Ar žiauri tikrovė gali pakeisti žmogaus vertybes?

 Ar žiauri tikrovė gali pakeisti žmogaus vertybes? Prancūzų rašytojas ir Nobelio premijos laureatas Alberas Kamiu yra pasakęs, kad visas mūsų civilizacijos niekšiškumas ir žiaurumas matuojamas ta kvaila aksioma, kad laimingos tautos neturi istorijos. Rašytojo žodžius pagrindžia istoriniai įvykiai: žydų genocidas, koncentracijos lagerių veikla, žmonių trėmimai bei žudymai. Su XX a. visuomenę naikinusiais reiškiniais susiduria ir šių laikų asmuo: vykstantis karas ir siaubinga pandemija, pareikalavę daugybės nekaltų aukų ne tik jaukia žmonių mintis, bet ir nuteikia individus vienus prieš kitą. Žinoma, praėjus pakankamai laiko, individas susitaiko su esama situacija ir tampa akivaizdu, jog tai jį šiuo metu supanti žiauri tikrovė. Tikrovė paremta skaudžiais išgyvenimais ir asmens pokyčiais. Tad žvelgiant į žmonių laikyseną ir jos įvairialypiškumą, kyla dvejonių ar žiauri tikrovė gali pakeisti žmogaus vertybes? XX a. viduryje visuomenė ir kiekvienas individas atsidūrė ties neregėtai tragiško išbandymo riba. Kilus Antrajam pasauliniam karui, kurį Lietuvoje lydėjo dar ir žiaurūs pokario metai, pasirodė, kad griūva visos ankstesnės gyvenimo normos, įprastinės moralės ir žmogiškumo kategorijos. Elementarusis etiketas nebesivadovauja logika, humanizmo vertybės praranda savo prasmę. Diktatoriškų idealų akivaizdoje griūva Europa, žmogus be jokių apsimestinumų stengiasi išlikti katastrofos akivaizdoje. Balys Sruoga, priminęs filosofo Frydricho Nyčės įžvalgą, palygina šį laiką su Vezuvijaus, sunaikinusio Pompėją, išsiveržimu. Balys Sruoga – XX a. I pusės lietuvių poetas, dramaturgas, teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas, savo kailiu patyrė žiaurios tikrovės apraiškas Antrojo pasaulinio karo metais. Kartu su kitais to meto Lietuvos inteligentais atsidūręs Štuthofo lagery siekė ne tik išgyventi, tačiau ir nedegraduoti dvasiškai. Paveiktas išgyvenimų, patirtų priverstinių darbų lageryje, rašytojas grįžęs atgal į Lietuvą per kelis mėnesius parašė memuarinį romaną „Dievų miškas“, kuris atskleidžia nežmonišką to meto tikrovę . Romanas išspausdintas praėjus dvylikai metų po autoriaus mirties, XXI a. žmogui, kuris yra artimai susipažinęs su lageriniu palikimu kultūroje , jis itin svarbus ir reikšmingas. Romanas ne tik supažindina skaitytoją su nacistinės Vokietijos baroko virsmu į baraką, bet ir nuodugniai ištyrinėja individą, veikiamą to meto degradacinio virsmo. Ypač sunku šioje nužmoginimo aplinkoje ištverti inteligentui, kuris vis dar laikosi moralinių vertybių principo. Ne be reikalo Sruoga iškelia klausimą: „Ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?“ Tai skausminga kultūros žmogaus reakcija į žmogiškųjų vertybių nebuvimą totalitarinėje sistemoje. Balio Sruogos žmogėdros interpretacija atsispindi ir kūrinyje: dehumanizuotas ir nuo bado kenčiantis katorgininkas ėda iš numirėlio išplėštus organus. Tokiam individui neberūpi jokie žmogiškieji įsitikinimai, jo vienintelė vertybė – išlikimas. Romano pasakotojo akimis regimas ir kitoks vertybių nebuvimas – šmėklų minia: taip pasakotojo praminti slenkantys klipatos. „Slenka...kadaise, gal ne taip seniai, buvę žmonės. Turėję pastogę, namus, tėvus, seseris, brolius, gal žmoną, gal vaikus. Turėję Tėvynę, turėję gyvenimą – valią laisvę, troškimus!“ Vis dėlto, klipatų komanda „Kiekvienam katorgininkui tai įtikinamas memento mori. Visi vienodai nori gyventi.“ Šią vertybę puoselėja bemaž kiekvienas lagerio gyventojas, net ir tas, kuris jau laikomas praktiškai mirusiu: „Kitas, gal jaunas dieneles prisiminęs, motulę ar tėviškėlę, pasikelti, atsistoti nebepajėgdamas, ėmė ropoti, šliaužti per kiemą. Tyliai, sukandęs dantis, tarytum jam niekas neskaudėtų, nedejuodamas, – tarytum naktį koridoriuje jis nebūtų buvęs mindžiotas...“. Lenko sanitaro Gervinskio žodžiais, ukrainiečiai: „ tauta – be istorijos, be kultūros, be valstybinių tradicijų.