Asmeninės neturtinės vertybės ir teisės kaip civilinių teisių objektai

Kauno technologijos universitetas Ekonomikos ir vadybos fakultetas Teisės katedra Asmeninės neturtinės vertybės ir teisės, kaip civilinių teisių objektai Referatas Kaunas 2006 Turinys Įvadas............... .................................. .......... ......................................................3 1. Civilinės teisės objektai......... .................................................................4-5 2. Asmeniniai neturtiniai santykiai. Asmeninės neturtinės vertybės ir teisės............................................ ......5-7 3. Asmeninių neturtinių santykių rūšys...... ...................................................8 4. Autorių teisės......................................... ...............................................9-11 5. Autorių asmeninės neturtinės teisės............................................ .......... ..11 6. Juridinio asmens pavadinimo apsauga.......................... .......... .......... 12-14 7. Garbės ir orumo sąvoka................................... ....... ...........................14-15 8. Teisė į privatų gyvenimą...................................................... ....................16 9. Privataus gyvenimo apsauga viešojoje informacijoj................. .........16-19 10. Dalykinė reputacija............................................ .................................19-20 11. Juridinių asmenų dalykinės reputacijos gynyba..................................20-25 Išvados..................................................................... .....................................26-27 Literatūros sąrašas................................................ ...... .......................................28 Įvadas Civilinė teisė yra labai paplitusi teisės šaka. Civilinė teisė su kitomis teisės šakomis sudaro bendrą teisės sistemą. Tai viena pagrindinių teisės šakų, kuri yra skirstoma į savarankiškus civilinės teisės institutus. Su šios teisės reguliuojamais santykiais mes susiduriame kiekvieną dieną, nepriklausomai nuo to, kokia veikla užsiimame, kokį darbą dirbame. Todėl kiekvienas asmuo turėtų būti susipažinęs su civilinės teisės normomis, jų reguliuojamais teisiniais santykiais bei atskirais institutais. Civilinės teisės reglamentavimo objektą, kaip tam tikrą visuomeninių santykių sritį ir šiai sričiai priskiriamų santykių rūšis, apibūdina CK 1.1 straipsnio dalis: „Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtines teises ir vertybes ir su šiomis teisėmis ir vertybėmis susijusias asmenines neturtines teises ir vertybes, taip pat šeimos santykius. Įstatymų numatytais atvejais šis kodeksas taip pat reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius“. Remiantis šiuo straipsniu galima teigti, kad civilinės teisės reglamentavimo objektą sudaro trijų rūšių visuomeninės vertybės ir teisės: • Turtinės teisės ir vertybės; • Asmeninės neturtinės vertybės ir teisės, susijusios su turtinėmis; • Asmeninės neturtinės vertybės ir teisės, nesusijusios su turtinėmis vertybėmis ir teisėmis. Mano užduotis šiame darbe yra išsamiai paaiškinti kuo skiriasi asmeninės neturtinės teisės ir vertybes, susijusios su turtinėmis nuo asmeninių neturtinių, nesusijusių su turtinėmis. 1. Civilinės teisės objektai Lietuvos Civilinės teisės objektai yra : 1. turtinės teisės ir vertybės; 2. asmenų turtinės teisės ir vertybės ir su jomis susijusios asmeninės neturtinės teisės ir vertybės; 3. asmenų neturtinės vertybės ir teisės, kurios nėra susijusios su turtinėmis teisėmis bei vertybėmis. Turtiniai santykiai yra visuomeniniai santykiai, atsirandantys dėl materialių vertybių turėjimo, jų naudojimo ir perėjimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo ir paslaugų suteikimo. Šios teisės yra gausios ir įvairios. Civilinė teisė be turtinių teisių ir vertybių, reguliuoja taip pat ir asmenines neturtines teises ir vertybes , susijusias su turtinėmis teisėmis ir vertybėmis. Pavyzdžiui, civilinė teisė reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančius dėl mokslo , literatūros ar meno kūrinių autorystės, išradimų autorystės ir pan. Autorystė yra asmeninė neturtinė vertybė, jos negalima įvertinti pinigais. Tačiau ji yra susijusi su materialiniu atlyginimu autoriui ar išradėjui už kūrybinį jo darbą. Dėl to tikslinga tokias asmenines neturtines vertybes ir teises reguliuoti kartu su atitinkamomis turtinėmis vertybėmis ir teisėmis. Atskirais, įstatymo numatytais atvejais civilinė teisė gina ir tokias asmenines neturtines teises bei vertybes, kurios nėra susijusios su turtinėmis. Antai civilinė teisinė tvarka ginamos tokios asmeninės neturtinės vertybės kaip piliečių ir organizacijų garbė bei orumas. Civilinio kodekso 1.97 straipsnis teigia, jog: 1. Civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės. 2. Daiktai ir turtas, kurių apyvarta yra ribota, gali būti civilinių teisių objektai tik įstatymų numatytais atvejais. Daiktai, kurie yra išimti iš civilinės apyvartos ar kurių apyvarta yra ribota, turi būti įsakmiai nurodyti įstatymuose. Priešingu atveju laikoma, jog tų daiktų ar turto civilinė apyvarta neapribota. Taigi civilinių teisių objektai yra visa tai, su kuo yra susijusios civilinių teisinių santykių subjektų teisės ir pareigos. Šiame straipsnyje pateiktas civilinių teisių objektų sąrašas nėra baigtinis, nes nurodoma, kad civilinių teisių objektas yra ir kitos turtinės ir neturtinės vertybės, kurias saugo civilinė teisė, t. y. vardas, gyvybė, sveikata, kūno neliečiamumas, garbė, orumas, žmogaus privatus gyvenimas, autoriaus vardas, dalykinė reputacija, juridinio asmens pavadinimas, prekės (paslaugų) ženklas ir kitos vertybės su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių padarinių atsiradimą Civilinė teisė yra atskira teisės šaka, kurią sudaro sistema (visuma) normų, reguliuojančių turtinės teisės bei asmenines neturtines teises bei vertybes, susijusias su turtinėmis, bei asmenines neturtines teises bei vertybes, nesusijusias su turtinėmis teisėmis bei vertybėmis, taip pat lygių, vienas kitam nepavaldžių subjektų. 