Konspektai

Asmens duomenų apsauga tarptautinėje ir Europos bendrijos teisėje

9.4   (3 atsiliepimai)
Asmens duomenų apsauga tarptautinėje ir Europos bendrijos teisėje 1 puslapis
Asmens duomenų apsauga tarptautinėje ir Europos bendrijos teisėje 2 puslapis
Asmens duomenų apsauga tarptautinėje ir Europos bendrijos teisėje 3 puslapis
Asmens duomenų apsauga tarptautinėje ir Europos bendrijos teisėje 4 puslapis
Asmens duomenų apsauga tarptautinėje ir Europos bendrijos teisėje 5 puslapis
Asmens duomenų apsauga tarptautinėje ir Europos bendrijos teisėje 6 puslapis
Asmens duomenų apsauga tarptautinėje ir Europos bendrijos teisėje 7 puslapis
Asmens duomenų apsauga tarptautinėje ir Europos bendrijos teisėje 8 puslapis
Asmens duomenų apsauga tarptautinėje ir Europos bendrijos teisėje 9 puslapis
Asmens duomenų apsauga tarptautinėje ir Europos bendrijos teisėje 10 puslapis
Asmens duomenų apsauga tarptautinėje ir Europos bendrijos teisėje 11 puslapis
Asmens duomenų apsauga tarptautinėje ir Europos bendrijos teisėje 12 puslapis
Asmens duomenų apsauga tarptautinėje ir Europos bendrijos teisėje 13 puslapis
Asmens duomenų apsauga tarptautinėje ir Europos bendrijos teisėje 14 puslapis
Asmens duomenų apsauga tarptautinėje ir Europos bendrijos teisėje 15 puslapis
Asmens duomenų apsauga tarptautinėje ir Europos bendrijos teisėje 16 puslapis
Asmens duomenų apsauga tarptautinėje ir Europos bendrijos teisėje 17 puslapis
Asmens duomenų apsauga tarptautinėje ir Europos bendrijos teisėje 18 puslapis
Asmens duomenų apsauga tarptautinėje ir Europos bendrijos teisėje 19 puslapis
Asmens duomenų apsauga tarptautinėje ir Europos bendrijos teisėje 20 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

ASMENS DUOMENŲ APSAUGA TARPTAUTINĖJE IR EB TEISĖJE (Parengė Mindaugas Civilka) Vilniaus Universitetas Teisės Fakultetas Vilnius, 2001 © Mindaugas Civilka Turinys ASMENS DUOMENŲ APSAUGA TARPTAUTINĖJE IR EB TEISĖJE .......... 1 Įžanga. ........... 4 Asmens duomenų tvarkymas informacinėje visuomenėje ..... 5 Istorija. Ištakos. ............................ 6 Privacy koncepcija šiuo metu . 7 Informacijos privatumas (I Privacy) ...................... 7 Kūno privatumas .................... 7 Komunikacijų, susiekimo, susirašinėjimo privatumas ..... 7 Teritorinis privatumas ............ 7 Kai kurie privatumo pasireiškimai teisėje: ............. 7 Teisė į privatumą garantuojama tarptautiniu lygmeniu 8 Pavojai asmens duomenų saugumui. ........................... 8 Sąvokos; apibrėžimai. .................. 9 Asmens duomens sąvoka ........ 9 Kiti tarptautinės tesiės aktai AD apibrėžia panašiai ... 10 Privatumo samprata .................... 11 Informacijos privatumas (I Privacy) .................... 11 Kai kurie privatumo pasireiškimai teisėje: ........... 11 Koncepcija. Tikslai. Uždaviniai. 12 Koncepcija ............................ 12 Uždaviniai ir tikslai. ............. 12 ADA ir Žmogaus Teisės ............. 13 ADA ir asmens saviraiškos laivė (įskaitant teisė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją) pagal EŽTK .......................... 15 ADA ir kt. ŽT pagal EŽTK .. 15 ADA reguliavimo modeliai. ....... 16 ADA teisinio reguliavimo šaltiniai. ........................... 16 TT teisės aktai, susiję su ADA ............................ 17 TT teisės aktai ADA srityje .. 17 ES ta ADA srityje ................. 17 Nacionaliniai ta ADA srityje 17 Šaltinių apžvalga. ................. 17 1. 1980 m. EBPO Gairės . 17 2. ET 1981 m. priimta Strasbūro konvencija dėl asmenų apsaugos ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu (ETS Nr.108) .................. 19 3. JT Ekonominių ir Socialinių reikalų Tarybos 1990 m. Kompiuterizuotų AD bylų gairės .. 21 TO, konferencijos ADA srityje ... 21 ES teisės aktai ADA srityje. ....... 23 ES Direktyva 95/46. ............. 23 I. Asmens duomenų apsaugos poreikis; ES Direktyvos 95/46 teisinis pagrindas ir kontekstas ............................. 23 Apibrėžimai. Apimtis. .... 24 Taikymo apimtis/sritis. ... 26 ADA principai. ............... 27 AD tvarkymo kriterijai ... 29 ADS teisės ... 31 Išimtys (D 13 str.) ........... 33 AD tvarkymo saugumas ir konfidencialumas ............ 34 Jautrūs duomenys (D 8 str.) ........ 35 Prigimtis. Sąvoka ............ 36 Konteksto įtaka ............... 37 Duomenų įvairovė. ......... 37 Asmens genetiniai duomenys – atskira JAD rūšis ......... 39 Notifikacijos ir registracija. D 18 – 21 str ............ 39 Pranešimas apie atliekamas duomenų tvarkymo operacijas .................... 39 Išankstinė patikra ............ 41 AD tvarkymo skaidrumas .............................. 41 Teisės gynimo būdai. Atsakomybė. Sankcijos. (ang. remedies) .............. 42 Tarpvalstybiniai AD srautai; AD judėjimas ......... 42 Trečiosios valstybės, kurios ratifikavo ETK Nr. 108. ....................... 44 Koks yra ADA lygis JAV, Australijoje, Japonijoje ir pan.? .............. 44 ADA lygiai valstybėse - ES prekybos partneriuose. ......................... 45 Sutartinės nuostatos, kaip pagrindas AD perdavimui į trečiąsias valstybes, neužtikrinančias adekvataus ADA lygio ................... 47 ICC (TPR) parengta Pavyzdinė sutartis. .. 47 Nuostatos ir ES Komisija 48 Direktyvos 25 straipsnio įtaka E-komercijai .. 48 Išvados ............................ 49 AD tvarkymui taikytina teisė pagal D .................. 50 Taikytini nacionalinės teisės aktai ................. 50 Galimi sprendimo būdai. 