžiantys poelgiai. Neabejotinai toks yra įžeidimas – tyčinis asmens garbės ar orumo pažeidimas žodžiu, raštu ar veiksmu (žr. BK 155 str. komentarą). 7. Teismų praktikoje sutinkami atvejai, kai nužudoma dėl akivaizdaus sutuoktinių ar kitokios intymios neištikimybės. Neištikimybės aktas yra įžeidimas tik tais atvejais, kai jis tyčinis ir demonstratyvus. Tačiau dažniausiai tai siekiama atlikti slaptai, tikintis, kad artimas asmuo apie tai nesužinos. Tokia veika nesudaro įžeidimo sudėties ir nėra neteisėta. Tačiau neabejotina, kad neištikimybės aktas, kurio liudininku tampa artimas asmuo, jam yra itin įžeidžiantis. Naujoji BK 130 str. redakcija tokį ar panašų įžeidžiantį poelgį prilygina neteisėtam. 8. BK 130 str. inkriminuotinas ir tais atvejais, kai neteisėtas ar itin įžeidžiantis poelgis nukreiptas ne į patį kaltininką, o į kitą, jam artimą asmenį. 9. Komentuojamas nusikaltimas gali būti padarytas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Tačiau tyčia atimti gyvybę ar smurtauti turi būti kilusi staiga, kaip reakcija į neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį ir tuojau, neatidėliojant realizuota. Didesnis laiko tarpas tarp poelgio, sukėlusio didelį susijaudinimą, ir nužudymo pašalina galimybę taikyti BK 130 str. 10. Jeigu sumanymas nužudyti ar kitaip smurtauti buvo kilęs anksčiau ir neteisėtas ar itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis buvo tik pretekstas smurtauti, nužudyti, BK 130 str. taikyti negalima. 11. Staigaus didelio susijaudinimo būsena gali būti sukelta ir nevienkartinių smurto veiksmų ar įžeidžiančių poelgių, jei nužudymas sekė iškart po paskutinio smurto ar įžeidžiančio veiksmo. Jeigu iki nužudymo praėjo ilgesnis laiko tarpas ar kaltininkas atliko kokius nors paruošimo tam veiksmus, toks nužudymas negali būti pripažintas privilegijuotu. 12. Nužudymas staiga labai susijaudinus, nors ir padarytas esant nužudymą kvalifikuojamų požymių, kurie numatyti BK 129 str. 2 d., kvalifikuojamas pagal BK 130 str. 13. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 4 d. priklauso apysunkių nusikaltimų grupei. 131 straipsnis. Naujagimio nužudymas Motina, dėl gimdymo nulemtos būsenos nužudžiusi savo naujagimį, baudžiama areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 1. Komentuojamas straipsnis numato privilegijuoto n u ž u d y m o (žr. BK 129 str. 1 d. komentarą) sudėtį, kurios privilegijuojantis požymis yra tai, kad naujagimį nužudo jo motina dėl gimdymo nulemtos būsenos. Tai reiškia, kad kaltininkės psichinė būsena buvo sutrikusi gimdymo poveikyje ir todėl jos gebėjimas kontroliuoti savo veiksmus buvo sumažėjęs, ji buvo ribotai pakaltinama. 2. Kiekvienu naujagimio nužudymo atveju teisėsaugos institucijos ir teismas, nustatęs visas nusikaltimo aplinkybes, jeigu reikia, remdamasis psichologine ar psichiatrine ekspertize, turi nuspręsti, ar motina naujagimį nužudė dėl gimdymo sukeltos riboto pakaltinamumo būsenos, ar veikdama visiškai sąmoningai, ar visiškai nesąmoningai. 3. Gimdymo nulemta būsena gali turėti psichologines priežastis, ypač kai nėštumas ir gimdymas nepageidautinas, tada moteris kenčia nuo ligūstų idėjų, baimių. Šiuos reiškinius sustiprina gėda dėl nėštumo ne santuokoje, materialiniai sunkumai ateityje ir pan. Tokios aplinkybės nešalina atsakomybės, bet liudija apie mažesnį veikos pavojingumą. 4. Gimdymo nulemta būsena gali būti ir laikinas psichikos sutrikimas, nešalinantis pakaltinamumo, bet jį ribojantis. Dažniausiai tai yra gimdymo ir pogimdyminės psichozės – depresija, kliedesiai, dirglumas ir pan., jos gali kilti ir gimdymo metu ir po gimdymo. Pogimdyminis periodas gali tęstis iki dvejų mėnesių. Motina tokiais atvejais traktuojama kaip asmuo, ne visiškai galintis suprasti savo veiksmų prasmės arba jų valdyti. Tokią būklę gali paskatinti, pvz., vaiko tėvo atsisakymas tėvystės, žadėtų vedybų, artimųjų smerkiami veiksmai ir pan. Įvairios neigiamos emocijos gali sukelti afektinius veiksmus. 5. Nukentėjusiuoju nuo šio nusikaltimo yra n a u j a g i m i s. Naujagimio gimimo momentu pripažįstamas viso gyvybingo vaisiaus pasirodymas iš moters organizmo ir pirmas savarankiškas naujagimio įkvėpimas (žr., BK 129 str. komentaro 3 p.). Naujagimiu pripažintinas vaikas po gimimo ir pirmaisiais jo gyvenimo mėnesiais. 6. Objektyviai nusikaltimas gali būti padarytas ir aktyviais veiksmais, pvz., mirtinu gimusio galvos sužalojimu, pasmaugiant ir pan. ir neveikimu, pvz., nemaitinant. 7. Kai motina nužudo dvynukus ar daugiau naujagimių būdama tokios būsenos, jai taip pat inkriminuotinas BK 131 str. 8. Komentuojamas nusikaltimas gali būti padarytas tiesiogine ir netiesiogine tyčia, jeigu tai buvo padaryta gimdymo nulemtos būsenos poveikyje. 9. Šio nusikaltimo subjektas specialusis, juo gali būti tik nukentėjusio naujagimio motina, gimdyvė, jeigu jai buvo 16 metų. Kiti asmenys, bendrininkavę tokiame nusikaltime, atsako pagal BK 129 str. 2 d. 1 p. 10. Naujagimio nužudymą reikia skirti nuo jo palikimo be pagalbos. Jeigu motina, siekdama atsikratyti naujagimiu, jį palieka be priežiūros tačiau tokioje vietoje, kur, jos supratimu, jį turėtų rasti ir juo pasirūpinti, t.y. be tyčios atimti gyvybę, atsakomybė iškyla pagal BK 158 str. 11. Naujagimio nužudymas pagal BK 11 str. 4 d. priklauso apysunkių nusikaltimų grupei. 132 straipsnis. Neatsargus gyvybės atėmimas 1. Tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 2. Tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę dviem ar daugiau žmonių, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 3. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytą veiką pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 4. Už šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo. 1. Ne a t s a r g u s g y v y b ė s a t ė m i m a s yra gyvybės atėmimas kitam žmogui dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Naujasis kodeksas nelaiko neatsargaus gyvybės atėmimo nužudymo rūšimi, nes tai yra kaltininko nepagrįsto pasitikėjimo, nedrausmingumo, neatidumo, neapdairumo padarinys, žymiai mažiau pavojinga už nužudymą veika. 2. BK 132 str. 1 d. yra bendroji neatsargaus gyvybės atėmimo norma, inkriminuojama tais atvejais, kai veika neturi požymių neatsargaus gyvybės atėmimo pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, t.y. kai tai padaroma buityje nepaisant visuotinai pripažintų bendrųjų atsargumo taisyklių. Aptariamo nusikaltimo objektas yra kito žmogaus gyvybė. 3. Neatsargus gyvybės atėmimas įmanomas tiek aktyviais veiksmais, tiek neveikimu. Nusikaltimas gali būti padarytas ir nusikalstamais, ir nenusikalstamais veiksmais, poelgiais, neatitinkančiais įprastų, visuotinai pripažintų atsargumo reikalavimų. Šie veiksmai ir poelgiai gali būti padaryti tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo. 4. BK 132 str. inkriminuojamas nustačius, kad būtent kaltininko veika buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, kad yra teisiškai reikšmingas priežastinis veikos bei padarinių ryšys ir kad šie padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. Iš dalies nukentėjusiojo mirties priežastimi gali būti ir paties nukentėjusiojo neatsargumas bei kitų asmenų veiksmai. Jeigu tie kitų asmenų veiksmai padidina mirties tikimybę, už atsiradusius padarinius atsako ir jie. 5. Neatsargaus gyvybės atėmimo atvejais veikos atžvilgiu gali būti ir tyčia, ir neatsargumas, o padarinių, t.y. nukentėjusiojo mirties atžvilgiu, tik neatsargumas – nusikalstamas pasitikėjimas arba nusikalstamas nerūpestingumas. 6. Nusikalstamas pasitikėjimas yra tais atvejais, kai kaltininkas numato abstrakčią galimybę, kad tokia veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau, turėdamas mintyje konkrečias aplinkybes, tikisi, kad šiuo konkrečiu atveju tokių padarinių bus išvengta, bet tas pasitikėjimas nepasitvirtina, pasirodo esąs lengvabūdiškas. 7. Nusikalstamas nerūpestingumas yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad dėl jo veikos gali žūti kitas žmogus, tačiau pagal buvusią situaciją privalėjo ir galėjo tai numatyti, jeigu būtų buvęs apdairesnis, atsargesnis. 8. Jeigu asmuo, dėl kurio veikos žuvo žmogus, nenumatė ir pagal įvykio aplinkybes neturėjo arba negalėjo numatyti tokių padarinių, jo veika traktuojama kaip kazusas, tai yra gyvybės atėmimas be kaltės. Nėra kaltės ir tais atvejais, kai asmuo, numatydamas kito žūties galimybę, siekdamas išvengti tokių padarinių, padaro viską, ką galėjo, kad jų nebūtų, tačiau padariniai atsiranda, žmogus žūna dėl priežasčių, kurios nuo asmens nepriklauso. 9. D v i e j ų a r d a u g i a u žmonių neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 str. 2 d.) yra tada, kai dėl kaltininko neatsargumo žūna ne vienas, o keli žmonės ir tai yra vienos, o ne kelių veikų padarinys. 10. Neatsargus gyvybės atėmimas p a ž e i d ž i a n t t e i s ė s a k t ų n u s t a t y t a s s p e c i a l i a s e l g e s i o s a u g u m o t a i s y k l e s (BK 132 str. 3 d.) inkriminuojamas tais atvejais, kai bet kurioje veiklos sferoje dėl to, kad buvo pažeistos oficialiai patvirtintos bendrosios ar žinybinės taisyklės, žūna bent vienas žmogus. Veika kvalifikuojama kaip nusikaltimų sutaptis tais atvejais, kai padaromas kitas nusikaltimas, kurio padarinys yra vieno ar kelių žmonių žūtis, pvz., neteisėtas abortas (BK 142 str.), palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei (BK 144 str.), vaiko palikimas (BK 158 str.), darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimas (BK 176 str.), piktnaudžiavimas (BK 228 str.), šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymo taisyklių pažeidimas (BK 255 str.), aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimas (BK 270 str.), įsakymo nevykdymas (BK 317 str. 2 d.) ir kiti nusikaltimai, kurie sukelia tokius padarinius ir jų atžvilgiu yra neatsargi kaltė, tačiau tokių padarinių sukėlimas konkrečiai neįvardytas kaip nusikaltimą kvalifikuojamas požymis. Ir atvirkščiai, tais atvejais, kai neatsargus gyvybės atėmimas žmogui BK straipsnyje numatytas kaip nusikaltimą kvalifikuojamasis požymis (pvz., BK 275 str. 2 d., 276 str. 2 d., 278 str. 2 d., 281 str. 4 d., 282 str. 1 d.) šie straipsniai apima ir neatsargų gyvybės atėmimą. 11. Komentuojamo nusikaltimo subjektas – pakaltinamas asmuo nuo 16 metų. Už neatsargų gyvybės atėmimą pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, t.y. pagal BK 132 str. 3 dalį atsako ir juridinis asmuo (žr. BK 20 str. komentarą). 12. Komentuojamo straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas neatsargus gyvybės atėmimas pagal BK 11 str. 4 d. priklauso apysunkių nusikaltimų grupei, o 3 dalyje pagal BK 11 str. 5 d. – sunkių. 133 straipsnis. Sukurstymas nusižudyti ar privedimas prie savižudybės Tas, kas sukurstė žmogų nusižudyti arba žiauriu ar klastingu elgesiu privedė žmogų prie savižudybės, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 1. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į didelį savižudybių skaičių Lietuvoje, kriminalizavo žmogaus sukurstymą nusižudyti, prilygindamas sukurstymą privedimui prie savižudybės. 2. Savižudybė – gyvybės atėmimas sau – nėra nusikaltimas. Todėl nėra nusikaltimas ir pasikėsinimas nusižudyti. Vadovaujantis bendrininkavimo nuostatomis, jeigu žmogus sąmoningai nusižudo, nėra nusikaltimas nei jo sukurstymas tai padaryti, nei privedimas prie savižudybės, nei padėjimas nusižudyti. Tačiau turėtina mintyje, kad sukurstymas nusižudyti, privedimas prie savižudybės bei padėjimas nusižudyti asmeniui, kuris dėl mažametystės, psichikos sutrikimo ar kitokios fiziologinės ar patologinės būsenos nesuvokia savo elgesio prasmės arba negali valdyti savo veiksmų, yra nužudymas nukentėjusiojo rankomis (žr. BK 129 str. 2 d. komentarą). 3. Nusikaltimu, numatytu BK 133 str., kėsinamasi į kito žmogaus gyvybę. Veikos pavojingumą apsprendžia ir tai, kad ji yra amorali, klastinga, ciniška, žeminanti kito žmogaus orumą, pažeidžianti dvasinę pusiausvyrą. 4. S u k u r s t y m a s n u s i ž u d y t i yra privedimo prie savižudybės rūšis, kai to – nukentėjusiojo savižudybės - pasiekiama ne žiauriu ir ne klastingu elgesiu, o įkalbinėjimu, raginimu, lenkimu, vertimu pasiremiant bet kokiais argumentais, išskyrus grasinimus. Sukurstymas yra tiek tais atvejais, kai mintį nusižudyti inicijavo kaltininkas, tiek tais atvejais, kai kaltininkas paskatino realizuoti paties nukentėjusiojo ketinimą nusižudyti. Baigtu nusikaltimas pripažįstamas nukentėjusiajam nusižudžius būtent dėl kaltininko įkalbinėjimo. Nerezultatyvus kurstymas kitą žmogų nusižudyti, įskaitant tuos atvejus, kai nukentėjusysis tik pasikėsino nusižudyti, kvalifikuotinas kaip pasikėsinimas sukurstyti nusižudyti. 5. P r i v e d i m a s p r i e s a v i ž u d y b ė s yra asmens veiksmai, dėl kurių kitas žmogus atima sau gyvybę – nusižudo. Tačiau ne bet kokie veiksmai, poelgiai, kurie taip paveikia kitą žmogų, kad jis apsisprendžia nusižudyti ir tai padaro, yra nusikaltimas, t.y. privedimas prie savižudybės. Privedimas prie savižudybės tai tie atvejai, kai yra: 1) žiaurus ar klastingas kaltininko elgesys nukentėjusiojo atžvilgiu; 2) nukentėjusiojo savižudybė; 3) priežastinis ryšys tarp kaltininko žiauraus ar klastingo elgesio ir nukentėjusiojo savižudybės. 6. Ž i a u r u s e l g e s y s - tai mušimas, kankinimas, sužalojimai, vertimas dirbti nepakeliamus darbus, atlikti neteisėtus ar žeminančius veiksmus - daryti nusikaltimą, elgetauti, verstis prostitucija ir pan., tyčiojimasis, šmeižimas, įžeidinėjimai, įvairūs grasinimai ir panašūs veiksmai nukentėjusiojo ar jo artimo asmens atžvilgiu. 7. K l a s t i n g a s e l g e s y s - tai išoriškai ne žiaurus, tačiau apgaulingas, skaudinantis, dvasiškai žlugdantis kitą žmogų elgesys. 8. Vienkartinis sumušimas, įžeidimas, apgavimas ar kitoks nuskriaudimas paprastai negali būti vertinamas žiauriu ar klastingu elgesiu 133 str. prasme. Turi būti elgesys, poelgių sistema, dėl kurių nukentėjusysis atsiduria bent subjektyviai beviltiškoje padėtyje. Tačiau tais atvejais, kai kaltininko vienkartinis poelgis pasižymi ypatingu žiaurumu ar klastinga išdavyste ir tai yra tiesioginė savižudybės priežastis, galima inkriminuoti BK 133 str. 9. Jeigu savižudybės priežastimi yra neigiama asmeniui situacija, susidariusi dėl teisėtų pareigūno, tarnautojo ar kito asmens teisėtų veiksmų, baudžiamoji atsakomybė negali kilti. 10. Nukentėjusiojo pasiryžimą nusižudyti turi sukelti būtent kaltininko žiaurus ar klastingas elgesys ir tas pasiryžimas turi būti realizuotas. Nesant padarinių – savižudybės, asmuo, kaltas žiauriu ar klastingu elgesiu, atsako tik už savo neteisėtus veiksmus – mušimą, sužalojimą, išžaginimą, šmeižimą ir pan. Kai kaltininkas žiauriu ar klastingu elgesiu siekė, kad kitas asmuo nusižudytų, inkriminuotinas pasikėsinimas privesti prie savižudybės. 11. Atsakomybė pagal BK 133 str. iškyla tik tuo atveju, kai nustatomas juridiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp kaltininko kurstymo, žiauraus ar klastingo elgesio ir nukentėjusiojo savižudybės, t.y., kai kilę padariniai yra kaltininko veiksmų, o ne kitų priežasčių rezultatas. 12. Naujasis kodeksas nereikalauja nustatinėti nukentėjusiojo priklausomybės nuo kaltininko, nei materialinės, nei kitokios, kaip to reikalavo anksčiau galiojęs įstatymas. Tai, kad žmogus nusižudo dėl kito asmens elgesio, neabejotinai liudija, kad jis nuo jo faktiškai buvo priklausomas. 13. Kurstymo, žiauraus ar klastingo elgesio atžvilgiu, o taip pat ir padarinių – nukentėjusiojo savižudybės atžvilgiu – turi būti tyčinė kaltė. Kaltininkas suvokia, kad įstatymo nurodytu būdu skatina nukentėjusįjį nusižudyti, numato tokių padarinių galimybę ir jų siekia (tiesioginė tyčia), arba sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti (netiesioginė tyčia). 14. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas 16 metų asmuo. 15. Sukurstymas nusižudyti ir privedimas prie savižudybės pagal BK 11 str. 4 d. priklauso apysunkių nusikaltimų grupei. 16. Komentuojamas straipsnis iš dalies – tik privedimo prie savižudybės – atveju turi grįžtamąją galią pagal BK 3 str. 2 d. 134 straipsnis. Padėjimas nusižudyti Tas, kas beviltiškai sergančio žmogaus prašymu padėjo jam nusižudyti, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba viešaisiais darbais, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 1. Padėjimas nusižudyti, kadangi savižudybė nėra nusikaltimas, negali būti traktuojamas kaip bendrininkavimas darant nusikaltimą. Naujasis kodeksas, be sukurstymo nusižudyti (žr. BK 133 str. komentarą), kriminalizavo ir kai kuriuos padėjimo nusižudyti atvejus. 2. Padėjimas nusižudyti gali būti intelektualus ir fizinis. Intelektualus – tai patarimai kokiomis priemonėmis naudotis, kokiu būdu, kur, kada, kaip tai padaryti. Intelektualaus padėjimo rūšimi galima laikyti ir kurstymą nusižudyti, tačiau sukurstymas nusižudyti kvalifikuojamas pagal BK 133 str. Fizinis padėjimas nusižudyti yra priemonių parūpinimas, kitoks sąlygų nusižudyti sudarymas, kliūčių pašalinimas. 3. BK 134 str. inkriminavimo sąlygos yra tai, kad savižudis b e v i l t i š k a i s e r g a ir kad padedama nusižudyti ne kaltininko iniciatyva, o s a v i ž u d ž i u i p r a š a n t. Beviltiškai sergančiu laikomas asmuo, sergantis mirtina liga arba kita nepagydoma liga, dėl ligos ar senatvės patiriantis dideles fizines ar moralines kančias. Savižudžio prašymu reiškia, kad iniciatyva savižudybei priklauso pačiam ligoniui, priešingu atveju tai būtų sukurstymas nusižudyti. Padėjimo nusižudyti atveju gyvybę sau atima pats ligonis. Gyvybės atėmimas, kad ir beviltiškai sergančio žmogaus prašymu, yra nužudymas – BK 129 str. Padėjimas nusižudyti sveikam, ne beviltiškai sergančiam žmogui prašant nekriminalizuotas. 4. Padėjimas nusižudyti pagal BK 11 str. 4 d. priklauso apysunkių nusikaltimų grupei. XIX SKYRIUS NUSIKALTIMAI, PAVOJINGI ŽMOGAUS SVEIKATAI IR GYVYBEI 142 straipsnis. Neteisėtas abortas 1. Gydytojas, turintis teisę daryti aborto operacijas, padaręs abortą pacientės prašymu, jeigu buvo kontraindikacijų arba tai padaryta ne sveikatos priežiūros įstaigoje, baudžiamas viešaisiais darbais arba teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dviejų metų. 2. Sveikatos priežiūros specialistas, neturintis teisės daryti aborto operacijas, sveikatos priežiūros įstaigoje padaręs abortą pacientės prašymu, baudžiamas viešaisiais darbais arba teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Tas, kas neturėdamas teisės daryti aborto operacijas nutraukė nėštumą pačios moters prašymu, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 1. A b o r t a s yra dirbtinis moters nėštumo nutraukimas, t.y. žmogaus gemalo, vaisiaus sunaikinimas iki naujagimio gimimo. Tai gali būti chirurginė operacija ar kitoks poveikis moters organizmui ar gemalui, kurio padarinys – nėštumo nutrūkimas, vaisiaus žūtis. 2. Leidžiama daryti aborto operacijas tik gydytojams akušeriams – ginekologams, tik sveikatos priežiūros įstaigose ir tik nesant kontraindikacijų, t.y. nepažeidžiant LR Sveikatos apsaugos ministerijos 1994 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 50 patvirtintos nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos (Žin., 1994, Nr. ). Abortas, padarytas pažeidžiant šiuos teisės akto reikalavimus, išskyrus būtinojo reikalingumo atvejus, laikomas neteisėtu. 3. Komentuojamame straipsnyje turimas mintyje neteisėtas tyčinis nėštumo nutraukimas nėščiai moteriai prašant. Nėštumo nutraukimas prieš nukentėjusios valią, be jos prašymo yra ne abortas, o sunkus sveikatos sutrikdymas (žr. BK 135 str. komentarą). 4. Abortas laikomas neteisėtu esant bent vienai iš šių aplinkybių: 1) abortą padaro asmuo, neturintis teisės daryti šios operacijos, t.y. ne gydytojas akušeris – ginekologas; 2) abortas padaromas ne sveikatos priežiūros įstaigoje; 3) abortas padaromas esant kontraindikacijų, t.y., kai ši operacija medicininiu požiūriu neleistina. 5. K o n t r a i n d i k a c i j o m i s pripažįstamas dvylika savaičių viršijantis nėštumas, ūmūs ir poūmiai genitalijų uždegimai, ūmūs ir poūmiai kitos lokalizacijos už-degimai, ūmios infekcinės ligos. 6. Abortas laikomas baigtu nutraukus nėštumą. Kai abortas sukelia priešlaikinį gimdymą ir kūdikis gimsta gyvas, abortas taip pat laikomas baigtu. 7. G y d y t o j u, t u r i n č i u t e i s ę d a r y t i a b o r t o o p e r a c i j a s, laikomas asmuo, baigęs aukštąjį medicinos mokslą ir turintis akušerio – ginekologo specializaciją. 8. S v e i k a t o s p r i e ž i ū r o s s p e c i a l i s t a i s, n e t u r i n č i a i s t e i s ė s d a r y t i o p e r a c i j ų, laikomi visų kitų specializacijų gydytojai (chirurgai, terapeutai, psichiatrai ir t.t.), taip pat vidurinis medicinos personalas – medicinos seserys, akušerės. 9. Sveikatos priežiūros specialistas, neturintis teisės daryti aborto operacijos, padaręs šią operaciją ne sveikatos priežiūros įstaigoje, atsako kaip ir asmenys, neturintys medicininio išsilavinimo – pagal BK 142 str. 3 dalį. 10. Nėščioji moteris, pati sau padariusi abortą, baudžiamąja tvarka neatsako. Kadangi abortas padaromas nėščiajai prašant, nėščioji moteris yra nusikaltimo kurstytoja, net organizatorė. Tačiau baudžiamąja tvarka ji neatsako. Todėl nelaikoma bendrininkavimu ir padėjimas moteriai, kad jai būtų padarytas neteisėtas abortas. O padėjimas kaltininkui laikomas bendrininkavimu (žr. BK 24 str. komentarą). 11. Neteisėtas abortas padaromas tiesiogine tyčia. Nusikaltimo motyvai gali būti įvairūs. Dažniausiai šie nusikaltimai padaromi dėl savanaudiškų paskatų, už atlyginimą. Tačiau gali būti ir kiti motyvai, pavyzdžiui, gailestis, noras padėti. Nors motyvai nusikaltimo kvalifikavimui neturi įtakos, į juos atsižvelgtina skiriant bausmę. 12. Jeigu neteisėtas abortas sukelia papildomus padarinius – nukentėjusiosios mirtį ar sunkų sveikatos sutrikdymą, veika kvalifikuojama kaip neteisėto aborto ir atitinkamo neatsargaus nusikaltimo (BK 132 ar 137 str.) sutaptis. 13. Neteisėtas abortas, numatytas aptariamo straipsnio 1 ir 2 dalyse pagal BK 11 str. 3 d. priklauso nesunkių nusikaltimų grupei, o 3 dalyje pagal BK 11 str. 4 d. – apysunkių. 143 straipsnis. Privertimas darytis neteisėtą abortą Tas, kas panaudodamas fizinį ar psichinį smurtą privertė nėščią moterį darytis neteisėtą abortą, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 1. Komentuojamas straipsnis yra specialioji norma BK 148 straipsnio – žmogaus veiksmų laisvės varžymo atžvilgiu. 2. Privertimas yra fizinis arba psichinis poveikis nėščiai moteriai, dėl kurio pastaroji sutiko ir jai buvo padarytas n e t e i s ė t a s a b o r t a s (žr. BK 142 str.). Nepavykęs vertimas darytis neteisėtą abortą yra pasikėsinimas padaryti šį nusikaltimą. 3. F i z i n i s s m u r t a s - tai mušimas, kankinimas ir panašūs veiksmai, sukėlę fizinį skausmą arba sveikatos sutrikdymą, siekiant, kad nėščia moteris darytųsi neteisėtą abortą. Sunkaus ar nesunkaus sveikatos sutrikdymo atveju veika sudaro BK 143 ir 135 ar 138 straipsnių sutaptį. 4. P s i c h i n i s s m u r t a s - tai grasinimas panaudoti fizinį smurtą prieš nėščiąją ar jos artimuosius siekiant, kad nėščia moteris sutiktų, kad jai būtų padarytas neteisėtas abortas. 5. Šio nusikaltimo subjektu gali būti bet kuris pakaltinamas sukakęs 16 metų asmuo, suinteresuotas, kad nėščia moteris sutiktų, jog jai būtų padarytas neteisėtas abortas. 6. Privertimas darytis neteisėtą abortą pagal BK 11 str. 3 d. priklauso nesunkių nusikaltimų grupei.. 144 straipsnis. Palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei Tas, kas turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiuoju asmeniu ir galimybę suteikti pirmąją pagalbą jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus žmogaus gyvybei, arba pats sukėlė tą pavojų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 1. Naujasis kodeksas nusikaltimu pripažįsta tik tuos palikimo be pagalbos atvejus, kai tai padaro asmuo, turėjęs pareigą rūpintis nukentėjusiuoju arba pats sukėlęs pavojingą gyvybei padėtį. 2. P a v o j i n g a g y v y b e i p a d ė t i s yra tokia kritinė situacija, kai žmogui gresia realus mirties pavojus dėl stichinės nelaimės, nelaimingo atsitikimo, nusikaltimo, ligos ir pan., ir jam aiškiai reikalinga neatidėliotina pagalba, t.y. kai pavojus gresia ne ateityje, o dabar ir žmogus negali jo pašalinti savo jėgomis. 3. P a l i k i m a s b e p a g a l b o s - tai pasyvus elgesys, kai kitam žmogui gresia mirties pavojus ir akivaizdu, kad asmuo turi pareigą ir galimybę, nors ir rizikuodamas, ją suteikti. Nusikaltimas laikomas baigtu palikus be pagalbos, jos nesuteikus, nepriklausomai nuo to, ar pavojingi nukentėjusiojo gyvybei ar sveikatai padariniai kilo, ar ne (kiti suteikė pagalbą, pats išsigelbėjo). 