2. Asmeniniai neturtiniai santykiai. Asmeninės neturtinės vertybės ir teisės. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.114 straipsnis apibrėžia asmeninės neturtinės teisės ir vertybės: 1. Civilinė teisė saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, t. y. vardą, gyvybę, sveikatą, kūno neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą, autoriaus vardą, dalykinę reputaciją, juridinio asmens pavadinimą, prekių (paslaugų) ženklus ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą. 2. Asmeninės neturtinės teisės gali būti perduodamos ar paveldimos tik įstatymų numatytais atvejais arba jei tai neprieštarauja šių vertybių prigimčiai bei geros moralės principams ar nėra apribota įstatymų. Asmeninės neturtinės teisės ir vertybės nuo turtinių teisių bei vertybių skiriasi savo objektu. Turtinių vertybių bei teisių objektas yra ir kitas turtas, kuris nėra neatskiriamai susijęs su savo savininku. Tai reiškia, kad šio turto savininkas gali savo nuožiūra šiuos objektus kaip savo turtą perduoti kitiems asmenims. Perduodama įvairiais būdais: parduodama, dovanojama, išnuomojama, investuojama, suteikiama panaudai ir kitaip. Šie būdai vadinami turto perdavimu teisiniu pagrindu. Visiškai kitokios yra asmeninių neturtinių vertybių objekto savybės. Asmeninių neturtinių santykių objektas yra ne turtas, o tam tikra įgimta asmens nuo jo neatskiriama įgimta arba įgyta savybė. Šio objekto ypatumas yra tai, kad jis neatskiriamas nuo jo turėtojo, nes jis yra jo substancija. Jis neturi ekonominės vertės ir paprastai negali būti perleistas nei kitų asmenų nuosavybėn, nei perduotas kitiems naudotis pagal nuomos, panaudos sutartis arba kitaip. Kiekviena asmens savybė yra jam pačiam reikšminga. Tačiau civilinė teisė reglamentuoja tik tuos asmeninius santykius, kurie yra reikšmingi ne tik pačiam asmeniui, bet ir visuomenei. Teisė papratai neturi kištis į tas asmenines neturtines vertybes. Todėl asmeninių neturtinių vertybių bei teisių reglamentavimas yra išimtinis civilinės teisės reglamentavimo objektas, t.y. civilinė teisė reglamentuoja tik tuos asmeninius neturtinius santykius bei vertybes, kurios numato CK ir kitas įstatymas. Vadinasi, jei įstatymai nenustato, kad vieni ar kiti asmeniniai neturtiniai santykiai yra reglamentuojami civilinės teisės normomis, tai jie ir nepatenka į civilinės teisės reglamentavimo sritį. Jeigu palyginsime asmenines neturtinės teises bei vertybes su turtinėmis teisėmis bei vertybėmis, jų pasiskirstymo prie civilinės teisės reglamentavimo srities būdus, tai pastebėsime esminį skirtumą – civilinė teisė reglamentuoja visas turtinės teises, kurias nereglamentuoja viešoji teisė, o asmeninius neturtinius ne visas, o tik tas, kurios nurodo CK arba kiti civiliniai įstatymai. Civilinė teisė gina asmeninę neturtinę fizinio asmens teisę - teisę į kūno neliečiamumą ir vientisumą. Civilinio kodekso 2.25 straipsnis nustato, kad fizinis asmuo yra neliečiamas. Šio straipsnio 6 dalis nustato civilinius teisinius asmens teisės į kūno neliečiamumą ir vientisumą gynimo būdus: asmuo gali reikalauti atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Būtina atkreipti dėmesį, kad asmens, patyrusio diskriminaciją dėl lyties ar seksualinį priekabiavimą, teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą visais atvejais yra pažeidžiama, nes dažnai dėl tokių veiksmų yra pažeidžiama jo teisė į orumą, garbę ir kt. CK 6.249 straipsnis reglamentuoja žalos ir nuostolių sampratas. CK 6.250 straipsnis reglamentuoja neturtinės žalos sampratas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Pastebėtina, kad Civiliniame kodekse yra pasirinktas toks neturtinės žalos reguliavimo būdas, kai neturtinės žalos atlyginimo atvejus turi nustatyti konkretūs įstatymai. Taigi visais atvejais neturtinė žala nėra atlyginama. Todėl šio įstatymo projekte siūloma įtvirtinti Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme nukentėjusio nuo diskriminacijos ar seksualinio priekabiavimo asmens teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Atkreiptinas dėmesys, kad Civiliniame kodekse nėra ribojamas nei materialinės, nei moralinės žalos atlyginimo dydis. Priėmus Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo papildymo 241 straipsniu įstatymą, būtų įgyvendintas 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/73/EB, iš dalies pakeičiančios Tarybos direktyvą 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu 6 straipsnio 2 dalies nuostatos. Minėtos Direktyvos 6 straipsnio 2 dalis numato, kad Valstybės narės savo nacionalinėse teisinėse sistemose numato priemones, kurios būtinos realiai ir veiksmingai kompensuoti ar atlyginti nuostolius ir žalą, kurią patyrė nukentėjęs asmuo dėl diskriminacijos, kad šios priemonės būtų atgrasančios ir proporcingos patirtai žalai, o tokios kompensacijos ar atlyginimo negali būti apribotos aukščiausiąja riba. Taip pat buvo aptartos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje pateiktos pastabos. 3. Asmeninių neturtinių santykių rūšys Civilinės teisės reglamentuojami asmeniniai neturtiniai santykiai skirstomi į dvi rūšis: • asmeninės neturtinės vertybės ir teisės, susijusios su turtinėmis; • asmeninės neturtinės vertybės ir teisės, nesusijusios su turtinėmis. Pirmajai rūšiai priskiriamų santykių objektas yra tokia asmeninė vertybė, kurios naudojimas gali suskurti turtinius santykius. Tokios vertybės yra: autorystė, juridinio asmens pavadinimas, prekės ženklas. Pavyzdžiui, literatūros kūrinio autorius pagal sutartį gali kitam asmeniui suteikti teise išleisti ir platinti kūrinį. Sudarius tokią sutartį tarp autoriaus ir kitų asmenų atsiranda ne tik asmeninio pobūdžio, bet ir turtiniai santykiai. Antrajai rūšiai priskiriamų santykių objektas yra tokia asmeninė vertybė, kurios naudojimas nesukuria turtinių santykių, taip pat asmeninės neturtinės teisės, t. y. ekonominio turinio neturinčios ir neatskiriamai susijusios su jų turėtoju teisės. Civilinė teisė privalo visus tokius santykius reglamentuoti, kad užtikrintų ne tik asmeninių neturtinių vertybių apsaugą, bet ir tų vertybių turėtojo turtinių interesų ginimą nuo pažeidimų. Todėl CK 1.1 straipsnis nustato taisyklę, kad civilinė teisė reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius. Tokia įstatymo formuluotė reiškia, kad įstatymų leidėjas ir turtines vertybes, ir asmenines neturtines vertybes, susijusias su turtinėmis, kaip civilinės teisės reglamentavimo objektą, traktuoja vienodai. Iš to daroma išvada, kad asmeninės neturtinės vertybės ir teisės, susijusios su turtinėmis, kaip ir kitos turtinės vertybės , patenka į civilinės teisės reglamentavimo sritį. 