52 Specifiniai pavyzdžiai dėl D 4 str. problemiškumo .. 53 Galimos pasekmės: ......... 53 Direktyvos įgyvendinimas ....................... 55 Jurisdikcijos konfliktas ADA srityje .......................... 55 Kiti EB teisės aktai, reguliuojantys ADA .................. 56 Direktyva dėl ADA telekomunikacijų sektoriuje . 56 Įžanga ............................. 56 Direktyvos tikslai ir apimtis ..................... 56 Apibrėžimai .............. 57 Saugumas .................. 57 Detalizuotos sąskaitos (ang. itemised phone bills) ............................ 58 Skaitmeniniai tinklai (ang. digital networks) ..... 58 Telefonų direktorijos (abonentų knygos) . 59 Nepageidaujami skambučiai (ang. unsolicited calls) ......................... 59 Įranga ........................ 60 Įgyvendinimas .......... 60 Teisėtas pasiklausymas ............................ 60 Reikalavimai ............. 60 2000 m. ES Komisijos pasiūlymas dėl ES Parlamento ir ES Tarybos Direktyvos dėl asmens duomenų tvarkymo ir jų apsaugos elektroninių komunikacijų sektoriuje ....... 61 Teisminiai precedentai, kaip ADA šaltinis ................ 63 5.1. AIDS testo byla ............. 63 5.2. Adidas byla .................... 63 5.3. Gyventojų surašymo byla ............................. 64 5.4. Fiat Prancūzija/Fiat Italija byla ..................... 64 5.5. SCHUFA byla ............... 64 5.6. Vokietijos Traukiniai/New York City Bank/VISA . 65 5.7. Lufthansa/VISA/VIAG .. 65 Europos duomenų tvarkymo sistemos ....................... 65 Bendradarbiavimas ir kooperavimasis tarp VN tam tikrose srityse (Home and Justice Affairs ir pan.) gali būti pasiekitas ir efektyviai įgyvendintas tik apsikeičiant informacija ir duomenimis. .................. 65 AD ir e-komercija ....................... 66 Ek galima skirstyti į penkias pagrindines kategorijas: ............................ 66 1. b2b; .. 66 Ek ir ADA. ........................... 66 On-line režimas ir ADA. ...... 68 INT – kas tai? ........... 68 Kas yra OL? .............. 68 Kaip yra komunikuojama INT aplinkoje? 69 Ką INT gali duoti mums? ........................ 69 INT skirtumai nuo WWW. ...................... 70 Priėjimo prie INT būdai ........................... 70 ES pozicija OL režimo atžvilgiu. ............. 70 EBPO, kt. TO ........... 71 Automatinis duomenų rinkimas ........................... 71 1. Minimizuojant AD rinkimą ir atskleidimą. .. 72 2. Apribojant būtinybę AD rinkimui .............. 74 B. Informuojant vartotojus apie OL privatumo užtikrinimo praktiką...... 75 C. Vartotojams suteikiant galimybę pasirinkti, ar pateikti AD; ar ne ...... 76 Spammingas ............. 76 Tiesioginė rinkotyra (ang. direct marketing) ...... 77 Asmens duomenų subjekto teisė prieštarauti operacijoms, susijusioms su apie jį tvarkomais duomenimis (Direktyvos 14 straipsnis) (ang. right to object) .......... 77 Opting-out iš anoniminio profailingo ....... 77 D. Suteikiant priėjimą prie AD. ..................... 77 E. Apsaugant privatumą tarptautinių AD srautų atveju ........................... 77 F. Įgyvendinant Privatumo Principus.............78 G. Švietimas. ..................80 Anonimiškumas. ....... 81 JAV ADA reguliavimo modelis . 82 Teisingo asmeninės informacijos tvarkymo principai .... 83 Reguliavimo priemonės ir būdai .......................... 83 Įstatymai. ........................ 84 JAV ADA reguliavimo modelio pagrindimas ir šaknys . 85 Tarptautiniai Saugaus uosto principai (Safe Harbour Principles) ............ 86 Išvados ............................ 86 AD invazijos technologijos ........ 87 Komunikacijų priežiūra ........ 87 Viešieji registrai (VR) ir ADA. .. 88 LR ta ADA srityje. ..................... 89 Įžanga. Paskutiniai įvykiai JAV sukrėtė pasaulį, bent jau jo civilizuotesnę dalį. Ir šie įvykiai neišvengiamai susiję su dalyku, kurį šiandien jums pradėsiu dėstyti. Verta pažymėti, kad jau per pirmas 10 valandų nuo išpuolio Tarptautinio Raudonojo kryžiaus komiteto JAV padalinys on-line gavo daugiau nei 1 mln. dolerių paramos iš įvairių pasaulio piliečių. Ir tai neįskaitant Billo Gates'o ir kt. Iš karto po šio teroro protrūkio Tycoon (Kim Scmitz) – internete paskelbė, jog asmuo, suteikęs vertingos informacijos apie įvykdytą terorą bei žinias apie Osamos Ibin Ladeno buvimo vietą, gaus 10 mln. JAV dolerių "bounty". Iš karto po išpuolio JAV hakeriai paskelbė kompiuterinį karą Pakistanui, Iranui, Irakui ir žinoma – Afganistanui. Ir visai nesvarbu, kad Afganistane gal iš viso yra 3, na geriausiu atveju 400 kompiuterių (įskaitant Osamos Ibin Ladeno laptopus). Kiek iš jų pajungtų prie interneto? Taigi, šie pavyzdžiai puikiai pailiustruoja, kad šiandienos pasaulis tampa pilnai kompiterizuotas. Ko gero nebėra socialinio gyvenimo srities, kuri nebūtų pajutusi moderniųjų technologijų iššūkių. Jau net ir išpažintis galima internetu. XX amžius buvo fenomenalios technoliginės raidos ir plėtotės, ilgainiui virtusios ištisa revoliucija, liudininkas ir stebėtojas. Wright'ų brolių skrydis amžiaus aušroje tapo preliudija žmogaus išsilaipinimui Mėnulyje bei jau planuojamam skrydžiui į Marsą. Tokie staigūs, žaibiški pokyčiai neišvengiamai išprovokavo visuomeninį stresą. Vienas iš tokių stresų – įstatymų leidėjai tapo priversti vytis įsibėgėjusią technologinę revoliuciją. Pvz., Anglijos teismai visuomet pasižymi tam tikra laisve, sprendžiant sutartinės teisės problemas. Nors dar 1695 m. buvo priimtas Statute of Frauds, įstatyminė intervencija į