Ar Lietuvai naudinga Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir Rusijos konfrontacija posovietinėje erdvėje

1. JAV, Rusija ir Lietuva. Svarbiausi istorinės raidos faktai. Darbo pavadinime paminėti trys veikėjai – JAV, Rusija ir Lietuva. Bandant atsakyti į pavadinime užduotą klausimą „Ar Lietuvai naudinga JAV ir Rusijos konfrontacija posovietinėje erdvėje?“ visų pirma naudinga pažiūrėti į šias šalis ir jų santykius iš istorinės perspektyvos. JAV. 1776 m. prasidėjus Amerikos revoliucijai pirmosios trylika kolonijų paskelbė nepriklausomybę nuo savo metropolijos Didžiosios Britanijos. Jos sudarė Jungtines Valstijas ir tapo pirmąja pasaulyje modernia atstovaujamąja demokratija. XIX a. JAV plečiantis per Šiaurės Amerikos žemyną bei įgyjant užjūrio teritorijų prie šių pirmųjų trylikos valstijų prisidėjo daug naujų. Tame pačiame amžiuje tapo pramonine valstybe. JAV dalyvavo keletoje stambių karų, tarp jų ir abiejuose Pasauliniuose karuose, kur atliko svarbų vaidmenį. Šaltojo karo metu kariavo Korėjoje ir Vietname. 1949 m. įkūrė Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją (NATO - North Atlantic Treaty Organization) - tarptautinę gynybinę sąjungą. Pagrindinis principas įkuriant šią organizaciją buvo valstybių narių saugumo užtikrinimas, kas reiškia, kad ginkluotas vienos ar kelių NATO valstybių Europoje arba Šiaurės Amerikoje užpuolimas bus laikomas jų visų užpuolimu. Po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m., JAV tapo pagrindine pasaulio politine, ekonomine ir karine jėga. Dabar JAV „ekonomikai būdingas nuolatinis augimas, žemas nedarbo lygis, nežymi infliacija, didelis prekybos deficitas ir spartus pažangiųjų technologijų vystymas“.1 Rusija. Rusijos Federacija (Rusija) - didžiausia pagal plotą pasaulio valstybė. Jos pirmtakė Kijevo Rusia susikūrė apie 850 metus. Imperatorienė Jekaterina, valdžiusi 1767-1796 m., sugebėjo Rusijos imperiją paversti lygia jėga didžiosioms Europos valstybėms. Tuo metu įvyko trys Lietuvos – Lenkijos valstybės padalijimai ir prie Rusijos prijungta didžioji dalis Abiejų Tautų Respublikos teritorijos. Vykstant Pasauliniams karams buvo laikoma stipria sąjungininke. 1922 m. įkurta Sovietų Sąjunga, kurią nuo 1956 m. sudarė 15 respublikų, daugiausia okupuotų, tarp jų ir Lietuva. 1991 m. pabaigoje žlugus Sovietų Sąjungai, valstybė skilo į 15 nepriklausomų valstybių, iš kurių dabar Rusijos Federacija didžiausia.2 Lietuva. Lietuvos Respublika (Lietuva) - valstybė geografiniame Europos centre. Rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1009 m. XIII-XIV a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išaugo į galingą karinę valstybę, iki XV a. pab. apėmusią visą pietvakarinę Rytų Europos dalį. Po Liublino unijos (1569 m.) sudaryta Lietuvos ir Lenkijos valstybių konfederacija, vad. Abiejų Tautų Respublika. Po 1795 m. įvykusio trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo didžiąją dabartinės Lietuvos dalį aneksavo Rusija. Kitos svarbios datos: 1918 m. Lietuvos valstybės atkūrimas. 1940 m. Sovietų Rusija okupuoja ir aneksuoja Lietuvą. 