APIE TRAMDOMĄ PRIGIMTĮ (Ruošimasis rašiniui apie prigimtį).

APIE TRAMDOMĄ PRIGIMTĮ (Ruošimasis rašiniui apie prigimtį). Ne paslaptis, kad žmogaus prigimtis yra dvilypė – viena prigimties pusė yra priešinga kitai, kartu jos viena kitą papildo. Nekelia abejonių ir tai, kad žmogaus prigimtis nėra ideali. Gyvename dualistiniame (dvilypiame) pasaulyje, kuriame kiekvienas reiškinys ar savybė turi savo priešybę. Biblijoje teigiama, kad šėtonas yra puolęs angelas, laisva valia atsisakęs tarnauti Dievui ir Jo planui. Jis gundo žmogų prisidėti prie jo maišto. Pirmieji žmonės leidosi sugundomi ir savo palikuonims perdavė sužalotą, todėl pirmapradžio šventumo ir teisumo netekusią žmogišką prigimtį. Ši dramatiška viso pasaulio būsena žmogaus gyvenimą paverčia kova. Įtrauktas į šią kovą žmogus turi nuolat grumtis, kad laikytųsi gėrio; vidinę darną jis gali pasiekti tik didelėmis pastangomis. Žmogui būdingi vidiniai konfliktai, dažnos ribinės situacijos, kada sunku rinktis, nes yra iš prigimties dvilypė asmenybė. Žmogus dažnai negali suderinti pareigos ir asmeninės laimės, kyla vidiniai konfliktai, psichologiniai portretai kuriami dramatiškai. Žmogaus dvilypumas, jo prieštaringumas laikomas ir kūrybiškumo pagrindu: „Iš tikrųjų žmogus nėra vientisas kaip akmuo, kaip medis arba kaip laumžirgis. Jo prigimtyje nuo amžiaus pradžios grumiasi du pradai, ir nė vienam nelemta tapti šių grumtynių nugalėtoju. Žmogus yra švytuoklė, kabanti tarp dangaus ir žemės, o jo širdis tarsi paukštis nuolat blaškosi tarp grumsto ir žvaigždės. Žmogaus egzistencijos vieta yra didysis Tarp: tarp Dievo ir gyvulio, tarp kūno ir sielos, tarp gamtos ir antgamčio, tarp būtinybės ir laisvės. Žmogus visada siekė harmonijos, tačiau pasiekti ją galima tik tapus arba angelu, arba gyvuliu, vadinasi, nustojus būti žmogumi. Disharmonija yra mūsų, mirtingųjų, lemtis ir prakeikimas. Kartą išvaryti iš rojaus, ten mes jau nebesugrįšime. Tačiau ši tragiškoji lemtis nėra tik prakeikimas. Iš jos kyla visi didieji žmogaus siekiai, ir stovėdamas ant žemės, jis stiebiasi į dangų, trupindamas grumstą, paverčia jį žvaigžde. Tik tas amžinas dualizmas yra žmogaus kūrybiškumo šaltinis. Tik būdamas tame Tarp žmogus tampa kūrėju, žmogus tampa laisvas, žmogus tampa žmogumi.“ (Arvydas Šliogeris) Vidinis žmogaus, kaip ir gamtos, kosmosas sutvarkytas pagal nepajudinamus pusiausvyros ir harmonijos dėsnius bei principus. Užtenka iš žmogaus atimti meilę, sugebėjimą mylėti, ir jis taps nepataisomu egocentriku (toks žmogus jaučiasi daug svarbesnis, reikšmingesnis ir pranašesnis už kitus) ir egoistu (savimyla, savanaudis, nemėgsta dalyti tuo, ką turi), nesiskaitančiu nei su šeimos, nei su bendruomenės tradicijomis ir nuostatomis. Užtenka nesuformuoti žmogaus charakteryje darbo įgūdžių ir prasmingos veiklos sampratos, ir žmogus taps vagim arba valkata, ir eis iš lėto savaiminės savižudybės keliu. Užtenka uždengti žmogaus akims idealųjį dvasingumo ir grožio horizontą, ir jis taps materialinių vertybių vergu, pasiryžusiu sąžinę ar net žmogų nužudyti.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!