Referatai

Atomo ir medžiagų sandara

9.4   (3 atsiliepimai)
Atomo ir medžiagų sandara 1 puslapis
Atomo ir medžiagų sandara 2 puslapis
Atomo ir medžiagų sandara 3 puslapis
Atomo ir medžiagų sandara 4 puslapis
Atomo ir medžiagų sandara 5 puslapis
Atomo ir medžiagų sandara 6 puslapis
Atomo ir medžiagų sandara 7 puslapis
Atomo ir medžiagų sandara 8 puslapis
Atomo ir medžiagų sandara 9 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

Atomo sandara Atomas – tai sudėtinga dalelė. Chemija nagrinėja atomo sandarą tiek, kiek reikia aiškinant elementų chemines savybes , atomų ryšius medžiagų molekulėsė ir naujų elementų susidarimą,vykstant branduolinėm reakcijoms.Tam pakanka elementarių dalelių:elektronų,protonų,neutronų,pozitronų,α,β ir γ dalelių (α dalelės elementariomis nevadinamos).Elektronai yra išsidėstę aplink atomo branduolį. Nuo jų išsidėstymo priklauso elementų cheminės savybės, o nuo jų – atomų jungties pobūdis molekulėse.Atomo branduolį sudaro protonai ir neutronai. Abi dalelės kartu vadinamos nuklonais. Dalelės yra elektringos (teigiamos ir neigiamos) ir neelektringos (neutralios). Elektronai buvo atrasti, ištyrus katodinius spindulius. Katodiniai spinduliai atsiranda, leidžiant aukštos įtampos elektros srovę pro praretintas dujas stikliniame vamzdyje. Jie sklinda iš katodo tiesiai šviesiu ruožu ir pro stiklą nepraeina.Elektriniame lauke katodiniai spinduliai pakrypsta į teigiamąjį polių.Tai rodo, kad šie spinduliai yra neigaimų dalelių srautas;šios neigiamos dalelės buvo pavadintos elektronais.Elektrono krūvis, 1,602*10-19 C, yra mažiausias, koks gali būti elektros krūvis, ir yra vadinamas elementariuoju krūviu. Radioaktyviųjų elementų skleidžiamos dalelės. α spinduliai. Tai teigiamai elektringų dalelių, helio branduolių, srautas. Jos turi didelę jonizuojančią galią:iš atomų išmuša dalį elektronų, ir atomai tampa jonais.Paveiktos α dalelėmis, medžiagos pasidaro aktyvios,jos greičiau reaguoja. α dalelės nėra labai skvarbios. β spinduliai - tai neigaimų dalelių,elektronų,srautas. β dalelės taip pat jonizuoja medžiagų atomus ir molekules, bet daug silpniau,negu α dalelės. γ spinduliai – tai neutralių dalelių srautas.Jų rimties masė lygi nuliui, o greitis labai didelis – artimas šviesos greičiui.Spinduliuojamoji energija išmetama porcijomis,vadinamomis energijos kvantais arba fotonais.Fotono energija apskaičiuojama iš šios lygties: E=h*v Čia h – Planko konstanta, 6*626*10-34 J*s0 v – dažnumas. Protonai.Tai teigiamai elektringi spindsuliai.Tai mažiausią masę turinčios teigiamai elektringos dalelės,vandenilio jonai,H+.Masė lygi 1, o krūvis +1. Neutronai. Tai neelektrigos dalelės,masė artima protono masei.Laisvi neutronai nepatvarūs-skyla į protonus ir elektronus.Atomų branduoliuose esantys neutronai patvarūs. Pozitronai. Tai teigaimai elektrigos dalelės.Jo teigiamas elektros krūvis yra tokio pat dydžio,kaip elektrono neigaimas,o masės vienodos.Taigi pozitronas yra elektroo antidetalė.Pozitronui susidūrus su elektronu,susidaro du energijos kvantai. Branduolinės reakcijos. Reakcijos, kurių metu vienų elementų atomų branduoliai virsta kitų elamentų branduoliais,vadinamos branduolinėmis.Vienos branduolinės reakcijos vyksta savaime, kitos – dirbtinai.Išspinduliuodamas α dalelę radioaktyvus elemento atomas virsta nauu elementu,kurio masė mažesnė keturiais vienetais, o krūvis – dviem vienetais. Radioaktyviajam elementui išspinduliavus β dalelę, atsiradusio elemento branduolio masė lieka ta pati, o krūvis padidėja vienetu,nes