Augustas Burnonvilis (August Bournonville)

Kad nustatytumėm, kas charakterizuoja Bournonvillio choreografinę kalbą, svarbu pabrėžti švelnią sąveiką tarp jo pantomimos ir šokių. Kaip ir Žanas Žoržas Noveras Bournonvillis tikėjo, kad draminiuose baletuose kekviena atskira rolė turi savitą individualumą ir tikslą. Novero doktrinoje apie būtinybę paskirti “skirtingą veiksmą, išraišką ir charakterį” kekvienam baleto trupes nariui taip, kad būtų atskleista išgryninta rolė, kas sėkmingai ir buvo Bournonvillio padaryta.
Bournonvillio tikslas buvo pasiekti visišką pantomimos ir šokio susiliejimą. Jo mimikos menas buvo kaip natūralus tylus vaidinimas, gana skirtingas nuo kitų, gana stilizuotų ženklų kalbos, kuri buvo naudojama jo pirmtako Vincenzo Galeotti darbuose ir vis dar naudojami Marijaus Petipa baletuose bei išliko iki XIX a. pabaigos. Pagrindinė Bournonvillio baletų struktūra – tai besitęsianti kaita tarp mimikos ir švaraus šokio ir tai yra paveldėta iš prancūziško- itališko dramatinių baletų ištakų. Ir šios tradicijos suteikė tokią choreografinę kalbą, kurią galėtumėm apibūdinti kaip rūpestingai apskaičiuotą sąveiką tarp šokio ir pantomimos.
Žiūrint iš jo pusės, Bournonvillis, iš esmės, iškrenta savo šokio scenų skaičiumi ir trumpumu, kurios dažnai ribotos erdvėje dažnai masinės, paprastų schemų scenos. Šis faktas gali būti pateisintas, atsižvelgiant į menkus turėtus šokėjų ir teatro aksesuarų resursus. Savo užrašuose jis dažnai guodėsi nuolatiniu praktiškumo trūkumu statant didesnių scenų piešinius, kur dažnai ribodavo jį įstatant daugiau šokių į baletus. Taigi, nederėtų teigti, kad jo baletuose ryškus aukštesnio lygio šokio scenų ir divertismentų trūkumas buvo sąmoningas jo pasirinkimas. Daug daugiau įrodymų apie jo originalias intencijas(tikslus) kurti naujus savo baletus arba praplėsti jau esančius darbus, įdedant daugiau šokio scenų, galima rasti jo asmeniniuose užrašuose ir muzikiniuose šaltiniuose. Be to keletą kartų kai turėjo pakankamai resursų, Bournonvillis, beveik kaip taisyklė, padidino savo baletų ar operų scenas ir prijungė papildomų šokių ar atnaujino iš repertuaro dingusius divertismentus. Vienas iš atvejų – “Faustas”, atnaujintas 1849m., trys pataisyti Silfidės pastatymai(1849, 1862, 1865m.) bei visiškai perstatytas „Voldemaras“ 1853m. ir kt.
Sekant Bournonvillio artistiniais įsitikinimais,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!