visuomeninį gyvenimą taip ir išliko didele retenybe ir ypatinga išimtimi. Čia būtent teisėjai tapo naujosios teisės, priderintos moderniajai epochai, kūrėjai. Plečiantis telekomunikacijoms, ir patys kontraktai imti sudarinėti naujomis priemonėmis, ima įgauti vis modernesnes formas. Byloje Entores v. Miles Far East Corporation1, nagrinėtoje dar 1955 metais, Anglijos Apeliacinis teismas turėjo įvertinti kontraktą, sudarytą telekso pagalba. Panašiai, Goodman v. Eban byloje, nagrinėtoje dar 1954 m., Anglijos Apeliacinis teismas nusprendė, kad bus patenkinti formalūs įstatyminiai reikalavimai sąskaitas pasirašant guminiu antspaudu su firmos vardu. Neseniai 1996 m. nagrinėtoje byloje Re A Debtor vienas iš teisėjas ketino pripažinti, kad pasirašyto dokumento faksinė kopija tenkino įstatyminius reikalavimus, kad toks dokumentas būtų pasirašytas. Geras pavyzdys teismų sugebėjimo prisitaikyti prie kintančių aplinkybių ir naujų poreikių – byla British Telecommunications v. One-in-a-Million-Limited (1998 m.), kuri buvo susijusi su interneto domeno vardų "kaupimu atsragai" (reiškinys, žinomas kaip Cybersquatting). Šioje byloje teismas neturėjo ypatingų sunkumų pasiremti daugiau nei šimto metų senumo precedentais – 1882 m. byla Singer v. Loog, kuri buvo susijusi su siuvimo mašinomis, ir Guiness v. Ullmer [1847], dėl etikečių spausdinimo. Kitas pavyzdys, pademonstruojantis, su kokiu pavydėtinu paprastumu bendrosios teisės tradicijos teismai sugeba senąsias tradicines normas priderinti prie modernių reiškinių – byla Mandarin records v. Mechanical Copyright Protection Society Ltd2, kurioje ieškovas buvo įrašų gamintojas, kuris daugiausia užsiiminėjo jau seniau atliktų bei įrašytų muzikinių darbų kompiliacijomis. Byloje buvo sprendžiama, ar "Power CD" galima pripažinti "įrašais" 1963 m. Autorinių teisių įstatymo tikslais. Teismas nusprendė, kad naujųjų technologijų galimybės per se nėra kliūtis jau egzistuojančios teisinės bazės taikymui. Kontinentinės (civilinės) teisės tradicijos valstybės nuo seno puoselėja reguliacinį modelį, todėl čia pagrindinis naujųjų technologijų keliamų poreikių tenkinimo krūvis teko įstatymų leidžiamajai valdžiai. Tiesa, Lietuvoje jau galima pastebėti pirmuosius teisėjų valdžios kuriant teisę daigus. Tačiau aišku lieka viena - kontinentinės (civilinės) teisės tradicijos valstybėse teisę priderinti naujiems poreikiams yra kur kas sunkiau nei common law sistemoje. Kyla klausimas – ar informacinėms technologijoms būtina nauja teisinė bazė? Visų pirma, IT reikėtų suprasti kaip galima plačiau, nekonkretizuojant ir nedetalizuojant jokių atskirų techninių priemonių ar jų derinių, metodų. Kaip tampa aišku iš pavadinimo, tai tokios technologijos, kurios įgalina informacijos, duomenų rinkimą, kaupimą, tvarkymą, perdavimą ir pan. IT turėtų apimti šias komunikacines priemones, pagrįstas elektroniniu duomenų, informacijos perdavimu, saugojimu ir pan.: tradicinis EDI, suprantamas siaurai kaip informacijos perdavimas iš kompiuterio į kompiuterį standartizuota forma; elektroninių žinučių perdavimas, naudojant viešai pripažintus standartus ar privačiai nustatytas taisykles (elektroninis paštas); laisvai suformatuoto teksto siuntimas elektroninėmis priemonėmis, pvz., per internetą ar kitus globaliuosius atvirus tinklus. Taipogi pažymėtina, kad IT sąvoka apima ir tokių technologijų, kaip telekso ar telekopijos (fakso) naudojimą. Iš esmės turėtų apimti ir telefoną EB vieningos rinkos kūrimas sąlygoja tai, kad tampa būtinas harmonizuotų teisinių ir administracinių priemonių priėmimas ir įgyvendinimas. Tai po truputį niveliuoja skirtumus tarp kontinentinės (civilinės) teisės tradicijos ir common law tradicijos. Ne išimtis ir IT teisinis reguliavimas. Ne kartą pabrėžta, jog tik unifikuotas ir suderintas šios srities reguliavimas gali duoti laukiamų vaisių. Teisinį minties IT srityje vystymąsi gana įdomu stebėti iš EB ir jos pagrindinės prekybos partnerės – JAV santykių. JAV šiuo metu yra neabejotina lyderė pasaulinėje IT rinkoje, todėl kartais pasigirsta nuomonių, kad naujų reiškinių sureguliavimas EB lygmenyje vertintinas tarsi kažkokia atsvara šitokiai rinkos padėčiai. Sunkiai tikėtina, kad 1 [1955] 2 Q. B. 327. 2 [1999] I.L.R.M. 154. JAV Teisingumo departamentas būtų inicijavęs antimonopolinę akciją ir bylą prieš Microsoft, jeigu ši kompanija turėtų kokį galingą ne JAV kilmės konkurentą. Taigi, yra pavojus, kad Europa priims taisykles, kurios Europos kompanijoms suteiks tam tikras privilegijas ir pranašumus šioje srityje. Pavyzdžiui, amerikiečiai ADA Direktyvą vertina būtent taip – ADA Direktyvos įtvirtintas AD judėjimo į trečiąsias valstybes apribojimas susijęs su EB siekiu AD valdytojus ir tvarkytojus išlaikyti EB. Panašiai, IT kartais buvo piešiamos kaip vienas iš didžiausių darbo vietų priešų ir kai kurie įstatymų leidėjai siekia sušvelninti IT poveikį darbo vietoms. Įstatymų leidyba gali būti vertinama kaip priemonė sustiprinti vartotojų pasitikėjimą elektronine komercija. Europos Komisijos žodžiais – greitis ir laipsnis, kuriuo Europa išloš iš elektroninės komercijos didžiąja dalimi priklauso nuo to, ar bus įdiegta moderni ir efektyviai funkcionuojanti teisinė bazė, kurios labai reikia tiek verslininkams, tiek ir eiliniams vartotojams, ir visų pirma jiems3. Precedentas tokiai situacijai rastinas kompiuterinių programų apsaugoje. 