elektronas atskyla iš neutrono,o šis virsta protonu. Radioaktyvaus elemento patvarumas nusakomas jo puskiekio skilimo periodu T,t.y. laiku, per kurį suskyla pusė jo paimto kiekio. Trumpiausias puskiekio skilimo periodas yra torio izotopo ThC’ (3*10-7 s),ilgiausias – torio izotopo ThT (6*1014 metų).Pagal puskiekio skilimo periodą galma apskaičiuoti mineralų amžių.Dirbtinai branduolinės reakcijos sukeliamos bombarduojant elemento patvarius atomus greitai lekiančiomis dalelėmis (α dalelėmis, protonais, neutronais, γ spinduliais). Elektroninio apvalko sandara. Boro postulatai: Pirmasis postulatas.Elektronai aplink branduolį skrieja ne bet kokiomis orbitomis, o tik tokiomis, kurių spinduliai proporcingi sveikų skaičių (kvantinių skaičių) n kvadratams.Šios orbitos vadinamos pastoviomis. Antrasis postulatas. Skriedamas pastovia orbita, elektronas energijos neišnaudoja. Trečiasis postulatas. Elektronas, peršokdamas iš pastovios orbitos į bet kurią kitą, absorbuoja energijos kvantą, o grįždamas atgal,išspinduliuoja energijos kvantą. Elementai skirstomi grupėmis, atsižvelgiant į valentinių elektronų skaičių.Valentiniai elektronai – tai silpniausiai su branduoliu susiję elektronai.Jų būna ne tik išoriniame, bet ir priešišoriniame sluoksnyje.s ir p elementų valentiniai elektronai yra išoriniame sluoksnyje s ir p orbitalėse.d elementų valentiniai elektronai yra išorinio sluoksnio s ir priešišorinio sluoksnio d orbitalėse, nes jų energijos yra labai panašios.f elementų elektronai užpildo f orbitales.Šios orbitalės būna giliai, todėl jų elektronai negali būti valentiniais.Tačiau f orbitalių energija panaši į priešišorinio sluoksnio d orbitalių energiją,ir,suteikus net labai nedaug energijos,vienas elektronas iš f orbitalės peršoka į d orbitalę.Todėl f elementų valentiniai elektronai yra išorinio sluoksnio s ir priešišorinio sluoksnio d orbitalėse. Kvantiniai skaičiai. Pagrindinis kvantinis skaičius n rodo dydį orbitalės, kuriojec esantis elektronas turi tam tikrą energiją,trumpiau tariant,nusako orbitalės energijos lygį.Kuo didesnė pagrindinio kvantinio skaičiaus reikšmė,tuo didesnė ir orbitalės energija. Orbitalinis kvantinis skaičius l parodo orbitalės formą ir į kiek polygių suskirstytas vienos ar kitos orbitalės energijos lygis.Orbitalinio kvantinio skaičiaus eikšmės yra visi sveiki skaičiai,pradedant 0 ir baigiant n-1. Magnetinis kvantinis skaičius ml rodo orbitalės kryptingumą atomo erdvėje. Sukinio kvantinis skaičius ms. Pagal Boro teoriją – elektronas, skriedamas orbita, sukasi aplink savo ašį ir įgyja savąjį, arba sukinio, magnetinį momentą, kurį apibūdina sukinio kvantinis skaičius.Elektronas apie savo ašį gali suktis dviem priešingomis kryptimis, todėl sukinio kvantinio skaičiaus reikšmės yra dvi ir žymimos +1/2 ir –1/2.Elektronas gali turėyi tik vieną kurią nors šio kvantinio skaičiaus reikšmę. Cheminės jungties tipai Valentinių jungčių ir molekulinių orbitalių teorijos Veikiant traukos jėgoms, tarp atomų, jonų ir mlekulių susidaro cheminės jungtys, kurios turi įtakos medžiagų cheminėms ir fizikinėms savybėms.Cheminės jungtys yra įvairaus pobūdžioVienų elementų atomai jungiasi jonine jungtimi, kitų – kovalentine arba metaline.Kia kurie atomai jungiasi, jonai ir molekulės jungiasi koordinacinejungtimi, vandeniline jungtimi.Cheminę jungtį sudaro valentiniai atomų elektronai, taigi – tai elektrinio pobūdžio jungtis. Joninė jungtis.Tai viena paprasčiausių cheminių jungčių.