Ar galėjome šitiek pernešti?

Įžengiu į jaukų, šiltą kambarį, išvystu besišypsančią ponią Viktoriją. Ji kaip visada linksma, dvelkia šiluma..., bet ji puikiai supranta, ko atėjau...Nieko nelaukdamos pradedame pokalbį...Pastebiu, kad rankoje Viktorija laiko tvirtai suspaudusi nosinaitę..., laukiau įtempto pokalbio...
1949 m. kovo 10diena. Kaimas, naktis, nuojauta...
„Slapstemės, nes jautėme, kad taip gali atsitikti. Pasislėpti nepavyko.“ Staigus įsiveržimas vidury nakties..., vieninteliai įstrigę žodžiai: „Kraukitės daiktus, turite tris valandas...“. Sumišimas, įtampa, baimė..., ant rankų vienerių metų kūdikis ir nežinia... Trys valandos prabėgo kaip sekundės...Trys maišai. Viename - džiovinta duona, šiek tiek cukraus, kitame – lašiniai ir keletas kepaliukų duonos, o trečiame rūbai, tiek spėjo pasiimti, tiek galėjo panešti... Vienoje rankoje kūdikis, kitoje siuvimo mašina...
Klausimas, kodėl siuvimo mašina, kodėl ne dar vienas maišas maisto atsargų??? Vis dar linksmai nusiteikusi ponia Viktorija sekundei nutyla...: „ Nežinau, tikrai negaliu atsakyti, tiesiog tada ją pasiėmiau ir tiek...“ – šypsosi.
...naktį, jauna šeima, 25 m.Viktorija su vyru ir vienerių metų kūdikiu, susodinta į arkliais traukiamą vežimą, buvo nuvežta į Panevėžio geležinkelio stotį. Paklausta, ką tuo metu mąstė, ponia Viktorija negalvojusi atsako: „Nieko nežinojome, o klausti nedrįsome. Buvo baisu“. Į stotį buvo atvežta daug šeimų, nei mes nei kitos šeimos nežinojome, kodėl mus čia atvežė, nei kur veš. Galėjome tik spėlioti.
Ir štai atvažiavo traukinys. Ne bet koks, o gyvulinis. Buvo liepta visiems lipti į vagonus su visais daiktais..., tada pastebėjome, kad trūksta vieno maišo, to, kuriame buvo maisto atsargos (lašiniai ir duonos kepalėliai). Aiškintis nebuvo kada, bet puikiai supratome, kad tai savųjų darbas. Jėga buvome varomi į vagonus, žmogus prie žmogaus, net pasisukti negalejome. Nepaklusti taip pat negalėjome, į nugarą buvo įremti šautuvai. Kelionės palydovai(savieji - lietuviai) , kitaip tremtinių vadinami „skrebais“ buvo žiauresni, nei rusai. Kai rusai perėmė sargybą, tai bent sustojus traukiniui išleisdavo pasisemti vandens. Bet kiekvienąkart sustojus traukiniui, labai bijojome, nežinojome ko tikėtis...: „ Kaskart traukiniui stojant, pro iš lentų sukalto vagono tarpelius...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!