Antrasis pasaulinis karas - priežastys, eiga bei padariniai

Po I Pasaulinio karo labai sustiprėjo siekimas pažaboti ar net panaikinti demokratiją. Pasaulinis karas išklibino ankstesnę visuomenės sandarą ir tikėjimą humaniškais idealais. Atgijo jėgos garbinimas ir polinkis prievarta spręsti vidaus ir užsienio politikos problemas. Labai sustiprėjęs komunistinis judėjimas turėjo būti sunaikintas, o tam reikėjo naujos ideologijos–fašizmo (fascio itališkai reiškia kuokštą, susivienijimą).
Fašistų partiją 1919 m. įkūrė buvęs socialistas B. Musolinis. Iš pradžių fašistų daugumą sudarė paleisti iš armijos kareiviai ir karininkai. Koviniai jų būriai puldinėjo darbininkų partijų ir profsąjungų patalpas.
Italijoje, kur 1919–1920 m. reiškėsi komunistinis judėjimas, kur darbininkai užiminėjo įmones, o samdiniai–dvarus, fašistai buvo reikalingi valdantiesiems sluoksniams. 1922 m. spalio mėnesį fašistai surengė žygį į Romą. Nors vyriausybė turėjo pakankamai jėgų, kad suvaldytų ir sutriuškintų fašistus, bet jokių priemonių ji nesiėmė. Karalius Viktoras Emanuelis III B. Musolinį paskyrė ministru pirmininku.
Pamažu visoje Italijoje buvo įvesta fašistinė Musolinio diktatūra, uždraustos visos kitos partijos ir profsąjungos. Fašistai sukūrė savas profsąjungas, uždraudė streikus, ginčus tarp įmonininkų ir darbininkų ėmė spręsti valstybė. Valstybė taip pat tvarkė ekonomiką, kišosi į kultūrinę ir mokslinę veiklą.
Itališkojo fašizmo aukų skaičius nebuvo didelis. Fašistai savo tisklu skelbė visų visuomenės sluoksnių interesų suderinimą.
Vokietijoje buvo itin gajos revanšistinės idėjos. Dėl ekonominių valstybės sunkumų buvo kaltinama Versalio sistema, respublikos sukūrimas, demokratija. Vokiečų fašizmas pasižymėjo aršiu nacionalizmu–vokiečių tautos išaukštinimu.
1923 m. lapkričio mėnesį nacionalsocialistų partija, kuriai vadovavo A. Hitleris, mėgino įvykdyti valstybinį perversmą ir likviduoti demokratiją. Tąsyk perversmas nepavyko. Hitleris buvo Musolinio mokinys, toli pralenkęs savo mokytoją. Fašizmas buvo parankus ir pramonininkams, kapitalo savininkams. Demokratija trukdė ginkluotis, siekti revanšo.
Vėl fašistinės idėjos sustiprėjo didžiosios pasaulinės ekonominės krizės (1929–1933 m.) metu. Dėl krizės naciai kaltino demokratiją, Versalio sistemą ir žydų kapitalistus. Krizei įveikti jie siūlė sustiprinti valstybės vaidmenį ekonomikoje ir pradėti atvirai ginkluotis. Karinės pramonės vystymas pagyvintų ekonomiką ir sumažintų nedarbą.
Hitlerininkų propaganda turėjo didelį pasisekimą. 1930 m. reichstago rinkimuose jie gavo beveik 6,5 mln rinkėjų balsų. Koviniai nacistų...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!