Ar meilė suteikia žmogaus gyvenimui prasmę?

Ar meilė suteikia žmogaus gyvenimui prasmę?

(J. Tumas-Vaižgantas, V. Krėvė, Šatrijos Ragana)

Meilė – aukščiausia žmogaus jausena, aprašyta talentingiausių poetų, įžvalgiausių rašytojų. Tai jausmas, kurio siekiame kiekvienas. Meilė neturi ribų, ji peržengia mūsų kasdienybės pilkumą, suteikia žmogauas kasdienybei sparnus, įneša įkvepiančių spalvų. Nors meilė dažnai asocijuojame su įkvepiančiomis, šviesiomis patirtimis, taip yra ne visada. Meilės patirtys gali būti įvairios: skausmingos, pamokančios, suteikiančios individo gyvenimui kilnumo. Tiesa, viena yra aišku – meilė žmogaus gyvenimui suteikia kilnesnę prasmę. Tai pažymi ir lietuvių rašytojai: XIX a. pabaigos lietuvių visuomenės veikėjas, dvasininkas ir prozininkas Juozas Tumas-Vaižgantas apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ meilę aprašo kaip skaudžią, bet išminties kupiną pamoką. Meilės prasmingumą galime įžvelgti ir XX a. pradžios prozinininko, dramaturgo, profesoriaus Vinco Krėvės tragedijoje „Skirgaila“, kurioje meilė aprašoma kaip riteriškumo, kilnaus pasiaukojimo išraiška. Na, o XX a. neoromantikė, viena ryškiausių moterų lietuvių literatūros istorijoje Šatrijos Ragana autobiografinio pobūdžio apysakoje „Sename dvare“ meilę aprašo kaip šviesą, suteikiančią žmogaus kasdienybei sparnus, įkvėpimą ir grožį.

Meilė, kaip ir minėjau, yra jausmas, kurio siekiame kiekvienas. Į ją žmonės žvelgia kaip į išsivadavimą, galimybę ištrūkti iš skaudžių kasdienybės pančių ir pakilti virš jų. Taip žvelgdami į kitą, tarsi sudedame visas viltis ir tikimės iš jų to paties. Tiesa, dažnai pamirštame apie meilės ryšio pagrindą – santykiui reikalingas dviejų žmonių įsitraukimas, atsakomybė ir ryžtas. Pamiršę apie tai, galime prarasti ir progą kurti ateitį su mylimuoju ar mylimąja. Tokiu atveju „nelaiminga“ (nenoriu sakyti nesėkminga) meilės istorija tampa prasminga pamoka ateičiai. Būtent tokios meilės – skaudžios, bet pamokančios, tad ir prasmingos – apraišką galime įžvelgti XX a. pradžios Lietuvos rašytojo, spaudos darbuotojo, literatūros istoriko, bei aktyvaus visuomenės veikėjo, kuris buvo gyvas „lietuvių reikalais“. J. Tumo-Vaižganto kūrybos laikotarpiu Lietuvoje vyravo carinės Rusijos imperijos rėžimas, draudęs lietuvišką literatūros ir kultūros sklaidą. Būtent šiam tikslui – gaivinti, įkvėpti ir diegti meilė Lietuvai – pasišventęs J. Tumas-Vaižgantas veikė savo gyvenime. Jo keturių dalių apysaka „Dėdės ir dėdienės“ – kone žymiausias rašytojo kūrinys, kuriame taip pat daug dėmesio skiriama meilės apraiškoms ir šios neįprasto jausmo vaizdavimui. Kūrinyje aprašomas baudžiavos pabaigos Lietuvos kaimas (paskutinės trys dalys jau aprašo kaimą baudžiavai pasibaigus), kurio sūkuryje įsiplieskia graži ir įkvepianti meilė tarp Mykolo Šiukštos bei Severjos. Tiesa, jų meilė, palyginus su Liudo Vasario, visai kitokia. Jai nelemta išsipildyti. Tam, be abejo, turi įtakos savimonės ir kritinio mąstymo stoka baudžiavos laikų visuomenėje. Mykolas Šiukšta numoja ranka į savo gilius ir nepaprastos meilės jausmus Severjai, nes, anot jo, jis neturi savo pastogės, pinigų šaltinio, o ir pats glaudžiasi pas savo brolį. Kol Mykolas nesiryžta priimti sprendimo, jam „iš panosės“ Severja nugvelbia tijūnas Rapolas Geišė. Žinia apie romaną tarp Severjos ir tijūno Mykoliuką nuliūdina, jis tampa uždaras, nusivylęs ir paniręs į save. Vienintelė mintis, jį raminusi ir teikusi vilties jam sunkiu metu, buvo jo ir Severjos meilės prisiminimas. Nepaisant to, kad meilės pamoka Mykolui buvo be galo skaudi, apysakoje galime įžvelgti Mykoliuko susitaikymo ir išminties apraiškų. Susitaikęs su savo lemtimi, Mykolas apysakos pabaigoje atrodo ramus ir netgi atradęs savąją „nirvaną“. Jo susitaikymą ir ramybę atspindi ir paties Mykoliuko veiksmas – jis groja Severjos vestuvėse. J. Tumo-Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ meilė vaizduojama kaip skaudžių, bet įkvepiančių, išminties savyje turinčių pamokų šaltinis. Nelaimingą meilės patirtį išgyvenęs Mykoliukas susitaiko su savo lemtimi, o vien tik jo meilės patirčių su Severja prisiminimas suteikia jam jėgų nepalūžti, yra jo savotiškas ramybės šaltinis, padėjęs neprarasti vidinės pusiausvyros. Tai leidžia prieiti prie išvados, kad meilės patirtys gali būti skaudžios, tačiau jos brandina žmogų, suteikia jam pamoką, perspektyvą ir galimybę pažvelgti į gyvenimą kitaip.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!