1990 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas.3 2. JAV, Rusija ir Lietuva. Santykiai. JAV ir Lietuva. Dabar JAV tarptautinėje politikoje laikoma lydere. Tokį statusą ji išsikovojo būdama ekonomiškai, politiškai ir kariniais pajėgumais stipria valstybe ir dėl istorinio dalyvavimo (kartais tai galima pavadinti ir kišimusi) Europos reikaluose. Tradiciniai JAV sąjungininkai Pasaulinių ir Šaltojo karo metais, rėmę visus JAV inicijuojamus veiksmus, dabar siekia veikti savarankiškiau ir neretai kritikuoja JAV užsienio politiką. Bet nors Vakarų Europos valstybių parama JAV vykdomai politikai mažėja, amerikiečiai įgijo naujų sąjungininkų Vidurio Rytų Europoje.4 Po Sovietų Sąjungos žlugimo dauguma nepriklausomybę paskelbusių buvusios SSRS okupuotų valstybių savo užsienio politikoje laikosi pozicijos „kuo toliau nuo Rusijos“ bei kreipiasi į transatlantines organizacijas, siekdamos saugumo užtikrinimo ir paramos (į NATO – ieškodamos karinio saugumo, ES - ekonominio). Pasibaigus Šaltajam karui, NATO savaime pakito kaip organizacija ir išplėtojo savo politines bei karines struktūras. Atsižvelgdama į kitokias Europos saugumo aplinkybes ir tuo pačiu metu siekdamos užtikrinti saugumą visoje Europoje, NATO valstybės ėmė plačiau bendradarbiauti ir įtraukė naujų partnerių iš Vidurio ir Rytų Europos. 1999 m. NATO narėmis tapo Čekija, Lenkija, Vengrija, 2004 m. į šią organizaciją įstojo dar 7 buvusios SSRS respublikos: Bulgarija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Estija, Latvija ir Lietuva.5 Iš to matyti JAV interesas posovietinėje erdvėje. Rusija ir Lietuva. Mažesnės Vidurio ir Rytų valstybės (tame tarpe ir Lietuva) XX a. vaidino pakankamai svarbų vaidmenį. Tačiau, kaip rašo G. Vitkus, tas vaidmuo, deja, buvo pasyvus, o ne aktyvus. VRE šalys buvo ne susitarimų dalyvės, bet tapo kitų galingesnių valstybių, turėjusių interesų šiame regione, susitarimų ir mainų objektu.6 Viena iš tokių valstybių buvo, aišku, Rusija, kaip matėme iš ankstesnės trumpos istorinės apžvalgos, siekusi (ir pasiekusi) šio regiono priklausomybės sau. Kaip teigia D. Jakulevičius ir K. Bučiūnas, pastaruoju metu pastebimas aktyvėjantis karinių ir civilinių institucijų Rusijoje bendradarbiavimas, ūkinės šalies infrastruktūros panaudojimas kariniams tikslams, daug dėmesio skiriama mobilizacijai ir kariniams mokymams, be to vis didesnę reikšmę įgauna ne tik strateginė, bet ir Rusijos taktinė branduolinė ginkluotė. 2001 m. Vakarų spaudoje pasirodė pranešimų, jog taktinį branduolinį ginklą Rusija yra dislokavusi ir Kaliningrado srityje. Tai rodo aiškias Rusijos pastangas stiprinti šalies karinę galią, militarizuoti ją. Ir nors Rusijos vadovybė nuolat pabrėžia Vakarams, jog jos vykdoma politika dabar ypač skaidri ir prognozuojama, „tačiau ji vis dar kupina praeities mitų, o Rusijos ginkluotųjų pajėgų ateities vizijos – ganėtinai miglotos, ir tai turėtų kelti nemažai nerimo tiek Rusijos kaimynams, tiek didžiosioms pasaulio valstybėms“.7 Stiprinant Rusijos karinę galią, daug dėmesio skiriama ir ekonominiam šalies vystymui. Stiprus Rusijos ginklas – turimo pagrindiniai energetikos ištekliai, sovietmečiu sukurta jų transportavimo ir elektros energijos tiekimo sistema. Be to, didėja Rusijos investicijos užsienio šalyse (ypač kaimyninėse), visų pirma energetikos sektoriuje. Taip atsiranda tų šalių energetinė priklausomybė nuo Rusijos, kuri tampa pastarosios ginklu, kurį ji galės veiksmingai panaudoti kada to labiausiai reikės. Kaip teigia L. Vaitiekūnaitė, tai, kad Rusijos prezidento V. Putino vykdoma energetikos politika tarnauja atitinkamiems užsienio politikos tikslams, neabejotina. Ne taip seniai įvykęs „dujų konfliktas Rusija - Ukraina likusiai tarptautinei bendruomenei