1980 – aisias buvo labai daug diskusijų dėl to, ar kompiuterinėms programoms iš viso nustatyti teisinę apsaugą. Vėlgi, teismai nelaukdami įstatyminės intervencijos, patys ėmėsi sunkaus ir atsakingo teisėkūros uždavinio. JAV teismai byloje Apple Computer v. Franklin Computer [1981], Prancūzijos teismai -Apple Computer v. Segimex [1985], Austrijos teismai – Re Copying of Computer Programs [1990] pademonstravo savo neeilinį indėlį į teisės raidą. Nepaisant to, EB vis dėlto nusprendė, kad yra būtina priimti Direktyvą 61/250 dėl Kompiuterinių programų teisinės apsaugos. Vis dėlto, nors teismai iš tiesų gali gana operatyviai reaguoti į elektroninės komercijos keliamus poreikius, jie akivaizdžiai per lėti. Vieneri metai yra labai daug IT sektoriuje. Tai kas prieš metus buvo stulbinanti naujiena, šiandien gali teturėti antikvarinę vertę. Užtenka žvilgterėti į asmeninių kompiuterių procesorių galingumo pokyčius (ir to sąlygotas rinkos kainas). Dar daugiau, tiek teisminis precedentas susiformuos, tiek ir bus priimtas atitinkamas teisės aktas tik tuomet, kai realiame gyvenime jau bus kilęs konkretus ginčas. Viena iš esminių įstatyminės intervencijos priežasčių – globalizacija. Internetas yra pasaulinis, globalus tinklas, todėl jis neabejotinai reikalauja tokių taisyklių, kurios būtų taikomos vienodai visame pasaulyje, kur tik prieinamas internetas – netgi ir Afganistane ar Čade. Geras tokios pasaulinės unifikacijos pavyzdys – WIPO, kuri neseniai priėmė Sutartį dėl autorinių teisių apsaugos. EB nusprendė pati priimti taisykles, kurios bus taikomos jos vidaus rinkoje. Ir tai labai logiška. Internetas absoliučiai ignoruoja bet kokius geografinius apribojimus, sienas ir pan., todėl būtų mažų mažiausia neprotinga šį fenomeną palikti pavienių valstybių narių nuožiūrai. EB kontekste internetas vertintinas kaip pagrindinis kelias EB vidaus, bendrajai rinkai sukurti ir funkcionuoti. Ir ženkliai suaktyvėjęs EB teisės aktų IT srityje priėmimas tarsi simbolizuoja tą reikšmę, kurią EB teikia IT. Būdama didžiausia rinka pasaulyje, EB neabejotinai turi potencijos įtakoti ir pasaulines tendencijas, formuluoti standartus ir pan. Lietuva, atrodo, ilgai snaudusi nusprendė ir šitoje srityje aklai sekti EB pavyzdžiu. Nors integraciniais sumetimais tai neišvengiama, tik ateitis parodys, kaip nacionalinės priemonės veiks realiame gyvenime. Asmens duomenų tvarkymas informacinėje visuomenėje Asmens duomenų tvarkymas yra neabejotinai vienas iš svarbiausių šių laikų socialinių reiškinių. Visos šiuolaikinės vidutinės ir didelės įmonės personalo duomenų sistemoms, bazėms kurti, administruoti ir planuoti naudoja kompiuterizuotas asmens duomenų kaupimo, perdavimo ir pan. sistemas. Pvz., ligoninės ir sveikatos draudimo įstaigos kaupia ir tvarko medicininius pacientų duomenis. Bankai ir kitos kredito institucijos kaupia informaciją apie klientų pajamas ir rinką, mokyklos ir universitetai apie savo studentus, policija atlieka pirštų antspaudų, genetinio patikrinimo ar telekomunikacijų kontrolę. Mokesčių institucijos taipogi valdo ir naudoja milžiniškas asmens duomenų bazes, susisteminančias informaciją apie pajamas, darbo vietą, šeimyninį statusą ir pan. Daugelio sričių (sociologinės, istorinės, medicininės) moksliniai tyrimai tiesiogiai priklauso nuo asmens duomenų. Televizija ir spauda nuolat skelbia apie privačių asmenų, politikų, žymių visuomenės veikėjų veiklą. Šie pavyzdžiai – tik dalis asmeninės informacijos panaudojimo. Pastarieji dešimtmečiai atskleidė ir įtvirtino, jog duomenys, informacija, susijusi su privataus asmens gyvenimu, naujosios ekonomikos kontekste tampa preke, turinčia nemenką komercinę vertę. Sugebėjimas stebėti, saugoti ir analizuoti vartotojų įpročius ir poreikius naujosios ekonomikos aplinkoje neretai nulemia tai, kurios įmonės išsilaikys aršioje konkurencinėje kovoje už būvį4. Suvokiant tokios asmeninės informacijos vertę5 nenuostabu, kodėl dauguma komercinių subjektų linkę nepaisyti reikalavimų gerbti individų teisę į privatumą. 3 European Initiative on Electronic Commerce COM (97) 157. 4 Denis Kelleher, Kren Murray. IT Law in the EU. Sweet and Maxwell, 1999, p. 221. 5 Tokią vertę geriausiai galėtų pailiustruoti tai, kad 1999 vasario mėnesį JAV vartotojams buvo pasiūlyti nemokami Compaq kompiuteriai, rinkoje kainuojantys apie 1 000 JAV dolerių. Už tai tokie vartotojai internete turėjo peržiūrėti daugybę įvairių reklaminių skelbimų. Žr. http://www.news.com/News/Item/0,4,32983,00.html?st.ne.180.head. Šis pasiūlymas buvo toks sėkmingas, kad atsirado virš 10 mln. norinčiųjų įsigyti 10 000 kompiuterių. Be abejo, šie kompiuteriai buvo siūlomi ne iš altruistinių paskatų, o siekiant surinkti kuo daugiau asmeninės informacijos ir ją panaudoti tikslinei reklamai. Žr. The Economist, February 13, 1999. Kaupiant bendrus asmens duomenis, o taip dažniausiai ir atsitinka (tokiu, kaip pavardę, gimimo datą, socialinio draudimo pažymėjimo Nr., vairuotojo pažymėjimo Nr.), atskiri duomenų bankai gali būti sujungti. Dėl to, įvairiems neapibrėžtiems tikslams gali būti sudarinėjami modernūs asmens visuomeninio elgesio ir vertybių aspektų aprašymai. Ši trumpa įžanga atspindi milžinišką ekonominę asmens duomenų vertę šiuolaikinėje informacinėje visuomenėje. "Žinios – tai jėga", sakė anglų filosofas Frensis Beikonas (1561-1626), o tiksliau – anot šių laikų sociologo Kolin Čeri, informacija duoda "pasirinkimo galimybę" priimant socialiniu požiūriu svarbius sprendimus. Be to, informacija apie asmenį turi didžiulę politinę