Ar žmogus visada gali rinktis, ar yra atsakingas už savo veiksmus?

Ar žmogus visada gali rinktis ir yra atsakingas už savo veiksmus?

Turbūt nėra pasaulyje žmogaus, kuris nevertintų ir nebrangintų savo laisvės, juk laisvas pasirinkimas yra aukščiausia individualumo išraiška. Kiekvienas laisvas pasirinkimas – spontaniškas ar sąmoningas – gali būti lemtingas. Tik silpnas, nedrąsus ar tingus žmogus laukia, kada savaime viskas pasikeis į gera. Deja, savaime niekas nepasikeičia, neįvyksta. Reikalingos sąmoningų žmonių pastangos, atsakingi sprendimai lemiamais momentais.

Neretai individas renkasi, ar jam pasiduoti jausmų antplūdžiui, emocijoms, trumpalaikiui impulsui, ar pasikliauti šaltu protu, sukaupta išmintimi, ilgainiui įgyta patirtimi. Pavyzdžiui, su šia dilema 18-ame amžiuje susiduria Apšvietos epochos kūrėjai. Įvairiausių svarstymų objektu jiems tampa žmogaus protas, kuris buvo suvokiamas kaip pagrindinis instrumentas, padedantis žmogui atrasti ir įvaldyti racionaliai sutvarkytą pasaulį, leidžiantis pažinti gamtos dėsnius, pajungti gamtą sau ir pasiekti žmogišką laimę. Apie vieno mokslininko pasirinkimus svarsto ir visame pasaulyje garsus vokiečių rašytojas J.V. Gėtė savo filosofinėje tragedijoje „Faustas“. Pagrindinis dramos veikėjas Faustas yra mokslininkas alchemikas, visą vienišiaus gyvenimą paskyręs tyrinėjimams, bandymams, jaunystės eliksyro išradimams. Sulaukęs garbaus amžiaus, nusivylęs savo gyvenimo nesėkmėmis Faustas ketina nusižudyti, bet jam sukliudo šėtonas, vardu Mefistofelis. Tarp jų sudaromas sandėris, krauju pasirašoma sutartis, kad mokslininkui bus parodyti žmogui nepažinūs pasauliai, atskleistos paslaptys mainais į jo sielą. Faustas sudvejoja, bet galiausiai sutinka, pasikliaudamas savo racionalumu, suvokdamas, kuo rizikuoja. Liaudies išmintis byloja, kad nedera su velniu eiti obuoliauti. Faustas suklumpa tuomet, kai aistringai įsimyli nepilnametę merginą, vardu Margarita. Negana to, jis merginą suvilioja, pasinaudoja jos naivumu, patiklumu, nekaltumu, neprisiimdamas jokios atsakomybės už savo elgesio pasekmes. Tokiu būdu įvyksta dvasinis, moralinis Fausto nuopuolis: jo sąžinę slegia kūdikio ir mylimosios bei jos brolio mirtis. Taigi alchemikas Faustas yra atsakingas už savo poelgius, nes laisvai pasirenka niekieno neverčiamas.

Suprantama, ne visada yra lengva teisingai pasirinkti ir apsispręsti, jeigu gyvenimo aplinkybės nėra palankios, pavyzdžiui, kyla pavojus individo, asmens gyvybei ir sveikatai, visai pavergtai tautai. Persikelkime „laiko mašina“ į kitą šimtmetį Lietuvoje, kuomet pasaulio tautų žemėlapyje nebeliko mūsų šalies pavadinimo – buvome Rusijos gubernija. Lietuviai žemdirbiai, vadinamieji baudžiauninkai, kentė nežmonišką išnaudojimą ir carinę priespaudą, todėl 19 a. įvyko net du sukilimai, tačiau abu buvo žiauriai nuslopinti. Apie antrąjį liaudies ginkluotą pasipriešinimą rašė Jonas Biliūnas apysakoje „Liūdna pasaka“. Pagrindinis veikėjas – jaunavedys Petras Banys slapčia išėjo iš namų, palikęs besilaukiančią žmoną, vardu Juozapota, prisidėjo prie sukilėlių ir, deja, buvo nužudytas. Jis laisva valia pasirinko sukilėlio dalią, nors iš tikrųjų juk jis, kaip ir kiti valstiečiai, nebuvo laisvas, tik svajojo apie išsivadavimą nuo baudžiavos. Jeigu Petras nebūtų prisidėjęs prie sukilėlių, galbūt jis būtų likęs gyvas ir jo mylimoji Juozapota būtų susilaukusi vaikelio. Kita vertus, likimas taip jau susiklostė, kad caro žandarai negailestingai susidorojo su visais pasipriešinusiais baudžiauninkais. Negana to, net keturiasdešimčiai metų – nuo 1864 -1904 m. m. - mūsų šalyje buvo įvestas griežtas spaudos draudimas – cenzūra. Tuomet kilo trečia pasipriešinimo rusifikacijai banga: veikė slaptos lietuviškos mokyklėlės, iš Karaliaučiaus, Tilžės spaustuvių knygnešiai pėsčiomis gabeno nelegalią literatūrą, parašytą lietuvių kalba. Už tai knygnešiai buvo baudžiami piniginėmis baudomis, netgi sodinami į kalėjimus, tremiami į Sibirą. Tik narsių pasišventėlių dėka lietuviai išsaugojo savo gimtąją kalbą, nenutautėjo. Vienas jų buvo aktyvus visuomenininkas, švietėjas, gydytojas Jonas Basanavičius, kuris tyrinėjo mūsų šalies istoriją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi liaudies švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. Pagaliau 1904 metais per didelius vargus pavyko susigrąžinti lietuvišką spaudą. Taigi, daktaro Jono Basanavičiaus laisvo apsisprendimo ir pasirinkimo kelias buvo sunkus, bet garbingas. 1918 metais Lietuva atsidūrė Pirmojo pasaulinio karo ir imperijų žlugimo sūkuryje. Iš viso Steigiamojo Seimo tarybos narių buvo vos dvidešimt, kurie atsakingai apsisprendė, jog reikia imtis iniciatyvos dėl Lietuvos valstybės suvereniteto atkūrimo. Tuomet daktaras Jonas Basanavičius ir dar keletas teisininkų, dvasininkų, visuomenės veikėjų 1918 m. Vasario 16-ąją sukūrė ir slapta pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą! Šios istorinės aplinkybės sudarė prielaidas siekti seniai puoselėto tikslo –

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!