Aš nenoriu ramybės, noriu kančios

„Dievo paveldėtojai ir Kristaus bendrapaveldėtojai, jeigu tik su Juo kenčiame, kad su Juo būtume pašlovinti.“, jau Biblijoje atrandama sąsaja tarp kančios ir ramybės. Kad žmogus patirtų amžinąją ramybę, jis turi kentėti žemėje. Tačiau ar toks sąryšis gali būti atrandamas mūsų kasdieniniame gyvenime? Galima teigti, kad kančia suteikia mūsų gyvenimui prasmę, o ramybė ją atimą, todėl žmogus priverstas siekti balanso. Kita vertus, gryna kančia gali sužlugdyti žmogaus ego.
Visų pirma, kiekvieno žmogaus lemtis yra kažko siekti. Nuo pat gimimo prasideda asmens amžinas ieškojimas. Žmogus stengiasi išeiti iš sau pažįstamos aplinkos, atrasti save, suvokti savo gyvenimo prasmę, atrasti savo laimę, galų gale ką nors atiduoti pasauliui. Tačiau ar mes galėtume atlikti šią „metamorfozę“, jeigu mūsų nepersekiotų kančia? Į tokį klausimą lietuvių modernistas, kūręs „minčių srauto“ technika, Antanas Škėma atsako savo XX amžiaus romane „Balta drobulė“. Kančią rašytojas vadino reikšmingiausia tikrove, kurios akivaizdoje atsiskleidžia tikroji būties esmė, tikroji visų vertybių visuma. Rašytojo gyvenime kančia pasirėškė dažnai ir įvairiomis formomis – jaunystėje Škėma kovojo su depresija, vėliau jo mama sunkiai susirgo šizofrenija, tėvas smurtavo prieš ją ir prieš sūnų. Škėma iškentė du pasaulinius karus ir jų pasekmes, buvo kankinamas, priverstas bėgti iš Lietuvos ir gyventi JAV, dirbti monotonišką darbą. Todėl įžymūs žodžiai psichologiniame-filosofiniame romane ištarti pagrindinio veikėjo Antano Garšvos, „Aš nenoriu ramybės. Noriu kančios“, skaitytoją stebina ir sukrečia. Vis dėlto Garšva yra Škėmos literatūrinis atvaizdas ( veikėjas ir autorius turi daug biografinių panašumų ), todėl keista, kad žmogus, kentėjęs visą savo gyvenimą, atsisako ramybės. Tačiau Škėma pasirėmęs Šopenhauerio filosofija teigia, jog kančia padeda žmogui suprasti gyvenimo prasmę, apsaugo jį nuo nužmogėjimo. Antanas Garšva kūrinyje dažnai siekia kančios. Dėl tobulos kančiai ryžtasi atsisakyti Elenos meilės. Meilė – aukščiausias jausmas, jos atsisakius, pajuntama aukščiausia kančia. Jis nori kentėti kasdien: eidamas į darbą jis kankinasi pažvelgęs į vitrinas, darbe kenčia nuo rutinos, per pertraukas jį kamuoja prisiminimai. Galiausiai...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!