Ar tautiškumas ir pilietiškumas madingas?

Panašu, kad nepagarbus požiūris į lietuvių kalbą atspindi vis labiau nuvertinamą pačios lietuvybės statusą. Tarybiniais laikais didelė dalis lietuvių suvokė narystę Tarybų Sąjungoje kaip istorinę neteisybę. Maskvos spaudimas kuo plačiau vartoti rusų kalbą tada buvo suprantamas kaip okupacinės valdžios vykdoma rusifikavimo politika. Todėl kalbos išsaugojimas buvo kartu ir pasipriešinimas okupacijai, ir savo lietuviškosios tapatybės palaikymas, ir svarbiausia - išlaikymas savos kultūros, kuri buvo suvokiama kaip pranašesnė už dažnai prievarta brukamą rusiškąją tarybinę kultūrą.
Tačiau šiandien viskas apsivertė atvirkščiai. Lietuvos viešojoje nuomonėje yra įsitvirtinęs stereotipas, kad tarybinės okupacijos metais Lietuva smarkiai atsiliko nuo „civilizacijos“ pažangos ir dabar, nenorėdami likti „pasaulio subinėje“, turime iš visų jėgų vytis vadinamuosius „Vakarus“. Vytis kažkodėl ne tiek ekonomiškai, kiek politiškai ir kultūriškai. Tiesa, lietuvybė ar konkrečiai lietuvių kalba dar nėra atvirai vadinamos atsilikimo simboliu, tačiau panašios mintys jau yra neretos pačių lietuvių tarpe. Nusivylę gyvenimu, ekonominėmis perspektyvomis ir ypač - Lietuvos politikais bei valdininkais, žmonės linksta dėl savo bėdų kaltinti lietuvybę. Savęs lyginimas su turtingesnių Europos, ir ne tik Europos, valstybių piliečių buitimi ar netgi tos kelios epizodinės istorijos apie tautiečių nusikaltimus Švedijoje bei Ispanijoje atgaivina mitus apie lietuvių, kaip „pagoniškos“ tautos, atsilikimą ir nepilnavertiškumą palyginti su „civilizuotomis“ Vakarų Europos tautomis. Šiuos mitus mūsų protėviams ilgus šimtmečius kalė į galvą lenkiškoji Katalikų bažnyčia, kuri viso labo prieš pusantro šimto metų dar nebuvo atsisakiusi savo tikslo galutinai išnaikinti lietuvių tautą.
Dažnai tenka girdėti pagraudenimus apie lietuvių nesolidarumą, pavydą, norą pakenkti savo tautiečiams. „Jei užsienyje sutikai lietuvį, tai niekad nesitikėk jo pagalbos; geriau nesakyk, kad pats esi lietuvis, nes apgaus, apiplėš...“, „Brolis brolį dėl žemės gali užmušti“, „Trys lietuviai - penkios partijos“ ir pan. - tai ne tik šiaip sau posakiai, jie atspindi Katalikų bažnyčios kažkada mums primestą nepilnavertės tautos mentalitetą, kurio ištakų reikėtų ieškoti prievartinio Lietuvos krikšto bei Kontrreformacijos istorijoje. Deja, tautinio nepilnavertiškumo nuotaikomis persiima vis daugiau lietuvių, ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!