Asmenybės socializacija ir įtaka kriminologinei raidai

Įvadas Pavadinimą „kriminologija" sudaro du žodžiai - lotyniškas crimen (nusikaltimas) ir graikiškas logos (mokymas). Taigi, verčiant pažodžiui, kriminologija - tai mokymas apie nusikaltimą. Tačiau mokymas apie nusikaltimą - tai ir baudžiamosios teisės teorijos sudedamoji dalis. Atrodytų, kad kriminologija dubliuoja baudžiamosios teisės teoriją. Darbo autorius atstovauja nuomonei, kad vienintelis realus kriterijus, kuriuo vadovaujantis visus nusikaltimus galima skirti kaip ypatingą žmonių elgesio kategoriją, yra šių poelgių priešingumas baudžiamajam įstaty­mui. Kitaip tariant, tam tikras poelgis yra nusikaltimas ne todėl, kad jam būdinga kokia nors ypatinga savybė, o todėl, kad įstatymų leidėjas šį poelgį būtent taip įvertino. Taigi bendrų visoms nusikaltimų rūšims priežasčių nėra ir negali būti. Kažin ar įmanoma, pavyzdžiui, nurodyti faktorius, kurie tuo pačiu metu galėtų sukelti ekonominius ir lytinius nusikaltimus. Taip yra vien dėl to, kad ekonominiai nusikaltimai yra žymiai artimesni leistinoms ekonominio elgesio formoms, o lytiniai nusikaltimai - leistinoms lytinio elgesio formoms, negu kad ekonomi­niai nusikaltimai lytiniams. Darbo tikslas yra parodyti asmenybės socializacijos įtaka kriminologinei raidai bei kriminologijos mokslo pagalba pagristi teiginį, kad socialinė aplinka yra vienas iš svarbiausiu faktorių skatinančių asmenybė nusižengti įstatymams. Tokios abejonės be pagrindo. Svarbiausias kriminologijos uždavi­nys - nagrinėti žymiai sudėtingesnius negu atskiras nusikaltimas reiškinius. Ją domina nusikalstamumas, todėl kriminologija kaip mokslas apie nusikalstamumą nekonkuruoja nei su baudžiamąja teise, nei su bet kuriuo kitu mokslu. Šio darbo tikslas atskleisti kriminologijos ir sociologijos mokslų ribas ir pamėginti kiek įmanoma plačiau atskleisti kiekvieno iš šių mokslų pažiūrį į nusikalstamumą bei jo tyrimą. Būtent tokiu būdų bus stengiamasi atskleisti šių mokslų panašumus ir skirtumus. Siekiant minėto pagrindinio darbo tikslo suformulavau šiuos uždavinius: 1. Apibrėžti socialinės aplinkos kriminologijoje koncepcijos esmę; 2. Nustatyti jos ryšį ir reikšmę nusikaltėlio asmenybei; 3. Išanalizuoti įvairų kriminologijos teorijų apie socialinę aplinką esmę, asmenybos socializacija; 4. Išnagrinėti socialinės aplinkos bei nusikaltėlio asmenybės tarpusavio santykius Darbe naudojamasi teoriniais, praktiniais, analitiniais ir lyginamaisiais tyrimo metodais. Darbe naudojamasi mokslinės literatūros analizės, istorinių, loginės analizės ir lyginamaisiais tyrimo metodais. 1. Kriminologija kaip integruojantis mokslas Kriminologija - tai mokslas, tyrinėjantis nusikalstamumą ir visuome­nės reakcijas į jį. Nusikalstamumas - tai visuma nusikaltimų, kurie tam tikru laikotarpiu padaromi tam tikroje visuomenėje. Pavyzdžiui, nužudymas yra nusikaltimas. Visuma visų nužudymų, pada­rytų mūsų šalyje tam tikru laikotarpiu, sudaro svarbią bendrojo nusikals­tamumo dalį. Vengimas mokėti mokesčius taip pat yra nusikaltimas. Šių nusikaltimų visuma sudaro kitą ne mažiau svarbią nusikalstamumo dalį.1 Specialiojoje Baudžiamojo kodekso dalyje apibrėžta daugiau kaip šim­tas įvairiausių nusikaltimų sudėčių. Visi šių įstatymų pažeidimai sudaro mūsų šalies nusikalstamumo lygį. Jis yra kriminologijos dėmesio centre. Kaip ir kiekviename moksle, kriminologijoje kyla nemažai ginčų dėl nu­sikalstamumo tyrimo ribų. Kriminologai visada sutardavo, kad reikia tirti Baudžiamajame kodekse numatytus nusikaltimus. Jiems dažniausiai skiriama daugiausiai dėmesio, tačiau kyla klausimas, ar tuo ir reikia apsiriboti? Skirtingi vadovėliai vadovaujasi kurio nors vieno autoriaus požiūriu ir asmenybę aprašo tik tuo tam tikru aspektu. Galima pateikti keletą ištraukų iš vieno lietuviško vadovėlio. Iš šių ištraukų matyti, kad vadovėlio autoriai laikosi pozicijos, jog asmenybę sąlygoja tam tikras kokybinis santykis su kitais žmonėmis, su visa visuomene: Asmenybė yra žmogus, kuris pajėgus suvokti save, sąmoningai veikti bei skirti save nuo likusio pasaulio (Aš ir ne Aš). O kalbant apie žmogaus unikalumą, tik jam vienam būdingų savybių derinį, vartojama individualumo sąvoka. Asmenybė vystosi palengva, jos tapsmas yra dinamiškas procesas. Galima tapti asmenybe, tačiau asmenybė taip pat gali virsti individu (pvz.: dėl psichinės ligos sutrinka jos ryšiai su aplinka ir deformuojasi savęs suvokimas ir žmogus praranda savimonę). Asmenybė yra visų žmogiškųjų savybių viršūnė, o individualybė – asmenybės kaip veiklos subjekto “giluma“ (B.Ananjevas) Tikroji asmenybė pasireiškia ten ir tada, kai savo veiksmais sukuria produktą, kurio rezultatas žavi ir visus kitus. Tokius visybiškus rezultatus su visybiškais efektais gali sukurti tik tokios asmenybės, kuriose sukoncentruota visa, kas socialiai reikšminga žmonijai. Tai pasakytina apie ypač iškilias asmenybes – Platoną, Niutoną, Spinozą, Bethoveną, Tolstojų, Hemingvėjų. Asmenybė savo esme yra žmogus, sąlygotas visuomenės ir jo santykių su visuomene. Asmenybė formuojasi bendraudama su kitais žmonėmis, tuo ji ne tik patenkina poreikį bendrauti, bet ir reguliuoja savo elgesį. Žmogus gimsta be veidrodžio rankoje ir be filosofinio apmąstymo “aš esu aš“, todėl pirmiausia jis turi įsižiūrėti į kitą žmogų kaip į veidrodį; tik tuomet jis ima žiūrėti į save kaip į žmogų2. Kitas vadovėlis apie asmenybę rašo kitaip: Asmenybė, kaip ir intelektas, yra abstrakti sąvoka. Jos neįmanoma pamatyti, apčiuopti arba tiesiogiai pamatuoti3. Tai savita ir pastovi žmogaus mąstysena, jausena ir veiksena. Taigi labiau akcentuojama vidinė asmenybės struktūra. Taigi kiekvienas autorius turi savo apibrėžimą ir naudoja jį savo teorijos rėmuose. Tačiau visi per psichologijos istoriją susiformavę požiūriai į asmenybę bent iš dalies nagrinėja mažiausiai tris pamatines problemas4: Individo struktūra. Vieni mokslininkai bando apibūdinti individo vidinę struktūrą (pagal savybes) t.y. sekdami Aristoteliu skiria sielos lygius: vegetacinė, juslinė ir dvasinė siela (pastaroji, anot Homero, tam tikra laiką po mirties dar lieka gyva kaip astralinė siela gyvųjų atmintyje). Kiti individą apibūdina per skirtumus nuo kitų žmonių. T.y. remiasi individo vientisumu, ir jį, kaip lyginamąją struktūrą (pagal aplinkybes), gretina su tipiškais kitų žmonių skirtumais. Nuo ko priklauso psichiniai reiškiniai? Svarbiausi individą sąlygojantys veiksniai žmones domino jau nuo senų laikų. Antikinės psichosofijos žmogų traktavo kaip pavaldų likimui, kaip Dievo gyvavaizdį, kaip politinį gyvūną, kaip gamtos dalį etc. Šios žmogaus sampratos Naujųjų laikų pradžioje išsiplėtojo į daugybės charakterių sampratą. Ankstesnioji charakterologija bandė nusakyti žmogaus esmę. Dabar manoma, jog toks tikslas nepasiekiamas. Daugiau tiriamos sudėtingos individo sąsajos, t.y. kūno ir aplinkos sistema. Galima sakyti, kad žmogus priklauso nuo 3 pagrindinių dalykų: fizinio kūno, socialinės aplinkos, savireguliacijos. Savireguliacija aiškinama įvairiai – kaip žmogaus Aš priklauso nuo transcendentinių jėgų arba nuo jo paties raidos ypatumų ir su tuo susijusių gyvenimo problemų bei konfliktų sprendimo pobūdžio. Žmogaus jėgų sutelkimas. Sakoma, kad konkuruojančios