4. Jeigu paliktasis be pagalbos nukentėjusysis miršta arba sutrinka jo sveikata, šie padariniai, atsižvelgiant į kaltės formą jų atžvilgiu, sudaro nusikaltimų sutaptį. 5. Aptariamas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Asmuo suvokia, kad žmogus yra tokioje būklėje, kad pagalba jam reikalinga neatidėliotinai, kad jis turi pareigą ir gali ją suteikti, tačiau dėl kurių nors priežasčių jos nesuteikia. 6. Palikimas be pagalbos nėra nusikaltimas, jeigu ją suteikti nebuvo įmanoma. Kitų asmenų teisių pažeidimas suteikiant pagalbą turi turėti būtinojo reikalingumo požymius (žr. BK 31 str. komentarą). 7. BK 144 str. inkriminuojamas, kai palieka be pagalbos asmuo, turėjęs ne tik galimybę, bet ir specialią pareigą pasirūpinti nukentėjusiuoju arba pats sudaręs pavojingą gyvybei situaciją, pastūmėjęs nukentėjusįjį į ją ar kaip nors prisidėjęs prie tokios padėties susidarymo. 8. S p e c i a l i p a r e i g a r ū p i n t i s n u k e n t ė j u s i u o j u gali būti numatyta įstatyme (pvz., tėvai privalo rūpintis savo nepilnamečiais vaikais), kilti dėl asmens profesijos (pvz., gydytojas, medicinos darbuotojas, gaisrininkas, vaikų įstaigos darbuotojas), sutartinių santykių (auklė, slaugė privalo rūpintis savo prižiūrimuoju), dėl konkliudentinių veiksmų (pvz., asmuo, pasikvietęs į turistinę kelionę nepilnametį ar invalidą, turi pareigą juo rūpintis). 9. BK 144 str. taikomas autotransporto priemonės vairuotojui, dalyvavusiam autoavarijoje, kurioje nukentėjo ar galėjo nukentėti žmonės, pabėgusiam ar kitaip pasišalinusiam iš įvykio vietos. Neturi reikšmės, ar autoavarija įvyko tuščiame kelyje, ar mieste, esant kitų žmonių. Tai, kad pagalbą nukentėjusiems suteikė ar galėjo suteikti kiti, baudžiamosios atsakomybės nešalina. Nešalina baudžiamosios atsakomybės ir ta aplinkybė, kad pagalbos iš tikrųjų net nereikėjo (dėl susidūrimo niekas nenukentėjo ar patyrė nedidelę traumą) arba suteikti pagalbos jau nebuvo kam (nukentėjęs jau buvo miręs), tačiau kaltininkas pasišalindamas to nežinojo. Tokiais atvejais veika traktuojama kaip pasikėsinimas palikti be pagalbos. 10. BK 144 str. apima ir tuos atvejus, kai medicinos darbuotojas, kuris pagal įstatymą ar specialią taisyklę privalėjo suteikti medicinos pagalbą ligoniui, jos nesuteikia, taip pat laivo kapitono nesuteikimą pagalbos vandens kelyje nelaimės ištiktiems žmonėms. 11. Komentuojamas nusikaltimas pagal BK 11 str. 3 d. priklauso nesunkių nusikaltimų grupei. 12. Aptariamas straipsnis pagal BK 3 str. 2 d. turi grįžtamąją galią anksčiau galiojusio kodekso 128, 129 ir 130 straipsnių atžvilgiu. 145 straipsnis. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas 1. Tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą, baudžiamas laisvės atėmimu iki ketverių metų. 3. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 1. Tiek grasinimas nužudyti, tiek žmogaus terorizavimas pagal anksčiau galiojusį BK buvo laikomi nusikaltimais visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai. Dabar tai nusikaltimai, pavojingi žmogaus sveikatai ir gyvybei. 2. Komentuojamu nusikaltimu psichiškai traumuojamas nukentėjusysis. G r a s i n i m a s pasireiškia aktyviais veiksmais pranešant žmogui, kad jis bus nužudytas arba sužalotas. Tai gali būti padaryta žodžiu, raštu, gestais, telefonu, faksu, internetu nukentėjusiajam ar kitiems asmenims, iš kurių tai jis sužino. Grasinimas gali būti išsakytas nukentėjusiajam tiesiogiai, per kitus asmenis, taip pat viešu pasisakymu, pareiškimu. 3. Grasinimas turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Tai gali liudyti grasinimo motyvai, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės, kurioms esant buvo grasinama ir pan. Vertinant grasinimo realumą reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis ir aplinkiniai. 4. Nusikaltimas yra baigtas nuo grasinimo pareiškimo – jo išsakymo nukentėjusiojo ar kitų asmenų akivaizdoje ir kai apie grasinimą sužino nukentėjusysis. 5. Nuo rengimosi nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą grasinimas skiriasi tuo, kad šiuo atveju tik išreiškiamas ketinimas tai padaryti, bet neatlikti rengimosi veiksmai, nesikėsinta nužudyti. 6. Grasindamas kaltininkas suvokia, kad grasina kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, baugina jį, kad grasinimas bus įvykdytas. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus realizuotas. Nusikaltimo motyvai ir tikslai gali būti įvairūs. 7. Tais atvejais, kai grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą yra kito nusikaltimo, pvz., žmogaus veiksmų laisvės varžymo (BK 148 str.), išžaginimo (BK 149 str.), plėšimo (BK 180 str.), turto prievartavimo (BK 181 str.) ir pan. padarymo būdas, komentuojamas straipsnis neinkriminuojamas. 8. Ž m o g a u s t e r o r i z a v i m a s (BK 145 str. 2 d.) yra įvairūs veiksmai, kuriais grasinama susprogdinti, padegti, pvz., namą, automobilį, patį žmogų arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką, pvz., apnuodyti šulinį, pagrobti vaiką, sukelti autoavariją, kitokį nelaimingą atsitikimą ir pan. 9. S i s t e m i n g a s b a u g i n i m a s - tai pasikartojantys atviri ar anonimiški įvairūs grasinimai siekiant sukelti stresą, nerimą, baimę žmogui. 10. Tiek grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, tiek žmogaus terorizavimas yra privataus kaltinimo deliktas, nors esant reikalui bylą gali būti keliama ir prokuroro reikalavimu. 11. Grasinimas nužudyti, numatytas 144 str. 1 dalyje, pagal 11 str. 3 d. priklauso nesunkių nusikaltimų grupei, o žmogaus terorizavimas (144 str. 2 d.) pagal BK 11 str. 4 d. – apysunkių. 12. Komentuojamas straipsnis pagal BK 3 str. 2 d. turi grįžtamąją galią anksčiau galiojusio kodekso 227 ir 2272 straipsnių atžvilgiu. XX SKYRIUS NUSIKALTIMAI ŽMOGAUS LAISVEI 146 straipsnis. Neteisėtas laisvės atėmimas 1. Tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką panaudodamas smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusiojo asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusįjį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 3. Tas, kas neteisėtai atėmė laisvę žmogui uždarydamas jį į psichiatrijos ligoninę ne dėl ligos, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 1. Komentuojamu nusikaltimu kėsinamasi į žmogaus laisvę pasirinkti savo buvimo vietą. Nukentėjusiuoju gali būti asmuo, turintis 14 metų. Analogiški laisvės atėmimui veiksmai jaunesnio asmens atžvilgiu pripažįstami vaiko pagrobimu ir kvalifikuotini pagal BK 156 str. 2. N e t e i s ė t a s l a i s v ė s a t ė m i m a s - tai neteisėtas žmogaus laisvės pasirinkti savo buvimo vietą suvaržymas jį pagrobiant, sulaikant, uždarant, laikant apibrėžtoje vietoje prieš jo valią. Žmogaus laisvės pasirinkti savo buvimo vietą suvaržymas yra teisėtas, jeigu tai padaroma būtinosios ginties, būtinojo reikalingumo arba nusikaltėlio sulaikymo sąlygomis (žr. BK 28, 31, 29 str. komentarą) bei arešto ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo atvejus. Ž m o g a u s p a g r o b i m a s į k a i t u pripažįstamas nusikaltimu visuomenės saugumui ir kvalifikuojamas pagal BK 252 str. Tais atvejais, kai neteisėtas laisvės atėmimas yra kito, sunkesnio nusikaltimo, pvz., prekybos žmonėmis (BK 147 str.), plėšimo (BK 181 str.) požymis, tada jis savarankiškai nekvalifikuojamas. 3. Neteisėtas laisvės atėmimas – tai smurtinis, atviras arba slaptas ar apgaulės būdu gyvo žmogaus pagrobimas kaip daikto paimant jį ir perkeliant iš buvimo vietos ir laikant jį kitoje vietoje prieš jo valią arba apribojant žmogaus laisvę judėti erdvėje, pasirinkti savo vietą, bendrauti su kitais žmonėmis. Tai gali būti padaryta tiek panaudojant fizinę jėgą, grasinimus, tiek apgaulės būdu. Nusikaltimas laikomas baigtu faktiškai pagrobus žmogų perkeliant jį į kitą vietą arba sulaikant jį esamoje vietoje prieš jo valią. 4. Aptariamas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad neteisėtai pagrobia žmogų ir prieš jo valią perkelia į kitą vietą arba laiko esamoje vietoje ir to siekia. Motyvai ir tikslai gali būti įvairūs: savanaudiškumas, kerštas, pavyduliavimas, chuliganiškos paskatos, siekis sutrukdyti nukentėjusiajam kur nors būti arba turint tikslą palengvinti padaryti kitą nusikaltimą ir pan. 5. Šio nusikaltimo subjektu gali būti privatus asmuo, sukakęs 16 metų amžiaus, o taip pat valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, veikęs kaip privatus asmuo. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo už neteisėtą laisvės atėmimą pasinaudojant savo tarnybos padėtimi arba viršijant įgaliojimus atsako pagal BK 228 str. už piktnaudžiavimą. 6. Neteisėtas laisvės atėmimas kvalifikuojamas pagal BK 146 str. 2 d. esant bent vienam iš trijų požymių: 1) jeigu buvo panaudotas smurtas; 2) jeigu buvo sukeltas pavojus nukentėjusiojo gyvybei; 3) jeigu asmuo nelaisvėje laikytas ilgiau nei 48 valandas. S m u r t o p a n a u d o j i m a s reiškia, kad neteisėtai atimant laisvę ar laikant nelaisvėje prieš nukentėjusįjį, o pagrobimo atveju – ir prieš kitus asmenis, kurie priešinosi ar galėjo pasipriešinti žmogaus pagrobimui, buvo panaudotas fizinis arba psichinis smurtas, t.y. grasinta tuoj panaudoti fizinį smurtą. Psichiniu smurtu pripažintinas ir grasinimas šaunamuoju ar nešaunamuoju ginklu. Smurto padariniai žmogaus sveikatai arba gyvybei inkriminuojami kaip nusikaltimų sutaptis. P a v o j a u s a s m e n s g y v y b e i a r s v e i k a t a i s u k ė l i m a s. Realus pavojus žmogaus gyvybei ar sveikatai gali kilti tiek dėl jo pagrobimo, sulaikymo būdo, tiek dėl laikymo nelaisvėje sąlygų. Pvz., kai žmogus sulaikomas sukeliant autoavariją, nors joje ir nenukentėjo, arba buvo laikomas patalpoje, netinkamoje būti žmogui ir pan. Jeigu pagrobimo, sulaikymo ar laikymo būdas ar sąlygos sukėlė žalingus padarinius nukentėjusiojo sveikatai ar gyvybei, veika kvalifikuojama kaip nusikaltimų sutaptis. L a i k y m a s n e l a i s v ė j e i l g i a u n e i 48 v a l a n d a s. Šis kvalifikuojamasis požymis inkriminuojamas kai nukentėjusysis nelaisvėje be pertraukos išlaikomas ilgiau nei dvi paras, neatsižvelgiant į laikymo sąlygas. 7. N e t e i s ė t a s u ž d a r y m a s į p s i c h i a t r i j o s l i g o n i n ę n e d ė l l i g o s (BK 146 str. 3 d.) yra specifiška neteisėto laisvės atėmimo rūšis. Nukentėjusiuoju šiuo atveju yra žmogus, nesergantis psichikos liga, arba sergantis, kai liga nereikalauja jo laisvės apribojimo. Psichikos ligonių hospitalizavimo tokiose ligoninėse pagrindus ir tvarką nustato Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas (Žin., 2001, Nr. 64-2326). Žmogaus, kad ir sergančio psichikos liga, negalima uždaryti ir laikyti psichiatrijos ligoninėje be jo ar jo globėjų sutikimo. Tik išimtiniais atvejais, kai ligonis yra pavojingas sau ar aplinkiniams, tai galima padaryti ir be tokio sutikimo, tačiau tik nustatyta tvarka (minėto įstatymo 16, 27, 278 str.) ir teismo sprendimu (BK 98 str.). 8. Objektyviai u ž d a r y m a s reiškia neteisėtą žinomai psichiškai sveiko asmens arba sergančio, bet nesant pagrindo jį hospitalizuoti, hospitalizavimą ir laikymą psichiatrijos ligoninėje. Nusikaltimas baigtas faktiškai hospitalizavus ir tęsiasi, kol toks žmogus laikomas psichiatrijos ligoninėje. 9. Komentuojamas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, sąmoningai siekiant neteisėtai hospitalizuoti tokioje ligoninėje. Jeigu tai padaroma per klaidą, dėl netikslios diagnozės, įsitikinus, kad veikiama teisėtai, BK 146 str. 3 d. inkriminuoti negalima. Motyvai ir tikslai veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. 10. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas 16 metų asmuo. Juo gali būti privatūs asmenys, nukentėjusio artimieji, globėjai, gydytojai psichiatrai ar kiti asmenys, inicijavę, dalyvavę neteisėtai žmogų uždarant ir laikant psichiatrijos ligoninėje. Bet kai tai padaro sveikatos priežiūros įstaigos tarnautojas, pasinaudodamas savo tarnybos padėtimi, veika traktuojama kaip nusikaltimas valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams – piktnaudžiavimas (BK 228 str.). 11. Neteisėtas laisvės atėmimas, numatytas BK 146 str. 1 dalyje, pagal BK 11 str. 3 d. priklauso nesunkių nusikaltimų grupei, o 2 ir 3 dalyse pagal BK 11 str. 4 d. – apysunkių. 12. Komentuojamo straipsnio 1 ir 2 dalys pagal BK 3 str. 2 d. turi grįžtamąją galią anksčiau galiojusio kodekso 131 ir 1312 straipsnių atžvilgiu. 147 straipsnis. Prekyba žmonėmis Tas, kas turėdamas tikslą gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 1. P r e k y b a ž m o n ė m i s yra nusikaltimas žmogaus laisvei. Disponuoti kitu žmogumi – jį parduoti, kitaip perleisti, įgyti, elgtis su žmogumi kaip su daiktu, preke, įmanoma jam faktiškai esant priklausomam nuo kaltininko arba pagrobtam ar kitaip, pvz., apgaulės būdu suvaržius jo laisvę. 2. Nukentėjusiuoju gali būti abiejų lyčių asmenys, sulaukę 14 metų. Analogiški veiksmai su mažamečiu vaiku traktuojami kaip nusikaltimas vaikui ir šeimai ir kvalifikuojami pagal BK 157 str. Dažniausiai nukentėjusiais būna jaunos moterys ir paauglės, kuriomis taip manipuliuojama siekiant jas išnaudoti kaip prostitutes. 3. A s m e n s p a r d a v i m a s gaunant už tai pinigų visada yra neteisėtas. Kai žmogus pagrobiamas ar kitaip suvaržoma jo judėjimo laisvė ir parduodamas ar kitaip perleidžiamas, yra neteisėto laisvės atėmimo ir prekybos žmonėmis nusikaltimų sutaptis. K i t o k s p e r l e i d i m a s - žmogaus atidavimas už skolą, mainais, už paslaugą, kaip dovaną, pralošiant ir pan. Neteisėtas yra ir žmogaus p i r k i m a s a r k i t o k s į g i j i m a s. Nusikaltimas laikomas baigtu faktiškai pardavus, pirkus ar kitaip perleidus ar įgijus asmenį. 4. Komentuojamas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, kaltininkas sąmoningai siekia parduoti, pirkti ar kitaip perleisti ar įgyti žmogų. Formaliai baudžiamąją atsakomybę už žmogaus perleidimą ar įgijimą įstatymas sieja su kaltininko t i k s l u g a u t i t u r t i n ė s a r k i t o k i o s a s m e n i n ė s n a u d o s. Turtinė nauda – tai pinigai, kitos materialinės vertybės, nauda iš nukentėjusiojo darbo (dažniausiai prostitucijos) ir pan. Kitokia asmeninė nauda yra labai plati sąvoka. Praktiškai kiekvienas toks sandėris sudaromas turint tikslą gauti kokią nors asmeninę naudą. Tik vienu atveju žmogaus įgijimas negali būti traktuojamas nusikaltimu – kai tai padaroma siekiant jį išlaisvinti, suteikti jam laisvę, nors formaliai ir šiuo atveju galima įžiūrėti asmeninę naudą – moralinį pasitenkinimą. 5. Prekyba žmonėmis pagal BK 11 str. 5 d. priklauso sunkių nusikaltimų grupei. 6. Komentuojamas straipsnis turi grįžtamąją galią pagal BK 3 str. 2 d. 148 straipsnis. Žmogaus veiksmų laisvės varžymas 1. Tas, kas reikalavo iš žmogaus atlikti neteisėtus veiksmus ar susilaikyti nuo teisėtų veiksmų atlikimo, ar kitaip elgtis pagal kaltininko nurodymą panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiajam asmeniui ar jo artimiesiems, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 1. Komentuojamu nusikaltimu kėsinamasi į žmogaus laisvę pasirinkti savo elgesį, poelgius, veiksmus, žinoma, teisėtus. Naudojant psichinę prievartą, žmogus verčiamas elgtis prieš savo valią, verčiamas elgtis, veikti taip, kaip nori kaltininkas, t.y. varžoma jo laisvė. 2. Būtini objektyvūs šio nusikaltimo požymiai – reikalavimas elgtis taip, kaip nurodo kaltininkas ir psichinės prievartos panaudojimas. R e i k a l a v i m a s gali būti išreikštas ir žodžiu, ir raštu, ir konkliudentiniais veiksmais, tiesiogiai ir per tarpininkus. Reikalaujama arba atlikti neteisėtus veiksmus, arba susilaikyti nuo teisėtų veiksmų atlikimo, arba kitaip elgtis pagal kaltininko nurodymą. Reikalavimas a t l i k t i n e t e i s ė t u s v e i k s m u s - padaryti nusikaltimą, administracinį teisės pažeidimą, slėpti nusikaltimą, dalyvauti neteisėtoje veikloje. Reikalavimas padaryti nusikaltimą, dalyvauti nusikalstamoje veikloje kvalifikuojamas ir kaip kurstymas padaryti atitinkamą nusikaltimą (žr. BK 24, 26 str.). Reikalavimas s u s i l a i k y t i n u o t e i s ė t ų v e i k s m ų a t l i k i m o - pvz., neliudyti teisme, nesikreipti į teisėsaugos institucijas, nedalyvauti konkurse, nesituokti ir t.t. Reikalavimas k i t a i p e l g t i s p a g a l k a l t i n i n k o n u r o d y m ą reiškia bet kokį reikalavimą elgtis prieš savo valią. P s i c h i n ė s p r i e v a r t o s p a n a u d o j i m a s yra grasinimas reikalavimo nevykdymo atveju padaryti žalą nukentėjusiojo asmens ar jo artimųjų interesams – sumušti, sužaloti, atimti laisvę, sunaikinti ar sugadinti turtą, atskleisti kompromituojančias žinias tuojau ar ateityje. 3. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo reikalavimo, grindžiamo grasinimu, pateikimo momento, žinoma, nukentėjusiajam suvokus, kad jis verčiamas veikti prieš savo valią. 4. Grasinimo realizavimo atveju yra šio ir kitų nusikaltimų žmogaus sveikatai, laisvei, garbei, nuosavybei realioji sutaptis. 5. Pagrindiniai komentuojamo nusikaltimo požymiai sutampa su turto prievartavimo (BK 181 str.), privertimo lytiškai santykiauti (BK 151 str.), iš dalies su savavaldžiavimo (BK 294 str. 2 d.), kyšininkavimo (BK 225 str.) požymiais. Šios normos yra specialiosios BK 148 str. atžvilgiu. 6. Komentuojamas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, siekiant priversti žmogų elgtis pagal kaltininko reikalavimą, suvokiant reikalavimo ir grasinimo neteisėtumą, kad reikalavimas varžo kito žmogaus laisvę. 7. Subjektu gali būti pakaltinamas 16 metų asmuo. Kai analogiškai veikia tarnautojas ar jam prilygintas asmuo pasinaudodamas savo tarnybos padėtimi, veika sudaro nusikaltimą valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams – kyšininkavimą (BK 225 str.) piktnaudžiavimą (BK 228 str.). 8. Žmogaus veiksmų laisvės varžymas yra privataus kaltinimo deliktas, baudžiamasis persekiojimas pradedamas esant nukentėjusiojo asmens skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimu, o esant reikalui ir prokuroro reikalavimu. 9. Žmogaus veiksmų varžymas pagal BK 11 str. 3 d. priklauso nesunkių nusikaltimų grupei. 10. Komentuojamo straipsnio 1 dalis turi grįžtamąją galią pagal BK 3 str. 2 d. XXI SKYRIUS NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI NUSIŽENGIMAI ŽMOGAUS SEKSUALINIO APSISPRENDIMO LAISVEI 149 straipsnis. Išžaginimas 1. Tas, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 2. Tas, kas su bendrininkų grupe išžagino žmogų, baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų. 3. Tas, kas išžagino nepilnametį asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 4. Tas, kas išžagino mažametį asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų. 5. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 1. Išžaginimo samprata naujajame kodekse esmingai pakito – žymiai siauriau traktuojama lytinio santykiavimo sąvoka, išplėstas nukentėjusiųjų ir subjektų ratas, atsisakyta eilės kvalifikuojamųjų požymių. 2. I š ž a g i n i m u laikomas lytinis santykiavimas tarp vyro ir moters prieš vieno iš jų valią, jeigu tai daroma panaudojant fizinį ar psichinį smurtą ar kitaip atimant galimybę priešintis arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. 3. Išžaginimu kėsinamasi tiek į moters, tiek į vyro seksualinio apsisprendimo laisvę, taip pat į mažamečių seksualinę neliečiamybę. Nukentėjusiuoju nuo išžaginimo gali būti tiek moteris, tiek vyras. 4. Objektyviai išžaginimą sudaro dvi stadijos: fizinio ar psichinio smurto panaudojimas arba kitoks atėmimas galimybės priešintis ir lytinio akto atlikimas. Savarankiška išžaginimo forma yra nukentėjusiojo asmens bejėgiškos būklės išnaudojimas. 5. L y t i n i s s a n t y k i a v i m a s yra ne juridinis, o medicininis terminas. Seksologijoje, o dabar ir baudžiamojoje teisėje lytiniu santykiavimu suprantamas lytinės aistros tenkinimas tik natūraliu būdu, t.y. vaginalinis lytinis aktas tarp vyro ir moters, kai vyro varpa kišama į moters vaginą. Lytinis aistros tenkinimas kitais būdais – analiniu, oraliniu, inter femora (neįsiskverbiant), o taip pat vyro su vyru bei moters su moterimi lytiniu santykiavimu nepripažįstamas. Tai gali būti seksualinis prievartavimas – BK 150 str. 6. F i z i n i o s m u r t o p a n a u d o j i m a s – tai mušimas, smaugimas, kitoks fizinio skausmo sukėlimas, sužalojimas ir panašūs smurto veiksmai prieš nukentėjusį asmenį siekiant nuslopinti jo pasipriešinimą ar kad nebūtų priešinamasi ir lytiškai santykiauti prieš jo valią. Kai fizinio smurto panaudojimas sukelia sunkų ar nesunkų nukentėjusio asmens sveikatos sutrikdymą, yra išžaginimo ir nusikaltimo sveikatai sutaptis. 7. G r a s i n i m a s t u o j p a t p a n a u d o t i f i z i n į s m u r t ą yra psichinis smurtas, kurio tikslas – nuslopinti nukentėjusio pasipriešinimą ar kad nebūtų priešinamasi ir lytiškai santykiauti prieš nukentėjusio asmens valią. Grasinimas – tai nukentėjusio bauginimas žodžiais arba veiksmais, kurie reiškia ketinimą tuoj pat panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusį asmenį ar jo artimą žmogų, pvz., vaiką, sutuoktinį, draugą ir pan. Grasinimas turi būti toks, kad nukentėjęs jį suprastų kaip realią grėsmę savo ar sau artimo asmens gyvybei ar sveikatai tuoj pat. 8. Grasinimu komentuojamo straipsnio prasme nelaikomas grasinimas panaudoti fizinį smurtą ne tuoj, o ateityje, grasinimas sunaikinti ar sugadinti turtą tiek tuoj, tiek ateityje, taip pat grasinimas paskleisti kompromituojančias, garbę žeminančias žinias. Tokie grasinimai gali sudaryti privertimo lytiškai santykiauti požymius – BK 151 str. 9. K i t a i p a t i m a n t g a l i m y b ę p r i e š i n t i s - tai veiksmai, kai žmogui atimama laisvė, jis uždaromas į patalpą, iš kurios negali pasikviesti pagalbos, surišimas, apsvaiginimas vaistais, alkoholiu, narkotikais, užhipnotizuojamas ir pan. 10. P a s i n a u d o j i m a s b e j ė g i š k a n u k e n t ė j u s i o a s m e n s b ū k l e yra tais atvejais, kai nukentėjusysis dėl savo fizinės ar psichinės būklės ypatumų – fizinių trūkumų, ligos, mažametystės, psichikos sutrikimo ar kitokios ligūstos ar nesąmoningos būsenos – negali suvokti jo atžvilgiu atliekamų veiksmų prasmės arba kad ir suvokia, bet dėl bejėgiškos būklės negali pasipriešinti kaltininkui, o kaltininkas supranta, kad asmuo yra bejėgiškos būklės ir tuo pasinaudoja, t.y. lytiškai su juo santykiauja. 11. Kai lytiškai santykiaujama su nuo alkoholio ar narkotikų apsvaigusiu asmeniu, bejėgiška būkle gali būti pripažintas tik toks apsvaigimo laipsnis, kai asmuo dėl to negali suvokti aplinkos, su juo daromų veiksmų prasmės arba negali pasipriešinti. Tačiau jeigu asmuo, suvokdamas kito asmens ketinimus su juo lytiškai santykiauti, pats sąmoningai save pastato į tokią būseną – nusigeria, panaudoja stiprią dozę narkotikų, lytinis santykiavimas su nors ir praradusius sąmone asmeniu nelaikomas išžaginimu. 12. Jeigu iš bylos medžiagos matyti, kad bejėgišką nukentėjusiojo asmens būklę sukėlė narkotikai, vaistai, stipriai veikiančios ar nuodingos medžiagos, jų savybes ir poveikį žmogaus organizmui gali nustatyti atitinkami ekspertai, į kurių išvadą atsižvelgtina vertinant nukentėjusio asmens būseną. 13. Lytinis santykiavimas su psichikos ligoniu, nepakaltinamu asmeniu, žinant, kad jis yra toks, laikomas išžaginimu pasinaudojant bejėgiška būkle. Tačiau kai psichikos sutrikimų turintis asmuo suvokia lytinio santykiavimo prasmę, tokia būklė gali būti nelaikoma bejėgiška. Tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo turėjo psichikos sutrikimų, turi būti skiriama psichiatrinė ekspertizė, kurios metu nustatomas sutrikimo pobūdis ir laipsnis bei gebėjimas suvokti lytinio santykiavimo socialinę reikšmę. 14. Bendra taisykle lytinis santykiavimas su mažamečiu asmeniu, nors ir jam sutinkant, laikomas išžaginimu pasinaudojant bejėgiška būkle. Kai lytiškai santykiaujama su mažamečiu, neturinčiu 14 metų asmeniu, reikia nustatyti ne tik nukentėjusio amžių, bet ir tai, kad nesuvokė lytinio santykiavimo socialinės reikšmės. Tais atvejais, kai iš visų įvykio aplinkybių matyti, kad mažametis dėl savo išsivystymo ir patirties suvokia lytinio santykiavimo prasmę ir socialinę reikšmę, taip pat atsižvelgiant į partnerio asmenybę (pvz., kai trylikametis, turintis lytinio santykiavimo patirtį, išprovokuoja keturiolikmetį lytiškai santykiauti), 14 metų neturėjimas negali būti laikomas apsprendžiančiu bejėgišką būklę. 15. Lytinis santykiavimas panaudojant apgaulę, piktnaudžiaujant pasitikėjimu, pvz., apgaulingai žadant vesti, amžinai mylėti ir pan., kai taip pasiekiamas partnerio sutikimas, negali būti laikomas išžaginimu. 