Antropogeninis poveikis Lietuvos gamtinei aplinkai ir žmogaus sveikatai

Sparčiai plėtojantis pramonei, transportui, energetikai ir kitoms ūkio šakoms, didėja ir šios veiklos poveikis aplinkai. Todėl aplinkos kokybė, racionalus gamtos išteklių naudojimas ir apsauga tampa vienu svarbiausių valstybės politikos uždavinių. Šiandien pasaulyje vis daugiau dėmesio skiriama aplinkos kokybei, aplinkos būklės ir jos kitimo tendencijoms. Tiek ekonominis, tiek socialinis progresas priklauso nuo planetos aplinkos būklės, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo, racionalaus gamtinių išteklių naudojimo. Visi aplinkos elementai – reljefas, augalija, dirvožemis, gyvūnija ir antropogeniniai komponentai – glaudžiai tarpusavyje susiję. Šis priežastinis ryšys tęsiasi iš vieno į kitą, grįžta vėl atgal, ir kiekvieną kartą apima vis daugiau elementų, sudarydamas sudėtingą, ne visuomet mums suprantamą sąveikų grandinę.
Aplinka – gamtoje funkcionuojanti visuma tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršius ir gelmės, oras, vanduo, dirvožemis, augalai, grybai, mikroorganizmai, gyvūnai, žmogus, organinės ir neorganinės medžiagos, antropogeniniai komponentai) bei juos vienijančios natūraliosios ir antropogeninės sistemos.
Mano tikslas – perteikti visuomenei žinias, atspindinčias žmogaus įvairiapusį ryšį su aplinka, supažindinti kaip yra teršiama gamta ir aplinka. Tad supažindinsiu su tam tikrų objektų įtaka gamtinei aplinkai ir žmonių sveikatai.
Ar oš Lietuvoje girios?
Šiandien tik senolių pasakojimuose tebeošia didžiosios Lietuvos girios. Ilgus šimtmečius skverbiantis į Lietuvą vakarietiškai civilizacijai, plėtėsi kaimai, miestai, didėjo ariamos žemės plotai, ilgėjo ir platėjo keliai, o miškų plotai mažėjo. Pirmiausia miškai buvo kertami aplink didesnius miestus, palei upes, kur juos lengviau galima buvo išplukdyti.
Nepriklausomoje Lietuvoje miškai ne taip sparčiai, tačiau buvo kertami, nes reikėjo atstatyti karo sugriautą ūkį. Be to, pajamomis už medienos eksportą buvo papildomas valstybės iždas. Tačiau valstybė pradėjo sparčiai želdinti iškirstus miškus, buvo apsėta ir apsodinta daugiau nei 56 tūkst. ha.
Deja, pradėjus miškų atkūrimo darbus nutraukė karas. Karo bei pokario metais miškai vėl buvo kertami ir tik nuo 1961 m. Lietuvoje miško kirtimas buvo apribotas ir prasidėjo intensyvus miško atkūrimas. Buvo pasodinta apie 600 tūkst. ha miškų ir dabar miškai užima per 30 proc. šalies teritorijos.
Viena iš miškingumo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!