žmogaus jėgos papildo viena kitą: energija (pagrindinė psichinė jėga), instinktai (genetinis susitelkimas), orientacija (automatiškas dėmesys aplinkai), imprintingas (paveldėti reakcijų impulsai jautriais raidos etapais), entelechija (Antikoje – nukreiptumas į tikslą, šiandien – saviraiška), žinių kaupimas, motyvacija, socializacija (nepastebimi prisirišimai prie visuomenės), kognicija (proto skvarbumas, gyvenimo gairių numatymas), homeostazė (psichofiziologinė pusiausvyra). Plačiau žvelgiant į kriminologijos objektą jam priskiriama ir nemaža da­lis vadinamojo nukrypstamojo (deviantinio) elgesio apraiškų. Pavyzdžiui, yra nemažai veiksmų (piktnaudžiavimas alkoholiniais gėrimais, narkotikų vartojimas, seksualiniai iškrypimai (pedofilija ir kt.), kurie sulaukia ypač neigiamos visuomenės reakcijos. Šie veiksmai yra tarsi riba tarp nusikaltimų ir įprasto elgesio. Tai nesunku pastebėti panagrinėjus baudžiamuosius įstatymus. Vienose Šalyse šie veiksmai baudžiami pagal įstatymą, kitose tik smerkiami arba baudžiami administracine tvarka. Pa­nagrinėjus net ir vienos šalies įstatymus matyti, kad vienais laikotarpiais šie veiksmai buvo pripažįstami nusikaltimais, kitais - ne. Visuomenė dažniau­siai reikalauja, kad Šie veiksmai būtų pripažinti nusikaltimais.5 Galima sakyti, kad šie veiksmai yra potencialūs nusikaltimai. Vien tai pateisina kriminologų dėmesį jiems. Dar plačiau traktuojant kriminologijos objektą galima teigti, kad krimi­nologija tiria ne tiek nusikalstamumą, kiek kriminalizacijos procesus. Mat sunku nurodyti veiksmus, kurie negalėtų būti pripažinti nusikaltimais. Kita vertus, veiksmai, kuriuos viena visuomenė besąlygiškai pripažįsta sunkiu nusikaltimu, kitos visuomenės gali būti laikomi labai pagirtinu elgesiu. Skirtingos visuomenės labai nevienodai traktuoja vagystę, nužudymą ir kitus nusikaltimus. Jeigu be šeimininko leidimo paimamas svetimas turtas, Baudžiamasis kodeksas tai kvalifikuoja kaip nusikaltimą (pvz., vagyste), tačiau eskimai tokį veiksmą pripažindavo vagyste, tik jeigu žmogus paim­davo jam nereikalingą daiktą. Vagyste eskimai pripažindavo ir tokį atvejį, kai žmogus kokių nors daiktų sukaupia daugiau, negu jam iš tikrųjų reikia. Tai, kas vienoje šalyje pripažįstama nužudymu, kitoje - tik sunkiu kūno sužalojimu. Labai skirtingai suprantamas mažareikšmiškumas, tyčia, ben­drininkavimas. Kriminologai mano, kad svarbiausia yra suprasti, kodėl vieni ar kiti veiksmai pripažįstami nusikaltimais, t.y. suvokti kriminalizacijos procesus. 2. Kriminologijos samprata ir dalykas Kriminologijos moksle asmenybės problema taip pat yra aktuali. Daugelis keliamų klausimų apie nusikaltimo padarymo priežastis, apie nusikaltimų prevenciją, apie taikomų bausmių efektyvumą, neišvengiamai atsiremia į nusikaltimą padariusį asmenį, jo asmenybę. Reikia pabrėžti, kad ir kriminologijoje, kaip psichologijoje, yra susiduriama su skirtingais asmenybės apibūdinimais ir tai natūralu, nes šias žinias kriminologija gauna būtent iš psichologijos mokslo. Taigi kriminalinės justicijos6 modeliai pateikia skirtingus asmenybės apibrėžimus. Nuo to priklauso kiekvieno modelio kriminalinei justicijai priskiriamas tikslas. Tad kiekvieno modelio pagrindas – tam tikra asmenybės koncepcija. Trumpai aptarsiu kelių modelių pateiktus asmenybės apibrėžimus7: Sulaikymo modelis. Šio modelio atstovai į žmogų žiūri kaip į racionalią būtybę, kuri prieš pradėdama ką nors daryti kruopščiai įvertina visus teigiamus ir neigiamus savo veiklos padarinius. Jeigu nusikaltimą padaryti yra naudinga – asmuo jį padarys, bet jei už nusikalstamą veiką gresia didelė bausmė - nedarys. Tad šio modelio tikslas yra sulaikyti tokiu žmones nuo nusikaltimo padarymo. Pagrindinė priemonė šiam tikslui pasiekti yra kriminalinė bausmė (dažnai viešo pobūdžio ir įspūdinga), o jos tikslas yra vienas – sulaikyti žmones nuo nusikaltimų, o jeigu jie padarė nusikaltimus, neleisti jų pakartoti. Į atlygį orientuota kriminalinė justicija numano žmogų, kuris turi atsakomybės jausmą ir sąžinę, turi ir gali pakilti virš savo norų ir pasirinkti teisingą sprendimą, turi ir gali būti stipresnis už aplinkybes. Jis tai žino, supranta ir privalo. Jei toks žmogus nusižengia įstatymui, jis kartu nusižengia ir sau, savo sąžinei ir savo pareigos jausmui. Šis modelis remiasi nuostata, kad kiekvienas asmuo turi pareigą ir laisvą valią ją vykdyti. Tad šio modelio pagrindinis tikslas yra atlygis nusikaltėliui už nukentėjusiajam padarytą žalą, skausmą, skriaudą. Su šiuo tikslu glaudžiai susijęs kitas – emocinis tikslas: atlygis nusikaltėliui turi patenkinti tiek nukentėjusiojo, tiek aplinkinių teisybės jausmą. Į nusikaltėlio asmenybės korekciją orientuota kriminalinė justicija supranta žmogų, kaip skritingų asmenybės bruožų visumą. Vieni iš tų bruožų yra ganėtinai neutralūs (nuo jų mažai priklauso, ar žmogus padarys nusikaltimą), kiti padeda žmogui išvengti nusižengimo (labai teigiami bruožai, tokie kaip pagarba įstatymui), dar kiti yra kriminogeniniai (skatinantys nusikalsti). Tad šios žmogaus koncepcijos pagrindas – savotiškas asmenybės susidvejinimas: žmogų sudaro lyg ir dvi dalys - pats žmogus, kuris ko gero ir nepadarytų nusikaltimo, ir kriminogeninis bruožas, skatinantis žmogų nusikalsti. Žmogus pats nebenorėtų nusikalsti, bet tam tikras bruožas stumia jį į nusikaltimą. Čia iškyla atsakomybės problema. Žmogus lyg ir negalėtų atsakyti už tai, kas nuo jo nepriklauso. Tad šio modelio tikslas yra koreguoti asmenybės bruožus, paskatinusius asmenį nusikalsti (nes šis modelis remiasi prielaida, kad nusikaltimo padarymas labiausiai priklauso nuo asmens, tiksliau nuo tam tikų jo savybių, o ne nuo aplinkybių ar nuo asmens piktos valios). Į nusikaltėlio atskyrimą nuo visuomenės orientuota kriminalinė justicija visus žmones skirsto į dvi grupes: normalius (kurie apskritai nė karto nenusikalsta įstatymui arba nusikalsta vieną kartą ir po nedidelės bausmės pasitaiso – nebedaro nusikaltimų) ir „užkietėjusius“ (nusikaltėliai, kurie padaro du arba daugiau sunkių nusikaltimų ir kurių nepataiso bausmė bei įvairios korekcijos priemonės). Pastarieji yra laikomi blogio šaltiniais visuomenėje, yra neperauklėjami. Šio modelio tikslas yra apsaugoti visuomenę nuo nusikaltėlių daromos žalos. Kitiems pavojingi žmonės turi būti laikomi taip, kad fiziškai negalėtų padaryti žalos. Taip pat reikia pabrėžti, kad sutinkama daug įvairių teorijų dėl ko žmonės daro nusikaltimus. Jose taip pat neišvengiamai susiduriama su skirtingomis asmenybės sampratomis. Nuo to, kaip tų teorijų atstovai žiūri į asmenybę, priklauso atsakymas į klausimą dėl ko žmogus daro nusikaltimą. Taigi, galima daryti išvadą, kad asmenybės samprata daro fundamentalų poveikį atsakymams į daugelį kriminologijos keliamų klausimų. Kriminologija tiria nusikalstamumą, tačiau tai daro ir daugelis kitų mokslų. Ko gero, sunku būtų nurodyti tokį mokslą, kuris vienaip arba ki­taip neteiktų informacijos apie nusikaltimus ir nusikalstamumą. Pavyzdžiui ekonomika tiria ekonominį nusikalstamumo aspektą. Labai svarbūs ty­rimai, parodantys, kiek nusikaltimai (nusikaltimų padaroma ekonominė žala) kainuoja visuomenei. Ekonominiai tyrimai suteikia nemažai informa­cijos apie ekonomines