16. Išžaginimas yra baigtas nusikaltimas nuo lytinio akto pradžios. Fizinis ar psichinis smurtas ar kitoks atėmimas galimybės priešintis, pavartotas siekiant lytiškai santykiauti prieš partnerio valią - mušimas, sužalojimas, grasinimas tai padaryti, laisvės atėmimas, surišimas, išrengimas ir t.t. – yra pasikėsinimas išžaginti. 17. Pasikėsinimą išžaginti reikia skirti nuo seksualinio prievartavimo (žr. BK 150 str. komentarą), nuo privertimo lytiškai santykiauti (žr. BK 151 str. komentarą) ir nuo kitų nusikaltimų, susijusių su kėsinimusi į žmogaus garbę, orumą, kūno neliečiamumą, sveikatą ir gyvybę. Pagrindinis skiriamasis požymis – kaltininko tyčios kryptingumas, tikslas. 18. Savavališkas atsisakymas šalina atsakomybę už pasikėsinimą išžaginti. Tačiau už faktiškai padarytą žalą – įžeidimą, sumušimą, sveikatos sutrikdymą, neteisėtą laisvės atėmimą ir kitus veiksmus, kurie sudaro kito nusikaltimo sudėtį, kaltininkas atsako. 19. Atsisakymas pabaigti nusikaltimą pripažįstamas tik tais atvejais, kai kaltininkas objektyviai turėjo galimybę pabaigti nusikaltimą ir tai suvokė. Priverstinis atsisakymas, pvz., įsitikinimas, kad nepajėgs palaužti pasipriešinimo, nėra savanoriškas. 20. Komentuojamas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad lytiškai santykiauti su asmeniu jis siekia prieš partnerio valią, be jo sutikimo ir pasiekia tai būtent panaudodamas fizinį ar psichinį smurtą, kitaip atimdamas galimybę priešintis arba pasinaudodamas bejėgiška aukos būkle. 21. Jeigu pasipriešinimas yra netikras, tariamas, arba asmuo sąžiningai klysta laikydamas pasipriešinimą netikru, jėgos pavartojimas palaužti tariamą pasipriešinimą negali būti laikomas fiziniu smurtu. Jeigu asmuo taip siekęs lytiškai santykiauti, įsitikinęs, kad pasipriešinimas nėra apsimestinis, atsisako bandymo suartėti, nėra ir pasikėsinimo išžaginti. Išžaginimo motyvu gali būti ne tik siekis patenkinti seksualinį poreikį, bet ir kerštas, noras pažeminti žmogų, taip priversti santuokai ir pan. 22. B e n d r i n i n k ų g r u p ė s padarytas išžaginimas (BK 149 str. 2 d.) yra tada, kai šį nusikaltimą padaro ne vienas, o du ar daugiau asmenų bendrai veikdami. Nusikaltimas laikomas padarytu grupės tiek tais atvejais, kai lytiškai santykiauja kiekvienas grupės dalyvis, tiek tais, kai tai padaro tik vienas, tačiau kiti padėjo tai padaryti – panaudojo fizinį ar psichinį smurtą, kitaip atėmė galimybę priešintis – mušė, grasino, laikė auką ir pan. 23. BK 149 str. 2 d. inkriminuotina ir tiems asmenims, kurie nedalyvavo smurtaujant, neprisidėjo kitaip atimant galimybę priešintis, bet, pasinaudodami tuo, kad aukos pasipriešinimas jau buvo palaužtas kitų veiksmais, lytiškai santykiavo su ja. 24. Asmuo, organizavęs ar dalyvavęs grupiniame išžaginime pagal BK 149 str. 2 d. atsako ir tuo atveju, kai kiti grupės dalyviai negali atsakyti baudžiamąja tvarka – buvo pripažinti nepakaltinamais arba neturėjo 14 metų. 25. Intelektualinis padėjimas – sąlygų išžaginimui sudarymas, pvz., supažindinimas, suvedimas su auka, automobilio, ginklo tam reikalui parūpinimas, kliūčių šalinimas saugant nusikaltimo vietą ir pan. nesudaro grupiškumo požymio. 26. N e p i l n a m e č i o a s m e n s išžaginimas (BK 149 str. 3 d.) yra tada, kai auka neturi 18 metų ir kaltininkas tai žinojo, numatė arba pagal įvykio aplinkybes turėjo ir galėjo numatyti. Jeigu kaltininkas sąžiningai klydo dėl aukos amžiaus pagrįstai laikydamas suaugusiu asmeniu, BK 149 str. 3 dalies jam inkriminuoti negalima. 27. M a ž a m e č i o a s m e n s išžaginimas (BK 149 str. 4 d.) yra tada, kai auka neturi 14 metų. Ši aplinkybė dažniausiai yra akivaizdi. Tačiau kai tai nėra akivaizdu ir kaltininkas sąžiningai klydo dėl aukos amžiaus (trylikametį pagrįstai palaikė keturiolikmečiu), inkriminuotina ne BK 149 str. 4, o 3 dalis. 28. Žalingi padariniai, kuriuos sukėlė išžaginimas – nukentėjusiojo asmens mirtis, sunkus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas (užkrėtimas žmogaus imunodeficito virusu, venerine liga, psichikos sutrikimai) kvalifikuojami savarankiškai kaip nusikaltimų sutaptis. Nukentėjusiojo mirtis ir sveikatos sutrikdymas gali būti ir kaltininko tyčios, ir neatsargumo padarinys. 29. Kai nukentėjęs asmuo žūna ar susižaloja gelbėdamasis nuo žagintojo, šie padariniai kaltininkui gali būti inkriminuoti tuo atveju, jeigu jis tokius padarinius turėjo ir galėjo numatyti. 30. Nukentėjusiojo nuo išžaginimo savižudybė gali sudaryti privedimo prie savižudybės sudėties požymius (BK 133 str.). 31. Išžaginimo subjektu gali būti abiejų lyčių asmenys turintys 14 metų. 32. Baudžiamoji byla pagal BK 149 str. 1 dalį gali būti iškelta esant nukentėjusiojo asmens skundui, bet negali būti nutraukta jam susitaikius su kaltinamuoju. Be to, byla gali būti iškelta pagal nukentėjusio asmens atstovo pareiškimą, o esant reikalui ir pagal prokuroro reikalavimą. 33. Išžaginimas, numatytas 149 str. 1 ir 2 dalyse pagal BK 11 str. 5 d. priklauso sunkių nusikaltimų grupei, o numatytas 3 dalyje pagal BK 11 str. 6 d. – labai sunkių. 34. Komentuojamas straipsnis turi grįžtamąją galią pagal BK 3 str. 2 d. 150 straipsnis. Seksualinis prievartavimas 1. Tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokiu fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 2. Tas, kas su bendrininkų grupe atliko šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 3. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko nepilnamečiui asmeniui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų. 4. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko mažamečiui asmeniui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki trylikos metų. 5. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 1. Seksualinis prievartavimas – nauja sudėtis Baudžiamajame kodekse, apimanti dalį veikų iki šiol traktuotų kaip išžaginimas, dalį, traktuotų tvirkinamaisiais veiksmais, taip pat užpildanti eilę spragų, kurios buvo reglamentuojant atsakomybę už nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui. BK 150 straipsnis numato atsakomybę už bet kuriuos seksualinio pobūdžio veiksmus, jeigu jie padaryti panaudojant fizinį ar psichinį smurtą arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. 2. Komentuojamas nusikaltimas nuo išžaginimo (BK 149 str.) skiriasi tik vienu požymiu – lytinės aistros tenkinimo forma - tai nėra vaginalinis lytinis aktas. Objektyviai tai gali būti lytinio akto imitavimas ir kiti veiksmai liečiant moters arba vyro lytinius organus ar kitas kūno dalis, jeigu tai daroma siekiant seksualinio pasitenkinimo. Tai lytinės aistros tenkinimas ne natūraliu būdu ir ne tik su priešingos lyties asmeniu. 3. A n a l i n i s lytinės aistros tenkinimas yra tada, kai vyro varpa kišama į moters arba vyro išeinamąją angą, o o r a l i n i s - į moters arba vyro burną. 4. Lytinės aistros tenkinimas k i t o k i o f i z i n i o s ą l y č i o b ū d u apima visas homoseksualaus, lesbietiško, sadistinio, mazochistinio seksualinio pasitenkinimo formas fiziškai kontaktuojant lytiniais organais, rankomis, liežuviu, kitomis kūno dalimis. 5. F i z i n i o s m u r t o p a n a u d o j i m a s, g r a s i n i m a s t u o j p a t j į p a n a u d o t i i r p a s i n a u d o j i m a s b e j ė g i š k a n u k e n t ė j u s i o a s m e n s b ū k l e yra identiški šiems požymiams išžaginimo atveju (žr. BK 149 str. komentarą). 6. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas suvokia, kad atlieka seksualinius veiksmus, fiziškai kontaktuoja su nukentėjusiu asmeniu prieš jo valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj jį panaudoti arba pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle ir siekia patenkinti savo seksualinį poreikį būtent tokiu būdu. 7. Aptariamo nusikaltimo subjektu gali būti abiejų lyčių asmenys, turintys 14 metų. 8. Šį nusikaltimą kvalifikuojamieji požymiai, numatyti BK 150 str. 2, 3 ir 4 dalyse yra identiški išžaginimą kvalifikuojantiems požymiams (žr. BK 149 str. komentarą). 9. Baudžiamoji byla pagal BK 150 str. 1 dalį gali būti iškelta esant nukentėjusio asmens skundui, bet negali būti nutraukta jam susitaikius su kaltininku. Be to, byla gali būti iškelta ir pagal nukentėjusio asmens atstovo pareiškimą, o esant reikalui ir pagal prokuroro reikalavimą. 10. Seksualinis prievartavimas, numatytas 150 str. 1 dalyje, pagal BK 11 str. 4 d. priklauso apysunkių nusikaltimų grupei, 2 ir 3 dalyse pagal BK 11 str. 5 d. – sunkių, o 4 dalyje – labai sunkių nusikaltimų grupei. 11. Komentuojamas straipsnis pagal BK 3 str. 2 d. iš dalies turi grįžtamąją galią anksčiau galiojusio kodekso 118 str. atžvilgiu. 151 straipsnis. Privertimas lytiškai santykiauti 1. Tas, kas grasindamas pavartoti smurtą, panaudodamas kitokią psichinę prievartą arba pasinaudodamas asmens priklausomumu privertė jį lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su kaltininku ar kitu asmeniu, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko nepilnamečiui asmeniui, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. 3. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 1. Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas kitokia forma pagal komentuojamą straipsnį gali būti kvalifikuojamas tik tais atvejais, kai veika nesudaro nei išžaginimo (BK 149 str.), nei seksualinio prievartavimo (BK 150 str.) sudėties. 2. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvę, nukentėjusiuoju gali būti ir moteriškos ir vyriško lyties asmuo, ne jaunesnis nei 14 metų. Mažamečio privertimas lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą bendra taisykle sudaro arba išžaginimą, arba seksualinį prievartavimą pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle (žr. BK 149 ir 150 str. komentarą). 3. P r i v e r t i m a s yra lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas kitomis formomis panaudojant psichinę prievartą arba pasinaudojant nukentėjusiojo asmens priklausomumu, arba prispyrimas tai daryti su kitu, kaltininko nurodytu asmeniu. 4. G r a s i n i m a s p a n a u d o t i s m u r t ą, skirtingai nuo išžaginimo ir seksualinio prievartavimo, reiškia grasinimą tai padaryti ne tuoj pat, bet ateityje prieš nukentėjusįjį ar jo artimuosius ir nukentėjusysis turi galimybę imtis priemonių, kad tas grasinimas nebūtų įvykdytas. 5. K i t o k i a p s i c h i n ė p r i e v a r t a - tai gali būti grasinimas sunaikinti, sugadinti turtą tuoj pat ar ateityje, grasinimas padaryti kitokią žalą, pažeisti nukentėjusio ar jo artimo asmens interesus, grasinimas paskleisti kompromituojančias žinias ir pan. 6. P a s i n a u d o j i m a s a s m e n s p r i k l a u s o m u m u. Priklausomumas gali būti materialinis (išlaikytinis), tarnybinis (pavaldinio priklausomumas nuo viršininko, darbininko nuo darbdavio, mokinio nuo mokytojo), tiek formalizuotas, tiek neformalus (pvz., paauglių grupės narių pavaldumas jų lyderiui, nusikaltėlių gaujos narių jų vadui). 7. L y t i n i u s a n t y k i a v i m u suprantamas natūralus lytinis aktas (žr. BK 149 str. komentarą), k i t o k i u l y t i n ė s a i s t r o s t e n k i n i m u - įvairūs fizinio sąlyčio veiksmai, sukeliantys seksualinį pasitenkinimą (žr. BK 150 str. komentarą). 8. Aptariamas nusikaltimas laikomas baigtu aptartu būdu privertus nukentėjusį asmenį lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su kaltininku ar jo nurodytu asmeniu. Pastangos nurodytu būdu priversti priklausomą asmenį tenkinti lytinę aistrą sudaro pasikėsinimą padaryti aptariamą nusikaltimą. 9. Pasiūlymas priklausomam asmeniui intymiai santykiauti, taip pat sanguliavimas su tokiu asmeniu neverčiant jo tai daryti aptartu būdu, o pvz., palenkus pažadais ar faktiškai suteikiamomis privilegijomis, dovanomis, nesudaro šio nusikaltimo sudėties. 10. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, sąmoningai verčiant priklausomą asmenį atlikti nurodytus veiksmus su kaltininku ar jo nurodytu asmeniu. Tas trečiasis asmuo, jeigu jis žino, kokiomis sąlygomis nukentėjusysis buvo priverstas su juo lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą, atsako kaip bendrininkas. 11. Šio nusikaltimo subjektu gali būti abiejų lyčių asmenys turintys 16 metų. 12. N u k e n t ė s u s i o j o n e p i l n a m e t y s t ė, kaip nusikaltimą kvalifikuojamasis požymis (BK 151 str. 2 d.) yra tada, kai nukentėjusysis yra vyresnis nei 14 metų ir jaunesnis nei 18 metų ir kaltininkas tai žinojo arba turėjo ir galėjo tai numatyti. Jeigu kaltininkas sąžiningai klydo dėl nukentėjusio asmens amžiaus, pagrįstai jį laikydamas pilnamečiu, atsakomybė iškyla pagal BK 151 str. 1 dalį. 13. Baudžiamoji byla pagal BK 151 str. 1 dalį gali būti iškelta esant nukentėjusiojo asmens skundui, bet negali būti nutraukta jam susitaikius su kaltininku. Be to, byla gali būti iškelta ir pagal nukentėjusio asmens teisėto atstovo pareiškimą, o reikalui esant ir pagal prokuroro reikalavimą. 14. Privertimas lytiškai santykiauti, numatytas aptariamo straipsnio 1 dalyje, pagal BK 11 str. 3 d. priklauso nesunkių nusikaltimų grupei, 2 dalyje pagal BK 11 str. 4 d. – apysunkių. 152 straipsnis. Seksualinis priekabiavimas Tas, kas siekdamas seksualinio bendravimo ar pasitenkino vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis priekabiavo prie pagal tarnybą ar kitaip priklausomo asmens, padarė baudžiamąjį nusižengimą, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu. 1. Seksualinis priekabiavimas – nauja sudėtis Baudžiamajame kodekse, traktuojama baudžiamuoju nusižengimu. BK 152 str. taikytinas veikoje nesant įžeidimo (BK 155 str. 1 d.), pasikėsinimo priversti lytiškai santykiauti (BK 151 str. 1 d.), viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 str. 1 d.) nusikaltimų sudėties. 2. Aptariamu baudžiamuoju nusižengimu kėsinamasi į žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvę, taip pat garbę bei orumą. Nukentėjusiuoju gali būti tiek moteris, tiek vyras, priklausomas nuo kaltininko. 3. Objektyviai seksualinis priekabiavimas gali pasireikšti labai įvairiais vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis. V u l g a r ū s v e i k s m a i - tai gestai, išreiškiantys siekį seksualiai bendrauti ar imituojantys tokį bendravimą. Tai gali būti prisilietimas, pliaukštelėjimas, paglostymas, per ilgas rankos palaikymas sveikinantis, oro bučinys ir pan. Vulgarumą gali apspręsti veido, akių išraiška. P a s i ū l y m a s a r u ž u o m i n a gali būti išreikšti žodžiu, raštu, gestu, mimika. Meilinimasis, pasiūlymas, užuomina intymiems santykiams neabejotinai tampa priekabiavimu, kai tai daroma pakartotinai po to, kai į tokį poelgį buvo reaguota nedviprasmiškai neigiamai. 4. Būtinas komentuojamo baudžiamojo nusižengimo požymis yra t a r n y b i n i s a r k i t o k s n u k e n t ė j u s i o j o a s m e n s p r i k l a u s o m u m a s nuo kaltininko. Tai gali būti pavaldinio priklausomumas nuo viršininko, darbuotojo nuo darbdavio, mokinio nuo mokytojo, žaidėjo nuo trenerio, išlaikytinio ir t.t. 5. Seksualinis priekabiavimas yra tiek tais atvejais, kai tokiais veiksmais siekiama lytinio bendravimo bet kuria forma (natūralia, homoseksualia ar lesbietiška), tiek tada, kai pats priekabiavimo faktas teikia malonumą kaltininkui. 6. Šis nusižengimas padaromas tiesiogine tyčia, kaltininkui suvokiant, kad jo meilinimasis, pasiūlymai, užuominos priklausomam asmeniui yra nepriimtini, nemalonūs. 7. Subjektu gali būti abiejų lyčių asmenys nuo 16 metų, nuo kurio nukentėjusysis yra priklausomas pagal tarnybą ar kitaip. 8. Byla pagal BK 152 str. gali būti iškelta esant nukentėjusiojo asmens skundui arba pagal nukentėjusiojo asmens teisėto atstovo pareiškimą, arba pagal prokuroro reikalavimą. 153 straipsnis. Mažamečio asmens tvirkinimas Tas, kas atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 1. Mažamečio tvirkinimu kėsinamasis į jo seksualinį neliečiamumą. Nukentėjusiuoju gali būti abiejų lyčių mažamečiai, t.y. asmenys, jaunesni kaip 14 metų. 2. T v i r k i n i m o v e i k s m a i - tai veiksmai, galintys sukelti mažamečio lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti vaiko fizinį ir psichologinį vystymąsi. 3. Kodeksą papildžius seksualinio prievartavimo sudėtimi (BK 150 str.), lytinės aistros tenkinimą bet kokio fizinio sąlyčio (inter femora) būdu pripažinus sunkesniu nusikaltimu, žymiai susiaurėjo veikų, traktuotinų kaip mažamečio tvirkinimas, ratas. Dabar pagal BK 153 str. kvalifikuotini: 1) seksualinių veiksmų – lytinio santykiavimo, kitokio lytinės aistros tenkinimo su partneriu, masturbacijos, ekshibicionizmo – atlikimas mažamečio akivaizdoje; 2) mažamečių lenkimas, vertimas atlikti seksualinius veiksmus tarp savęs ar su savimi; 3) pornografijos demonstravimas mažamečiams; 4) kitoks intelektualinis tvirkinimas – amoralūs pasakojimai apie seksualinio potraukio tenkinimą ir pan. 4. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu fizinio sąlyčio būdu (inter femora) yra seksualinis prievartavimas (BK 150 str.). 5. Nusikaltimas laikomas baigtu atlikus tvirkinimo veiksmus nepriklausomai nuo jų poveikio mažamečiui. Tai, kad mažametis jau yra tvirkintas ar lytiškai santykiavęs, veikos kvalifikavimui neturi reikšmės. 6. Mažamečio tvirkinimas padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia (pvz., lytinis santykiavimas su partneriu nepaisant, kad tai stebi mažametis). Kaltininkas suvokia, kad nukentėjusysis yra mažametis, neturi 14 metų arba turėjo ir galėjo tai numatyti. Už analogiškus veiksmus kitų asmenų atžvilgiu baudžiama, jeigu jie sudaro kito nusikaltimo, pvz., viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 str.) sudėtį. 7. Už mažamečio tvirkinimą atsako abiejų lyčių asmenys nuo 16 metų. 8. Mažamečio asmens tvirkinimas pagal BK 11 str. 3 d. priklauso nesunkių nusikaltimų grupei. 9. Komentuojamas straipsnis iš dalies turi grįžtamąją galią pagal BK 3 str. 2 d. XXII SKYRIUS NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI NUSIŽENGIMAI ASMENS GARBEI IR ORUMUI 154 straipsnis. Šmeižimas 1. Tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 1. Šmeižimu kėsinamasi į kito žmogaus garbę ir orumą. Žmogaus garbė siejama su tuo, kaip aplinkiniai, kiti žmonės vertina konkretų individą – jo padėtį visuomenėje, gabumus, darbštumą, padorumą, dorovingumą ir pan. Tai yra žmogaus reputacija, kuri labiausiai priklauso nuo paties asmens, jo santykių su kitais, tačiau ir nuo to, ką apie jį kalba, skelbia kiti. Orumas siejamas su tuo, kaip pats žmogus save vertina, su jo požiūriu į save. Šmeižimo atveju nukentėjęs žeminamas kitų žmonių akyse, o tai pažeidžia ir jo orumą. Nukentėjusiuoju gali būti kiekvienas žmogus. Apšmeižtu gali būti ir miręs žmogus bei asmuo, kuris pats nesuvokia savo pažeminimo (mažametis, psichikos ligonis), tačiau tai suvokia jų artimieji. 2. Objektyviai šmeižimas yra aktyvūs veiksmai paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, kuri gali padaryti žalos jo garbei ir orumui. P a s k e l b i m a s yra tikrovės neatitinkančios informacijos pranešimas kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Tokios informacijos pranešimas tam pačiam žmogui, apie kurį ji yra, gali sudaryti įžeidimo sudėtį (žr. BK 155 str. komentarą). Informacija gali būti paskleista žodžiu, raštu, vaizdiniais perduodant ją vienam žmogui personaliai ar neapibrėžtam jų ratui, pvz., kalbant susirinkime, skelbiant spaudoje. 3. T i k r o v ė s n e a t i t i n k a n t i i n f o r m a c i j a yra melagingos žinios ir kaltininkas tai suvokia. Jeigu asmuo sąžiningai klysta dėl skleidžiamos informacijos teisingumo, yra įsitikinęs, kad ji teisinga (pvz., sužinojo tai iš suklastotų dokumentų, kuriuos palaikė tikrais, iš asmens, kuriuo manė galįs pasitikėti ir pan.), ši aplinkybė šalina atsakomybę. Tačiau jeigu asmuo tik vylėsi, kad jo skleidžiama informacija yra teisinga, nebuvo tuo įsitikinęs, ši aplinkybė atsakomybė nešalina. 4. Paskleidimas teisingos, nors ir žeminančios, kompromituojančios kitą asmenį informacijos (difamacija) nelaikomas šmeižimu, nėra nusikaltimas. 5. Paskleista informacija turi būti žmogų žeminanti, galinti pakirsti jo reputaciją, sumenkinti kito žmogaus ar žmonių pasitikėjimą juo. Tai, pvz., informacija, kad žmogus padarė nusikaltimą, serga venerine liga, pasielgė amoraliai, melavo ir pan. Tačiau ta informacija turi būti konkreti, t.y. jos turinys turi būti faktai, kuriuos galima patikrinti. Pasakymai, kad žmogus yra blogas, nepatikimas, melagis, amoralus, nenurodant tų savybių patvirtinančių faktų, nėra šmeižimas. Tai gali būti įvertinta kaip įžeidimas (žr. BK 165 str.). 6. Šmeižimas laikomas baigtu nusikaltimu paskleidus atitinkamą informaciją, t.y., kai su tokia informacija supažindinamas bent vienas asmuo. 7. Šmeižimas padaromas tiesiogine tyčia, kaltininkas suvokia, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį ir supranta, kad ji žemina žmogaus garbę. 8. Šio nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, turintis 16 metų asmuo. Neatitinkančios tiesos informacijos autoriumi gali būti tiek pats platintojas, tiek kitas asmuo. 9. Kvalifikuojamieji požymiai yra šmeižimas padarius sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir šmeižimas per visuomenės informavimo priemonę. S u n k i u a r l a b a i s u n k i u n u s i k a l t i m u laikomi tie tyčiniai nusikaltimai, už kuriuos baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo (BK 110 str.). Kai šmeižiama sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu turint tikslą, kad būtų iškelta baudžiamoji byla nukentėjusiajam, veika kvalifikuojama kaip melagingas įskundimas ar pranešimas apie nebūtą nusikaltimą – BK 236 str. Šmeižimas p e r v i s u o m e n ė s i n f o r m a v i m o p r i e m o n ę - šmeižimas laikraštyje, per radiją, televiziją, internetą yra sunkesnis nusikaltimas, nes sudaro galimybę su melaginga informacija susipažinti daugeliui žmonių. Tai pasakytina ir apie šmeižimą s p a u d i n y j e. Spaudiniu laikytina ne tik knyga, žurnalas, bet ir bet kuriuo būdu padauginti ir paskleisti lapeliai su atitinkamu tekstu. 10. Šmeižimas yra privataus kaltinimo deliktas, baudžiamoji byla keliama nukentėjusiam ar jo atstovui pasiskundus ir nutraukiama jam susitaikius su kaltininku. Tačiau išimtinais atvejais byla gali būti keliama ir pagal prokuroro reikalavimą, pvz., kai viešai šmeižiamas miręs žmogus. 11. Šmeižimas pagal BK 11 str. 3 d. priklauso nesunkių nusikaltimų grupei. 12. Komentuojamo straipsnio 1 ir 2 dalis turi grįžtamąją galią pagal BK 3 str. 2 d. 155 straipsnis. Įžeidimas. 1. Tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, baudžiama bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Tas, kas neviešai įžeidė žmogų, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 1. Aptariamu nusikaltimu kėsinamasi į kito asmens orumą ir garbę (žr. BK 154 str. komentarą), tai yra viešas užgaulus kito žmogaus pažeminimas. Įžeidimas yra ir tuo atveju, kai užgauliai pažeminamas kito asmens artimasis – sutuoktinis, vaikas ar miręs artimas žmogus, jeigu asmuo šiuos veiksmus suvokia kaip savo paties pažeminimą. 2. Įžeidimas yra v i e š a s, kai tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje, jiems matant, girdint arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. 3. Įžeidimas v e i k s m u – tai žeminantis poelgis nukentėjusio akivaizdoje, pvz., antausis, spjūvis, nepadorūs gestai. Įžeidimas veiksmu skiriasi nuo mušimo (BK 140 str.) tuo, kad šiuo atveju siekiama sukelti ne fizinį skausmą, o pažeminti žmogų. 4. Įžeidimas ž o d ž i u a r r a š t u skiriasi nuo šmeižimo (BK 154 str.) tuo, kad šiuo atveju nenurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusį, o neigiamai, užgauliai atsiliepiama apie nukentėjusio asmenybę, jo savybes. Be to, įžeidimo atveju neturi reikšmės, ar šis įvertinimas atitinka tiesą, ar ne. 5. U ž g a u l u m a s reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams. Užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas. 6. Nusikaltimas laikomas baigtu atlikus veiksmus, žeminančius kito žmogaus orumą arba kai nukentėjęs sužino apie viešą užgaulų, žeminantį savo asmenybės įvertinimą. 7. Įžeidimas padaromas tiesiogine tyčia, kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir siekia jį pažeminti. 8. N e v i e š a s žmogaus įžeidimas, pvz., antausis niekam nematant, laiške nukentėjusiajam, yra ne nusikaltimas, o baudžiamasis nusižengimas (BK 155 str. 2 d.). 9. Savarankiškus nusikaltimus sudaro teismo ar teisėjo įžeidimas dėl jų veiklos (BK 232 str.) ir valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens einant savo pareigas įžeidimas (BK 290 str.). 10. Įžeidimas, kaip ir šmeižimas, yra privataus kaltinimo deliktas (žr. BK 154 str. komentarą). 11. Įžeidimas, numatytas aptariamo straipsnio 1 dalyje, pagal BK 11 str. 3 d. priklauso nesunkių nusikaltimų grupei, o 2 dalyje – baudžiamųjų nusižengimų. 