Autorių lentelė: kūrybos ir meno tema

Menininko likimas / Kūrybos galia J. Kunčinas ,,Tūla“ Abu kūrinio veikėjai yra menininkai. Tūla, dailininkė, nerealizuoja savęs kaip kūrybos žmogus. Pasakotojas - iš universiteto išmestas filologas germanistas, kartais verčia įvairius tekstus, rašo eiles, bet nepublikuoja. Romane cituojami keli jo eilėraščiai. Kaip tik rašymas yra priešinimasis gniuždančiai aplinkai ir pastanga išlikti savimi; jis aktyvina atmintį ir skatina norą apmąstyti nugyventą laiką, padeda įžvelgti skirtingų patirčių ryšius ir prasmę: ,,Kuo smulkiausiai aprašiau susitikimą su Būku, su ponu „Schnauzbart“, aprašiau Vilnelę prieš lietų ir po lietaus, keliais štrichais nutapiau vakarėjantį Bernardinų peizažą; įterpiau net kelis trumpus dialogus su Gerasimu Mucha - juk prisimeni, Tula, tą vargšą durininką, kuris tirtėjo savo poste, bet nesitraukė iš jo nė žingsnio?“ Labai svarbu, kad pasakotojo gyvenime yra mylimoji, įsivaizduojama kaip jo laiškų (ar užrašų) skaitytoja. Iš tiesų net nėra būtina, kad ji atsakytų į laiškus, - rašančiajam pakanka žinoti, jog egzistuoja visiškai jį suprantantis žmogus. Jo užrašai nėra tik pasakojimai apie praeities laiką, tai ir kito pasaulio kūrimas - įsivaizduojamas buvimas drauge su mylimąja, jos garbinimas ir kaltės išpažinimas. A. Škėma ,,Balta drobulė“ Garšvos kaip poeto tapsmas: meniškos prigimties apraiškos vaikystės žaidimuose tinko gabalais (9 a), šešiolikmečio malda vaidilutei ir prakalba milijonams Palangos pajūryje (9 a), devyniolikmečio meilė Jonei ir eilėraštis apie pakaruoklius (5 a), dvidešimt vienerių metų Garšvos poeto gimimas išgyvenus pirmąjį „plaukiančio siaubo” priepuolį Kaune (12 a), meninis atgimimas Bavarijos DP stovykloje (14 a). Garšvai eilėraščio gimimas prilygsta pasaulio kūrimui: poetas iš žodžių miglos atsirenka tinkamus žodžius, kaip Dievas iš chaoso sukūrė visatą. Daugelyje lietuvių sakmių teigiama, kad kadaise tamsybėje lakiojusi dvasia, panaši į karvelį. Tai buvo Dievas Kūrėjas, kuris prasklaidė miglas ir sukūrė pasaulį. Toks mitologinis kosmoso kontekstas leidžia suvokti, kad Garšvos pasaulėvaizdis buvo glaudžiai susijęs su baltų kultūra, lietuvių tautosaka. Vos sulaukęs dvidešimt vienerių metų patyrė pirmą priepuolį. Tik po šio pirmojo priepuolio, išgyvento kaip „plaukiantis siaubas“, Garšva tampa tikru poetu, tik tada jo eilėraštį priima spausdinti griežtasis kritikas. Poetinį Garšvos brendimą nutraukia NKVD persekiojimai per pirmąją sovietų okupaciją. Gyvendamas Kaune, Aukštojoje Panemunėje, jis rašo mitologinį eilėraštį, kuriame nori prikelti žuvusį aisčių rojų. Į jo verandą įsiveržę saugumiečiai, siekia priversti poetą rašyti naująją santvarką šlovinančią poeziją. Poetas atsisako bendradarbiauti su sovietų valdžia, todėl yra kankinamas, už nepaklusnumą sužalojamas smūgiu į galvą. Norėdamas apsaugoti savo eilėraštį, Garšva jį suplėšo ir skutus sumeta į Nemuną. 