Ar žmogus, pasijutęs lyg koncentracijos stovykloje, gali iš jos ištrūkti?

dabar, masinės COVID-19 pandemijos laikotarpiu, žmonės suvokia pasaulį per panašią prizmę.
neįmanoma, jei aplinkybės pasirenka individą, o ne šis jas.
dorybės yra tarsi taikios visuomenės kertinis akmuo. Deja, kaip matome šiandien, santarvės vis
mažėja (COVID-19 pandemijos apsėsta visuomenė pamažu ima lyg nužmogėti). Todėl visiems
siūlyčiau pasidomėti stoicizmo filosofijos krypties atstovų stoikų mąstymu. Jie teigė, jog
išmintingo žmogaus siela turi būti tvirta tarytum žalsva Čiurlionio uola po audros nurimusių
marių platybėse. Ji nekrūpčioja kaukiant gyvenimo negandoms ir neištyžta joms atlėgus.
Dorybės kupina siela yra tokia nepajudinama uola. Įsigilinę į stoikų pasaulėžiūrą, suprasime, kad
individo, turinčio turtingą sielą, negali palaužti jokios aplinkybės, jis yra lankstus, lengvai
prisitaiko prie įvairių situacijų. Štai stojiška laikysena išsiskyrė ir XXa. tremtinys, antrosios
kartos neoromantikas Antanas Miškinis. Jis, suimtas už rezistencinę veiklą, dvidešimt penkerius
metus kalėjo Mordovijos mirtininkų lageryje. Jame Miškinis autentiškai atvėrė asmenybės
dvasios dramą - parašė savo garsųjį eilėraščių ciklą ,,Psalmės”. Jos guodė bei teikė stiprybės
lagerių kaliniams ir buvo giedamos kaip maldos. Turime pripažinti, kad net pačiomis
sunkiausiomis aplinkybėmis autorius prisiima guodėjo bei dvasios stiprintojo misiją (elgesys,
teisingas kitų atžvilgiu, atskleidžia Miškinio kupiną dorybių vidinį pasaulį ) ir taip ištrūksta iš
koncentracijos lagerio jausenos. Eilėraštyje ,,Regėjimas” (iš ,,Psalmių” ciklo) paaiškėja, kad
dvasinės stiprybės galima semtis iš tikėjimo. Lyrinis subjektas, tarsi suvokęs Dievo galybę (,,Ir
taip jau būčiau žuvęs, jei ne Tu.”) ir savo menkumą (,,Aš mažas, menkas, smulkus kaip dulkelė”)
vienintelę išeitį randa tikėjime: ,,Tu man paguoda ir viltis didžiausia / Šituo sunkiausių bandymų
metu.” Krikščioniškosios vertybės (pavyzdžiui, rašytojo pastangos bet kokiomis sąlygomis išlikti
oriu žmogumi, nesižeminti, kaip tipiškam neoromantikui, nemaldauti budelių malonės)
akivaizdžiai matomos ir eilėraštyje ,,Sibire”. Tiesą sakant, eilėračio žmogui nesvarbu, gyventi ar
mirti, jam svarbiausia gebėti išlikti žmogumi, neprarasti vertybių ir dorybių, neišsižadėti
orumo: ,,Jei čia mirsim, tai mirsim kaip žmonės – gražiai…” Prasminga mirtis, kai mirštama ,,
Už tėvynę, už tiesą ir laisvę” – idealus. O gyvenimas prasmingas, kai žmogus ,,taurus ir
garbingas”, kai jis nepamiršta, kad yra ,,nešiotojas dieviško prado”, kai išpažįsta vertybes ir
dorybes. Tokiomis...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!