12. Komentuojamo straipsnio 1 ir 2 dalys turi grįžtamąją galią pagal BK 3 str. 2 d. dr. E.Bieliūnas 2002 12 16 XXIV skyrius. NUSIKALTIMAI ASMENS PRIVATAUS GYVENIMO NELIEČIAMUMUI 165 straipsnis. Neteisėtas asmens būsto neliečiamumo pažeidimas 1. Tas, kas neteisėtai slapta ar atvirai, panaudodamas apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Už šiame straipsnyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 1. Žmogaus būsto neliečiamumas yra viena iš svarbiausių demokratiniais pagrindais tvarkomos visuomenės gyvensenos vertybių. Jos apsaugą skelbia Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 str., Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 17 str., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. Kartu numatomos išimtinės situacijos, leidžiančios riboti šią teisę, kai tą numato įstatymas ir kai tai būtina valstybės ar visuomenės saugumo arba šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat apsaugoti žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. 2. Ši tarptautiniu lygmeniu politiškai ir teisiškai užfiksuota žmogaus būsto apsauga, apimanti ir atitinkamas išlygas, yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje. Jame skelbiama, kad žmogaus būstas neliečiamas. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Atitinkama asmens teisė su tam tikrais apribojimais įtvirtinta ir naujojo BPK 44 str. 9 dalyje. 3. Veiksmai, kuriais pažeidžiamas žmogaus būsto neliečiamumas, daro žalą fundamentalioms vertybėms, turinčioms konstitucinio lygio apsaugos garantijas. 4. Lyginant galiojusio BK 136 straipsnio ir naujojo BK 165 straipsnio dispozicijas, darytina išvada, kad naujoji įstatymo redakcija perėmė tik dalį iš to, kas buvo senojoje redakcijoje, tačiau pridėjo naujų papildomų požymių. Draudimo apimtis susiaurėjo ta prasme, kad liko tik įsibrovimas į gyvenamąją patalpą, atsisakius tokių požymių kaip neteisėtas iškeldinimas ar kitokie veiksmai, kurie nebūtinai galėjo būti susiję su įsibrovimu į būstą. Be to, BK 165 straipsnio 2 dalyje numatytos dar ir pirmiau nebuvę papildomos sąlygos, būtinos atsakomybei pagal šį straipsnį. Kita vertus, draudimo apimtis išplėsta, pateikiant kitokią būsto sampratą, t. y. greta žmogaus gyvenamojo namo, buto ar kitos gyvenamosios patalpos įrašius dar ir tokios patalpos priklausinius, saugomą būsto teritoriją. Sankcijos aspektu evoliucija įvyko švelninimo linkme, išskyrus laisvės atėmimo bausmę. Todėl, konkrečioje byloje pritaikius įstatymo grįžtamojo galiojimo taisykles ir parinkus būtent šią bausmės rūšį, jos dydis negali viršyti vienerių metų. Laikytina, kad BK 165 straipsnis tik iš dalies turi grįžtamąją galią. Tai priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. 5. Komentuojamas BK straipsnis numato pagrindinę formaliąją sudėtingą su alternatyviais požymiais nusikaltimo sudėtį. 6. Objektas – žmogaus būsto neliečiamybė. 7. Objektyvioji pusė pagal straipsnio dispoziciją apibrėžiama kaip neteisėtas slaptas ar atviras, panaudojant apgaulę, smurtą ar kitokį būdą, įsibrovimas prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją. 8. Žmogaus būstas – tai jo gyvenamasis namas, butas, vila, sodo namelis, viešbučio, motelio, poilsio namų, bendrabučio kambarys, automobilio priekaba-miegamasis, specialiai įrengtas kempingo automobilis ir t. t. Kartais tai ir darbo patalpa, jeigu ji naudojama paties savininko kaip kūrybinė atelje, notaro, advokato biuras. Priklausiniai – tai garažai, sandėliukai, malkinės, pirtys ir kitokie panašūs objektai, tiek sudarantys sudėtines gyvenamojo pastato dalis, tiek ir stovintys atskirai, tačiau saugomoje būsto teritorijoje. Saugoma teritorija – tai kiemas, aptverta ar kitaip iš išorės nuo pašalinių ginama privati namų valda, jos dalis ir pan., kai atitinkamas teritorijos perimetras aiškiai nužymėtas kaip draudžiamas peržengti be leidimo. 9. Įsibrovimas į būstą – tai kaltininko patekimas į jį prieš būsto savininko, jo įgaliotų asmenų, būste legaliai esančių žmonių valią ir neturint tam teisėto pagrindo. 10. Patekimas į būstą, net ir prieš atitinkamų asmenų valią, tam tikrais atvejais yra teisėtas ir socialiai naudingas veiksmas. Pvz., gaisro, užtvindymo, kitokios stichinės nelaimės, didelio pavojaus būste esantiems vaikams ir pan. atvejais, taip pat pagal įstatymą darant kratą, poėmį ir kt. Tačiau jeigu patekimas į svetimą būstą nėra grindžiamas įstatymų suteikta galimybe ar net pareiga, jis yra neteisėtas. 11. Neteisėto įsibrovimo į būstą būdų įstatymas neriboja, todėl jie gali būti įvairūs: įsiveržimas tiek slapta, tiek ir atvirai, panaudojant apgaulę, smurtą ar dar kitaip. Dažniausiai tai daroma panaudojant visrakčius, pavogtus raktus, įsilaužiant į butą ar namą be jų gyventojų žinios, patenkant į būstą apsimetus pašto, draudimo įstaigų, avarinių tarnybų darbuotojais ir pan. 12. Nusikaltimas yra baigtas nuo to momento, kai kaltininkas neteisėtai patenka į kito žmogaus būstą. 13. Subjektyvioji pusė – tyčia. Kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais be teisėto pagrindo ir prieš būsto savininko ar jo valdytojo valią patenka į tą būstą ir nori tai daryti. Veikiama gali būti įvairiais motyvais: noru sužinoti apie būste gyvenančius asmenis, jame esantį turtą, dokumentus, meno kūrinius, ketinimu pagąsdinti būsto šeimininkus ar gyventojus, siekimu bet kuria kaina atlikti profesinę pareigą ir t. t. 14. Subjektas – tiek privatus asmuo, tiek ir valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo. 15. BK 165 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad už šiame straipsnyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Atitinkamų požymių sampratą žr., pvz., BK 145, 148, 149-152 straipsnių komentare. 16. Jeigu į būstą neteisėtai patenkama darant vagystę ar plėšimą, veiksmai kvalifikuojami tik kaip atitinkamas nusikaltimas nuosavybei pagal BK 178 ar 180 straipsnius, prireikus inkriminuojant ir įsibrovimo į patalpą ar saugomą teritoriją požymį. 17. Komentuojamąjį nusikaltimą padaręs asmuo baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 166 straipsnis. Neteisėtas susirašinėjimo, kitokių pranešimų, siuntų ar pokalbių telefonu slaptumo pažeidimas 1. Tas, kas neteisėtai pažeidė asmens susirašinėjimo ar kitokių paštu ar techninėmis priemonėmis siunčiamų pranešimų, siuntų slaptumą arba klausėsi pokalbių telefonu, arba naudojo kitas jų perėmimo formas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo. 1. Susirašinėjimo slaptumą kaip vieną iš svarbiausių žmogaus asmeninio gyvenimo vertybių tarptautiniu lygmeniu įtvirtina ir gina Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 str., Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 17 str., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. Kartu numatomos ir šios teisės naudojimosi ribos. Jos nustatytos tam, kad susirašinėjimo teise nebūtų piktnaudžiaujama, keliant grėsmę valstybės ar visuomenės saugumui, šalies ekonominei gerovei, žmonių sveikatai, dorovei, kitų asmenų teisėms ir laisvėms. 2. Konstitucijos 22 straipsnis skelbia, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Ši konstitucinė nuostata detalizuojama, greta kitų, ir tiesiogine nuoroda į tai, kad asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. 3. Komentuojamas nusikaltimas daro žalą laisvam, nevaržomam žmonių bendravimui, turinčiam konstitucinio lygmens garantijas. 4. Lyginant galiojusio BK 137 str. ir naujojo BK 166 str., jų dispozicijos, nors ir suredaguotos skirtingai, iš esmės skiriasi tik tuo, kad pagal naująjį įstatymą komentuojamojo nusikaltimo subjektu gali būti ir juridinis asmuo. Todėl šiuo aspektu atsakomybės ribos yra išplečiamos ir BK 166 straipsnis grįžtamosios galios neturi. Sankcijos aspektu kaip lengvesnės bausmės grįžtamąją galią turi tik viešieji darbai ir bauda. Kitos bausmės, lyginant su galiojusiu įstatymu, yra griežtesnės, todėl grįžtamai negali būti taikomos. 5. Komentuojamame BK straipsnyje numatyta vien pagrindinė formalioji alternatyvinius požymius turinti nusikaltimo sudėtis. 6. Objektas – žmonių bendravimo ryšio priemonėmis tvarka ir slaptumas. 7. Objektyvioji pusė straipsnio dispozicijoje apibūdinama kaip neteisėtas veikimas, pažeidžiantis asmens susirašinėjimo ar kitokių paštu ar techninėmis priemonėmis siunčiamų pranešimų, siuntų slaptumą, telefono pokalbių klausymasis arba jų perėmimas kitomis formomis. 8. Galiojantys įstatymai nelaiko šios konstitucinės teisės laisvai ir slaptai keistis asmeninio pobūdžio informacija absoliučia ir visiškai neribojama. Tam tikromis aplinkybėmis ši informacija gali būti kontroliuojama ir tikrinama. Naujojo BPK 44 str. 9 d. numatyta kiekvieno asmens teisė į susirašinėjimo, telefoninių pokalbių, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo slaptumą, kartu nurodant, jog ši teisė baudžiamojo proceso metu gali būti apribota BPK numatytais atvejais ir tvarka. Pvz., pašto siuntų poėmį reglamentuoja BPK 148 str., telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę bei įrašų darymą – 154 str. Atitinkamas žmonių susižinojimo kontrolės taisykles nustato ir Operatyvinės veiklos įstatymas. 9. BK 166 straipsnyje numatytas susirašinėjimas ar pranešimų siuntimas bei pokalbiai telefonu – tai pasikeitimas verbaline informacija tarp privačių asmenų ar tokių asmenų ir įvairių kitų subjektų: įstaigų, organizacijų ir kt. Ne privačių asmenų, t .y. žmonių, bet kitokių subjektų – įmonių vadovų ir kt. - tarpusavio susirašinėjimas, tarnybiniai, oficialūs pokalbiai nėra šio BK straipsnio saugoma socialinių santykių sritis. 10. Atitinkamas pasikeitimas informacija galimas įvairiais būdais: laiškais, telegramomis, faksogramomis, elektroniniu paštu ir pan. Tačiau visais atvejais tokie ryšiai tarp žmonių privalo būti realizuojami per juos aptarnaujančias viešąsias įstaigas, o ne naudojantis jiems neskirtu specialiuoju paštu, kitų asmenų (kurjerių, pažįstamų) paslaugomis ir pan. 11. Komentuojamąjį nusikaltimą sudaro visi įmanomi veiksmai, kuriais susirašinėjimas ar kitoks žmonių susižinojimas kontroliuojamas nesilaikant įstatymo numatytų taisyklių ir apribojimų. Tarkime, pašto darbuotojas trečiajam asmeniui suteikė informaciją apie to ar kito piliečio naudojimąsi pašto paslaugomis, sudarė galimybę peržiūrėti korespondenciją ir t. t. Teisėsaugos institucijų pareigūnas ėmėsi nesankcionuoto pokalbių telefonu, elektroninio pašto žinučių kontroliavimo, įrašinėjimo ir pan. 12. Slaptumo pažeidimas – tai susipažinimas su pašto siuntos turiniu, pokalbio telefonu pasiklausymas, atitinkamų įrašų, išrašų, kopijų padarymas, korespondencijos turinio atskleidimas tretiesiems asmenims ir pan. Nuo tokių veiksmų atlikimo nusikaltimas laikomas baigtu. 13. Subjektyvioji pusė – tyčia. Kaltininkas suvokia, kad neturėdamas jokio teisėto pagrindo ir atitinkamo leidimo pažeidžia žmonių susižinojimo slaptumą ir nori tai daryti įvairiais motyvais: iš smalsumo, pavydo, profesinių interesų ir kt. Jeigu tai buvo daroma specialiais motyvais, pvz., vykdant užsienio valstybės žvalgybos užduotį, veiksmai kvalifikuotini kaip šnipinėjimas pagal BK 119 str. 14. BK 167 str. ir komentuojamojo straipsnio santykis traktuotinas pagal normos kaip visumos ir kaip dalies santykio taisyklę. Slaptumo pažeidimas – tai vienas iš galimų neteisėto informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimo būdų. Todėl, kvalifikuojant padarytus veiksmus, pirmenybė teiktina tam iš šių dviejų konkuruojančių BK straipsnių, kuris geriau nusako padarytą nusikaltimą. T. y., jeigu konstatuojama, kad yra ne tik pažeistas žmonių susižinojimo slaptumas, bet kad tai padaryta renkant informaciją apie privatų asmens gyvenimą, taikytinas išsamesnis BK 167 straipsnis. 15. Subjektas – tiek valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, tiek ir privatus asmuo. Be to, kaip tiesiogiai nurodyta straipsnio 2 dalyje, šio nusikaltimo subjektu gali būti ir juridinis asmuo. Jo sampratą žr. BK 20 str. komentare. 16. Pagal BK 166 str. kaltininkas baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Juridinio asmens bausmės klausimu žr. BK 43 str. komentarą. 167 straipsnis. Neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas 1. Tas, kas neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo. 1. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 str., taip pat Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 17 str. draudžia kištis į privatų asmens gyvenimą ir skelbia žmogaus teisę, remiantis įstatymu, gintis nuo tokio kišimosi. Žmogaus teisę į jo privataus gyvenimo gerbimą įtvirtina ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis su tam tikromis šio straipsnio 2 dalyje numatytomis išlygomis. 2. Konstitucijos 22 str. 3 d. skelbia, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Tai nėra priešinga Konstitucijos 25 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintai žmogaus laisvei ieškoti ir gauti informaciją, kadangi ir šiose konstitucinėse normose numatyti tam tikri apribojimai, būtini tam, kad būtų apsaugota žmogaus sveikata, garbė ir orumas, privatus gyvenimas, dorovė ar ginama konstitucinė santvarka. 3. Neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas daro žalą žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumui. 4. Straipsnyje numatyta pagrindinė formalioji nusikaltimo sudėtis. 5. Objektas – žmogaus privataus gyvenimo saugumas. 6. Objektyvioji pusė straipsnio dispozicijoje apibrėžiama kaip neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas. 7. Komentuojamojo nusikaltimo objektyvioji pusė priklauso ne vien nuo baudžiamojo įstatymo, bet ir nuo platesnio teisinio konteksto, itin reikšmingo tam tikrų šio nusikaltimo sudėties požymių sampratai. Visų pirma, privatų žmogaus gyvenimą saugo civilinės teisės normos. Civilinio kodekso 1.114 straipsnis privatų žmogaus gyvenimą priskiria prie asmeninių neturtinių teisių ir vertybių. Šio kodekso 2.23 straipsnis atskleidžia teisės į privatų gyvenimą ir jo slaptumą turinį. Minėto straipsnio 3 d. specialiai išskiria draudimą rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus. 8. Privatus yra toks žmogaus gyvenimas, kuris vyksta ne viešumoje, o tose srityse, kur asmuo turi teisę pasilikti vienas ir kur visuomenė be to asmens sutikimo neturi teisės kištis: tai vidiniai asmens šeimos santykiai, jo lytinis, dvasinis, religinis gyvenimas, sveikatos būklė, privatus susirašinėjimas, privatūs pokalbiai, kilmė, telefono numeris, elektroninio pašto adresas, privati kompiuteryje saugoma informacija ir t. t. Taip pat šioms sritims priskirtina tam tikra privatumo realizavimo erdvė: žmogaus būstas, jo žemės valda, privačios veiklos patalpa (dailininko dirbtuvė, advokato biuras ir kt.). Tokie žmogaus gyvenimo privatumo sričių sąrašai yra tik pavyzdiniai ir tuo pačiu nėra išsamūs. Konkrečiu atveju jie būna netgi individualizuoti. Antai žmogus turi teisę pats spręsti, ką ir kiek apie savo privatų gyvenimą jis leidžia atskleisti viešai. Pvz., jis gali nuspręsti, nurodyti savo telefono numerį telefono abonentų knygoje ar ne, atsakyti ar ne į tą ar kitą anketos klausimą per gyventojų apklausas ir t. t. Privatus gyvenimas neapima tokių dalykų, kurie yra viešai prieinami, skelbiami viešuose registruose: žmogaus gimimo data, lytis, šeiminė padėtis, turimas nekilnojamasis turtas ir pan. 9. Informacija – tai žinios apie žmogaus privatų gyvenimą. Informaciją apie privatų žmogaus gyvenimą rinkti draudžiama, išskyrus atvejus, kai tą leidžia įstatymas ir motyvuotas teismo sprendimas. Nesant pastarųjų sąlygų, informacijos rinkimas yra neteisėtas. 10. Informacijos rinkimo būdų BK 167 straipsnio dispozicija nedetalizuoja. Tai visi įmanomi tam skirti veikimo metodai: asmens sekimas, jo paties ar jo būsto bei privačios valdos stebėjimas, pokalbių klausymasis, susirašinėjimo, kitų privačių dokumentų kopijavimas, šaltinių, kuriuose yra informacijos apie žmogų (sveikatą, įpročius ir pan.), rinkimas, studijavimas, sisteminimas, asmens pažįstamų, jo giminaičių, bendradarbių apklausa, gaunamų žinių fiksavimas ir kt. Tačiau neteisėto informacijos rinkimo nesudaro atvejai, kai žmogaus paprašoma suteikti tam tikrų žinių apie jo paties privatų gyvenimą, jeigu tai reikalinga stojant į tam tikrą tarnybą, norint įsigyti ginklą, vairuotojo teisių pažymėjimą ir kt. 11. Nusikaltimas laikomas baigtu, atlikus veiksmus, kuriais neteisėtai rinkta informacija apie privatų žmogaus gyvenimą. 12. Subjektyvioji pusė – tyčia. Kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais renka informaciją apie kito žmogaus privatų gyvenimą ir nori tai daryti. Motyvai gali būti įvairūs: smalsumas, pavydas, savanaudiškumas, kerštas ir kt. Tačiau jeigu tai buvo daroma vykdant užsienio valstybės žvalgybos užduotį, taikomas BK 119 straipsnis. 13. Rinkimas žinių tam, kad jomis pats kaltininkas pasinaudotų darydamas smurtinius, turtinius ar kitokius sunkius ar labai sunkius nusikaltimus: nužudymą, didelės vertės svetimo turto vagystę, plėšimą panaudojant ginklą ir kt., kvalifikuotinas kaip rengimasis padaryti šiuos nusikaltimus. 14. Rinkimas žinių siekiant suteikti pagalbą kitiems asmenims, darantiems nusikalstamas veikas, kvalifikuotinas kaip idealioji sutaptis: pagal BK 167 str. ir kaip padėjimas padaryti atitinkamą kitą nusikalstamą veiką. 15. Subjektas – tiek valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, tiek ir privatus asmuo. Straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nurodyta, kad subjektu gali būti ir juridinis asmuo. 16. Pagal BK 167 straipsnį kaltininkas baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Juridinio asmens bausmės klausimu žr. BK 43 str. komentarą. 168 straipsnis. Neteisėtas informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimas ar panaudojimas 1. Tas, kas be asmens sutikimo viešai paskelbė, pasinaudojo ar kitų asmenų labui panaudojo informaciją apie kito žmogaus privatų gyvenimą, jeigu tą informaciją jis sužinojo dėl savo tarnybos ar profesijos arba atlikdamas laikiną užduotį, arba ją surinko darydamas šio kodekso 165-167 straipsniuose numatytą veiką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo. 3. Už šiame straipsnyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 1. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 str., taip pat Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 17 str. draudžia kištis į privatų asmens gyvenimą ir skelbia žmogaus teisę, remiantis įstatymu, gintis nuo tokio kišimosi. Žmogaus teisę į jo privataus gyvenimo gerbimą taip pat įtvirtina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis su tam tikromis šio straipsnio 2 dalyje numatytomis išlygomis. Analogiškas nuostatas, draudžiančias kištis į asmens privatų gyvenimą, įtvirtina ir Konstitucijos 22 bei 25 straipsniai. 2. Neteisėtas informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimas ar panaudojimas daro žalą žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumui. 3. BK 168 str. numato vien pagrindinę formaliąją alternatyvius požymius turinčią nusikaltimo sudėtį. 4. Objektas – žmogaus teisė į jo privataus gyvenimo neliečiamumą. 5. Objektyvioji pusė – informacijos apie kito žmogaus privatų gyvenimą, sužinotos dėl tarnybos, profesijos arba laikinos užduoties atlikimo, arba surinktos BK 165-167 straipsniuose numatytomis veikomis, viešas paskelbimas, pasinaudojimas ja ar jos panaudojimas kitų asmenų labui neturint to žmogaus sutikimo. 6. Žmogaus privataus gyvenimo ir informacijos apie jį sampratą žr. BK 167 str. komentaro 8 ir 9 punktuose. 7. Straipsnio dispozicijoje nurodomi du galimi atitinkamos informacijos patekimo kaltininkui būdai: a) sužinojimas dėl turimos tarnybos, profesijos ar laikinos užduoties atlikimo; b) surinkimas darant BK 165-167 numatytus nusikaltimus. Sužinojimas nuo surinkimo skiriasi tuo, kad pirmuoju atveju kaltininkas žinias apie žmogaus privatų gyvenimą gauna atlikdamas savo darbą, o antruoju atveju – savo paties iniciatyva aktyviai veikia specialiai tam, kad surinktų informaciją apie privatų žmogaus gyvenimą. 8. Informacijos sužinojimas dėl tarnybos – tai atitinkamų žinių patekimas kaltininkui vien dėl to, kad jis užima tam tikras pareigas valstybinėje ar kitokioje institucijoje. Žinios gali patekti, pvz., savivaldybės darbuotojui, tvarkančiam pašalpų klausimus, banko darbuotojui, sprendžiančiam kredito išdavimo klausimus, nekilnojamojo turto agentūros darbuotojui, užsiimančiam turto vertinimu, pardavimu, keitimu ir pan., draudimo agentui, sporto klubo treneriui ir kt. 9. Informacijos sužinojimas dėl profesijos – tai atitinkamų žinių patekimas kaltininkui dėl to, kad jis užsiima tam tikra profesine veikla. Žinių apie privatų žmonių gyvenimą gali gauti žurnalistai, advokatai, notarai, gydytojai, dvasininkai ir kt. 10. Informacijos sužinojimas dėl laikinos užduoties atlikimo – tai atitinkamų žinių patekimas kaltininkui dėl to, kad jis laikinai atliko tam tikrą darbą: dalyvavo bylos tyrimo veiksmuose kaip specialistas, kviestinis, atliko praktiką justicijos įstaigoje, spaudos leidinio redakcijoje, archyve, gydymo įstaigoje ir pan. 11. Informacijos surinkimas BK 165-167 straipsniuose numatytomis veikomis apibūdintas BK 165, 166, 167 straipsnių komentare. 12. Viešas informacijos apie žmogaus privatų gyvenimą paskelbimas – tai tokios informacijos atskleidimas neapibrėžtam adresatų ratui panaudojant spaudos, televizijos, radijo, kitų masinės informacijos priemonių galimybes, viešus renginius – paskaitas, susitikimus su rinkėjais ir kt. 13. Pasinaudojimas informacija apie kito žmogaus privatų gyvenimą – tai tokios informacijos panaudojimas kaltininko savanaudiškais ar kitokiais interesais, siekiant paveikti tą žmogų kaip esamą ar būsimą klientą, įtakoti jo elgesį, nukonkuruoti jį konkurse, įterpti atitinkamas žinias rašant atsiminimus, mokslinį ar kitokį veikalą ir kt. 14. Panaudojimas informacijos kitų asmenų labui – tai jos toks realizavimas, kuris yra materialiai ar kitaip naudingas tretiesiems asmenims: giminaičiams, paveldėtojams, konkurentams, priešininkams ir kt. 15. Neturėjimas asmens sutikimo skelbti, pasinaudoti ar panaudoti informaciją apie jo privatų gyvenimą – tai atvejai, kuomet tas žmogus nežino apie kaltininko planuojamus ar daromus atitinkamus veiksmus arba, žinodamas apie tokius veiksmus, jiems nepritaria arba prieštarauja. 16. Komentuojamasis nusikaltimas laikomas baigtu, atitinkamą informaciją paskelbus, ja pasinaudojus pačiam kaltininkui arba panaudojus ją kitų asmenų labui. 17. Subjektyvioji pusė – tyčia. Kaltininkas suvokia, kad tam tikrais įstatyme apibrėžtais būdais gautą informaciją apie kito žmogaus gyvenimą jis viešai paskelbia, ja pasinaudoja pats arba panaudoja kitų asmenų labui savanaudiškais ar kitokiais motyvais ir nori tai daryti. 18. Subjektas – tiek valstybės tarnautojas ar kurios nors kitos srities darbuotojas, tiek ir bet kuris kitas fizinis asmuo. Straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad už šį nusikaltimą atsako ir juridinis asmuo. Jo sampratą žr. BK 20 str. komentare. 19. BK 168 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad už šiame straipsnyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Atitinkamų požymių sampratą žr., pvz., BK 145, 148, 149-152 straipsnių komentare. 20. Jeigu padarytoje veikoje yra ir tie požymiai, kurie nurodyti BK 165, 166 bei 167 straipsniuose, veika kvalifikuojama vien pagal BK 168 straipsnį. Taip daroma taikant taisyklę, kad, normoms konkuruojant kaip dalis ir visuma, pirmenybė teikiama platesnei, veiką išsamiau nusakančiai normai. 21. Įmanomi atvejai, kai kaltininkas šiame BK straipsnyje aprašytus veiksmus padaro, siekdamas klastingu elgesiu privesti žmogų prie savižudybės, jį terorizuoti, prievartauti turtą ir kt. Tokiais atvejais padarytos veikos sudaro nusikaltimų idealiąją sutaptį ir kvalifikuojamos taikant du ar daugiau BK specialiosios dalies straipsnių. 22. Komentuojamąjį nusikaltimą padaręs fizinis asmuo baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Juridinio asmens bausmės klausimu žr. BK 43 straipsnio komentarą. XXV skyrius. NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI NUSIŽENGIMAI ASMENS LYGIATEISIŠKUMUI IR SĄŽINĖS LAISVEI 169 straipsnis. Diskriminavimas dėl tautybės, rasės lyties, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės Tas, kas atliko veiksmus, kuriais siekta žmonių grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, darbo ar kitoje veikloje arba suvaržyti tokios žmonių grupės ar jai priklausančio asmens teises ir laisves, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 1. Žmonių diskriminavimą draudžia svarbiausi ir vidaus, ir tarptautinės teisės aktai. Juose pateikiami atitinkamų draudimų sąrašai ir formuluotės nėra visiškai identiški, tačiau svarbiausiais aspektais pasikartoja. Konstituciniu lygiu yra įtvirtintas principas, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės (18 str.). Konstitucijos 29 straipsnyje sakoma, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnyje nurodoma, kad naudojimasis šioje konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. 