Aristotelis. Nikomacho etika.

Aristotelis „Nikomacho etika III“ Aristotelis savo etikoje žmogų laiko kaip būtybę, t.y. kaip dorovinį individą, kuris yra laisvas ir gali laisvai disponuoti savo valia. O kadangi dorybė, anot Aristotelio, yra susijusi su išgyvenimais ir neatsiejama, ar tiksliau pasireiškia išoriniais veiksmais, iš ko ir yra sprendžiama ar asmuo turi tam tikrą dorybę ar ne, nagrinėjant ją (dorybę) yra būtina apibrėžti ir atskirti tai, kas daroma savo noru, nuo to, kas daroma ne savo noru. Nes giriama arba peikiama tik už tai, kas atlikta savo noru, o tuo tarpu už ne savo noru atliktus veiksmus kartais net yra pasigailima. Taigi, nenoromis įvykdytais yra laikomi tie dalykai, kurie įvyksta kam nors verčiant arba dėl nežinojimo (kai jis veikia todėl, kad nežino reikšmingų faktų). Prievrtiniu bus laikomas toks veiksmas, kurio veikimo akstinas yra išorinis, o pats vekėjas arba tą veiksmą patiriantis niekuo prie to veiksmo neprisideda (pavyzdžiui: jei žmogų kur nors nuneša vėjas). O noromis arba savo noru atliktais veiksmais bus laikomi, priešingi nenoromis atliktiems veiksmams, t.y. tokie veiksmai, kuriuos veikėjas sąmoningai (būdamas įsisąmoninęs konkrečias aplinkybes) atlieka pats. Tačiau čia Aristotelis išskiria dar vieną veiksmų rūšį, kurių nebūtų galima visiškai priskirti nei prie savanoriškų, nei prie nenoromis atliktų veiksmų. Tokius veiksmus jis pavadina mišraus pobūdžio. Ir kaip pavyzdį pateikia laivo kapitoną, išmetantį už borto laivo krovinį, kad per audrą išgelbėtų nuo pražūties patį laivą ir jo komandą. Iš pažiūros mišraus pobūdžio veiksmai yra panašesni į savo noru atliekamus veiksmus, nes tuo metu, kai jie atliekami, yra sąmoningai pasirenkamas tas arba anas veiksmo variantas, be to veiksmo akstinas glūdi pačiame žmoguje (žmogus pats judina sąnarius), o kieno valioje yra veiksmo akstinas, to valioje yra ir galia veikti arba neveikti. Nors apskritai, jie nėra ir negali būti savanoriški – kadangi niekas savo noru tokių veiksmų nesiimtų. Taigi, norint pavadinti veiksmą savanorišku ar nesavanorišku, kiekvienu atveju būtina atsižvelgt į veiksmo laiką. Nes esant konkrečioms aplinkybėms kapitonas, nors ir kaip nenorėdamas išmesti krovinio už borto, verčiau renkasi tai, negu galimą didesniąją blogybę. Šiuo klausimu, mano manymu, didžiaisią aiškumą pasiekt būtų galima mišraus pobūdžio veiksmą išskaidžius į atskirus veismus, kaip antai į krovinio išmetimą ir jo netekimą ir į laivo bei įgulos išgelbėjimą; pirmąjį veiksmą kapitonas atlieka nenoromis, o antrąjį itin noriai. Toliau yra svarbu išsiaiškinti, kas yra laikoma nežinojimu. Kadangi visa, kas daroma dėl nežinojimo, priklauso prie to, kas daroma ne savo noru. Tačiau svarbu paminėti, jog ne savo noru daroma tik tada, kai veiksmą lydi skausmas ir gailestis. Tad reikia atskirti: kas nežinodamas padarė, bet paskui gailisi, yra ne savo noru padaręs, kas nesigaili, turi būt laikomas ne be savo noro padariusiu. Aristotelis atskiria medžiaginių faktų nežinojimą nuo „visuotinumo nežinojimo“, t.y. to, kas moralės ar įstatymo atžvilgiu būtina, privalu, nežinojimo. O privaloma yra tai, kad žmonės žinotų įstatymus; ir pavyzdžiui teigimas „aš nežinojau, kad reikia būti sąžiningam“ nėra joks pasiteisinimas. Aristotelis taip pat nemano, jog fakto nežinojimas visuomet pateisina. Anot jo, veikėją visiškai galima smerkt dėl to, ką jis atliko nežinodamas, jeigu jis pats atsakingas dėl to, kad nežinojo, - jei jis pats prisigėrė arba aplaidžai nepasirūpino sužinoti faktų. Manoma, kad girtas arba supykęs veikia ne dėl nežinojimo, bet dėl girtumo arba pykčio, nors tai, ką daro, ir būtų atliekama nesąmoningai ir nežinant ką daro. Ir, kaip Aristotelis sako, net ir už nežinojimą yra baudžiama, jeigu paaiškėja, kad žmogus yra kaltas dėl to nežinojmo; kaip tuo atveju, kai bausmė yra padvigubinama girtumo atveju, nes nuo jo paties priklauso pasigerti, o pasigėrimas buvo nežinojimo priežastis. Baudžiami ir tie, kurie nežino apie įstatymusnieko, ką turėtų rinoti ir ką žinoti nesunku, taip pat jeigu nežino ir viso kito,ko jie pripažįstami nežiną dėl aplaidumo. Kadangi nuo jų pačių priklauso nebūti nežinančiais. Tačiau Aristotelis pripažįsta didelę įvairovę faktorių ir aplinkybių, kurių veikėjas gali ir nežinoti. Žmogus gali savo sūnų palaikyt priešu

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!