Asmenybės ir grupės santykių problema

Įvadas Skirtingi autoriai vadovaujasi kurio nors vieno autoriaus požiūriu ir asmenybę aprašo tik tuo tam tikru aspektu. Galima pateikti keletą ištraukų iš vieno lietuviško vadovėlio. Iš šių ištraukų matyti, kad vadovėlio autoriai laikosi pozicijos, jog asmenybę sąlygoja tam tikras kokybinis santykis su kitais žmonėmis, su visa visuomene: Asmenybė yra žmogus, kuris pajėgus suvokti save, sąmoningai veikti bei skirti save nuo likusio pasaulio (Aš ir ne Aš). O kalbant apie žmogaus unikalumą, tik jam vienam būdingų savybių derinį, vartojama individualumo sąvoka. Asmenybė vystosi palengva, jos tapsmas yra dinamiškas procesas. Galima tapti asmenybe, tačiau asmenybė taip pat gali virsti individu (pvz.: dėl psichinės ligos sutrinka jos ryšiai su aplinka ir deformuojasi savęs suvokimas ir žmogus praranda savimonę). Asmenybė yra visų žmogiškųjų savybių viršūnė, o individualybė – asmenybės kaip veiklos subjekto “giluma“ (B.Ananjevas) Tikroji asmenybė pasireiškia ten ir tada, kai savo veiksmais sukuria produktą, kurio rezultatas žavi ir visus kitus. Šiame darbe nagrinėjama asmenybės ir grupės santykių problema. Darbo autorius palaiko nuomone, kad grupę sudaro atskiros asmenybės, tačiau pati grupė nėra paprasta asmenybių suma. Jeigu norite pažinti asmenybę, jos elgesį, pasidomėkite grupėmis, kurioms ji priklauso. Žinodami šių grupių nuostatas, vertybines orientacijas, asmenybės statusą bei dalyvavimo aktyvumą šiose grupėse, galima prognozuoti jos elgesį tam tikrose situacijose. Juk iš gausybės narių nuomonių, nuostatų, vertinimų formuojasi grupės nuostatos, vertybinės orientacijos, normos, kurios „grįžta" į asmenybę ir ją keičia. Todėl galima sakyti, kad grupė šiek tiek suniveliuoja asmenybes: grupės nariams sunku elgtis kitaip nei tikisi grupė. 1. Asmenybes sampratos probleminis aspektas psichologijoje Žmogaus kūnas yra sudarytas iš 60 milijardų ląstelių. Jis yra veikiamas pačių įvairiausių įtakų, o jo istorija individuali, kupina nenusakomų derinių. Atsakyti į klausimą – kas yra asmenybė? - galima bendrai – t.y. „asmenybe galime vadinti kiekvieną žmogų, suvokiantį aplinką bei save ir kontroliuojantį savo veiksmus“1; galima atsakyti buitiškai – t.y. „asmenybe vadinami žmonės, savo veikloje pasiekę reikšmingų rezultatų“2; ir galima atsakyti psichologijos mokslo kontekste. Individas yra ne tik psichologijos, bet ir daugelio kitų mokslų tyrimo objektas. Šiame darbe mus domina asmenybės psichologija, kuri sutelkia dėmesį į atskiro žmogaus ypatumus. Tad kokie yra šie ypatumai? Atsakyti į šį atrodo tokį paprastą klausimą, neįmanoma vienareikšmiškai. Individas tiriamas tam tikrais atžvilgiais: kaip vienovė jis išskaidomas, iškeliamos ir tikrinamos atskiros teorijos. To išdava – paini požiūrių įvairovė: kiekvienas psichologas susikuria savo teoriją apie asmenybę, pateikia savo apibrėžimą. Jau nuo 1927 metų psichologas G.B. Olportas psichologinėje literatūroje surado net 50 skirtingų asmenybės sąvokos apibrėžimų3. Taip pat ir skirtingi vadovėliai vadovaujasi kurio nors vieno autoriaus požiūriu ir asmenybę aprašo tik tuo tam tikru aspektu. Galima pateikti keletą ištraukų iš vieno lietuviško vadovėlio. Iš šių ištraukų matyti, kad vadovėlio autoriai laikosi pozicijos, jog asmenybę sąlygoja tam tikras kokybinis santykis su kitais žmonėmis, su visa visuomene: Asmenybė yra žmogus, kuris pajėgus suvokti save, sąmoningai veikti bei skirti save nuo likusio pasaulio (Aš ir ne Aš). O kalbant apie žmogaus unikalumą, tik jam vienam būdingų savybių derinį, vartojama individualumo sąvoka. Asmenybė vystosi palengva, jos tapsmas yra dinamiškas procesas. Galima tapti asmenybe, tačiau asmenybė taip pat gali virsti individu (pvz.: dėl psichinės ligos sutrinka jos ryšiai su aplinka ir deformuojasi savęs suvokimas ir žmogus praranda savimonę). Asmenybė yra visų žmogiškųjų savybių viršūnė, o individualybė – asmenybės kaip veiklos subjekto “giluma“ (B.Ananjevas) Tikroji asmenybė pasireiškia ten ir tada, kai savo veiksmais sukuria produktą, kurio rezultatas žavi ir visus kitus. Tokius visybiškus rezultatus su visybiškais efektais gali sukurti tik tokios asmenybės, kuriose sukoncentruota visa, kas socialiai reikšminga žmonijai. Tai pasakytina apie ypač iškilias asmenybes – Platoną, Niutoną, Spinozą, Bethoveną, Tolstojų, Hemingvėjų. Asmenybė savo esme yra žmogus, sąlygotas visuomenės ir jo santykių su visuomene. Asmenybė formuojasi bendraudama su kitais žmonėmis, tuo ji ne tik patenkina poreikį bendrauti, bet ir reguliuoja savo elgesį. Žmogus gimsta be veidrodžio rankoje ir be filosofinio apmąstymo “aš esu aš“, todėl pirmiausia jis turi įsižiūrėti į kitą žmogų kaip į veidrodį; tik tuomet jis ima žiūrėti į save kaip į žmogų4. Kitas vadovėlis apie asmenybę rašo kitaip: Asmenybė, kaip ir intelektas, yra abstrakti sąvoka. Jos neįmanoma pamatyti, apčiuopti arba tiesiogiai pamatuoti5. Tai savita ir pastovi žmogaus mąstysena, jausena ir veiksena. Taigi labiau akcentuojama vidinė asmenybės