2. BK 169 str. dispozicija beveik pažodžiui pakartoja galiojusio BK 72 str. (2000 m. rugpjūčio 31 d. redakcija) dispozicijos tekstą. Kaip papildomas joje numatytas tik vienas požymis – žmonių grupės ar jai priklausančio asmens seksualinė orientacija. Todėl laikytina, kad naujoji redakcija, ne vien pakartojanti, bet ir išplečianti šio nusikaltimo sudėtį, grįžtamosios galios neturi. Sankcija, lyginant su BK 72 str. sankcija, pakito ir švelninimo, ir griežtinimo linkme. Pagal naująjį įstatymą visos bausmės yra švelnesnės, išskyrus laisvės atėmimą, kurio maksimali riba padidėjo nuo dvejų iki trejų metų. Todėl, prireikus spręsti bausmės grįžtamojo galiojimo klausimą, žinotina, kad skiriant laisvės atėmimo bausmę, jos dydis neturi viršyti dvejų metų. 3. BK 169 str. numato vien pagrindinę sudėtingą, alternatyvius požymius turinčią formaliąją nusikaltimo sudėtį. 4. Diskriminavimo objektas – žmonių grupių ar joms priklausančių individų lygiateisiškumas, nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. 5. Diskriminavimo objektyvioji pusė gali reikštis įvairiausiais veiksmais, todėl jų išsamus išvardijimas nėra įmanomas. Tai gali būti, pvz., tam tikrų diskriminuojančių taisyklių ar tvarkos įvedimas priimant į darbą, partiją, sąjungą, viešą sporto klubą, naudojantis viešuoju transportu ir t. t. Taip pat tai gali būti atskiro žmogaus diskriminavimas apribojant jo teises: pažeminant pareigose, baudžiant, atsisakant priimti į organizaciją, mokymo įstaigą, įleisti į viešojo maitinimo įmonę, renginį, aptarnauti ir pan. arba jį diskriminuojant kitiems asmenims teikiamomis privilegijomis karjeroje, kvalifikacijos kėlime ir kt. 6. Straipsnio dispozicija tik pavyzdiniu sąrašu nurodo tas sritis, kuriose gali būti siekiama sutrukdyti žmonių grupei ar individui dalyvauti: tai politinė, ekonominė, socialinė, kultūrinė, darbo, taip pat kita veikla. Pastarajai gali būti priskiriama, pvz., mokslinė, pedagoginė ir pan. veikla. Tokia redakcija reiškia, kad įstatymas draudžia trukdyti įgyvendinti žmonių grupės ar atskiro žmogaus lygias teises dalyvauti bet kokioje legalioje veikloje. Tačiau draudimas, numatytas BK 169 straipsnyje, neapima privataus gyvenimo, kuriame kiekvienas yra laisvas elgtis savo nuožiūra. Asmuo, pasirinkdamas draugus, pašnekovus, kviesdamas svečius ir pan. gali vadovautis ir kitokiais kriterijais: tautinėmis simpatijomis ar antipatijomis, seksualine orientacija, išpažįstamu tikėjimu ir pan. Straipsnio dispozicijoje kaip alternatyva nurodomas siekis suvaržyti žmonių grupės ar jai priklausančio asmens teises bei laisves. Joks, net ir pavyzdinis, šių teisių bei laisvių sąrašas nėra pateikiamas. Iš teksto prasmės darytina išvada, kad tai yra tam tikros teisės ir laisvės, kurias atitinkamos žmonių grupės ar joms priklausantys individai turi, tačiau kurios nebūtinai yra lygios kitų žmonių grupių ar joms priklausančių asmenų teisėms bei laisvėms. 7. Šio nusikaltimo objektyvioji pusė turi specifiką, susijusią su BK 170 straipsnio 1 d. dispozicijoje įrašytu kurstymu diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį. Esant tokiam normų santykiui, laikytina, kad tam tikri kurstymo diskriminuoti atvejai yra eliminuojami iš BK 169 str. numatyto nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės. Atitinkama veika – kurstymas diskriminuoti - kvalifikuojama ne pagal įprastinę formulę, taikant BK 24 str. 5 d. ir 169 str., bet pagal BK 170 str. kaip numatantį specialiąją normą. 8. Nusikaltimas yra baigtas atlikus tam tikrus diskriminavimo veiksmus. Padariniai įstatyme nėra numatyti, todėl nebūtina, kad dėl atitinkamų veiksmų diskriminuojamas žmogus ar žmonių grupė būtų netekusi galimybės įgyvendinti turimas lygias su kitais savo teises. 9. BK 169 str. netaikomas, kai veika, nors ir turi diskriminavimo atspalvį, tačiau padaroma neveikimu. Kai kuriais iš tokių atvejų galima taikyti kitą BK straipsnį. Pvz., BK 144 str. taikytinas, kai, esant kitiems būtiniems požymiams, kaltininkas tautybės ar tikėjimo motyvu palieka žmogų pavojingoje jo gyvybei būklėje. 10. Subjektyvioji pusė – tyčia. Kaltininkas vienokius ar kitokius iš objektyviąją pusę sudarančių veiksmų atlieka tam, kad jais įgyvendintų siekimą diskriminuoti tam tikrą žmonių grupę ar tokiai grupei priklausantį individą. 11. Subjektas - pareigūnas, tarnautojas, taip pat privatus asmuo, kai jis vykdo viešąsias funkcijas. Tai gali būti darbdavys, visuomeninės institucijos vadovas ar narys, gydytojas, advokatas, pardavėjas, padavėjas, autobuso, taksi vairuotojas, bilietų kontrolierius, durininkas ir kt. 12. Diskriminavimas apima už jį lengvesnes nusikalstamas veikas, pvz., įžeidimą, numatytą BK 155 str., jeigu pagal konkretaus atvejo ypatybes nėra pagrindo padarytą veiką kvalifikuoti taikant idealiosios sutapties taisykles. Pastarosios taikomos, kai veika negali būti išsamiai kvalifikuota, parinkus tik kurį nors vieną BK specialiosios dalies straipsnį. Pvz., kaltininkas, siekdamas sužlugdyti tam tikros tautybės asmenų verslą, užsiima komerciniu šnipinėjimu (BK 210 str.), turto prievartavimu (BK 181 str.) ir t. t. 13. Nusikalstamas žmonių grupių ar joms priklausančio asmens diskriminavimas baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 170 straipsnis. Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę 1. Tas, kas viešais pareiškimais žodžiu, raštu ar panaudodamas visuomenės informavimo priemonę tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba finansavo ar kitaip materialiai rėmė tokią veiklą, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. 1. Šis BK straipsnis sukonkretina Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą konstitucinę nuostatą, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją yra nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Nustatant leistinos saviraiškos ribą, kurią peržengus valstybė gali reaguoti, taip pat ir taikydama sankcijas, labai svarbus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis. Jo 2 dalyje numatyta, kad naudojimasis saviraiškos laisve gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos dėl valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ir teises ir t.t. 2. BK 170 straipsnis, lyginant su galiojusio BK 721 straipsniu, yra perėmęs daugumą esminių pastarojo bruožų, tačiau turi ir ryškių skirtumų. Skiriasi straipsnių konstrukcija, dispozicijų bei sankcijų tekstas. Tačiau ne kiekvienas verbalinis skirtumas, kaip atrodo, turi įtakos lyginamų normų turiniui. Antai senojoje redakcijoje kaip vienas iš požymių, žyminčių, į ką nukreiptas nusikalstamas kėsinimasis, nurodomas atskiras asmuo. Tuo tarpu naujojoje redakcijoje patikslinama, kad tai yra ne šiaip atskiras asmuo, bet toks, kuris priklauso tam tikrai žmonių grupei. Vis dėlto, atsižvelgiant į šio požymio kontekstą, nemanytina, kad naujojoje redakcijoje norėta susiaurinti galinčių nukentėti asmenų kategoriją. 3. Kriminalizavimo linkme BK 170 straipsnyje atsirado naujų požymių: žmonių grupės ar jai priklausančio asmens seksualinė orientacija, taip pat juridinis asmuo kaip galimas šio nusikaltimo subjektas. Šiais aspektais naujoji norma atsakomybę išplečia, todėl grįžtamosios galios neturi. 4. Dekriminalizavimo linkme straipsnyje yra ženklių pakeitimų. Svarbiausias iš jų - neperimta buvusioji BK 721 straipsnio 3 d., numačiusi padarymą 2 dalyje numatytos veikos, sukėlusios sunkias pasekmes, už ką galėjo būti baudžiama laisvės atėmimu iki 10 metų. BK 170 straipsnio 1 dalyje vietoje kurstymo prieš žmonių grupę ar asmenį pateikta kiek siauresnė formuluotė – kurstymas diskriminuoti, t. y. atitinkamai veikti, tuo pačiu atsisakant atsakomybės už kurstymą neveikti vadovaujantis atitinkamais motyvais (žr. BK 169 str. komentaro 9 punktą). Taigi, šiais aspektais naujasis straipsnis siaurina atsakomybę ir todėl turi grįžtamąją galią. 5. Sankcijos aspektu visais atvejais pakeitimai padaryti švelninimo linkme, todėl skiriant bausmę taikytinas tik naujasis įstatymas. 6. BK 170 straipsnio 1 dalyje numatyta pagrindinė, o 2 dalyje – kvalifikuota nusikaltimo sudėtis. Abiejose dalyse šios sudėtys yra formaliosios, sudėtingos, turinčios alternatyvinius požymius. Straipsnio 3 dalyje kaip galimas šio nusikaltimo subjektas numatytas juridinis asmuo. 7. Objektas – žmonių grupių, susidariusių lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų bendrumo pagrindu, taip pat tokioms grupėms priklausančių individų saugumas ir lygiateisiškumas su kitais žmonėmis. 8. Straipsnio 1 dalyje numatytos šio nusikaltimo pagrindinės sudėties objektyviąją pusę sudaro aktyvūs veiksmai - tam tikro turinio vieši pareiškimai neapibrėžtam asmenų ratui. Juose privalo būti pateikiamos specialiai, šališkai, neobjektyviai parinktos ir išdėstytos žinios, nuomonės, faktai, vertinimai, išvados ir pan., išreiškiančios kraštutinai neigiamą, niekinantį, žeminantį autoriaus nusistatymą prieš tam tikras įstatyme apibrėžtas žmonių grupes ar joms priklausančius asmenis. Vieši pareiškimai skiriami tam, kad adresatas – neapibrėžtas žmonių ratas – būtų nuteikiamas ir skatinamas perimti tokį neigiamą nusistatymą. Vieši pareiškimai daromi žodžiu (viešos paskaitos, diskusijos, dalyvavimas konferencijose ir kt.), raštu (platinimas lapelių, plakatų, siuntinėjimas laiškų, interneto žinučių ir pan.) ar per masines informavimo priemones: spaudos leidinius, radiją, televiziją. Kurstymo sampratą žr. BK 24 str. 5 d. komentare. Atsakomybei pakanka bent vieno iš šių požymių, nors kaltininko veiksmuose jų gali būti ir daugiau. 9. Atitinkamo turinio ir paskirties rašinių, taip pat spausdintų, filmuotų, įrašytų garso juostoje ir pan. dalykų kūrimas, gaminimas ar laikymas turint tikslą juos panaudoti viešam platinimui sudaro rengimąsi padaryti komentuojamą nusikaltimą. 10. Kvalifikuotos šio nusikaltimo sudėties, numatytos straipsnio 2 dalyje, objektyvioji pusė realizuojama viešu kurstymu smurtauti ar fiziškai susidoroti su atitinkama žmonių grupe ar individu, tokios veiklos finansavimu ar kitokia materialia parama jai. 11. Viešumo sampratą žr. šio straipsnio komentaro 8 p., taip pat BK 122, 127, 155 ir kitų straipsnių komentare. Neviešas konkretaus asmens ar asmenų kurstymas daryti tokius veiksmus kvalifikuotinas kaip rengimasis arba organizacinė veikla daryti konkretų nusikaltimą. 12. Smurtavimas ar fizinis susidorojimas – tai įvairi psichinė prievarta, taip pat toks elgesys, kai žmonės mušami, kankinami, žalojami, žudomi ir pan. Fizinio ir psichinio smurto sampratą žr. BK 143 str. komentare. 13. Tokios veiklos finansavimas ar kitoks materialus rėmimas – tai piniginės išmokos būsimo, daromo ar padaryto smurtavimo ar fizinio susidorojimo kaltininkams, suteikimas jiems transporto priemonių, kitokios technikos, patalpų ir pan. Finansinė ar kitokia materialinė parama, teikiama ne minėtai veiklai tiesiogiai, bet viešam kurstymui ją daryti, kvalifikuotina kaip bendrininkavimas kurstant smurtauti ar fiziškai susidoroti. 14. Nusikaltimas, kvalifikuojamas tiek pagal 1, tiek ir pagal 2 šio straipsnio dalį, yra baigtas nuo viešo atitinkamų pareiškimų ar raginimų paskelbimo, nepriklausomai nuo padarinių. Neturi reikšmės, kiek žmonių buvo kurstoma, kokį poveikį tai turėjo kurstomiesiems: ar jie atmetė kurstymus, ar liko jiems indiferentiški, ar darė tai, kam buvo kurstomi. 15. Subjektyvioji pusė – visais atvejais tik tyčia. Kaltininkas, darantis straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, suvokia, kad savo viešais pareiškimais žodžiu, raštu ar per masinės informacijos priemonę tyčiojasi, niekina, skatina neapkęsti arba kursto diskriminuoti tam tikrą žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį, ir nori tai daryti. Dėl kokių motyvų jis tai daro, atsakomybei reikšmės neturi. Straipsnio 2 d. numatyto nusikaltimo subjektyvioji pusė interpretuotina analogiškai, kartu atsižvelgiant į jos turinio skirtumus, kuriuos nulemia veiksmų, sudarančių objektyviąją pusę, specifika. 16. Subjektas – fizinis ar, kaip tiesiogiai nurodoma straipsnio 3 dalyje, juridinis asmuo. Juridinio asmens kaip nusikaltimo subjekto sampratą žr. BK 20 straipsnio komentare. 17. Jeigu padarytoje veikoje, be šiame straipsnyje numatytų požymių, yra dar ir tokių, kurie rodo, kad kaltininkas ją darė dalyvaudamas žmonių grupės persekiojime dėl rasinių, nacionalinių ir pan. motyvų, tuo įgyvendindamas valstybės ar organizacijos politiką, taikytinas sunkesnį nusikaltimą – tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis – numatantis BK 100 straipsnis. 18. Fizinis asmuo pagal šio straipsnio 1 d. baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų, o pagal 2 d. – bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Juridiniam asmeniui skiriamos bausmės apibūdinimą žr. BK 43 str. komentare. 171 straipsnis. Trukdymas atlikti religines apeigas ar religines iškilmes Tas, kas necenzūriniais žodžiais, įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis ar kitais nepadoriais veiksmais sutrikdė valstybės pripažintos religinės bendruomenės ar bendrijos pamaldas ar kitas apeigas arba iškilmes, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 1. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 18 str., greta kitų, skelbia ir religijos laisvę. Svarbus jos komponentas yra kiekvieno žmogaus galėjimas praktikuoti tikėjimą laikant pamaldas bei atliekant apeigas. Panašių, tik daugiau išplėtotų, normų taip pat yra Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 18 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 9 straipsnyje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnyje tikėjimo laisvė skelbiama nevaržoma. Kiekvienas žmogus, ją įgyvendindamas, turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą, atlikinėti religines apeigas ir kt. Apriboti šią laisvę galima tik įstatymu ir tik esant būtinybei garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves. 2. Trukdymas atlikti religines apeigas ar religines iškilmes varžo žmogaus konstitucinę teisę laisvai išpažinti savąją religiją arba tikėjimą, atlikinėjant jam būdingas religines apeigas, dalyvaujant religinėse iškilmėse. 3. Lyginant galiojusio BK 145 straipsnį su komentuojamuoju BK straipsniu, pastarasis iš esmės siauriau apibrėžia nusikalstamos veikos sudėtį ir numato švelnesnę sankciją, tačiau vienu aspektu, bent jau formaliai, išplečia draudžiamus veiksmus, o tuo pačiu ir atsakomybę. Todėl naujojo įstatymo grįžtamojo galiojimo klausimas spręstinas atsižvelgiant į konkretaus atvejo ypatybes. Dekriminalizavimo aspektu atkreiptinas dėmesys į ankstesnėje straipsnio dispozicijos redakcijoje pavartotą labai plataus turinio terminą “kliudymas”. Kliudyti atlikti religines apeigas įmanoma ir neveikimu, o aktyvių veiksmų įvairovė neribojama. Naujojoje redakcijoje šis aspektas išdėstytas siauriau: kalbama tik apie aktyvius veiksmus, pateikiant jų sąrašą - tai necenzūriniai žodžiai, įžūlūs veiksmai, grasinimai, patyčios, kitokie nepadorūs veiksmai. Be to, kliudymo sąvoka pabrėžia daugiau pačią veiką, neapimdama jos rezultato, tuo tarpu naujojoje redakcijoje rašoma apie pamaldų, kitų apeigų arba iškilmių sutrikdymą, kas implikuoja tam tikro rezultato atsiradimą. Todėl šia prasme naujoji norma už senąją yra siauresnė ir turi grįžtamąją galią. Senojoje redakcijoje yra pavartoti žodžiai “religines apeigas”. Laikytina, kad jie atitinka naujojoje redakcijoje esančius žodžius “religinės bendruomenės ar bendrijos pamaldas ar kitas apeigas arba iškilmes”. Nors formaliai vertinant individualiai atliekamos religinės apeigos yra eliminuotos, tačiau laikytina, kad turimos galvoje toje bendruomenėje ar bendrijoje pripažintos apeigos, net jeigu jas atliktų ir atskiras asmuo individualiai. Pastebėtina, kad nebeliko išlygos apie atsakomybės atsiradimą tik tuomet, jeigu religinės apeigos, kurioms kliudoma, neardo viešosios tvarkos ir nėra susijusios su kėsinimusi į piliečių teises. Formaliai tai išplečia religinių apeigų, kurias galima sutrikdyti komentuojamuoju baudžiamuoju nusižengimu, ratą, kadangi įmanomas sutrikdymas ir tokių apeigų ar iškilmių, kurios pažeidžia viešąją tvarką ir kt. Todėl šia prasme naujoji norma yra platesnė ir grįžtamosios galios neturi. Sankcijos aspektu naujasis įstatymas yra švelnesnis ir dėl to turi grįžtamąją galią. 4. Straipsnio dispozicija numato vien pagrindinę sudėtingą materialiąją baudžiamojo nusižengimo sudėtį, turinčią alternatyvių požymių. 5. Objektas – valstybės pripažintos religinės bendruomenės ar bendrijos bei joms priklausančių individų teisė laisvai dalyvauti jų išpažįstamo tikėjimo pamaldose, kitose apeigose ar iškilmėse. 6. Objektyvioji pusė straipsnio dispozicijoje apibrėžta kaip valstybės pripažintos religinės bendruomenės ar bendrijos rengiamų pamaldų, kitų apeigų arba iškilmių sutrikdymas necenzūriniais žodžiais, įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis ar kitokiais nepadoriais veiksmais. 7. Tai, kad religinė bendruomenė ar bendrija turi būti pripažinta valstybės, verčia kreiptis į atitinkamus norminius aktus. Svarbiausias šios srities teisės norminis aktas yra 1995 m. spalio 4 d. Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas (V. Ž., 1995, Nr. 89-1985; 1997, Nr. 66-1618; 2000, Nr. 40-1115). 8. Pagal minėto įstatymo 4 str. 1 d. religinė bendruomenė apibrėžiama kaip asmenų grupė, siekianti įgyvendinti tos pačios religijos tikslus. Religine bendruomene gali būti ir tos pačios religinės bendrijos vietinis padalinys. 9. Pagal minėto įstatymo 4 str. 2 d. religinės bendrijos yra bažnyčių ir tolygių religinių organizacijų – bendruomenių, siekiančių įgyvendinti tos pačios religijos tikslus, susivienijimai. Bendriją sudaro ne mažiau kaip dvi religinės bendruomenės, turinčios bendrą vadovybę. 10. Lietuvos valstybė pripažįsta devynias tradicines Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų. Kitų, netradicinių religinių bendrijų pripažinimo tvarką nustato Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsnis. 11. BK 171 straipsnio dispozicijoje kaip tam tikri požymiai yra numatytos pamaldos ar kitos apeigos arba iškilmės. Tai mišios, krikšto, sutuoktuvių apeigos, eitynės ir pan. Šie požymiai Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 8 straipsnyje yra įvardinti kaip religinės apeigos bei kulto ceremonijos. Jos laisvai atliekamos kulto pastatuose ir aplink juos, piliečių namuose ir butuose, šarvojimo patalpose, kapinėse ir krematoriumuose. Tikinčiųjų prašymu tokios apeigos ligoninėse, socialinio aprūpinimo pensionatuose, laisvės atėmimo vietose atliekamos suderinus su šių įstaigų vadovybe. Kariškiams tokią galimybę sudaro karinių dalinių vadovybė statutų numatyta tvarka. Valstybinėse švietimo ir auklėjimo įstaigose tokių apeigų galimybė numatyta tiek, kiek jose dalyvaujama laisvu apsisprendimu ir kiek tai neprieštarauja pasaulietinės mokyklos sampratai. 12. Atsakomybė pagal komentuojamąjį BK straipsnį atsiranda, jeigu religinės apeigos ar iškilmės yra sutrikdomos tam tikrais vertinamąjį pobūdį turinčiais neigiamais, destruktyviais veiksmais. Jų sąrašas yra tik pavyzdinis, t. y. neišsamus. Tai necenzūriniai žodžiai, įžūlūs veiksmai, grasinimai, patyčios, kitokie nepadorūs veiksmai. Šių požymių samprata atskleista BK 284 straipsnio komentare. 13. Įstatymas reikalauja, kad dėl tokių veiksmų būtų tam tikri padariniai – atitinkamų apeigų sutrikdymas. Juo laikytinos priverstinės pertraukos atliekant apeigas ar iškilmes, atėmimas galimybės jas tęsti ir pan. 14. Subjektyvioji pusė – tiesioginė ar netiesioginė tyčia. Kaltininkas supranta, kad per religines apeigas ar iškilmes jų dalyvių aplinkoje prieš juos vartoja necenzūrinius žodžius, įžūliai elgiasi, jiems grasina, iš jų tyčiojasi ar jų atžvilgiu elgiasi nepadoriai ir bet kuriuo atveju nori tą daryti, tiek siekdamas sutrikdyti apeigas ar iškilmes, tiek ir specialiai tokių padarinių nesiekdamas, tačiau sąmoningai leisdamas jiems atsirasti. 15. Subjektas – tiek pareigūnas, tiek ir privatus asmuo. 16. Kaltininko veiksmų motyvacija, kitos veiksmų ypatybės ir sukelti padariniai gali iškelti baudžiamosios teisės normų konkurencijos problemų. Antai jeigu sutrikdomos viešos religinės iškilmės, kuriose dalyvauja ar jas stebi daugiau žmonių, kartais – kai pažeista viešoji tvarka - padarytą veiką gali tekti kvalifikuoti pagal griežtesnę atsakomybę numatantį BK 284 straipsnio 1 dalį. Šio straipsnio 2 dalis turi tokią pačią sankciją, kaip ir 171 str., tačiau pastarojo atžvilgiu įtvirtina bendresnę normą. Normoms konkuruojant, pirmenybė teiktina specialiajai normai. Vadovaujantis šia taisykle veika gali būti kvalifikuojama ir tuomet, kai, pvz., sutrikdoma laidotuvių, organizuojamų pagal bažnytinius kanonus, rimtis. Iš religinių apeigų BK 313 str. netiesiogiai išskiria būtent laidotuvių apeigas. Jas sutrikdžius, atsakomybė iškyla ne pagal BK 171 str., bet pagal specialiąją normą numatantį BK 313 straipsnį. 17. Tais atvejais, kai religinių apeigų sutrikdymas padaromas ne vien BK 171 straipsnyje numatytais kaltininko veiksmais arba kai sukeliami dar ir tokie padariniai, kurių atsiradimas užtraukia griežtesnę atsakomybę, veikos kvalifikuojamos pagal nusikaltimų daugeto taisykles. Antai jeigu įžūliais veiksmais sunaikinamas ar sugadinamas religinių apeigų ar iškilmių ceremonijoje naudojamas turtas, gali tekti, greta BK 171 straipsnio, taikyti ir BK 187 straipsnį. 18. BK 171 straipsnyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą padaręs asmuo baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. XXVI skyrius NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI NUSIŽENGIMAI PILIEČIŲ RINKIMŲ TEISĖMS IR LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO, SEIMO BEI SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMŲ AR REFERENDUMŲ TVARKAI 172 straipsnis. Trukdymas pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise Tas, kas naudodamas psichinę prievartą arba papirkdamas, arba apgaulės būdu trukdė Lietuvos Respublikos piliečiui realizuoti savo teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 1. Demokratiniais pagrindais organizuota visuomenė ir valstybė pripažįsta ir gina jų egzistavimui svarbiausias vertybes, kurioms priskirtini ir valdžios rinkimų bei referendumo institutai. Tokia nuostata įtvirtinta universaliuosiuose ir regioniniuose tarptautinės teisės šaltiniuose, taip pat Lietuvos vidaus teisės svarbiausiuose norminiuose aktuose. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 21 str. skelbia, kad kiekvienas žmogus turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per laisvai išrinktus atstovus, o liaudies valia, kuri yra valstybinės valdžios pagrindas, turi būti išreiškiama tiesioginiuose rinkimuose, kurie turi vykti periodiškai, kai yra visuotinė ir lygi rinkimų teisė ir slaptas balsavimas arba kitos lygiavertės procedūros, garantuojančios balsavimo teisę. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 25 str. numato, kad kiekvienas pilietis, be jokios diskriminacijos ir nepagrįstų apribojimų, turi teisę ir galimybę dalyvauti valdant valstybę tiek tiesiogiai, tiek per laisvai išrinktus atstovus, balsuoti ir būti išrinktas periodiškai rengiamuose teisinguose rinkimuose, remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise, slaptu balsavimu, kurie garantuoja laisvą rinkėjų valios išreiškimą. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 str. numatyta, jog susitariančiosios šalys įsipareigoja priimtinais terminais organizuoti laisvus rinkimus su slaptu balsavimu, kad būtų sudarytos tokios sąlygos, kurios garantuotų žmonių laisvę renkant įstatymų leidžiamąją valdžią. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje net dvi dešimtys straipsnių tiesiogiai mini ir reguliuoja rinkimų bei referendumo klausimus. Konstitucijos 33 str. nustato, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus. Ši konstitucinė teisė realizuojama dalyvaujant Seimo, Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimuose, referendumuose. 