parodė, kad energetika tampa politikos įrankiu, t.y. kaip baudžiamos bandančios atsikratyti Rusijos įtakos posovietinės erdvės valstybės“.8 Rusija ir JAV. Šaltojo karo metais tarptautinėje arenoje dominavo dvi jėgos, dvi supervalstybės – JAV ir SSRS, tarpusavyje konkuravusios kariniais, astronominiais, technologiniais ir ekonominiais pasiekimais. Ne taip paprasta yra Rusijai susitaikyti su tuo, jog paskutiniame XX a. dešimtmetyje ji prarado savo supervalstybės statusą tiek politine, tiek ekonomine, tiek karine prasme,9 todėl ieškojo būdų, kaip susigražinti prarastas pozicijas. „XX a. pagrindiniu pasaulio valstybių galios svertu buvo laikoma valstybės realiai eksploatuojama karinė galia, kurios svarbiausiu elementu, didžiąja dalimi apsprendusiu ir Šaltojo karo eigą, buvo branduolinis šalies potencialas. Šiandieną, atsižvelgiant į didėjančius globalius energijos poreikius, tarptautinis galios balansas iš esmės yra grindžiamas turimais valstybės neatsinaujinančiais energijos ištekliais – dujomis ir nafta“.10 Štai šis aplinkybių pasikeitimas lėmė, jog Rusijai susidarė sąlygos susigrąžinti galingosios pasaulio valstybės pozicijas. 2000 m. Vladimiras Putinas prezidento rinkiminės kampanijos metu skelbė šūkį – Rusija privalo susigrąžinti galingosios valstybės statusą ir vėl tapti daug lemiančiu veikėju tarptautinėje arenoje. Tapęs prezidentu, jis ėmė nuosekliai įgyvendinti savo išsikeltus tikslus – ėmė keisti Rusijos užsienio ir karininę politiką, ieškoti JAV dominavimui pasaulyje nepritariančių sąjungininkų.11 Rusijos ir JAV interesai neretai susikerta. Pvz., Gruzijos atvejis. Gruzija – svarbi Rusijai tranzito šalis, per kurią gabenama nafta iš Kaspijos jūros. Kai 2003 m. lapkritį Gruzijoje protestantai, pasipiktinę dėl akivaizdžiai suklastotų parlamento rinkimų rezultatų, privertė atsistatydinti Gruzijos prezidentą Šavarnadzę, Rusija bandė kištis ir imtis tarpininko vaidmens. Bet jau nieko negalėjo padaryti. Prezidento pareigas perėmusi parlamento pirmininkė Nino Burdžanadzė pareiškė, jog seks Baltijos valstybių pavyzdžiu, orientuos šalį į Vakarus ir sieks narystės NATO ir ES. JAV patvirtino, kad parems Gruziją siekiant šių tikslų. Provakarietiškos valdžios atėjimas Gruzijoje atitiko JAV strateginius planus, tačiau visiškai nepatiko Rusijai. Tai JAV laimėtas geopolitinis mūšis prieš Rusiją.12 Gruzijos pavyzdys rodo JAV ir Rusijos interesų susikirtimą. Ir tai ne vienintelė vieta, kur taip vyksta. Jau anksčiau traktavome pastarųjų metų NATO plėtrą posovietinėse valstybėse kaip įrodymą, jog JAV turi šiame regione turi interesų. Savaime suprantama, jog naujų sąjungininkų, orientuotų į Vakarus, įgijimas jai naudingas. Tačiau šiame regione, kuris istoriškai priklausė jai, savo pozicijas per energetinę politiką siekia stiprinti ir Rusija. Pastaroji akivaizdžiai priešinosi NATO plėtrai Baltijos regione, traktuodama tai kaip nereikalingą ir provokacinį žingsnį. Nors ir neturėdama tiesioginės įtakos NATO plėtros sprendimams, Rusija suvaidino svarbų vaidmenį veikdama politinę atmosferą ir netgi plėtros greitį.13 Tačiau po 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių JAV pakito Rusijos užsienio politikos taktika. Rusija taip atvirai nebekonfrontuoja su JAV bei euroatlantinėmis struktūromis ir siekia bendradarbiavimo su pastaraisiais varžovais. Anot Č. Laurinavičiaus, tokio pasikeitimo priežastis yra Rusijos objektyvus nepajėgumas atvirai