Asmeninė laimė ir pareiga literatūroje

Asmeninė laimė ir pareiga literatūroje

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra pasakęs: „Reikia turėti šviesos su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu, kad nestovėtų tamsybėse“. Neretai žmogus atsiduria pasirinkimų kryžkelėje – eiti keliu, kuris suteikia asmeninę laimę ar vykdyti pareigą. Dažnai literatūroje kūrinių herojai, pamindami asmeninę laimę, pasirenka pareigą. Todėl galimybės ir troškimai nesutampa, tad veikėjams dėl to tenka kažką aukoti. Asmens laimės ir pareigos tema gan dažna aptariama ir literatūroje. Apie šias asmeninės laimės ir pareigos kryžkeles kalbėjo graikų dramaturgas Sofoklis tragedijoje ,,Antigonė‘‘ ir dramaturgas Justinas Marcinkevičius dramoje - ,,Mažvydas’’.

Nusistovėjusi tvarka visuomenėje ir socialiniai sluoksniai varžo daugelį žmonių, kurie bando išsikapstyti iš neparankių situacijų. Tą mums parodė ir graikų dramaturgas Sofoklis savo tragedijoje - ,,Antigonė’’. Antigonė ryžtasi nepaklusti Kreonto įsakymams ir žiauriai valdžiai, kuri pamynė ne tik pamatines žmogaus vertybes ir protėvių tradicijas, tačiau engė ir ją, kaip moterį, kuri neturi teisių ir privilegijų. Antigonė paklūsta ne valdžios nustatytiems įstatymams, bet drąsiai kovoja už žmogiškąsias vertybes – draudimas palaidoti brolį nusižengia žmogiškumo normoms. Ji ryžtasi nepaisyti karaliaus Kreonto draudimo nelaidoti brolio ir nutaria jį slapčia palaidoti, nes jos priedermė ir pareiga yra laikytis tradicijų, kurias sukūrė dievai. Nepalaidoti brolio jai yra skaudžiau už mirtį. Antigonė neišsigąsta bausmės už savo poelgį, ji elgiasi kilniai, nes neiššisukinėja nuo bausmės, nemeluoja, kad to nepadarė. Tai rodo, kad ji yra dvasiškai stipri ir laisva. Nors ji buvo nubausta mirties bausme, Antigonė nesigailėjo, ką padarė, neatsižadėjo savo įsitikinimų, nes suvokia, kad jos misija – meilė žmogui „Ne neapkęsti, o mylėti aš gimiau“. Jos manymu, moraliniai įsipareigojimai yra svarbesni už įstatymus. Antigonė savo poelgiu gina humanizmo principą, ji savo nenuolankumu maištavo prieš Kreonto valdžią ir įprasmino moters ryžtą pasipriešinti nusistovėjusioms taisyklėms, kurios įtvirtina moterų nesavertiškumą.

Veikėją, patiriantį asmens laimės ir pareigos konfliktą taip pat pavaizdavo ir XX amžiaus antrosios pusės lietuvių poetas, dramaturgas bei visuomenės veikėjas Justinas Marcinkevičius, istorinėje, poetinėje dramoje „Mažvydas“. Anot poeto, gyvenimas – tai malonumų indas, pripildytas kartaus pareigos ir atsakomybės gėrimo. Pagrindinis dramos veikėjas Martynas Mažvydas – XVI a. Renesanso epochos atstovas, reformacijos šalininkas, pastorius, etninių vertybių puoselėtojas, pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“, išleistos 1547 metais, autorius. Kunigystė Ragainėje Mažvydui – nuolatinis, sunkus darbas, mėginimas liuteroniškai auklėti savo parapijiečius, įstrigusius tarp pagonybės ir katalikybės: ,, ...aš turėjau ateiti į čia, privalėjau prakalbint jų sielas, suteikti amžinybėje balsą tai žemei, tai Lietuvai aš jos liežuvis, kurs šaukia istorijos tamsai ir vėjui: aš čia, aš čionai“. Mažvydo, kaip pirmosios lietuviškos knygos kūrėjo, misija neeilinė - kertantis skirtingomis religijoms ir idėjoms Rytų Prūsijoje, augant lietuvių nutautėjimo grėsmei, jis privalėjo puoselėti krikščionybę bei lietuvišką žodį. Šis darbas jį dvasiškai sekino, nes visuomenė abejingai žiūrėjo į jo pastangas, todėl tarnystės pareiga tapo nesuderinama su asmenine laime. Pokalbyje su Vilentu, Mažvydas savo darbą palygino su Sizifo darbu: „aš geriu karčią metėlių arbatą.“ Vienintelis dalykas, kuris suteikė laimės – tai Lietuva. Jis netgi leido špitolninkams atlikti pagoniškas apeigas, kuomet buvo sodinamas Nemunu atplukdytas ąžuolas. Jis jam buvo tarsi Lietuvos simbolis, todėl buvo pasodintas Mažosios Lietuvos žemėje, Mažvydas tikėjo, kad šis prigis. Be to, Mažvydas pats atsisakė meilės: Lietuvoje jis paliko sužadėtinę Mariją, nors ir prisiekė jai meilę. Tai liudijo ant žiedo, padovanoto Marijai, išgraviruoti žodžiai ,,Dabar ir visados". Savo poelgį jis mėgino pateisinti dengdamasis pareiga: jam rūpėjo atskleisti ne tik knygos reikšmę žmonijos kultūrai, bet ir spausdintinio žodžio svarbą mažos tautos likimui. Triūsas dėl lietuviško žodžio ne tik nesuteikė Mažvydui džiaugsmo, bet sugriovė ir jo asmeninę laimę.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!