14a skyriuje veiksmas vyksta Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje. Garšvos ir Vaidilionio skirtumai: • Garšva garbina tik literatūrą, Vaidilionis — moralę, idealizmą, gerąjį Dievą. Garšvai nepatinka perdėtas idealizavimas, naudojimasis kaip priemone išgarsėti. • Būti „moraliu“, anot Garšvos — apsimesti, meluoti, bet Vaidilionio eiles spausdina, skaito, deklamuoja. Ir sako. Aš palaikau viltį gyventi.“ Garšva teigia, kad tai „rasinis lietuvių kilnumas“. • Anot Vaidilionio, Garšvos poezija niekam tikusi, nieks neskaito. • Vaidilionis eiliuoja „klasiškai“, o A.G. pažino stovyklos jaunuolių poeziją: „Jie tiki poezija. Jų eilėraščiuose aš suradau ir meilę savo kraštui.“ • Garšva pasirenka modernaus poeto kelią. Garšva — poetas panašus į Henriką Radauską, jo prototipas. Nori laisvai kurti universalią kūrybą. Nereikia vesti tautą, negalima tarnauti ideologijai. Vaidilionis - Bernardo Brazdžionio prototipas — tai prozininkas, kuris paliko Lietuvą, nors apie ją rašė. Garšvą įkvepia rašyti senutės laidotuvės. Antanas Garšva atstovauja egzistencinei kūrybai, kurios tikslas yra atskleisti žmogaus būties realijas, nors jos ir yra tragiškos. Jo kūrybos šaltinis – egzistencinės realijos. Poezijos rašymas jam yra ne tik kovos su gyvenimo banalumu būdas, bet aistringas, vos ne manija virtęs noras išreikšti save ir ne mažiau stiprus troškimas įveikti mirtį paliekant savo pėdsaką literatūros istorijoje: „Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, todėl ryju tabletes. Viskas vardan mirti”, – sako jis Elenai ir šioje ištarmėje skaitytojas atpažįsta pomirtiniu pasauliu nebetikinčio žmogaus tragišką savijautą. Garšvos supratimu, neišvengiama mirtimi pasibaigsiąs žmogaus gyvenimas pats savaime neturi jokios vertės ir nedaug kuo skiriasi nuo šinšilo vegetacijos. Tiktai kūryba daro žmogų žmogumi (neparašęs knygos Garšva jaučiasi negimęs, nepradėjęs tikrojo žmogiško gyvenimo) ir pratęsia jo egzistenciją kūrinyje, „dvasios amžinybėje”. Garšvai atsidūrus New Yorke jis nustojo kurti, neberanda įkvėpimo. V. Mykolaitis – Putinas ,,Altorių šešėly“ Atlikinėdamas kunigiškas pareigas Vasaris nejaučia pasitenkinimo ir pats klimpsta į monotonišką, beprasmį gyvenimą. Susidūrimas su kasdienine katalikų dvasininkijos veikla, su kitais kunigais Vasario viduje sukelia naujus konfliktus, pasipriešinimą jj žlugdančiai aplinkai. Jau seminarijoje įpratęs slėpti savo dvasinį gyvenimą nuo kitų, ir Kalnynuose jis nenori nieko įsileisti į savo vidų. Dabar dar labiau sustiprėja jo dvilypumas — vienoks jis savyje, kitoks žmonėse. Net ir norėdamas jis nepajėgia tapti gyvenimo džiaugsmų ir rūpesčių išsižadėjusiu dvasininku, o trokšta išsaugoti savo individualybę, dvasinį pasaulį, nevaržyti žmogiškos prigimties. ,,Rašytojas, poetas savo kūrybai pajėgų ir medžiagos semia iš dviejų šaltinių: iš savo asmenybės ir iš aplinkinio pasaulio. Bet reikia, kad asmenybė būtų stipri ir vieninga, o pasaulis, gyvenimas, tikrovė jaučiama tiesiogiai ir gyvai. Vasaris, patekęs į seminariją tuo metu, kada jo talentas vos pradėjo busti, buvo atskirtas nuo gyvenimo ir pasaulio, ir palinko analizuoti vien savo pačio jausmus ir mintis.