Balta drobulė kontekstas

Antanas Škėma I. Kontekstas 1. Kūrėjas išeivis, rašytojas egzistencialistas, akcentavęs žmogaus susvetimėjimą, parodęs dvasinę krizę. Tai modernus vakarietiškas rašytojas. Romanas turi autobiografinių bruožų, nes jame atskleidžiama išeivio, išgyvenusio tradicinių vertybių krizes ir neprigijusio svetimoje žemėje, tragedija. 2. Kūrinio žanras ir pobūdis. Tai modernus kūrinys, intelektualinis – psichologinis romanas, parašytas „sąmonės srauto“ forma, jame ryškios aliuzijos į pasaulinę ir lietuvių kultūrą, filosofiją, literatūrą, istoriją, mitologiją, folklorą. 3. Romano kompozicija: a) „ Baltos drobulės“ struktūra Antano Garšvos gyvenimas Niujorke (6 dešimtmetis) „Iš Antano Garšvos užrašų“, iš kurių atsispindi veikėjo praeitis (dabartis) (retrospektyva) b) „ Baltos drobulės tekstas sudarytas iš Įvado, Pabaigos ir 15skyrių. 4. Nagrinėsimos temos: • Garšvos charakterio sklaida: tarnautojas, poetas, išeivis, žmogus; • pasaulis beprasmiškumas; • kūrėjo, kūrybos tema; • namų, vaikystės tema, šeimos įtaka vertybių formavimuisi; • emigranto dalia; • tėvynės svarba, reikšmė žmogui; • romano modernumas, stilistika; • savirealizacijos svarba; • kokioje dvikovoje nuolat grumiasi žmogus; • kaltė. 5. Skaitytojų požiūris. Romanui pasirodžius (1958) skaitytojų reakcija buvo itin pikta ir neatlaidi: kai kurie net atsisakė būti romaną platinusio „Nidos“ knygų klubo nariais. Jie matė tik norą šokiruoti, vulgarumą, piktžodžiavimą prieš Dievą ir paranojiko kliedesius. Praėjus pusei amžiaus nuo parašymo, „Balta drobulė“ yra vienas skaitomiausių lietuvių literatūros kūrinių. Pagrindinio veikėjo išgyvenimai jaudina ir šių dienų žmones, patiriančius panašius dalykus: nesantaiką tėvų šeimoje, nelaimingą meilę, savęs nesuradimo kančią, konfliktą su bukinančia aplinka, absurdo jausmą. Įvadas Sužinome, kur ir ką Garšva dirba, kaip vertina savo darbą, kuriame jaučiasi ne asmenybe, o 87 numeriu, aprengtu „operetine uniforma“. Jis dėvi teatrinį kostiumą primenančią uniformą. Apsivilkęs uniformą žmogus nebeturi teisės būti savimi, praranda individualumą. Antanas Garšva – silpnos sveikatos žmogus, labai vienišas, dėl savo pavojingos ligos turi atsisakyti mylimos moters, bet iš paskutiniųjų kabinasi į gyvenimą: nenori mesti darbo, geria vaistus, žada vėl eiti pas gydytoją. Jis nuolat nešioja ant dešinės rankos mažojo piršto auksinį žiedą, padovanotą motinos, jame išgraviruota data:1864 metai, sukilimo metai. Žiedas – Garšvos tapatybės ženklas, liudijantis jo lietuviškas šaknis, bajorišką kilmę. Žiedas – simbolinė jungtis su praeitimi bei Lietuva. I dalis (dabartis) 1. Supažindinama su Niujorko viešbučiu, tikru urbanistikos stebuklu. Tai lyg miniatiūrinis Amerikos modelis, kuriame daug dirbtinumo, apsimetinėjimo, ryški vartotojiška kultūra, trūksta to, kas svarbiausia, - natūralumo, tikrumo, dvasingumo. Garšva į viską žiūri tarsi iš šalies, yra stebėtojas, viską vertina ironiškai, kritiškai: „ Mėlynieji kapitonai sulaižyti, išpešiotais antakiais

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!