Antimonopolinė politika

Vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis ir visiška priešingybė tobulai konkurencijai – monopolija. Tai toks rinkos sandaros tipas, kai yra vienintelis prekių, neturinčių artimų pakaitų, pardavėjas (gr.“monos“–„vienintelis“, „poleo“–„parduoti“). Realiame gyvenime yra labai mažai produktų, kurie neturi pakaitalų. Gali būti vienintelė elektros energijos pardavėja regione, tačiau energija naudojama įvairiems tikslams, turi pakaitalų ir vienas iš jų – anglis. Taigi galima teigti, kad grynosios monopolijos yra labai retas reiškinys - abstrakcija.
Konkurenciją ribojantys veiksniai valdomi įstatymais, nors pati monopolinė galia nėra draudžiama, tačiau įstatymai baudžia nesąžiningus veiksmus nukreiptus prieš konkurentus.
Turėdama monopolinę jėgą, įmonė gali pakeisti tobulos konkurencijos diktuojamą resursų alokaciją ir nacionalinių pajamų paskirstymą, valstybė antinomopoliniais įstatymais bando neleisti firmoms įgyti monopolinės jėgos arba jos išlaikyti. Antiminopoliniai įstatymai įvairiose šalyse nevienodi. Nors jie remiasi bendrais teoriniais principais, aiškinančiais neigiamas monopolijos pasekmes ūkiui, tačiau nemažai lemia ir konkreti kiekvienos valstybės situacija, ir valstybės požiūris į ją. Vakarų Europos antimonopolinis reguliavimas vėlavo pusę amžiaus, palyginti su JAV. o štai Lietuvoje parengtas antimonopolinio įstatymo projektas tik 1990m, 100 metų veliau nei Šermeno įstatymas – pirmasis antitrestinis įsatymas priimtas Amerikoje, 1890 m.
• Salpti sandėriai tarp įmonių dėl kainų padidinimo bei gamybos apimties sumažinimo.
• Prekybos žlugdymas sudarant visų resursų pirkimo iš vieno pardavėjo konrtaktus.
• Grobuoniškas kainos nustatymas, verčiant konkurentus jungtis prie firmos, kitaip jiems gresia bankrotas.
• Akcijų supirkimas siekiant prijungti prie firmos konkurentus.
• Kelių nepriklausomų įmonių susijungimas į vieną.
Kadangi monopolinės rinkos struktūros formavimą sąlygojantys veiksmai neturi griežtų kiekybinių įvertinimo rodiklių, svarbu ne tiktai patys įstatymai, bet jų taikymas praktikoje.
Lietuvos respublikos vyriausybė 1993 metų spalio mėnesį priėmė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymą, kuriame įvertinami konkurenciją ribojantys veiksniai, o 1994 m. – Konkurencijos įstatymu draudžiamo piknaudžiavimo vyraujančia padėtimi ir priežiūros tvarką.
Pasak L.Fergizo, reguliavimo įtaka ekonominiam aktyvumui jau gerokai ankščiau buvo tyrineta išsivysčiusiose Vakarų valstybėse. Jos dydžiui nustatyti buvo atliekami šimtai tyrimų, pateikta gausybė informacijos ir apibendrinimų. Dauguma išvadų labai aiškiai įvardija: reguliavimas...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!