konfrontuoti su Vakarais. Tačiau į tokius Rusijos veiksmus reikia žiūrėti įtariai. Toks Rusijos užsienio politikos pasikeitimas vertinamas kaip „diplomatinis žaidimas didžiųjų galių koncerte“14 arba kitaip, kaip apibūdina D. Jakulevičius ir K. Bučiūnas, „pragmatiškų interesų nulemta nauja taktika, kurios tikslas – ateityje gauti kiek įmanoma daugiau politinės bei ekonominės naudos, įgyti daugiau įtakos tarptautinėje politikoje, atkurti Rusijos kaip stiprios valstybės įvaizdį neatsisakant ilgalaikių interesų Baltijos šalyse, Rytų bei Centrinėje Europoje, taip pat NVS šalyse“.15 Tokiu būdu Rusija siekia transformuoti NATO iš karinio gynybos bloko į daugiau politinę organizaciją ir taip sumažinti NATO pajėgumą. 3. Ar Lietuvai naudinga JAV ir Rusijos konfrontacija posovietinėje erdvėje? Ankstesnėse šio darbo dalyse išsiaiškinome, jog tiek JAV, tiek Rusija turi savų interesų posovietinėse VRE valstybėse. Iš čia gali kilti du klausimai skirtingais aspektais, liečiantys Lietuvą: 1) ar Lietuvai naudinga, kad konfrontacija tarp šių valstybių būtų ar ne? Ir 2) ar Lietuvai ši konfrontacija naudinga ar žalinga? Kadangi Lietuva pati taip pat priklauso posovietinei erdvei, pastarąjį klausimą galima užduoti kitaip: ar Lietuvai naudinga ar žalinga būti JAV ir Rusijos interesų susikirtimo zonoje? Atsakant į pirmą klausimą galima įsivaizduoti, jog abi galingosios valstybės sutaria, sprendimus priima tardamosi kartu ir jų interesų susikirtimo nėra. Nors iš esmės tai ko gero nereali vizija, nes konkurenciniai santykiai tarp JAV ir Rusijos klostėsi istoriškai jau labai seniai, bet vis tik jei tokia situacija susiklostytų, Lietuva greičiausiai taptų supervalstybių mainų ir derybų objektu ir visiškai nesvarbi kaip savarankiška nepriklausoma šalis. Tačiau interesų susikirtimas yra ir tai faktas. Lietuva jau pasirinko, kurlink vykdyti savo užsienio politiką – į Vakarus ir kuo toliau nuo Rusijos. Pagaliau pasiektas ilgametis Lietuvos tikslas – narystė ES ir NATO. Tačiau pabėgti nuo Rusijos nelabai yra kur. Lietuva, kaip ir daugelis kitų posovietinių valstybių, fiziškai visiškai priklausoma nuo Rusijos teikiamų energetinių žaliavų (gamtinių dujų, naftos, branduolinio kuro ir kt.). Vykdant ES stojimo sąlygas ir uždarius Ignalinos atominę elektrinę, likusios stambiausios Lietuvos elektros jėgainės, atsižvelgdamos į griežtus ES gamtosaugos reikalavimus, privalės naudoti gamtines dujas, kurios dėl egzistuojančių dujotiekių infrastruktūros gali būti importuojamos tik iš Rusijos. Atsižvelgiant į šaliai būtiną nenutrūkstamą energetinių žaliavų tiekimą, energetinė priklausomybė nuo Rusijos gali būti vadinama nacionaline saugumo problema.16 Todėl Lietuva suinteresuota ne tik sutarti su NATO valstybėmis, bet ir palaikyti gerus santykius su Rusija. Taip nesaugiai jaučiantis dėl energetinės priklausomybės nuo Rusijos, prisimenant istorinę patirtį bei SSRS okupaciją ir su nepasitikėjimu stebint ekonomiškai, politiškai ir karine galia atsigaunančią kaimynę Rusiją, Lietuvai naudinga, jog per narystę NATO ji užsitikrino JAV paramą ir tam tikras saugumo garantijas. Todėl čia greičiausiai labai tiktų pritaikyti patarlę: kur du pešasi – trečias laimi. Aišku, galima prisiminti, kad XX a. Lietuva buvo tik žaisliukas galingųjų jėgų rankose, galima suabejoti, ar vėl neatsitiks taip pat. Tačiau Lietuva per keliolika nepriklausomybės metų jau pasiekė nemažai – įgijo pripažinimą