nusikaltimų priežastis. Ypač svarbūs ekonominių tyrimų metodai tiriant vadinamuosius ekonominius nusikaltimus (finansi­nius, ūkininkavimo tvarkai ir kt.).8 Kriminologija kaip atskira mokslo šaka atsirado 1885 metais, kai italų teisininkas R.Garofalas (R.Garofalo) išleido monografiją „Kriminologija". Nors praėjo daugiau kaip 100 metų, vieningo po­žiūrio į kriminologijos dalyką vis dar nėra. Nesibaigiančių aštriu diskusijų metu buvo pareikšta daugybė įvairiausiu nuomonių, kas yra kriminologija ir ką ji turi tyrinėti. Galima išskirti dvi pagrindines ryškiai besiskiriančių požiūrių grupes.9 Kodėl yra tiek daug teorijų? Profesorius Viktoras Justickis į šį klausimą atsako taip: „Yra nemažai priežasčių, dėl kurių yra daug, o ne viena teorija. Viena svarbiausių – dabartinis mūsų žinių lygis. Senoje pasakėčioje trys akli žmonės bandė išsiaiškinti, kas yra dramblys. Vienas priėjo prie dramblio, užkliuvo už kojos ir pasakė: „Aš žinau, dramblys – tai stulpas“. Kitas priėjęs prie dramblio palietė jo pilvą. „Ne, - pasakė jis, - dramblys – tai statinė“. Trečiasis palietė dramblio straublį. „Jūs visi klystate, - pareiškė jis, - dramblys tai virvė“. Aklieji žmonės – atskiros kriminologinės teorijos. Kaip ir pasakėčioje, kiekviena žino tik tam tikrą tiesos dalį, todėl kiekviena tam tikru atžvilgiu yra teisinga. Antra vertus, kaip ir pasakėčioje, niekas nežino visos tiesos, todėl niekas nėra teisesnis negu kiti. Jeigu bandytumėme, pavyzdžiui, susieti tris minėtas „teorijas“ apie tai, kas yra dramblys, gautumėme labai keistą ir visai į dramblį nepanašų derinį iš stulpo, virvės ir statinės. Panašų rezultatą gautumėme, jei remdamiesi įvairiomis kriminologinėmis teorijomis bandytume sukurti vieną bendrą teoriją. Kita vertus, tai geriau negu nieko. Jau turime kad ir ribotą, bet svarbią informaciją apie nusikalstamumą. Ji gali būti mums naudinga, tik nė sekundei negalima pamiršti, kad tai, ką žinome – labai mažai, palyginti su tuo, ko dar nežinome.“ 10 Tą patį, manau, galima pasakyti ir apie psichologijos mokslo atstovų suformuluotas asmenybės teorijas. 2.1. Asmenybės socializacija ir kriminologijos sąsaja Pirmosios grupės šalininkai teigia, kad kriminologija - tai bau­džiamosios teisės mokslo šaka arba viena iš pagalbinių baudžiamo­sios teisės disciplinų. Tokiu atveju kriminologijos ir baudžiamosios teisės mokslo dalykai sutampa. Šio požiūrio (pavadinsime jį normi­niu) šalininkai vadovaujasi įsitikinimu, kad egzistuoja dvi teisės rūšys. Pirmoji - tai prigimtinė, arba, kaip ją vadino G.V.F. Hėgelis (G,W.F.Hegel), filosofinė teisė. Ją sudaro įstatymai, kylantys iš nekintamos žmogaus prigimties; šie įstatymai nepriklauso nuo žmo­nių valios ir ne visada žmonės juos suvokia. Antroji - pozityvioji teisė, t.y. įstatymai, kuriami žmonių valia. Pozityvioji teisė yra gera ir reikalinga, kai ji atitinka prigimtinę teisę. Jeigu pozityvioji teisė prieštarauja prigimtinei, tai ji visuomenei tik žalinga.11 Kalbant apie kriminologijos dalyką, tai reiškia, kad tikrais nusikal­timais („mala in še") galima pripažinti tik tas veikas, kurios uždrau­stos prigimtinės teisės. Įstatymų leidėjas turi išsiaiškinti šias veikas ir numatyti jas pozityviuosiuose įstatymuose, t.y. kriminalizuoti. Įstatymų leidėjas dažniausiai teisingai suvokia prigimtinės teisės reikalavimus, tačiau kartais padaro ir klaidų, kriminalizuodamas veikas, kurios nėra tikri nusikaltimai. Tokios veikos („mala prohibita") kriminologijos nedomina.12 Taigi kriminologijos dalyko ribas nustato ne žmonės, kurdami, kei­sdami ir panaikindami baudžiamuosius įstatymus, bet objektyviai egzi­stuojančios tikrų nusikaltimų savybės. Šie nusikaltimai („mala in še") kokybiškai skiriasi nuo visų kitų pražangų, o nusikaltėliai - nuo visų kitų žmonių. Atitinkamai ir nusikaltimų bei nusikalstamumo prieža­stys kokybiškai skiriasi nuo kitų socialinių reiškinių priežasčių.13 2.2. Kriminologija ir sociologija Antrosios grupės šalininkai teigia, kad kriminologija - tai viena iš specializuotų sociologinių disciplinų. Pagrindinis klausimas, kurį sprendžia bendroji sociologija, - kaip užtikrinti tvarką visuomenėje. Kriminologija kelia klausimą iš kitos pusės - kodėl pažeidžiama tvarka visuomenėje. Šiuo požiūriu kriminologiją galima vertinti kaip nusikalstamumo sociologiją. Kitaip sakant, bendroji sociologija ty­rinėja normalų (atitinkantį nustatytą visuomenėje tvarką) elgesį, o kriminologija - elgesį, kuris šią tvarką pažeidžia (kai nesilaikoma elgesio normų, privalomu visiems visuomenės nariams). Kriminali­zuoti reikia tik kraštutinius šių normų pažeidimus. Jeigu dėl įstaty­mų leidėjo klaidos viena iš tokio elgesio rūšių liko nekriminalizuota, kriminologija vis tiek privalo ją tyrinėti, kaip ir tas veikas, kurios tiesiogiai uždraustos baudžiamuoju įstatymu. Jeigu dėl įstatymų leidėjo klaidos buvo kriminalizuota veika, kuri nepažeidžia nustaty­tų elgesio normų, tai ji domina kriminologiją tik todėl, kad šios veikos tyrimas gali padėti išsiaiškinti įstatymų leidėjo klaidos priežastį. Taip suprasdami nusikalstamumo sociologijos dalyką, kalbamo­sios grupės šalininkai nelaiko nusikalstamumo unikaliu fenomenu, kokybiškai besiskiriančiu nuo kitų socialinių reiškiniu. Jie nusikals­tamumą vertina kaip vieną iš daugelio reiškiniu, darančių žalą visuo­menės interesams, tokių kaip biurokratizmas, protekcionizmas, ne­kompetentingumas, apsileidimas, girtavimas, narkomanija, prosti­tucija ir t.t. Nusikalstamumo sociologija vertina baudžiamosios tei­sės normas, apibrėžiančias, kas yra nusikaltimas ir ką reikia laikyti nusikaltėliu, tik kaip vieną rašytų ir nerašytų normų, nustatančių, kaip žmonėms reikia elgtis, visumos dalių. Teisinę tvarką ji traktuoja kaip sudedamąją norminės tvarkos (t.y. tokios tvarkos, kurią užti­krina visų socialinių normų vykdymas) dalį.14 Ir norminis, ir sociologinis požiūris į kriminologijos dalyką turi savų privalumų. Stiprioji norminio požiūrio pusė - ryški moralinė orienta­cija. Šio požiūrio esmę sudaranti prigimtinės teisės idėja gerai dera su visuomenės sąmonėje egzistuojančia aukščiausio teisingumo idėja. Įstatymo tikslas - pasiekti šį aukščiausią teisingumą. Norminė krimi­nologija neigia, kad tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje galiojanti baudžiamoji teisė yra vienintelė įmanoma protingoje ir dorovingoje visuomenėje. Sąvoka „mala prohibita" įrodo, jog egzistuoja dirbtinės baudžiamosios teisės normos. Jos neturi pagrindo prigimtinėje teisėje, prieštarauja objektyviai dalykų tvarkai ir dėl to visuomeninė sąmonė jų nepripažįsta Norminė kriminologija verčia įstatymų leidėją nuolat ieškoti sprendimu, atitinkančių visuomenės dorovines vertybes ir ga­linčių patenkinti žmonių socialinio teisingumo poreikį.15 Nusikalstamumo sociologija yra vertinga dėl siekimo vystyti krimi­nologijos teoriją, vadovaujantis ne abstrakčiais samprotavimais apie prigimtinę teisę, bet maksimaliai plačia faktų, kuriuos galima stebė­ti, tikrinti ir vienareikšmiškai traktuoti, visuma. Nusikalstamumas-tai kraštutinė visuomenei nepriimtino (deviacinio) elgesio forma, t.y. kažkas, kas gali būti nustatoma konkrečiai tiriant visuomeninius santykius. Nusikalstamumo sociologija stengiasi apsisaugoti nuo