4. Autorių teisės Autorių teisės skirstomos į asmenines neturtines ir turtines. Asmeninės neturtinės teisės (moralinės teisės) yra neatskiriamai susijusios su pačia autoriaus asmenybe, t.y. jo vardu, jo garbe ir reputacija (teisė į autorystę, teisė į vardą, teisė į kūrinio neliečiamybę). Minėtos teisės saugomos neterminuotai. Turtinės teisės skirtingai nuo asmeninių neturtinių teisių yra susijusios su kūrinio panaudojimu (tai teisė atgaminti, išleisti, versti, perdirbti, platinti, importuoti, viešai rodyti, viešai skelbti, viešai atlikti, transliuoti, retransliuoti kūrinį). Išimtinis autoriaus turtinių teisių pobūdis pasireiškia tuo, kad šios teisės priklauso tik autoriui ir jas įgyvendinti gali tik autorius arba kiti asmenys autoriaus pavedimu ar jo teisių perėmėjai (išskyrus apribojimus). Taip pat autorius gali perduoti ar suteikti galimybę kitiems asmenims naudotis tomis teisėmis. Pagal Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą, autoriaus turtinės teisės saugomos visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po autoriaus mirties, nepaisant kūrinio teisėto viešo paskelbimo datos. Autorių teisių objektais laikomi originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kūrybinės veiklos rezultatas, išreikštas kokia nors objektyvia forma. Taigi, kad kūrinys būtų laikomas autorių teisių objektu ir jam būtų taikoma autorių teisių apsauga, jis turi atitikti tris kriterijus (originalumo, kūrybinės veiklos rezultato ir objektyvios išraiškos formos). Įstatymas numato šiuos intelektualinės nuosavybės objektus: • Knygos, brošiūros, straipsniai, dienoraščiai, kompiuterių programos (išreikštos bet kuria kalba ir bet kokia forma, įskaitant pradinę projektinę medžiagą) ir kiti literatūros kūriniai • Kalbos (oratorinės), paskaitos, pamokslai ir kiti žodiniai kūriniai • Rašytiniai ir žodiniai mokslo kūriniai (mokslinės paskaitos, studijos, monografijos, išvados, mokslo projektai ir projektinė dokumentacija bei kiti mokslo kūriniai) • Dramos, muzikiniai dramos, pantomimos, choreografijos ir kiti sceniniam atlikimui skirti kūriniai, taip pat scenarijai ir scenarijų planai • Muzikos kūriniai su tekstu arba be teksto; • Audiovizualiniai kūriniai (kino filmai, televizijos filmai, videofilmai, diafilmai ir kiti kinematografinėmis priemonėmis išreikšti kūriniai) • Skulptūros, tapybos bei grafikos darbai, monumentalioji dekoratyvinė dailė, kiti dailės kūriniai, taip pat scenografijos kūriniai • Fotografijos kūriniai ir kiti analogiškais fotografijai būdais sukurti kūriniai • Architektūros kūriniai (pastatų ir kitų statinių projektai, brėžiniai, eskizai ir modeliai, taip pat pastatai ir kiti statiniai); • Taikomosios dailės kūriniai ir kūriniai, neužregistruoti kaip pramoninis dizainas • Iliustracijos, žemėlapiai, planai, sodų-parkų projektai, eskizai ir trimačiai kūriniai, susiję su geografijos, topografijos ar tiksliųjų mokslų sritimis • Kiti objektine forma išreikšti kūriniai. Intelektualine nuosavybe nelaikomi tokie dalykai, kaip: • Idėjos, procedūros, procesai, sistemos, veiklos metodai, koncepcijos, principai, atradimai ar atskiri duomenys • Teisės aktai, oficialūs dokumentai, taip pat jų oficialūs vertimai • Oficialūs valstybės simboliai ir ženklai (vėliavos, herbai, himnai, piniginiai ženklai ir kiti valstybės simboliai bei ženklai) • Oficialiai įregistruoti teisės aktų projektai • Įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie įvykius; • Liaudies meno kūriniai. Autorių teisių subjektu yra autorius, kitas fizinis arba juridinis asmuo, turintis išimtines turtines autoriaus teises, taip pat fizinis arba juridinis asmuo, kuriems perėjo išimtinės turtinės autorių teisės. Autoriumi gali būti tik fizinis asmuo, kurio vardas įprastu būdu nurodytas kūrinyje, nes tik fizinis asmuo gali kurti. Autorinė teisė pabrėžia autoriaus - kūrėjo teises į savo kūrinį ir jo nereikia registruoti, deponuoti arba atlikti kitokius formalumus. Autorius pakanka išreikšti savo kūrinį bet kuria objektyvia forma, kuri leistų kūrinį atgaminti. 5. Autorių asmeninės neturtinės teisės Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 1018: Kūrinio autorius, neatsižvelgiant į jo turtines teises, net ir tuo atveju, kai turtinės teisės perduotos kitam asmeniui, turi šias asmenines neturtines teises: 1) teisę reikalauti pripažinti kūrinio autorystę, aiškiai nurodant autoriaus vardą ant visų išleidžiamo kūrinio egzempliorių, taip pat kitu įmanomu būdu viešai atliekant kūrinį (autorystės teisė); 2) teisę reikalauti, kad bet kokiu būdu naudojant kūrinį būtų nurodomas arba nebūtų nurodomas autoriaus vardas, arba būtų nurodomas autoriaus pseudonimas (teisė į autoriaus vardą); 3) teisę prieštarauti bet kokiam kūrinio ar jo pavadinimo iškraipymui ar kitokiam pakeitimui, taip pat bet kokiam kitam kėsinimuisi į kūrinį, galinčiam pažeisti autoriaus garbę ar reputaciją (teisė į kūrinio neliečiamybę). Autoriaus asmeninės neturtinės teisės neperduodamos kitiems asmenims. Autoriui mirus ir jeigu jis nėra davęs tokių nurodymų, asmenines neturtines teises saugo jo įpėdiniai. Tais atvejais kai įpėdinių nėra, taip pat pasibaigus autoriaus turtinių teisių galiojimo terminams, autoriaus asmeninių neturtinių teisų apsaugą vykdo Vyriausybės įgaliota institucija. 