2. BK 172 str. apibrėžia ir uždraudžia nusikaltimus, kuriais atimamos ar varžomos Lietuvos Respublikos piliečių turimos Konstitucijos garantuotos teisės dalyvauti formuojant piliečių renkamas valstybinės valdžios institucijas bei sprendžiant svarbiausius Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimus. 3. BK 172 straipsnio dispozicija, lyginant su galiojusio BK 134 str., atitinkamas veikas apibrėžia kitaip, o naujoji sankcija numato švelnesnių bausmių alternatyvas. Svarbiausias skirtumas tas, kad BK 134 str. turėjo dvi dalis, iš kurių antrojoje buvo numatyta kvalifikuota šio nusikaltimo sudėtis, apimanti smurto prieš rinkimų teisę turinčio Lietuvos Respublikos pilietį, jo šeimos narius arba artimuosius giminaičius naudojimą, taip pat jo turto sunaikinimą ar sužalojimą. Nurodytų požymių, o tuo pačiu ir kvalifikuotos nusikaltimo sudėties su sankcija - laisvės atėmimu nuo dvejų iki penkerių metų su bauda arba be baudos, BK 172 str. nebėra. Todėl šiuo aspektu BK 172 str., iš dalies panaikinantis veikos nusikalstamumą ir švelninantis bausmę, turi grįžtamąją galią. Kitaip yra lyginant BK 134 str. 1 dalį ir 172 str. Tiek, kiek BK 172 str. dispozicijoje įrašytas psichinės prievartos panaudojimo požymis gali būti suprantamas plačiau, negu BK 134 str. 1 d. įrašytas grasinimas panaudoti fizinį smurtą prieš asmenis arba sunaikinti ar sužaloti asmens turtą, naujoji norma išplečia veikų kriminalizavimą ir dėl to grįžtamosios galios neturi. Visais kitais atvejais taikytinas naujasis įstatymas, kadangi jis numato švelnesnę bausmę. 4. Straipsnyje numatyta vien pagrindinė formalioji nusikaltimo sudėtis, turinti alternatyvius požymius. 4. Nusikaltimo objektas – Lietuvos Respublikos piliečių konstitucinės teisės dalyvauti valstybinės valdžios institucijų rinkimuose ir referendumuose. 5. Nusikaltimo objektyvioji pusė straipsnio dispozicijoje apibrėžiama kaip trukdymas Lietuvos Respublikos piliečiui, naudojant psichinę prievartą, papirkimą arba apgaulę, realizuoti jo teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume. 6. Pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise gali būti trukdoma tik asmenims, turintiems tokią teisę. Ją, kaip numato Konstitucija ir kiti įstatymai, turi tam tikra Lietuvos Respublikos piliečių dalis. 7. Lietuvos Respublikos piliečio sampratą žr. BK 117, 120 str. komentare. 8. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 str. numato, kad rinkimų teisę turi tie piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų. Teisę būti išrinktam nustato Konstitucija ir rinkimų įstatymai. Rinkimuose nedalyvauja piliečiai, teismo pripažinti neveiksniais. Konstitucijos 9 str. numato, kad reikalauti skelbti referendumą turi teisę ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę. 9. Konstitucinės nuostatos dėl rinkimų ir referendumo teisės yra išplėtotos atitinkamuose įstatymuose. Tai 1989 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas (V.Ž., 1989, Nr. 33-445; 1994, Nr. 47-870; Nr. 51-953, Nr. 59-1161, Nr. 89-1716; 1995, Nr. 7-144; 1996, Nr. 86-2044; 1997, Nr. 117-3011, Nr. 118-3046; 1999, Nr. 19-512; 2000, Nr. 85-2577), 1992 m. liepos 9 d. (2000 m. liepos 18 d. redakcija) Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas (V.Ž., 1992, Nr. 22-635; 2000, Nr. 59-1760), 1992 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas (V.Ž., 1993, Nr. 2-29, Nr. 4-78; 1994, Nr. 89-1720; 1996, Nr. 100-2256; 1997, Nr. 93-2325, Nr. 98-2477, Nr. 108-2739; 1999, Nr. 19-514, Nr. 33-953; 2000, Nr. 85-2576) ir 1994 m. liepos 7 d. (1999 m. spalio 19 d. redakcija) Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (V.Ž., 1999, Nr. 93-2710; 2000, Nr. 84-2532). 10. Pagal Konstituciją ir įstatymus aktyviąją rinkimų teisę – teisę rinkti ir dalyvauti referendume turi Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, išskyrus tuos, kurie teismo pripažinti neveiksniais. 11. Pasyvioji rinkimų teisė – teisė būti išrinktu sureguliuota detaliau, numatant tam tikrų papildomų reikalavimų piliečiams, turintiems aktyviąją rinkimų teisę. Pasyviosios rinkimų teisės turinys Seimo, Prezidento ir savivaldybių tarybų rinkimams šiek tiek skiriasi. 12. Teisę būti išrinktu į Seimą turi Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nėra susijęs priesaika ar pasižadėjimu su užsienio valstybe ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje. Į Seimą negali būti renkami ne tik neveiksnūs, bet ir nepakaltinami piliečiai, taip pat tie, kurie nėra baigę atlikti karo tarnybos, kriminalinės bausmės už padarytą nusikaltimą ir kt. 13. Lietuvos Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu. Tas pats asmuo Respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės. 14. Savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas pilietis, kuris rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 21 metų. Yra įprastinės išimtys, dėl kurių asmuo neturi pasyviosios rinkimų teisės. 15. Trukdymas piliečiui realizuoti jo turimą teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume yra tada, kai, veikiant tam tikru būdu, bent vienam tokią teisę turinčiam piliečiui visiškai neleidžiama ja pasinaudoti arba šios teisės įgyvendinimas apsunkinamas. Kliūtys gali būti sudaromos rinkėjų neinformuojant apie rinkimus, susitikimus su kandidatais, rinkimų vietą, laiką, neleidžiant atvykti balsuoti, neužtikrinant balsavimo slaptumo ir kt. Kandidatams gali būti kliudoma iškelti savo kandidatūrą, organizuoti rinkimų agitaciją, susitikti su rinkėjais ir pan. Referendumo atveju galimi klaidinimai dėl sprendžiamų klausimo svarbos, referendumo socialinių ir politinių padarinių ir pan. 16. Straipsnio dispozicijoje yra išvardinti trys trukdymo realizuoti rinkimų ar referendumo teisę būdai: psichinės prievartos naudojimas, papirkimas, apgaulė. Atsakomybei pakanka panaudoti bent vieną iš šių būdų. Jie gali būti naudojami ir tiesiogiai prieš patį norimą paveikti rinkėją, ir netiesiogiai - prieš kitus pastarąjį galinčius paveikti asmenis: jo šeimos narius, artimuosius giminaičius ir kt. 17. Psichinės prievartos naudojimo sampratą žr. BK 145, 148, 151, 191 str. 2 d., 286 str. komentare. Kartu atsižvelgtina į tai, kad šiam požymiui specifikos gali suteikti būtent rinkimų ir referendumo teisės įgyvendinimo sfera. 18. Šiame straipsnyje numatytas papirkimas kaip tam tikras veiksmas iš dalies atitinka BK 227 str. numatytą papirkimą, tačiau turi savo specifiką. Pagal 172 str. papirkimu laikomas rinkėjo ar kandidato į tam tikras renkamas pareigas palenkimas už jam pačiam ar kitiems asmenims duodamus ar žadamus pinigus ar kitokias materialines vertybes bei tokio pobūdžio paslaugas ar lengvatas atsisakyti pasinaudoti turima teise rinkti, balotiruotis rinkimuose, susitikti su rinkėjais, naudojantis šia teise balsuoti už ar prieš konkretų kandidatą, išreikšti tam tikrą nuomonę ir valią referendume ir pan. 19. Apgaulės kaip šio nusikaltimo padarymo būdo įstatymų leidėjas nedetalizuoja ir jos formų neriboja. Apgaulė gali būti įvairi: rinkėjų klaidinimas dėl rinkimų laiko, vietos, biuletenių užpildymo tvarkos, balsavimo procedūros; kandidatūrų iškėlimo tvarkos iškraipytas aiškinimas, neteisingas informavimas apie kandidato asmenybę ir pan. 20. Nusikaltimas laikomas baigtu, padarius atitinkamus veiksmus ar susilaikius nuo jų, nepriklausomai nuo to, ar tokiu elgesiu pavyko ar nepavyko sukliudyti bent vienam ar daugiau piliečių įgyvendinti jų turimą rinkimų ar dalyvavimo referendume teisę. 21. Subjektyvioji pusė – tik tiesioginė tyčia. Kaltininkas supranta, kad jis trukdo Lietuvos Respublikos piliečiui įgyvendinti jo turimą rinkimų ar dalyvavimo referendume teisę, ir to nori. Kaltininko elgesio motyvai įtakos kvalifikavimui neturi. 22. Subjektas – ir pareigūnas, ir privatus asmuo. 23. BK 172 str. santykis su kitais šio kodekso specialiosios dalies straipsniais yra sudėtingas, reikalaujantis nuodugnios konkretaus atvejo analizės. Atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, gali tekti taikyti ir baudžiamosios teisės normų konkurencijos įveikimo, ir nusikalstamų veikų daugeto kvalifikavimo taisykles. 24. Psichinės prievartos panaudojimas gali būti susijęs su tam tikro laipsnio fizinės prievartos panaudojimu prieš rinkėją ar kandidatą. Tokiais atvejais atsakomybė paprastai iškyla pagal kitus, griežtesnę atsakomybę numatančius BK straipsnius. Antai nužudymas kito žmogaus dėl jo kaip piliečio pareigų vykdymo kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 10 punktą. Kito žmogaus sveikatos tyčinis sunkus sutrikdymas, padarytas dėl to asmens kaip piliečio pareigų vykdymo, kvalifikuojamas pagal BK 135 str. 2 d. 10 punktą. Nesunkus tyčinis sveikatos sutrikdymas tokiu pačiu motyvu kvalifikuojamas pagal BK 138 str. 2 d. 10 punktą ir t.t. Galimi ir priešingi sprendimai, kai pasirenkamas BK 172 str. Antai grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą yra baudžiamas švelniau, negu psichine prievarta realizuojamas trukdymas pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise. Todėl toks grasinimas siekiant sutrukdyti rinkėjui pasinaudoti jo turimomis atitinkamomis teisėmis kvalifikuotinas pagal BK 172 str. Būtent šiam straipsniui pirmenybė teiktina ir konkurencijos su BK 148 str. atveju, kadangi, nors abiejų straipsnių sankcijos yra identiškos, 148 str. ir 172 str. dispozicijos išdėstytos taip, kad konkrečiu atveju gali susidaryti bendrosios ir specialiosios normų konkurencija. 24. Įmanomas ir BK 172 str. bei kitų straipsnių taikymas pagal nusikalstamų veikų daugeto kvalifikavimo taisykles. Antai toks psichinės prievartos prieš rinkėją ar kandidatą naudojimas, kuris numatytas BK 145 str. 2 d. kaip žmogaus terorizavimas, reikalauja veiką kvalifikuoti kaip idealiąją nusikaltimų sutaptį. 25. Šiame straipsnyje inkriminuoto nusikaltimo kaltininkas baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 173 straipsnis. Rinkimų ar referendumo dokumento suklastojimas arba suklastoto rinkimų ar referendumo dokumento panaudojimas 1. Tas, kas siekdamas paveikti rinkimų ar referendumo rezultatus suklastojo rinkėjų sąrašą, turinčių teisę dalyvauti referendume piliečių sąrašą, balsų skaičiavimo protokolą, rinkimų ar referendumo biuletenį, pagamino didelį kiekį rinkimų ar referendumo netikrų biuletenių arba panaudojo suklastotą ar netikrą rinkimų ar referendumo dokumentą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, jeigu dėl to rinkimai ar referendumas buvo pripažinti negaliojančiais arba tai turėjo reikšmingos įtakos rinkimų ar referendumo rezultatams, baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų. 1. Šiame BK straipsnyje numatyti nusikaltimai sukliudo išreikšti rinkimų teisę turinčių piliečių politinę valią, iškreipia jų tikrąją nuomonę ir pasirinkimą referendume ar rinkimuose. Tuo padaroma žala demokratiniams visuomenės ir valstybės egzistavimo pagrindams. 2. BK 173 str. iš esmės perima galiojusio BK 135 ir 1354 straipsniuose buvusias normas. Daugeliu požymių naujojo ir senojo BK straipsniai yra identiški, nors tam tikrais požymiais ir skiriasi. Svarbiausi skirtumai yra šie: naujojo straipsnio dispozicijoje nebėra tokių požymių kaip “balsavimo slaptumo pažeidimas”, nedidelio kiekio “rinkimų ar referendumo netikrų biuletenių pagaminimas”; yra įrašytas pirmiau nebuvęs požymis dėl turėjimo “reikšmingos įtakos rinkimų ar referendumo rezultatams”; naujojoje sankcijoje numatytos švelnesnės bausmės. Todėl laikytina, kad naujasis straipsnis didžiąja dalimi – dėl dekriminalizavimo ir bausmės sušvelninimo - turi grįžtamąją galią. Išimtį sudarytų tik naujai kriminalizuotos veikos, susijusios su tokiu papildomai įrašytu požymiu kaip reikšminga įtaka rinkimų ar referendumo rezultatams, taip pat tam tikri atvejai, galintys iškilti skiriant bausmę. Antai už didelio kiekio rinkimų ar referendumo biuletenių pagaminimą pagal BK 173 str. 1 d. kaip viena iš bausmių gali būti skiriamas laisvės atėmimas iki dvejų metų. Taikant 173 str. 2 d., už tokią veiką laisvės atėmimo bausmė numatyta iki trejų metų. Tuo tarpu pagal galiojusio BK 1354 str. 2 d. laisvės atėmimas buvo numatytas tik iki vienerių metų. Parinkus pagal BK 173 str. 1 d. būtent laisvės atėmimo bausmę arba taikant laisvės atėmimą pagal 173 str. 2 d., skiriama laisvės atėmimo bausmė negali viršyti vienerių metų. 3. BK 173 straipsnis susideda iš dviejų dalių. Pirmojoje dalyje numatyta pagrindinė formalioji ir kartu sudėtinga su alternatyviais požymiais nusikaltimo sudėtis. Antrojoje dalyje – kvalifikuota materialioji su alternatyviomis pasekmėmis nusikaltimo sudėtis. 4. Komentuojamojo nusikaltimo objektas – konstitucinės Lietuvos Respublikos piliečių rinkimų ir referendumo teisės bei normali jų įgyvendinimui užtikrinti sukurtų valstybinių institucijų veikla. 5. Nusikaltimo dalykas straipsnyje apibrėžtas baigtiniu sąrašu: tai rinkėjų ar piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, sąrašai, balsų skaičiavimo protokolai, rinkimų ar referendumo biuleteniai, suklastoti ar netikri rinkimų ar referendumo dokumentai. 6. Nusikaltimo, numatyto šio straipsnio 1 dalyje, objektyvioji pusė realizuojama atitinkamų dokumentų suklastojimu, rinkimų ar referendumo netikrų biuletenių didelio kiekio pagaminimu arba suklastoto ar netikro rinkimų ar referendumo dokumento panaudojimu. 7. Sąrašų, protokolų ar biuletenių, sudarančių šio nusikaltimo dalyką, suklastojimas kaip veiksmas atitinka dokumento suklastojimo sampratą, atskleistą BK 300 ir 301 str. komentare. Paprastai tai yra bent vieno iš tokių rinkiminių ar referendumo dokumentų neteisingas sudarymas, surašymas ir įforminimas, ką nors būtino ir svarbaus jame nutylėjus, iškreipus arba įrašius papildomai ir tokį dokumentą baigtinai įforminus jį pasirašant, uždedant antspaudą ir pan. 8. Netikrų biuletenių pagaminimas – tai atitinkamų dokumentų sukūrimas, atspausdinimas, padauginimas. Pagaminimo kaip veiksmo samprata iš esmės yra analogiška tai, kuri išdėstyta BK 213 str., 224 str. komentare, aiškinant netikrų pinigų, vertybinių popierių, pašto ženklų, važiavimo bilietų, banderolių ir kt. pagaminimo požymį. Tačiau žinotina tam tikra specifika, susijusi su Referendumo įstatymo 261-263 straipsnių, Prezidento rinkimų įstatymo 46 ir 47 straipsnių, Seimo rinkimų įstatymo 57-59 straipsnių, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 54-56 straipsnių nuostatomis. Tikri referendumo ar rinkimų biuleteniai gaminami griežtai prisilaikant tam tikrų taisyklių pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytus pavyzdžius, formas, tvarką. Pavyzdžiui, referendumui pateikus keletą įstatymo nuostatų, dėl kiekvienos iš jų balsuojama atskiru biuleteniu. Jeigu vienu metu vyksta du ar daugiau referendumų, kiekvieno jų biuleteniai privalo būti skirtingos spalvos. Gaminant biuletenius į tai privalu atsižvelgti. Greta bendresnio pobūdžio reikalavimų yra ir labai konkrečių taisyklių, reguliuojančių biuletenių gaminimą. Tarkime, laivuose rinkimų biuleteniai spausdinami pagal radiograma perduotą jų aprašymą. Tokių ir panašių reikalavimų nesilaikymas gaminant biuletenius daro juos netikrais. 9. Naujajame BK nėra išaiškinta, koks netikrų biuletenių kiekis laikytinas dideliu kiekiu. Galiojusio BK 1354 str. 3 dalyje šis požymis buvo apibrėžtas tiksliai: dideliu kiekiu laikoma, kai rinkimų ar referendumo netikrų biuletenių skaičius viršija vieną tūkstantį vienetų. Atrodo, jog nėra kliūčių šį kriterijų pasitelkti ir interpretuojant naująjį įstatymą, kuriame netikrų biuletenių didelio kiekio požymis yra perimtas iš pirmiau galiojusio įstatymo. 10. Suklastotų ar netikrų referendumo ar rinkimų dokumentų panaudojimas yra jų pateikimas atitinkamoms komisijoms, dalijimas rinkėjams ir t.t. 11. Pagal BK 173 str. 1 d. kaltininko padaryta veika kvalifikuojama tuomet, kai ja nėra sukelta šio straipsnio 2 dalyje numatytų alternatyvių padarinių: rinkimų ar referendumo pripažinimo negaliojančiais arba reikšmingos įtakos rinkimų ar referendumo rezultatams. Bent vieno iš tokių padarinių atsiradimas reikalauja taikyti BK 173 str. 2 dalį. 12. Referendumo ar rinkimų pripažinimas negaliojančiais priklauso nuo atitinkamų įstatymų. Antai Referendumo įstatymo 32 str. 4 d. numato, kad Vyriausioji rinkimų komisija, nustačiusi, kad šiurkštūs šio įstatymo pažeidimai, padaryti balsavimo metu, ar dokumentų suklastojimas turėjo lemiamos įtakos referendumo rezultatams, gali šiuos rezultatus pripažinti negaliojančiais. Panašios, tik dar detaliau išplėtotos, taisyklės yra Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnyje, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 84 straipsnyje. Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 721 straipsnyje numatytas ištisas procesas tais atvejais, kai Seimui gali tekti spręsti šių rinkimų negaliojimo klausimą. 13. Turėjimas reikšmingos įtakos rinkimų ar referendumo rezultatams yra požymis, nusakantis buvimą tokių aplinkybių, kurių nepakanka, kad rinkimai ar referendumas būtų pripažinti negaliojančiais, nors jų rezultatai ir nėra visiškai teisingi. Tai vertinamasis požymis, kurio ribas nustato, iš vienos pusės, kriterijai, remiantis kuriais rinkimai ar referendumas pripažįstami negaliojančiais, o iš kitos pusės atitinkamos veikos tiek pačios savaime, tiek dėl menko poveikio rinkimams ar referendumui gali būti pripažįstamos neturėjusiomis reikšmingos įtakos. Pavyzdžiui, reikšmingos įtakos buvimas turėtų būti pripažintas tuomet, kai (žr. pagal tuos visus įstatymus) Variantas: tam tikra partija ar jų koalicija gauna … balsų… Nepakankamas laipsnis – kai tos pačios partijos sąrašuose esantys kandidatai išsirikiuoja ne visiškai ta tvarka? Sunkus požymis. 14. Taikant BK 173 str. 2 dalį, kiekvienu atveju privalu nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių žalingų padarinių. T. y., rinkimų ar referendumo pripažinimas negaliojančiais ar reikšminga įtaka jų rezultatams turi būti dėsningai kilę būtent iš kaltininko veikos, o ne dėl kitų veiksnių įtakos. 15. Subjektyvioji pusė – tiesioginė tyčia ir specialus tikslas. Kaltininkas suvokia, kad suklastojo rinkėjų sąrašus, balsų skaičiavimo protokolą, rinkimų ar referendumo biuletenį, pagamino didelį netikrų tokių biuletenių kiekį ar bent vieną iš minėtų dokumentų panaudojo pagal jo oficialią paskirtį kaip tikrą ir teisingą. Tikslas – siekis paveikti rinkimų ar referendumo rezultatus, kad būtų iškreipti tikrieji duomenys apie rinkimų ar referendumo dalyvių nuomonę ir valią arba kad rinkimai ar referendumas būtų pripažinti negaliojančiais. 16. Subjektas gali būti rinkimų ar referendumo komisijų narys arba kitoks pareigūnas, taip pat privatus asmuo. 17. Kartais tokios veikos gali sudaryti kitų, sunkesnių nusikaltimų komponentą. Pvz., jomis gali reikštis BK 121 straipsnyje numatytas dalyvavimas antikonstitucinių grupių ar organizacijų veikloje. Kvalifikuojant pirmenybė teiktina griežtesnę atsakomybę numatančiam BK straipsniui kaip išsamiau apimančiam padarytos veikos požymių visumą. Priešingai, pirmenybė teiktina BK 173 str. kaip numatančiam specialiąją normą, lyginant su BK 300 str. 1 d. numatytu dokumento suklastojimu ar tokio dokumento panaudojimu. 18. BK 172 str. numatytas apgaulės požymis turi sąsajų su 173 str. numatytu netikrų biuletenių panaudojimu, kai jie dalijami rinkėjams ar referendumo dalyviams. Laikytina, kad, jeigu padaryti vien tik tokie veiksmai, kvalifikuojant juos pirmenybė teiktina BK 173 str., konkretizuojančiam vieną iš apgaulės būdų ir tuo pačiu numatančiam specialiąją normą. Jeigu rinkėjų apgaulė realizuojama ne vien netikrų biuletenių jiems dalijimu, bet ir kitokiais veiksmais ar neveikimu, taikytina bendresnį apgaulės požymį numatanti norma, t. y. BK 172 straipsnis. 18. Jeigu šiuo nusikaltimu sukeliami tokie padariniai, kurių neatitinka arba neapima BK 173 str. 2 dalyje numatytos pasekmės ir kurie vertintini kaip didelė žala, numatyta BK 300 str. 2 dalyje, veika kvalifikuotina kaip idealioji sutaptis, taikant ir 173 str., ir 300 str. 2 d. 19. Pagal BK 173 str. 1 dalį kaltininkas baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų, o pagal 2 dalį – laisvės atėmimu iki trejų metų. 174 straipsnis. Neteisingas rinkimų balsų suskaičiavimas 1. Tas, kas siekdamas paveikti rinkimų ar referendumo rezultatus neteisingai suskaičiavo ir užfiksavo rinkėjų ar referendume dalyvavusių piliečių balsus, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, jeigu dėl to rinkimai ar referendumas buvo pripažinti negaliojančiais arba tai turėjo reikšmingos įtakos rinkimų ar referendumo rezultatams, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 1. BK 174 straipsnyje numatyti nusikaltimai iškreipia statistinius duomenis, fiksuojančius piliečių nuomonę ir valią, pareikštus rinkimų ar referendumo metu, ir tuo atima galimybę žinoti ir įgyvendinti tikrąjį piliečių pasirinkimą formuojant renkamas valdžios institucijas ir sprendžiant svarbiausius Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimus. 2. BK 174 straipsnis, lyginant su galiojusio BK 1351 straipsniu, yra perėmęs pagrindinius komentuojamojo nusikaltimo požymius. Kartu yra numatyti du nauji požymiai – siekimas paveikti rinkimų ar referendumo rezultatus, taip pat neteisingai suskaičiuotų balsų užfiksavimas. Jų įrašymas leidžia teigti, kad naujasis straipsnis nustato papildomus reikalavimus atsakomybei atsirasti, o tuo pačiu siauriau apibrėžia šio nusikaltimo sudėtį. Sankcija taip pat yra švelnesnė, negu buvo BK 1351 straipsnyje. Todėl 174 straipsnis laikytinas švelnesniu už savo pirmtaką ir turi grįžtamąją galią. 3. BK 174 straipsnis susideda iš dviejų dalių. Pirmojoje dalyje numatyta pagrindinė formalioji alternatyvinius požymius turinti nusikaltimo sudėtis. Antrojoje dalyje yra kvalifikuota materialioji alternatyvius padarinius numatanti nusikaltimo sudėtis. 4. Šio nusikaltimo objektas – rinkimų ir referendumo įstatymuose nustatyta rinkėjų ar referendumo dalyvių atiduotų balsų suskaičiavimo ir užfiksavimo tvarka. 5. Objektyvioji pusė – tai įvairūs veiksmai ar neveikimas, dėl ko nukrypstama nuo taisyklių, apibrėžiančių tvarką, pagal kurią privalo būti suskaičiuojami ir užfiksuojami duomenys apie atiduotus balsus. Paprastai tai balsų, atiduotų už ar prieš tam tikrą kandidatą į renkamas pareigas, skaičiaus sumažinimas arba padidinimas, balsavime dalyvavusių asmenų tikrojo skaičiaus iškraipymas ir t. t. Be to, toks iškreiptas statistinis rezultatas turi būti užfiksuotas atitinkamame dokumente – balsų skaičiavimo protokole. 6. Pagal BK 174 str. 1 dalį nusikaltimas yra baigtas suskaičiavus ir užfiksavus balsus. Įstatymai balsų skaičiavimo procedūrą ir baigmę yra sureguliavę pagal balsavimo specifiką. Todėl nusikaltimo baigimo momentas priklauso nuo to, kur – rinkimų apylinkėje, apygardoje ar Vyriausiojoje rinkimų komisijoje – padaroma atitinkama veika. Balsų suskaičiavimas ir užfiksavimas šiose institucijose skiriasi. 7. Referendumo rezultatų nustatymo klausimus reguliuoja Referendumo įstatymo 32 straipsnis. Pagal jį Vyriausioji rinkimų komisija šių rezultatų nustatymą gali pradėti tik po to, kai gauna visų miestų ir rajonų referendumo komisijų balsų skaičiavimo protokolus, taip pat kitus šio įstatymo 312 straipsnyje nurodytus dokumentus. Ši komisija nustato: 1) Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, skaičių; 2) dalyvavusių referendume piliečių skaičių; 3) negaliojančių referendumo biuletenių skaičių; 4) atsakymų “taip” ir “ne” į kiekvieną klausimą ar teiginį skaičių. Esant skundų, komisija gali perskaičiuoti referendumo biuletenius ir, nustačiusi skaičiavimo klaidų, pataisyti įrašus balsų skaičiavimo protokoluose. Tačiau ji negali pripažinti negaliojančiais apylinkių, miestų, rajonų referendumo komisijų balsų skaičiavimo protokolų, jeigu juose aptinka klaidų. Tik nustačiusi, kad šiurkštūs įstatymo pažeidimai, padaryti balsavimo metu, ar dokumentų suklastojimas turėjo lemiamos įtakos referendumo rezultatams, komisija gali pripažinti referendumo rezultatus negaliojančiais. 8. Rinkimų rezultatų nustatymą reglamentuoja atitinkamos kitų įstatymų normos. Seimo rinkimų įstatymo 85 str. mini išankstinius rinkimų rezultatus; 88 str. reguliuoja rinkimų rezultatų nustatymą vienmandatėje rinkimų apygardoje; 93 str. – galutinių rinkimų rezultatų nustatymą. Kadangi BK 174 str. nei teritoriniu, nei chronologiniu aspektu skirtumų tarp jų nedaro, laikytina, kad atitinkamą šio nusikaltimo sudėties požymį sudaro bet kurių iš minėtų rezultatų iškraipymas. 9. BK 174 str. 2 d., numatanti kvalifikuotą materialiąją šio nusikaltimo sudėtį, reikalauja bent vieno iš dviejų alternatyvių požymių: rinkimų ar referendumo pripažinimo negaliojančiais arba padarytos reikšmingos įtakos rinkimų ar referendumo rezultatams. Abiejų šių požymių turinys atskleistas BK 173 str. komentare (p.p. 12 ir 13). 10. Subjektyvioji pusė – tik tiesioginė tyčia. Kaltininkas suvokia, kad suskaičiuoja ir užfiksuoja rinkimų ar referendumo rezultatus neteisingai, ir nori tai daryti, turėdamas specialų tikslą – tuos rezultatus paveikti. 11. Subjektas – asmuo, pagal įstatymą atsakingas už rinkimų ar referendumo metu paduotų balsų suskaičiavimą ir užfiksavimą. Paprastai tai būna rinkimų ar referendumo komisijų vadovai ir nariai. 12. Šio nusikaltimo daugeto su kitais nusikaltimais bei galimos normų konkurencijos įveikimo atvejai apibūdinti BK 173 str. komentare (17 ir 19 punktai). 