Filmas apie Juozą Tumą Vaižgantą: „Dariau kitiems gera, o pats tapau laimingas“

Viena ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių – Juozas Tumas Vaižgantas – energija, optimizmu ir tolerancija pelnė neprilygsta­mą populiarumą tiek tarp šviesuomenės, tiek tarp paprastų žmonių. Pasak gruodį kino ekranus pasieksiančio filmo apie Vaižgantą režisieriaus Eimanto Belicko, jis buvo gerokai aplenkęs laiką ir, tikrąja to žodžio prasme, laisvas žmogus.
Kai užsiminėme Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bendradarbiams, kad ketiname kurti filmą apie Vaižgantą, sulaukėme palinkėjimo nenuskęsti“, – šypsosi dokumentinės juostos scenarijaus autorė Liudvika Pociūnienė. Iš tikrųjų, vien paties Vaižganto raštų apimtis didžiulė, tad kūrėjai daugiausia rėmėsi laiškais ir amžininkų prisiminimais, kitaip tariant, gyva kalba ir poelgiais – imliausia medžiaga filmo veiksmui.
Juozas Tumas-Vaižgantas gimė 1869 metais ir buvo dešimtas, tačiau mylimas ir lepinamas vaikas Aukštaitijos valstiečių šeimoje. Baigė Kauno kunigų seminariją, buvo kunigas vienuolis, priklausęs pranciškonų ordino tretininkų atša­kai, pasiaukojusiai dirbti tarp pasauliečių.
Jo pažiūros laikėsi ant krikščioniškų pamatų, tais pamatais rėmėsi Tumo atjauta ir pagarba kitam žmogui, jo sąžinės laisvei – dėl to Vaižgantas traukė ir tuos, kuriems siauras tikėjimo supratimas nebetiko. Buvo iš tų šviesuolių, dėl teisybės pasiruošusių ir nukentėti – pačiais sunkiausiais spaudos draudimo metais ėmėsi lietuviškosios raštijos darbo, slapto knygų gabenimo ir platinimo. Bažnytinė vyresnybė tuo laiku nebuvo labai palanki rizikuoti linkusiam Tumui, nuolat kilnojo po atokias parapijas, bet taip tik užgrūdino jo charakterį.
Panaikinus spaudos draudimą ir vėliau, jau laisvoje Lietuvoje Vaižgantas nenuilsdamas reiškėsi kaip publicistas ir kritikas – aptarė kone visas pasirodančias knygas, nuo piktų pastabų gynė pradedančiuosius autorius. 1922 m. Vaižgantas buvo pakviestas dėstyti lietuvių literatūrą universitete. Grožinei kūrybai likdavo negausios laisvos valandos, tačiau būtent kūrybinis palikimas pelnė jam literatūros klasiko titulą. Vaižgantas mirė 1933 m., buvo palaidotas Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje. Šalia bažnyčios esančiame Vaižganto bute šiandien veikia rašytojo memorialinis muziejus.
Literatūrologė Vanda Zaborskaitė rašė: „Vaižgantas buvo teisingas, tiesus, dosnus, altruistiškas, nesigviešiantis turtų, nesitaikstantis prie visuomenės konvencijų, tolerantiškas bet kokių pasaulėžiūrų ar politinių įsitikinimų žmonėms, atlaidus žmogiškoms...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!