“ Vasaris negali atrasti įkvėpimo kūrybai savo aplinkoje – bažnyčioje. Savo asmenybėje taip pat negalėjo atrasti varomosios jėgos, kadangi buvo pasišventęs kunigystei. Pasišventimas kunigystei padėjo tašką vasario kūrybingumui, tačiau ištrūkimas iš seminarijos griežtos rutinos teikė šiek tiek laisvės. Gyvenimas monotoniškoje rutinoje trikdė jo poetiškumą, jis negalėjo atrasti stimulo tam. Seminarijos griežtoje rutinoje jis patyrė daug vidinių konfliktų, kas padėjo jam kurti. Protagonistas, veikiamas bažnyčios mokymo, kankinasi negalėdamas rašyti apie save, savo jausmus bei svajones. Savęs kaip talentingo rašytojo suvokimas yra pavojingas klierikui, nes gali paskatinti mesti kunigystę, o šios išsižadėjimas reikštų nepagarbą tėvams. Jaunuolis tarsi ieško pateisinimo sau pačiam. Vidinis konfliktas tarp kunigo ir poeto antrojoje dalyje tik aštrėja ,,Tas atsiskyrimas nuo gyvenimo ir įsivilkimas į dvasiškio rūbą kėlė jame daug vidaus kovų“. Kunigo ir poeto pašaukimas Vasariui – nesuderinami dalykai. Žmogus paprasčiausiai negali atiduoti savęs ir religiniam ir kūrybiniam pasauliui. Visų antra, Liudo Vasario poetinis įkvėpimas ir poetinis savęs išreiškimas vykdomas per susižavėjimą moterimi. Nors kūryba yra nekalta, nelytiška, tačiau tai vis tiek pseudoerotinė kūryba, kuri yra nesuderinama su gero kunigo idealais, vertybėmis, pašaukimu. Nors gamta ir sužadina gilius jausmus Liudo Vasariui, jų neužtenka, tik moterys geba jį taip įkvėpti, kad šis parašytų jo požiūriu gerus, išraiškingus kūrinius. Taip pat kasdienybė, kunigiškas gyvenimas irgi nesukelia tokių gilių jausmų poezijai rašyti. Vasariui lemta būti poetu (?). Ramutis teigia, kad Dievas yra vienintelis grožio šaltinis: ,,Tik Dievo grožis nesužavi tų, kurie jau yra susižavėję nuodėmės pseudogrožiu.“ Nors kunigas Ramutis (Stripaitį išvaro iš parapijos ir atkelė Ramutį, kaip pavyzdinio klieriko idealą, jis atliko visas kunigo pareigas pavyzdingai) įrodo, kad kunigui nėra teisinga skaityti pasauliečių knygas, tačiau tai neišsklaido poetinių Vasario svajonių. Kunigiška prigimtis yra labai silpna, palyginus su poetiškąja, tad pastaroji dominuoja. Dieviškoji poezija – taip pat ne Vasariui, ji jo paprasčiausiai neįkvepia. ,,Bet ir be nagrinėjimo jo viso dvasinio gyvenimo patyrimas, visi jo palinkimai sakė jam, kad jo kūrybos kelias eina per žmogaus širdį ir pasaulį, ir kad maldingosios poezijos jam niekados nėra lemta sukurti.“ ,,Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas.“ – Šia formule Vasaris apgaudinėjo save ilgą laiką, laikėsi šito psichologinio sofizmo. Paviršiuj ,,kunigaudamas“ ir ,,poetaudamas“ tik varė sau žūtbūtinę tarpusavio kovą. Rašydamas poeziją įkvėptas šios kovos, jis tik rašė savo žuvimo kroniką, pamargintą kūrybos žiedu. Maironis ,,Poezija“, Taip niekas tavęs nemylės“, ,,Poeta“ Jono Mačiulio – Maironio kūryboje vaizduojamų kūrėjų paveikslai yra individualizmo išraiškos simboliai. Šį politinės ir socialinės filosofijos principą, pabrėžiantį individo laisvę, galybę ir aukštumą, pasiūlė XIX a. politikos filosofas A. Tocqueville’is. Tuo laikotarpiu vyraujanti romantizmo pasaulėžiūra paveikė literatūrą ir iškilo kūrėjo – genijaus mitas. Pavyzdžiui, Maironio eilėraštyje „Poezija“ lyrinis subjektas regi viziją. Joje Mūza suteikia lyriniam herojui galimybę kurti poeziją, melodiją, jausti, bet įspėja, kad jam teks kentėti. Lyrinis subjektas Mūzai pasiduoda ir patiria dvasinį nubudimą. Eilėraštis baigiamas regėjimo išnykimu, po kurio herojus jaučiasi kitoks pasąmonėje. Šis kūrinys liudija vaizduotės stiprumą, dvasinės patirties unikalumą, atskirumą. Kūrėjas yra išskirtinis individualus asmuo, gebantis jausti, skaityti be rašto. Tik jam vienam atidengiamos grožio paslaptys, širdžiai duodami stebuklingi žodžiai. Tik jis gali pažinti nesuvokiamus paprastam mirtingajam dalykus. V. Mačernis Eilėraščiu išreiškiamas tariamas susitikimas su Poezijos Mūza, paslaptinga moteriška esybe, viliojančia savo nežemišku grožiu, vedančia į užburtą šalį. Vaizduojama akimirka, kai iš tiesų žmogus lyg praregi, patiria dvasini nušvitimą, pamato kas yra uždengta pilkos kasdienybės skraistės. Kuriamas romantikams būdingas vaizdas: naktis, marios, žvaigždės, viskas tarsi stebima iš aukštai, yra svajinga. V. Mačernis Kūrybos šaltinis: sonetuose naktis siejama su būties paslapčių ieškojimu, didžiųjų klausimų, egzistencinio nerimo metas, savianalizės refleksijų laikas. Juose svarstomi žmogaus buvimo pasaulyje būdai, alternatyvos, galimybės. Dvidešimt penktas žiemos sonetas: Soneto žmogus – kūrybinga, tačiau nerimąstinga asmenybė, kuriai būdingos būties prasmės paieškos ir noras save realizuoti, įprąsminti savo jausmus. Sonetas kelia žmogaus kančios problematikos klausimus, svarsto, kaip, vis dėlto, žmogui yra sunku pačiam priimti savo jaučiamas emocijas ir jas įprąsminti, užrašyti, suteikti jausmams pavidalą. Pirma strofa atskleidžia, jog lyriniui subjektui kūryba – būdas išreikšti savo jausmus ir juos suprasti: „Aš savo nerimą bandau/ Išreikšti žodžiais ir poezijos vaizdais“. Nešiotis skausmą savyje ir su niekuo jo nespasidalinti – varginanti kančia, tačiau suformuluoti žodžius ir juos išsakyti – taip pat sunku, nes lyrinis subjektas bijo savęs paties ir savo emocijų, galbūt bijo būti nesuprastas, neįvertintas: „Be žodžių man sunku, bet dar sunkiau su jais“. Gyvos būtybės neišvengiamai miršta, tačiau kūryba išlieka amžinai. Suprantame, kad poezija leidžia tarsi sustabdyti laiką ir užfiksuoti jaučiamas emocijas, įamžinti praeitį ir taip suteikti prisiminimams pavidalą: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!