reikšmę. Klintono-Levinski santykiai parodė, kokia gali būti svarbi informacija apie seksualinį elgesį JAV prezidento apkaltai. Visos detalės buvo nuolat ir gana operatyviai skelbiamos per internetą. JAV nėra teisinės institucijos ar procedūros, neleidžiančios viešai patikrinti ir skelbti Klintono-Levinski asmens duomenų (ir netgi ypatingų/jautrių duomenų). Spauda buvo pasiruošusi skelbti kiekvieną smulkmeną, buvo akivaizdus nevaržomas tiek informacijos, kurios asmeniniu pobūdžiu abejoti neverta, rinkimas, tiek ir jos skelbimas. Abejoju, ar panašių į Klintono-Levinski santykių detalės būtų viešai skelbiamos pvz., Vokietijoje ar kitose EB valstybėse: ir ne dėl to, kad žiniasklaidos priemonių Europoje pranešimai būtų labiau ribojami, bet todėl, kad politiko prisipažinimas apie tokius santykius nereiškia, jog būtinai reikia viešai skelbti kiekvieną smulkmeną. Žmogaus teisės turėtų nusverti politinius interesus bei intrigas. Visuomenės akiratyje dirbančių ir žymių žmonių asmens duomenys turėtų būti laisvai prieinami masinės informacijos priemonėms, tačiau jų ypatingi/jautrūs duomenys (pvz., apie seksualinį gyvenimą ir pan.) nėra šių asmenų visuomeninio gyvenimo dalis ir jų viešas skelbimas apskritai turėtų būti ribojamas. Istorija. Ištakos. Asmens teisė į privatumą, slaptumą ir pan. žinoma jau nuo seno. Dar Biblijoje gausu asmens teisės į privatumą pasireiškimo pavyzdžių. Bet turėjo praeiti daug laiko, kol ši teisė tarptautiniu mastu buvo įtvirtinta kaip visuotinai pripažinta socialinė vertybė – 1948 m. JT Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (12 str.), 1950 m. EŽTK 8 str. Šiuose pamatiniuose žmogaus teisių šaltiniuose asmens teisė į privatumą, slaptumą įtvirtinta kaip pagrindinė, fundamentali (nors be abejo – ne absoliuti) žmogaus teisė. Būta labai daug pastangų apibrėžti "privatumą", tačiau nuo pat tų laikų, kai privatumas pateko į teisinės regos lauką, autoriai nesutaria nei dėl jos koncepcijos, nei apimties. Žvelgiant istoriškai, pirmasis šios teisės įgyvendinimo pasireiškimas atrandamas dar 1361 m., kuomet Anglijos taikos teisėjas sankcionavo sekiotojų ir pasiklausinėtojų areštą. 1765 m. Lordas Camden panaikino įėjimo į privačius namus ir jų apieškos orderį bei nurodė: "Nėra jokios teisės normos, kuri leistų tokius dalykus; tokiu atveju mūsų visuomenės nariai prarastų bet kokį komfortą ir apsaugą". Parlamentaras W.Pitt rašė: "savo namuose net ir didžiausias vargšas ar elgeta yra valdovas; net ir visa karaliaus kariauna yra bejėgė prieš jį". Taigi, kaip matyti, šios asmens teisės (ang. right to privacy) rudimentus randame visų pirma Anglijos teisinėje sistemoje. Be abejo, tais laikais dar nebuvo kalbama apie asmens duomenis. Pagrindinis dėmesys kreipiamas tik į asmens privatumo apsaugą. Svarbu pažymėti, kad istoriškai asmens duomenų apsaugos koncepcijos šaknys glūdi būtent asmens teisėje į privatumą, todėl yra būtina nors trumpai apžvelgti tai. Be to, vėliau pabandysiu asmens duomenų apsaugos koncepciją įvertinti ŽT sampratos prasme ir atžvilgiu. Įvairios valstybės suformavo skirtingas asmens privatumo apsaugos priemones. 1776 m. Švedijos Parlamentas priėmė aktą “Dėl Priėjimo prie Viešųjų registrų”, kuris reikalavo, kad visa valstybinių institucijų turima informacija būtų naudojama išskirtinai teisėtiems tikslams. 1772 m. Žmogaus ir piliečių teisių deklaracijoje jau numatyta, kad privati nuosavybė yra neliečiama ir saugoma. Prancūzija uždraudė privačių/asmeninių faktų viešą publikavimą ir 1858 m. už šių draudimų pažeidimą nustatė griežtas baudas. Vis dėlto, teisinės privatumo šaknys glūdi JAV. 1890 m., JAV teisininkai Samuel Warren ir Louis Brandeis parašė konstruktyvų darbą apie asmens teisę į privatumą deliktų prasme ir apibrėžė ją, kaip “teisę būti paliktam vienu” (ang. the right to be left alone)6. Jie pirmieji šią teisę išreiškė kaip didžiulę socialinę vertybę, kuri turi būti aiškiai saugoma įstatymo ir teisėjų. Vis dėlto, aišku, kad Samuel Warren ir Louis Brandeis pateiktas privacy suvokimas buvo specifinis. Jų straipsnis pasirodė kaip reakcija į pagyvėjusį spaudos kišimąsi į žmonių privačius gyvenimus, įsikišimą, kuris "akivaizdžiai peržengė bet kokias padorumo ir teisingumo ribas"7. Negana tai buvo atsakas į spaudos kišimąsi į Warren šeimos reikalus. Pagrindinis straipsnio tikslas buvo surasti tinkamą teisinį pagrindą įsikišimo deliktui (ang. tort of intrusion). Taigi, privacy koncepcija tapo patogi priemonė kovai prieš žiniasklaidą. Nors minėto straipsnio, kuris vėliau tapo Warren ir Brandeis vizitine kortele, poveikis įstatymų leidžiamajai valdžiai buvo minimalus, kitų teoretikų 6 The right to privacy. 4 Harv. Law Review, 193 (1890). Iš Privacy in Telecommunications, p. 23. 