Atminties tema Š. Raganos apysakoje

Atminties tema Šatrijos Raganos apysakoje Žanas Polis yra pasakęs, jog „Atmintis – vienintelis rojus, iš kurio mūsų negali išvaryti.“  Prisiminimų svarbą pabrėžė ir XIX a. pab. - XX a. pradž. pirmosios neoromantikė ir krikščioniškosios idėjos rašytoja – Šatrijos Ragana (tikr. Marija Pečkauskaitė). Apysaką „Sename dvare“ autorė sukūrė, kai jos artimiausieji, išskyrus sesę, buvo mirę. Tai kūriniui suteikia ypatingą nuotaiką - norą sugrįžti į vaikystę, susitikti su tais, kurių jau nebėra, bei iš naujo išgyventi laimingiausias akimirkas. Taigi, kaip „Sename dvare“ atsiskleidžia atminties tema? M. Pečkauskaitė apysakoje „Sename dvare ” atmintį ir prisiminimus vaizduoja kaip itin svarbius ir brangius žmogui, nes jie padeda nepasiduoti. Apysakos preliudijoje vaizduojama veikėja Irutė, jau suaugusi moteris, laikydama baltą rožę, prisimena švelnias motinos rankas, kurios ją glostydavo vaikystėje. Prisiminimai apie vaikystę pagrindinę kūrinio veikėją nukelia į praeitį, kur ji vėl aštuonerių, ir į aplinką vėl gali pažvelgti tomis pačiomis vaiko akimis. Ji ima pasakoti „seną aukso sapną“ - jos vaikišką pasaulį. Tame pasaulyje šalia dvaro ryškiausiai apibūdinami sodas ir tvenkinys, kurie aprašomi personifikuojant, taip sukuriamas paslaptinga, rami bei harmoninga aplinka: „Prieš jį didelis miegūstas tvenkinys paslaptingomis gelmėmis, vakarais mėnesio ir žvaigždžių auksinamas, ir įsigiedojęs, įsikvepėjęs, įsisvajojęs sodnas“. Būtent prisiminimai ir padeda atkurti to pasaulio tikroviškumą, suteikia galimybę vėl susitikti su mirusiais šeimos nariais, kurių taip ilgimąsi. Irutė ir mamatė turi tvirtą tarpusavio ryšį, o atminimai apie motiną tik dar labiau sustiprina jį. Irutė pamena, kaip vieną pavasarį mamos padarytame „fotelyje“ paslapčia siuvo mamatės vardinėms staltiesėlę, kuri mamai primintų apie dukrą. Taigi galima teigti, jog atmintis žmogų atgaivina, paguodžia bei sustiprina. Taip pat Šatrijos Raganos kūrinyje vaizduojama ir kitokia atminties reikšmė, kuri dažnai nuliūdina. Prisiminimai apie gerus, kartais net tobulus dalykus sukelia neigiamas emocijas, nes tos praeities pasiilgstama. „Sename dvare“ tokius atminties sukeltus jausmus patyria mamatė. Mamatės ryšys su gamta, ypač rožėmis, ypatingas. Ji poetiškai perteikia rožių kalbą: rožės jai kalba apie anapusį pasaulį ir jo „grožybes, kokių niekados nėra mačiusios žmonių akys“ bei „balsus, kokių niekados nėra girdėjusios žmonių ausys“ . Stebėdama gausių rožių krūmą, ji ima ilgėtis ir tarsi „prisimena“ tai, ko tikrovėje nėra regėjusi ar girdėjusi: „Mamatė jau ne į rožes žiūrėjo, bet kažkur tolybėn,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!