,,Balta drobulė“ – tai psichologinis intelektualinis romanas

BALTA DROBULĖ ,,Balta drobulė“ – tai psichologinis intelektualinis romanas parašytas sąmonės srauto forma, kuri atskleidžia žmogaus suskilusį dvasinį pasaulį. ,,Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausieji žmonės žemėje.“ – Pirmasis aforizmas yra nuoroda į tai, jog laimingiausi pasaulyje yra tie žmonės, kurie nieko iš gyvenimo nebetrokšta, nebesitiki, kurių nebekankina jokie egzistenciniai klausimai kaip ,,Kas yra laimė?“ ,,Koks žmogaus gyvenimo tikslas?“ ,,Kokį gyvenimą galima vadinti prasmingu?“ ,,Ar reikalinga žmogui tėvynė? ir panašiai. Taigi, pasak A. Škėmos, laimingiausi pasaulyje yra idiotai ir menininkai. Menininkai aplinkinių dažnai lyginami su bepročiais, kuriems nerūpi juos supantis materialus pasaulis, kitų žmonių nuomonė, yra nepraktiški, bet visada išsiskiria iš masės, geba išsaugoti savo individualumą ir gali nesuinteresuotai atsiduoti savo malonumui - grožio kūrimui, lygiai taip pat kaip pamišėliai kokiai nors savo idėjai. Romano struktūra Sąmonės srautas – pasakojimo būdas, technika, kuriuo remiantis pasaulis vaizduojamas taip, kaip jį suvokia veikėjas. Koliažo principas – į pagrindinį pasakojimą – keltuvą, įsiterpia prisiminimai ir pasakotojo monologas. Romano aukštai: 1. Pirmas aukštas (b dalys) – realus veiksmas, tikrovė. Vyksta lifto keltuve, kalbama pirmuoju asmeniu. Nepilna para iš A. Garšvos gyvenimo. • Įvadas. Garšva eina į hotelį, ruošiasi keltuvo operatoriaus darbui, prisimena Eleną ir vizitą pas daktarą Igną. • Pabaiga. Elenos ir Garšvos pokalbis keltuve. Penkios minutės po pirmos Garšva palieka viešbutį. Namie. Devinta valanda ryto. Eilėraščio rašymas. Priepuolio pradžia. Elena maudosi vonioje. Garšva dar bando rašyti. Priepuolis stiprėja. Rudo žmogaus keltuve prisiminimas. Atgailos malda. Stanley suicidas. Kelios minutės iki dvilykos. Garšva rojuje. 2. Antras aukštas (a dalys) – prisiminimai, veiksmas atmintyje. 3. Trečias aukštas – Garšvos gyvenimas pasakotojo akimis. Antano Garšvos paveikslas https://docs.google.com/document/d/1ScvUrG3yh7bOUjQVq-UwcpyIlZJov957/edit 1. Romane kuriamas individualizuotas, būdingas vienam asmeniui, ir kartu tipiškas XX a. žmogaus paveikslas. 2. Antanas Garšva – emigrantas, dirbantis viename didžiausių Niujorko viešbučių liftininku. 3. Jis jaučiasi atitrūkęs ne tik nuo gimtojo krašto, tačiau ir praradęs savo tapatybę, kurią panaikina privaloma uniforma (net ir močiutės dovanotą žiedą dengia baltos it chirurgo pirštinės). 4. Savo asmenybę Garšva bando išsaugoti rašydamas, mat tai puikus būdas ką nors palikti po savęs žemėje, nes, pasak jo, gyvenimas pats neturi prasmės, tik kūryba žmogų daro žmogumi. Tai būdas pabėgti nuo banalios kasdienybės, kartu išreiškiant save bei paliekant pėdsaką literatūros istorijoje. Tad Garšva bando kurti, tačiau jam nesiseka, nes jam trūksta gyvenimiškų patirimų, tokių kaip nuoskauda ar kančia, dėl monotoniško ir, atrodo, visą laiką atimančio keltuvininko darbo, kuris tarsi įkalina žmogų gyvuliškame narve ir neleidžia jam atsiskleisti. 