Augalininkystės technologija

 1.Žemės ūkio gamybos ypatumai 1) Žemės ūkio gamybai reikalinga didelė teritorija 2) Ž.ū. gamyba yra sezoninė. Sezoniškumas sąlygoja perkrovimus darbymečio metu, netolygų technikos panaudojimą. 3) Ž.ū. pagaminamas produkcijos kiekis svyruoja, nes gamyba priklauso nuo oro sąlygų. 4) Žemės ūkyje nėra pastovios technologijos, jas reikia nuolat kurti ir tobulinti darbo eigoje. Tam reikalingos agronomijos, inžinerijos, ekonomikos žinios. 2. Žemės ūkio gamybos šakos • Augalininkystė – gamyboje dalyvauja augalai, gaunami įvairūs produktai. ▪ Augalininkystė skirstoma: ▪ Laukininkystė ▪ Pievininkystė ▪ Daržininkystė (lauko ir šiltadaržių) ▪ Sodininkystė ▪ Gėlininkystė • Gyvulininkystė (galvijininkystė, kiaulininkystė ir kt.) • Žemdirbystė – ši šaka rūpinasi žemės dirbimu, derlingumo didinimu. Žemdirbystė integruota į gyvulininkystę, augalininkystę. 3.Pagrindinės žemės reformos klaidos ir būdai joms ištaisyti Klaidos: • pastatai atskirti nuo ariamos žemės • dalijama žeme giminėms, neatsižvelgiant i tradicijas • salygos turtui grobstyti • neišspręsta žemės kaina ir kompensacijos išmokėjimai • neišspręsti kvotų, produkcijos klausimai • žemės ūkio reikalai ir ekonomika daugeliu atveju buvo politizuojami Būdai joms ištaisyti: ▪ Nustatyti minimalias palaikomąsias kainas žemės ūkio produkcijai ▪ Pirmiausia aprūpinti savo rinka, ieškoti eksporto galimybes ▪ Imtis drastiškų veiksmų prieš žemdirbių skolininkus ▪ vystyti kooperacija, stengtis kad vidutinis ūkis būtų 50-80ha ▪ smulkius ūkius specializuoti, vystyti verslininkystę ▪ suformuoti ir konstituciškai įteisinti žemės vidaus rinką (kad žemę galėtų pirkti ir parduoti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kad būtų galima užstatyti bankui) 4.Žemės ūkio mokslinių tyrimų darbo organizavimas Lietuvoje Agronomijos mokslo metodai: 1) laboratorinis – čia atliekamos įvairios ž.ū. produkcijos cheminės analizės. Šis metoda tikslus, tačiau jame nedalyvauja augalas. 2) vegetacinis – nedideliuose induose dirbtinio mikroklimato sąlygomis auginami augalai (daugiausia selekcinėms reikmėms) 3) lizimetrinis – vieno ar dviejų kubinių metrų gelžbetoniniuose induose natūraliame dirvožemyje auginami augalai. Indų apačioje įrengta patalpa, kad būtų galima surinkti prasisunkusias maisto medžiagas, vandens kiekį. 4) lauko bandymo metodas – sudaromos tokios pat bandymo sąlygos, kokiose augalas pripratęs augti. Nedideliuose laukeliuose (20-60 m2) pagal tam tikrą metodiką tiriama įvairių veiksnių įtaka augalų augimui (tręšimas, žemės dirbimas, veislės). Įvairūs ž.ū. mokslų tyrimai Lioetuvoje vykdomi institutuose: 1) gyvulininkystės (Baisogaloje) 2) vaisių ir daržovių 3) inžinerijos 4) melioracijos 5) agrarinės ekonomikos Pats svarbiausias žemdirbystės instiututas su visais savo filialais ir bandymų stotimis yra Dotnuvoje. 5.Šviesos reikšmė augalams. Šviesos sąlygų reguliavimas Šis faktorius gaunamas iš saulės. Šviesa reikalinga augalo fotosintezei. Spindulinė energija skirstoma: ▪ Ultravioletiniai spinduliai ▪ Matomoji šviesa ▪ Infraraudonieji spinduliai Augalams svarbiausia yra matomoji šviesa, kuri dar vadinama fosintetiškai aktyvia radiacija (FAR). 1 ha žemės gauna 8,5 mlrd. kcal FAR per 1 min. Iš jų augalai sunaudoja tik trečdalį matomos spektro dalies. Iš matomo spektro svarbiausi yra oranžiniai, raudonieji, mėlynieji, violetiniai spinduliai, o ne tokie svarbūs yra žalieji. Trūkstant šviesos augalų stiebai ištįsta, išgula, neišsivysto lapai, mažėja derlius. Saulės energija augalai ima per lapus. Jų bendras plotas yra daug didesnis už tą, kurį augalas užima augdamas. Šviesa veikia fotosintezę ir sėklų dygymą. Saulės radiacijos padidinti negalime, nebent šiltnamiuose įrengiant dirbtinius šviesos šaltinius. Laukuose saulės radiacijos išnaudojimas priklauso nuo lapų paviršiaus ploto ir augalo augimo trukmės. Pietiniai šlaitai su 10% nuolydžiu gauna ketvirtadaliu daugiau saulės energijos (SE) negu lygus paviršius. Augalų eilutės, kurios eina šiaurės pietų kryptimi per dieną būna apšviestos ilgiausiai. Auginant reikiamu tankumu, galima reguliuoti augalų lapų paviršių. Taip pat reikia sekti ir reguliuoti faktorius, kurie naikina lapiją (t.y. ligos, kenkėjai). Svarbu, kad nebūtų piktžolių, nes jos taip pat užstoja šviesą. Tam, kad augalas gautų daugiau SE ir tuo pačiu užaugintų didesnį derlių, galima parinkti didesnio vegetacijos periodo augalų veisles. 6.Šiluma – svarbi augalų augimo sąlyga Šiluma reikalinga augalų sėkloms dygti ir augalams augti bei vystytis. Taip pat reikalinga dirvos mikroorganizmams. Augalui augti reikia apie +50C, bet šilumos poreikis priklauso nuo augalo vystymosi tarpsnio.. Metų laikotarpis kada augalas gali augti trunka 185-200 dienų. Intensyvus augalų augimas prasideda, kai yra +100C. Tai aktyvios vegetacijos laikotarpis, kuris trunka 130-150 dienų. Laikotarpis be šalnų trunka 125-135 dienas. Jeigu 80 % šilumamėgio augalo vegetacijosperiodo netelpa į laikotarpį be šalnų, auginti tokį augalą nerekomenduojama Šilumos sąlygų reguliavimas: • lepiems šilumai augalams išnaudoti pietinius šlaitus • šilumamėgiams augalams reikia parinkti sėjos laiką, kuris „prašoktų“ šalnų periodą. • Derlingesnės, tamsesnės dirvos labiau įšyla • Radikalios priemonės: laužų deginimas, lietinimas 7.Vandens reikšmė augalo gyvenime Jame ištirpsta augalams reikalingos medžiagos. Jis padeda išbrinkti augalų sėkloms, apsaugo augalą nuo perkaitimo, dalyvauja fotosintezėje. Augale yra 75-90%, tačiau tik 0.3% augalas sunaudoja, o kitą išgarina. Vandenį augalai gauna iš atmosferos kritulių, vandens, sniego pavidalu. Pagr. Dirvos atsargos Lietuvoje susidaro iš rudens iš kritulių. Daugiausia kritulių iškrenta liepos-rugpjūčio mėnesiais. Lietuvoje kritulių iškrenta pakankamai, tačiau jų pasiskirstymas metuose nėra optimalus. Dauguma augalų gali augti esant kritulių kiekiui apie 400 ml. Kai drėgmė 250 ml, reikia naudoti specialias priemones drėgmei kaupti (kaupti sniego atsargas, vengti žemės vartymo). Kai kritulių