13. Pagal BK 174 str. 1 d. kaltininkas baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pagal 2 d. – areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 175 straipsnis. Rinkimų ar referendumo dokumento sunaikinimas, sugadinimas, pagrobimas arba paslėpimas Tas, kas sunaikino, sugadino, pagrobė arba paslėpė rinkėjų ar turinčių teisę dalyvauti referendume piliečių sąrašą, rinkimų ar referendumo biuletenį ar balsų skaičiavimo protokolą, jeigu dėl to rinkimai ar referendumas buvo pripažinti negaliojančiais arba tai turėjo reikšmingos įtakos rinkimų rezultatams, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 1. Šiame BK straipsnyje numatytas nusikaltimas visiškai ar iš dalies atima galimybę žinoti dokumentuose užfiksuotą tikrąją rinkėjų ar referendumo dalyvių nuomonę ir valią, išreikštą siekiant suformuoti renkamas valdžios institucijas ar sprendžiant svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus. Tam tikrais atvejais, kai rinkimai ar referendumas pripažįstami negaliojančiais, išreikštoji nuomonė ir valia apskritai netenka reikšmės ir negali pasitarnauti siektam tikslui. 2. Lyginant BK 175 straipsnį su galiojusio BK 1353 straipsniu išryškėja, kad savo esminiais požymiais jie yra tapatūs, išskyrus tai, kad naujojo straipsnio dispozicijoje numatyta ne bet kokia, bet tik reikšminga atitinkamos veikos įtaka rinkimų rezultatams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nebėra nuorodos į atitinkamų dokumentų sunaikinimo neteisėtumą. Ši teksto korekcija reiškia, kad dekriminalizuojami atvejai, kai atitinkami dokumentai galėjo būti sunaikinti ne vien tyčia, bet ir dėl neatsargumo, jeigu neatsargiu elgesiu buvo pažeisti dokumentus saugojančių teisės normų reikalavimai. Tai, kad dispozicijos tekste yra nutylėtas požymis - reikšminga įtaka referendumo rezultatams - laikytina naujojo straipsnio dispozicijos trūkumu, sukuriančiu teisės spragą, kuri akivaizdžiai prieštarauja normos paskirčiai. Pagaliau straipsnyje išdėstyta sankcija yra švelnesnė, negu senojo BK 1353 straipsnio sankcija. Todėl visais aspektais BK 175 straipsnis, kaip švelninantis atsakomybę, turi grįžtamąją galią. 3. Straipsnis sudarytas iš vienos dalies ir numato tik pagrindinę materialiąją, sudėtingą, alternatyvinius požymius turinčią nusikaltimo sudėtį. 4. Šio nusikaltimo objektas – rinkimų ir referendumo dokumentų saugumas. 5. Dalykas – BK 175 straipsnio dispozicijoje išvardinti dokumentai: rinkėjų sąrašai; piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, sąrašai; balsų skaičiavimo protokolai; rinkimų ar referendumo biuleteniai. 6. Klausimus, susijusius su rinkėjų sąrašais, jų sudarymu, saugojimu ir kt. reguliuoja atitinkami rinkimų įstatymai. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme tam skirtas III skyrius. Pagal šio įstatymo 23 str. Respublikos Prezidento rinkimams organizuoti ir vykdyti sudaromi šie rinkėjų sąrašai: 1) Lietuvos Respublikos rinkėjų sąrašas; 2) miestų, rajonų rinkėjų sąrašai; 3) rinkimų apylinkių rinkėjų sąrašai. Rinkėjų sąrašai sudaromi du kartus – išankstiniai ir galutiniai. Rinkimų agitacijos organizavimo reikmėms kandidatų ar juos iškėlusių partijų ir kitų politinių organizacijų prašymu gali būti sudaromi apibendrinti rinkėjų sąrašai (be rinkėjų pavardžių, jų gimimo datų, adresų). Visus šiuos sąrašus sudaro ir tvarko gyventojų registro tvarkytojas. Sąrašų sudarymo tvarką, formą, sudarymo būdą ir jų naudojimo tvarką nustato Vyriausioji rinkimų komisija. Likus ne daugiau kaip 7 dienoms iki rinkimų, išankstiniai, tačiau sutikslinti rinkėjų sąrašai patvirtinami kaip galutiniai ir gali būti keičiami tik sutikus Vyriausiajai rinkimų komisijai. Užsienyje gyvenančių piliečių sąrašai perduodami Lietuvos Respublikos diplomatinėms atstovybėms. Sudaromas sąrašas ir tokių piliečių, kurių gyvenamoji vieta nėra žinoma. Parlamentiniuose rinkimuose analogiškus klausimus reguliuoja Seimo rinkimų įstatymo IV skirsnis (25-29, 32-36 straipsniai). Jame numatytos identiškos ar labai panašios taisyklės, kartu atsižvelgiant į Seimo rinkimų ypatybes. Antai yra sudaromi vadinamieji vienmandačių rinkimų apygardų rinkėjų sąrašai ir pan. Atitinkamas taisykles pakartoja ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (23-27, 30-34 straipsniai). 7. Pagal Referendumo įstatymo 22 str. piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, sąrašai sudarinėjami ir tvarkomi taip pat, kaip rinkėjų sąrašai pagal Seimo rinkimų įstatymą. 8. Minėti rinkimų bei Referendumo įstatymai reguliuoja ir klausimus, susijusius su balsų skaičiavimo protokolais. Antai Seimo rinkimų įstatymo 79 str. yra skirtas balsų skaičiavimo rinkimų apylinkėje protokolams, 87 str. – apygardos rinkimų komisijos balsų skaičiavimo protokolams. Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme šie klausimai sureguliuoti 65 ir 69 straipsniuose, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme – 76 ir 84 straipsniuose, Referendumo įstatyme – 302 ir 311 straipsniuose. 9. Rinkimų bei referendumo biuleteniai taip pat apibūdinti minėtuose įstatymuose: Seimo rinkimams – atitinkamo įstatymo 58 str., Prezidento rinkimams – 46 str., savivaldybių tarybų rinkimams – 55 str., referendumui – 262 str. Biuletenių formas ir užpildymo pavyzdžius nustato Vyriausioji rinkimų komisija. 10. Nusikaltimo objektyvioji pusė gali pasireikšti minėtų dokumentų: a) sunaikinimu, b) sugadinimu, c) pagrobimu, d) paslėpimu. Atsakomybei pakanka bent vieno iš šių būdų, nors veika gali būti padaroma ir daugiau negu vienu iš jų. Pvz., kai pagrobti dokumentai sunaikinami ar paslepiami. Tačiau visais atvejais tai turi būti arba priežastimi pripažinti rinkimus ar referendumą negaliojančiais arba turėti reikšmingos įtakos rinkimų (ar referendumo) rezultatams. Todėl labai svarbu išsiaiškinti ir atitinkamų veiksmų padarymo laiką bei reikšmę. Pavėluotas minėtų dokumentų sunaikinimas, sugadinimas, pagrobimas arba paslėpimas, nedarantis atitinkamos įtakos rinkimų ar referendumo rezultatams, nesudaro šio nusikaltimo požymio ir, esant kitiems būtiniems požymiams, gali būti kvalifikuojamas pagal kitus BK straipsnius. 11. Dokumentų, sudarančių šio nusikaltimo dalyką, sunaikinimas – tai veiksmai, dėl kurių toks dokumentas nustoja egzistavęs. Jų įvairovė neribojama ir apima, pvz., sudeginimą, suplėšymą, supjaustymą ar kitokį susmulkinimą, teksto išėsdinimą, ištirpinimą chemikaluose ir t. t. Paprastai įstatymai numato rinkimų ar referendumo dokumentų nuolatinį saugojimą, tačiau kai kuriems iš jų dėl mažesnės svarbos daroma išimtis ir saugojimas ribojamas terminu arba Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu. Tokias išimtis numato Referendumo įstatymo 323 str., Seimo rinkimų įstatymo 93 str. 3 d., Prezidento rinkimų 74 str., Savivaldybių tarybų rinkimų 83 str. 4 d. Tai suteikia pagrindą teisėtam dokumentų sunaikinimui. Esant šiai sąlygai, sunaikinimo kaip šio nusikaltimo požymio nėra, nors apskritai teisėtas dokumentų sunaikinimas leidžiamas tik tuomet, kai šie dokumentai nebegali paveikti rinkimų ar referendumo rezultatų. 12. Dokumentų sugadinimas – tai dalinis pakenkimas, dėl kurio jie nebegali būti panaudojami pagal paskirtį. Paprastai tai veiksmai, kuriais pašalinama dalis reikšmingo teksto: jis iškarpomas, ištrinamas, užliejamas, uždažomas, išdeginamas ir pan. 13. Pagrobimas – tai atitinkamų dokumentų slaptas ar atviras užvaldymas bet kuriuo iš įmanomų grobimo būdų. Dokumentai iš teisėto jų turėtojo gali būti pavagiami, atimami, išgaunami apgaule ir pan. Tačiau smurto panaudojimo, įsibrovimo į patalpą ir pan. atvejais papildomai inkriminuotini ir kiti sunkesnius nusikaltimus numatantys BK straipsniai. 14. Būtinais šio nusikaltimo sudėties alternatyviais požymiais esantys padariniai – rinkimų ar referendumo pripažinimas negaliojančiais, reikšminga įtaka rinkimų ar referendumo rezultatams – savo turiniu yra identiški BK 173 str. ir 174 str. numatytiems analogiškiems požymiams. 15. Subjektyvioji pusė – tiesioginė ar netiesioginė tyčia. Straipsnis nekonkretizuoja tikslo ar motyvo, kurį gali turėti kaltininkas. 16. Subjektas – privatus asmuo ar pareigūnas. Paprastai subjektu gali būti asmuo, atsakingas už rinkimų ar referendumo dokumentų tvarkymą ir saugojimą. 17. BK 302 str., numatančio atsakomybę už dokumento pagrobimą, taip pat 303 straipsnio, numatančio atsakomybę už dokumento sunaikinimą ar paslėpimą, atžvilgiu BK 175 str. yra specialiąją normą numatantis straipsnis. Pagal normų konkurencijos įveikimo taisykles jam teiktina pirmenybė prieš tuos BK straipsnius, kurie numato bendresnes normas. 18. Tam tikrais atvejais gali būti komentuojamojo nusikaltimo idealioji sutaptis su kitais nusikaltimais, numatytais, pvz., BK 121 str., 178 str. 2 d., 180 str., 187 str. 2 d., 228 str. ir kt. 19. Pagal BK 175 str. kaltininkas baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. XXVII skyrius. NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI NUSIŽENGIMAI ASMENS SOCIALINĖMS TEISĖMS 176 straipsnis. Darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimas 1. Darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to galėjo įvykti nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirasti kitokių sunkių padarinių, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 2. Šiame straipsnyje numatytos veikos yra nusikalstamos ir tais atvejais, kai jos padarytos dėl neatsargumo. 1. Konstitucijos 48 str. įtvirtina kiekvieno žmogaus teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas. Kiti įstatymai šią teisę išplėtoja ir sukonkretina. Jeigu žmonių saugaus darbo įteisintos garantijos pažeidžiamos, atsiranda pagrindas taikyti kaltininkams teisinę atsakomybę. Kai toks pažeidimas nėra didelis ir nesudaro BK 176 straipsnyje numatytos grėsmės atsirasti tam tikriems padariniams, taikoma administracinė atsakomybė, numatyta ATPK 41 straipsnyje. 2. BK 176 straipsnis pakartoja ne visą galiojusį BK 141 straipsnį, bet tik jo 1 dalies dispoziciją. Nebenumatoma nei kvalifikuojančių požymių – sukėlimo nelaimingų atsitikimų žmonėms, avarijos ar kitokių sunkių pasekmių – nei dėl jų sugriežtintos bausmės. Bausmė už šį baudžiamąjį nusižengimą numatyta švelnesnė. Tačiau perimtoji dispozicija naujajame įstatyme suredaguota kiek kitaip. Skirtumas tas, kad pirmiau galiojusiame straipsnyje buvo apibrėžiami teisės šaltiniai - Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, taip pat kiti saugos darbe norminiai aktai, tačiau nebuvo sukonkretintas pažeidimų pobūdis, t. y. minėtų teisės šaltinių pažeidimai galėjo būti bet kokie, jeigu jie kėlė nelaimingų atsitikimų žmonėms, avarijos ar kitokių sunkių pasekmių grėsmę. Tuo tarpu naujajame tekste teisės šaltiniai nėra apriboti, kadangi dispozicijoje rašoma apie įstatymus ir kitus teisės aktus, tačiau yra sukonkretintas pažeidimų pobūdis: atsakomybei atsirasti būtina, kad būtų pažeisti darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimai. Todėl, nors ankstesnės ir naujosios formuluočių skirtumai normos esmės nekeičia, neatmestina galimybė, kad teismų praktikoje naujoji įstatymo redakcija gali būti interpretuojama kiek plačiau už senąją. Atsižvelgus į šią išlygą, vis dėlto laikytina, kad BK 176 straipsnis, kaip palankesnis veiką padariusiam asmeniui, turi grįžtamąją galią. 3. BK 176 straipsnis numato pagrindinę formaliąją su alternatyviais požymiais baudžiamojo nusižengimo sudėtį. 4. Objektas – saugios darbo sąlygos, užtikrinančios darbuotojų gyvybės ir sveikatos apsaugą. 5. Objektyvioji pusė gali būti labai įvairi. Ji priklauso nuo to, kaip ši įstatymo saugoma sritis yra teisiškai sureguliuota. Taigi, normos dispozicija yra blanketinė. Svarbiausias teisinis norminis aktas, reguliuojantis saugaus darbo sąlygas, yra Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas (2000 m. spalio 17 d. redakcija. V. Ž., 2000, Nr. 95-2968) su vėlesniais pakeitimais. Pvz., šio įstatymo 45 straipsnio, reguliuojančio nakties darbo sąlygas, naujoji redakcija išdėstyta 2002 m. birželio 27 d. įstatyme Nr. IX-997 (V. Ž., 2002, Nr. 72-3012). Yra ir siauriau orientuotų įstatymų, pvz., Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymas (žr. jo 2000 m. spalio 3 d. redakciją. V. Ž., 2000, Nr. 89-2742). 6. Pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 str. darbuotojų sauga ir sveikata apibrėžiama kaip visos prevencinės priemonės, skirtos darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti, kurios naudojamos ar planuojamos visuose įmonės veiklos etapuose, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo profesinės rizikos arba ji būtų kiek įmanoma sumažinta. Įmonės sąvoka interpretuojama labai plačiai, kaip bet kokios rūšies ir ekonominės veiklos srities bei nuosavybės formos įmonė, įstaiga, organizacija, valstybės ir savivaldybės institucija ar įstaiga, taip pat kiti subjektai. 7. Darbų sauga ir darbuotojų sveikatos apsauga realizuojama labai įvairiomis priemonėmis. Kiekvienu konkrečiu atveju privalu kruopščiai atrinkti ir kitus teisės norminius aktus, kuriuose jos yra išdėstytos. Jau minėtame įstatyme darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktais laikomi atitinkami įstatymai, Seimo ar Vyriausybės nutarimai, socialinės apsaugos ir darbo ministro, sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus patvirtinti aktai. Be jų, yra ir kitokių teisės aktų, reguliuojančių atitinkamą sritį krašto apsaugos, vidaus reikalų, muitinės, valstybės saugumo ir kitose statutinėse institucijose. 8. Įstatymo lygiu reguliuojami bendresni dalykai. Pvz., įtvirtinama darbdavio pareiga užtikrinti darbuotojo saugą ir sveikatą visais su jo darbu susijusiais aspektais, finansuoti reikiamas priemones, kontroliuoti jų įgyvendinimą, tvirtinti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos nuostatus, saugos specialistų pareigines instrukcijas, mokyti ir instruktuoti darbuotojus saugos klausimais, informuoti juos apie rizikos veiksnius, neleisti dirbti neblaiviems, aptverti pavojingas teritorijas, pastatyti įspėjamuosius ženklus ir t. t. 9. Poįstatyminio lygio teisės norminiai aktai reguliuoja tam tikrų sričių specifinius dalykus ir išdėsto konkretizuotas darbų saugos ir darbuotojų sveikatos užtikrinimo taisykles. Pavyzdžiu gali būti Instruktavimo, mokymo ir atestavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais nuostatai (V. Ž., 2002, Nr. 69- 2849); Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų nuostatai (V. Ž., 2002, Nr. 69-2850); Darbų saugos laivuose bendrosios taisyklės (V. Ž., 2001, Nr. 111- 4047, 2002, Nr. 30- 1089); Kėlimo kranų saugaus naudojimo taisyklės DT 8-00 (V. Ž., 2001, Nr. 11-332); Miško darbų saugos taisyklės DT 1-96 (V. Ž., 1996, Nr. 116-2733) ir kt. 10. Teisės norminiuose aktuose išdėstytas darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe taisykles įmanoma pažeisti tiek aktyviais veiksmais, tiek ir neveikimu. 11. Taisyklių pažeidimas turi būti ne mažareikšmis, bet toks, dėl kurio galėjo įvykti nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija, ar atsirasti kitokie sunkūs padariniai. Straipsnio dispozicijoje atitinkamos pasekmės numatytos ne kaip realios, bet tik kaip eventualios. Taigi, pažeidimas pagal savo savybes turi būti toks, kuris, nors ir nesukelia atitinkamų pasekmių, tačiau visiškai ar iš dalies atima darbuotojų saugumo svarbiausias garantijas, t. y. pašalina ar susilpnina tas priemones, kurios yra specialiai skirtos išvengti galimų santykinai didelių pavojų. 12. Nelaimingo atsitikimo ir avarijos sąvokos apibrėžtos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnyje. Nelaimingas atsitikimas darbe – tai įvykis darbe, įskaitant eismo įvykį darbo laiku, nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, kurio padarinys yra darbuotojo lengva, sunki ar mirtina trauma. Tokiam atsitikimui nėra priskiriama darbuotojo mirtis dėl ligos, nesusijusios su darbu, arba incidentas, dėl kurio darbuotojo gauta trauma reikalauja tik pirmosios medicinos pagalbos. Avarija – tai nenumatytas staigus įvykis įmonėje ar jos teritorijoje, sukėlęs staigų arba uždelstą pavojų žmonėms ir aplinkai. 13. Kitokie sunkūs padariniai – tai didelė materialinė žala, masinis darbuotojų atleidimas iš darbo, verslo kontraktų nutraukimas ir pan. Tokie padariniai turi grėsti būtent darbo santykių sferoje ir nebūti susiję su pašaliniais asmenimis, įmonei nepriklausančiu turtu ir pan. 14. Subjektyvioji pusė – tyčia ir, kaip tiesiai pasakyta straipsnio 2 dalyje, neatsargumas. 15. Subjektas – darbdavys ar jo įgaliotas asmuo. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 str. darbdavys apibrėžtas kaip bet kokios rūšies įmonės savininkas, jos vadovas, paskirtas, išrinktas ar kitokia tvarka įgijęs įgaliojimus pagal atitinkamų įmonių įstatymus (įstatus, nuostatus, steigimo dokumentus) įmonės vardu sudaryti, pakeisti ir nutraukti darbo sutartį, atlikti kitokius veiksmus vykdant darbo įstatymų nuostatas; taip pat ūkininkas, sudaręs darbo sutartį su bent vienu fiziniu asmeniu. Kai darbo sutartis sudaroma tarp fizinių asmenų, darbdavys yra fizinis asmuo. Darbdavio įgaliotas asmuo – tai įmonėje įsteigtos darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos vadovas ar specialistas, taip pat darbdavio paskirtas darbuotojas ar netgi ne iš įmonės darbuotojų samdomas šios srities specialistas, atsakingas už saugias ir sveikas darbo įmonėje sąlygas. 16. Jeigu darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus pažeidžia valstybės tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, kurie nėra atsakingi už būtent šių reikalavimų įgyvendinimą, jie, esant visiems atitinkamų veikų požymiams, gali atsakyti už jas kaip už nusikalstamas veikas valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Kiti asmenys, priklausomai nuo aplinkybių, gali atsakyti, pvz., už neteisėtą farmacinę veiklą, transporto priemonių, kelių bei įrenginių netinkamą priežiūra ar remontą, kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimą ir pan. 17. Tam tikrais atvejais, kai darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimas sukelia žalingus padarinius: nelaimingą atsitikimą žmonėms, avariją ir pan., veikos kvalifikuotinos kaip idealioji sutaptis su atitinkamais nusikaltimais žmogaus gyvybei, sveikatai, nuosavybei ir kt. 18. Kaltininkas, padaręs šį baudžiamąjį nusižengimą, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 177 straipsnis. Trukdymas profesinių sąjungų veiklai Tas, kas trukdė profesinės sąjungos ar jos nario teisėtai veiklai, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba laisvės apribojimu. 1. Konstitucijos 50 str. numato, kad profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises ir interesus. Tokiu būdu, varžymas Lietuvoje veikiančių profesinių sąjungų ir jų narių teisėtos veiklos daro žalą konstituciniu lygiu įtvirtintiems dirbančiųjų, susibūrusių į profesines sąjungas, interesams. 2. Galiojusio BK 138 str. ir naujojo BK 177 str. dispozicijos skiriasi. Pagal veikų kriminalizavimo apimtį naujasis įstatymas yra kiek platesnis, kadangi numato atsakomybę ne vien už profesinės sąjungos ir jos institucijų, bet ir tokios sąjungos nario teisėtos veiklos trukdymą. Tiek, kiek atsakomybės ribas išplečia šio naujo požymio atsiradimas, BK 177 str. grįžtamosios galios neturi. Sankcijų aspektu grįžtamąją galią turi tik bauda, kadangi pagal lyginamus įstatymus jos minimalus dydis nepakito, o maksimalus dydis sumažėjo iki 50 MGL. Buvusi pataisos darbų bausmė apskritai nebegali būti skiriama, o laisvės apribojimas neturi grįžtamosios galios, kadangi, lyginant su pataisos darbais, yra griežtesnė bausmė. Dėl šių priežasčių BK 177 str. vertintinas kaip iš dalies turintis, o iš dalies neturintis grįžtamosios galios. 3. BK 177 straipsnis sudarytas iš vienos dalies, numatančios pagrindinę formaliąją baudžiamojo nusižengimo sudėtį, turinčią alternatyvių požymių. 4. Objektas – teisėta Lietuvos profesinių sąjungų ir jų narių veikla. 5. Objektyvioji pusė – trukdymas profesinės sąjungos ar jos nario teisėtai veiklai. Atitinkamos veiklos teisėtumą apibrėžia įstatymai ir kiti teisės norminiai aktai, iš kurių svarbiausias yra Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymas (V. Ž., 1991, Nr. 34-933, 34-934; 1994, Nr. 42-758, 91-1764; 1995, Nr. 52-1276; 1997, Nr. 65-1539; 2001, Nr. 28-901). Krašto apsaugos, policijos, valstybės saugumo ir kitose organizacijose įstatymai gali nustatyti Profesinių sąjungų įstatymo taikymo ypatybes. Profsąjungų legalios veiklos įvairovė lemia galimų trukdymų sritis bei formas. Nei vienos, nei kitos baudžiamajame įstatyme nėra detalizuojamos. 6. Pagal galiojančius teisės norminius aktus visos profesinės sąjungos turi lygias teises. Jos turi teisę kontroliuoti, kaip darbdavys laikosi ir vykdo su jų atstovaujamų darbuotojų teisėmis ir teisėtais interesais susijusius darbo, ekonominius ir socialinius įstatymus, kolektyvines sutartis ir susitarimus. Šiems tikslams profesinės sąjungos gali kurti ir turėti savo institucijas: inspekcijas, teisinės pagalbos tarnybas ir kt. Profesinės sąjungos įgalioti asmenys, vykdydami šias kontrolės funkcijas, turi teisę nekliudomai lankytis įmonėse, įstaigose, organizacijose, kuriose dirba tos profesinės sąjungos atstovaujami darbuotojai, susipažinti su dokumentais apie darbo, ekonomines ir socialines sąlygas. 7. Jungtis į profesines sąjungas gali asmenys, gyvenantys Lietuvoje, ne jaunesni kaip 14 metų, dirbantys pagal darbo sutartį ar kitais pagrindais. Darbdavys ar jo įgaliotas atstovas negali būti jo įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje veikiančių profesinių sąjungų nariu. 8. Kliudymas teisėtai profsąjungų ar jų narių veiklai – tai mėginimas kokiu nors būdu neleisti minėtiems subjektams įgyvendinti savo teises ir pareigas. Tai gali būti padaryta, kai darbuotojams draudžiama burtis į profesines sąjungas, jie verčiami nestoti į profesinę sąjungą ar iš jos išstoti, neleidžiama organizuoti profsąjungų susirinkimus, profesinių sąjungų įgaliotiems asmenims lankytis įmonėse, organizacijose, kuriose dirba tos profesinės sąjungos atstovaujami darbuotojai, trukdoma įgyvendinti streiko teisę, legaliai disponuoti profsąjungų turtu, organizuojamos ar finansuojamos grupuotės, siekiančios trukdyti profsąjungų veiklai, ją nutraukti ar kontroliuoti ir pan. 9. Subjektyvioji pusė – tyčia. Kaltininkas suvokia, kad jis savo veika trukdo teisėtai profesinių sąjungų ar jų narių veiklai, ir nori tai daryti. 10. Subjektas – paprastai darbdavys ar pareigūnas, tačiau juo gali būti ir privatūs asmenys. 11. Kaltininkas baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba laisvės apribojimu. Nuosavybės teisė Nuosavybės teisė savo turiniu yra absoliuti teisė. Subjektyvi?'?, prasme nuosavvbes teisė sunrantama kain savininko teisė savo nuožiūrų bet nepažeidžiant įstatymu ir kitu asmenų teisių ir interesų valdyti, naudoti daiktą bei ji.i'i disponuoti Savininko teises valdvts turt?, naudotis įuo ir disnon.uot! atitinka visu kitu asmenų pasyvi pareiga susilaikyti nuo veiksmų, kliudančių savininkui šias teises įgyvendinti. Civiliniame kodekse ( CK4.?7 str. ) Nuosavybės teisė apibrėžiama kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Nuosavybės teisės objektai Nuosavybės teisės objektai gali būti daiktai teisine prasme; t.y. tie materialinio pasaulio dalykai, kurie yra kaip darbo produktai sukurti gamybos procese arba kitaip pasisavinti iš gamtos. Privačios nuosavybės teisės objektais LR gali būti bet koks turtas, jeigu įstatymu neuždrausta tą turtą turėti privačios nuosavybės teise. Nuosavybės teisės subjektai Gali būti fiziniai, juridiniai asmenys, valstybė ir vietos savivaldybės. LR įstatymų bei ' sutarčių nustatytomis sąlygomis ir tvarka nuosavybės teisės subjektais LR gali būti užsienio piliečiai, asmenys be pilietybės, užsienio valstybių juridiniai asmenys, tarptautinės organizacijos bei užsienio valstybės, o bendrosios nuosavybės teisės subjektais - LR fiziniai ir juridiniai asmenys ir užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, Lietuvos valstybė ir užsienio valstybės. Nuosavybės teisiniams santvkiams atsirasti būtim du sub'ektai. \ ienas sub'ektas vr-i savininkas, kuris sali turtu naudotis. m valdyti ir disnonuoti. Kita šalis — tai nasvviai 'tnaremotu subjektu visuma, kuri minėtu teisiu neturi, o turi nareisa susilaikyti nuo tokiu veiksniu Te teisiškai reikšminuiausias teisiniE~s santvkvie yra turto savininkas. Dauuelis tanatina savininko ir nuosavybės teisės subjekto sąvokas. Tačiau įos visiškai tapačios savininko samorata nirm.!ausia reiškia savininką ekonominiu nožiūnu. o nuosavybės teisės subjektas yra savininkas teisiniu požiūriu. Savininkas ir nuosavybės teisės sub'ektas sutamnE tais atvejais kai turtas Tiklauso vienam ar keliems savininkams, kurie asmeniškai ar per atstovą įgyvendina savo teises turtą valdyti, naudotis ir disponuoti, šiam tikslui nesteigiant specialios organizacijos, kuri atitiktų nuosavybės teisės įgyvendinimo funkcijas. Tokie savininkai - nuosavybės teisės subjektai yra tik fiziniai asmenys, kurie atskirai ar kaip bendrasavininkiai patys tiesiogiai sprendžia visus nuosavybės teisės įgyvendinimo klausimus. Tais atvejais, kai steigiama organizacija ir i; sprendžia nuosavybės įgyvendinimo klausimus, ji ir tampa nuosavybės teisės subjektu. Fiziniai a^menvs tokiu atve'u lieka tik ekonominiai savininkai, nes "j interesais nuosavybės teiso įgyvendinama kito subjekto, pvz.: AB įvairūs organai — tarybos, valdvbos ir kt. Ypatingai nuto'os nuo ekonominio savininko yra valstybės ir savivaldvbės institucijos, sprendžiančios valstybės be-savivaldvbin nuosavybės klausimus. Nuosavybės formos Privati, valstvbinė ( žemės šelmės, valstybinės reikšmės vidaus vandenys, keliai, nark?.i istorijos ir kultūros objektai ). Savivaldybių nuosavybė Savivaldos įstatymo 21 str. l - oje dalyje nustatyta, kad. savivaldybės ekonominį pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė, o 21 str. 2 d. nustato, kad savivaldybės nuosavybė tai nuosavybės teise savivaldybei priklausantis turtas, bario savininko funkcijas pagal įstatymus įgyvendina taryba. Savivaldybei yra perduoti kai kurie valstybes nuosavybės objektai. Valstybės ir savivaldybės nuosavybę apjungia nuosavybės rūšis, vadinama viešąja. Nuosavybės teisės turinys - valdymas, naudojimas, disponavimas. Nuosavybės įgijimo būdai: l Pasai sandorius. 