7 Ibid, p. 196. dėmesys žaibiškai nukrypo privacy link8. Jų iškelta idėja netrukus išprovokavo didelį atgarsį9. Vis dėlto, minėtas straipsnis tik iškėlė pačią asmens privatumo gynimo, apsaugos nuo mass media idėją, tačiau pačios koncepcijos nei apibrėžė, nei išsamiau pagrindė. Jų suformuluota "teisė būti paliktam vienu" greitai tapo pernelyg miglota ir nieko nepasakanti, ką jau kalbėti apie praktinių problemų išsprendimą. Tai sąlygojo, kad privacy koncepcija buvo nuolat ir pastoviai gvildenama JAV teisės doktrinoje. Kadangi privatumo apsaugos principas ilgainiui tapo pilnutinai akceptuotas JAV teismų, didžioji dauguma teorinių pastangų buvo stengiamasi pagrįsti teismų sprendimus, priimtus deliktinės atsakomybės pagrindu10. Privacy koncepcija šiuo metu Privatumo koncepcijos raida teisiniuose sluoksniuose buvo labai nesisteminga ir kontroversiška. Šis fonas kaip tik ir paaiškina požiūrių gausą ir bendro sutarimo dėl pačios teisės apibrėžimo stoką. Aišku, prima facie visi sutaria dėl jos branduolio. Nekelia abejonių, kad privacy apima teisę į vienatvę, atsiskyrimą, izoliaciją, teisę į anonimiškumą ir pan. Šiuo metu “privacy” yra suprantama kur kas plačiau, ir bendrąja prasme daugelis anglo-amerikietiškosios tradicijos atstovų nurodo, jog “privacy” reiškia ‘informacijos apie save kontrolę’. Visgi, už šių bendro sutarimo ribų prasideda karštos diskusijos. Pirma, JAV Aukščiausias teismas privacy identifikavo, sutapatino su "autonomija", kuri suvokiama kaip teisę savo nuožiūra priimti intymius, asmeninius, individualius sprendimus, pvz., naudoti kontraceptines priemones11. Šis identifikavimas buvo kritikuojamas, kadangi sąvokos "privatumas" ir "autonomija" atstovauja skirtingas koncepcijas ir teises. Antra, JAV teismai į tort of intrusion įtraukė ir teisę į "vardą ir panašumą", tai yra teisę kontroliuoti individo vardo ir atvaizdo panaudojimą. Šis sprendimas taipogi labai diskutuotinas. Iš visų ŽT, ko gero sunkiausia apibrėžti būtent asmens teisę į privatumą. Kaip minėta, ši teisė turi labai gilias šaknis. Pažymėtina, kad daugelyje valstybių ši sąvoką tarsi susiliejo su ADA samprata, kuri privatumą interpretuoja kaip asmeninės informacijos valdymą. Už šio griežto konteksto ribų privatumo apsauga dažnai yra suprantama kaip tarsi linijos/ribos brėžimas – tai yra kiek visuomenė gali įsikišti į asmeninį gyvenimą. Kai kurie autoriai privatumą (privacy) siūlo skirstyti į kelias dalis: Informacijos privatumas (I Privacy) Kūno privatumas Komunikacijų, susiekimo, susirašinėjimo privatumas Teritorinis privatumas Taigi, bendro suvokimo ir bendros konkcepcijos trūksta. Kaip išsireiškė vienas autorius – visos ŽT yra tam tikri asmens teisės į privatumą aspektai. Kai kurie privatumo pasireiškimai teisėje: 1890 m. JAV AT teisėjas – Louis Brandeis – tai viena iš labiausiai puoselėjamų, saugomų ir mylimų ŽT JAV ir ji turi būti atspindėta JAV Konstitucijoje. Kaip matome, Europos kontinente yra įsišaknijusi ADA koncepcija, o privatumas (privacy) – suvokiamas EŽTK 8 str. prasme. Tuo tarpu JAV, Kanadoje, Australijoje ir kt., esminė ir pagrindinė yra būtent privacy koncepcija, per ją yra sprendžiamo problemos, analogiškos ADA Europoje. Todėl nenuostabu, kad nerandame lietuviškų šio žodžio atitikmenų. 8 Privacy in Telecommunications, p. 24. 9 Išskyrus kai kurias išimtis, autoriai sutiko su Warren ir Brandeis mintimis (W.L. Prosser. Privacy, p. 384). 10 Ibid, p. 26. 11 Byla Griswold v. Connecticut (381 U.S. 479 (1965)). R.Clark siūlo “privacy” apibrėžti taip: Tai yra asmens interesas, kad jis galėtų išlaikyti asmeninę erdvę, laisvą nuo bet kokio išorinio įsikišimo. Taigi, formuluoja kaip interesą, o ne teisę. Privatumo apsauga – procesas, kurio eigoje ieškoma balanso tarp privatumo ir daugybės kitų konkuruojančių interesų. Informacijos privatumas - asmens interesas, kad jis turėtų galimybę esminiai įtakoti, tvarkyti duomenis ir informaciją apie save. Teisė į privatumą garantuojama tarptautiniu lygmeniu Moderniosios teisės šioje srityje pavyzdys – 1948 m. JT Visuotinė Žmogaus teisių deklaracija. Jos 12 str. kaip tik ir įtvirtina asmens teisę į teritorinį ir susirašinėjimo privatumą. Visa eilė tarpt. Ta Žmogaus teisių srityje pateikia specifinę nuorodą į šią asmens teisę. Tiek 1966 m. JT Tarpt. Pilietinių ir Politinių teisių paktas, tiek JT Konvencija dėl migruojančių darbuotojų ir 1989 m. JT Vaiko apsaugos konvencija šiuo aspektu vartoja beveik identišką kalbą. 1950 m. EŽTK 8 str. – pirmą kartą ši teisė tampa įgyvendinama priverstine tvarka regioniniu lygmeniu. Tiek ET Komisija, tiek ir EŽTT jau nuo pat pradžių rodė didelę iniciatyvą šioje srityje. Viename pirmųjų savo sprendimų Komisija nurodė: daugelio anglo-saksų ir prancūzų autorių, asmens teisė į asmeninio gyvenimo pagarbą suprantama kaip asmens teisė gyventi kaip tinkamam, apsisaugant nuo visuomenės. Komisijos nuomone, asmens teisė į asmeninio gyvenimo pagarbą nesibaigia čia. Ji taipogi apima tam tikru laipsniu teisę nustatyti, užmegzti ir vystyti, plėtoti santykius su kitais asmenimis, ypatingai emocinėje sferoje – savo asmeniškumo plėtojimui ir realizavimui. Teismas peržiūrėjo VN nacionalinius teisės aktus ir nubaudė kai kurias už tai, kad šios tinkamai nesureguliavo valstybinių institucijų ir privačių asmenų vykdomo telefoninių pokalbių pasiklausymo. Jis 8 str. taikymo ribas išplėtė už valstybinių institucijų neteisėtų veiksmų ir pritaikė privatiems asmenims, jeigu valstybė privalėjo uždrausti tokius neteisėtus veiksmus. Amerikos ŽT Konvencijos 11 str. šią teisę įtvirtina panašiomis sąvokomis kaip ir 1948 m. Visuotinė ŽT Deklaracija. 1965 m. Amerikos Valstybių Organizacija paskelbė Amerikos Žmogaus teisių ir pareigų deklaraciją, kuri taipogi įtvirtino šią teisę. Asmens privatumo pagarbos ir apsaugos interesas ypatingai išryškėjo 1960, 1970 aisiais (informacijų technologijų) IT augimo įtakoje. Kompiuterinių sistemų suteikiamos naujos asmens duomenų ir jo veiksmų sekimo/priežiūros galimybės, asmeninės informacijos rinkimo, kaupimo, saugojimo ir naudojimo perspektyvos iššaukė šių reiškinių sureguliavimo ir pažabojimo būtinybę. Moderniosios įstatymų leidybos genezė – pirmasis pasaulyje Hesseno žemės Vokietijoje 1970 m. asmens duomenų apsaugos įstatymas. 