dogmatizmo, išankstinio nusistatymo ir atitrūkimo nuo realaus gy­venimo. Tokia orientacija padeda objektyviai suprasti tiriamų rei­škinių esmę, įvertinti, kaip baudžiamosios teisės normos ir jų taiky­mo praktika atitinka visuomenės poreikius. Šis pastarasis momentas toks svarbus, kad jį reikia panagrinėti smul­kiau. Kriminologija, skirtingai negu daugelis kitų mokslų, nagrinėjan­čių žmonių elgesį tiria ne tik tam tikras žmonių elgesio rūšis, bet ir valstybės valdžios reakciją. Taigi, kad konkretus poelgis taptų kriminologinio tyrimo objektu, reikia, kad, pirma, įstatymų leidėjas krimina­lizuotų tokią poelgių kategoriją, ir antra, kad baudžiamąjį įstatymą taikanti institucija pripažintų, jog poelgis priklauso šiai kategorijai. Šiuo atveju kyla pavojus supainioti poelgius ir reakciją įjuos. Susidurdamas su tam tikra reakcija į poelgius, tyrinėtojas gali suprasti tą reakciją kaip objektyviai egzistuojančią paties poelgio savybę. Tarkim, staigus užregistruotų kyšininkavimo faktų sumažė­jimas, atsiradęs dėl teisėsaugos įstaigų neaktyvumo, gali būti įvertin­tas kaip realus tokių nusikaltimų sumažėjimas. Ir priešingai, smar­kus užregistruotų kyšininkavimo faktų augimas gali rodyti tik išau­gusį teisėsaugos įstaigų aktyvumą, bet ne realų kyšininkavimo išpli­timą. Štai kitas pavyzdys. 1966 metais nusikalstamumas Lietuvoje padidėjo beveik 25%, lyginant su 1965 metais; priežastis tebuvo viena - atsirado naujų įstatymu, kurie sudarė žymiai didesnes gali­mybes patraukti baudžiamojon atsakomybėn už chuliganizmą.16 Tai, kad nusikalstamumo sociologija vertina teisėtvarką kaip nor­minės tvarkos dalį, praturtina kriminologijos pažintines galimybes. Visiškai aišku, kad suprasti ir paaiškinti nusikalstamumo esmę gali­me tik tada, kai jį nagrinėjame ne izoliuotą, bet siedami su visu supančiu pasauliu. Nusikalstamumo sociologija atmeta prielaidą, kad nusikalstamas elgesys visada iš esmės skiriasi nuo teisėto elgesio. Todėl ji daro išvadą, kad nusikaltėlis - ne vien piktadarys, bet ir nepalankių aplinkybių auka. Jeigu taip yra iŠ tikrųjų, tai nelogiška tikėtis susti­printi teisėsaugą „tobulinant" žmones bausmėmis už įstatymo pažei­dimus. Reikėtų gerinti žmonių gyvenimo ir auklėjimo sąlygas. Todėl nenuostabu, kad būtent nusikalstamumo sociologija iškėlė idėją: palaipsniui pakeisti bausmes nusikaltimų prevencijos priemonėmis. Vėliau ši idėja išsirutuliojo kaip atskiras didesnis kriminologijos skyrius - nusikaltimų prevencijos teorija.17 3. Sociologijos ir kriminologijos skirtumai Sociologai tiria ir socialinius reiškinius. Pavyzdžiui, kiekviena visuomenė turi savo „dėmių", pirmiausia nusikalstamumą. Sociologus domina, kokios yra nusikalstamumo priežastys, kas su­daro nusikaltėlių grupuotes, koks jų santykis su valdžios struktūromis, ir daugelis kitų klausimų. Policiją domina konkretūs nusikaltėliai, o sociologus - nusikalstamumo priežastiniai ryšiai.18 Kriminologija tyria nusikalstamumą ne tik kaip socialinį reiškinį bet ir kaip teisinį reiškinį į kurį įeina ir baudžiamosios politikos formavimas, kriminalizacija / dekriminalizacija, nusikaltėlių socializacija, nusikaltimų prevencija ir t.t. Kiekviena vyriausybė siekia patobulinti visuomenę, bet kartu stengiasi palaikyti tam tikrą stabilumą, kad nebūtų didesnių sukrėtimų. Palaikyti stabilumą nėra lengva, nes laisvos rinkos sąlygomis dėl negailestingos konkurencijos galimi ir nuostoliai. Be to, nors ir kaip keista, žmo­gaus teisių užtikrinimas ir tolesnis demokratijos plitimas gali sukelti disfunkcijų, t. y. nukrypimų nuo visuotinai pripažintų “žaidimo taisyklių". Jau minėjau, kad visuomenėje gali susiformuoti kontrkultūra, priešiška - visuotinai pripažintajai. Narkomanai turi savo gyveninio stilių, jie gyvena „šalia" visuomenės. Bet demokratinė visuomenė priversta juos toleruoti, nes pati nesugebėjo užkirsti kelio narkomafijai. Pagarba žmogaus teisiems reikalauja toleruoti šalia esantį narkomaną, sergantį AIDS, o ką jau kalbėti apie alkoholiką. Žinoma tol, kol tokie asmenys „nelipa ant gal­vos". Jau ir Vilniuje yra autobusiukas, išvežiojantis narkomanams sterilius švirkštus, kad tie neužsikrėstų AIDS.19 Taigi visuomenėje egzistuoja ir išorinė socialinė kontrolė. Ji užtikrinama visuose visuomenės lygiuo­se ir srityse. Net valstybės sąrangoje numatytoje Konstitucijos yra nužymėti bendrieji socialinės kontrolės principai. Visos valdžios struktūros yra susiejamos taip, kad nė viena neturėtų absoliučios valdžios. Prezidentas kontroliuoja parlamentą, parlamentas-vyriau­sybę, konstitucinis teismas - prezidentą ar pan., priklausomai nuo valstybės valdymo modelio. Kiekvienoje gyvenimo srityje taip pat užtikrinama nuolatinė kontrolė. Šeimoje žmona kontroliuo­ja vyrą, mokykloje mokytojas kontroliuoja mokinį, darbovietėje bosas kontroliuoja valdinį ir t.t. Žinoma, socialinės kontrolės laipsnis skiriasi. Pavyzdžiui, žmonos kontrolė, kai vyras pareina namo su kvapeliu, tai vienokia, o policininko, pamačiusio šlitinėjantį gatvėje žmogų, kitokia.20 Reikėtų pabrėžti, kad kriminologija tyrinėja daugiau visuomenei nepriimtinų elgesių priežastys bei pasekmes, o sociologija daugiau dėmesio kreipia į socialinės kontrolės mastus. Priklausomai nuo socialines kontrolės svarbos yra net kuriamos specialios institucijos: vi­daus reikalų ministerija, teismas, valstybės kontrolė ir pan. Žinoma, jų funkcionavimas ir darbo pobūdis labai priklauso nuo valstybės pobūdžio. Kuo valstybė autokratiškesnė, kuo didesnė centralizacija, tuo labiau dominuoja nepasitikėjimas ir sankcijos.21 Kriminologija vartoja nusikaltimo sąvoka, sociologija gi naudoja deviacijos sąvoka.Deviacija - tai socialinis elgesys, kuris skiriasi nuo laikomo normaliu, priimtino visuomenėje ar situacijoje. Nors deviacinis elgesys apima ir nusikalstamą elgesį, tačiau jo pasireikimo sritis daug platesnė. Be to, ne kiekvienas nusikalstamas elgesys, sociologinių pažiūriu, vertinamas kaip deviacija, pavyzdžiui, menki eismo taisyklių pažeidimai nėra deviaciniai. Socialinė deviacija yra socialiai sąlygotas reiškinys. Normalumo ir deviacijos sąvokos susijusios su socialiniu kontekstu ir skiriasi skirtingose visuomenėse, subkultūrose ir t. t. Žymus JAV sociologas Iningas Gofmanas (Erving Goffman, 1922) teigia, kad visi žmonės, būdami socialiniais aktoriais, yra deviacinio elgesio, nes niekas negali visiškai atitikti socialiai priimtino elgesio kanonų (etalonų, pavyzdžių) ir visi mes kartais atsiduriame situacijose, kurios yra socialiai deviacinės - pavyzdžiui, kai trolei­buse kontrolierius užklumpa be talono, nes kitame švarke pamiršome piniginę su nuolatiniu bilietu.22 Kriminologija gi tiria teisės pažeidimus, o tai kaip parodo minėti pavyzdžiai kartais siauresnę už sociologijoje priimtina deviacijos sąvoka, o kartais platesnę. Sociologijoje yra skiriama pirminė ir antrinė deviacija. Pirminė deviacija - tai pirminis nusižengimo veiks­mas. Antrinė deviacija ar antrinis nukrypimas - tai procesas, kai individas kartoja tą patį nusižen­gimą, pavyzdžiui, važinėja be bilieto. Taigi jis įsitvirtina deviacinį identiškumą- „zuikio" įvaizdi. Antrinė deviacija siejasi su deviacine karjera. Deviacinė karjera - tai procesas, kai individas įsivirtina savo deviacinį elgesį ir identifikuojasi