Šia jungtimi jungiasi tokie elementai, kurių vienas yra linkęs elektronus atiduoti, kitas – juos prisijungti, pvz. natris ir chloras: Na-e→Na+ Cl+e→Cl- Elemento savybė atiduoti elektronus apibūdinama jonizacijos energija I. Tai energijos kiekis, kurį reikia panaudoti, norint atskirti iš atomo vieną elektroną.Elemento polinkis pritraukti ir atiduoti elektronus, susidarant cheminei jungčiai, apibūdinamas jo elektroneigiamumu, EN.Jis lygus elemento jonizacijos energijos, I , ir giminingumo elektronui, A, sumos pusei: EN=I+A 2 Kovalentinė jungtis.Ja besijung0iantys atomai,kaip ir visi susidarantys jonai, įgyja arčiausių inertinių dujų elektronų apvalkalą;be to,elektronai nepereina iš vieno atomo į kitą, o sudaro bendras elektronų poras. Koordinacinė jungtis.Daugelis cheminių junginių yra kompleksiniai, pvz.: K4[Fe(CN)6] – kalio heksacianoferatas (II) Na3[Al(OH)6] – natrio heksahidroksoaliuminatas Fe(CO)5 – geležies penktakarbonilas Kompleksiniai jonai dažnai nėra visai patvarūs ir vandenyje silpnai disocijuoja į paprastus.Šis procesas yra grįžtamasis.Kompleksų cheminė jungtis aiškinama kvantine mechanika pagrįstomis teorijomis: valentinių jungčių, kristalinio lauko ir molekulinių orbitalių. Metalinė jungtis.Metalai yra kristalinės medžiagos.Pirmoji teorijam, aiškinanti metalinę jungtį ,- tai elektroninių dujų teorija.Pagal ją – metalų kristalai sudaryti iš taisyklingai išsidėsčiusių metalų jonų,tarp kurių, lyg dujos, įvairiomis kryptimis greitai teka laisvi valentiniai elktronai, nepriklausantys jokiam atomui ir tuo būdu susiejantys metalų jonus.Kiekvieno metalo atomo valentinių elektronų orbitalės susineria su gretimų atomų tokiomis pat orbitalėmis ir sudaro daugiacentres molekulines orbitales. Vandenilinė jungtis.Ji atsiranda tarp junginių molekulių, sudarytų iš vandenilio ir didelį elektoneigiamumą turinčių elementų – fluoro, deguonies, azoto.Molekulių jungimasis vandeniline jungtimi vadinamas asociacija.Vadenilinė jungtis – tai elektrostatinė trauka tarp vienos molekulės vandenilio atomo ir kitos molekulės fluoro, deguonies arba azoto atomų laisvosios elektronų poros.Vandenilinės jungtys dažnai atsiranda tarp organinių junginių molekulių,ypač stambiamolekulinių junginių.Jos yra silpnos ir tokiomis jungtimis sujungtos medžiagos šildomos skyla. Orbitalių hibridizacija.Orbitalės yra skirtingų tipų (s orbitalės, p orbitalės). Jų energija mažai tesiskiria.Orbitalių forma supanašėja – jos hibridizuojasi.Hibridinės orbitalės, sudarydamos jungtis tarpusavyje ar su kitomis orbitalėmis, susineria labiau, negu kitos orbitalės, todėl hibridinių orbitalių jungtys stipresnės. sp hibridizacija-vyksta tada, kia molekulės centrinis elementas turi vieną porą valentinių elektronų; sp2 – kai centrinio elemento valentinių elektronų pora yra s orbitalėje ir vienas pavienis elektronas- p orbitalėje; sp3 – dažniausiai pasitaiko sočiųjų angkiavandenilių molekulėse, kurių centrinis atomas yra anglis. Valentinių jungčių teorija.Ji teigia, kad du atomus sieja viena ar kelios elektronų poros, esančios tarp atomų brandolių.Elektronų orbitalių sąnara priklauso nuo orbitalių formos,sąnaros pobūdžio ir dydžio. Kuo daugiau orbitalės susineria,tuo daugiau išsiskiria energijos ir tuo stipresnė susidaro kovalentinė jungtis. Molekulinių orbitalių teorija.Pagal ją – visi molekulės elektronai yra molekulinėse orbitalėse.Paulio principas: kiekvienoje molekulinėje orbitalėje daugiausiai gali tilpti du elektronai.Molekulinė orbitalė, kurios banginė funkcija ψ gaunama, sudedant atominių orbitalių bangines funkcijas, orbitalėms susineriant, yra