struktūra. Taigi kiekvienas autorius turi savo apibrėžimą ir naudoja jį savo teorijos rėmuose. Tačiau visi per psichologijos istoriją susiformavę požiūriai į asmenybę bent iš dalies nagrinėja mažiausiai tris pamatines problemas6: Individo struktūra. Vieni mokslininkai bando apibūdinti individo vidinę struktūrą (pagal savybes) t.y. sekdami Aristoteliu skiria sielos lygius: vegetacinė, juslinė ir dvasinė siela (pastaroji, anot Homero, tam tikra laiką po mirties dar lieka gyva kaip astralinė siela gyvųjų atmintyje). Kiti individą apibūdina per skirtumus nuo kitų žmonių. T.y. remiasi individo vientisumu, ir jį, kaip lyginamąją struktūrą (pagal aplinkybes), gretina su tipiškais kitų žmonių skirtumais. Nuo ko priklauso psichiniai reiškiniai? Svarbiausi individą sąlygojantys veiksniai žmones domino jau nuo senų laikų. Antikinės psichosofijos žmogų traktavo kaip pavaldų likimui, kaip Dievo gyvavaizdį, kaip politinį gyvūną, kaip gamtos dalį etc. Šios žmogaus sampratos Naujųjų laikų pradžioje išsiplėtojo į daugybės charakterių sampratą. Ankstesnioji charakterologija bandė nusakyti žmogaus esmę. Dabar manoma, jog toks tikslas nepasiekiamas. Daugiau tiriamos sudėtingos individo sąsajos, t.y. kūno ir aplinkos sistema. Galima sakyti, kad žmogus priklauso nuo 3 pagrindinių dalykų: fizinio kūno, socialinės aplinkos, savireguliacijos. Savireguliacija aiškinama įvairiai – kaip žmogaus Aš priklauso nuo transcendentinių jėgų arba nuo jo paties raidos ypatumų ir su tuo susijusių gyvenimo problemų bei konfliktų sprendimo pobūdžio. Žmogaus jėgų sutelkimas. Sakoma, kad konkuruojančios žmogaus jėgos papildo viena kitą: energija (pagrindinė psichinė jėga), instinktai (genetinis susitelkimas), orientacija (automatiškas dėmesys aplinkai), imprintingas (paveldėti reakcijų impulsai jautriais raidos etapais), entelechija (Antikoje – nukreiptumas į tikslą, šiandien – saviraiška), žinių kaupimas, motyvacija, socializacija (nepastebimi prisirišimai prie visuomenės), kognicija (proto skvarbumas, gyvenimo gairių numatymas), homeostazė (psichofiziologinė pusiausvyra). Reikėtų pabrėžti, kad dideli prieštaravimai tarp įsisąmonintų ir neįsisąmonintų mūsų Aš dalių gali iškreipti asmenybės vystymąsi, sukelti elgesio sutrikimus. Tuo tarpu „santarvė” tarp suvokiamų ir nesuvokiamų savo paties bruožų, sugebėjimas įsisąmoninti ir pripažinti mums nemalonią informaciją apie save rodytų mūsų asmenybės brandumą. Štai disharmoniškos, „išsiderinusios" asmenybės pavyzdys. Sąmonės lygmenyje N. vertina save labai gerai, aiškiai prasilenkdamas su realiomis galimybėmis. Tuo tarpu pasąmonėje viešpatauja nepasitikėjimas savimi, žemas savęs vertinimas, kurio N. stengiasi „neprileisti" iki sąmonės, t. y. nepripažįsta. Tokiu būdu jo įsisąmonintasis Aš ir savigarba lieka nepažeisti. Tačiau pasąmonėje slypintis prastas savęs vertinimas reiškiasi dideliu N. įžeidumu, šiurkštumu, konfliktiškumu. Jis nuolat jaučiasi prislėgtas, blogos nuotaikos, neaktyvus ir pan. Tokios būsenos priežasčių pats N. nesuvokia. Taigi kiekvieno mūsų „Aš” yra žymiai didesnis nei tas „Aš”, kurį mes sąmoningai suvokiame. Pasąmonėje paslėpti mūsų asmenybės aspektai gali būti labai nemalonūs, išreiškiantys priešiškumą ir agresyvumą. Sakykime, į kokią nors smulkmeną mes sureaguojame stipriu pykčio priepuoliu, o po to pasijuntame nepatogiai: „Ir kas man atsitiko, kaip aš galėjau taip pasielgti". Tačiau kartais visiškai netikėtai sau imame ir pasielgiame labai kilniaširdiškai ir tolerantiškai. Arba pasakome ką nors tokio išmintingo, kad patys netikime, jog tai tikrai mūsų žodžiai. „Aš nė neįsivaizdavau, kad galiu būti toks, kad turiu tokių savybių (tiek teigiamų, tiek neigiamų)". Psichoanalitikai teigia, kad susitikti „akis į akį" su savo pasąmone mums padeda ne tik nevalingi poelgiai. Dar viena iš tokios akistatos galimybių yra sapnai. Pasąmonėje glūdintys slapti, sąmonei nepriimtini norai, baimės, konfliktai iškyla į paviršių miegant. Manoma, kad sąmonė įsiterpia į sapnus kaip cenzorė. Nemalonius ar „nepadorius" jausmus ir norus ji perduoda kitiems sapne veikiantiems asmenims, situacijoms ar simboliams. Dėl to sapnas yra priimtinas, o į savas slaptas problemas ar norus žiūrima tarsi iš šalies. Pavyzdžiui, kartais būsima mama susapnuoja savo vaisių taip, tarsi matytų jį iš šono. Toks sapnas gali reikšti, jog moters pasąmonėje slypi baimė, kad nėštumas gali sujaukti jos įprastinį gyvenimą. Galbūt moteris bijo, kad nesugebės būti puiki motina, turės problemų su sveikata, praras gerą fizinę formą, patrauklumą, todėl nori savo nėštumą tarsi „nutolinti", žiūrėti į įvykius iš šono. K.Jungo pasekėjas psichoanalitikas R. Džonsonas vaizdžiai sako, jog sapnai yra „sukurti" tam, kad mūsų pasąmonė ir sąmonė galėtų bendrauti ir bendradarbiauti. Jis pateikia įdomų jaunos dalykiškos ir veiklios moters sapno, padėjusio jai geriau suvokti save, pavyzdį. Moteris sapnuoja, kad ieško savo automobilio raktų. Ji prisimena, kad raktus turi jos vyras. Moteris mato savo vyrą, šaukia jam, tačiau jis negirdi. Po to iš kažkur atsiranda keistas, neramus jaunuolis, panašus į valkatą. Jis įsėda šalia jos į automobilį ir ją nusiveža. Moteris jaučia stiprų pasipiktinimą, bejėgiškumą ir iš dalies vienišumą. R. Džonsonas aiškina, kad šio sapno vaizdinius reikia suprasti kaip atskirų tos moters asmenybės dalių ir jos vidinio gyvenimo simbolius. Vyras išreiškia tą moters dalį, kuri siekia ramybės, susikaupimo, atsitraukimo į save. Pernelyg atsidavus profesinei veiklai, jai nebeliko laiko namams, šeimai, savo dvasiniam gyvenimui. Automobilis simbolizuoja jos pernelyg didelį užimtumą darbo reikalais. Sapne ji jautėsi taip, tarsi kažkas ją įstūmė į šitą „judėjimo priemonę", kuri grąžino ją į dalykinių reikalų sūkurį. Automobilį vairavęs neramus „valkata" išreiškia tą moters asmenybės dalį, kuri visada norėjo būti kolektyvinio gyvenimo centre, kuri nė minutės negalėjo pasėdėti ramiai ir mėgo, įjungusi mašinos variklį, lėkti visu greičiu. Taigi šiuo sapnu moters pasąmonė signalizavo apie pavojingą atotrūkį tarp jos vidinio dvasinio gyvenimo, kurį sapne atstovavo vyras, ir išorinės „valkatiškos" profesinės veiklos. Siek tiek pakeitusi savo dienotvarkę, apribojusi savo profesines pareigas ir daugiau energijos nukreipusi į jai svarbius, bet „užmirštus" gyveno aspektus, moteris pasijuto lengviau. Košmarai, anot R. Džonsono, yra vieni vertingiausių pažintinių sapnų. Jie praneša apie kokią nors ypatingai didelę mūsų baimę arba kitas nuslopintas ir neigiamai veikiančias emocijas. Pavyzdžiui, žmogus nuolat sapnuodavo žiurkę, graužiančia jam kaklą. Išanalizavęs sapną, jis suprato, kad visada vengdavo kalbėti apie savo poreikius, ir tos nuslopintos emocijos jį „graužė" iš vidaus. Jei sapne žmogus sužeidžia ar užmuša kitą žmogų, arba jį kas nors sužeidžia, tai gali reikšti, kad jis nori atsikratyti kurios nors jam nereika­lingos savojo „Aš" dalies. Sužeidimas gali simbolizuoti ir per menką rūpinimąsi tariamai nereikalingu savo asmenybės aspektu. Kuomet sapne bandome nuo ko nors pabėgti, iš tikrųjų norime „užsimerkti" ir nepastebėti kokios nors esminės savo problemos. Šiuo atveju reikėtų sustoti, atsigręžti veidu į mus persekiojantį savojo „AŠ" aspektą ir susitarti su juo. O jei negalime pajudėti iš vietos arba judame per lėtai, tai gali reikšti, jog greitai susidursime su problema, į kurią nenorime kreipti dėmesio. Užmegzdami ryšį su savo pasąmone (sapnų, vaizduotės, meditacijos pagalba) ir giliau save įsisąmonindami, mes turime galimybę ne tik išspręsti savo vidinius prieštaravimus. Pasąmonėje mes galime atrasti savojo „Aš" atsinaujinimo, augimo, stiprybės, išminties šaltinius. Vadinasi, galime suprasti, kas esame iš tikrųjų. Susiformavusiam mūsų Aš-vaizdui būdinga patį save palaikyti, išliekant nepakitusiu. Šią temą jau pradėjome gvildenti ankstesniame skyrelyje, kai kalbėjome apie asmenybei nepriimtiną, jos savęs vaizdui prieštaraujančią informaciją, kuri slypi pasąmonėje ir „neįleidžiama" į sąmonę. Tačiau kyla klausimas, kaip ši nepriimtina informacija patenka į pasąmonę? Tai susiję su mūsų suvokimo atrenkamumu. Visą informaciją apie save mes vertiname tendencingai. Sąmonė randa, įžiūri ir praleidžia tą informaciją, kuri patvirtina tam tikrą pageidaujamą savybę (kiekvienas mato tai, ką nori matyti). Tuo tarpu mums netinkama informacija (ar bent jos dalis) gali būti blokuojama arba iškraipoma, nusiunčiant ją į pasąmonę. Tarkime, kad R. laiko save įdomiu ir sąmojingu. Kartą jis išgirdo, kaip kažkas pavadino jo kalbas ir sąmojus nuobodžiais ir lėkštais. Koks galimas R. atsakas? „Tas žmogus nesupranta juokų". Arba; „Jo žemas lygis". Arba: „Bendraudamas su juo, aš buvau pavargęs ir galbūt iš tikrųjų pasirodžiau nuobodus". Mūsų asmeninio vaizdo pastovumas kaip tik ir priklauso nuo to, kaip mes priimame neatitinkančią j o informaciją: esame „atviri" ar „uždari" jai. Todėl asmeninis vaizdas gali būti ir labilus (kintantis), ir rigidiškas (sustingęs). Vadinasi, kuo „atviresni" esame informacijai apie save (ir neigiamai, ir teigiamai), tuo daugiau galimybių keistis turi mūsų asmeninis vaizdas. Tai ypač svarbu prisitaikant prie naujų, neįprastų aplinkybių, keliančių mums naujus reikalavimus. Sakykime, jaunuolis, mokykloje laikytas gabiu matematikai ir gerai manantis apie savo gabumus, įstojęs į universiteto matematikos fakultetą, tampa vidutinišku studentu, nors stropiai dirba. Jei šis studentas yra „atviras" naujai informacijai apie save, jis supras, jog universitete yra kiti matematinių gabumų vertinimo kriterijai nei mokykloje, ir ims kukliau vertinti savo gabumus. („Pasirodo, aš nesu toks gabus, kaip maniau"). Realiai įvertinęs savo galimybes, jis nekels sau tikslo bet kokia kaina būti „tarp pirmųjų" kaip anksčiau, ir susitaikys su esama padėtimi. Kai asmeninis vaizdas yra per daug kintantis arba, atvirkščiai, per daug pastovus, gali kilti įvairių problemų. Turėdamas nepastovų, lengvai kintantį asmeninį vaizdą, žmogus tarsi netenka savęs suvokimo ir vertinimo pagrindo, nes nežino, koks yra iš tikrųjų, ko iš savęs tikėtis. Todėl jis tampa priklausomas nuo išorinių aplinkybių, ir kiekviena sėkmė ar nesėkmė keičia jo požiūrį į save. Tuo tarpu „sustingusį" savęs vaizdą turinčiam žmogui būdinga stipri psichinė gynyba — visa nauja informacija apie save pertvarkoma taip, kad ji nepažeistų susidariusio Aš-vaizdo. Tai trukdo žmogui prisitaikyti prie naujos aplinkos, keisti požiūrį į save. Jeigu minėtame pavyzdyje studentas matematikas yra labai gynybiškas, tai jis nepriims naujos informacijos, jog nėra labai gabus. Savo nesėkmes jis aiškins labai įvairiai, bet tik ne savo vidutiniškais gabumais, ir taip išlaikys turimą sąmoningą savęs vertinimo lygį. Tačiau jo pasąmonėje slypės sumažėjęs savęs vertinimas. Tai pasireikš padidėjusiu nerimu, įtampa, jautrumu. Taigi mūsų Aš-vaizdo pastovumą ir turimą savęs vertinimo lygį padeda išlaikyti nesąmoninga psichinė gynyba. Žmonės gali būti „uždari" ne tik neigiamai, bet ir teigiamai informacijai apie save. Pavyzdžiui, jei studentas, savo profesinį lygį laikęs vidutinišku, o per egzaminą įvertintas „puikiai", mano, jog tai atsitik­tinumas, jis yra uždaras „teigiamai" informacijai. Toks uždarumas teigiamai informacijai apie save yra labiau būdingas žmonėms, nepakankamai save vertinantiems, turintiems neigiamą požiūrį į save. Pavyzdžiui, išgirdę komplimentą, jie pasimeta, negali patikėti, kad tikrai yra tokie, kaip jiems sakoma: „Ką jūs, taip nėra. Jums tik pasirodė". Taip prieštaraudami pagyrimo autoriui, mes nuskriaudžiame save, atsisakydami mums siūlomos „dovanos". Be to, taip mes nubaudžiame ir giriantį mus žmogų, nes nuvertiname jo nuomonę. Aš-vaizdo turinys, arba kas man svarbiausia vertinant save Aš-vaizdo turinį sudaro informacija (žinios) apie save. Ją galima padalyti į tokias grupes: • požiūris į savo išvaizdą; • savo emocionalumo įvertinimas; • sprendiniai apie savo moralines savybes; • požiūris į savo intelektą ir sugebėjimus; • informacija apie savo socialinius vaidmenis (lytį, amžių, profesiją). Kiekviena tokia grupė žinių apie save vadinama Aš-vaizdo faktoriumi. Šie faktoriai sudaro tam tikrą sistemą. Savęs suvokimo ir vertinimo procese vienas kuris nors faktorius vyrauja, t.y. tampa svarbiausiu savęs vertinimo kriterijumi. Pavyzdžiui, žmogus gali laikyti save talentingu fiziku, bet būti labai menkos savigarbos, nes grindžia ją ne profesiniais, o moraliniais bruožais. Vadinasi, šio žmogaus vyraujantis Aš-vaizdo faktorius, arba pagrindinis savęs vertinimo kriterijus, yra moralinės savybės. Kitas žmogus gali save laikyti estetiškai neišsilavinusiu, bet tai jo savigarbos nesumažina, kadangi Šiai savybei jis neteikia didelės reikšmės. Įdomu, kad šiuolaikinėje visuomenėje savęs vertinimui ypatingai svarbus yra intelekto faktorius (prisiminkime, kaip žmogaus reaguoja į vertinimus „Tu protingas" arba „Esi visiškas kvailys"). Tuo tarpu ankstesniais laikais savęs įvertinimui svarbesnės buvo savybės, nusakančios žmogaus socialinę ir turtinę padėtį. Beje, tyrimai rodo, kad dabartinio studento Aš-vaizde vyraujantys faktoriai paprastai būna profesinė kompetencija ir biologinis vaidmuo, t. y. savo fizinės išorės, moteriškumo — vyriškumo vertinimas. Kuris Aš-vaizdo faktorius taps vyraujančiu, priklauso nuo to, kurioje veiklos srityje asmenybė jaučiasi labiausiai kompetentinga ir kur anksčiau ji yra sulaukusi sėkmės ar palaikymo (kartais pakanka netgi vieno aplinkinių pagyrimo, kad jaunuolis laikytų save protingu ar patraukliu) Susiformavus pagrindiniam savęs vertinimo kriterijui, žmogus paprastai vėl pasirenka tokias veiklos sritis, kur vyraujantis Aš-vaizdo faktorius gali geriausiai pasireikšti, kur jis gauna didžiausią aplinkinių palaikymą, įvertinimą, paspirtį (pavyzdžiui, gabus technikai jaunuolis pasirinks studijas technikos universitete). Pasitaiko atvejų, kai kiti žmonės mūsų vyraujančio savęs vertinimo kriterijaus ne tik nepalaiko, bet ignoruoja ar net neigia, t.y. vertina mus ne pagal tai, ką mes patys savyje vertiname. Tuomet, siekdami išlaikyti savosios vertės lygį, mes iškreipiame informaciją, neigiančią mūsų vyraujantį Aš-vaizdo faktorių. Dažnai žmonių tarpusavio konfliktai kyla būtent dėl to, jog yra neigiama ar ignoruojama tai, ką žmogus savyje labai vertina. Galima sakyti, kad tiesiausias kelias į draugystę — pripažinti ir patvirtinti žmogaus vyraujantį savęs vaizdo faktorių (išvaizdą, intelektą ar kitą jam ypač svarbią savybę). Toliau tikslingiausia būtų apžvelgti keletą labiausiai paplitusių krypčių – būtent kaip jų atstovai apibrėžią asmenybę. 2. Atskirų psichologinių asmenybės teorijų apžvalga Sąlyginai visų psichologų požiūrius galima sugrupuoti į tokias grupes: Tipų teorija. Ši teorija tiria tai, kas apjungia visus individus. Pati seniausia iš jų Hipokrato, kuris iškėlė keturių pagrindinių temperamentų hipotezę: choleriko, sangviniko, melancholiko ir flegmatiko. Pagal jį kiekvienas individas – tai tam tikras šių elementų santykis. Pakankamai pilna buvo V.G. Šeldono tipų teorija. Jis teigė, kad kūno tipai yra glaudžiai susiję su asmenybės vystymusi. Bruožų teorija. Ši teorija tiria tai, kas skiria vieną individą nuo kito. Visi šiai teorijų grupei priskiriami teoretikai rėmėsi teiginiu, kad žmogaus asmenybė yra tam tikrų bruožų arba asmeniui būdingų elgimosi būdų, jausmų, minčių, reakcijų ir t.t.visuma. Ankstyvosios bruožų teorijos asmenybę apibrėžė būtent per šias savybes. Viena iš įtakingiausių naujųjų teorijų – R.B. Kettello teorija, kurios pagrindas taip vadinami „giluminiai“ bruožai7. Kiekvienas individas turi begalę „giluminių“ bruožų, formuojančių ir apibrėžiančių asmenybės struktūrą. Jų pagalba galima sukurti individualią bruožų matricą ir atlikti spėjimus kaip žmogus su vienokiais ar kitokiais „giluminiais“ bruožais elgsis tam tikroje situacijoje. Taigi, bruožus tiriantys mokslininkai apibūdina žmogaus polinkius, nuo kurių priklauso jo veiksmai. Daugeliui šių savybių turi įtakos biologiniai veiksniai, iš kurių išskiriami genetiniai polinkiai, autonominės nervų sistemos reaktyvumas. Šios teorijos kritikai pastebi, kad „nors žmonių bruožai per ilgesnį laiką atrodo nesikeičia, žmogaus elgesys labai įvairuoja kintant aplinkybėms“8. Tačiau visgi vidutinis žmogaus elgesys skirtingomis aplinkybėmis išlieka gana pastovus. Psichodinaminės ir psichoanalitinės teorijos apjungia daug požiūrių: klasikines Froido ir Jungo teorijas, socialines Fromo, Adlerio, Chorni teorijas, modernesnes Perlzo ir Leingo teorijas. Tarp šių teorijų yra daug skirtumų, bet visos jos turi svarbią, bendrą idėją: asmenybė jose visose charakterizuojama per integracijos sąvoką. Ypač akcentuojamas vystymosi faktorius – suaugusi asmenybė vystosi palaipsniui bėgant laikui, priklausomai nuo to, kaip vyksta atskirų faktorių integracija9. Psichoanalitinio tyrimo tikslas yra atskleisti nesąmoningus asmenybės aspektus, ką ir darė šios teorijos atstovas Zigmundas Froidas. Gydydamas emocinius sutrikimus, jis padarė išvadą, kad juos sukelia pasąmonėje vykstantys procesai. Jis manė, kad žmogaus asmenybė susideda iš trijų dalių: „malonumo siekiančių psichinių impulsų (Id), į tikrovę nukreiptos vykdomosios dalies Ego ir pasisavintų idealų (Superego)“.10 Froidas teigė, kad vaikas vystosi tam tikromis stadijomis. Svarbu kaip žmogus išsprendė su šiomis stadijomis susijusius konfliktus ir ar neliko jis fiksuotas ties kuria nors stadija. Tai turi įtakos vėliau jo asmenybei. Daugeliui Froido idėjų pritarė ir Jungas. Kritikai teigia, kad „daugelis Froido idėjų yra nepatikrintos, joms prieštarauja naujausių tyrimų duomenys, be to ši teorija paaiškina tik jau įvykusius faktus. Tačiau [nereikia pamiršti, kad] Froidas atkreipė psichologų dėmesį į pasąmonę, į pastangas įveikti nerimą bei seksualumą ir į konfliktą tarp biologinių impulsų bei socialinių ribojimų“11. Biheviorizmo teorijos. Nėra nei vienos įtakingos biheviorizmo teorijos. Tačiau šios krypties indėlis tyrinėjant asmenybės problemas taip pat svarbus. Biheviorizmo teorijų atstovai kelia probleminį klausimą – kuris iš žmogaus demonstruojamo elgesio yra paveiktas pagrindinių žmogaus bruožų ar tipų, o kuris jį supančios pastovios aplinkos. Humanizmo teorijos. Ši srovė atsirado kaip reakcija į biheviorizmo ir psichoanalizės dominavimą psichologijoje. Šiai krypčiai priskiriami Maslo, Rožersas, Meij, Franklas susikoncentravo į fenomenologiją (kur pirmoje vietoje buvo iškeliama subjektyvi psichinė patirtis), holizmą (t.y. reiškinio suvokimą kaip tam tikrą vientisą visumą, netolygią jos elementų sumai12) ir savęs aktualizavimo svarbą13. Taigi, humanistinės psichologijos atstovai siekia perkelti psichologijos dėmesį nuo žemesniųjų motyvų ir sąlygojančios aplinkos poveikio į sveikų žmonių tobulėjimo galimybes pabrėžiant asmens patirtį. Didelis dėmesys skiriamas atskiro žmogaus poreikiams, jo savasčiai14. Humanistinės teorijos susiduria su problema - moksliniu šios krypties atstovų teiginių patikrinimu. Be to kritikai teigia, kad „humanistinės psichologijos sąvokos yra neaiškios, miglotos ir subjektyvios, jos vertybės individualistinės bei egocentriškos, o prielaidos naiviai optimistinės. Tačiau humanistinė psichologija padėjo atnaujinti psichologijos domėjimąsi žmogaus savastimi“15. Socialinio mokymo teorija asmenybės sampratą nagrinėja socialiniame kontekste, t.y. tuos asmens elgesio aspektus, kuriuos jis įgyja šiame socialiniame kontekste. Taigi asmenybė yra apibrėžiama per socialinio elgesio modelius. Taigi, ši kryptis asmenybės sampratai taiko mokymosi, pažinimo ir socialinės elgsenos dėsnius, ypač pabrėždama būdus, kuriais asmenybė veikia sąveiką su aplinka ir ta sąveika veika asmenybę. Galima sakyti, kad daroma prielaida apie abipusį determinizmą – asmeniniai ir pažintiniai veiksniai kartu su aplinka veikia žmogaus elgesį16. Pagrindinis teoretikas Albertas Bandura, savo poziciją grindžia tokiu teiginiu: nors lemiamą įtaką vienokiam ar kitokiam elgesiui daro asmens išmokymas, bet norint paaiškinti sudėtingų socialinio elgesio modelių vystymąsi, reikalingi ir kitokie faktoriai – atmintis, informacijos išsaugojimo atmintyje procesai, savireguliacijos procesai17. Ši krypti yra kritikuojama dėl to, kad nepripažįsta pasąmonės ir vidinių asmenybės savybių svarbos. Tačiau ji remiasi psichologijoje įtvirtintomis mokymosi bei pažinimo sampratomis ir primena apie socialinių aplinkybių svarbą18. Situacinė teorija kilo iš biheviorizmo ir socialinio mokymo teorijų. Jos šalininkai teigia, kad bet kokį stebimą elgesio modelį nulemia situacija, o ne kokie nors vidiniai asmenybės tipai ar bruožai. T.y. ši teorija eliminuoja asmenybės bruožų įtaką jos elgesiui, o elgesio pagrindine priežastimi laiko susiklosčiusią situaciją. Tokiu būdu, asmenybės bruožų samprata yra ne kas kita kaip psichinė konstrukcija, primetama stebėtojo, kuris kitų elgimesi bando įžvelgti kažkokią prasmę, ir egzistuojanti tik stebėtojo sąmonėje. Tai, kad žmogus dažnai elgiasi panašiai, šios teorijos šalininkų nuomone, tėra situacijų, kuriose žmogus linkęs atsidurti, sutapimas, o ne vidinis pastovumas. Interakcionizmo teorija. Ši pozicija yra eklektinė (t.y. apjungianti skirtingas, nederančias, prieštaringas teorijas19). Ji teigia, kad tam tikra tiesos dalis egzistuoja visose aukščiau išvardintose teorijose. Šios teorijos šalininkai asmenybę kildina iš atitinkamų kokybių (bruožų) sąveikos ir būdo, kuriuo supanti aplinka veikia šių kokybių ir elgimosi tendencijų pasireiškimą. T.y. asmenybei yra būdingi tam tikri vidiniai bruožai kurie tarpusavyje sąveikauja ir atsispindi žmogaus elgesyje (santykyje su išore, aplinka). Tačiau šių bruožų pasireiškimą veikia pati supanti aplinka. Taigi, kaip matome iš šios trumpos ir nepilnos analizės, asmenybės yra suprantama daugiareikšmiškai. Kuri pozicija yra teisinga – atsakyti į šį klausimą neįmanoma. Kiekviena teorija akcentuoja tam tikra asmenybės aspektą ir tuo aspektu jos atlikti tyrimai yra teisingi, nors ir ne visa apimantys. Mes visi priklausome grupėms. Mažoji grupė — tai negausi socialinė grupė, kurios narius sieja tiesioginis ir pastovus asmeninis kontaktas ir pastovi veikla. Grupė skiriasi nuo paprasto žmonių susibūrimo tuo, kad jos narius sieja bendravimo normos ir tikslai, tam tikra grupės struktūra, vaidmenų pasiskirstymas ir kt. 3. Grupių rūšys Grupes galima skirstyti įvairiu pagrindu, tačiau dažniausiai jos skirstomos į formalias ir neformalias. Formaliomis vadinamos tokios grupės, kuriose narių padėtį ir elgesį reglamentuoja organizacijos taisyklės (sakykime, studentų grupė). Neformali grupė - tai grupė, neturinti aiškiai apibrėžtų tikslų ir pasižyminti ryškiais emociniais tarpusavio santykiais. Neformalios grupės struktūrą kuria pati grupė; joje vadovaujamasi nerašytomis taisyklėmis. Tai kiemo paauglių kompanija, vienodą hobi turinčių žmonių grupelė ir pan. Neformali grupė gali egzistuoti formalios grupės viduje ir netgi nulemti jos kryptingumą. Pavyzdžiui, kelių kūrybingų studentų branduolys gali „uždegti" visą grupę.20 Galimas ir kitas grupių skirstymas: privalomos ir laisvos grupės. Į laisvas grupes mes įstojame savo noru: tai įvairūs sporto klubai, kultūrinės draugijos ir t.t. Privalomų grupių nariais tampame nepriklausomai nuo savo norų: gimdami mes negalime pasirinkti šeimos, tautybės, rasės. Tiesa, vėliau po tam tikrų formalumų, galime pasikeisti tautybę ir tokiu būdu „pabėgti" iš privalomos grupės. Pateiksime dar vieną grupių skirstymą: pirminės ir antrinės. Pirminė grupė yra pagrindinė žmogui. Paprastai tai būna šeima, sporto komanda, studijų grupė ir pan. Pirminei grupei būdingi tamprūs santykiai kiekvieno su kiekvienu ir tai, jog ji būna nedidelė. Antrinės grupės dažniausiai būna didesnės, santykiai jose formalesni. Pvz.: krepšinio klubą galima pavadinti antrine grupe, į kurią įeina daug pirminių - krepšinio komandų. Plačiau nagrinėtina referentinė grupė. Ne visos, o būtent referentinė grupė yra reikšmingas kriterijus, vertinant save ir kitus (ar veikla tose grupėse teikia pasitenkinimą). Referentine vadinama grupė, kurios normos, tikslai, elgesio standartai yra mūsų asmenybės kriterijus, renkantis tą ar kitą elgsenos būdą. Paprasčiau sakant, mes stengiamės elgtis taip, kaip konkrečioje situacijoje pasielgtų tie mums reikšmingi „kiti". Beje, referentine grupe mums nebūtinai turi tapti ta grupė, kurios faktišku nariu esame. Pvz.: jaunuolis žavisi miesto alpinistų klubu, apie kurį daug skaitė ir girdėjo; tai ir bus jo referentinė grupė, nors pats jis nėra faktiškas jos narys. Referentine grupe gali būti netgi realiai neegzistuojanti, įsivaizduojama grupė (Pvz.: videofilmų superherojai ar knygų personažai). 3.Grupės tikslai ir normos Ir formali, ir neformali grupė turi savo tikslą. Siekiant tikslo, paprastai ne visų grupės narių indėlis yra vienodas. Jei dalis grupės narių mažai teprisideda prie bendro tikslo siekimo, tai gali susilpnėti bendra grupės motyvacija to tikslo siekti. Tikslo siekimas taip pat susijęs ir su grupės narių vertinimais: kuo daugiau prisidedame prie bendro tikslo įgyvendinimo, tuo labiau būsime vertinami grupės. Antra vertus, grupės tikslas - tai ir savęs vertinimo atskaitos taškas: jeigu dėl mano kaltės pralaimėtos sportinės varžybos, tai blogo vertinimo susilauksiu ne tik iš kitų komandos narių, bet ir iš savęs paties. Priklausydami kokiai nors grupei, jūs laikotės tam tikrų elgesio taisyklių. Tai - grupės normos. Šios normos ne visada sutampa su visuomenėje priimtomis etikos normomis. Be to, grupės normos skiriasi įsisąmoninimu: kai kurios elgesio taisyklės gali būti dažnai deklaruojamos ir pabrėžiamos, o kitos, tik numa­nomos, nors grupei jos gali būti ir labai reikšmingos. 4. Grupės struktūra bei asmenybės Priklausydami kuriai nors gru­pei, užimame joje tam tikrą vietą. Taigi, grupės statusų hierarchijoje esame lyderio, atstumtojo, o gal būt žmogaus su vidutiniu statusu, pozi­cijoje. Statusą galime api­brėžti kaip asmenybės vertę grupėje. Skiriamas socialinis ir mažosios grupės statusas. Socialinis statusas - tai asmenybės, atliekančios tam tikrą socialinį vaidmenį visuomenėje, prestižas. Susiformavusiai grupės statusų hierarchijai būdingas santykinis stabilumas. Visi esame suinteresuoti didinti savąjį statusą. Statusas gali būti keliamas socialiai priimtinais arba nepriimtinais būdais. Geri egzaminų pažymiai, platus apsiskaitymas - tai priimti statuso kėlimo būdai, kurie gal būt padidina jūsų vertę studentų grupėje. Nepriimtini statuso kėlimo būdai - agresyvumas, gynybinis nuvertinimas, kai „į miltus sutrinami” kolegos sugebėjimai, ypač iškilus nekompetencijos grėsmei. Nepriimtiniems būdams priskiriama ir pataikavimas lyderiui.21 Tyrinėjant grupės struktūrą, pastebėta, jog asmenybės savęs vertinimas susijęs su statuso kitimu: kintant mūsų padėčiai grupėje, pradedame taikyti sau kitą teisių ir pareigų sistemą, keičiame nuomonę ir apie save patį. Kuo mūsų statusas aukštesnis, tuo labiau grupės nariai toleruos mūsų elgesio įvairovę. Šiuolaikinėje socialinėje psichologijoje labiausiai paplitusios šios lyderystės teorijos: 1. Lyderio_bruožų_teorija Svarbiausias jos teiginys - „žmonės gimsta lyderiais", t.y. tam tikrų įgimtų savybių rinkinys (ekstravėrtiškūmas, empatija, intelektas, sugebėjimai, nervinių procesų stiprumas ir paslankumas ir pan.) padeda individui bet kokioje grupėje užimti viešpataujančią padėtį.22 2. Grupės lyderiu tampa individas, nuosekliausiai besilaikantis grupės normų ir vertybių. Lyderystė — tai grupės vidinės raidos rezultatas. 3. Yra pastebėta, jog tie patys asmenys įvairiose grupėse užima nevienodą padėtį. (Pavyzdžiui, vyras šeimoje gali būti ryškus lyderis, o darbe — kolegų atstumtas ir pan.). Vadinasi, lyderystę sąlygoja pati situacija, nuo kurios ir prasideda lyderio kilimas. Neretai sutapatiname sąvokas „lyderis" ir „vadovas". Vadovai būna skiriami arba renkami, o lyderiu tampama neoficialiai. Beje, dažnai vadovas ir lyderis yra tas pats žmogus. Tai labai priklauso nuo vadovo bendravimo su grupės nariais, t.y. nuo jo darbo stiliaus. Skiriami tokie klasikiniai lyderystės (taip pat ir vadovavimo) stiliai: autoritarinis, demokratinis ir liberalusis. Autoritarinis lyderis netoleruoja grupės nuomonės, maksimaliai koncentruoja valdžią savo rankose, įsakinėja grupės nariams, komanduoja, juos baudžia. Grupėje niekas nerodo iniciatyvos, nes lyderis „viską žino pats".23 Demokratinis lyderis — „saviškis". Grupėje nebijoma pasakyti savo nuomonę, parodyti iniciatyvą, nes niekas neišjuoks, nenubaus. Lyderis pasitiki grupe, tariasi su ja, priimdamas sprendimus. Liberalusis lyderis elgiasi taip, lyg būtų eilinis grupės narys. Grupėje leidžiama elgtis taip, kaip norima, suteikiama visiška laisvė. Dėl to šis stilius dar vadinamas anarchiniu.24 5.Grupės ir asmenybės sąveika Grupę sudaro atskiros asmenybės, tačiau pati grupė nėra paprasta asmenybių suma. Jeigu norite pažinti asmenybę, jos elgesį, pasidomėkite grupėmis, kurioms ji priklauso. Žinodami šių grupių nuostatas, vertybines orientacijas, asmenybės statusą bei dalyvavimo aktyvumą šiose grupėse, galėsite prognozuoti jos elgesį tam tikrose situacijose. Juk iš gausybės narių nuomonių, nuostatų, vertinimų formuojasi grupės nuostatos, vertybinės orientacijos, normos, kurios „grįžta" į asmenybę ir ją keičia. Todėl galima sakyti, kad grupė šiek tiek suniveliuoja asmenybes: grupės nariams sunku elgtis kitaip nei tikisi grupė. 25 Už savavališką elgesį gresia grupės sankcijos. Kai priiminėjami grupei svarbūs sprendimai, asmenybė neretai junta grupės spaudimą. Antra vertus, asmenybė grupėje dažniausiai realizuoja socialinio pripažinimo poreikį, o tai suteikia emocinį komfortą ir saugumą. Be to, siekdami savo tikslų kartu su grupe, galime pasidalinti joje ne tik sėkme, bet ir nesėkme. Jeigu kiekvienas grupės narys sugebės realizuoti dvi pagrindines bendravimo vertybes - pajusti bendrumo jausmą ir asmenybės autonomiją - asmenybė tobulės ne kitų sąskaita, o bendri tikslai bus pasiekiami, neužgožiant individualybės. Pasirodo, yra neatitikimo tarp to, kaip mes vertiname savo faktiškąją padėtį grupėje ir to, kaip grupė vertina mus. Beje, žymiai dažniau save pervertiname nei nepakankamai įvertiname. Ypač linkę save pervertinti tie, kurių padėtis tarpasmeninių santykių sistemoje yra objektyviai žema (nepatenkinama). Ne visi žmonės sėkmingai sugeba apginti savo nuomonę grupės akivaizdoje. Toks elgesio arba įsitikinimų pakeitimas, esant realiam arba įsivaizduojamam grupės spaudimui, vadinamas konformizmu. Vienoda elgsena su kitais grupės nariais dar nenusako konformizmo esmės. Svarbiausia yra tai, jog žmogus ima mąstyti ar elgtis taip, kaip jis nemąstytų arba nesielgtų, būdamas vienas. Konformizmas gali būti dvejopas: 1) kai elgiamasi taip, kaip kiti, bet viduje tam nepritariama. Tai vadinama nuolaidumu, netikruoju konformizmu (pvz. vaikinas apsivelka kostiumą, pasiriša kaklaraištį, nenorėdamas išsiskirti iš kitų susitikime dalyvaujančių žmonių, nors minėtos aprangos jis labai nemėgsta). Išnykus grupės spaudimui, pasišalinus iš grupės, grįžtama prie savo ankstesnės nuomonės ir elgsenos, 2) kai nuoširdžiai tikima tuo, ką įteigia grupė, kai individas laikosi grupės nuomonės ir tada, kai grupė jo nebeveikia. Konformizmo tyrinėtojai teigia, jog eksperimentiškai tirti šį reiškinį nėra labai sunku. Laboratorijose sumodeliuojama lyg ir rinko visuomenė, kurios nariai imituoja kasdieninius socialinius reiškinius. Visi eksperimento dalyviai būna specialiai apmokyti eksperimentatoriaus, išskyrus vieną — „naivųjį tiriamąjį", kurio reakcijos ir yra fiksuojamos. Vienas iš žymesnių konformizmo tyrinėtojų, Solomon Asch, atliko tokį eksperimentą. Septynių žmonių grupė (šeši iš jų buvo apmokyti eksperimentatoriaus, ką turi kalbėti) buvo susodinta prie stalo ir jų prašo­ma įvertinti, kuri iš trijų atkarpų yra lygi etaloninei atkarpai. Išvados • Nėra vieningo asmenybės apibrėžimo: kiekvienas psichologas susikuria savo teoriją apie asmenybę, pateikia savo apibrėžimą. • Tačiau kiekvienas požiūris į asmenybę bando aprėpti bent jau tris pagrindinius dalykus – nusakyti asmenybės struktūrą, atsakyti klausimą nuo ko priklauso psichiniai reiškiniai ir apibūdinti žmogaus jėgų sutelkimą. • Visus požiūrius į asmenybę sąlyginai galima suskirstyti į šias teorijų grupes: tipų, bruožų, psichodinaminės ir psichoanalitinės, biheviorizmo, humanizmo, socialinio mokymo, situacinė, interakcionizmo teorijos. • Individo struktūra. Vieni mokslininkai bando apibūdinti individo vidinę struktūrą (pagal savybes) t.y. sekdami Aristoteliu skiria sielos lygius: vegetacinė, juslinė ir dvasinė siela (pastaroji, anot Homero, tam tikra laiką po mirties dar lieka gyva kaip astralinė siela gyvųjų atmintyje). Kiti individą apibūdina per skirtumus nuo kitų žmonių. T.y. remiasi individo vientisumu, ir jį, kaip lyginamąją struktūrą (pagal aplinkybes), gretina su tipiškais kitų žmonių skirtumais. • O kalbant apie žmogaus unikalumą, tik jam vienam būdingų savybių derinį, vartojama individualumo sąvoka. Asmenybė vystosi palengva, jos tapsmas yra dinamiškas procesas. Galima tapti asmenybe, tačiau asmenybė taip pat gali virsti individu (pvz.: dėl psichinės ligos sutrinka jos ryšiai su aplinka ir deformuojasi savęs suvokimas ir žmogus praranda savimonę). Asmenybė yra visų žmogiškųjų savybių viršūnė, o individualybė – asmenybės kaip veiklos subjekto “giluma“ (B.Ananjevas) Tikroji asmenybė pasireiškia ten ir tada, kai savo veiksmais sukuria produktą, kurio rezultatas žavi ir visus kitus. • Grupę sudaro atskiros asmenybės, tačiau pati grupė nėra paprasta asmenybių suma. Jeigu norite pažinti asmenybę, jos elgesį, pasidomėkite grupėmis, kurioms ji priklauso. • Už savavališką elgesį gresia grupės sankcijos. Kai priiminėjami grupei svarbūs sprendimai, asmenybė neretai junta grupės spaudimą. Antra vertus, asmenybė grupėje dažniausiai realizuoja socialinio pripažinimo poreikį, o tai suteikia emocinį komfortą ir saugumą. Be to, siekdami savo tikslų kartu su grupe, galime pasidalinti joje ne tik sėkme, bet ir nesėkme. • Jeigu kiekvienas grupės narys sugebės realizuoti dvi pagrindines bendravimo vertybes - pajusti bendrumo jausmą ir asmenybės autonomiją - asmenybė tobulės ne kitų sąskaita, o bendri tikslai bus pasiekiami, neužgožiant individualybės. • Vienoda elgsena su kitais grupės nariais dar nenusako konformizmo esmės. Svarbiausia yra tai, jog žmogus ima mąstyti ar elgtis taip, kaip jis nemąstytų arba nesielgtų, būdamas vienas. Literatūros sąrašas 1. Psichologija studentui. Vadovėlis. - K.: Technologija, 2000. 2. Mayers D. Psichologija. – V.: Poligrafija ir informatika, 2000. 3 3. Benesch H. Psichologijos Atlasas. II tomas. – V.: Alma Littera, 2002. 4. Psichologijos žodynas. – V.: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. 5. Halder Alois. Filosofijos žodynas. – V.: Alma Liettera, 2002. 6. Ребер А. Большой толковый психологический словарь. Том 1. – Москва: Вече Аст, 2000. 7. Bluvšteinas J. Kriminologija. – V.: Pradai, 1994. 8. Justickis V. Kriminologija. I dalis. – V.: LTU, 2001.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!