1973 m. panašų įstatymą priėmė Švedija, 1974 m. – JAV, 1977 m. – Vokietija, 1978 m. – Prancūzija. Iš šių nacionalinių teisės šaltinių išsirutuliavo du pagrindiniai tarpt. teisės aktai – ET 1981 m. priimta Konvencija dėl asmenų apsaugos ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu (ETS Nr.108) ir 1980 m. OECD Asmens privatumo apsaugos ir asmens duomenų judėjimo tarp valstybių narių Gairės. Šie du dokumentai suformuoja elektroninės informacijos ir duomenų tvarkymo taisyklių branduolį, kurį priėmė ir savo vidaus teisėje realizavo dauguma pasaulio valstybių. /Iš aplanko./ Pavojai asmens duomenų saugumui. Sudėtingėjant IT, asmeninės informacijos ir duomenų rinkimas/naudojimas ir pan. (tai yra – tvarkymas) įgavo neregėtus pagreičius bei apimtis, todėl iškilo rimtas pavojus iki tol atrodytų mažiau/daugiau saugiam asmeninės informacijos laikymui ir panaudojimui. Nauji pasiekimai medicinoje, telekomunikacijose, finansinėse paslaugose ženkliai padidino kiekvieno individo sukuriamos/generuojamos informacijos kiekį. Kompiuteriai, tarpusavyje sujungti į vieną sistemą, gali sukurti labai išsamias kiekvieno individo dosjė, net nesant centralizuotam tinklui. Pagal apklausos duomenis, susirūpinimas dėl asmens privatumo šiuo metu yra kur kas didesnis nei bet kada anksčiau istorijos bėgyje. Bendrai, pasaulio populiacija išreiškia baimę dėl pasikėsinimo į jų privatumą. Tokiu būdu nacionaliniai įstatymdavystės organai priversti sparčiai priimti nacionalinius aktus, bent kiek apsaugančius asmenis nuo tokių pavojų. Galima išskirti šias pagrindines tendencijas, kurios išryškina pasikėsinimą į asmens privatumą: 1. 1. Globalizacija – panaikinami geografiniai suvaržymai, sienos ir pan. asmens duomenų judėjimui. Internetas yra ko gero geriausias to pavyzdys. 2. 2. Konvergencija – eliminuojami technologiniai barjerai tarp sistemų. Sistemos yra tarpusavyje suderinamos. 3. 3. Multi-media – sumaišo ir sujungia kelias asmeninės informacijos perdavimo ir išreiškimo formas ir tokiu būdu informacija, surinkta vienoje formoje ar formate, gali būti lengvai išversta/performatuota į kitą. Sąvokos; apibrėžimai. Asmens duomens sąvoka Asmens duomens sąvoką pateikia visa eilė tarpt. ta. 1995 m. ES Direktyva 95/46/EC 2 str. AD apibrėžia kaip: bet kurią informaciją, susijusią su asmeniu (“duomenų subjektu”), kurio tapatybė yra nustatyta arba gali būti nustatyta; asmuo, kurio tapatybė gali būti nustatyta yra tas asmuo, kurio tapatybė gali būti nustatyta tiesiogiai ir netiesiogiai, ypač pasinaudojus nurodytu asmens identifikavimo kodu arba vienu ar keliais to asmens fizinei, fiziologinei, protinei, ekonominei, kultūrinei ar socialinei tapatybei būdingais veiksniais. Taigi, AD apibrėžimas akcentuoja du kriterijus – tiesioginį ir netiesioginį asmens tapatybės nustatymą (identifikuotinumą). Tai teoriškai leidžia apimti labai daug duomenų, kurie prima facie turi labai jau menką ryšį su konkrečiu asmeniu. Todėl, duomenys gali būti asmeniniai netgi jeigu jų pagalba asmuo gali būti identifikuotas tik kombinacijoje su kitais duomenimis – pagalbiniais duomenimis. Tuo pačiu, yra nustatomi tam tikri apribojimai identifikuotinumo kriterijų atžvilgiu – jeigu identifikacija galima nepanaudojus neprotingas laiko sąnaudas, darbo ir pan. sąnaudas. 26 citata preambulėje teigia, kad: norint nustatyti, ar asmens tapatybė gali būti nustatyta, reiktų atsižvelgti į visas priemones, kuriomis galėtų pasinaudoti duomenų valdytojas ar bet kuris kitas asmuo minėto asmens tapatybei nustatyti. Paprastai, duomenis turi būti įmanoma susieti su konkrečiu individualiu asmeniu prieš juos pripažįstant asmeniniais asmens duomenų apsaugos įstatymų prasme. Todėl duomenys, kuriuos galima susieti su asmenų grupe, sambūriu nepatenka į asmens duomenų apsaugos įstatymų reguliavimo sritį. Visgi, kai kurių valstybių – Italija, Austrija, Liuksemburgas – įstatymai apsaugą užtikrina ir korporacijoms, įmonėms, organizacijoms. Visgi, šie duomenys saugomi tik jeigu jie gali būti susieti su konkrečia individualia organizacija/subjektu. E-komercijos aplinkoje, yra labai svarbu nustatyti, ar “clickstream” duomenys, susieti su Internet Protocol’o adresu, yra asmens duomenys asmens duomenų apsaugos įstatymų prasme. Ši problema negali būti išspręsta abstrakčiai. Visgi, yra įmanomas dalykas, kad tokie duomenys gali būti pripažinti asmeniniais jeigu, pvz., yra laisvai prieinamas direktorinis sąrašas: vienas konkretus asmuo – konkretus adresas. Kaip tampa aišku, Direktyvos apibrėžimas pateikia asmens duomenų sąryšio/santykio koncepciją. Asmens duomenys tarsi sugrupuojami į dvi kategorijas. Pirma kategorija – identifikatoriai: vardai, pavardės, numeriai ir pan. Jie nurodo konkretų realų asmenį. Tipiškiausias pavyzdys – asmens kodas, registracijos nr. ir pan. Mes įpratę šiuos identifikatorius naudoti, bet apibrėžimas taipogi atkreipia dėmesį į tai, kad kitų asmens duomenų kombinacija gali taipogi pasitarnauti identifikuojant tam tikrą asmenį – pvz. VU TF dekanas. Nors “dekanas” ir pan. neužtenka asmens tapatybės nustatymui. Identifikatoriai yra esminė sąvoka, suvokiant asmens duomenų sąryšio/santykio koncepciją. Be to, visi duomenys, identifikatoriaus susieti su asmens duomenų subjektu, tampa asmens duomenimis Direktyvos prasme. Jeigu identifikatoriaus nėra, duomenys nebetenka asmens duomenų statuso, nors ir apibrėžia realų asmenį. Pvz. “jo plaukai