jungiančioji molekulinė orbitalė.Jei molekulinės orbitalės banginė funkcija ψ gaunama, atimant atominių orbitalių bangines funkcijas, tai susidaro ardančioji molekulinė orbitalė.Molekulinė orbitalė tuo patvaresnė, kuo mažesnė jos energija. Medžiagų sandara Medžiagos gali būti trijų agregatinių būvių: kietos, skystos, ir dujinės. Dar yra ir ketvirtasis ,plazminis, medžiagos būvis.Medžiagos agregatinis būvis priklauso nuo dalelių (molekulių, atomų, jonų ) savybių, atstumo tarp jų ir traukos jėgų.Atstumas ir traukos jėgos priklauso nuo temperatūros ir slėgio. Dujinis medžiagų būvis.Dujinės medžiagos dalelės yra toli viena nuo kitos, laisvai ir greitai juda įvairiomis kryptimis ir stengiasi užimti kuo didesnę erdvę. Dėl to atsiranda slėgis į indo sieneles.Visi dujų dėsniai išvesti idealiosioms dujoms.Realiųjų dujų savybės yra panašios į idealiųjų kai yar mažas slėgis ir aukšta temperatūra, o esant dideliems slėgiams ir aukštoms temperatūroms,- labai skiriasi. Kaitinant dujas labai aukštoje temperatūroje ( tūkstančių,milijonų laipsnių ),vyksta atomų terminės jonizacijos procesas, ir susidaro ketvitasis medžiagų agregatinis būvis – plazma. Plazma - suskilusių atomųir nesuskilusių atomų mišinys.Taigi tarp plazmos ir dujų nėra griežtos ribos. Plazma laidi elektrai. Ji susidaro elektros lanke,žaibo kibirkštyje, neono lempose, degiklio liepsnoje. Skystas medžiagų būvis.Skystas medžiagų būvis turi daugiau panašumo su kietu,negu su dujiniu būviu.Tarp dalelių veikia stiprios traukos jėgos ,tačiau skystos medžiagos dalelių trauka nėra tokia didekė kaip kietosmedžiagos dalelių trauka. Skystos dalelės juda tik keisdamosis vietomis viena su kita, tai skysčiuose dufuzinis procesas vyksta daug lėčiau ,negu dujose. Kai kurie skysčiai šaldomi sukietėja, bet nesusikristalina. Tokie peršaldyti skysčiai vadinami amorfinėmis medžiagomis. Amorfinės medžiagos yra izotropinės, t.y. jų savybės (dielektrinė skvarba, šviesos lūžio koeficientas, kietumas, tirpumas) visomis kryptimis vienodas, jos neturi griežtos lydimosi temperatūros – šildomos tam tikrame temperatūros intervale minkštėja ir pamažu išsilydo. Kietas medžiagų būvis. Kietų medžiagų dalelės ( molekulės, atomai, jonai ) susijusios stipresnėmis traukos jėgomis, negu skysčių dalelės, ir turi pastovią vietą. Todėl kietos medžiagos turi pastovų tūrį ir formą. Tačiau kietų medžiagų dalelės nuolat virpa. Retais atvejais dalelės gali keistis vietomis, vadinasi, ir kietos medžiagose vyksta dalelių difuzija, tik daug silpniau, negu skysčiuose. Cheminė termodinamika ir termochemija Cheminių bei fizkinių procesų energetinius pokyčiu, jų kryptį bei vyksmo sąlgas nagrinėja cheminė termodinamika. Pirmasis termodinamikos dėsnis: izoliuotoje sistemoje visų energijos rūšių suma yra pastovus dydis. Jei sistemai iš aplinkos suteikiama energijos ( tarkime šilumos Q pavidalu), tai ji gali būti panaudota sistemos vidinei energijai padidinti ( ΔU ) ir darbui atlikti ( A ): Q = ΔU + A Sistemos vidinė energija susideda iš medžiagos dalelių kinetinės ir potencinės energijos. Reakcijų šiluminiai efektai. Cheminių reakcijų metu dažniausiai išsiskiria arba vartojama šiluminė energija . Termodinamikos skyrius, nagrinėjantis cheminių reakcijų šiluminius efektus, nuo seno vadinamas termochemija. Rašant termochemines lygtis, nurodoma reakcijos entalpija standartinėmis sąlygomis (101 kPa ir 298,15 K ) ir medžiagų agregatinė būsena. Entalpijos pokytis, kai iš vienetinių medžiagų susidaro vienas molis sudėtinės medžiagos , vadinamas medžiagos susidarymo entalpija. Vienetinių medžiagų susidarymo entalpija yra lygi 0 . Skysto vandens susidarymo entalpija yra lygi jo susidarymo reakcijos termocheminės lygties entalpijos pokyčiui. Degiąsias medžiagas patogu apibūdinti degimo entalpija. Degimo entalpija vadinamas entalpijos pokytis , gautas sudeginus 1 molį medžiagos iki galinių produktų. Pavyzdžiui: C(k) + O2(d)→CO2 (d), ΔHc=-393,51 kJ*mol-1 Junginių susidarymo ir degimo entalpijos nurodomos žinynuose. G.Hesas 1840 m. Suformulavo svarbiausią termodinamikos dėsnį: proceso šiluminis efektas (entalpija) priklauso nuo medžiagų pradinės ir galinės būsenos, bet nepriklauso nuo to, kokiu būdu įvyko procesas. Antrasis termodinamikos dėsnis.Jis nusako proceso kryptį, t.y. nurodo iki kokios ribos procesas gali vykti savaime, negaudamas energijos iš aplikos, ir kaip pasislinks sistemos pusiausvyra pakitus termodinaminėms sąlygoms. Tai vienas bendriausių gamtos dėsnių, veikiantis įvairiose sistemose, todėl jis formuluojamas labai įvairiai. R.Klauzijus šį dėsnį suformulavo taip: jokiais savaiminiais procesais šalto kūno šilumos neįmanoma perduoti šiltesniam. Visos nepusiausvyroje esančios sistemos savaime kinta artėdamos prie pusiausvyros būsenos, kurioje sistemos energija yra mažiausia, pavyzdžiui, šilto kūno šiluma pereina į šaltesnį, suslėgtos dujos savaime difunduoja į mažesnio slėgio sritį, o ištirpusios dalelės iš koncentruoto tirpalo difunduoja į labiau praskiestą. Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad sistema savaime pereina į būseną, kurioje jos energija yra mažesnė ir dalelių išsidėstymas netvarkingesnis ( didesnis chaotiškumas ). Sistemos energijos pokytis nusakomas entalpijos pokyčiu (ΔH) , o sistemos netvarkingumą nusako nauja termodinaminė funkcija, kurią R.Klauzijus pavadino entropija (S, J*mol-1*K-1). Entropija – vienintelė termodinaminė funkcija, kuriai nusakomas ne pokytis, o absoliutusis dydis. Medžiagos entropija nurodoma esant standartinėms sąlygoms ir vadinama standartine entropija ( S0). Sistemai pereinant iš tvarkingesnės būsenos į mažiau tvarkingą, entropijos pokytis ΔS0>0. Cheminių ir fizikinių procesų entropijos gali būti randamos atėmus iš reakcijos produktų standartinių entropijų sumos reaguojančių medžiagų standartinių entropijų sumą: ΔS0=ΣS0produktų – ΣS0reag. medž. Taigi savaime procesas vyks tada, kai mažės sistemos entalpija (ΔH0). Metalų savybės Chemijoje metalais vadinami elementai, turintys būdingų cheminių savybių. Svarbiausia savybė – metalai lengviau oksiduojasi, negu nemetalai, ir virsta paprastais teigiamais jonais.Atsižvelgiant į tankį metalai skirstomi į lengvuosius ir sunkiuosius ( lengviausiasmetalas yra litis (530 kg/m3), sunkiausias osmis (22700 kg/m3). Metalai dar skirstomi įjuoduosius (tai – geležis, jos lydiniai ir šių lydinių komponentai – manganas bei chromas) ir spalvotuosius (tai varis, jo lydiniai ir šių lydinių komponentai,pvz.,cinkas, alavas). Taurieji metalai (platinos šeimos metalai, auksas, sidabras) labai atsparūs oksidacijai. Retieji metalai – tai gamtoje mažai paplitę metalai. Jiems priklauso lantanoidai, volframas, molibdenas, renis ir kt. Metalų fizikinės savybės. Visi metalai, išskyrus gyvsidabrį, kambario temperatūroje yra kietos kristalinės medžiagos. Metalų būdingos fizikinės savybės yra laidumas elektrai, šilumai, blizgesys ir plastiškumas. Šios savybės aiškinamos kristalo gardelės ir metalinės jungties ypatumais. Metalai laidūs elektrai, nes turi laisvų elektronų, kurie lengvai