2. Paveldėjimu. 3. Pasisavinant vaisius ir ^aiarnas. 4. Pasaminant nau'? daikte. 5 Pasisavi n? n^ bešeimirvrk1, daikt^ 6. Pasisavinant gyvūnus, laukines ir namines bites. 7. Pasisavinant bennežiūnus ir nnk!vdusius naminius gyvūnus. S Pas'savmant r^^in1 ar ^bi 9. Atlvaintinai paimant netinkamai laikomas kultūros vertybes ir kitus daiktus visuomenės poreikiams 10. Įgyjamaja senatimi. Daiktinė teisė 4. l Daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio • dalykai. Nekilnojami ir kilnojami daiktai 4.2. Pakeičiami ir nepakeičiami daiktai 4.3. 2. Pakeičiami - rūšies požymiais apibudinti, neturintys individualių požymių. 3. Nepakeičiami - individualiais požymiais apibūdinti daiktai. Dalieji ir nedalieji daiktai 4.6. Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktai 4.7. Daiktų skirstymas pagal vertę 4.11. Tai įprastinę verte turintys daiktai, ypatingą vertę turintys daiktai ir asmeniniais tikslais naudojami daiktai. įprastinė vertė priklauso nuo naudos, kurią paprastai galima gauti iš daiktų. Ypatingoji vertė - nuo naudos, kurią asmuo gauna pats valdydamas daiktą. Asmeniniais tikslais pagrista vertė priklauso nuo savybių, kurias asmuo priskiria dėl išskirtinių savo ryšių su tuo daiktu, nepaisydamas naudos, kurią paprastai galima gauti iš daikto. Nuosavybės teisė ir valdymas gali būti ginami daiktiniais teisiniais ir prievoliniais teisiniais nuosavybės teisės bei jos valdymo gynimo būdais. Civilinėje teisėje daiktiniais yra laikomi tokie gynimo būdai, kuriais ginamos nuosavybės ar valdymo teisės kaip visuma arba atskiros savininko ar valdytojo teisės. Turto patikėjimo teisė Valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos, organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais). Dėl valdymo ir naudojimosi nekyla abejonių. Abejonių gali kilti tik dėl to, ar jos disponuoja perduotuoju turtu. Kaip matyti iš valstybinių bei savivaldybių įmonių, įstaig:, ir organizacijų veiklos, joms suteiktos teisės priskirtinos prie disponavimo teisių, pvz., gamyb'.nos įmonės turi teisę pasirinkti žaliavų tiekėjus, susitarti dėl kainų, nustatyti produkcijos kain;:-. o svarbiausia gali nurašyti pagrindinius gamybinius fondus dėl jų amortizacijos ir pan. Tokiu tT:J.u jos turi teisę disponuoti turtu, tačiau ši teisė ne absoliuti, o sąlyginė, nes reglamentuojama um tikrais įstatymais, numatančiais jų veiklos tikslus. Juridiniai asmenys CK 2.33 Juridinio asmens sąvoka Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gati savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. 2.34 str. Viešieji ir privalieji asmenys l.Juridiniai asmenys skirstomi į viešuosius ir privačiuosius. 2.45 str. Juridinio asmens dalyvis (akcininkas, narys, dalininkas ir pan.) yra asmuo, kuris turi nuosavybės teise į juridinio asmens turtą, arba asmuo, kuris nors ir neišsaugojo nuosavybės teisiu į juridinio asmens turtą., bet įgyja prievolinių teisių ir (ar) pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu. 2.48 str. Juridinio asmens turtas l.Juridiniai asmenys turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise. 2.Turtas, kurį juridinis asmuo valdo, naudoja ir juo disponuoja patikėjimo teise, priklauso juridinio asmens steigėjui ar dalyviui nuosavybės teise. 250 str. Juridiniai asmenys skirstomi į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės asmenis. Jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys -individuali (personalinė) įmonė ir ūkinė bendrija. 2.63 str. Juridinio asmens įsteigimo momentas 1. Juridinis asmuo laikomas įsteigtu nuo jo įregistravimo juridinių asmenų registre. 2. Gali būti įsteigtas ir teisės aktu. Tokiu atveju - nuo teisės akto įsigaliojimo. Juridinio asmens organai 2.81 str. 1. Juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir remia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. 2. Įstatymų ar steigimo dokumentų nustatytais atvejais juridinis asmuo gali įgyti civilines teises ir pareigas per savo dalyvius. 4. Juridinio asmens valdymo organų nariais gali būti tik fiziniai asmenys, o kitų organų nariais ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Servituto sąvoka Servitutas - tai teisė į svetima nekilnojamą daiktą, pasireiškianti teisės suteikimu naudotis svetimu (tarnaujančiu) daiktu arba to daikto savininko, valdytojo teisiu naudotis daiktu apribojimu. siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančio daikto), tinkama naudojimą. Pasikeitus daiktų nuosavybės (valdymo) teisės subjektui, nustatytasis servitutas išlieka. Uzufrukto sąvoka Uzufruktas - tai apibrėžtam terminui ar asmens gyvenimo trukmei nustatyta uzufruktoriaus teisė naudoti svetima daiktą ir gauti iš jo pajamas. Uzufruktorius - tai asmuo, kuriam suteikiama teisė naudoti daiktą bei gauti iš jo pajamas. Uzufruktorius turi teisę valdytį daiktą bei jį naudoti pagal paskirtį. Daikto naudojimo procese gaunami vaisiai, produkcija ir pajamos priklauso uzufruktoriui, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju uzufrukto turinys gali būti nustatytas ir kitaip. Hipotekos sąvoka .Hipoteka apibūdinama kaip esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą apsaugantis turto įkeitimas, kai įkeisto turto savininkui paliekama nuosavybės teisė. Įkeitimo pagal hipoteką tikslas yra apsaugoti skolinio įsipareigojimo įvykdymą. Vagystė 178 straipsnis. Vagystė 1. Tas, kas pagrobė svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją arba pagrobė automobilį, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė), baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 3. Tas, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 4. Tas, kas pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 5. Už šio straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-1495, 2003-04-10, Žin., 2003, Nr. 38-1733 (2003-04-24) Nr. IX-2314, 2004-07-05, Žin., 2004, Nr. 108-4030 (2004-07-13) Vagystės objektas nepakito, tai - visų rūšių ir formų nuosavybė. Dalykas - kilnojamasis turtas, priklausantis tam tikram asmeniui, ar valstybei, savivaldybėms. Jį sudaro materialūs daiktai, turintys vertę. Vagystės dalyku gali būti tik svetimas turtas. Kaltininkas visais atvejais yra svetimas pavogto daikto (turto ) atžvilgiu. Svetimumo sąvoka apibrėžiama remiantis civiline teise. Objektyvia'1 ai pusei būdinsa tai, kad va°ystės veika anima du momentus', svetimo tuno paėmimą ( pirmasis momentas ) ir neatlygintiną turto pasisavinimą ( antrasis momentas ). Abu šie veiksmai įvardijami kaip turto pagrobimas. Svetimo turto paėmimas - tai fizinis veiksmas materialaus objekto atžvilgiu ( paėm rankomis, mechanizmais, perkėlimas į kitą vieta paslėpimas ir kt. ). Tačiau, tai dar nereiški kaltininkas realiai °ali disponuoti naimtu daiktu. Turto pasisavinimas bus tada, kai kaltininkas. ^uteikdama^ savo ąn^.uoa daiktui n?imto turto atžvilgiu 'tvirtina vipšną.tavimn cjąlirnvhp Paminėti momentai yra svarbūs nustatant vagystės baistinumo stadi'ą. nes vauyste? sudėt'.s matenahou. Subjektvvioji nusikaltimo pusė ynatin.CTa tuo kad kaltininkas suvokia 502 turta^ svetin"-?.^ ir nori jį neatlygintinai užvaldyti Kartu jis supranta, kad kaltininkui ar kitam teisėtam va!dvro:- '• bus nadaryta materialinė žala. Tai°i. va°"vstė yra tyčinis nusikaltimas. Vagystės subjektais gali būti pakaltinami asmenys, kuriems iki nusikaltime r-" baudžiamo'O nn.^iženmmn nądarvrn^ vra ^u^'p 14 m.ftu ( BK 1"^ ^tr 2 d ^ ~"%" "* *..---— j ~. -,,^. „..^-.--» ^,.._- •- _. - - - _ J - .- — -J ^ • .-V-.^l. __... '/'\'a_ovstės nirmo". dalis yra nesunkus, a.ntroii — anysunkis, trečiou — sunkus nusikaltimas Turto vertė yra išaiškinta. BK 190 str. Jame anibrėžtos dvi sąvokos. Tai vra turtas, k'.;" s laikomas didelės vertės turtu. ( virš 250 N1GL. ^ ir nedidelės vertė1- turtu — kai vertė nevirsi1?. MGL dydžio sumos. Tokiu būdu, vra nustatyta riba turto vertės baudžiamajame nusižengime Iš to seka, jog nuo tos ribos ( l MGL) prasideda baudžiamoji atsakomybė. Kita vertės riba nustato kvalifikuotą vagystės sudėtį, kuri sudaro didelės vertės turtą. Vagystės antrąją dalį kvalifikuoja įsibrovimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Kaip matome, įsibrovimo objekto rašys iš vienos pusės supaprastėjo - nebeliko skirstymo į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, iš kitos pusės pasipildė sąvokomis - sausykla ar saugoma teritorija. Sauavkla ar sausoma tentori'a Tai galima apibūdinti, kaip tam tikrą įrenginį ar teritoriją, specialiai įrengtą ar skirtą pastoviam ar laikinam saugojimui nuo vagystės, sunaikinimo, sugadinimo, stichiniu j ė su ir t r tam tikrų materialinių vertybių. Tačiau sau°ykla ar sausoma teritorija nėra tapatu su natalna. Sausvkla nri^až'stamos visos rūšys specialių įrenginių, skirtų įvairaus turto laikymui ir sausojimui. Tai būtu: seifai konteineriai, autorefrižeratoriai, šaldymo kameros, saugomi geležinkelio vagonai, platformos ir kt. Saugoma teritorija - tai tam tikra teritorija, specialiai skirta ar pritaikyta nuolatiniam ar laikinam saugojimui materialinių vertybių. Tokiais reikia laikyti: prekyvietes po atviru dangumi, jūrų ir oro uostą, geležinkelio stočių, krovinių pervežimo organizacijų teritorijas, kuriose laikomos prekės bei kitos materialinės vertybės. Taip pat elevatoriai, aptvarai, skirti gyvuliams suvaryti. Kokie požymiai apibūdina saugomą teritoriją ? Pirmiausia, tai fizinėmis, specialiomis elektrinėmis ar elektroninėmis ansau°os nnemonėmis sausoma tentorua o tain nat tentorua. \ kurią patekimas re°u!iuoiamas specialių leidimu sistema. Įsibrovimas į natalna sausyklą ar sausom?L teritoriią^ iš ob'ektvviosios nusės sali nasireikšti įvairiu kliūčių įveikimu fizinėmis, mechaninėmis ar elektroninėmis nnemonėnv.s. tačiau, oali būrt 'r natp.nkant mra^tinni hr\Hii nvz • užeinant ^u tam tikslu ar tariamu nreteksTi! atve'u, anuaulės rianaud.o'imas daro veiką išoriškai ^anašią į sukčiavimą. A.tnbo'?.nt sukč!avi:r:'.i nuo vagystės, minėtu atve'u reikia išsiaiškinti, ar ansaulė buvo na.nn.udot?., kad nneiti ^ri? tinto ' įveikti tam tikras kliūtis ) - vagystė, ar apgaulė buvo panaudota įgyjant svetimą turtą -sukčiavimas. Leidimo suklastojimas ar suklastoto leidimo panaudojimas vagystėje turi būti kvalifikuojamas iš sutapties su BK 178 str. 2 d. ir BK 300 str. Olego Fedosiuko komentaras 2002 12 16 179,181,249,250,251,252,283,284,285,294,307, 308, 309,310 str. 179 str. Neteisėtas naudojimasis energija ir ryšių paslaugomis 1. Tas, kas neteisėtai prisijungęs prie energijos tiekimo arba ryšių tinklo ar saugyklos, iškraipydamas skaitiklių rodmenis arba kitais neteisėtais būdais naudojosi elektros ar šilumos energija, dujomis, vandeniu, telekomunikacijomis ar kitais ekonominę vertę turinčiais dalykais ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką ir dėl to kitam asmeniui padarė didelės turtinės žalos, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 3. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką ir dėl to kitam asmeniui padarė nedidelės turtinės žalos, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. 5. Už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 1. Komentuojamo nusikaltimo sudėties atsiradimą baudžiamajame kodekse nulėmė būtinumas išskirti iš vagystės sudėties specifinių rūšių turto, tiekiamo vartotojams per tiekimo linijas (elektros energijos, ryšio, vandens, dujų, telekomunikacijų ir kt.), neteisėtą savinimąsi. Paprastai toks savinimasis pasireiškia kaip neteisėtas neatlygintinis prisijungimas ir naudojimasis minėtomis tiekimo linijomis. Palyginti su anksčiau galiojusio BK atitinkama norma, BK 179 str. praplėtė kriminalizuotų veikų sąrašą ir numatė griežtesnę atsakomybę už jas, todėl grįžtamosios galios neturi. 2. BK 179 str. 1 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų kategorijos, o BK 179 str. 2 dalyje – prie apysunkių nusikaltimų kategorijos. Komentuojamo nusikaltimo objektas – nuosavybės teisė, kuri pažeidžiama neteisėtu neatlygintiniu naudojimusi svetimu turtu, taip pat prievolinė teisė į pinigų sumokėjimą, kai teisėtas tiekiamo turto vartotojas vengia mokėjimų, iškraipydamas skaitiklių rodmenis. 3. Nusikaltimo dalyku laikytinas turtas, kuriuo neteisėtai naudojasi kaltininkas, t.y. elektros ir šilumos energija, dujos, vanduo, signalai, užtikrinantys telefoninį ryšį, televizijos ir radijo laidų transliavimą, internetą, taip kiti ekonominę (piniginę) vertę turintys ir už mokestį per tiekimo linijas vartotojams tiekiami dalykai. 4. Nusikaltimas pasireikia neteisėtu ir neatlygintiniu naudojimusi minėtais dalykais bet kuriuo būdu: a) anonimiškai prisijungiant prie energijos tiekimo linijos, ryšių tinklo, saugyklos; b) iškraipant skaitiklių, skirtų suvartoto turto apskaitai, rodmenis, kai turtas tiekiamas pagal sutartį su vartotoju; c) bet kuriuo kitu neteisėtu būdu, pvz., anonimiškai, ne iš savo kolegų kabineto skambinant į užsienį, tuo užkraunant kitiems asmenims pareigą apmokėti telefono pokalbius. Veikos neteisėtumas pasireiškia tuo, kad kaltininkas naudojasi tiekiamu turtu anonimiškai, nesudaręs sutarties su tiekėju, arba suklastoja skaitiklių rodmenis, tuo pažeisdamas sutarties sąlygas ir atimdamas iš tiekėjo galimybę patikrinti mokėjimų teisingumą, arba negavęs iš teisėto vartotojo leidimo pasinaudoti tiekiamu turtu jo sąskaita. Neatlygintinumas pasireiškia tuo, kad kaltininkas nesumoka tiekėjui arba teisėtam vartotojui už suvartotą turtą, taip pat neatsilygina kitu būdu. 5. Būtini objektyvieji nusikaltimo požymiai taip pat yra: turtinė žala kitam asmeniui ir priežastinis ryšis tarp neteisėto naudojimosi tiekiamu turtu ir kilusios žalos. Turtinės žalos turinį sudaro: a) tiesioginis turto savininko ar valdytojo (tiekėjo) praradimas (pvz., sumažėjo vandens saugykloje); b) turto savininko ar valdytojo (tiekėjo) negautos pajamos; c) teisėto turto vartotojo piniginės prievolės atsiradimas arba padidėjimas, kai kaltininkas naudojosi tiekiamu turtu jo sąskaita. Padarytos žalos dydis apskaičiuojamas remiantis vartotojams nustatytais tarifais (pvz., 1 m3 vandens arba dujų kaina, naudojimosi kabeline televizija mėnesinio mokesčio dydis, telefoninių pokalbių minutės/sekundės tarifas ir t.t.) ir, atsižvelgiant į faktiškai suvartoto turto kiekybinę išraišką ar naudojimosi juo laiką. Turtinės žalos būtinuoju elementu laikytina ir tai, kad dėl kaltininko veiksmų nukentėjusysis praranda realias galimybes atstatyti pažeistą teisę vien tik civilinėmis teisinėmis priemonėmis (pvz., kaltininkas neteisėtai naudojosi tiekimo linija anonimiškai, todėl prireikia kreiptis į policiją, kad nustatyti jo asmenybę, arba dėl skaitiklių rodmenų iškraipymo tampa neįmanoma nustatyti, kiek iš tikrųjų buvo suvartota turto). Turto tiekėjui padaryta žala dėl jam priklausančių įrenginių ar prietaisų sunaikinimo ar sugadinimo neįeina į žalos turinį. Tokie veiksmai kvalifikuotini kaip svetimo turto sunaikinimas ar sugadinimas pagal BK 187 str. 6. Priežastinis ryšis nagrinėjamame nusikaltime pasireiškia tuo, kad būtent neteisėtas ir neatlygintinis naudojimasis tiekiamu turtu nulėmė kito asmens praradimus, pajamų negavimą, prievolių atsiradimą arba padidėjimą. Kartu priežastinis ryšis pasireiškia ir tuo, kad kaltininkas savo veiksmais panaikina arba apsunkina nukentėjusiojo galimybes prisiteisti iš jo žalos atlyginimą civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Tais atvejais, kai asmuo neteisėtai pasinaudojo tiekiamu turtu, nebandydamas likti nežinomas kreditoriui ir neatimdamas iš jo galimybės pateikti civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, veika traktuotina kaip civilinis deliktas, o ne nusikaltimas. Nelaikoma nusikaltimu ir tokia veika, kai asmuo naudojosi tiekiamu turtu teisėto vartotojo sąskaita jam leidus, bet vėliau nevykdo savo pažado atsilyginti. 7. Nusikaltimas yra baigtas nuo turtinės žalos padarymo kitam asmeniui momento. Nustačius neteisėto prisijungimo prie tiekimo linijos arba skaitiklių rodmenų klastojimo faktui, laikytina, kad turtinė žala padaryta nuo momento, kai kaltininkas tokiu būdu pradėjo naudotis tiekiamu turtu. 8. Nusikaltimas galimas tik tiesioginės tyčios forma. Kaltininkas supranta, kad neteisėtais būdais naudojasi elektros ar šilumos energija, dujomis, vandeniu, telekomunikacijomis ar kitais ekonominę vertę turinčiais dalykais, numato, kad dėl to bus padaryta turtinė žala kitam asmeniui, ir šių padarinių nori. 9. Nusikaltimo subjektais gali būti tiek fiziniai asmenys, turintys16 metų, tiek ir juridiniai asmenys. Už 179 str. 1 d. numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 10. BK 179 str. 2 d. numatytas kvalifikuojantis požymis, t.y. didelės turtinės žalos padarymas, yra tais atvejais, kai apskaičiuotos žalos vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Esant didelės turtinės žalos požymiui, kaltininkas atsako net ir nesant nukentėjusio asmens skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo. 11. BK 179 str. 3 d. numatyta baudžiamojo nusižengimo sudėtis, kai padarytos žalos vertė neviršija 1 MGL dydžio sumą. Už BK 179 str. 3 d. numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 12. Nagrinėjamas nusikaltimas arba baudžiamasis nusižengimas, kai jis padaromas teisėto vartotojo, iškraipant skaitiklių, skirtų suvartoto turto apskaitai, rodmenis, savo požymiais konkuruoja su sukčiavimu (BK 182 str.) ir turtinės žalos padarymu apgaule (BK 186 str.). Esant šių normų konkurencijai, taikytinas BK 179 str. 180 straipsnis. Plėšimas 1. Tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 2. Tas, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 3. Tas, kas apiplėšė panaudojęs šaunamąjį ginklą ar sprogmenį arba apiplėšęs pagrobė didelės vertės turtą, arba apiplėšė dalyvaudamas organizuotoje grupėje, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų. Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-1706, 2003-07-04, Žin., 2003, Nr. 74-3423 (2003-07-25) 1. Tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas ji tuoj pat panaudoti arba kitaip atimdamas salimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą - baudžiamas areštu ar laicvėc atėmimu iki šešerių metu. 2. Tas kas aninlėšė 'sibrov^s' nataln? arba nanaudoips nešaunama" sinki?. nei!1 ar kita snecialiai žmoGiu sužaloti Titaikvts daikt3 — baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 3. ^ Tas k'as aninlpįp nananHniP — - - • - " str. V fizinio skausmo sukėlimą ir nežvmu sveikatos sutrikdymą ( BK 140 str. \ tačiau sun'~".'> svpik'atnš 5utr'kdvnias ( RK i^> ".' \ t'ir' hnti kvalifik'i^'ama^ 1^ !; '-'i 180 ^tr Tn,v ^-,i ~ »••-.-- — — ..--.-..-^---..^ ^ -k .-. _.-. j ..... .,_.._ ............ _J. ..-.._ ._ _.....£„..__ __. ... _.... fizinio smurto s?voka nlėšime \~?. olatesnė nei minėtu nusikaltimu sudėtvs, ^vz.: fiziniu sni'.;""'.! bus ir nukentėi'i^ioio salvo^ n3.r:?.rdinimas i vandeni. Vis?.is atve'ais reiki?, atsižvelgti, ?.r '.?.'.? vpik'šmais bn\/n k'pliamaš na\/ninš ;\ppik'atat Tsain ir smr\ mptn tam ir k'valiftk'nmanf \;pik'as; na.---l .1 v, .. . _ ..i-i r_. __,__-.-! -^...f. .. i , - — r -• -••'- -j ' r ••--•• naująjį BK, gali iškilti sunkumti, atribojant vagystę nuo plėšimo. Nors naujajame kodekse svetimo turto pagrobimas nėra išskiriamas į slaptą ir atvirą būdą, tačiau, be abejonės, vagystes atveju turtas gali būti pagrobiamas ir atvirai. Atriboti šias veikas reikia pagal tai, jog fizinis smurtas ( atvirto turto pagrobimo atveju ), pvz.: ištraukiant iš rankų piniginę ar išplėšiant rankinę. neturi būti nukreiptas į asmens sveikatą, nesukelti kūno sužalojimo ar fizinio skausmo. Antrojoje, dalyje plėšimo sąvoka varto'ama tariniu ( tas, kas anglėse ) kvalifikuojantys ^ožymiar. įsibrovimas \ natajna^ atskirai neišskiriant svvenamosios ar neyvvenamosios n?.ta!nos. ls!brnvima$ i patalna, kam minėta komentuo'?.nt ši? sąvoka vauv>;Tr--npė i kaltininką ar naudą gavusį kitą asmenį nustojo egzistuoti. 31. Sukčiavimas padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai; (LATS 1998 12 22 : Nutarimo Nr. 8-12p.). 32. Tyčios turinį esant sukčiavimui sudaro kaltininko suvokimas, jog apgaule suklaid; r. •-.;.- nukentėjusįjį, jis neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitu naudai įgijo svetima turtą ar turtinę tc:-j. išvengė turtinės prievolės arba ja panaikino, numatė, kad dėl save ar kitą asmenį neteisė:.;; praturtinančios veikos, nukentėjusiajam atsiras turtinė žala ir norėjo tokių padarinių. 33. Sukčiavimo subjektu gali būti fizinis asrnuo, sulaukęs 16 metu. 34. Pagrindinėje ir kvalifikuotoje sukčiavimo sudėtyse (BK 182 str. l d. ir 2 d.j subjCr.M taip pat yra juridinis asmuo. 35. Juridinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už sukčiavimą pagrind.:i numatyti BK 20 str. 36. Už paprastą ir privilegijuotą sukčiavimą (BK 182 str. l ir 3 d.) asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo'skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Minėti dokumentai ar prašymai turi būti paduodami įgaliotoms baudžiamąjį persekiojimą vykd>ti valstybės institucijoms. 37. Jeigu kaltininkas pats suklastojo dokumentą ir jį panaudojo sukčiavimui padaryti, tai jo veika kvalifikuojama kaip sutaptis - pagal BK 182 str. ir 300 str.. Jeigu kaltininkas pats neklastojo dokumentų, o tik suklastotus ar netikrus dokumentus panaudojo kaip apgaulės priemonę sukčiavime, tai jo veika kvalifikuojama tik pagal BK 182 str. 38. Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiaudamas tarnyba. padaro sukčiavimą, tai jo veika kvalifikuojama kaip sutaptis - pagal BK 228 str. ir 182 str. 39. Jeigu paskolos gavėjas bankui ar kitai kredito įstaigai pateikė tikrovės neatitinkančius faktus arba juos nutylėjo, privalėdamas apie juos pranešti, ir, gaudamas paskolą, jau turėjo tikslą jos negrąžinti, paskolos gavėjo veiksmai kvalifikuotini kaip sukčiavimas (LATS 1998 12 22 Nutarimo Nr. 8-18 p.). 40. Kaltininko veika apgaule gaunant banko ar kitos kredito ištaigos paskolą, nesant paskolos gavimo metu tyčios ja neatlygintinai užvaldyti, o turint tikslą panaudoti ja verslui ar kitam panašiam tikslui, nesudaro sukčiavimo sudėties (LATS 1998 12 22 Nutarimo Nr. 8- 18 p.). 186 straipsnis. Turtinės žalos padarymas apgaule 1. Tas, kas apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes,suteiktas paslaugas ar vengė privalomą įmoku ir dėl to Intam asmeniui padarė didelės turtinės žalos, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dviejų metų. 2. Tas, kas apgaule kitam asmeniui padarė nedidelės turtinės žalos, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda,arba laisvės apribojimu, arba areštu. 3. Už šio straipsnio l dalyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo. 4. Už šio straipsnio l ir 2 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo afreju, kai yru nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 1. Turtinės žalos padarymo apgaule sudėtis 2000 m. BK nuo 1961 m. BK analogiškos sudėties skinasi nusikalstamos veikos požymiais bei tuo, jog 2000 m. BK 186 str. dispozicijv\u atsisakyta požymio "piktnaudžiaujant pasitikėjimu". 2. Pagal pavojingumo laipsni turtinės žalos padarymas apgaule skirstomas į nusikalti:-,:^ (BK 186 str .1 d.) ir baudžiamuosius nusižengimus (BK 186 str .2 d.). Pagrindinė turtinės ži>'."> padarymo apgaule sudėtis įtvirtinta BK 186 str. l d., šios sudėties požymiai kaltininko veikoje c

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!