su deviacine subkultūra. Pavyzdžiui, pradėjęs vogti žmogus patenka į Pravieniškes. Dažniausiai įkalinimo įstaigoje jis ne tik nesuvokia savo nusikalstamo elgesio žalos, bet netgi „tobulina" savo nusikaltėliškus įgūdžius. Tačiau net ir pasitaisiusieji išėję iš kalėjimo visuomenės yra atstumiami -jiems įspausta nusikaltėlio, vagies žymė. Taigi jiems belieka toliau kopti deviacinės karjeros laiptais. Žmonės negimsta nusikaltė­liais, bet pradeda laikyti save deviacinio elgesio, reaguodami į neigiamą visuomenės vertinimą.23 Vartojama ir deviacinio atsisakymo sąvoka - tai atsisakymas tų kurie traktuojami kaip devia­cinio elgesio, laikyti save tokiais. Ši sąvoka skirta tam, kad galima būtų paaiškinti būdus, kuriais deviacinio elgesio žmonės bando derintis prie „normaliųjų", „nesuteptųjų", kad sumažintų savo nukrypimą nuo visuotinai pripažintų „žaidimo taisyklių". Pavyzdžiui, Tadas Blinda save laikė ne plėšiku, bet svieto lygintoju, siekiančiu įgyvendinti tikrąjį teisingumą.24 Sociologijoje vartojama ir deviacinio atvejo sąvoka. Deviacinis atvejis - tai socialinis reiški­nys, kuris yra išimtis, palyginti su įprastu atveju, t. y. su tokia situacija, kuri yra normali. Tai leidžia tirti tiek normalų, tiek deviacinį atvejį. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Prezidentas vėluoja į svarbų susitikimą, todėl jo vairuotojas gerokai viršija greitį, šiurkščiai pažeisdamas eismo taisykles, kurių privalu laikytis visiems. Nagrinėjant deviaciją sociologijai svarbi deviacinio išplėtimo („sutirštinimo") sąvoka. Deviacinis išplėti­mas - tai procesas, kai deviacijos pavojus ir masteliai padidinami. Deviacinis vaizdas specialiai „sutirštinamas", kad atrodytų įspūdingiau ir kad socialinės kontrolės agentai skirtų jam didesnį dėmesį. „Sulirštinimas" ir išplėtimas ypač dažnai naudojama žiniasklaidoje, siekiant patraukti visuomenės dėmesį. Pavyzdžiui, futbolo sirgalių susistumdymas gali būti pateikiamas kaip kruvi­nos skerdynės po rungtynių. Taip stengiamasi atkreipti visuomenės dėmesį į naują deviacinio elgesio problemą. Dažniausiai ji nėra nauja, bet dėl tam tikrų interesų gali būti iškeliama kaip tokia. Sutirštinimas gali sąlygoti masinę psichozę ir reikalavimus griežtai bausti nusikaltėlius. Policija, paveikta bendruomenės reikalavimų, gali pasistengti suimti kuo daugiau sirgalių, o teisėjai juos griežtai bausti, kad parodytų teisėtvarkos institucijų veiksmingumą. Sirgaliai gali būti provokuojami gintis. Dalis jų patiki savo deviaciniu elgesiu ir gali padaryti tikrai rimtų nusikaltimų.25 Neretai deviacinį išplėtimą sukelia mažumos, siekdamos patraukti dėmesį į savo problemas. Tų problemų tikrai yra, tačiau jų sprendimas nereikalauja tokių drastiškų būdų, kurių tenka imtis, kai yra sukelta panika. Taip dėmesį į save norėjo patraukti rokeriai, sergantieji AIDS, homoseksu­alai ir pan. 4. Socialinės aplinkos teorijos kriminologijos moksle Remiantys kriminologijos teorija, kalima pasakyti, kad nusikalstamumas, kaip ir bet kuris kitas socialinis procesas, neeg­zistuoja pats savaime, nėra izoliuotas nuo visuomenės gyvenimo. Jis susijęs su daugybe kitų socialinių procesų, yra jų nuolat veikiamas ir pats daro poveikį šiems procesams. Kitaip sakant, nusikalstamumas priklauso nuo socialinių sąlygų. Šio sąlygotumo kilmės ir mechaniz­mo suvokimas yra bene svarbiausias kriminologijos uždavinys. Neiš­siaiškinus, kokios nusikalstamumo šaknys, negalima rimtai galvoti apie efektyvią šio reiškinio kontrolę. Kalbamąją problemą nagrinėjo ir nagrinėja geriausi pasaulio kriminologai, tačiau jiems dar nepavy­ko rasti sprendimo, kuris visiems atrodytų įtikinamas. Didelę įtaką turi teorijos, kurios nusikalstamumo priežastimi laiko vienas ar kitas specifines nusikaltėlio asmenybės savybes. Detaliau šios teorijos bus nagrinėjamos šiuo darbo antroje dalyje, o dabar apsiribosime tik viena pastaba. Kriminologai, kurie pritaria minėtam požiūriui, tarp jų netgi tie, kurie pagrindiniu kriminogeniniu faktoriumi laiko bio­logiškai užprogramuotas nusikaltėlio organizmo savybes, pripažįsta, kad asmenybės faktoriai, kokie jie bebūtų, gali determinuoti nusi­kalstamą elgesį tik veikdami kartu su socialiniais faktoriais. Vadina­si, nusikalstamumo socialinio sąlygotumo tyrimas yra būtinas ir nekreipti į jį dėmesio nevalia.26 Tokių tyrimų reikšmė dar akivaizdesnė, kai įvertiname tą aplinky­bę, kad nusikalstamumo priežasčių teorijos, didžiausią dėmesį ski­riančios asmenybei, nėra pagrindinė šiuolaikinės kriminologinės minties kryptis. Mūsų laikais žymiai didesnį autoritetą turi teorijos, kurios pagrindinį vaidmenį nusikalstamumo genezėje skiria grynai socialiniams reiškiniams, nesusijusiems su asmenybe. Tokių teorijų yra daug ir įvairių. Nors joms visoms būdinga bendra išeities pozi­cija, vis dėlto šios teorijos labai skiriasi, vertindamos socialinių nusikalstamumo determinančių esmę. 4.1. Marksistinė socialinės aplinkos teorija Viena seniausių yra marksistinė nusikalstamumo ir jo priežasčių teorija. Dar visai neseniai ši teorija Lietuvoje buvo vienintelė leisti­na kriminologinės minties kryptis, ši teorija nusikalstamumo prie­žastimi laiko privačią nuosavybę ir jos pagrindu atsiradusį visuome­nės susiskaldymą į antagonistines klases. Išnaudotojų klasės kon­centruoja savo rankose visą turtą ir valdžią. Valstybė, būdama tik įrankis šios klasės rankose, leidžia įstatymus, kurių paskirtis - įam­žinti išnaudotojų klasės viešpatavimą; šių įstatymų pažeidimas lai­komas nusikaltimu. Išnaudojamųjų klasė, kurios lemtis - beteisišku­mas ir skurdas, nenori taikstytis su savo padėtimi. Taigi nusikalstamu­mą ši teorija vertina ir nagrinėja kaip šiurkščią, barbarišką, prievartinę protesto prieš visuomenėje egzistuojančią neteisybę formą.27 Marksistinė nusikalstamumo teorija, kaip ir bet kuri kita teorija, pretenduojanti į mokslinės teorijos statusą, turi dvi pagrindines funkcijas: aiškinamąją ir prognostinę. Kitaip tariant, šios teorijos uždavinys - paaiškinti, kodėl nusikalstamumas egzistuoja dabar, ir prognozuoti, ar egzistuos ateityje. 4.2. Marksistinės socialinės aplinkos teorijos kritika Nesunku pastebėti, kad marksistinė nusikalstamumo priežasčių teorija negali paaiškinti nusikalstamo viešpataujančios klasės atsto­vų elgesio kilmės. Lieka neaišku, kam išnaudotojams reikia pažei­dinėti įstatymus, jeigu vienintelis tų įstatymų tikslas - saugoti jų interesus. Tuo tarpu yra žinoma, kad „baltųjų apykaklių nusikalsta­mumas" (šiuo terminu Vakarų kriminologai paprastai vadina nusi­kaltimus, kuriuos daro socialinių viršūnių atstovai) savo pavojingu­mu visuomenei nenusileidžia „mėlynųjų apykaklių", t.y. visuomenės apačių, nusikalstamumui. Tarptautinis narkotikų biznis, plataus ma­sto machinacijos su išpūstomis akcijomis, falsifikuotų prekių realizavimas, vengimas mokėti mokesčius, kyšininkavimas ir iždo pagrįstumas - tai toli gražu nepilnas sąrašas nusikalstamų veikų, kuruos monopolizavo turtuoliai ir pasiturintys asmenys. Taigi tenka konstatuoti, kad marksistinė nusikalstamumo priežasčių teorija negali net įvykdyti savo aiškinamosios funkcijos.28 Dar prastesni šios teorijos prognostinės funkcijos reikalai, marksistinė nusikalstamumo priežasčių teorija teigia, kad privačios