pereina iš vieno atomo į kitą. Veikiami net nedidelės elektrovaros jėgos, elektronai teka prie teigiamo poliaus. Kylant temperatūrai laidumas elektrai mažėja, o mažėjant – didėja. Metalų laidumas šilumai taip pat aiškinamas laisvųjų elektronų buvimu. Metalų šiluminės savybės vertinamos jų specifine šiluma. Specifinė šiluma – tai šilumos kiekis, kurį reikia suteikti medžiagai, norint pakelti jos masės vieneto temperatūrą vienu laipsniu. Lygus metalų paviršius atspindi šviesą. Kuo lygesnis paviršius – tuo geriau jis atspindi šviesą. Labiausiai blizga sidabras ir paladis. Metalų magnetinės savybės yra nevienodos. Stipriai įsimagnetinantys metalai yra geležis kobaltas ir nikelis. Kiti metalai yra diamagnetiniai arba paramagnetiniai. Jų magnetinės savybės išnyksta, nustojus veikti išorės magnetiniam laukui. Metalų cheminės savybės. Cheminėse reakcijose metalai tik atiduoda elektronus ir oksiduojasi, kitaip tariant, jie yra reduktoriai. Metalų redukcinės savybės yra skirtingos. Kuo mažesnis metalo jonizacijos potencialas, tup metalas aktyvesnis ir stipresnis reduktorius. Metalai pagal mažėjantį aktyvumą: Li,K,Ca,Na,Mg ,Al,Ti,Mn,Zn,Cr,Fe,Cd,Co,Ni,Sn,Pb,H,Cu,Hg,Ag,Pt,Au. Tai metalų aktyvumo eilė. Kiekvienas šios eilės metalas gali išstumti, arba redukuoti, visus po jo einančius metalus. Metalai aktyvesni už vandenilį, jį išstumia iš praskiestų rūgščių. Beveik visi metalai reaguoja su rūgštimis. Reakcijos produktai priklauso nuo metalo aktyvumo ir rūgšties savybių.Daugelis metalų tiesiog jungiasi su deguonimi. Natris, kalcis , magnis ir kiti metalai sudaro bazinius junginius. Berilio , cinko, aliuminio, alavo ir švino oksidai yra amfoteriniai. Aukštose temperatūrose kai kurie metalai reaguoja tarpusavyje, sudarydami intermetalinius junginius. Juose metalų atomai susiję metaline jungtimi, ir jų cheninė formulė neatitinka metalo valentingumo. Metalų gavimo būdai. Žemėje gryni aptinkami tik labai neaktyvūs metalai – auksas, platina ir dalis sidabro, vario, gyvsidabrio. Visų kitų metalų randama junginiuose. Lengvieji metalai paplitę druskomis – chloridais, sulfatais, fosfatais, karbonatais. Mineralai, iš kurių gaunami metalai, vadinami rūdomis. Daug mineralų turi po kelis metalus,tokios rūdos vadinamos polimetalinėmis. Rūdos aptinkamos didesniais bei mažesniais telkiniais arba susimaišiusios su uolienomis. Todėl iškastose rūdose būna bergždo. Rūdas reikia sodrinti. Tai galima atlikti mechaniniu arba elektromagnetiniu rūdų sodrinimo būdu. Iš polimetalinių rūdų vieni metalai nuo kitų dažniausiai atskiriami chloridiniu būdu. Rūdas apdorojant chloru, susidaro metalų chloridai. Jie verda skirtingose temperatūrose, ir dėl to atskiriami. Pagrindiniai metalų gavimo būdai yra metalurginis ir hidrometalurginis. Dažniausiai taikomas metalurginis būdas. Jis skirstomas į karboterminį ir metaloterminį. Taikant karboterminį būdą, metalai iš oksidinių rūdų redukuojami anglimi arba jos monoksidu aukštoje temperatūroje. Taip gaunama geležis, varis, švinas, cinkas. Taikant metaloterminį būdą, metalai iš oksidų, chloridų ar sulfidų redukuojami, kaitinant juos su aktyviais metalais – natriu, aliuminiu, magniu, geležimi. Hidrometalurginis būdas taikomas metalams gauti iš druskų vandeninių tirpalų. Rūda tirpinama atitinkamame tirpiklyje. Tirpalas išvalomas, sukoncentruojamas, ir metalai gaunami, redukuojant juos aktyvesniais metalais arba leidžiant tirpalą per elektros srovę (elektrolizės būdu). Šiuo būdu iš tirpalų gaunami mažai aktyvūs metalai – varis, nikekis, alavas