“ Neapykanta, priešiškumas ir brutalumas kitai tautai, kaip ir noras gyventi, kartais tampa ilgaamžiais. Dabar, praėjus aštuoniems dešimtmečiams, ukrainiečiai kovoja už savo tautinės tapatybės, gimtųjų žemių išsaugojimą bei laisvę, be kurios XXI a. asmenybė neįsivaizduoja savo gyvenimo. Taigi, karo metai ir žiaurus lagerio gyvenimas pakeitė daugelio to meto žmonių vertybes, tačiau už kai kurias vertybes tenka pakovoti ir šių laikų žmogui. Antra vertus, stalininis autoritarizmas, kaip ir nacių įsigalėjimas, turėjo itin stiprią įtaką to meto žmogaus dvasiniam pasauliui ir jo vertybių kaitai. Stalininė diktatūra ribojo visuomenės teises ir galimybes, individo mąstysena ir doroviniai pasirinkimai taip pat nebuvo visiškai laisvi. Sovietmečio žmogui įtaką darė propagandiniai idealai ir jų išaukštinimas. Vado kulto vertybių puoselėjimas buvo daug svarbiau nei tikėjimas, valdžios įvesta įsivyravo ateistinė politika. Tačiau net ir ateizmo akivaizdoje, išliko vienas iš religija paremtų veiksnių: gyvieji pavydėjo mirusiems ramybės ir išsivadavimo iš kančių. Vinco Mykolaičio-Putino – vieno žymiausių XX a. lietuvių rašytojo simbolisto, literatūros kritiko eilėraštis „Vivos plango, mortuos voco “ – svarbiausias rezistencinis dramaturgo eilėraštis, nukreiptas prieš totalitarinę sistemą. Kūrinyje perteikiamas visos tautos tragizmas. Kartojamomis frazėmis „Vivos plango“ – „gyvuosius apraudu“ ir „mortuos voco“ – „mirusiuosius šaukiu“ pabrėžiama pasaulio tvarkos, o kartu su ja, vertybių griūtis, pasmerkiamas moralinis išsigimimas. Netikusioje sistemoje žmogus yra apleistas valdžios, paliktas vergovei ir nuolatiniams sunkumams. Teisingumas nebėra pagrįstas dora ir sąžiningumu: ,,Teisiuosius smerkia žmogžudžiai“. Pirmoje eilėraščio dalyje vaizduojami gyvieji netiki Dievu, yra apleidę žmogiškumą, nuoširdumą ir kitas išganingąsias vertybes. Vyrauja melas, baimė, nuodėmės ir kitos blogybės. Aprašomas nacių žiaurumas, šaltakraujiškumas, noras valdyti, tikslo siekimas prievarta. I dalies pabaigoje paminimi kenčiantieji, kalbama apie tautos ir žmogaus tragizmą: „Ir mes, ir mes, kur kenčiame, / Pilkieji milijonai! Kažkas likimą keikia, / Kažkam numirti reikia.“ Žiaurioje tikrovėje esantis individas neturi kito pasirinkimo kaip tik kentėti, tai savotiškai viena iš jam likusių vertybių, neuždraustų puoselėti. Antroje dalyje šaukiami mirusieji, kurie puoselėjo žmogiškąsias vertybes, norima, jog jie sugrįžtų: ,,Šaukiu aš jus visus iš kapinynų, / Iš pakelės duobių ir griovių, / Iš molio, dumblo ir smėlynų / Ir iš visų mirties vietovių.“ Jau į anapilį iškeliavę žmonės turi daugiau moralinės atsakomybės nei likę gyvieji, todėl mirusiųjų dalia yra lengvesnė, jie išsilaisvino iš amžinųjų kančių, jiems belieka „vivos plango“ – apraudoti gyvuosius. Valdžia nevienodai globoja savo tautiečius – vienus aprūpina turtu ir materialine gerove, kitus pasmerkia skurdui, nelaimei ir mirčiai. Lyrinis „aš“ nenori paklusti tokiai naujajai valdžiai: „Šiltu krauju širdis pasruvo / Ir prievartai paklusti neišmoko“. Vis dėlto žmogus įpareigotas rinktis tarp gyvenimą kartinančios, vargingos kasdienybės ir tarp jį suprantančios nakties – kelionės į anapilį. Jis pasirenka vienatvę, nakties naštą. Ji lyriniam subjektui artima, jį paguodžia ir pasotina. Taigi, žiaurioje tikrovėje, kurioje išryškėja pasaulio tvarkos ribotumas ir vertybių griūtis, o žmogus tapęs bevertis savo valdžiai, nepaminti savo moralės normų tampa beveik neįmanoma. Kol gyvieji laukia savosios mirties, mirusieji juos aprauda, gailisi. Apibendrindama galiu teigti, jog individas, veikiamas žiaurios tikrovės padarinių, pakeičia savo požiūrį į jį supančią aplinką, neretai su ja asimiliuojasi arba priešingai, jai priešinasi. Visais šiais atvejais svarbus jo pasirinkimas moralinių vertybių aspektu. To meto žmogus buvo linkęs prisitaikyti prie žiaurios tikrovės, o su ja ir vertybių kaitos. Šių laikų žmogus, nors ir gyvenantis labai panašių įvykių laikotarpyje, yra labiau linkęs į savimonės ir savo įsitikinimų laisvę, net jeigu dėl to ir tektų stoti į kovą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!