nuosavybės ir kartu antagonistinių visuomenės klasių panaikinimas pagrindinė nusikalstamumo likvidavimo prielaida. Siekdama troškimus pateikti kaip realybę, sovietinė kriminologija užsitvirtino, kad nusikalstamumas iš tikrųjų nuolat mažėja, kaip buvo prognozavusi ši teorija. „Egzistuojanti mūsų šalyje bendra nusikalstamumo mažėjimo tendencija - tai kaip socialistinės revoliucijos ir tolesnio šalies vystymosi rezultatas įvykusių politinių, ekonominių ir socialinių pertvarkymų padarinys", - tvirtinama sovietinės kriminologijos kurse. Tačiau šis tvirtinimas neturi nieko bendra su faktine padėtimi. Per paskutinius 30 metų vidutinis metinis nusikalstamumo lygis Sovietų Sąjungoje ir nepriklausomoje Lietuvoje išaugo nuo 365 nusikaltimų 100 tūkst. gyventojų 1961-1965 metais iki 769 nusikaltimų 1999-2001 metais, t.y. 110%. Taigi akivaizdu, kad teorija visiškai neatitinka tikrovės faktų. Marksistinė nusikalstamumo priežasčių teorija negali bent įtikinamiau paaiškinti įvykių ir jų prognozuoti, todėl pažintinė ji vertė labai menka. Nepaisant to, periodiškai bandoma šia teoriją atgaivinti. Vieną iš tokių bandymų atliko vadinamoji radikalioji kriminologija. Amerikiečių kriminologas R.Kvinas (R.Ouinney) šios mokyklos pažiūras suformulavo taip: 1. Amerikiečių visuomenės ekonominį pagrindą sudaro išvystytas kapitalizmas; 2. Valstybė tarnauja ekonomikoje dominuojančiai klasei, t.y. val­dančios kapitalistų klasės interesams; 3. Baudžiamoji teisė - valstybės ir valdančios klasės instrumentas, kuris palaiko ir įtvirtina egzistuojančią socialinę bei ekonominę tvarką; 4. Kapitalistinėje visuomenėje nusikalstamumą kontroliuoja įvai­rios institucijos, žinybos ir įstaigos, kurias organizuoja bei joms vadovauja valdantis elitas, atstovaujantis viešpataujančiai klasei; 5. Išsivysčiusio kapitalizmo prieštaravimai verčia slopinti valdo­mas klases, ir šią funkciją atlieka pirmiausia teisinė kapitalistinės visuomenės sistema; Nors radikaliosios kriminologijos šalininkai vadina save naujos kriminologijos krypties pirmtakais, sunku jų tezėse atrasti kažką nauja, kas skirtųsi nuo tradicinių marksizmo postulatų. Todėl kriti­nės pastabos, išsakytos marksistinės kriminologijos adresu, visiškai tinka ir radikaliajai kriminologijai. 4.3. Anomijos teorija Įdomiai nusikalstamumo priežastis aiškina anomijos teorija. Jos pagrindus parengė dar E.Diurkheimas, o vėliau išvystė Vakarų, pirmiausia amerikiečių, sociologai bei kriminologai. Pagrindinį dėmesį ši teorija skiria visuomenėje egzistuojančių socialinių vertybių sistemos ir šios visuomenės narių pasaulėžiūros santykio problemai. Pripažįstama, kad normaliai funkcionuojančio­je visuomenėje dauguma žmonių vertina ir priima viešpataujančią socialinių vertybių sistemą kaip teisingą ir pagrįstą. Todėl kiekvienas žmogus žino savo elgesio ribas ir įstatymo pažeidimo atvejai sudaro „normalų" tos visuomenės nusikalstamumą.29 Ryškių socialinių permainų laikotarpiu visuomenės narių suvoki­mas, kas yra leistina ir kas ne, keičiasi. Atsiranda anomija (visuotinai pripažintų normų stoka), t.y. susidaro situacija, kai vienos normos reikalauja vienokio asmenybės elgesio, o kitos - visiškai kitokio, dažnai netgi priešingo, arba iš viso nėra elgesį reglamentuojančių normų. Visa tai verčia asmenybę rizikuoti ir savo nuožiūra spręsti, ką ji gali daryti ir ko negali. Kraštutiniais atvejais anomija nutraukia asmenybės ryšius su aplinkiniu pasauliu, sukeldama susvetimėjimą. Anomija ir jos sukeltas susvetimėjimas skatina visuomenei nepriimtino, taip pat ir nusikalstamo, elgesio plitimą. Tada nusikalstamu­mas iš „normalaus" virsta stambaus masto socialine patologija.30 E. Diurkheimo teoriją kriminologijos vadovėliuose dažniausiai paaiškinama, pasinaudojant alegorija, įsivaizduokime, kad sporto aikštelėje rungtyniauja dvi futbolo ko­mandos. Nors visi žaidėjai puikiai žino taisykles, čia nebus apsieita be pažeidimų. Šie pažeidimai yra „normalūs" ta prasme, kad visi supranta jų esmę (visiems aišku, už ką teisėjas baudžia kaltininką). Be to, šie pažeidimai nesukliudys nustatyti nugalėtojų. Būtu visiškai kitoks vaizdas, jei kiekvienas žaidėjas žaistų pagal skirtingas taisy­kles: vienas - futbolo, kitas - krepšinio, trečias - tinklinio ir t.t. Tokia situacija būtų tikrai patologiška: kiekviena bauda būtų ginčytina, o nustatyti nugalėtojų niekam nepavyktų. Šis pavyzdys padeda suvokti anomijos esmę ir jos padarinius - elementarios tvarkos žlugimą. E.Diurkheimo ir jo vienminčių teorija, be abejo, padeda suvokti nusikalstamumo genezę. Neabejotina, kad anomija ir susvetimėji­mas - tai realūs socialinės būties fenomenai, turintys stiprų krimi­nogeninį poveikį. Tačiau ši teorija neatsako į daugelį principinių klausimų. Kokia socialinių permainų, sukeliančių anomija, kilmė? Koks anomijos atsiradimo mechanizmas? Kur baigiasi „normalus" ir prasideda „pa­tologinis" nusikalstamumas? Šie ir kiti neišspręsti klausimai skatina kriminologus tęsti nusikal­stamumo socialinio sąlygotumo tyrimus, ieškoti sprendimų, kurie įtikintų mokslininkus ir būtų naudingi praktikams. Darbo autorius norėtų pabrėžti. kad kol kas ginčijamasi netgi dėl pradinio klausimo - ar egzistuoja specifinės nusikalstamumo priežastys, t.y. tokie procesai ir reiški­niai, kurie būtinai ir visada pagimdo nusikaltimą ir nieko daugiau. Norminės kriminologijos krypties šalininkai įsitikinę, kad tokios priežastys egzistuoja. Pagrįsdami šią savo poziciją, jie pateikia argu­mentą, kad „tradiciniai" nusikaltimai („mala in še"), kurie yra ypa­tinga žmonių daromų nusižengimų kategorija, iš esmės skiriasi nuo visų kitų nusižengimų ir dėl to negali neturėti savų, ypatingų prie­žasčių, kategoriškai besiskiriančių nuo priežasčių, sąlygojančių tei­sėtą elgesį. Kadangi šiuo atveju nusikalstamumas vertinamas kaip neabejotinas blogis, jo priežasčių ieškoma tik tarp neabejotinai neigiamų procesų bei reiškinių. Mokslinėje ir mokomojoje literatūroje pateikiamos kelios nusi­kalstamumo priežasčių klasifikacijos. Pagal priežasčių veikimo ma­stą skiriamos visuotinės (bendros) nusikalstamumo priežastys, atski­rų nusikalstamumo rūšių bei nusikaltimų grupių, atskirų nusikaltimų priežastys. Pagal turinį yra skiriamos bendros ir specifinės nusikal­stamumo priežastys. Absoliuti priežastis - tai sistema visų reiškinių, kurių visuma neišvengiamai sukelia tam tikrą padarinį. Šią sistemą sudaro ne tik reiškiniai, tiesiogiai „gimdantys" nusikalstamumą (tie­sioginė priežastis), bet ir reiškiniai, kurie jį lemia (sąlygos). Ta absoliučios priežasties dalis, kuri tam tikrą padarinį sukelia tik esant atitinkamoms sąlygoms, šioje klasifikacijoje vadinama specifine priežastimi . Nusikalstamumą sukeliančių reiškinių skirstymas į nu­sikalstamumo priežastis ir sąlygas atsispindi ir galiojančiuose bau­džiamojo proceso įstatymuose (žr. Lietuvos Respublikos BPK 18 , 159 str.). Pagal kilmę nusikalstamumo priežastys ir sąlygos skirsto­mos į objektyvias, objektyvias-subjektyvias ir subjektyvias. Objek­tyvios ir objektyvios-subjektyvios priežastys bei sąlygos - tai neigia­mi reiškiniai, susiję su socialiniais-ekonominiais prieštaravimais, o subjektyvios - tai įvairių visuomenės gyvenimo sričių trūkumai.31 5. Socialinės aplinkos įtaka