ir kiti. Aktyvūs metalai,pavyzdžiai, natris,kalis, kalcis, aliuminis, elektrolizės būdu gaunami ne iš vandeninių tirpalų, bet iš druskų lydalų. Varis, sidabras, auksas. Tai labai seniai žinomi elementai. Vario ir sidabro gamtoje dažniausiai randama sulfidinėse rūdose. Mineralinis auksas randamas aukso smilčių ir gyslų pavidalo, pasitaiko ir vario bei sidabro grynuolių. Vario pogrupio metalai yra laidžiausi iš visų metalų elektrai ir šilumai, yra palyginti kalūs ir minkšti. Varis plačiai naudojamas elektotechnikoje laidams ir kontaktams,nes yra labai laidus. Daugiausiai sidabro suvartojama elektrotechnikoje ir radiotechnikoje, medicinos istrumentams gaminti. Auksu padengiama valiuta, gaminami juvelyriniai dirbiniai. Chromas, molibdenas, volframas. Šio pogrupio elementai randami mineraluose: FeCr2O4, MoS2, CaWO4. Molibdeno mineralų randama polimetalinėse rūdose. Chromo pogrupio elementai yra pilkai balti blizgantys metalai, labai kieti ir sunkiai lydomi. Grynas Cr yra kalus ir plastiškas, o techninis dėl priemaišų įtakos – vienas kiečiausių. Cr naudojamas detalėms chromuoti, apsaugai nuo korozijos. Iš WC ir MoC gaminami grąžtai. Šie elementai yra labai kieti ir atsparūs aukštai temperatūrai. Geležis, kobaltas, nikelis. Fe vartojama jau labai seniai. Fe – plačiausiai naudojamas d elemenatas , antras pagal paplitimą Žemės plutoje po aliuminio. Geležies pagrindinės rūdos yra oksidai Fe3O4 ir Fe2O3 , piritas FeS2 . Geležis vidutinio aktyvumo metalas. Drėgname ore oksiduojasi. Co ir Ni – kieti, blizgantys, pilki metalai. Co ir Ni daugiausiai vartojami lydiniams: termiškai atspariems (kaitinimo elementai) ir monetiniams. Polimerai Stambiamolekuliai junginiai – tai didelės molekulinės masės junginiai, kurių atomai susiję kovalentinėmis jungtimis. Šių junginių molekulės labai didelės ir vadinamos makromolekulėmis. Jose kartojasi tam tikros atomų grupės – grandys, todėl stmbiamolekuliai junginiai dar vadinami polimerais (poli – daug, meros- dalis). Medžiagos molekulės , iš kurių gaminamas polimeras, vadinamos monomerais. Polimerai yra gamtiniai, dirbtiniai ir sintetiniai. Atsižvelgiant į cheminę sudėti, polimerai skirstomi į angliagrandžius ir heterograndžius. Angliagrandžių polimerų grandinę sudaro susijungę anglies atomai. Jiems priklauso polietilinas, poliizobutilenas, polistirolas, polivinichloridas ir kiti. Heterograndžių polimerų grandinėje, be anglies atomų, būna ir kitų elementų atomų, pavyzdžiui, deguonies, azoto, sieros. Jiems priklauso karbamido formaldehidinės dervos, celiuliozė, poliamidai, polietilentereftaliatas ir daug kitų. Žiūrint makromolekulės sandaros, polimerai skirstomi į linijinius ir tinklinius-erdvinius. Polimerai , atsižvelgiant į jų savybių kitimą, veikiant temperatūrai, skirstomi į termoplastinius (termolydžius) ir termoreakcinius (termiškai sukietinamus). Gavimas. Polimerizacija – tai toks procesas, kai nedidelės molekulinės masės junginiai – monomerai – jungiasi į polimerą, kurio elementinė sudėtis tokia pat, kaip ir manomero. Polimerizuojasi nesotūs angliavandeniliai, aldehidai ir t.t. Atsižvelgiant reakcijos mechanizmą, polimerizacija skirstoma į pakopinę ir grandininę. Polimerizacija skirstoma į blokinę , polimerizacija tirpale ir polimerizacija emulsijoje arba suspencijoje. Dar vienas polimerų gavimo būdas yra polikondensacija. Polikondensacija yra toks stambiamolekulių gavimo procesas,kai, reaguojant monomero molekulėms, atskyla mažzmolekuliai junginiai. Polikondensacijos produktai vadinami