5. Keltuvą ir darbą jame jis net lygina su legendiniu Sizifu ir jo akmens ridenimu: “Up” ir “Down”, - sako Garšva. Kūrybai reikia tikro sąlyčio su jausmais ir emocijomis, kurti negalima paviršutiniškai ir netikrai, poetas turi sakyti tiesą, o ją jis gali žinoti, tik ją išgyvenęs. 6. Kūrybą bando derinti su meilės jausmais Elenai. Jis žada nebegerti, susiimti, leisti su ja laiką, o kartais atsiskirti ir rašyti. 7. Serga šizofrenija, gyvena ant išprotėjimo ribos. Ji atsinaujina, sugriauna visas iliuzijas, tad mylimąją jis nusprendžia paleisti. Klausimai 1. Apibūdinkite Antano Garšvos savijautą apsivilkus keltuvininko uniformą. Kodėl Garšva ją vadina ,,operetine“? Jis jaučiasi ir praradęs savo tapatybę, kurią panaikina privaloma uniforma (net ir močiutės dovanotą žiedą dengia baltos pirštinės). Keltuvininko uniforma, kurią personažas apibūdina kaip operetinę, t. y. teatrališką, juokingą, padaro žmogų panašų į kitus, uždengia jo individualybę. Garšva pasijunta milžiniško mechanizmo, nuasmeninančiu jo tapatybę, sraigteliu. Keltuvas metaforiškai reiškia patį žmogaus gyvenimą, kuriame jis jaučiasi įkalintas, nes nesuvokia tokio darbo ir gyvenimo prasmės. Apsivilkęs uniformą žmogus nebeturi teisės būti savimi, taisyklės griežtai riboja jo išvaizdą ir elgesį, kuris turi tiksliai atitikti viešbučio mechanizmo darbą. 2. Atskleiskite skaičiaus ir vardo prasmės skirtumą. Pakomentuokite, ką atspindi Garšvos „žongliravimas“ skaičiais. Švarko atlapų kampuose pritvirtinti skaičiaus 87 ženklai paverčia svečius aptarnaujantį keltuvininką savotišku biorobotu, neturinčiu jokių individualybės žymių. ,,Žongliravimas“ skaičiais simbolizuoja monotoniją ir reikšmės praradimą, žmogus tapatinamas su numeriu praranda savo individualybę. 3. Kokią Garšvos būseną išreiškia tekste paryškintieji sakiniai? Ar Garšva pajėgus nusimesti keltuvininko uniformą ir tęsti Mažvydo pradėtą darbą? ,,Kas uždraudė siurrealizmą lietuvių literatūroje? Gal Mažvydas? Kaukus, Žemėpatis ir Lauksargus pameskiet, imkiet mane ir skaitykiet. Negaliu nusivilkti uniformos. Esu lietuvis kaukas iš Johann Strausso operetės. Imkiet mane ir numarinkiet ir tatai marindami permanykiet.“ Garšva, kaip poetas, dar stipriau jaučia svetimumą ir priešiškumą sumaterialėjusiai Amerikai. Garšva norėtų nusivilkti uniformą, išsivaduoti iš kauko būsenos ir būti tiesiog žmogus, kūrybinė asmenybė, tęsti Mažvydo pradėtą darbą, tačiau jo laisvę negailestingai suvaržo būtinybė užsidirbti pragyvenimui. Kitų galimybių, išskyrus bukinantį keltuvininko darbą, emigrantas Garšva neturi. Panašiai jaučiai ir kitas keltuvininkas Stanley. 4. Interpretuokite citatą: ,,Prasižiojęs liūtas surijo pašvinkusią žuvį.‘‘ Aprašomas Amerikos tuštumas, vartotojiškumas, tapatybės praradimas. Liūtas ir žuvis – viešbučio herbas. A. Garšva suvokia, kad jis nėra reikalingas visuomenėje, kuri vertiną prabangą, blizgučius, pinigus. Vartotojų visuomenėje emigrantas Garšva jaučiasi kaip kaukas, uždarytas į dėžutę galvijams. 