tarptautinėje arenoje, tapo svarbių tarptautinių organizacijų nare, vykdo aktyvią užsienio politiką, plečiasi bei stiprėja ekonomiškai ir politiškai. Todėl galima tikėtis, jog Lietuvos valstybingumui potenciali grėsmė nėra didelė, nors, turint šalia tokią galingą kaimynę kaip Rusija, 100 procentu to patvirtinti negalima. Išvados Šaltojo karo metais dviejų ekonomiškai, politiškai, kariniais pajėgumais, kosmoso „užkariavimo“ srityje ir kt. aspektais tarpusavyje lenktyniavusių supervalstybių JAV ir Rusijos interesai šiais laikais vėl kertasi. Šiame darbe pagrindinis dėmesys buvo skirtas šių valstybių konfrontacijai posovietinėje erdvėje ir kaip tai konkrečiai liečia Lietuvą. Nors Lietuva jau pasirinko savo užsienio politikos kryptį – į Vakarus ir kuo toliau nuo Rusijos, nuo pastarosios pabėgti jai nelabai yra kur. Po SSRS žlugimo nusmukusi ir autoritetą tarptautinėje arenoje praradusi Rusija vėl atsigauna tiek ekonomiškai, politiškai, tiek ir karine galia. Turint galingą kaimynę, nuo kurios Lietuva visiškai priklauso energetikos srityje ir kuri šalyje turi savų interesų ir dar prisimenant istorinę šalies okupaciją, gali apimti nesaugumo jausmas. Lietuvai reikalinga, kad būtų kita galinga jėga kaip atsvara Rusijai, nes pati nebūtų pajėgi pasipriešinti didžiausiai pasaulio valstybei. Tokias saugumo garantijas Lietuva gavo tapdama NATO nare. JAV, pagrindinė šios organizacijos valstybė, taip pat kaip ir Rusija turi savų interesų posovietinėje erdvėje. Tai matyti iš paskutinių NATO plėtros etapų, kai Šiaurės Aljanso narėmis tapo dauguma posovietinių valstybių. Plečiantis NATO Vidurio Rytų Europoje, JAV įgyja naujų sąjungininkų paramą, kuria reikalui esant galės pasinaudoti. Taigi Lietuva atsidūrė dviejų galingų pasaulio jėgų interesų konfrontacijos zonoje. Norisi tikėti, jog čia galioja taisyklė: kur du pešasi - trečias laimi. Abi jėgos (JAV ir Rusija), nors ir konfrontuoja viena su kita, bet nė viena jų nėra pajėgi kitą nugalėti visiškai. Rusija Lietuvai suteikia energetines žaliavas, JAV – saugumo garantijas. Lietuva turi visas sąlygas augti ir stiprėti, nepanašu, jog dabar jos valstybingumui galėtų grėsti grėsmė. Ir, atrodo, kol viskas liks taip kaip yra, Lietuva dėl tokios JAV ir Rusijos interesų konfrontacijos posovietinėje erdvėje neturėtų skųstis. Literatūros sąrašas 1. Čekuolis Giedrius, „Lietuva NATO plėtros kontekste“. Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2002, Vilnius: Lietuvos karo akademija, 2003. 2. Jakulevičius Darius, Kazimieras Bučiūnas, „Rusijos karinės politikos apžvalga: praeities mitai, šiandienos grėsmės, ateities vizijos“. Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2004, Vilnius: Lietuvos karo akademija, 2005. 3. Laurinavičius Česlovas, „Rusijos užsienio politika po Rugsėjo 11-osios“. Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2002, Vilnius: Lietuvos karo akademija, 2003. 4. Naujoji JAV globali strategija: iššūkis ar galimybė? Poveikis Vidurio ir Rytų Europos valstybėms. 2004 m. vasario 27 d. tarptautinės konferencijos medžiaga. Vilnius: Lietuvos karo akademija, 2005. 5. Šatūnienė Živilė, “Lietuvos energetinė (ne)priklausomybė ir šalies saugumas. Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2003, Vilnius: Lietuvos karo akademija, 2004. 6. Vaitiekūnaitė Laima, „Ar Rusija gali susigrąžinti „supervalstybės“ statusą?“.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!