polikondencatais, dervomis arba polimerais. Polimerų savybės. Polimerinės medžiagos dažniausiai yra skaidrios ir praleidžia ultravioletinius tirpalus. Jiems būdingas mažas tankis (900-2300 kg/m3) ir mažas šilumos laidumas. Beveik visos polimerinės medžiagos yra dielektrikai, todėl jos vartojamos kaip elektros izoliatoriai. Polimerai menkai atsparūs kaitrai. Jų fizikinės savybės priklauso nuo molekulių sandaros ir cheminės sudėties. Polimerai yar tirpūs, bet tirpsta tik tam tikruose tirpaluose. Jie geriau tirpsta tuomet, kai yra panašios jų molekulių ir tirpiklio molekulių polinės savybės. Tempiami, gniuždomi ir lenkami polimerai deformuojasi. Deformacija gali būti grįžtamoji ir negrįžtamoji . Ilgainiui polimerai senėja, keičiasi jų savybės. Jų destrukciją galima sulėtinti naudojant antioksidantus arba stabilizatorius. Plastmasės. Stambiamolekuliai junginiai, sumaišyti su įvairiomis medžiagomis, suteikiančių norimų savybių, vadinami plastmasėmis. Plastmasės, pagamintos iš termoplastinių polimerų, vadinamos termoplastais, o iš termoreakcinių – reaktoplastais. Atsižvelgiant į sudėtį, plastmasės skirstomos į paprastąsias ir sudėtines. Paprastosios plastmasės – tai dažyti ir nedažyti polimerai, pvz, polietilino plėvelė, vamzdžiai. Sudėtinės plastmasės susideda iš polimerų, užpildų, plastifikatorių, stabilizatorių, dažų ir kitų medžiagų. Užpildai būna organiniai ir neorganiniai. Organiniai užpildai – medienos milteliai, medvilnė, popierius, odos atliekos. Neorganiniai užpildai – metalų oksidai bei sulfidai, sulfatai, kaolinas, talkas, asbetas, kreida , stiklas ir kt. Užpildų dedama, norint pakeisti polimerų mechaninį bei cheminį atsparumą, atsparumą šilumai bei šalčiui, dielektrines savybes. Plastiškumui didinti vartojami plastifikatoriai, kurie sumažina tarpmolekulines traukos jėgas. Aminoplastai gaunami, karbamido formaldehidinę dervą maišant su celiulioze,dažais bei kietėjimą spartinančiais katalizatoriais. Supresavus dervomis įmirkytas sluoksnines medžiagas gaunamos sluoksninės plastmasės. Jos mechaniškai labai atsparios, lengvai apdirbamos. Iš medvinės audinio ir fenolio formaldehidinės dervos gaunama sluoksninė plastmasė – tekstolitas. Jis vartojamas elektrotechnikoje ir mašinų gamyboje. Asbotekstolitas gaunamas , supresavus asbesto audinį, įmirkytą rezoline arba polisiloksano derva. Iš jo gaminami intarpai, stabdžių trinkelės, sankabos ir diskai. Stiklo tekstolitas – tai presuotas stiklinis audinys, įmirkytas rezoline, , karbamido formaldehidine, epoksidine derva arba organiniais silicio polimerais. Iš jo gaminamos elektroizoliacinės medžiagos ir kitos detalės, kurios turi būti patvarios aukštoje temperatūroje. Korytos plastmasės – putplasčiai – gaminamos iš polistirolo, polimetilmetakrilato, fenolio formaldehidinių dervų ir kitų polimerų. Putplasčiai – tai labai lengvos ( jų tankis 30-200 kg/m3) ir gana stiprios medžiagos . Jie vartojami šilumai bei garsui izoliuoti ir kai kuriems buitiniams darbams. Naudota literatūra: “Bendroji chemija”, Vilnius *Mintis*1974 “Neorganinė chemija” , Kaunas*Technologija*2000

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 3293 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Lygis
Universitetinis
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
9 psl., (3293 ž.)
Darbo duomenys
  • Chemijos referatas
  • 9 psl., (3293 ž.)
  • Word failas 91 KB
  • Lygis: Universitetinis
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį referatą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt