Ar galima išsaugoti žmoniškumą nežmoniškame pasaulyje?

Ar galima išsaugoti žmoniškumą nežmoniškame pasaulyje?

Prancūzų rašytojas bei filosofas Volteras yra pasakęs: „Geriausias linkėjimas žmogui yra linkėjimas išlikti žmogumi“. Ši mintis atskleidžia, kad išsaugoti žmogiškumą yra nuolatinis žmogaus rūpestis ir pareiga. Tai ypač sudėtinga, kai susiklosto sudėtingos ir dramatiškos aplinkybės. Kyla klausimas, kokios žmogaus galimybės siekiant pasipriešinti blogiui? Manyčiau, jog svarbiausia neišsižadėti civilizuoto pasaulio vertybių, savo žodžius ar mintis pagrįsti veiksmais ir atsakingai naudotis kiekvienam suteikta pasirinkimo laisve. Taigi savo kalba argumentuodamas literatūros pavyzdžiais atskleisiu žmoniškumo išsaugojimo galimybes nežmoniškame pasaulyje.

Pirmiausia, žmoniškumą atskleidžia individo vertybių ir veiksmų ryšys. Antrojo pasaulinio karo metais sovietams okupavus Lietuvą žmones pradėta tremti į Sibirą, o bandžiusieji pasipriešinti okupantams buvo persekiojami ir žudomi. Nemaža dalis inteligentijos pasirinko bėgti iš šalies ir emigravo į užsienį. Bet pasitaikė ir tokių, kurie nepabūgo represijų ir pasiliko savo tėvynėje mėgindami atgauti jos laisvę ir nepriklausomybę. Vienas iš jų buvo poetas Bronius Krivickas. Jis buvo istorijos mokytojas, patriotiškai mokęs ir ugdęs savo mokinius. Artėjant karo frontui, poetas atsisakė galimybės pasitraukti į Vakarus, nors suvokė, kad likdamas Lietuvoje rizikuoja savo gyvybe. Būdamas silpnos fizinės sveikatos, prastos regos, vis tiek pasirinko miško brolių kelią - tapo partizanu. Matyt, suvokė, jog neatlikta pareiga tėvynei taptų nepakeliamais sąžinės priekaištais visą likusį gyvenimą. Kaip minėjau, poetui trūko fizinės jėgos, bet ją kompensavo dvasinė stiprybė ir kūryba. Jis leido ir redagavo partizanų laikraščius, tvarkė dokumentaciją, o kovos brolius įkvėpdavo savo eilėraščiais. Juose aiškiai suvokė savo likimą: „Mano dienos nebūtin pasvirę,/ Aš keliauju rudenio keliu.“ Šios eilutės atskleidžia stojišką laikyseną mirties akivaizdoje, kai vertybe laikoma savigarba ir moralinė pergalė prieš daug galingesnį priešą. Tai ypač akivaizdu poeto eilėraštyje „ Dovydas prieš Galijotą “. Jame sugretinama biblinė kova ir partizaninų pasipriešinimas sovietams. Biblijoje Dovydas buvo jaunas piemuo, kuris tikėjo Viešpačiu. O Galijotas buvo milžinas, filistinų karys, kurį pamatę priešai bėgdavo net nekovoję. Biblijoje pasakojama, kaip piemuo Dovydas gavęs leidimą iš karaliaus eina į kovą prie milžiną. Nepaisydamas pašaipų iš Galijoto ir aplinkinių jis laimi paleidęs Galijotui į kaktą akmenį iš svaidyklės. Dovydas ir Galijotas yra bibliniai herojai. Tačiau eilėraštyje Galijotas yra sovietų kariuomenės įvaizdis, o Dovydas – partizanų. Partizanai (Dovydas) stoja į kovą todėl, kad gėda neginti krašto laisvės. Biblijoje minima kova baigiasi Dovydo pergale, taigi, partizanai tikisi, kad jiems pavyks užmušti milžiną Galijotą (sovietus). Abiejų kovų tikslai panašūs - siekiama nugalėti nenugalimą priešą. Tačiau bibliniame pasakojime laimi Dovydas, o tikrovėje partizanai pralaimi pieš sovietus. Akivaizdu, kad neginčijama vertybe tampa moralinė pergalė atlikus pareigą. Taigi, žmogaus elgesys akistatoje su nežmonišku pasauliu atskleidžia jo vertybes.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!