Ar iš tiesų nelaimė padeda žmogui pažinti save?

Ar iš tiesų nelaimė padeda žmogui pažinti save?

(Vincas Mykolaitis-Putinas ir V. Šekspyras)

Posakis ,,Pažink save“ atėjęs dar iš antikos laikų. Tai rodo, kad savęs pažinimas žmonijai svarbus jau nuo senovės. Natūralu, kad asmenybė savo raidos procese vis labiau suvokia save – privalumus ir trūkumus, vertybes ir poreikius. Vis dėlto tam tikri įvykiai, suardantys kasdienę rutiną, tą savęs pažinimo procesą paspartina. Apie tokių nekasdienių, dažnai tragiškų situacijų poveikį žmogui dažnai rašoma literatūros kūriniuose. Atsakydama į klausimą, ar nelaimė padeda žmogui pažinti save, remsiuosi Viljamo Šekspyro tragedija ,,Hamletas“ ir Vinco Mykolaičio-Putino psichologiniu romanu ,,Altorių šešėly“.

Žymaus anglų Renesanso dramaturgo Viljamo Šekspyro tragedijoje ,,Hamletas“ atskleidžiama, kaip žinia apie tėvo nužudymą paveikia danų princą Hamletą. Visų pirma jis suvokia savo vienatvę Elsinoro pilyje, nes dėdė yra tėvo žudikas, motina, nepraėjus nė metams po vyro mirties, teka už dėdės, tariami draugai jį išduoda, net mylimoji Ofelija, būdama paklusni tėvo duktė, jį seka, tiesa, turėdama gerų ketinimų išsiaiškinti, kas sukėlė jo pamišimą. Hamletas žino, kad jis turi veikti pats vienas – išsiaiškinti tėvo žudiką ir jam atkeršyti. Be to, princas yra herojiškų laikų žmogus, tad tradiciškai jis turėtų veikti – imti špagą ir atkeršyti už tėvą. Vis dėlto ši situacija išryškina, kad Hamletas visų pirma yra mąstytojas, žvelgiantis į įvykį plačiau, norintis išsiaiškinti tiesą. Jam svarbi ne tik karaliaus Klaudijaus niekšybė, bet ir visa veidmainiška, niekšinga aplinka, todėl jis kelia sau tikslą demaskuoti šią aplinką: ,,Išgverusi gadynė ir, deja,/Aš gimęs tam, kad pataisyčiau ją.“ Hamletas negali keršyti impulsyviai, jam būtina pačiam išsiaiškinti tiesą, juk tėvo šmėkla galėjo būti pasivertęs velnias, todėl princas ir eina tiesos ieškojimo keliu: apsimeta pamišėliu, pasinaudoja klajojančių aktorių vaidyba. Jo, karaliaus sūnaus, padėtis tarsi reikalauja kuo greičiau atkeršyti už tėvą, apginti šeimos garbę, todėl jis pats ima save smerkti už neveiklumą. Hamletas klausia savęs, argi jis bailys lyg boba, lyg virėja, mano, kad aplinkiniai galėtų tyčiotis iš jo neveiklumo. Taigi Hamleto sąmonėje gyvi tam tikri elgesio stereotipai, kuriais jis tarsi turėtų vadovautis, bet princas yra savarankiška, mąstanti asmenybė, todėl jis negali veikti vadovaudamasis stereotipais, jis pats turi viską išsiaiškinti. Šioje situacijoje Hamletui kyla ir egzistencinis klausimas: ,,Būt ar nebūt?“. Garsiausiame tragedijos monologe jis susimąsto apie gyvenimo prasmę. Princui atrodo, kad pasirinkti mirtį būtų paprasčiau nei kęsti gyvenimo kančias (skriaudas, neteisybes, puikuolio panieką, engėjo smurtą, kartybę meilės atstumtos). Tačiau žmogus nežino, kokios kančios laukia po mirties, tai jį sulaiko šioje žemėje. Hamletas pasirenka ,,būti“, o ,,būti“ reiškia kovoti, tai princas ir daro. Ar Hamletas būtų visa tai išgyvenęs, jei nebūtų ištiktas nelaimės? Tikriausiai ne, monotoniškas gyvenimo ritmas neverčia susimąstyti, todėl paprastai tragedijų herojai susiduria su kliūtimis, nelaimėmis, kurios juos sukrečia ir leidžia atsiskleisti.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!