nusikaltėlio asmenybės pagal sociologinės krypties atstovus Sociologinės krypties kriminologai neigia specifinių nusikalstamumo priežasčių egzistavimą. Jų manymu, vienintelis realus kriterijus, kuriuo vadovaujantis visus nusikaltimus galima skirti kaip ypatingą žmonių elgesio kategoriją, yra šių poelgių priešingumas baudžiamajam įstaty­mui. Kitaip tariant, tam tikras poelgis yra nusikaltimas ne todėl, kad jam būdinga kokia nors ypatinga savybė, o todėl, kad įstatymų leidėjas šį poelgį būtent taip įvertino. Taigi bendrų visoms nusikaltimų rūšims priežasčių nėra ir negali būti. Kažin ar įmanoma, pavyzdžiui, nurodyti faktorius, kurie tuo pačiu metu galėtų sukelti ekonominius ir lytinius nusikaltimus. Taip yra vien dėl to, kad ekonominiai nusikaltimai yra žymiai artimesni leistinoms ekonominio elgesio formoms, o lytiniai nusikaltimai - leistinoms lytinio elgesio formoms, negu kad ekonomi­niai nusikaltimai lytiniams. Antra vertus, reiškiniai, determinuojantys vieną ar kitą nusikalstamumo rūšį, kartu sukelia ir kitų neigiamų socialiniu padarinių. Pavyzdžiui, plačiąja socialine prasme valstybinio turto grobimai, už kuriuos baudžiama administracine bei baudžiamąja tvarka, ir „go­bšumas", t.y. siekimas „išplėšti" iš valstybės kaip galima daugiau, o duoti jai kaip galima mažiau, yra lygiareikšmiai reiškiniai. Kad šiuos reiškinius skirianti riba yra labai santykinė, rodo ir ta aplinkybė, jog pagrindinis kriterijus, skiriantis grobimą kaip nusikaltimą nuo gro­bimo - administracinio nusižengimo, yra pagrobto turto vertė. Savaime suprantama, kad įstatymų leidėjas nustato ją „iš akies", nes objektyvios ribos čia negali būti. Aišku ir tai, kad nuo įstatymų leidėjo sprendimo socialinė veikos esmė nepasikeičia. Lygiai taip pat įstatymų leidėjas gali pripažinti arba nepripažinti nusikaltimu vengimą mokėti mokesčius, t.y. vieną iš „gobšumo" rūšių. Nėra jokio pagrindo teigti, kad pasikeitus kai kurių objektyviai egzistuojančių žmogaus poelgių teisiniam įvertinimui, pasikeičia ir šiuos poelgius sukeliančios priežastys. Jeigu taip, tai tvirtinimas, kad egzistuoja specifinės nusikalstamumo priežastys, yra nepagrįsta. Taigi nusikal­timai sudaro tik dalį padarinių, kuriuos sukelia priežastys, sąlygojan­čios ir daugelį kitų neigiamų reiškinių.32 Nusikalstamumo sociologija nusikalstamo elgesio šaltiniu laiko objektyvius visuomenės vystymosi prieštaravimus. Vienas iš jų, tu­rintis bene didžiausią kriminogeninį poveikį, yra nuolat egzistuojan­tis žmonių poreikiu ir jų patenkinimo galimybių prieštaravimas. Reikia atsižvelgti į tai, kad poreikiai atsiranda neatsitiktinai, iš esmės juos lemia materialinių gėrybių gamyba. Pavyzdžiui, poreikis turėti videomagnetofoną arba automašiną atsirado tik tada, kai šie gami­niai tapo prekėmis mažmeninėje prekyboje. Kai didžioji dalis miesto gyventojų gyveno bendruose butuose, poreikis gyventi atskirame bute buvo ne toks ryškus kaip dabar, kai keturi penktadaliai mie­stiečių gyvena atskiruose butuose. Nuo socialinių sąlygų priklausan­čių konkretaus žmogaus poreikių patenkinimo galimybės yra ribo­tos. Iš vienos pusės jas riboja tai, kad yra tam tikras pagamintų prekių ir paslaugų kiekis, o iš kitos pusės - egzistuojantis tų gėrybių skir­stymo būdas. Ribotas ir, svarbiausia, netolygus poreikių patenkini­mas sukelia žmonėms, ypač tiems, kurie įsivaizduoja, kad skirstant materialines gėrybes jie buvo nuskriausti, stipru nepasitenkinimo jausmą, stumia į konfliktus su aplinkiniais ir visa visuomene. Tokie konfliktai neretai įgauna nusikaltimų pavidalą. Šiais atvejais nusi­kaltimo motyvas nebūtinai yra siekimas nelegaliu būdu patenkinti tam tikrą poreikį, kurio žmogus negali patenkinti legaliai. Savo priešingu teisei elgesiu žmogus gali išreikšti stichišką, gerai neįsisą­monintą protestą prieš neteisingą, jo manymu, visuomenės tvarką. 6. Socialinės struktūros pasikeitimai kaip nusikaltėlio asmenybę formuojantys elgesys Didelę įtaka nusikalstamumui daro prieštaravimai, kuriuos suke­lia visuomenės socialinės struktūros pasikeitimai. Tokie pasikeiti­mai yra neišvengiami, nes juos lemia mokslo bei technikos progre­sas. Vienas tokiu pasikeitimų - tai nuolat augantis aukštos ir auk­ščiausios kvalifikacijos darbuotojų poreikis ir kartu mažėjanti nek­valifikuotos darbo jėgos paklausa. Siekdama patenkinti šį poreikį, visuomenė priversta vis daugiau laiko skirti augančios kartos ben­drajam lavinimui ir profesiniam mokymui. Šiai tendencijai priešta­rauja kita -vaikų ir jaunuolių fizinio bei psichinio brendimo pagrei­tėjimas, lyginant su ankstesnėmis kartomis (akceleracija). Dėl to atsiranda laikinas atotrūkis tarp jaunimo psichofizinės ir socialinės brandos: asmenys, kuriuos pagal fizinio bei intelektualinio išsivysty­mo lygį galima pavadinti suaugusiais, socialine prasme tebėra vaikai. Jie dar tik ruošiasi savarankiškai dirbti, neturi savo pajamų šaltinio, lieka tėvų išlaikytiniai net tada, kai jau turi savo vaikų. Šis priešta­ravimas demoralizuoja jaunus žmones. Vieni jų įpranta gyventi kitų žmonių sąskaita, darbą niekina kaip „kvailių užsiėmimą". Kita jau­nimo dalis, ta, kuri dėl vienų ar kitų priežasčių negalėjo gauti dabarties standartus atitinkančio išsilavinimo ir todėl gali tikėtis tik paties paprasčiausio, vadinasi, nekūrybiško ir neprestižinio darbo, pasijunta esą nepilnaverčiai žmonės. Jų manymu, dėl to kalta visuo­menė. Ši pozicija sukelia negatyvų požiūrį į visuomenės nuostatas, ir telieka tik vienas žingsnis iki nusikaltimo. Kitas socialinis pasikeitimas, kuris labai domina kriminologiją, -tai naujos pagal savo struktūrą ir funkcijas šeimos atsiradimas. Dar palyginti netolimoje praeityje šeimą sudarė trys arba keturios kartos ir ji buvo ne tik tam tikras giminės susivienijimas, bet ir miniatiūrinis darbo kolektyvas. Tokioje šeimoje vaikai nuo ankstyvos jaunystės dirbo kartu su suaugusiais. Tai užtikrindavo ir nuolatinę vaikų priežiūrą, ir jų darbo įgūdžių, atsakomybės už savo darbo rezultatus formavimą, pagarbą vyresniesiems kaip sumaniems bei patyrusiems darbininkams. Tipišką šiuolaikinę šeimą sudaro tik dvi kartos- tėvai ir vaikai. Didžiąją dienos dalį tėvai praleidžia darbe, miesto tran­sporte, parduotuvėse ir panašiai, o seneliai, kurie anksčiau prižiū­rėdavo vaikus, dabar gyvena atskirame bute. Vaikų pareigų tėra tik tiek, kad jie privalo lankyti vaikų darželį arba mokyklą ir ruošti pamokas. Tai sukelia daug nepageidautinų padarinių: nepakanka­mas emocinis tėvų ir vaikų ryšys, menka vaikų priežiūra; nesusifor­muoja įprotis dirbti, o dažnai net nesuvokiama, kad darbas - gyve­nimo gėrybių, kurias šeima teikia savo vaikams, šaltinis. Akivaizdu, kad šie padariniai turi kriminogeninį poveikį.33 Svarbus mūsų epochos socialinis pasikeitimas - padidėjęs žmonių socialinis mobilumas. Išsivysčiusiose šalyse žmonės dažnai keičia gyvenamąją vietą, užsiėmimą ir pan. Dėl to silpnėja žmonių ryšiai su artimiausia aplinka. Šia prasme būdinga situacija, kai žmogaus dar­bo aplinka yra žymiai nutolusi nuo jo gyvenamosios aplinkos. Toks atotrūkis silpnina socialinės aplinkos vaidmenį kontroliuojant žmo­gaus elgesį ir kartu sudaro sąlygas nestabiliam elgesiui. Kartais užtenka labai menko išorinio postūmio, kad tas nestabilus elgesys peraugtų į nusikaltimą. Pateikti samprotavimai rodo ir tai, kad aiškinti nusikalstamumą vien tik neigiamais socialiniais procesais nėra pakankamo pagrindo. Nieko bloga, kad visuomenei reikia vis daugiau gerų specialistų; kad daugėja šeimų, kurias sudaro dvi kartos; kad ištekėjusios moterys dirba visuomenei naudingą darbą, užtikrinantį joms ne tik teisinę, bet ir faktinę lygybę su vyrais; kad auga socialinis žmonių mobilumas. Tačiau tuo pačiu metu visi šie poslinkiai, sąveikaudami tarpusavyje bei su kitais socialiniais procesais, tampa faktoriais, sąlygojančiais nusikalstamumo egzistavimą. Apibendrinant galima padaryti išvadą, kuri svarbi ne tik krimino­logijai. Jos esmė ta, kad kokie bebūtu viliojantys vieni ar kiti visuo­menėje vykstantys pasikeitimai, visada reikia atsiminti, kad šie pasi­keitimai būtinai turi ir savo „šešėlinę pusę", kuri pasireiškia visuo­menei nepageidautinais padariniais. Kitaip sakant, už kiekvieną socialinį laimėjimą visuomenei tenka kaip nors užmokėti. Išvados 1. Aiškinti nusikalstamumą vien tik neigiamais socialiniais procesais nėra pakankamo pagrindo. Nieko bloga, kad visuomenei reikia vis daugiau gerų specialistų; kad daugėja šeimų, kurias sudaro dvi kartos; kad ištekėjusios moterys dirba visuomenei naudingą darbą, užtikrinantį joms ne tik teisinę, bet ir faktinę lygybę su vyrais; kad auga socialinis žmonių mobilumas. Tačiau tuo pačiu metu visi šie poslinkiai, sąveikaudami tarpusavyje bei su kitais socialiniais procesais, tampa faktoriais, sąlygojančiais nusikalstamumo egzistavimą. 2. Apibendrinant galima padaryti išvadą, kuri svarbi ne tik krimino­logijai. Jos esmė ta, kad kokie bebūtu viliojantys vieni ar kiti visuo­menėje vykstantys pasikeitimai, visada reikia atsiminti, kad šie pasi­keitimai būtinai turi ir savo „šešėlinę pusę", kuri pasireiškia visuo­menei nepageidautinais padariniais. Kitaip sakant, už kiekvieną socialinį laimėjimą visuomenei tenka kaip nors užmokėti. 3. Didelę įtaka nusikalstamumui daro prieštaravimai, kuriuos suke­lia visuomenės socialinės struktūros pasikeitimai. Tokie pasikeiti­mai yra neišvengiami, nes juos lemia mokslo bei technikos progre­sas. Vienas tokiu pasikeitimų - tai nuolat augantis aukštos ir auk­ščiausios kvalifikacijos darbuotojų poreikis ir kartu mažėjanti nek­valifikuotos darbo jėgos paklausa. Siekdama patenkinti šį poreikį, visuomenė priversta vis daugiau laiko skirti augančios kartos ben­drajam lavinimui ir profesiniam mokymui. Šiai tendencijai priešta­rauja kita -vaikų ir jaunuolių fizinio bei psichinio brendimo pagrei­tėjimas, lyginant su ankstesnėmis kartomis (akceleracija). Dėl to atsiranda laikinas atotrūkis tarp jaunimo psichofizinės ir socialinės brandos: asmenys, kuriuos pagal fizinio bei intelektualinio išsivysty­mo lygį galima pavadinti suaugusiais, socialine prasme tebėra vaikai. Jie dar tik ruošiasi savarankiškai dirbti, neturi savo pajamų šaltinio, lieka tėvų išlaikytiniai net tada, kai jau turi savo vaikų. Šis priešta­ravimas demoralizuoja jaunus žmones. Vieni jų įpranta gyventi kitų žmonių sąskaita, darbą niekina kaip „kvailių užsiėmimą". 4. Kita jau­nimo dalis, ta, kuri dėl vienų ar kitų priežasčių negalėjo gauti dabarties standartus atitinkančio išsilavinimo ir todėl gali tikėtis tik paties paprasčiausio, vadinasi, nekūrybiško ir neprestižinio darbo, pasijunta esą nepilnaverčiai žmonės. Jų manymu, dėl to kalta visuo­menė. Ši pozicija sukelia negatyvų požiūrį į visuomenės nuostatas, ir telieka tik vienas žingsnis iki nusikaltimo. 5. Svarbus mūsų epochos socialinis pasikeitimas - padidėjęs žmonių socialinis mobilumas. Išsivysčiusiose šalyse žmonės dažnai keičia gyvenamąją vietą, užsiėmimą ir pan. Dėl to silpnėja žmonių ryšiai su artimiausia aplinka. Šia prasme būdinga situacija, kai žmogaus dar­bo aplinka yra žymiai nutolusi nuo jo gyvenamosios aplinkos. Toks atotrūkis silpnina socialinės aplinkos vaidmenį kontroliuojant žmo­gaus elgesį ir kartu sudaro sąlygas nestabiliam elgesiui. Kartais užtenka labai menko išorinio postūmio, kad tas nestabilus elgesys peraugtų į nusikaltimą. 6. Nusikalstamumo sociologija nusikalstamo elgesio šaltiniu laiko objektyvius visuomenės vystymosi prieštaravimus. Vienas iš jų, tu­rintis bene didžiausią kriminogeninį poveikį, yra nuolat egzistuojan­tis žmonių poreikiu ir jų patenkinimo galimybių prieštaravimas. Reikia atsižvelgti į tai, kad poreikiai atsiranda neatsitiktinai, iš esmės juos lemia materialinių gėrybių gamyba. Pavyzdžiui, poreikis turėti videomagnetofoną arba automašiną atsirado tik tada, kai šie gami­niai tapo prekėmis mažmeninėje prekyboje. Kai didžioji dalis miesto gyventojų gyveno bendruose butuose, poreikis gyventi atskirame bute buvo ne toks ryškus kaip dabar, kai keturi penktadaliai mie­stiečių gyvena atskiruose butuose. Nuo socialinių sąlygų priklausan­čių konkretaus žmogaus poreikių patenkinimo galimybės yra ribo­tos. Iš vienos pusės jas riboja tai, kad yra tam tikras pagamintų prekių ir paslaugų kiekis, o iš kitos pusės - egzistuojantis tų gėrybių skir­stymo būdas. 7. Kriminologai neigia specifinių nusikalstamumo priežasčių egzistavimą. Jų manymu, vienintelis realus kriterijus, kuriuo vadovaujantis visus nusikaltimus galima skirti kaip ypatingą žmonių elgesio kategoriją, yra šių poelgių priešingumas baudžiamajam įstaty­mui. Kitaip tariant, tam tikras poelgis yra nusikaltimas ne todėl, kad jam būdinga kokia nors ypatinga savybė, o todėl, kad įstatymų leidėjas šį poelgį būtent taip įvertino. Taigi bendrų visoms nusikaltimų rūšims priežasčių nėra ir negali būti. Kažin ar įmanoma, pavyzdžiui, nurodyti faktorius, kurie tuo pačiu metu galėtų sukelti ekonominius ir lytinius nusikaltimus. Taip yra vien dėl to, kad ekonominiai nusikaltimai yra žymiai artimesni leistinoms ekonominio elgesio formoms, o lytiniai nusikaltimai - leistinoms lytinio elgesio formoms, negu kad ekonomi­niai nusikaltimai lytiniams. Literatūra 1. Čepas A. Nepilnamečių nusikalstamumas ir jo priežastys. Vilnius, 1982. 2. Justickis V. Nepilnamečių teisės pažeidėjų charakterio nukrypimai. Kaunas, 1984. 3. Kuklianskis S. Nusikalstamumo kontrolės Lietuvoje mokslinė koncepcija. Vilnius, 1995. 4. Nepilnamečių asmenybė ir nusikalstamumas / G.Babachinaitė ir kiti. Vilnius, 1984. 5. Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla = Criminality and the law enforcement activity : statistinis rinkinys / Statistikos departamentas prie LRV, Vilnius, 1997 50 p. [ir ankstesni bei vėlesni]. 6. Sirutavičius V. Nusikaltimai ir visuomenė XIX amžiaus Lietuvoje. Vilnius, 1995. 7. Smaliukas J., Urbelienė J. Nusikalstamumo raida Lietuvoje 1918-1993 metais. Vilnius, 1994. 8. Аванесов Г.А. Теория и методология криминологического прогнозирования. Москва, 1972. 9. Антонян Ю.М. Психология преступника и расследование преступлений. Москва, 1996. 10. Бурлаков В.Н., Орехов В.В. Индивидуальное предупреждение преступлений : Вопросы теории и практики : учеб. пособие. Ленинград, 1988. 11. Виктимологические проблемы борьбы с преступностью. Иркутск, 1989. 12. Дубинин Н.П. и др. Генетика, поведение, ответственость : О природе антиобщественых поступков и путях их предупреждения. Москва, 1989.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!