iškrenta daugiau nei 250 ml per metus, be laistymo augalų augimas neįmanomas. Krituliai turi įtakos ir derliaus kokybei (grūdų baltymingumui). Reikia tvarkyti drėgmės perteklių ir trūkumą. Perteklių galima mažinti formuojant nuotakų dirvos paviršių, vagojant, melioracijos priemonėmis, agrotechninėmis priemonėmis (palakant purų dirvos paviršių). Trūkumas reguliuojamas laistant, savalaikiu žemės dirbimu, ankstyva sėja. 8.Dirvožemio vandens formos 1) chemiškai sujungtas vanduo – jis yra cheminiuose junginiuose ir augalai jo panaudoti negali. 2) garų vanduo – jo augalai taip pat nepanaudoja. 3) hidroskopinis vanduo – šį vandenį absorbavusi kiekviena mažiausia dirvožemio dalelė. Augalų šaknys jo neįsisavina, šiek tiek panaudoja tik organizmai. 4 leivelinis vanduo – dėl traukos jėgų jis plona plėvele gaubia dirvožemio mechanines daleles. Jį augalai panaudoja sunkiai. 5) kapiliarinis vanduo – jis laikosi kapiliaruose, susiformavusiuose iš dirvožemio dalelių ir migruoja susisiekiančių infų principu. Jo neveikia traukos jėgos, todel jis juda ta linkme, kur drėgmės labiausiai trūksta. Šį vandenį augalai pagrinde ir naudoja. 6) gravitacinis vanduo – augalų panaudojamas tik tol, kol nuteka į gilesnius sluoksnius (po lietaus). 7) gruntinis vanduo – jis susitelkia ant nelaidžių dirvodarinių uolienų.Augalai jį panaudoja jei jis nėra per giliai.Visumoje nėra reikšmingas, o susitelkęs arti dirvos paviršiaus gali net kenkti augalams. Aug. geriausia kai gruntinis vanduo yra giliau kaip 1.5 metro. 9.Oro reikšmė augalams. Oro sąlygų reguliavimas. Deguonis reikalingas augalų kvėpavimui, o CO2 reikalingas tik tas kiekis kuris išgaruoja iš dirvos ir sunaudojamas augalo fotosintezei. Augalų šaknys gali pakęsti iki 1% CO2 koncentracijos. 5% deguonies jau patenkintų augalų poreikius, tačiau deguonies dar reikia dirvos mikroorganizmų veiklai.(O2 naudoja bakterijos). Derlingame dirvožemyje dirvožemio oras mažais skiriasi nuo atmosferos oro, tarp jų nuolat vyksta apykaitos procesai. Oro išteklių tvarkymas. Oro ištekliai dirvoje tvarkomi reguliuojant vandens režimą. Kadangi oro trūkumas pasireiškia ten kur yra vandens perteklius. Aktyvių porų skaičių didiname žemės dirbimu, purenimu. 10.Maisto medžiagų reikšmė augalams. Be O2, C ir H, visas kitas maisto medž.augalas gauna iš dirvos. Visos jos augalams vienodai reikalingos. Tik vienų jie sunaudoja daugiau (N, K, P), kitų mažesnius kiekius (Boras, Zn, Mg ir kt). Augalų mityba priklauso ne tik nuo dirvos turtingumo maisto medžiagomis, bet ir nuo dirvos savybių, gebėjimo sulaikyti tas medžiagas nuo išsiplovimo, kad jos būtų prieinamos augalams. Maisto medžiagas augalai išneša iš dirvos su derliumi, jas naudoja piktžolės, mikroorganizmai. Reikalingas maisto medžiagas augalas gauna iš iš mineralinių trašų, bei irstančios organinės medžiagos. M.m.sąlygų tvarkymas. Reikia tinkamai dirbti žemę, gerinti dirvos savybes, reguliuoti vandens režimą, subalansuotai tręšti mineralinėmis ir organinėmis trašomis. 11.Pagrindiniai žemdirbystės dėsniai. 1)Derlius priklauso nuo to vegetacijos faktoriaus, kuris yra mažiausiame kiekyje (minimumo dėsnis). 2)Triumeno dėsnis. Didinant lygiais kiekiais augalams teigiamą vegetacijos faktorių, kiekvienas tolesnis kiekis vis mažiau didina derlių negu prieš tai duotasis. 3) Mičerliko arba optimumo dėsnis. Derlius priklauso nuo visų vegetacijos faktorių, kurie nėra optimume, ir didėja artėjant jiems prie optimumo. Lg(A-y)=lgA – CX. A-max derlius prie optimalaus vegetacijos faktoriaus kiekio; y-derlius, kurį mes gauname nedidinant iki optimumo vegetacijos faktoriaus; C- koef.kiekvienam veget.faktoriui; X- vegetacijos faktoriaus kiekis, kurį mes papildomai duodame. Šis dėsnis įgalina pradėti naudoti matematinius metodus programuojant (prognuozuojant) derlių. Daugiausia ytakos derliaus prognozavimui turi meteorologinės sąlygos. Tikslesnis derliaus prognozavimas tapo įmanomas tik tuomet, kai buvo galima numatyti meteorologines sąlygas. 4) Sangrąžos dėsnis. Visi augalams biogeniškai svarbūs elementai turi būti gražinami dirvai. 12.Dirvožemio derlingumo sąvoka. Dirvožemio derlingumas susideda iš: 1)Derlingumo elementų- tai augalams būtinos maisto medžiagos, kurias jie ima iš dirvos. 2)Derlingumo sąlygų- tai tokia dirvos būklė, kuri užtikrina augalams geriausią apsirūpinimą derlingumo elementais (švari nuo piktžolių, gerų fizinių savybių.) 13. Dirvodarinės uolienos, klimato, augalijos ir gyvūnijos reikšmė dirvožemio susidarymui. Dirvožemio dirvodarinė uoliena. Ledynai ir jų tirpsmo vanduo suformavo įvairų reljefą ir sudarė skirtingas dirvodarines uolienas, iš kurių susiformavo įvairių tipų dirvožemiai. Klimatas- tai temperatūra, krituliai, vėjas, saulės radiacija, kurie ardė kietąsias uolienas ir sudarė sąlygas mikrobiologiniams procesams, kurie vyksta iki šiol. Dėl to kiekvienoje gamtinėje zonoje susiformavo skirtingi dirvožemiai. Augalija ir gyvunija. Dirvožemio susidarymo biologiniame procese dalyvauja bakterijos, grybai ir kiti mikroorganizmai. Iš visų mikroorganizmų ardančių augalinės ir gyvulinės kilmės liekanas, svarbiausi yra bakterijos. Jos yra anaerobinės aerobinės. Iš dirvožemio mikrofloros ypač svarbūs dumbliai, jie ardo net silikatus. Gyvūnai (sliekai, kurmiai, vabalai), rausdami purena ir maišo žemę. Priklausomai nuo augalijos ir gyvunijos įvairiose gamtinėse zonose susiformavo įvairūs dirvožemiai. ` 14. Perspektyvinės pasėlių struktūros apskaičiavimas. Pagal augalų grupavimo tvarką, išrenkami visi pasėliai, o jų plotai surašomi į lentelę. Čia apskaičiuojamas skirtingas sėjomainines grupes sudarančių augalų bendras plotas ariamosios žemės procentais. Tačiau tuo šiuo atveju ariamąja žeme laikomas tas plotas, kuris lieka atmetus kultūrines ganyklas, suprojektuotas įrangti ariamoje žemėje.P=R/D, P-perspektyv. pasėlio plotas ha, R- reikalingas produkto kiekis pašariniais vienetais, D- derlingumas šimtais pašarinių vnt. 15. Dirvožemio profilis ir jo horizontų žymėjimas. Dirvožemio profilis tai jo vertikalaus pjūvio vaizdas. Iškasus duobę iki 1-1.5m gylio, iki dirvodarinės uolienos, t.y. atidengus dirvosžemio profilį, galime nustatyti dirvožemio storį ir jo horizontus. Horizontais vadiname divož.sluoksnius, susidariusius vykstant dirvodaros procesams. Horizontuose nevienodai susitelkusios puvenos, pasiskirsčiusios įvairios maisto medžiagos, todėl skiriasi jų spalva ir kiti morfologiniai požymiai. Horizontai žymimi didžiosiomis raidėmis ir indeksais, pvz. A0- miško paklotė, A1- puvenigasis, A2- išplautasis, B-įplautasis, C- dirvodarinė uoliena. Ariamojoje dirvoje A0 ir A1 sudaro vieną horizontą ir vadinamas Ar – ariamuoju sluoksniu (horiz.) Dažnai tarp horizontų nėra griežtos ribos. 16. Organinė dirvožemio dalis. Humuso savybės. ODD. Ją sudaro pūvančios augalų liekanos, gyvi ir negyvi mikroorganizmai ir humusas. Humuso savybės. `Humusu vadinamas sudėtingas organinių junginių kompleksas, kuris susidaro irstant organinėms liekanoms. Humuse yra dviejų grupių junginių: 1)nesuirusios organinės medžiagos (baltymai;angliavandeniai; organinės rūgštys).2) Specifinės humusinės medžiagos, kurias sudaro 85-90% humuso. Iš jų svarbiausios humino ir fulvo rūgštys. Humino rūgštys tamsios spalvos, fulvo geltonos. Kadangi derlingame dirvož vyrauja humino rūgštys, todėl toks dirvož tamsios spalvos. Nederlinguose dirvož, kuriuse mažai humuso, vyrauja fulvo rūgštys, toks dirvož yra šviesios spalvos. Humino rūgštys su vienvalenčiais katijonais sudaro tirpstančias druskas, o su dvivalenčiais netirpstančias(Ca, Mg). Dvivalenčiai katijonai saugo juos nuo išsiplovimo. Fulvo rūgštys su svarbiausiais augalų mitybai elementais, sudaro tirpias druskas, dėl ko šios medžiagos išsiplauna į gilesnius sluoksnius, didėja dirvož rūgštingumas. Dirvož humuso kokybę, derlingumą nusako humino ir fulvo rūgščių santykis. Dirva derlingesnė kuo labiau šis santykis artėja prie vieneto (0.8-0.9). Lietuvos dirvož yra 2-4% humuso. Humusas potencialus maisto medžiagų šaltinis augalų mitybai. Jis mažina sunkių dirvų rišlumą, o lengvų didina. Gerina dirvož šilumines savybes, nes tamsi spalva absorbuoja šiluminę saulės energiją. 17. Herbicidų klasifikacija. 1)Pagal cheminę sudėtį (1.Neorganiai;2.Organiai) 2)Pagal veikimo selektyvumą (poveikio apimtį): 2.1 Visuotinio (ištisinio) poveikio –naikina visą augaliją, todėl naudojami ten, kur nera žemės ūkio augalų, pūdymuose, laukuose po derliaus nuėmimo. 2.2Atrankinio (pasirinktinio) poveikio –naikina tik tam tikras augalų grupes.T.p. šie herb. pasirinktinai veikia tik tam tikro išsivystymo tarpsnio augalus, žinoma, išpurškus nustatytą preparato kiekį. Pagal poveikio spektrą jie yra dviejopi :plataus spektro (naikina įvairias piktžolių rūšis), siauro spektro – skirti vienai iš piktžolių naikinti. 3)Pagal veikimo (pažeidimo) būdą. Kontaktiniai – kenkia tik toms augalo dalims ant kurių patenka tiesiogiai, bazagranas, betanalas AM, Progres AM. Sisteminiai- patekę ant lapų, stiebų ar šaknų prasiskverbia į augalo audinius ir kartu su mežiagų apykaitos produktais pasiskirsto po visą augalą ir kenkia augalų fiziologiniams procesams. Pagal patekimą į augalą sisteminiai h skirstomi taip: antžeminiai (į augalo vidų patenka per lapus ir stiebus), dirviniai (į augalą patenka per dygstančių piktžolių šaknis), mišrūs (patenka į augalą per antžeminias dalis ir šaknis). 4)Pagal veikimo trukmę: trumpai veikiantys (suyra per 2-3 mėn ir greičiau, raundapas), vidutinės trukmės (dirvoje gali išsilaikyti iki puses metų ir ilgiau, 2M-4Ch , betanalas), ilgo poveikio (gali išsilaikyti ilgiau nei metus, simazinas). 5)Pagal toksiškumo laipsnį: labai nuodingi (LD50 iki 50mg/kg), nuodingi (LD50 50-200mg/kg), vidutiniškai nuodingi (LD50 200-1000mg/kg), mažai nuodingi (LD50 daugiau kip 1000mg/kg). 18. Dirvožemio reakcija. Dirvož. reakcija priklauso nuo vandenilio jonų ir hidroksino anijonų dirvožemio tirpale. Kad būtų paprasčiau dirvož. reakcija žymima PH. 19. Dirvožemio struktūra. D.struktūra tai įvairaus dydžio ir formos patvarūs trupinėliai, susidarę iš atskirų mechaninių dalelių ir ne taip greit suyrantys vandenyje. Agronominiu požiūriu struktūra skirstoma į mikro ir makro struktūrą. Agregatai, kurių skersmuo nuo 0.25 iki 10mm sudaro makro struktūrą, o 7, tuomet dirva šarmėja. Dauguma augalų gali normaliai augti, kai pH yra 6-6,5, o dirvožemį reikia kalkinti kai pH yra 5,5. Lietuvoje rūgščiausios dirvos yra Žemaitijoje. 54. Sudėtinės trąšos - vienoje molekulėje yra dvi maisto medžiagos. 55. Tręšimo būdai • Pagrindinis – trąšos įterpiamos į dirvą prieš augalų sėją ar sodinimą. Tręšiama visa trąšų norma ar didesne jos dalimi. P ir K trąšas galima išberti rudenį ar pavasarį, o N trąšas galima naudoti tik pavasarį, kadangi azotas per žiemą išsiplauna. • Lokalinis – trąšos beriamos į eilutes, vagas ar juostas tokiu gyliu, kad pakliūtų arčiau sėjamų ar sodinamų augalų. Pakanka mažesnių trąšų normų. Augalai aprūpinami reikalingomis maisto medžiagomis kol dar jų šaknys silpnos; įterpiant reikalingos specialios mašinos ar kombinuotos sėjamosios. • Papildomas – augalai tręšiami vegetacijos metu, dažniausiai azoto trąšomis 1-3 kartus. 56. Žemės dirbimo uždaviniai Žemės dirbimo tikslas – sudaryti ir palaikyti tokią dirvos būklę, kad augalai turėtų pakankamai vandens ir maisto medžiagų, kad jų nestelbtų piktžolės. Žemės dirbimas - mechaninis poveikis dirvai įvariomis mašinomis ir padargais Žemės dirbimo uždaviniai: • Sunaikinti prieš tai augusius augalus arba jų liekanas • Supurenti paviršinį dirvos sluoksnį, kad būtų galima įterpti sėklas • Naikinti piktžoles • Į dirvą įterpti trąšas • Užtikrinti palankias sąlygas mikroorganizmų veiklai • Reguliuoti drėgmę • Saugoti dirvą nuo vandens ir vėjo erozijos 57. Technologiniai procesai, atliekami dirbant žemę 1) Žemės riekės atvertimas 2) Paviršinio sluoksnio supurenimas 3) Dirvos maišymas 4) Paviršiaus lyginimas 5) Dirvos slėgimas 6) Dirvos mikroreljefo sudarymas 58. Dirvos technologinės savybės ir jų reikšmė žemės dirbimo kokybei Savybės: • Dirvos rišlumas – gebėjimas priešintis dirvos dalelių atskyrimui viena nuo kitos (molis); • Plastiškumas – gebėjimas išlaikyti priduotą formą. Dirva yra plastiška, jei tarp rankų galima padaryti rutuliuką. • Lipnumas – gebėjimas lipti prie metalinių paviršių; Visos šios savybės priklauso nuo dirvos drėgmės. Rišlumas mažėja, didėjant drėgmei; plastiškumas ir lipnumas didejant drėgmei irgi iš pradžių didėja, bet paskui pradeda mažėti. Dirbdami dirvą, siekime, kad ji subyrėtų į trupinėlius. Kuo sunkesnės granuliometrinės sudėties dirva, tuo mažesnis drėgmės intervalas, kuriame žemė geriausiai dirbasi ( molio, kai drėgmė yra 50 – 60 %, priemolio 40 – 70 %, smėlio dirvas galima dirbti ir šlapias ir sausas). Dirvos būklė, kai dirva geriausiai dirbasi, vadinama dirvos fizine branda. 59. Žemės dirbimo darbai. Arimo būdai 1)ARIMAS Arimo būdai: • varsninis; • lysvinis; • lygusis; • figūrinis Arimas pagal gylį : • Skutimas (12-13 cm gylumo arimas); • Seklus arimas ( 14-19 cm); • Normalus arimas ( 20-25 cm) (daigiausia naudojamas); • Gilus arimas ( 26-30 cm); • Labai gilus arimas (31-50 cm); • Plantažinis arimas ( virš 50 cm) 2)SKUTINIMAS – ražienų ar kitų augalų liekanų pakirtimas ir įterpimas; 3)KULTIVAVIMAS – turi tikslą supurenti dirvą, sunaikinti piktžoles bei įterpti mineralines ir organines trąšas. 4)AKĖJIMAS – darbas, kurio metu supurenamas, sumaišomas ir išlyginamas dirvos paviršius; akėčios įterpia sėklas. 5)VALKIAVIMAS – skiriamas dirvos išlyginimui. Valkis - metalinis balkis, traukiamas dirvos paviršiumi. 6)VOLAVIMAS – voluojant dirvos paviršinis sluoksnis suslegiamas, sutrupinami grumstai, sulažoma pluta, išlyginamas dirvos mikroreljefas. 7)FREZAVIMAS – tai volas, ant kurio įtaisyti peiliai, kurie mechaniniu būdu sukdamiesi pjausto, trupina žemę. (šiuo būdu atliekama daug funkcijų, tačiau tai brangi priemonė, nes reikalauja daug energijos sąnaudų). 60. Žieminių kviečių reikšmė, savybės, veislės Tai duoninis augalas. Iš jų miltų gaminama aukščiausios rūšies kvietinė duona, konditerijos gaminiai. Apie 70 % gyventojų valgo kvietinę duoną. Kviečiai – svarbus tarptautinis prekybos objektas. Svarbiausi kviečių tiekėjai: JAV, Kanada, Argentina, Australija. Kviečiai būna 22 rūšių, svarbiausios iš jų yra minkštieji ir kietieji kviečiai. 94 % pasaulyje auginamų kviečių yra minkštieji. Kietieji kviečiai yra daugiau šiltesnio ir sausesnio klimato augalai, tačiau jie vertinami labiau. Kviečiai yra reiklūs auginimo sąlygoms. Jiems reikia geresnių dirvų nei rugiams, reikalauja daugiau šilumos ir drėgmės. Geriausiai kviečiams tinka nerūgščios priemolio dirvos, netinka durpynai ir smėlio žemės; jei dirva per drėgna kviečiai blogiau žiemoja. Jei dirva per drėgna, kviečiai pakelia 12-14o C šaltį, o normalaus drėgnumo dirvoje jiems nepavojingi 20-25 o C šalčiai. Žieminiai kviečiai išnyksta nuo per didelės drėgmės. Dideli šalčiai kviečiams pavojingi tik besniegę žiemą. Veislės: • Širvinta 1 • Zintas • Lars • Pegassas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!