5. Romane esama tiesioginių užuominų į Garšvos sąsajas su A. Kamiu absurdo žmogumi. Kuo Garšva panašus į filosofinėje esė „Sizifo mitas“ aprašytąjį absurdo žmogų? Kas bendra Kamiu ir Škėmos kūrinių pasaulėžiūrinėms nuostatoms? Trumpi, pasikartojantys atsakymai savo klientams “taip”, “ne” atspindi lyrinio subjekto asmenybės sąlyginį ribotumą, neleidžia jam atsiskleisti, išsipasakoti, o tai mano manymu, yra didžiausia bausmė meniškos prigimties žmogui. Ketvirtosios pastraipos pradžioje pastebime įgrisusią kasdienybę: “ir Antanas Garšva tęsia ritualą”. Kadangi tai pirmasis paragrafo sakinys, jis ypač ryškiai pabrėžia tą monotonišką kasdienybę ir pristato tolimesnę kūrinio temą. Pasikartojantys žodžiai: “prašau”, “dėkui”, “mygtuką”, “kyla” įrėmina Antaną Garšvą pastovioje erdvėje. Minėti žodžiai tarsi menamojo monologo ištraukos, kurios atspindi veikėjo kančią, parodo, kad vienišumas yra didžiausia Antano nelaimė, vedanti jį tragiškos baigties link. Aukštų skaičiai: “1,2,3,4,5,6,7,8,9,10” – tai matematika, kuri yra supriešinama su kūrybinga lyrinio subjekto asmenybe. Pastarasis sugretinimas tiksliai nutapo svetimą ir nemalonią Antano Garšvos erdvę, tačiau šią aplinką papildo dar vienas menkas aksesuaras – tai uniforma: “Antanas Garšva tiesia ranką balta pirštine”, ji patalpina veikėją į dar siauresnę erdvę negu keltuvo dėžutė, padaro jį nereikšminga ir pilka didelio viešbučio grandimi, kuri amžinai yra neįdomi ir griežtai apibrėžta. Paskutiniame segmente taip pat akcentuojama monotoniška funkcija: “up ir down, up ir down”. Šie žodžiai atspindi svetimą aplinką ne vien dėl to, kad jie kartojasi, bet ir todėl, kad jie pasakyti anglų kalba. Taip išryškinamas Antano Garšvos begalinis vienišumas, nelaisvės jausmas. Dar pabrėžiamas darbo beprasmiškumas, kuris sulyginamas su Sizifo darbu: “Nauji dievai čia perkėlė Sizifą. Šie dievai humaniškesni. Akmuo neteko žemės traukos.” Manyčiau, tokiu būdu autorius norėjo atskleisti Antano Garšvos negatyvų požiūrį į savo darbą. Tačiau skaitytojas pastebi ir šiokią tokią ironiją, nes Antanas Garšva, nepaisant savo kančios, sugeba plačiai šypsotis: “ir jo dantys sublizga”. Šis poelgis atspindi tipišką Amerikos žmonių bendravimo būdą, jie niekada neatskleidžia, ką iš tikrųjų jaučia ar galvoja, nes tai atskleistų jų silpnybes. Būtent dėl šito amerikietiško papročio kenčia Antanas Garšva. Iš to galime daryti išvadą, kad jis pasidavė standartiniam amerikietiško gyvenimo modeliui, tačiau prie jo neįstengė pritapti. Tai ir yra visa romano problematika ir Antano Garšvos tragizmas. Paskutinis paragrafo sakinys: (“Europiečiai skaito knygas”) įrodo, kad Antanas Garšva buvo kitoks – menininkas, turintis individualią asmenybę. 6. Nusakykite, kuo pasižymi būtis – operetė. Atsakymą pagrįskite perfrazuodami citatas. Garšva save, kaip keltuvininką operetinėje uniformoje, lygina su angelais – jie yra linksmai nusiteikę, nebijo prieštarauti Dievui, jam padeda spręsti visatos problemas. Jis yra tarsi Dievo dešinioji ranka. Išaukštindamas savo būties prasmę ją ironizuoja. A. Garšva iš tiesų yra praradęs tapatybę, jaučia beprasmybę egzistencijoje, atskledžiamas paviršutiniškumas, monotonija. 7. Interpretuokite citatą: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!