6. Juridinio asmens pavadinimo apsauga Advokatų kontora "Relaw" Advokatė Vilija Viešūnaitė Nuo šių metų pradžios įsigaliojo nauja juridinių asmenų registravimo tvarka, kuri pakeitė ir juridinio asmens pavadinimo apsaugos procedūrą. Galima sakyti, kad dabar yra paprasčiau registruoti juridinį asmenį su norimu pasirinktu pavadinimu, tačiau kur kas daugiau atsakomybės dėl juridinio asmens pavadinimo tenka pačiam steigėjui. Pirmiausia reiktų pradžiuginti tuos, kurie yra susidūrę su griežta Valstybinio Patentų biuro nuomone neregistruoti vieno ar kito firmos vardo – už juridinio asmens pavadinimo apsaugą dabar yra atsakingas juridinių asmenų registras, kurio funkcijas šiuo metu atlieka VĮ Registrų centras. Nebeliko ir privalomos išankstinės juridinio asmens pavadinimo registravimo procedūros - CK 2.39 str. nurodo, kad juridinio asmens pavadinimas atskirai neregistruojamas ir yra saugomas nuo tos dienos, kai juridinių asmenų registrui pateikiamas prašymas įregistruoti juridinį asmenį. Taigi teisės aktai nebereikalauja, kaip anksčiau, steigiant naują juridinį asmenį, atskirai registruoti ir jo pavadinimo. Visgi nereiktų skubėti naudotis šia teise, o pagalvoti apie kitą įstatymo suteiktą galimybę. Civiliniame kodekse yra numatyta ir laikinoji juridinio asmens pavadinimo apsauga, kuri leidžia juridinio asmens steigėjams, pasirašius steigimo aktą ar sutartį, pateikti prašymą juridinių asmenų registrui suteikti pavadinimui laikiną apsaugą. Pavadinimas yra įtraukiamas į registrą, t. y. rezervuojamas, šešiems mėnesiams ir niekas kitas tuo metu nebegali registruoti juridinio asmens tapačiu pavadinimu. Kaip rodo praktika, dauguma steigėjų naudojasi laikinąja juridinio asmens pavadinimo apsauga. Pirmiausia, juridinių asmenų registrui suteikus steigiamo juridinio asmens pavadinimui laikiną apsaugą, galima tęsti registravimo procedūrą nebijant, kad, notarui patvirtinus steigimo dokumentus ir atnešus juos į registrų centrą registravimui, reikės kartoti kai kurias juridinio asmens steigimo stadijas, nes registre jau bus įrašytas anksčiau registruotas juridinis asmuo su tapačiu pavadinimu ar bus anksčiau registruotas tapatus prekių ženklas. Antra, greičiausiai dėl pirmosios priežasties dauguma notarų reikalauja kartu su steigimo dokumentais pateikti ir dokumentą dėl laikinosios apsaugos pavadinimui suteikimo. Taigi nesinaudoti laikinąja juridinio asmens pavadinimo apsauga reiktų tik tuomet, kai labai spaudžia laikas. Kita vertus, laikinos juridinio asmens pavadinimo apsaugos procedūra užtrunka tik vieną darbo dieną. Kita problema, su kuria susiduria dauguma juridinių asmenų steigėjų, yra pats juridinio asmens pavadinimas. Bendrieji juridinio asmens pavadinimui taikomi reikalavimai, kurie nelabai skiriasi nuo senųjų, nurodytų Firmų vardų įstatyme, yra numatyti Civiliniame kodekse ir Valstybinės Lietuvių kalbos komisijos patvirtintose Įmonių, įstaigų ir organizacijų simbolinių pavadinimų darymo taisyklėse. Pirmiausiai reikia pasakyti, kad, įsigaliojus naujai juridinių asmenų registravimo tvarkai, juridinio asmens pavadinimo atitikimas teisės aktų reikalavimams tapo pačių steigėjų reikalas. Net VĮ Registrų centras puslapyje yra akcentuojama, kad "pasirinkti pavadinimą yra juridinio asmens steigėjo arba paties juridinio asmens teisė". Juridinių asmenų registras iš esmės nebetikrina, ar pavadinimas sudarytas pagal įtvirtintus reikalavimus. Gera žinia tiems, kuriems iki naujosios tvarkos teko susidurti su firmų vardų registravimo sunkumais. Tačiau lazda turi du galus ir naujoje tvarkoje slepiasi kur kas daugiau neigiamų pasekmių, nei galima įžvelgti iš pirmo žvilgsnio. Taigi juridinių asmenų registras tikrina tik, ar pateiktas juridinio asmens pavadinimas nėra tapatus kitam juridinio asmens pavadinimui ar prekių ženklui. Tai reiškia, kad tuo atveju, jeigu pasirinktas pavadinimas klaidins visuomenę dėl, pavyzdžiui, buveinės arba tik nežymiai skirsis nuo gerai žinomo kito juridinio asmens pavadinimo, arba bus grubi lietuvių kalbos klaida, jis vis tiek bus akceptuotas. Registruojant juridinį asmenį su tokiu pavadinimu, rizikuojama sulaukti trečiųjų asmenų, įskaitant ir valstybinių institucijų, saugančių lietuvių kalbą, dėmesio. Taigi prieš pasirenkant konkretų juridinio asmens pavadinimą, reiktų įsitikinti, ar jis atitinka lietuvių kalbos reikalavimus, neprieštarauja sąlygoms, nurodytoms Civiliniame kodekse, nėra tapatus/panašus į anksčiau registruotą juridinio asmens pavadinimą ar prekių ženklą. Naujoji tvarka beveik nepakeitė nelietuviškų juridinių asmenų pavadinimų naudojimo sąlygų - gali būti pasirinktas pavadinimas, sudarytas iš antikinių (senovės graikų ir lotynų) kalbų žodžių. Kitų kalbų žodžių naudojimas juridinio asmens pavadinime, kaip ir anksčiau, yra neleidžiamas, išskyrus jeigu juridinio asmens pavadinimas yra panašus ar tapatus su užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos pavadinimu ir yra šių sutikimas. Todėl norint juridinio asmens pavadinime naudoti užsienio juridinio asmens pavadinimą, reikia arba gauti pastarojo sutikimą raštu, arba įtraukti užsienio juridinį asmenį į naujai steigiamo juridinio asmens steigėjus. Atsižvelgiant į tai, kad naujoji juridinio asmens pavadinimo apsaugos tvarka yra paprastesnė ir liberalesnė, galima prognozuoti, kad ateityje bus kur kas daugiau konfliktų tarp juridinių asmenų bei pretenzijų iš valstybinių institucijų dėl pavadinimų atitikimo teisės aktų reikalavimams. 7. Garbės ir orumo sąvoka Asmens garbė ir orumas – prigimtinės žmogaus vertybės. Teisė į asmens garbę ir orumą taip pat yra prigimtinė. Teisė į asmens garbę bei orumą nėra lengvai ginama teisė jau vien dėl to, kad jos pažeidimai kyla iš naudojimosi kita konstitucine asmens teise į saviraiškos laisvę. Teisminis nagrinėjimas garbės ir orumo gynimo bylose taip pat trunka gana ilgą laiką. Remiantis Civilinio kodekso 2.24 straipsniu (Asmens garbės ir orumo gynimas) asmuo, kuris mano, jog buvo pažeista jo garbė ir orumas, turi teisę kreiptis į teismą. Nustatoma, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirties tokią teisę turi jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, jeigu tikrovės neatitinkančių duomenų apie mirusįjį paskleidimas kartu žemina ir jų garbę bei orumą. Preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. CK 2.24 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą nagrinėja, nepaisydamas to, ar tokius duomenis paskleidęs asmuo juos paneigė, ar ne. Visuomenės informavimo priemonė, paskleidusi asmens reputaciją žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, privalo atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą tik tais atvejais, kai ji žinojo ar turėjo žinoti, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat kai tuos duomenis paskelbė jos darbuotojai ar duomenys paskleisti anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti tuos duomenis pateikusį asmenį. Visais kitais atvejais turtinę ir neturtinę žalą privalo atlyginti duomenis paskleidęs asmuo (CK 2.24 straipsnio 5 dalis). Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 154 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už šmeižimą. Nustatoma, kad baudžiamas tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Kvalifikuota nusikaltimo sudėtis numatyta šio straipsnio 2 dalyje, t.y. šmeižimas asmens, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Baudžiamojo atsakomybė gali kilti ir tuomet, jei bus nustatyta, kad asmuo tyčia, pavyzdžiui politinės reklamos tikslais, viešai paskleistoje informacijoje apšmeižė kitą asmenį. 8. Teisė į privatų gyvenimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Remiantis Civilinio kodekso 2.23 straipsnio antrąja dalimi privataus gyvenimo pažeidimu laikomas: • neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, • neteisėtas asmens stebėjimas, • neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, • asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas, • duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, • bei kitokie neteisėti veiksmai. 9. Privataus gyvenimo apsauga viešojoje informacijoje Plečiantis visuomenės informavimo sferai, pritaikant naujas technologijas, o svarbiausia įgyvendinant žmogaus teisę į informaciją, ypatingą dėmesį reikėtų skirti žmogaus teisių apsaugai. Ar pagrindinė ir prioritetinė žurnalistų etikos inspektoriaus funkcija bus vykdoma sėkmingai, betarpiškai priklauso nuo pačio asmens, kurio teisės pažeidžiamos, teisinės sąmonės bei žinių apie turimas, įstatymuose įtvirtintas žmogaus teises, ypač akcentuojant asmens teisę į privataus gyvenimo apsaugą. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centro „Vilmorus“ 2001 m. atlikta gyventojų apklausa parodė, kad kalbant apie žmogaus teisių pažeidimus, absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų turi galvoje socialines ekonomines problemas. Tuo tarpu teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, kaip vieną iš penkių opiausių ir reikalaujančių ypatingo visuomenės dėmesio, įvardino tik 1,9 proc. apklausos respondentų. Teisė į privataus gyvenimo apsaugą – viena iš nedaugelio teisių, kur daugiau respondentų (24,7 proc.) nurodė, kad ji yra apsaugoma negu neapsaugoma (21,9 proc.). Tačiau ir vėlesnių apklausos duomenys parodo, kad teisė į privatų gyvenimą yra dar nepakankamai suvokiama ir sunkiai identifikuojama. Tokių apklausų rezultatai aktualūs. Teismų praktika šioje žmogaus teisių gynimo srityje taip pat dar nėra labai didelė. Teisę į privatų gyvenimą labiau suvokia didesnio išsilavinimo ir aukštesnių pajamų grupių gyventojai. Viena iš to priežasčių yra ta, kad ši teisė Lietuvos įstatymuose įtvirtinta, palyginti, visai neseniai. Dėl privataus gyvenimo pažeidimų Lietuvos gyventojai dar labai retai kreipiasi į teismus bei kitas institucijas. Atokesnėse nuo pagrindinių Lietuvos miestų-centrų gyvenvietėse asmenys labai plačiai traktuoja privataus gyvenimo ribas. Visuomenės informavimo priemonėse itin dažni privatumo pažeidimai, kai viešai pateikiama informaciją apie asocialius, mažiau išsilavinusius asmenis. Reikėtų pasakyti, kad jie dažniau kreipiasi į LNK „Teismą“ nei Lietuvos Respublikos teismus. Privataus gyvenimo apsauga pakankamai įtvirtinta Lietuvos Respublikos įstatymuose. Informacija apie privatų gyvenimą galima skelbti tik asmens sutikimu. Tačiau dėl nepakankamo visuomenės teisinio švietimo šia esmine teisės norma vadovaujasi dar ne tiek daug piliečių. Analizuodami privatumo pažeidimus audiovizualinėje viešosios informacijos srityje, nustatome, kad viešosios informacijos rengėjas dažnai naudojasi žmogaus teisiniu neišprusimu ir „noru“ tokiu būdu viešai išgarsėti. Daug privatumo pažeidimų būtų galima įžvelgti „Komandos“, „TV pagalbos“, „Teismo“ laidose. Neretai šio elgesio iniciatoriais tampa patys asmenys, pasikviesdami visuomenės informavimo priemonės atstovus ir viešai teikdami informaciją apie savo privatų gyvenimą. Be abejonės, privataus gyvenimo ribas apsprendžia pats asmuo – dėl to daugelis aptartų atvejų teisiškai nėra kvalifikuojami kaip privatumo pažeidimas. Kartais žmogui reikalingas viešumas kaip tam tikra užuojautos forma, kaip būdas atvertį širdį tragedijos, nelaimės akivaizdoje. Tačiau tokiais atvejais reikia ypatingo takto, suvokiant šią būseną. Vis dėl to viešosios informacijos rengėjas neturėtų piktnaudžiauti ir džiūgauti, jog kai kurie asmenys menkai suvokia savo teises ar vertinti tai kaip normalų dalyką. Informaciją apie asmens privatų gyvenimą saugo ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas. Šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad asmens duomenų tvarkymą visuomenės informavimo priemonėse žurnalistikos, meninės ir literatūrinės raiškos bei kitais tikslais prižiūri žurnalistų etikos inspektorius. Nagrinėdamas suinteresuotų asmenų tokio pobūdžio skundus dėl jų privataus gyvenimo pažeidimų, darau išvadą, kad visuomenės informavimo priemonėse nesant viešo intereso pernelyg dažnai skelbiami šio įstatymo saugomi asmens duomenys – asmens kodas, informacija apie šeiminę padėtį, nedarbingumą, sveikatą. Ypatingai atkreiptinas dėmesys į viešai skelbiamą informaciją apie skolininkus (pavyzdžiui, mobiliojo ryšio bendrovėms, savivaldybių įmonėms įsiskolinusius gyventojus). Toks viešas skolininkų skelbimas laikraščiuose ir kitose visuomenės informavimo priemonėse kreditorių iniciatyva nėra teisėtas ir pažeidžia šių asmenų teises. Kreditoriai neturi teisės skleisti informacijos apie skolininko mokumą. Kai kurių savivaldybių įmonės ar įstaigos šį būdą laiko efektyviu, kovojant su skolininkų nemokumu. Todėl neretai tokį viešą duomenų skelbimą motyvuoja vieninteliu argumentu, kad taip esą greičiau yra grąžinamos skolos, įvykdomi sutartiniai įsipareigojimai. Žurnalistų etikos inspektorius mano, kad tokios informacijos viešas skelbimas neturi tapti precedentu demokratinėje visuomenėje. Nėra ir negali būti motyvų, kuriais remiantis būtų pažeidžiamas asmens privatumas – įsibraunama į būstą, filmuojama, fotografuojamo be asmens sutikimo skelbiamos nuotraukos, informacija nederinama su žmogumi ir pan. Sprendžiant, ar visuomenės informavimo priemonėje pateikta informacija nepažeidžia asmens teisės į privataus gyvenimo apsaugą, Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalis nustato taisyklę, kad informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą galima skelbti tik to žmogaus sutikimu ir jeigu informacijos paskelbimas nedaro jam žalos. To paties straipsnio 3 dalis numato tris atvejus, kai informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą galima skelbti be jo sutikimo. Pirma, kai informacijos paskelbimas nedaro žalos asmeniui, antra, kai informacija padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikaltimus, trečia, kai informacija yra pateikiama nagrinėjant bylą atvirame teismo procese. Kyla pagrįstų abejonių, ar šio straipsnio nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, kuris nenurodo jokių išlygų teisės į privatų gyvenimą apsaugai. Be to, lieka neaišku, kas turi nuspręsti, ar informacijos paskelbimas daro žalą asmeniui ar jos nedaro. Taip pat neaiškiai minėtame straipsnyje apibrėžta viešo asmens sąvoka. Pagal galiojantį viešo asmens apibrėžimą, kokį pateikia įstatymas, vienareikšmiškai taikyti jį praktikoje yra be galo sunku. Dėl tokio įstatymo (ne)apibrėžtumo gali būti nepagrįstai pažeidžiama konstitucinė teisė į privatų gyvenimą tų asmenų, kurie nors ir dalyvauja visuomeniniame gyvenime, bet jam neturi realios įtakos, todėl ir jų privatus gyvenimas neturėtų būti nepagrįstai siaurinamas. Kol kas aišku tik tai, kad viešas asmuo t.y., tas, kurio viešumas niekam nekelia abejonių, negali tikėtis privatumo. Tai savo praktikoje pabrėžė tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Todėl teko priimti sprendimus dėl didžiausio rezonanso susilaukusių spaudos publikacijų, kuriose pažeidžiamas asmens privataus gyvenimo neliečiamumo principas. 10. Dalykinė reputacija „Garbės“ ar „reputacijos“ sąvokų apibrėžimai ar paaiškinimai nepateikti nei Berno konvencijoje, nei jos komentare. Civilinio kodekso komentare „Antroji knyga. Asmenys“ CK 2.24 straipsnyje, reglamentuojančiame asmens garbės ir orumo gynimą, pateikta asmens reputacijos sąvoka prilyginama asmens garbės sąvokai, t.y. laikoma, kad „asmens garbės sinonimas yra asmens reputacija.“ (p. 66). Kalbant apie juridinius asmenis vartojama „dalykinė reputacija“. Šiuo atveju kalbame apie asmens reputaciją. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad šios Berno konvencijos nuostatos atsispindi šiuo metu galiojančio ATGTĮ 14 str. 1 d. 3 punkte - autorius turi autoriaus neturtinę teisę „prieštarauti dėl kūrinio ar jo pavadinimo bet kokio iškraipymo ar kitokio pakeitimo, taip pat bet kokio kitokio kėsinimosi į kūrinį, galinčio pažeisti autoriaus garbę ar reputaciją (teisė į kūrinio neliečiamybę). 11. Juridinių asmenų dalykinės reputacijos gynyba Teisininkas Laurynas Ščukas Advokatų kontora „Goštautas ir partneriai“ Neabejotina, kad gera juridinio asmens dalykinė reputacija yra įmonės turtas, labiau ar mažiau lemiantis pačios įmonės vertę ir jos plėtros galimybes. Atsižvelgdami į dažniausiai daromus pažeidimus, straipsnyje aptarsime juridinių asmenų dalykinės reputacijos gynybos būdus civilinėje teisėje. Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimai. Viešoji informacija per visuomenės informavimo priemones turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Deja, dažnai šis principas tėra iliuzija. Kokios galimos gynybos priemonės, kai per visuomenės informavimo priemones pateikta informacija šiurkščiai pažeidžia juridinio asmens teisėtus interesus ir žemina jo dalykinę reputaciją? Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 16 straipsnis skelbia, kad kiekvienas juridinis asmuo, kurio teisėtiems interesams, ypač reputacijai, pakenkė paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka gauti atlyginimą už patirtą žalą. Viena iš galimų teisinės gynybos formų – reikalavimas paneigti paskelbtą informaciją. Pagal Visuomenės informavimo įstatymą viešosios informacijos rengėjai ir (ar) platintojai privalo paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri pakenkė teisėtiems juridinio asmens interesams, ypač jo reputacijai. Toks reikalavimas pateikiamas viešosios informacijos rengėjui ne vėliau kaip per du mėnesius nuo tokios informacijos paskelbimo dienos. Suprantama, kad paskelbtos informacijos paneigimas dažnai negali kompensuoti nė dalies tų nuostolių, kuriuos patiria juridinis asmuo dėl tikrovės neatitinkančių duomenų paskelbimo. Informacijos paneigimą reikėtų vertinti kaip papildomą, o ne alternatyvią teisėtų interesų gynimo priemonę. Kaip tik tai ir pabrėžiama Visuomenės informavimo įstatymo 45 str. 3 dalyje – vėlesnis paneigimas neatleidžia viešosios informacijos rengėjo nuo atsakomybės. Kitas įprastas dėl Visuomenės informavimo įstatymo nesilaikymo pažeistos juridinio asmens dalykinės reputacijos gynybos būdas – kreipimasis į teismą. Pažymėtina, kad nors materialinės žalos atlyginimo už paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, padariusią nuostolių asmenims, dydį nustato teismas, iš principo žalos dydį turi nurodyti ir argumentuoti pats juridinis asmuo. Turint omenyje, kad juridinio asmens dalykinę reputaciją gana sunku materialiai įvertinti, o paskleidžiant tikrovės neatitinkančią informaciją padaryta žala iš esmės turės įtakos ateityje, t. y. sumažinamos juridinio asmens plėtros galimybės, argumentuoti tikslų padarytos žalos dydį sudėtinga. Be to, teismo procesas paprastai užtrunka ilgai ir materialinės žalos atlyginimas gali pasidaryti ne toks aktualus. Taip susidaro gana paradoksali situacija, kai juridinio asmens dalykinė reputacija tampa neginama – viešas paneigimas savo esme yra moralinė satisfakcija, o reikalavimas atlyginti materialinę žalą yra sunkus ir ilgas teisminis procesas. Be to, abu šie gynybos būdai yra post factum, t. y. neužkerta kelio žalai atsirasti. Įvertinus tai, kad tikrovės neatitinkančių duomenų paskelbimas gali padaryti įmonei milijoninę žalą (bankai, bendrovės, kurių akcijos kotiruojamos biržoje, ir pan.), juridinio asmens dalykinės reputacijos gynyba kelia pagrįstų abejonių. Vis dėlto jei per visuomenės informavimo priemones paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija žemina juridinio asmens dalykinę reputaciją, patartina atkreipti dėmesį į šiuos teisinės gynybos aspektus: • reikėtų rinktis keletą gynybos būdų – ir viešą paneigimą, ir teismo procesą; • itin kruopščiai įvertinti padarytos materialinės žalos dydį; • apsvarstyti galimybę kreiptis į viešosios informacijos rengėjų ir platintojų savitvarkos institucijas – Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, Lietuvos radijo ir televizijos komisiją, žurnalistų etikos inspektorių. Lyginamoji reklama. Lyginamoji reklama pirmiausia yra nukreipta į konkurento prekės ženklą, paslaugą ar kitą produktą. Neabejotina, kad prekės ženklo vertės menkinimas tiesiogiai susijęs ir su juridinio asmens dalykine reputacija, todėl verta apžvelgti juridinio asmens dalykinės reputacijos gynybos būdus, kai žala padaroma lyginamąja reklama. Remiantis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nuostatomis, lyginamąja reklama pripažįstama reklama, kurioje tiesiogiai arba netiesiogiai nurodomas reklamos davėjo konkurentas, jo prekės ar paslaugos. Atkreiptinas dėmesys, kad iš principo lyginamoji reklama nedraudžiama, jei laikomasi Reklamos įstatyme nurodytų reikalavimų: reklama nėra klaidinanti; reklamoje yra lyginamos prekės ar paslaugos, tenkinančios tuos pačius poreikius ar skirtos tiems patiems tikslams; reklamoje yra objektyviai lyginamos viena ar daugiau šių prekių ir paslaugų reikšmingų, svarbių, galimų patikrinti ir būdingų savybių, taip pat gali būti lyginama ir kaina; reklama nesukelia painiavos rinkoje nustatant reklamos davėją ir konkurentą arba reklamos davėjo ir konkurento prekių ar paslaugų ženklus, firmų vardus, kitus skiriamuosius žymenis, prekes ar paslaugas; reklama nediskredituoja ir nemenkina konkurento prekių ar paslaugų ženklų, firmos vardo, kitų skiriamųjų žymenų, jo prekių, paslaugų, veiklos, finansinės ar kitokios padėties; prekės, turinčios kilmės nuorodą, lyginamos su prekėmis, ant kurių yra tokia pat kilmės nuoroda; nesąžiningai nesinaudojama konkurento prekių ženklo, firmos vardo ar kitų skiriamųjų žymenų reputacija arba konkuruojančios prekės nuoroda į kilmę; reklamoje prekės ar paslaugos nepateikiamos kaip prekių ar paslaugų, pažymėtų turinčiu apsaugą prekių ženklu ar firmos vardu, imitacijos ar kopijos. Pabrėžtina, kad turi būti laikomasi visų šių reikalavimų. Jei mano, jog skelbiama lyginamoji reklama pažeidžia jo teisėtus interesus ir yra nesuderinama su Reklamos įstatymo nuostatomis, juridinis asmuo turi teisę kreiptis tiek į teismą, tiek į neteismines institucijas. Paprastai rekomenduotina pirmiausia kreiptis į Konkurencijos tarybą. Tai gerokai pigesnis ir mažiau laiko atimantis gynybos būdas nei teisminis nagrinėjimas. Tačiau svarbu žinoti, kad Konkurencijos taryba neturi teisės priimti sprendimo kompensuoti patirtus materialinius nuostolius (beje, net ginant pažeistas teises per teismą, argumentuoti skleidžiant lyginamąją reklamą padarytą materialinę žalą yra itin sudėtinga). Konkurencijos taryba turi teisę: • priimti sprendimą dėl reklamos pripažinimo klaidinančia ar neleidžiama lyginamąja; • gavusi Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį uždrausti skleisti reklamą; • įpareigoti reklaminės veiklos subjektus nutraukti klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą, nustatant šio įpareigojimo įvykdymo terminus ir sąlygas; • skirti reklaminės veiklos subjektams administracinę nuobaudą; • įpareigoti paneigti reklamą; • skirti baudas. Pabrėžtina, kad esant įprastoms aplinkybėms už klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų. Nors iš pirmo žvilgsnio tokia bauda atrodo gana didelė, palyginti su nauda, kurią gauna neleistiną lyginamąją reklamą skleidžiantys asmenys, ir žala, kurią dėl neleistinos lyginamosios reklamos patiria juridinis asmuo, vis dėlto yra per maža. Nustatydama baudos dydį, Konkurencijos taryba paprastai atsižvelgia į du kriterijus – pažeidimo trukmę (kiek laiko buvo skleidžiama neleistina reklama) ir pažeidimo mastą (kokiomis priemonėmis buvo skleidžiama neleistina reklama). Abu šie kriterijai yra gana subjektyvūs. Kaip minėta, Konkurencijos taryba neturi teisės priimti sprendimo atlyginti materialinę žalą nukentėjusiam juridiniam asmeniui. Reklamos įstatymas teigia, kad asmenys, kurių teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeidžiami naudojant Reklamos įstatymo draudžiamą reklamą, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu dėl reklamos naudojimo nutraukimo; padarytos žalos atlyginimo; įpareigojimo paskelbti vieną ar kelis konkretaus turinio ir formos pareiškimus, paneigiančius klaidinančią reklamą. Pažymėtina, kad argumentuoti patirtos materialinės žalos dydį turėtų pats pareiškėjas, o tai yra sunkus ir atsakingas procesas. Panašus pavadinimas. Tam tikrais atvejais juridinio asmens veikla gali pažeisti juridinio asmens, turinčio panašų pavadinimą, teisėtus interesus, taip pat ir dalykinę reputaciją. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.39 straipsnis skelbia, kad juridinio asmens pavadinimas neturi prieštarauti viešajai tvarkai ar gerai moralei ir klaidinti visuomenę dėl juridinio asmens steigėjo, dalyvio, buveinės, veiklos tikslo, teisinės formos, tapatumo ar panašumo į kitų juridinių asmenų pavadinimus, žinomesnių Lietuvos Respublikos užsienio įmonių, įstaigų ir organizacijų vardus, prekių ar paslaugų ženklus. Juridinis asmuo, kurio teisė į pavadinimą yra pažeista, gali kreiptis į teismą ir reikalauti, kad teismas įpareigotų asmenį nutraukti neteisėtus veiksmus arba pakeisti pavadinimą ir atlyginti tais veiksmais padarytą turtinę žalą. Ar konkretus pavadinimas yra panašus į juridinio asmens, ginančio savo teisėtus interesus, pavadinimą, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į įvairius kriterijus. Vertinant, ar konkretūs pavadinimai yra panašūs, vertėtų atkreipti dėmesį juridinių asmenų veiklos sritį, pavadinimo skambesį ir rašybą, juridinių asmenų veiklos regioną ir panašias aplinkybes. Lietuvos Respublikos teismų praktikoje yra atvejų, kai teismas įpareigojo juridinį asmenį pakeisti pavadinimą, nors dviejų juridinių asmenų pavadinimų skambesys iš pirmo įspūdžio neatrodė panašus. Kitaip tariant, teismas, spręsdamas tokias bylas, yra linkęs kompleksiškai vertinti visas aplinkybes, o ne tik apsiriboti pavadinimų skambesiu. Dar prieš kreipiantis į teismą dėl įpareigojimo pakeisti pavadinimą ar žalos atlyginimo, rekomenduotina kreiptis į patį juridinį asmenį su prašymu pakeisti pavadinimą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad juridinių asmenų dalykinės reputacijos gynimas Lietuvoje yra itin komplikuotas. Trumpai apžvelgus galimus civilinius gynybos būdus, matyti, kad tam tikrais atvejais juridinio asmens dalykinė reputacija gali likti neginama ir atsiranda erdvė piktnaudžiauti. Ypač tai pasakytina apie Visuomenės informavimo įstatymo reglamentuotą sritį. Svarstant galimybę ginti savo dalykinę reputaciją, juridiniam asmeniui vertėtų laikytis kelių esminių patarimų: · išnagrinėti visus galimus teisinės gynybos būdus; · pasirinkti kelis teisinės gynybos būdus ir kompleksiškai juos taikyti; · nuo pat pradžių atsakingai rengtis pagrįsti patirtos materialinės žalos dydį; · imtis teisėtų prevencinių priemonių, kad toliau nebūtų daromas pažeidimas. Išvados Taigi civilinių teisių objektai yra visa tai, su kuo yra susijusios civilinių teisinių santykių subjektų teisės ir pareigos. Civilinio Kodekso 1.97 straipsnyje pateiktas civilinių teisių objektų sąrašas nėra baigtinis, nes nurodoma, kad civilinių teisių objektas yra ir kitos turtinės ir neturtinės vertybės, kurias saugo civilinė teisė, t. y. vardas, gyvybė, sveikata, kūno neliečiamumas, garbė, orumas, žmogaus privatus gyvenimas, autoriaus vardas, dalykinė reputacija, juridinio asmens pavadinimas, prekės (paslaugų) ženklas ir kitos vertybės su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių padarinių atsiradimą. Civilinės teisės reglamentuojami asmeniniai neturtiniai santykiai skirstomi į dvi rūšis: • asmeninės neturtinės vertybės ir teisės, susijusios su turtinėmis; • asmeninės neturtinės vertybės ir teisės, nesusijusios su turtinėmis. Pirmajai rūšiai priskiriamų santykių objektas yra tokia asmeninė vertybė, kurios naudojimas gali sukurti turtinius santykius. Tokios vertybės yra autorystė, juridinio asmens pavadinimas, prekės ženklas. Pavyzdžiui, literatūros kūrinio autorius pagal sutartį gali kitam asmeniui suteikti teisę išleisti ir platinti kūrinį. Sudarius tokią sutartį tarp autoriaus ir kitų asmenų atsiranda ne tik asmeninio pobūdžio, bet ir turtiniai santykiai. Antrajai rūšiai priskiriamų santykių objektas yra tokia asmeninė vertybė, kurios naudojimas nesukuria turtinių santykių, taip pat asmeninės neturtinės teisės, t. y. ekonominio turinio neturinčios ir neatskiriamai susijusios su jų turėtoju teisės. Civilinė teisė privalo visus tokius santykius reglamentuoti, kad užtikrintų ne tik asmeninių neturtinių vertybių apsaugą, bet ir tų vertybių turėtojo turtinių interesų ginimą nuo pažeidimų. Todėl CK 1.1 straipsnis nustato taisyklę, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius,. Įstatymų nustatytais atvejais šis kodeksas taip pat reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Tokia įstatymo formuluotė reiškia, kad įstatymų leidėjas ir turtines vertybes, ir asmenines neturtines vertybes, susijusias su turtinėmis, kaip civilinės teisės reglamentavimo objektą traktuoja vienodai. Asmeninės neturtinės teisės, susijusios su turtinėmis teisėmis (teisė į autoriaus vardą) yra skiriamos nuo asmeninių neturtinių teisių, nesusijusių su turtinėmis teisėmis (teisė į vardą, gyvybę), remiantis tuo, kad asmeninės neturtinės teisės, susijusios su turtinėmis yra susijusios su objektyvia forma išoriškai išreikštu objektu (pvz., kūriniu), o asmeninių neturtinių santykių objektas yra ne turtas (jis neturi ekonominės vertės ir paprastai negali būti perleistas nei kitų asmenų nuosavybėn, nei perduotas kitiems naudotis pagal nuomos, panaudos sutartis arba kitaip), o tam tikra įgimta asmens nuo jo neatskiriama įgimta arba įgyta savybė. Literatūros sąrašas 1. Civilinė teisė. Dalia Vasarienė. Vilniaus vadybos kolegija. Vilnius 2002 2. LR Civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos. V. Justitia. 2001. 3. LR Civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. V. Justitia. 2001. 4. LTU „ Civilinė teisė“ 1 dalis. Julija Kiršienė. Vilnius. 2004 5. Asmeninės neturtinės teisės ir jų gynimas. V. Justitia. 2001 6. www.lrs.lt 7. http://verslas.banga.lt/lt/patark.full/4125d46eeaa52?vbanga2=13f5e729ada9f38533fc5806c2d6a81b 8. http://www.paciolis.lt/index.php?cid=9481

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!