buvo šviesūs ir jis dėvėjo juoda paltą.” Taigi trūksta būtent identifikatoriaus, kuris nurodytų, kas yra “jis”. Ir atvirkščiai, duomenys, kurie nėra per se susieti su konkrečiu asmeniu, gali tapti asmens duomenimis, juos identifikatoriaus pagalba susiejus su duomenų subjektu. Pavyzdys: NT registras Geografinis IS Aplinkos IS Taigi, turime tris duomenų bazes – tris valstybinius/viešuosius registrus. Antrasis registras – geografinė informacinė sistema – labiau moderni, įsteigta teritorijų planavimo tikslais, nustato ribas, tikslią geografinę padėtį. Trečiasis registras – aplinkos informacinė sistema; nurodo užterštumo lygį ir pan. Pvz. – trečiojo registro duomuo – konkretaus ežero, esančio Pietų LR, vandens pH vertė/reikšmė. Šio ežero koordinatės yra žinomos, to pagrindu galima patekti į antrąjį registrą – galima sužinoti, kam nuosavybės teise jis priklauso. Tai sužinojus, tampa paprastas pasinaudojimas NTR duomenimis. Tokiu būdu, užterštumo lygio duomuo loginės sekos išdavoje gali tapti asmens duomeniu. Be abejo, toks loginės dedukcijos taikymas iki begalybės būtų visai absurdiškas – ad absurdum, ad infinitum. Nes kitu atveju - užterštumo lygio duomenų tvarkymas turėtų taipogi paklūsti asmens duomenų naudojimo/tvarkymo reikalavimams, kurie yra labai griežti. Taigi, galimos dvi išeitys: 1. 1. Galima teigti, kad duomenys yra pripažintini asmeniniais, jeigu teisinės ir praktinės aplinkybės leidžia surišti sistemas (pvz. minėtus registrus) ir jų pagrindu atsekti realų konkretų individą. Galima aiškinti, kad reikalaujama, jog būtų identifikuota bent viena grandis. 2. 2. Antras kelias – išsireiškimą “informacija, susijusi …. su fiziniu asmeniu” aiškinti taip, kad neužtenka nustatyti ryšio tarp identifikatoriaus ir duomens; dar būtinai pati duomenų prigimtis turi būti asmeninė. Taigi, turi būti patenkinti tiek santykinis, tiek ir esminis reikalavimas/kriterijus. Pastarosios pozicijos silpnumas yra tas, kad koncepcija praranda savo aiškumą. Gali tapti neaišku ir priklausyti nuo konteksto, ar tam tikri duomenys yra asmeniniai ar ne. Taigi, iš esmės lieka atviras klausimas, ar vertinant duomenis, turėtų būti akcentuojamas ryšio/santykio stiprumas ar duomenų prigimtis. Kt. lapai. Nors kiekviena ES VN nustato asmens duomenų apsaugos teisinius rėmus, nėra vienodo supratimo ir aiškinimo, kada informacija yra susijusi su identifikuotinu asmeniu, o kada ne. Šie skirtumai sukelia svarbių neaiškumų taikant asmens duomenų apsaugos įstatymus. Pvz. UK įtvirtina kontekstinę analizę, kuri akcentuoja tai, ar individo tapatybė gali būti nustatyta “iš pačių asmens subjekto valdomų/turimų duomenų ir kitos informacijos”. Prancūzijos teisė pasirinkusi platesnį požiūrį į “identifikuotino asmens” sampratą ir analizuoja, ar iš viso yra įmanoma tokios informacijos pagalba atsekti konkretų individą. Belgijos teisė eina priešinga kryptimi ir tam tikrus duomenis pašalina iš saugotinų duomenų sąrašo (pvz. duomenis, kuriuos viešai atskleidė pats asmens duomenų subjektas). Vokietijoje, visiškai priešingai – naujajame Informacijos ir Komunikacijų Paslaugų Akte įtvirtinamas reikalavimas, kad būtų nustatyta ir įtvirtinta galimybė plėtoti autonominius ir pseudoniminius santykius. Šie nesutapimai labai įtakoja AD srautus ir jų struktūrą. Problemų būtų žymiai mažiau, jeigu duomenis ir informaciją būtų galima suskirstyti į identifikuojančiąją ir ne. Akcentas dėl autonominės ir pseudoniminės informacijos kaip tik ir atskleidžia šį konceptualų požiūrį. Svarbu pažymėti, kad Direktyvos ADA principai nėra taikytini anoniminiams duomenims. Visgi, Direktyvos kontekstu-pagrįstas duomenų vertinimas palieka vietos tiek plačiam tiek ir siauram aiškinimui. AD tvarkymo pasekmės yra svarbios, jeigu viena VN duomenis laiko “asmenine informacija”, o kita – ne; duomenų apsaugos įstatymai bus taikomi vienoje, bet nebus taikomi kitoje valstybėje-narėje. Kiti tarptautinės tesiės aktai AD apibrėžia panašiai. 1980 m. EBPO Gairės – AD apibrėžia kaip bet kokią informaciją, susijusią su identifikuotu ar identifikuotinu asmeniu (duomenų subjektu), tai yra kurio tapatybė yra nustatyta ar gali būti nustatyta. 1981 m. ET Konvencija Nr. 108 – AD apibrėžia analogiškai. Bendra pozicija yra ta, kad asmuo tam tikros informacijos pagalba turi būti identifikuojamas lengvai ir nesudėtingai – tai yra, nepasitelkiant kažkokių ypatingų/sofistikuotų priemonių ar metodų/būdų. Privatumo samprata. Iš visų ŽT, ko gero sunkiausia apibrėžti būtent asmens teisę į privatumą. Kaip minėta, ši teisė turi labai gilias šaknis. Pažymėtina, kad daugelyje valstybių ši sąvoką tarsi susiliejo su ADA samprata, kuri privatumą interpretuoja kaip asmeninės informacijos valdymą. Už šio griežto konteksto ribų privatumo apsauga dažnai yra suprantama kaip tarsi linijos/ribos brėžimas – tai yra kiek visuomenė gali įsikišti į asmeninį gyvenimą. Kai kurie autoriai privatumą (privacy) siūlo skirstyti į kelias dalis: Informacijos privatumas (I Privacy)

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 49588 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Šaltiniai
✅ Šaltiniai yra
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
116 psl., (49588 ž.)
Darbo duomenys
  • Civilinės teisės konspektas
  • 116 psl., (49588 ž.)
  • Word failas 795 KB
  • Lygis: Universitetinis
  • ✅ Yra šaltiniai
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį konspektą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt