B. Sruoga "Dievų miškas" analizė

„Dievų mišką“ pradėjau skaityti spalio 13 d. Kūrinį perskaičiau maždaug per dvi savaites. Pabaigiau skaityti prieš pat rudenio atostogas (norėjau, kad atostogoms visai neliktų namų darbų ). Kiekvieną dieną perskaitydavau apie 30 puslapių, taigi, apie 5 skyrius. Dažniausiai skaitydavau atsisėdusi ant „sofkutės“ darbo kambaryje.
Nors neniekinu ir kitų žanrų, labiausiai mėgstu užsieniečių parašytas fantastino žanro knygas, tad pasiėmusi į rankas už mane dvidešimčia metų „vyresnę“, apdriskusią bibliotekos knygą su vos įžiūrimu pavadinimu bei autoriaus vardu, nusprendžiau, jog tai tebus dar viena, mano akimis nevykusi, lietuviška knyga. Tėvai bei aplinkiniai ne kartą mane skatino perskaityti bent vieną klasikinės literatūros knygą, nesvarbu - lietuvišką ar užsienietišką. Šimtą ar net daugiau kartų jiems aiškinau, jog tokios knygos - ne man. Kaip ir bet kuris paauglys buvau neperkalbama ir klasikinės literatūros iš tolo vengiau. Ir staiga atėjo lemtinga valanda: lietuvių kalbos mokytoja liepė perskaityti „Dievų mišką“, vieną iš tokių knygų, kurių išvaizda ir turinys mane gąsdino. Nori nenori lietuvių kalbos egzaminą teks išlaikyti, taigi kibau į darbą.
„Dievų miškas“ – unikalus kūrinys, netradiciniai B. Sruogos memuarai, atskleidžiantys laisvo žmogaus gyvenimą nelaisvėje. Tai nepriekaištingai tikslus anų, tragiškų dienų, dokumentas, perteikiantis tipišką lagerio gyvenimą, kai paminamos visos teisės ir moralės normos, kai žmogus tampa tik vaikščiojančiu lavonu.
„Dievų miške“ aprašomi tragiški tarpukario konslagerių įvykiai. Skaitant šią knygą dažnai norisi juoktis, o vėliau supranti, apie kokius žiaurius dalykus rašoma, dažnai tai tave šokiruoja.
Štuthofo koncentracijos lagerio žiaurumai aprašyti labai savitu sarkastišku stiliumi. Visi kraupūs įvykiai yra nupasakojami su humoristine gaidele, todėl atrodo, kad lageryje nieko žiauraus neįvyko. Į visa tai žiūrima beteisio, beveik neturinčio vilties išlikti žmogaus žvilgsniu. Vienintelis ginklas tokioje aplinkoje prieš dvasinę anemiją yra aštrus kandumas. Jį autorius naudoja labai meistriškai – tragiškiausi momentai vaizduojami pro pašaipią šypseną, sadistų kankintojų portretai piešiami ironiškomis spalvomis: „Žmogus – ne mašina gi. Pavargsta“ – apie kalinius mušantį fašistą sako Sruoga. Galbūt šitoks...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!