Barokas (XVIa. pab. – XVIIIa. vid.)

Barokas – tai epocha, turinti ryškų stilių, kuris reiškėsi architektūroje, dailėje, literatūroje ir muzikoje. Šis stilius susiformavo po Visuotinio katalikų bažnyčios – Tridento – susirinkimo, kuris meną įtraukė į savo programą kaip vieną propagandos priemonių. Menas turėjo mokyti, aiškinti ir įtikinti, taip pat atlikti “Vargdienių Biblijos” funkciją. Baroko menas paplito beveik po visą Europą, o ypač platų užmojį įgavo katalikiškuose kraštuose: Prancūzijoje, Ispanijoje, Flandrijoje.
XVII a. Europoje prasidėjo valstybingumo epocha, susiformavo monarchinės valstybės. Geografinės kelionės ir atradimai praplėtė pasaulio supratimą. Nors ir uždrausta, M. Koperniko heliocentrinės pasaulio sistemos teorija vis labiau plito ir buvo pagrįsta Galilėjo Galilėjaus veikale “Dialogas apie dvi svarbiausias pasaulio sistemas”. Galilėjus iškėlė judėjimo reliatyvumo idėją, padėjo dinamikos mokslo pagrindus. Didelę reikšmę šiuo laikotarpiu turėjo gamtos mokslų raida. Matematikų atrastą begalybės principą filosofai metafizikai interpretavo kaip dieviškas idėjas: “...Už visų šių idėjų, su kuriomis turi reikalą mūsų mąstymas, galiausiai slypi tik viena: tai begalybės “idėja”...” Tik Dievas “yra begalinis”, o visa kita – “baigtina”. Sparti gamtos mokslų plėtotė, noras pažinti neaprėpiamą Visatą skatino racionalią filosofinę mintį. Tačiau racionalizmo ribotumą nurodė Blezas Paskalis (1623 – 1662), abejojęs žmogaus proto pajėgumu ir manęs, kad begalinę Visatą bei svarbiausius būties klausimus žmogus gali suvokti ne protu, o jausmu ir tikėjimu. Paskalis iškėlė žmogaus prigimties – kūno ir sielos – prieštaringumo problemą. Gamtos mokslai, tyrinėję žmogaus kūną, jo anatomiją, susidomėjo ir psichika, žmogaus patirties ir išgyvenimų turtingumu. Visos šios idėjos, praplėtusios pasaulio erdves, rado atgarsį ir dailėje. Ramų, harmoningą renesanso stilių pakeičia dinamiškas, jausmingas ir veržlus barokas. Šio laikotarpio žmones apėmė nepastovumo, kintamumo pojūtis, kuris architektūroje ramias ir aiškias formas keitė į banguojančias, išlankstytas, iškilias ir įgaubtas. Tapyboje ėmė dominuoti dideli masteliai, šviesos ir šešėlių kontrastai, sudėtingi rakursai, begalinės erdvės iliuzija.
XVII a. kultūroje ypatingą vietą užėmė teatras. Barokas – tai teatro epocha, kur “visas pasaulis vaidina”, o pasaulis suprastas kaip scena. Todėl...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!